Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-10-09 · Civilinė byla Nr. e2-1168-330/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-09
Bylos Nr.
e2-1168-330/2018
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02028-2015-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Suinteresuotas asmuo
A. A.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1168-330/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02028-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-1529-866/2018 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lutum“ bankroto administratorės pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lutum“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo A. A.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Klausimo esmė

1. Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Lutum“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti BUAB „Lutum“ bankrotą tyčiniu. Prašyme nurodė, kad BUAB „Lutum“ veikla 2013 – 2014 metais atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalies apibrėžimą bei visus 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus požymius. Atkreipė dėmesį, kad bendrovės ūkinės operacijos ir įvykiai nėra tinkamai pagrįsti apskaitos dokumentais. Nuo bendrovės įregistravimo dienos Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai. Nurodė, kad UAB „Lutum“ buvo įregistruota 2011 m. rugsėjo 9 d., nuo 2013 m. spalio 1 d. bendrovės vadovu tapo A. A.. Bendrovės veikla atnaujinta 2013 m. lapkričio pabaigoje, kai 2013 m. lapkričio 4 d. buvo sudaryta rangos darbų sutartis su UAB „Swedcolor“. 2013 m. gruodžio 2 d. buvo įdarbinti 7 darbuotojai. 2014 m. gegužės mėnesį darbuotojai, išskyrus direktorių, atleisti ir nuo tada UAB „Lutum“ veiklos nevykdė. Pareiškėjos nuomone, veikla buvo atnaujinta būtent dėl projekto, pagal kurį UAB „Swedcolor“ privalėjo iki 2013 m. gruodžio 31 d. įvykdyti su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) pasirašytos Paramos gavimo sutarties sąlygas. Nurodė, kad tarp bendrovių buvo pasirašytas vienintelis 2014 m. sausio 28 d. darbų priėmimo–perdavimo aktas, kuriuo UAB „Swedcolor“ sutiko, kad UAB „Lutum“ atliko visus darbus be defektų ir laiku. Tą pačią dieną buvo išrašyta sąskaita faktūra už 299 364,93 Eur sumą, tačiau dėl neaiškių priežasčių UAB „Swedcolor“ pervedė į UAB „Lutum“ sąskaitą iš viso 535 599,24 Eur sumą (paskirtis – avansinis ar dalinis mokėjimas pagal rangos sutartį arba paskirtis nenurodyta). Iki rangos sutarties pasirašymo 2013 m. spalio 21 d. į kasą buvo gauta 231,70 Eur suma, nurodant, kad tai paskola (be sutarties bei pagal dokumentus negrąžinta). Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad iš UAB „Swedcolor“ gautas lėšas UAB „Lutum“ pervesdavo atgal kaip paskolas arba nenurodydama pervedimo paskirties. Be to, 2013 m. gruodžio mėnesį UAB „Lutum“ sudarė su UAB „Swedcolor“ tris paskolos sutartis, pagal kurias suteikė iš viso 385 947, 64 Eur paskolą. Duomenų apie paskolų grąžinimą ar reikalavimų grąžinti paskolas pareiškimą nėra. Pareiškėja atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2014 m. lapkričio 30 d. UAB „Lutum“ be pagrindo išrašė UAB „Swedcolor“ kreditinę sąskaitą faktūrą dėl 115 005, 94 Eur sumos, tačiau, jos nuomone, sąskaita neatspindi realiai įvykusios ūkinės operacijos. UAB „Swedcolor“ finansinio reikalavimo nepareiškė. Bankroto administratorės nuomone, tarp UAB „Lutum“ ir UAB „Swedcolor“ pasirašyta darbų rangos sutartis, atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas ir 2014 m. sausio 28 d. PVM sąskaita faktūra dėl 299 364,93 Eur sumos buvo išrašyti dėl akių, siekiant gauti kompensaciją pagal UAB „Swedcolor“ sudarytą sutartį su Agentūra. Taip pat nurodė, kad 2013 m. gruodžio 2 d. UAB „Lutum“ suteikė K. M. 14 481 Eur didžio paskolą (paskolos sutarties nėra), tačiau duomenų apie paskolos grąžinimą nėra. Bankroto administratorė pažymėjo, kad suteiktos paskolos nebuvo užtikrintos, bendrovės vadovas nesiėmė priemonių išieškoti skolas, taigi, turtas iš esmės buvo perleistas neatlygintinai (nuo 2013 m. spalio 1 d. BUAB „Lutum“ visas savo gautas pajamas ir dalį kitų įplaukų (400 428, 64 Eur sumai) pervedė kitiems asmenims paskolų pavidalu. Laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio mėnesio iki 2014 m. vasario mėnesio buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai, o tai ir privedė bendrovę prie bankroto. Be to, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2014 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką. Dalis priskaičiuoto mokesčio 6 660,85 Eur (22 998,60 Lt) jau 2014 m. kovo 13 d. buvo nurašyta iš įmonės sąskaitos, tačiau didesnė dalis priskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio liko nesumokėta ir buvo patvirtinta kaip VMI kreditorinis reikalavimas UAB „Lutum“ bankroto byloje. Po 2014 m. kovo 13 d. iš UAB „Lutum“ sąskaitos visos ūkinės operacijos buvo atliekamos tik per įmonės kasą (2014 m. gruodžio 3 d. sumokėta UAB „Skiras“ 7 501,16 Eur (25 900 Lt); 2015 m. birželio 25 d. sumokėta UAB „Skiras“ 11 980,63 Eur.). Bankroto administratorės įsitikinimu, UAB „Lutum“ po 2014 m. vasario 25 d. su kreditoriais atsiskaitydavo pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, nes bendrovė neturėjo jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, į kurį kreditoriai būtų galėję nukreipti savo reikalavimus bendrai 26 329,59 Eur sumai. Bankroto administratorės teigimu, UAB „Lutum“ direktorius A. A. netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, bendrovę privedė prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl egzistuoja tiesioginis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo.

