Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-192-478/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-04-17
Bylos Nr.: 1A-192-478/2025
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Bielskė, Jūratė Jakubonienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis: R. S.
Civilinis ieškovas: YY, XX
Nukentėjusysis: XX

Baudžiamoji byla Nr. 1A-192-478/2025Proceso Nr. 1-01-1-15884-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.3; 1.2.7.2.2.3; 1.2.7.7; 2.4.6.1

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistojo R. S. gynėjui advokatui Genadijui Lukminui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 punktą, 153 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 punktą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

– pagal BK 153 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir R. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.

Priteista iš R. S.:

– nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei YY 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

– nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei XX 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Išieškota iš R. S. valstybės naudai 454,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl nukentėjusiajai XX suteiktos antrinės teisinės pagalbos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. S. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo mažametį asmenį ir nesunkiai sutrikdė šio mažamečio šeimos nario sveikatą.

Nusikalstama veika padaryta tokiomis aplinkybėmis: R. S. laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 24 d., vakarais, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), lovoje, tris kartus, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios YY, gimusios (duomenys neskelbtini), būkle, kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios mažametės YY valią: pirmą kartą, numovęs jai kelnes ir kelnaites, ranka lietė nukentėjusiosios makštį, ją dirgino pirštais bei kišo savo pirštus į makštį; antrą kartą, grasindamas nuskriausti nukentėjusiosios sesę ir mamą, liepė nukentėjusiajai ranka masturbuoti jo lytinį organą (varpą), ką pastaroji ir darė; trečią kartą, numovęs jai kelnes ir kelnaites, ranka lietė nukentėjusiosios makštį, ją dirgino pirštais, tokiais veiksmais padarydamas mažametei šeimos narei YY nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes po byloje nagrinėjamų įvykių YY konstatuotos (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamų įvykių.

2. R. S. nuteistas ir už tai, kad tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį.

Nusikalstama veika padaryta tokiomis aplinkybėmis: R. S. laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir name, buvusiame (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytą kiekį kartų (1-2 kartus per mėnesį) ranka glostė tuo metu mažametės nukentėjusiosios XX, gimusios (duomenys neskelbtini), makštį, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2017 metų, tiksliai nenustatyto mėnesio ir dienos (momento, kai R. S. ir O. Z. (dabar – K.) pradėjo gyventi skyrium), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytą kiekį kartų (maždaug kartą per 3-4 mėnesius) ranka glostė tuo metu mažametės nukentėjusiosios XX makštį, bučiavo jos kaklą ir rankomis lietė krūtis, žinodamas, kad nukentėjusioji XX yra jaunesnė negu šešiolikos metų.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

3. Nuteistasis R. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2024 m. lapkričio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių įvykio aplinkybių, kas nulėmė neteisingo ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neteisingai įvertino nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, nuosprendį surašė formaliai, pagal prokurorės sukurtą, tikrovės neatitinkantį kaltinimą apie tariamai jo padarytą seksualinę prievartą XX ir YY atžvilgiu.

3.2. Nuteistasis pažymi, kad jokių seksualinės prievartos veiksmų savo vaikų atžvilgiu jis neatliko, ikiteisminio tyrimo metu prašė jį patikrinti melo detektoriumi. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pastebėjo, kad XX ir YY parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio proceso metu buvo prieštaringi, nenuoseklūs, tačiau šių parodymų nevertino kritiškai ir vis tiek vadovavosi prieštaringais, nenuosekliais O. K. (ankstesnė pavardė Z.), XX, YY parodymais bei šių asmenų tikrovės neatitinkančių parodymų pagrindu pateikta teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės išvada.

3.3. Nuteistasis nurodo, kad pareiškėja O. K. 2023 m. balandžio 24 d. kreipėsi į policiją, prašydama jį nubausti dėl seksualinio priekabiavimo prie mažametės dukters YY, nors prieš tai jo sugyventinė niekada jam nėra net užsiminusi apie jo tariamą priekabiavimą. Apeliantas pažymi, kad O. K. niekada niekur nedirbo, visada reikalavo iš jo pinigų, o kai jis atsisakydavo skirti jai pinigų, grasindavo susidoroti su juo įvairiais būdais. Anot nuteistojo, iki O. K. pareiškimo atsiradimo policijoje apie tariamai jo padarytą seksualinį priekabiavimą nei ji pati, nei jo dukros XX ir YY niekam nėra sakę, dukros yra pasakiusios, kad jis netinkamai elgiasi su jų mama, todėl ant jo yra supykusios. Po O. K. pareiškimo policijai, pasak apelianto, vėliau atsirado prieštaringi dukrų parodymai apie tariamą jo seksualinį priekabiavimą, nevienodai nurodant vietą, laiką, priekabiavimo būdą. Nuteistasis nurodo, jog liudytoja O. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad ji yra su juo susipykusi ir jų santykiai ypatingai blogi, tačiau negalėjo nurodyti nė vieno fakto, kad jis būtų seksualiai priekabiavęs prie vaikų.