Atsiliepimas

2. Suinteresuotas asmuo A. A. atsiliepime į bankroto administratorės pareiškimą prašė jos prašymą dėl BUAB „Lutum“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Nurodė, kad UAB „Lutum“ bankrotą nulėmė ne sistemingi bendrovės sudaromi paskoliniai sandoriai. Tai, kad K. M. suteikta paskola nebuvo užtikrinta, savaime nereiškia, kad ši paskola buvo suteikta siekiant sužlugdyti bendrovę. Be to, paskolą šis asmuo grąžino. Sėkmingai įvykdžiusi statybos rangos projektą su UAB „Swedcolor“, bendrovė gavo lėšų, kurias galėjo naudoti finansinėje apyvartoje teikiant paskolas. Pažymėjo, kad UAB „Swedcolor“ negrąžinta paskola buvo įskaityta su atitinkama savąja skola, todėl bendrovė jokių finansinių nuostolių nepatyrė. Atliktos užskaitos sumažino UAB „Lutum“ kreditorinių reikalavimų sumą bei pagerino finansinę situaciją. Taigi, nebuvo įvykdyti priešingi bendrovės interesams veiksmai ir nebuvo pažeista atsiskaitymo su kreditoriais tvarka. 2018 d. balandžio 23 d. pateiktame pranešime suinteresuotas asmuo papildomai paaiškino, kad jam tapus UAB „Lutum“ vadovu bendrovė faktiškai jau buvo tokios būklės, kai jai galėjo būti keliama bankroto byla, todėl siekdamas atgaivinti veiklą jis sudarė didelio mąsto ekonomiškai naudingą sandorį su UAB „Swedcolor“. Kadangi UAB „Swedcolor“ statyba buvo finansuojama iš Europos Sąjungos lėšų, UAB „Swedcolor“ privalėjo nuolat turėti didelį kiekį apyvartinių lėšų. Esant šių lėšų trūkumui, UAB „Lutum“ teikė šiai bendrovei paskolas. Paskolos visos buvo grąžintos, įskaitant ir trišalių susitarimų pagrindu. Paaiškino, kad kreditinė sąskaita faktūra buvo išrašyta, nes UAB „Swedcolor“ po rangos darbų atlikimo pastebėjo darbų defektus. Atlikti užskaitymai nepažeidžia imperatyvių teisės normų, yra įprasta šalių praktika ir ekonomiškai pagrįstas elgesys. Kadangi administratorė neginčijo šių sandorių, vadinasi,pripažino, jog paskolos buvo grąžintos. Suinteresuoto asmens nuomone, UAB „Lutum“ bankrotą nulėmė tai, kad 2014 m. nebuvo gauta naujų užsakymų ir bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais. Pažymėjo, kad bendrovė dėjo maksimalias pastangas grąžinti visas skolas (2014 m. kovo 13 d. buvo padengta nemaža dalis įsiskolinimo VMI). Prašė teismo įpareigoti bankroto administratorę pateikti visus finansinius santykius su UAB „Swedcolor“ ir K. M. pagrindžiančius dokumentus, įskaitant trišalius aktus, buhalterines pažymas ir kt. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 199 straipsnis).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi BUAB „Lutum“ bankrotą pripažino tyčiniu.

4. Įvertinęs aplinkybes, kad: bendrovės ūkinė veikla faktiškai atnaujinta 2013 m. lapkričio pabaigoje, kai 2013 m. lapkričio 4 d. buvo pasirašyta rangos darbų sutartis su UAB „Swedcolor“; 2013 m. gruodžio 2 d. buvo įdarbinti 7 darbuotojai; byloje nėra duomenų apie su kitais užsakovais sudarytas bei vykdytas statybos darbų sutartis ar kitus ūkinius sandorius; 2014 m. gegužės mėnesį darbuotojai, išskyrus direktorių, atleisti, nuo tada UAB „Lutum“ veiklos nevykdė; teismas padarė išvadą, jog 2013 metų pabaigoje įmonės veiklos atnaujinimas susijęs vien dėl sutarties su UAB „Swedcolor“ vykdymu. Ištyręs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad bendrovė nemokėjo privalomų mokesčių valstybės institucijoms, savanoriškai nepadengė net nedidelių skolų kreditoriams, o nuo 2014 m. gegužės mėnesio nevykdė ūkinės veiklos ir pajamų negeneravo, realizuotino turto neturėjo. Iš tokių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad vėliausiai nuo 2015 metų pradžios bendrovės finansinė situacija atitiko nemokumo būklės apibrėžimą, tačiau valdymo organai neinicijavo bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Teismas, įvertinęs bankroto administratorės nustatytą aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. UAB „Lutum“ visas savo gautas pajamas ir dalį kitų piniginių įplaukų (iš viso už 400 428,64 Eur sumą) paskolų pavidalu pervedė UAB „Swedcolor“ ir K. M., bei tai, kad paskolos nebuvo užtikrintos prievolių užtikrinimo priemonėmis, kad vadovas nesiėmė veiksmų susigrąžinti suteiktas paskolas, konstatavo, jog bendrovės turtas faktiškai buvo perleistas neatlygintinai.

5. Teismas pripažino, kad UAB „Lutum“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, galbūt apgaulingai, nes: juridinių asmenų registro tvarkytojui nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai; didelė dalis piniginių operacijų atlikta be sutartinio pagrindo arba nepagrįsta kitais veiklos dokumentais; visų duomenų apie įplaukas bei patirtas sąnaudas nėra; trūksta duomenų spręsti apie įmonės realiai vykdytą veiklą, jos apimtis ir faktinį laikotarpį; negalima nustatyti bendrovės debitorių; nėra galimybių nustatyti bendrovės kontrahentų, ypač UAB „Swedcolor“, UAB „Trakservis“ sandorių turinio ir vykdymo eigos; iš turimų dokumentų negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad UAB „Lutum“ valdymo organų veiksmai atitiko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį.

6. Teismo vertinimu, byloje nėra pakankamai duomenų įvertinti UAB „Lutum“ atliktų operacijų ir pasirašytų sutarčių atitikimą tikrajai šalių valiai, tačiau padarė išvadą, kad UAB „Lutum“ suteiktos UAB „Swedcolor“ paskolos bendrai 385 947,64 Eur sumai pagal tris paskolų sutartis buvo nenaudingi bendrovei sandoriai, priešingi jos interesams ir prieštaraujantys elementariai verslo logikai. Teismas pažymėjo, kad laisvų apyvartinių lėšų bendrovė neturėjo ir negalėjo turėti, nes pinigai buvo skolinami tomis pačiomis dienomis, kai iš UAB „Swedcolor“ buvo gaunamos analogiškų sumų įplaukos kaip dalinis arba avansinis apmokėjimas pagal rangos sutartį – taigi lėšos negalėjo būti naudojamos ūkinei veiklai pagal pavedimų paskirtį. Duomenų apie paskolų grąžinimą ar išieškojimą nėra. Teismas atkreipė dėmesį, kad vadovas nedetalizuoja, kokiu būdu ir kada buvo grąžinamos paskolos.

7. Teismas bendrovei nenaudingais sandoriais pripažino ir fiziniam asmeniui K. M. suteiktas paskolas už bendrą 14 481 Eur sumą. Konstatavo, kad 2013 m. gruodžio 2 d. lėšų pervedimą pagrindžiančios paskolos sutarties nėra, duomenų apie šios paskolos grąžinimą arba jos išreikalavimą taip pat nėra. Kadangi buvo netinkamai tvarkomi UAB „Lutum“ dokumentai, teismas neturėjo galimybių nustatyti tikrojo sandorių su UAB „Trakservis“ bei jos vadovu K. M. turinio bei vykdymo, atsiskaitymo aplinkybių. Be to, paskolos suteikimo K. M. data sutampa su atliktų analogiškos sumos UAB „Trakservis“ avansinių mokėjimų data. Kita dalis avansu gautų lėšų grąžinta 2014 m. vasario 18 d. per kasą. Tikėtina, kad avansiniai mokėjimai nebuvo naudojami pagal nurodytą pavedimuose paskirtį. Teismas sprendė, kad UAB „Lutum“ iš šių sandorių ekonominės naudos neturėjo.

8. Teismas sutiko su pareiškėjos išvadomis, jog UAB „Lutum“ po VMI ir VSDFV pritaikytų priverstinių skolų išieškojimo priemonių su kreditoriais atsiskaitė pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Pažymėjo, kad administratorės dokumentuose detalizuojamos nustatytos mokėjimų tretiesiems asmenims operacijos. Teismas nesutiko su buvusiu vadovu, jog buvo atsiskaitoma atliekant užskaitas, nes byloje nustatyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, neturėjo galimybių atgauti jiems priklausančių sumų nuo 2014 m. pradžios, o jau 2015 m. vasario 18 d. antstolio surašytas išieškojimo negalimumo aktas.

9. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti suinteresuoto asmens prašymą įpareigoti administratorę pateikti papildomų duomenų. Teismo vertinimu, administratorės pateiktų duomenų pakanka tam, kad teismas nuspręstų dėl įmonės tyčinio bankroto požymių buvimo. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad buvęs vadovas nepateikė įrodymų, jog administratorė būtų atsisakiusi jam leisti susipažinti su reikalingais dokumentais. Iš byloje esančių dokumentų akivaizdu, jog buvęs vadovas su administratore bendravo ir bendradarbiavo, vadovo prašymai buvo apsvarstyti kreditorių susirinkimuose. Taigi jis turėjo galimybę susipažinti su reikalingais dokumentais bei pateikti visus būtinus įrodymus savo pozicijai argumentuoti.

10. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog byloje nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose apibrėžti tyčinio bankroto požymiai, todėl yra pagrindas pripažinti BUAB ,,Lutum“ bankrotą tyčiniu.

I. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Suinteresuotas asmuo A. A. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl BUAB „Lutum“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Taip pat prašo byloje paskirti ekonominę ekspertizę BUAB „Lutum“ nemokumo momentui ir pareiškėjos nurodytų sandorių įtakai dėl bendrovės mokumo nustatyti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. BUAB „Lutum“ neatsiskaitymas su kreditore Ramirent Baltic AS neturėjo reikšmės bendrovės mokumui, nes skola šiai kreditorei buvo nežymi (tik 152 Eur).

11.2. Skola UAB „Jape“ atsirado 2014 m. kovo 10 d., kai VMI vykdė priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, todėl bendrovė neturėjo galimybės atsiskaityti su šia kreditore.

11.3. Bendrovės skolos VSDFV Vilniaus skyriui susidarė dėl vadovo neapdairumo, nes pinigų bendrovės sąskaitoje buvo, jie nebuvo slepiami, taigi ši kreditorė galėjo skolą nusirašyti.

11.4. Vertinant įsiskolinimą VMI, svarbu tai, kad bendrovė 2014 m. lapkričio 30 d. išrašė kreditinę sąskaitą faktūrą UAB „Swedcolor“ (dėl darbų defektų) minus 115 005,94 Eur sumai, kurios pagrindu atitinkamai turėjo sumažėti ir mokėtinas VMI mokestis. Kadangi per klaidą kreditinė sąskaita buvo išrašyta netinkamai ir VMI nebuvo pateikta patikslinta PVM deklaracija, atsirado nepriemoka. Pašalinus šias kliūtis, vietoje PVM nepriemokos atsirastų 4 940 Eur permoka, vadinasi, VMI finansinis reikalavimas išnyktų ir būtų padengti visi kiti BUAB „Lutum“ finansiniai reikalavimai.