3.4. Nuteistojo teigimu, 2023 m. gegužės 29–31 dienomis YY buvo apklausta globos namuose (duomenys neskelbtini), kur YY paaiškino, kad pyksta ant jo dėl to, kad jos mamą O. K. pavadino melage ir vagile. Atliekant psichologinį vertinimą neiškilo jokių konkrečių seksualinės prievartos epizodų (t. 1, b. l. 135–136). 2023 m. liepos 11 d. raštu (duomenys neskelbtini) bendrija nurodė, kad YY suteiktos dvi psichologo konsultacijos mamos O. K. prašymu, mama teigė, jog duktė YY patyrė seksualinį smurtą. Tačiau, anot apelianto, YY nepasakė, kad jis būtų atlikęs jos atžvilgiu kokius nors seksualinius veiksmus. Kokie vyko pokalbiai tarp O. K. ir dukrų YY bei XX vėliau, nenustatyta. Nuteistojo manymu, neatmestina, kad buvo sumanytas būdas, kaip atsikratyti savo tėvo priežiūros, siekiant įgyvendinti YY norą be rūpesčių ir tėvų priežiūros nerūpestingai gyventi su XX Kaune.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, formą bei motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. S. pripažino kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 punktą, 153 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas dėl R. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat nepažeidė bausmių skyrimo taisyklių ir nuteistajam tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę subendrintą bausmę paskyrė teisingai.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neteisingai įvertino nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, nuosprendį surašė formaliai, pagal prokurorės sukurtą, tikrovės neatitinkantį kaltinimą apie tariamai jo padarytą seksualinę prievartą XX ir YY atžvilgiu.

7. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje teismo nešališkumas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-396/2014, Nr. 2K-548-699/2015, EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73–78). Subjektyvus (asmeninis) teismo nešališkumas vertinamas atsižvelgiant į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Subjektyvusis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Vertinant teismo nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar teismas pateikė pakankamas garantijas bet kokiai pagrįstai abejonei jo nešališkumui pašalinti. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, Nr. 2K-489-303/2015).

8. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010). EŽTT praktikoje pažymima, kad vertinant nešališkumą objektyviąja prasme netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti svarbu. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, par. 32). Kita vertus, nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-214-976/2017). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, Nr. 2K-486/2014 ir kt.).

9. Nuteistojo R. S. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, neva įrodantys skundžiamą nuosprendį priėmusio pirmosios instancijos teismo šališkumą, siejami su netinkamu, tendencingu įrodymų vertinimu, padarytų išvadų dėl jo kaltės atlikus seksualinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiųjų XX ir YY atžvilgiu nepagrįstumu. Išskyrus iš esmės deklaratyvius nuteistojo apeliacinio skundo teiginius apie pirmosios instancijos teismo šališkumą, vertinant įrodymus bei priimant sprendimą byloje, jokių kitų objektyvių faktinių duomenų ar aplinkybių, liudijančių pirmosios instancijos teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, tendencingą proceso organizavimą ar byloje surinktų faktinių duomenų vertinimą, šioje byloje nenustatyta. Be kita ko, šiame kontekste pažymėtina, kad kitoks, nei proceso dalyvis tikisi, įrodymų vertinimas pats savaime nereiškia teismo šališkumo.

10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nagrinėjamos bylos proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. R. S. kaltę, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodo byloje surinktų įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte, 153 straipsnio 1 dalyje

12. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 punktą pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo mažametę YY, t. y. kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš mažametės nukentėjusiosios valią: pirmą kartą, numovęs jai kelnes ir kelnaites, ranka lietė nukentėjusiosios makštį, ją dirgino pirštais bei kišo savo pirštus į makštį; antrą kartą, grasindamas nuskriausti nukentėjusiosios sesę ir mamą, liepė nukentėjusiajai ranka masturbuoti jo lytinį organą (varpą), ką pastaroji ir darė; trečią kartą, numovęs jai kelnes ir kelnaites, ranka lietė nukentėjusiosios makštį, ją dirgino pirštais bei tokiais veiksmais padarė mažametei šeimos narei YY nesunkų sveikatos sutrikdymą; pagal BK 153 straipsnio 1 dalį R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį – tuo metu mažametę XX.

13. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-199-648/2023 ir kt.).

14. BK 153 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Pagal teismų praktiką, tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-205/2013, Nr. 2K-252/2013, Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-199-648/2023).

15. BK 150 straipsnio 4 dalyje nurodytas lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje nurodytą jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su tokiu asmeniu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Tačiau, atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Be to, seksualinį prievartavimą pagal BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-199-648/2023).

16. Apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ir oralinį lytinį aktą; nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas, ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinei aistrai tenkinti, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.). Konstatuojant buvus kitokį fizinį sąlytį, būdingą seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2007, Nr. 2K-116-942/2016).

17. Nuteistasis R. S. viso bylos proceso metu taip pat savo apeliaciniame skunde neigia atlikęs kokius nors seksualinio pobūdžio veiksmus XX ir YY atžvilgiu, tvirtina, jog tiek nukentėjusiosios, tiek jų motina O. K. jį apkalba, nes jis atsisakydavo skirti jai pinigų, O. K. grasindavo susidoroti su juo įvairiais būdais, todėl ir prieštaringi dukrų parodymai apie tariamą jo seksualinį priekabiavimą atsirado po to, kai O. K. kreipėsi į policiją. Šiuos nuteistojo teiginius visų pirma paneigia nukentėjusiųjų YY ir XX parodymai, kurie yra tiesioginiai pirminiai įrodymai, turintys išskirtinę reikšmę byloje, kiti įrodymai yra išvestiniai ir netiesioginiai, jie papildo nukentėjusiųjų parodymus. Nukentėjusioji YY yra gimusi (duomenys neskelbtini), tad tiek nusikaltimų metu, tiek apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2023 m. birželio 21 d.) metu buvo mažametė. Kita nukentėjusioji – XX yra gimusi (duomenys neskelbtini), nagrinėjamų įvykių metu ji buvo mažametė, tuo tarpu parodymus pirmą kartą šioje baudžiamojoje byloje davė jau būdama pilnametė (2023 m. liepos 19 d.).

18. Nei mažametės nukentėjusiosios YY, nei pilnametės nukentėjusiosios XX parodymai apie jai būnant mažamete patirtą R. S. seksualinę prievartą, kaip įrodymų šaltiniai, nekelia abejonių dėl teisėtumo – tiek mažametė nukentėjusioji YY ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek ir nukentėjusioji XX ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme buvo apklausiamos nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nukentėjusiųjų parodymai užfiksuoti tinkamai, įrodymų leistinumas neginčijamas ir apeliaciniame skunde. Pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – tai nukentėjusiųjų XX ir YY parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-294-648/2017, Nr. 2K-221-697/2021, Nr. 2K-199-648/2023, Nr. 2K-52-489/2024, Nr. 2K-67-495/2024).

19. Mažametė nukentėjusioji YY, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (2023 m. birželio 21 d.) pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad tėtis tris kartus „lindo“ prie jos, tai yra lietė jos lytinius organus. Tai buvo 2022 metų gruodžio mėnesį, prieš Kūčias, kai ji laikinai gyveno pas tėtį. Pirmą kartą tai buvo antrą ar trečią Advento dieną, nes turėjo Advento kalendorių ir tą dieną buvo atidarytas vienas langelis. Tėtis atėjo pas ją į kambarį ir kartu su juo, gulėdami jos lovoje, žiūrėjo animacinį filmą. Po to tėtis numovė jai kelnes ir apatinius bei ranka lietė jos lytinius organus (pažymėjo ant mergaitės piešinio vietą, kur lietė). Tėtis visaip judino pirštus, kišo į vidų, jai skaudėjo. Tuo metu ji gulėjo ant lovos, o tėtis buvo atsitūpęs. Tėčiui sakė, kad jai nepatinka. Kitas kartas buvo po trijų dienų. Tą dieną buvo dingusi elektra, kambaryje buvo tamsu, degė tik stalinė lempa su baterijomis. Tėtis liepė liesti jo lytinį organą (šiuos žodžius nukentėjusioji parašė ant lapo). 10 minučių lietė ranka jo lytinį organą ir judino jį, nes tėtis sakė, jog kitaip nuskriaus sesę ir mamą. Tėtis buvo nusirengęs (taip atėjo į kambarį), o ji buvo su pižama. Tėtis gulėjo lovoje ant nugaros, o ji sėdėjo. Dar po vienos dienos buvo trečias kartas. Tėtis ranka lietė jos lytinius organus, tačiau pirštų į vidų nekišo. Lietimas truko apie 15 minučių. Ji tuo metu gulėjo ant lovos, o tėtis klūpėjo. Tuo metu ji vilkėjo tik „maikę“, kitus rūbus numovė tėtis. Pats tėtis vilkėjo tik apatinius (t. 1, b. l. 117–119).