11.5. Visi bendrovės darbuotojai buvo atleisti siekiant išvengti nuostolių ir nedidinti skolų. Ilgą laiką apeliantas ieškojo naujų projektų, tačiau jų neradus, bendrovės veikla nebuvo atnaujinta.

11.6. Šią dieną nei UAB „Swedcolor“, nei K. M.“ nėra skolingi BUAB „Lutum, nes buvo atlikti trišaliai įskaitymai, tačiau bankroto administratorė nepateikė apskaitos dokumentų (išrašų iš apskaitos registrų), patvirtinančių, kad skolos buvo dengiamos būtent tokiu būdu. Be to, jei trišalių įskaitymų nebūtų, bendrovė turėtų reikalavimo teisę už 400 428,64 Eur sumą, vadinasi, bendrovė negalėtų būti pripažinta nemokia, nes bendrovės turtas būtų 13 kartų didesnis už pradelstas skolas.

11.7. BUAB „Lutum“ buvo suinteresuota skolinti pinigus UAB „Swedcolor“ tam, kad pastaroji gautų paramą ir galėtų tęsti statybas, o atitinkamai ir UAB „Lutum“ galėtų generuoti pajams bei pelną. Dėl šios priežasties UAB „Swedcolor“ teikiant paskolas nebuvo numatytos palūkanos, nes paskolų teikimas buvo naudingas pačiai UAB „Lutum“.

11.8. Nepagrįsta teismo išvada, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, tikėtinai apgaulingai. Finansinės atskaitomybės dokumentai Valstybės įmonei Registrų centrui nebuvo teikiami, nes bendrovė neturėjo finansinių galimybių pasamdyti buhalterę arba buhalterines paslaugas teikiančią bendrovę, o apeliantas neturėjo specialių žinių tokiems dokumentams parengti. Nepaisant to, VMI visada buvo teikiamos PVM ir pelno (nuostolių) deklaracijos. Apskaita buvo tvarkoma tinkamai, registruojamos ir registruose yra atspindėtos visos įvykusios operacijos. Buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo paslėpti, sunaikinti ar sugadinti, priešingai, – buhalteriniai dokumentai perduoti bankroto administratorei. Kita vertus, teismas nereikalavo bankroto administratorės pateikti visus buhalterinės apskaitos dokumentus, o nusprendė apsiriboti keliomis byloje pateiktomis sąskaitomis.

Žemesnės instancijos teismas

11.9. Teismas konstatavo, kad buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas, tačiau taip pat padarė išvadą, jog bendrovėje liko lėšų atsiskaitymams su kitais kreditoriais. Teismas pritarė administratorės pozicijai, jog laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. BUAB „Lutum“ visas savo gautas pajamas ir dalį kitų piniginių įplaukų (iš viso 400 428,64 Eur) paskolų pavidalu pervedė UAB „Swedcolor“ ir K. M., ir nurodė, kad paskolos nebuvo grąžintos. Apelianto nuomone, tokie teismo argumentai laikytini prieštaringais. Be to, bankroto administratorė neturi įgaliojimų pripažinti ar nepripažinti į apskaitą įtrauktų buhalterinės apskaitos dokumentų, tame tarpe ir buhalterinės pažymos. Nesutikdama su vienu ar kitu bendrovės sandoriu, administratorė turi teisę jį ginčyti teisme, tačiau to nepadarė.

Atsiliepimas

12. Pareiškėja BUAB „Lutum“ bankroto administratorė atsiliepime į suinteresuoto asmens A. A. atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Prie atskirojo skundo pateikė naujus rašytinius įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12.1. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl BUAB „Lutum“ 2014 m. lapkričio 30 d. išrašytos kreditinės sąskaitos faktūros. Kreditinė sąskaita faktūra neturi visų privalomų rekvizitų, nėra nurodyti konkretūs darbų trūkumai, jų kaina. Kreditinė sąskaita faktūra neatspindi įvykusios ūkinės operacijos. Net ir pripažinus, kad kreditinė sąskaita faktūra yra išrašyta tinkamai, jos pagrindu atsiranda UAB „Swedcolor“ teisė reikalauti apmokėti sąskaitą faktūrą. Bankroto administratorei nebuvo perduoti dokumentai, patvirtinantys, kad tarp UAB „Swedcolor“ ir UAB „Lutum“ buvo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas. UAB „Swedcolor“ nepateikė finansinio reikalavimo dėl kreditinėje sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos. Dėl šių priežasčių administratorė negalėjo ginčyti nei įskaitymo sandorio, nei UAB „Swedcolor“ reikalavimo.

12.2. 2016 m. pateikiant pelno mokesčio deklaraciją už 2014 metus, 2014 m. lapkričio 30 d. kreditinė sąskaita faktūra nebuvo apskaityta. Be to, 2016 m. birželio 2 d. VMI pelno mokesčio deklaraciją bendrovės vardu pateikė suinteresuoto asmens įgaliotas buhalteris, o tai įrodo, kad tą dieną 2014 m. lapkričio 30 d. kreditinės sąskaitos faktūros nebuvo. Bankroto administratorei nėra perduotas kreditinės sąskaitos faktūros originalas.

12.3. Nepagrįstai apeliantas teigia, jog bendrovei atgavus sumas iš UAB „Swedcolor“, būtų padengti visi kreditorių finansiniai reikalavimai. Bankroto administratorės duomenimis, UAB „Swedcolor“ neturi jokio įregistruoto nekilnojamojo turto, bendrovė veiklos nevykdo.

12.4. Buhalterinės pažymos dėl trišalių užskaitų nėra patvirtintos jokiais dokumentais.

12.5. Nėra pagrindo tikėti apelianto teiginiais, kad UAB „Lutum“ neturėjo buhalterės. UAB „Lutum“ deklaracijas VMI teikdavo A. G..

12.6. Nėra pagrindo byloje skirti ekspertizę, nes apeliantas bankroto administratorei nėra perdavęs visų dokumentų (neperdavė bendrovės dokumentų už laikotarpį iki jo vadovavimo pradžios). Be to, pats teismas turi galimybę įvertinti, ar tam tikras sandoris turėjo įtakos bendrovės mokumui.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai BUAB „Lutum“ bankrotą pripažino tyčiniu.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl rašytinių paaiškinimų

15. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti suinteresuoto asmens A. A. ir BUAB „Lutum“ bankroto administratorės rašytiniai paaiškinimai (suinteresuotas asmuo rašytinius paaiškinimus pateikė 2018 m. rugsėjo 5 d. ir 2018 m. spalio 2 d., bankroto administratorė – 2018 m. rugsėjo 29 d.).

16. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje sprendžiamas klausimas yra susijęs su viešuoju interesu, sprendžia, jog apelianto ir bankroto administratorės pateikti rašytiniai paaiškinimai gali būti svarbūs vertinant pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl juos priima ir prideda prie civilinės bylos.

Dėl tyčinio bankroto sampratos

17. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikta tyčinio bankroto sąvoka. Tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnyje yra išvardyti konkretūs tyčinio bankroto požymiai.

18. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

19. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintos dvi prezumpcijos, kuomet bent vieną jų nustačius bankrotas taip pat laikytinas tyčiniu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

20. Nagrinėjamu atveju BUAB „Lutum“ bankroto administratorė prašė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nes, jos įsitikinimu, bendrovės veikla 2013-2014 metais atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies apibrėžimą ir visus 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus požymius. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus duomenis, padarė išvadą, kad bankroto administratorės nurodytu laikotarpiu BUAB „Lutum“ veikla atitiko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius, todėl šios bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.

21. Bylos medžiaga patvirtina, kad BUAB „Lutum“ (toliau – ir bendrovė) buvo įsteigta 2011 m. rugsėjo 9 d. Nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei vadovavo A. A.. Bendrovės ūkinė veikla faktiškai buvo atnaujinta tada, kai bendrovei pradėjo vadovauti A. A. ir 2013 m. lapkričio 4 d. buvo pasirašyta rangos darbų sutartis Nr. 2013/11/4-1 su UAB „Swedcolor“ (užsakovė). 2013 m. gruodžio 2 d. buvo įdarbinti 7 darbuotojai. Pagal 2014 m. sausio 28 d. darbų priėmimo perdavimo aktą UAB „Lutum“ užsakovei perdavė atliktus rangos darbus. Tą pačią dieną – 2014 m. sausio 28 d. UAB „Lutum“ išrašė užsakovei PVM sąskaitą faktūrą dėl 299 364,93 Eur sumos su PVM. Byloje nėra duomenų apie tai, kad UAB „Lutum“ būtų sudariusi su kitais užsakovais rangos sutartis ar kitokius ūkinius sandorius. 2014 m. gegužės mėnesį darbuotojai, išskyrus direktorių, atleisti, nuo tada UAB „Lutum“ veiklos nevykdė. Buvęs vadovas A. A. savo procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad statybos rangos darbai vyko 2013 m. pabaigoje -2014 metų pradžioje, o nuo 2014 metų naujų užsakymų bendrovė negavo.

Žemesnės instancijos teismas

22. Nustatyta, kad bendrovės 3 067,03 Eur įsiskolinimas VSDFV Vilniaus skyriui susidarė nuo 2014 m. vasario 16 d., įmonė įmokų nemokėjo nuo 2013 m. spalio 1 d., įmokos iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo nuskaičiuotos pagal debeto nurodymus, t. y. taikant priverstinio poveikio priemones. Skola VMI 2014 m. vasario 27 d. sudarė 51 955,80 Eur, tačiau vėliau pataisius PVM deklaracijas už 2013 m. gruodį ir 2014 m. sausį, skola sumažėjo iki 19 210,59 Eur. Skola kreditorei Ramirent Baltic AS atsirado 2014 m. sausio 2 d., skola UAB „Jape“ atsirado 2014 kovo 10 d.

23. Bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad bendrovė finansinės atskaitomybės dokumentų neteikė nuo įregistravimo dienos, ji turi įsiskolinimų VSDF ir VMI, pagal registrų duomenis neturi įregistruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, nėra duomenų, įrodančių, jog bendrovė turėtų materialaus turto, vykdytų veiklą ir gautų pajamų (žr. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo).

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad vėliausiai nuo 2015 metų pradžios UAB „Lutum“ finansinė situacija atitiko nemokumo būklės apibrėžimą, tačiau valdymo organai neinicijavo bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Lutum“ suteiktos UAB „Swedcolor“ paskolos už bendrą 385 947,64 Eur sumą pagal tris paskolų sutartis bei K. M. suteiktos paskolos už 14 481 Eur sumą buvo nenaudingi bendrovei sandoriai, priešingi jos interesams ir prieštaraujantys elementariai verslo logikai. Taip pat sprendė, kad iš UAB „Trakservis“ gauti avansiniai mokėjimai, tikėtina, nebuvo naudojami pagal nurodytą pavedimuose paskirtį, todėl UAB „Lutum“ ekonominės naudos neturėjo. Sutiko su bankroto administratore, kad UAB „Lutum“ po VMI ir VSDFV pritaikytų priverstinių skolų išieškojimo priemonių su kreditoriais atsiskaitydavo pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

25. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas tyčinio bankroto nustatymo kriterijus nėra savarankiškas, o taikomas tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Be to, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, todėl esminiu tyčinio bankroto elementu laikytinas įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais. Turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšys tarp sąmoningo tolesnio įmonės padėties bloginimo įmonei jau esant nemokia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Nesant (nenustačius) priežastinio ryšio, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017).

26. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovės finansinė padėtis atitiko nemokumo požymius vėliausiai nuo 2015 metų pradžios. Tačiau tokia išvada buvo padaryta neįvertinus suinteresuoto asmens A. A. pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytų teiginių apie tai, jog jis 2013 m. pabaigoje atnaujino bendrovės veiklą, kuri iki tol buvo sustabdyta. Apeliacinio teismo įsitikinimu, tik pirmiau išsiaiškinus, kokia bendrovės finansinė padėtis buvo atnaujinus jos veiklą 2013 m. ir vykdant ūkinę veiklą 2013-2014 metais, buvo galima išsiaiškinti tikruosius bendrovės vykdomos veiklos tais metais tikslus, t. y. ar iš tiesų buvo sąmoningai siekiama bendrovę privesti prie bankroto, o jei taip, – ar buvo siekiama mokią bendrovę privesti prie nemokumo, ar jau faktiškai nemokios bendrovės veiklą nukreipti dar didesniam jos turtinės padėties pabloginimui.

27. Pirmosios instancijos teismas UAB „Lutum“ sudarytų paskolos sandorių su UAB „Swedcolor“ ir K. M. atitiktį ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte apibrėžtam požymiui konstatavo nepakankamai ištyręs tų sandorių sudarymo aplinkybes ir nenustatęs bendrovės vadovo tikrųjų siekių sudarant tokius sandorius. Šiame kontekste paminėtina, kad bankroto administratorė pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė apie pagrindą manyti, jog UAB „Lutum“ veikla buvo atnaujinta būtent projektui su UAB „Swedcolor“ įvykdyti, jog šiuo projektu buvo siekiama gauti finansinę paramą, todėl galbūt bendrovių intensyvi piniginė apyvarta buvo dirbtinai sukuriama, nes po UAB „Swedcolor“ pinigų sumokėjimo rangovės UAB „Lutum“ gautos sumos beveik visa apimtimi buvo vėlgi grąžinamos užsakovei (kaip paskolos suteikimas arba apskritai be operacijos paskirties įvardijimo). Suinteresuotas asmuo A. A. procesiniuose dokumentuose aiškino, kad vykdant finansinės paramos sutartį paramos gavėja UAB „Swedcolor“ turėjo nuolatos turėti didelį kiekį apyvartinių lėšų, o esant šių lėšų trūkumui, UAB „Lutum“ jas (lėšas) skolindavo UAB „Swedcolor“. Iš byloje pateiktų UAB „Lutum“ banko sąskaitų išrašų matyti, kad iš tiesų, sudarius rangos sutartį tarp UAB „Swedcolor“ ir UAB „Lutum“, vyko aktyvus apsikeitimas lėšomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dalį pervestų sumų UAB „Lutum“ įvardijo kaip paskolą, kad tokio paties dydžio sumas UAB „Swedcolor“ grąžindavo UAB „Lutum“ tą pačią dieną arba kitą dieną, kad dalį lėšų UAB „Lutum“ pervesdavo nenurodydama paskirties, o UAB „Swedcolor“ lėšas pervesdavo nurodydama, jog atsiskaitoma pagal rangos sutartį. 2017 m. rugsėjo 4 d. buhalterinėje išvadoje nurodyta, kad UAB „Lutum“ su UAB „Swedcolor“ pasirašė tris paskolos sutartis, paskolos suteikimas yra patvirtintas bankiniais pavedimais, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2014 m. vasario mėn. iš viso šiai bendrovei pervedė 385 947,64 Eur (1 332 600 Lt) paskolos. Buhalterinėje pažymoje nurodyta, kad UAB „Swedcolor“ suteiktos paskolos negrąžintos, tačiau, kaip jau minėta, iš byloje pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, jog UAB „Lutum“ pervestos UAB „Swedcolor“ sumos (įvardintos kaip paskolos) faktiškai tą pačią dieną ar kitą dieną būdavo grąžinamos pavedimu atgal. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar atliekamais bankiniais pavedimais negalėjo būti teikiamos / grąžinamos aptariamos paskolos pagal tris paskolos sutartis. Be to, kaip matyti iš apskųstos nutarties motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tokį lėšų judėjimą tarp UAB „Swedcolor“ ir UAB „Lutum“, konstatavo, kad UAB „Lutum“ laisvų apyvartinių lėšų neturėjo ir negalėjo turėti, tačiau nepaisant to, laikėsi nuostatos, kad paskolos pagal minėtas tris paskolos sutartis buvo suteiktos ir liko negrąžintos. Įvertinus šią situaciją, teigtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apie UAB „Lutum“ paskolos suteikimo UAB „Swedcolor“ nenaudingumą ir prieštaravimą UAB „Lutum“ interesams, tokią išvadą padarė išsamiai neištyręs visų bylos aplinkybių. Be to, liko neišsiaiškinta, kokie tikrieji tikslai buvo keliami sudarant paskolos sutartis su UAB „Swedcolor“ (ar jais buvo siekiama bendrovę privesti prie bankroto, dar labiau pabloginti jau nemokia esančios bendrovės būseną, ar buvo siekiama sukurti sąlygas išvengti bendrovės skolos kreditoriams išieškojimo, ar vis dėlto lėšos buvo pervedinėjamos tik dėl akių, turint ketinimą padėti UAB „Swedcolor“ gauti finansinę paramą, o UAB „Lutum“ faktiškai nepatiriant finansinių nuostolių). Šiuo aspektu nebuvo įvertinta ir UAB „Lutum“ suteikta paskola K. M.. Iš jau minėtų UAB „Lutum“ banko sąskaitų išrašų matyti, kad UAB „Lutum“ gavo iš UAB „Trakservis“ bendrą 28 962 Eur sumą, nurodant paskirtį – avansinius mokėjimus pagal rangos sutartį Nr. 2013/10/25-1. K. M., kaip paskola, buvo pervesta bendra 14 481 Eur suma. 2013 m. gruodžio 2 d. atskirais pavedimais pervedus K. M. paskolas (40 000 Lt ir 10 000 Lt), tą pačią dieną iš K. M. buvo gautos analogiškos sumos, kaip avansiniai mokėjimai už UAB „Trakservis“. Be to, iš šio asmens kaip avansinį mokėjimą už UAB „Trakservis“ 2013 m. lapkričio 29 d. UAB „Lutum“ gavo 50 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad paskolos suteikimo K. M. data sutampa su atliktų analogiškomis sumomis UAB „Trakservis“ avansinių mokėjimų data, tačiau taipogi nurodė, kad duomenų apie šios paskolos grąžinimą nėra. Pirmosios instancijos teismas tokio sutapimo priežasčių nesiaiškino, taip pat nevertino ryšių tarp UAB „Lutum“, UAB „Trakservis“ bei K. M. (kaip antai, ar K. M. buvo susijęs su UAB „Swedcolor“ valdymo organu – tos bendrovės direktorė buvo R. M.), todėl teismo išvados dėl paskolų K. M. suteikimo aplinkybių galėjo būti neteisingos.

28. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju yra nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyti tyčinio bankroto požymiai, taip pat padaryta nenustačius ir neįvertinus visų šiam požymiui nustatyti reikšmingų aplinkybių.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, pateikė išaiškinimą dėl CK 6.930¹ straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, taikymo. Nurodė, kad siekiant atliktą mokėjimą pripažinti prieštaraujančiu imperatyviai CK 6.930¹ straipsnio normai, turi būti nustatyta jame nurodytų sąlygų visuma: pirma, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti (šiuo atveju turi būti įvertintos skolininko turimos lėšos grynaisiais ir negrynaisiais pinigais ginčijamo atsiskaitymo momentu); antra, turi būti nustatyta, kad mokėjimas atliktas pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami minėtoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017 20, 21 punktus; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017 16, 24 punktus; 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017 27, 28 punktus). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (žr. pirmiau minėtos nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 16 punktą).

30. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad UAB „Lutum“ po VMI ir VSDFV pritaikytų priverstinių skolų išieškojimo priemonių, su kreditoriais atsiskaitydavo pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Tačiau teismas nedetalizavo, kokiais konkrečiais mokėjimais buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas, kuriems kreditoriams nepagrįstai buvo suteiktas prioritetas, kokių kreditorių reikalavimai tuo metu buvo vykdytini anksčiau. Apeliantas byloje įrodinėjo, jog su kreditoriais buvo atsiskaitoma atliekant užskaitas ir pateikė į bylą dokumentus (suinteresuotas asmuo teigė, kad tai išrašai iš bendrovės buhalterinės sistemos), kuriuose užfiksuota, jog buvo atliktos trišalės užskaitos tarp UAB „Lutum“, UAB „Swedcolor“ ir kitų bendrovių (kaip teigia suinteresuotas asmuo – kitų kreditorių). Skundžiamoje nutartyje teismas nesutiko su suinteresuoto asmens (vadovo) teiginiais, kad užskaitų atlikimas buvo įprasta praktika ir kad bendrovė tokiu būdu turėjo galimybę nedidinti savo bendros įsiskolinimo sumos. Nesutikimą teismas argumentavo tik tuo, kad kreditoriai, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, neturėjo galimybių atgauti jiems priklausančių sumų nuo 2014 m. pradžios, o 2015 m. vasario 18 d. antstolio buvo surašytas išieškojimo negalimumo aktas, tačiau tokie argumentai yra nepakankami suinteresuoto asmens teiginiams paneigti. Apeliacinis teismas pažymi, kad viešojo intereso egzistavimas bankroto bylose lemia teismo aktyvumo pareigą, kuri apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Iš bylos medžiagos matyti, kad suinteresuotas asmuo pirmosios instancijos teismo prašė įpareigoti bankroto administratorę pateikti visus finansinius santykius su UAB „Swedcolor“ ir K. M. pagrindžiančius dokumentus, įskaitant trišalius aktus, buhalterines pažymas. Teismas šio prašymo netenkino ir bankroto administratorės pareiškimą dėl UAB „Lutum“ bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjo pagal byloje pateiktus dokumentus, nors, akivaizdu, jog teismas neturėjo pakankamai duomenų (kaip antai, ar išrašuose iš buhalterinės sistemos prie atliktų užskaitų įvardintos bendrovės iš tiesų buvo kreditorės, kada suėjo terminas įvykdyti jų reikalavimus ir pan.) įvertinti suinteresuoto asmens minimų trišalių užskaitų teisinės reikšmės UAB „Lutum“ mokumui. Bankroto administratorė teigia, jog buhalterinės pažymos dėl trišalių užskaitų nėra patvirtintos jokiais dokumentais, tačiau apeliantas pažymi, kad po atliktų užskaitymų UAB „Swedcolor“ nesikreipė į UAB „Lutum“ dėl kokio nors reikalavimo patenkinimo. Teismas neišsiaiškino dėl apelianto paminėtų užskaitymų sandorių realumo ir tikslų. Neišsiaiškinus šiame nutarties punkte nurodytų aplinkybių, teismas neturėjo pakankamo teisinio pagrindo konstatuoti tyčinį bendrovės bankrotą pagal ĮBĮ 20 straipsnio 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.

31. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtą tyčinio bankroto požymį – apgaulingą ir netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismas konstatavo, kad: teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, galimai apgaulingai; juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai; didelė dalis piniginių operacijų atlikta be sutartinio pagrindo arba nepagrįstos kitais veiklos dokumentais; visų duomenų apie įplaukas bei patirtas sąnaudas nėra; trūksta duomenų spręsti apie įmonės realiai vykdytą veiklą, jos apimtis ir faktinį laikotarpį; negalima nustatyti bendrovės debitorių; nėra galimybių nustatyti bendrovės kontrahentų, ypač UAB „Swedcolor“, UAB „Trakservis“ tikrojo sandorių turinio, vykdymo eigos; iš turimų dokumentų iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros. Apeliacinis teismas pažymi, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo konstatavimas pats savaime nesudaro pagrindo pripažinti įrodytu minėtą tyčinio bankroto požymį. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, taigi ir nurodytasis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, turi būti nustatomi atsižvelgiant į ĮBĮ 20 straipsnio 12 dalyje pateiktą tyčinio bankroto apibrėžimą. Dėl šios priežasties tyčinio bankroto konstatavimas galimas tik tokiu atveju, jei įrodoma, kad toks savininko (vadovo) elgesys buvo nukreiptas siekiant tyčia pabloginti bendrovės turtinę padėtį, išvengti kreditorių reikalavimų tenkinimo, nuslėpti tikrąją bendrovės padėtį, t. y. kad buvo nuosekliai įgyvendinamas siekis bendrovę privesti prie bankroto. Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėja, jog buhalterinės apskaitos tvarkymo klaidos galėjo įsivelti dėl to, kad bendrovė neturėjo buhalterės, o jis neturėjo tam reikalingų žinių. Nurodo, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma tinkamai, registruojamos ir registruose yra atspindėtos visos įvykusios operacijos. Buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo paslėpti, sunaikinti ar sugadinti, priešingai, – buhalteriniai dokumentai perduoti bankroto administratorei. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo tikslų nesiaiškino, galėjo būti netinkamai įvertinta bendrovės finansinė situacija. Todėl yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas išvadą dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio egzistavimo padarė neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių jam taikyti.

32. Pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kokių duomenų (nustatytų faktų) pagrindu bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Apeliacinis teismas konstatuoja, kad šio tyčinio bankroto požymio taikymas nagrinėjamu atveju nėra tinkamai pagrįstas. Kita vertus, jei pirmosios instancijos teismas šį požymį sieja su bendrovės vadovo veiksmais – tikėtinai nenaudingų, bendrovės interesams prieštaraujančių sandorių sudarymu, mokėjimų eiliškumo pažeidimu, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, tai dėl šioje nutartyje išdėstytų motyvų (siejamų su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes), bendrovės tyčinio bankroto konstatavimas remiantis šiuo požymiu nebuvo galimas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamas tyčinio bankroto požymis neturi būti aiškinamas taip, jog bet koks įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali patvirtinti tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Įmonės valdymo organo (organų) netinkamas jiems priskirtų pareigų vykdymas gali būti pripažintas tik tada, jei galima neabejotinai daryti išvadą, jog tokiais veiksmais valdymo organas (organai) sąmoningai siekė įmonės nemokumo, siekė išvengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pabloginama bendrovės finansinė padėtis ir kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys.

33. Kaip jau pažymėta, pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu yra tokiu atveju, jei nustatomas priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšys tarp sąmoningo tolesnio įmonės padėties bloginimo įmonei jau esant nemokia, tačiau šioje nutartyje aptartos aplinkybės bei nurodyti motyvai leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas šios sąlygos buvimo ar nebuvimo nevertino, o tai suponuoja išvadą, jog nebuvo atskleista bylos esmė.

34. Remiantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais apeliacinis teismas sprendžia, kad egzistuoja pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas BUAB „Lutum“ bankrotą tyčiniu, neatskleidė bylos esmės, o tirtinų aplinkybių apimtis suponuoja būtinybę nagrinėti bylą iš naujo. Dėl šios priežasties teismo nutartis, kuria BUAB „Lutum“ bankrotas pripažintas tyčiniu, naikintina, o klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis). Apeliantas skunde nurodė, kad teismo liko neįvertinta aplinkybė, jog UAB „Lutum“ 2014 m. lapkričio 30 d. UAB „Swedcolor“ išrašė kreditinę sąskaitą faktūrą (dėl darbų defektų) minus 115 005,94 Eur sumai, jog pagal šią kreditinę sąskaitą faktūrą VMI nebuvo pateikta patikslinta PVM deklaracija ir PVM ataskaita. Anot apelianto, išrašius kreditinę sąskaitą, atitinkamai sumažėtų mokėtinas PVM mokestis ir vietoje PVM nepriemokos atsirastų 4 940,66 Eur permoka. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog ši aplinkybė turėtų būti įvertinta iš naujo sprendžiant, ar UAB „Lutum“ buvo privesta prie bankroto tyčia.

Dėl naujų įrodymų ir dėl apelianto prašymo skirti ekspertizę

35. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad klausimas dėl BUAB „Lutum“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apelianto ir bankroto administratorės pateiktų naujų įrodymų, kurie buvo teikiami pirmosios instancijos teisme po apskųstos nutarties priėmimo (prie atsiliepimo į atskirąjį skundą), taip pat kurie buvo tiesiogiai teikiami apeliacinės instancijos teisme (pateikti kartu su apelianto 2018 m. rugsėjo 5 d. ir 2018 m. spalio 2 d. rašytiniais paaiškinimais), priėmimo klausimą, taip pat apelianto prašymą atidėti klausimo nagrinėjimą iki BUAB „Lutum“ bankroto administratorė patikslins 2014 m. lapkričio 30 d. kreditinę sąskaitą ir ją deklaruos VMI bei jo prašymą dėl ekspertizės skyrimo (siekiant nustatyti BUAB „Lutum“ nemokumo momentą ir bankroto administratorės pareiškime nurodytų sandorių įtaką bendrovės mokumui) palieka spręsti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lutum“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Teisėjas Gintaras Pečiulis