20. Siekiant įsitikinti mažametės parodymų patikimumu, byloje buvo paskirta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė ir pateikta išvada apie mažametės YY gebėjimą duoti parodymus, įvykių suvokimą, polinkį fantazuoti ar meluoti ir pan. Iš 2023 m. lapkričio 10 d. – 2023 m. gruodžio 8 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-212/2023 matyti, kad YY, atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, gali (galėjo) suprasti konkrečias faktines byloje tiriamo įvykio aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus ikiteisminio tyrimo metu; YY, atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, nesuprato jos atžvilgiu galimai atliktų veiksmų esmės; YY mėgino priešintis įtariamojo jos atžvilgiu atliekamiems veiksmams, tačiau aktyviau šiems veiksmams priešintis ji negalėjo dėl mažo amžiaus, emocinės priklausomybės nuo artimojo asmens (įtariamasis yra jos tėvas), nepakankamo supratimo apie jos atžvilgiu galimai atliktų veiksmų esmę (neturėjo žinių apie jų pobūdį ir nesuprato reikšmės) bei įtariamojo baimės; šiuo metu nenustatytos priežastys (padidintas fantazavimas, padidintas polinkis įtaigumui, tame tarpe ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis YY duodamais parodymais (2023 m. birželio 21 d.) (t. 1, b. l. 176–185). Nukentėjusiosios amžius bei byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tokio nusikaltimo kaip seksualinis prievartavimas padarymu YY nuteistojo R. S. melagingai apkaltinti negalėjo, juo labiau, mažametės nukentėjusiosios YY parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – išvestiniai ir netiesioginiai, kuriuose esantys faktiniai duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę.

21. Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustos minėtą ekspertizę atlikusios ekspertės D. B. ir Ž. V.. Ekspertė D. B. patvirtino ekspertizės išvadas ir parodė, kad ji buvo atsakinga už nukentėjusiosios YY psichologinį vertinimą, apie tiriamąjį įvykį nukentėjusioji nurodė esmines aplinkybes, kurios yra paminėtos ekspertizės išvadoje. Nukentėjusioji nurodė, kad tėvas ją užpuolė prieš Kalėdas, ji buvo savo kambaryje, žiūrėjo televizorių. Tėvas įėjo tik su triusikais, jis užpuolė ją, lindo prie jos lytinio organo su pirštais, judino. Ji sakė tėvui, kad jai nepatinka, bet jis vis tiek tęsė, paskui išėjo iš kambario, o ji apsiverkė, nes jai nepatiko. Tėvas jai sakė, kad jei ji kam pasakys, niekada nepamatys sesės ir mamos. Antrą kartą tėvas liepė liesti jo lytinį organą ir parodė, kaip jį judinti su jos rankomis. Sakė, kad patrauktų savo rankas nuo jos, bet tėvas laikė jos rankas, ji nieko negalėjo padaryti. Paskui jis išėjo valgyti daryti. Ir dar kartą tėvas jos kambaryje, lovoje, lietė jos lytinį organą ir judino pirštus. Sesei pasakė tik vėliau, nes bijojo, kad tėvas nuskriaus mamą ir sesę. Ekspertės teigimu, YY emocinė būsena kisdavo priklausomai nuo pokalbio temos, t. y. kalbant apie bylai reikšmingas aplinkybes, YY sukildavo nerimas, ji pradėdavo ribotis, lyg kalbėti, nerimauti, krapštytis, tačiau, kalbant neutraliomis temomis, pavyzdžiui apie ją pačią, apie jos laisvalaikį, buvo stebimas jos atsipalaidavimas. YY emocijos kisdavo priklausomai nuo pokalbio temos ir tas nerimas, gėda atsirasdavo, būtent kalbant apie bylai reikšmingas aplinkybes. Anot ekspertės, jai nekilo abejonių dėl nukentėjusiosios YY paaiškinimų apie R. S. veiksmus, YY paaiškinimai yra nuoseklūs, atitinkantys jos protinį išsivystymo lygį, pasakojimo turinyje nei padidinto fantazavimo, nei padidinto įtaigumo, nei kitų asmenų poveikio nustatyta nebuvo (t. 3, b. l. 112–113). Ekspertė Ž. V. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino ekspertizės išvadas ir parodė, kad YY konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą tiesiogiai priežastiniu ryšiu susiję su byloje tiriamais R. S. veiksmais. Kitų veiksnių, galėjusių lemti šį nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, nenustatyta (t. 3, b. l. 125–126).

22. Vertinant mažametės nukentėjusiosios YY parodymų patikimumą, labai svarbūs ir reikšmingi yra jos sesers, kurios atžvilgiu R. S. taip pat atliko seksualinio pobūdžio veiksmus ir kuriai pirmai mažametė YY papasakojo apie nederamą tėvo elgesį su ja, XX parodymai. Kaip matyti iš XX parodymų, apie tai, kas nutiko seseriai YY, ji sužinojo iš pastarosios, kai nuvyko jos aplankyti į (duomenys neskelbtini). Tada YY pasakė, kad „tėtis keistai elgiasi“ – vakarais ateina pas ją į lovą sakydamas, kad nori tik susišildyti, nes jo kambaryje šalta, ir tais momentais jis jai glostydavo makštį. Smulkiau apie viską YY jai papasakojo atvykusi į (duomenys neskelbtini). YY sakė, kad R. S. jai numovė kelnytes ar šortukus ir per apatines kelnaites įkišo ranką ir ten glostė. Tada ji YY paklausė, ar tik glostė, ar buvo ir įkišęs. YY atsakė, kad tik glostė. Pasiteiravus, kiek kartų taip buvo, YY atsakė, kad vieną kartą ji tik pabudusi tai pamatė, o kitą kartą ji apsimetė mieganti. YY sakė, kad mamai apie tai nepasakojo (t. 3, b. l. 73–77). Kaip liudytoja apklausta XX ir YY motina O. K. (ankstesnė pavardė Z.) nurodė, kad YY po to, kai grįžo iš tėvo R. S., pas kurį (duomenys neskelbtini) gyveno nuo 2022 metų rugpjūčio mėnesio iki 2023 metų vasario mėnesio, pradėjo jo vengti, sakė nenorinti su juo matytis, tačiau nepaaiškino kodėl. Apie tai ji pasakė dukrai XX, o ši atsakė, jog jai nieko keista, nes galimai R. S. prie YY lindo. Be to, XX pasakė, kad R. S. taip pat elgėsi ir su ja nuo 6 metukų, tai yra liesdavo ją, čiupinėdavo. Liudytojos teigimu, iš tokių XX pasakymų suprato, kad R. S. tiek prie XX, tiek prie YY priekabiaudavo seksualiai. Vėliau iš XX sužinojo, kad R. S. vakarais su YY žiūrėdavo filmus suaugusiems, kaišiodavo pastarajai už kelnaičių rankas, ją bučiuodavo. Su pačia YY apie tuos įvykius nekalbėjo, nes pastaroji yra labai uždara, daugiausia bendrauja tik su XX, be to, tyrimas buvo sudėtingas, dukra buvo vedama pas ginekologus ir psichologus (t. 3, b. l. 96–99).

23. Įvertinus byloje surinktus ir aptartus faktinius duomenis, sugretinus juos tarpusavyje bei su mažametės nukentėjusiosios YY parodymais, darytina išvada, jog nėra pagrindo netikėti mažametės nukentėjusiosios parodymais apie seksualinio pobūdžio veiksmus, kuriuos su ja atliko R. S., o neesminių detalių nesutapimai, kuriuos išsamiai skundžiamame nuosprendyje aptarė pirmosios instancijos teismas (pavyzdžiui, nukentėjusioji XX parodė, kad YY jai sakiusi, jog R. S. tik glostė jos lytinius organus, tačiau pirštų nebuvo įkišęs, kad tai buvo du kartus – vieną kartą YY pabudusi tai pamatė, o kitą kartą ji apsimetė mieganti; liudytoja O. K. parodė, kad iš XX sužinojo, jog R. S. vakarais su YY žiūrėdavo filmus suaugusiems, kaišiodavo pastarajai už kelnaičių rankas, ją bučiuodavo; ekspertei Ž. V. YY nurodė, kad buvo du tokie kartai, kai tėtis numovė jai šortus ir ją lietė, o ekspertei D. B. nukentėjusioji nurodė, jog viso buvo trys kartai – du kartus tėtis lietė jos lytinį organą ir judino savo pirštais, o dar vieną kartą liepė liesti jo lytinį organą ir judinti, parodė, kaip tai daryti; taip pat yra neatitikimų tarp nukentėjusiosios YY parodymų dėl R. S. jos atžvilgiu atliktų veiksmų laiko – nukentėjusioji nurodė, kad pirmą kartą tėtis prie jos „lindo“ antrą ar trečią Advento dieną (tai yra gruodžio pradžioje), antras kartas buvo po trijų dienų ir tuo metu bute nebuvo elektros, o trečias kartas buvo dar po vienos dienos, tačiau iš byloje esančios AB (duomenys neskelbtini) pažymos matyti, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), reikšmingesnį laiko tarpą tamsiu paros metu elektros nebuvo tik vieną kartą – nuo 2022 m. gruodžio 11 d. 23.11.13 val. iki 2022 m. gruodžio 12 d. 23.55 val. (tai yra daugiau nei trys dienos nuo Advento pradžios), be to, tą pačią naktį nukentėjusioji buvo pristatyta į VšĮ (duomenys neskelbtini), kurioje buvo gydoma iki 2022 m. gruodžio 16 d. 15 val. (todėl R. S. negalėjo atlikti kaltinime nurodytu veiksmų sekančią dieną po to, kai bute buvo dingusi elektra)), atsižvelgiant į įvykio situaciją, tuo metu buvusią nukentėjusiosios būklę, praėjusį laiko tarpą nuo įvykių, nukentėjusiosios amžių ir gyvenimiškos patirties stoką, yra logiškai (natūraliai, gyvenimiškai) paaiškinami (pateisinami) ir nelaikytini pagrindu abejoti YY parodymais apie R. S. jos atžvilgiu atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų faktą.

24. Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde akcentuoja tai, jog atliekant YY psichologinį vertinimą globos namuose (duomenys neskelbtini), neiškilo jokių konkrečių seksualinės prievartos epizodų, taip pat YY nepasakė, kad jis būtų atlikęs jos atžvilgiu kokius nors seksualinius veiksmus ir (duomenys neskelbtini) bendrijoje dviejų psichologo konsultacijų metu. Kaip matyti iš bylos duomenų, globos namuose (duomenys neskelbtini) 2023 metų gegužės 29–31 dienomis atlikto psichologinio įvertinimo metu YY neišsakė jokių konkrečių seksualinės prievartos epizodų, galimai patirto smurto situacijų, tačiau pokalbių ir užduočių lytiškumo tema atlikimo metu buvo stebimos nukentėjusiosios išgyvenamos nejaukumo ir įtampos reakcijos, apie tėvą ji kalba įsitempusi, teigia nenorinti su juo bendrauti, tačiau, kaip pirmosios instancijos teisme paaiškino nukentėjusiosios psichologinį įvertinimą atlikusi psichologė R. U., siekdama išvengti sunkių, nemalonių jausmų, nerimaudama dėl numanomų atsiskleidimo pasekmių, YY galėjo neišsakyti visų turimų patyrimų, todėl svarbu remtis YY liudijimu teisinės apklausos metu ir iš kitų šaltinių gauta informacija (t. 1, b. l. 135–136). Iš (duomenys neskelbtini) 2023 m. liepos 11 d. pranešimo matyti, kad YY suteiktų psichologo konsultacijų metu buvo stebima įtampa kalbantis apie tėtį, gyvenimą jo namuose (YY susikausto, kūnas įsitempia, nuleidžia galvą, vengia akių kontakto), YY atsisako apie jį kalbėti (tiesiog tyli arba pasako, jog nekalbės), užsimena, kad nenori su juo bendrauti, neatsiliepia telefonu, bijo jį kur nors sutikti (t. 1, b. l. 138). Vertinant minėtų nukentėjusiosios YY psichologinių tyrimų ir konsultacijų, atliktų globos namuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), metu užfiksuotus faktinius duomenis kitų byloje surinktų ir aptartų įrodymų kontekste, matyti, jog psichologė R. U. buvo iš esmės pirmas svetimas ir nepažįstamas asmuo, su kuriuo mažametė YY bendravo, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui dėl R. S. atliktų jos atžvilgiu seksualinio pobūdžio veiksmų, apie R. S. neteisėtus veiksmus mažametė buvo papasakojusi tik savo seseriai XX, net savo mamai apie tai nebuvo pasakojusi. Todėl suprantamas ir pateisinamas mažametės YY nenoras, galbūt baimė pasakoti globos namuose (duomenys neskelbtini) apie R. S. jos atžvilgiu atliktus neteisėtus veiksmus. Tačiau ši aplinkybė pati savaime nepaneigia nuteistojo R. S. kaltės, atlikus seksualinio pobūdžio veiksmus mažametės YY atžvilgiu, kadangi apie tai YY gana detaliai papasakojo vėliau, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o taip pat ekspertėms, atlikusioms teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę D. B. ir Ž. V.. Kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti mažametės nukentėjusiosios YY parodymų patikimumu ir teisingumu. Deklaratyviu ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstu laikytinas nuteistojo R. S. apeliacinio skundo argumentas, kad dukros jį apkalbėjo, kadangi buvo sumanytas būdas, kaip atsikratyti savo tėvo priežiūros, siekiant įgyvendinti YY norą be rūpesčių ir tėvų priežiūros nerūpestingai gyventi su XX (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

25. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus – tiek tiesioginius (mažametės nukentėjusiosios YY parodymus), tiek netiesioginius ir teisingai konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, o įrodymų visuma pagrindžia R. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes bei leidžia daryti išvadą dėl R. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką mažametės nukentėjusiosios YY atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmiau aptartus R. S. veiksmus nukentėjusiosios YY atžvilgiu pagal neteisėtų veiksmų seksualinį pobūdį ir intensyvumą įvertino kaip lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu ir šią R. S. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

26. Vykstant šios baudžiamosios bylos apeliaciniam procesui, 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), pagal kurią pasikeitė BK 150 straipsnio 4 dalies sankcija. Lyginant R. S. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 150 straipsnio 4 dalies redakciją (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), su šia apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu galiojančia nauja BK 150 straipsnio 4 dalies redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), matyti, kad pagal naująją BK 150 straipsnio 4 dalies redakciją numatyta griežtesnė atsakomybė, t. y. nustatytos laisvės atėmimo bausmės minimali ir maksimali ribos padidintos. Taigi naujasis baudžiamojo įstatymo straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už mažamečio seksualinį prievartavimą, nešvelnina už šio nusikaltimo padarymą skirtinų bausmių, kitokiu būdu irgi nepalengvina R. S. teisinės padėties. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendrąja taisykle, pagal kurią veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Kadangi BK naujoji redakcija nepalengvina nuteistojo R. S. teisinės padėties, dėl to jo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 150 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija).

27. Iš byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-212/2023 matyti, kad ekspertės, šioje byloje atlikusios mažametės nukentėjusiosios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, inter alia (be kita ko) konstatavo, jog byloje nagrinėjami R. S. veiksmai (lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiosios valią) nukentėjusiajai YY sukėlė (duomenys neskelbtini) ir taip nesunkiai sutrikdė jos sveikatą (t. 1, b. l. 176–185). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad iki byloje nagrinėjamų įvykių nukentėjusioji YY būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu (to nenustatė ir jos psichinę sveikatą tyrusios ekspertės). Jau aptartais įrodymais nustatyta, jog R. S. seksualiai prievartavo mažametę YY ir, kaip nustatė ekspertės, būtent dėl šios patirtos seksualinės prievartos sutriko nukentėjusiosios sveikata. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl R. S. kaltės ir teisingai nuteistojo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X- 1597 redakcija), baudžiamojo įstatymo taikymo klaida nepadaryta.

28. Nukentėjusiosios XX parodymais nustatyta, kad R. S. ne tik seksualiai išnaudojo jos seserį YY, bet jos atžvilgiu, jai būnant mažamete, taip pat atliko seksualinio pobūdžio veiksmus. Vertinant nukentėjusiosios XX parodymų patikimumą ir juose užfiksuotų faktinių duomenų teisingumą, pirmiau šioje nutartyje aptarti teismų praktikoje akcentuojami ir išplėtoti seksualinę prievartą patyrusio mažamečio nukentėjusiojo parodymų vertinimo kriterijai ir ypatumai iš esmės nėra aktualūs, kadangi nukentėjusioji XX pirmą kartą apie patirtą seksualinę prievartą, jai būnant mažamete, buvo apklausta jau būnant pilnamete. Ši aplinkybė yra svarbi vertinant nukentėjusiosios XX parodymus, kadangi suaugęs žmogus supranta su juo atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų pobūdį, esmę, gali detaliai ir objektyviai paaiškinti, kokius neteisėtus veiksmus su juo atliko kaltininkas. Kita vertus, prisiminti ir detaliai ne vienos apklausos metu teisėsaugos pareigūnams ir teismui pasakoti visas vaikystėje patirtos seksualinės prievartos aplinkybes net ir suaugusiam žmogui neabejotinai nėra lengva. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji XX šioje byloje buvo apklausta keletą kartų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat pirmosios instancijos teisme. Natūralu, kad tiek kartų pasakojant apie įvykius, buvusius prieš keletą metų, nukentėjusiosios parodymuose galima atrasti nesutapimų, tačiau esminiai XX parodymai apie vaikystėje jos atžvilgiu R. S. atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus iš esmės buvo nuoseklūs.

29. Nukentėjusioji XX pirmosios instancijos teisme parodė, kad įtėvis R. S. prie jos seksualiai priekabiavo laikotarpiu nuo 2010 metų vasaros (kai jos mama ir R. S. apsigyveno kartu) iki 2017 metų (momento, kai mama ir R. S. pradėjo gyventi atskirai). Tai prasidėjo, kai jie gyveno R. S. nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dar iki sesers YY gimimo ((duomenys neskelbtini)). R. S. kišdavo rankas jai už kelnaičių ir pirštais liesdavo (glostydavo) jos makštį, tai pateikdamas kaip masažą. Ji tuo metu nesuprato tokių R. S. veiksmų esmės, todėl nesipriešino. Tai vykdavo du kartus per mėnesį. Tokie patys R. S. veiksmai ir tokiu pat dažnumu tęsėsi (duomenys neskelbtini), kai jie gyveno mamos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), į kurį persikėlė gyventi 2011 metais, ir (duomenys neskelbtini), kur keletą mėnesių gyveno mamos paveldėtame name. Tai vykdavo 1–2 kartus per mėnesį. (duomenys neskelbtini) būdavo taip, kad ir kelnaites numaudavo, tai yra pilnai ją nurengdavo, tačiau, apart makšties glostymo, daugiau nieko nebūdavo. Praėjus apie 3 mėnesiams po R. S. grįžimo atlikus bausmę, jis vėl pradėjo seksualiai priekabiauti – glostydavo ir bučiuodavo jos kaklą, glostydavo jos makštį, kišo pirštus į makštį. Tų paskutiniųjų ketverių metų laikotarpiu R. S. tokius veiksmus jos atžvilgiu atlikdavo kartą per 3–4 mėnesius. Nukentėjusiosios teigimu, ji to nenorėdavo, tačiau R. S. ją palauždavo (t. 3, b. l. 73–76).

30. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji XX be kita ko nurodė, kad R. S. ne tik kišdavo pirštus jai į makštį, bet vieną kartą kišo savo varpą jai į makštį. Apklausiama 2023 m. liepos 19 d. XX nurodė, jog tuo laikotarpiu, kai jie gyveno (duomenys neskelbtini), o jai buvo nuo 7 iki 12 metų, R. S. ne tik glostydavo jos makštį, tačiau ir kišdavo pirštus į makšties vidų, o kai R. S. grįžo iš įkalinimo įstaigos (tuo metu jai neseniai buvo suėję 13 metų), miegodama savo lovoje pajuto, kad R. S. varpa yra jos makštyje, po ko ji pradėjo verkti ir atėjo mama, nuo to laiko R. S. prie jos seksualiai nepriekabiaudavo, tik siūlė pasimylėti (t. 2, b. l. 27–30). Apklausiama 2024 m. vasario 12 d. XX nurodė, jog R. S. prie jos seksualiai priekabiaudavo, rankomis liesdamas jos makštį, tačiau apie tai, kad R. S. ne tik liesdavo makštį, bet ir kišdavo į ją pirštus, šioje apklausoje nukentėjusioji nenurodė, be to, šioje apklausoje nukentėjusioji teigė negalinti patvirtinti aplinkybės, kad vieną naktį pabudo nuo skausmo dėl galimai R. S. įkištos varpos į jos makštį, nes galėjo jai taip tik pasirodyti (t. 2, b. l. 35–37). Pirmosios instancijos teisme perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusioji XX iš esmės juos patvirtino ir papildomai nurodė, jog dėl lytinio organo kišimo jai į makštį ji nėra tikra, nes tuo metu galėjo būti kišami ir pirštai, todėl šią aplinkybę paskutinėje apklausoje ir patikslino. Pirštus R. S. kišo tik tuomet, kai jie gyveno (duomenys neskelbtini), iš pradžių kišdavo negiliai, po to giliau. Išanalizavus ir sugretinus visų apklausų – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duotus nukentėjusiosios R. S. parodymus, nėra pagrindo abejoti, jog R. S. atliko su ja prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus, pasireiškusius makšties glostymu rankomis, kaklo bučiavimu, krūtų lietimu. Tuo tarpu, išskyrus prieštaringus viso bylos proceso metu nukentėjusiosios XX parodymus, jokių kitų neginčytinų faktinių duomenų, jog R. S. dar ir kišdavo pirštus į jos makštį ar buvo įkišęs savo varpą į mažametės nukentėjusiosios makštį, byloje nebuvo surinkta.

31. Kaip matyti iš nukentėjusiosios motinos O. K. parodymų, XX jai pasakojo, kad R. S. nuo šešių metukų ją seksualiai išnaudojo – liesdavo ją, čiupinėdavo, tačiau apie tai, jog dukra XX jai būtų pasipasakojusi ir apie kitokio pobūdžio seksualinius veiksmus – pirštų ir varpos kišimą jai į makštį, O. K. nenurodė. Kaip liudytoja byloje apklausta XY pirmosios instancijos teisme parodė, kad maždaug prieš 12–13 metų, kai jai buvo 8–9 metai, R. S. prie jos lindo, grabaliojo bei lytiškai ją išnaudojo (t. 3, b. l. 94–96). Iš bylos duomenų matyti, jog 2017 m. vasario 27 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, gavus (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktorės pranešimą, kad mokyklos mokinė XY, gim. (duomenys neskelbtini), pasakė mokytojai A. Š., jog anksčiau, laikas nėra žinomas, mergaitei būnant XX namuose, ją kambaryje išžagino XX tėtis. Tačiau 2017 m. rugsėjo 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūros I-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Laimos Mažeikienės nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių R. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje, padarymo (t. 2, b. l. 114–125). Iš minėto nutarimo matyti, kad šio ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta tuo metu mažametė XY nurodė, jog prieš 3–4 metus (apklausa vyko 2017 metais), vasaros metu, jai būnant XX namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), XX tėtis jai užrišo akis, numovė šortus ir „triusikėlius“ (kelnaites), pakėlė maikę ir pirštais lietė jos „apatinę dalį“, „lindo su „pimpalu“ prie jos „apatinės dalies“, bandė įkišti. Ji tuo metu klykė, XX pasakė „baik“, atsikėlė mažoji XX sesė, tada XX tėtis ją atrišo ir liepė niekam nesakyti, nes bus dar blogiau. Tai buvo vienintelis atvejis, kai XX tėtis prie jos lindo. Pirmosios instancijos teisme perskaičius liudytojos XY parodymų santrauką iš minėto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 114–125), liudytoja XY šiuos parodymus patvirtino, patikslindama, kad to įvykio metu nei ji, nei XX, nei R. nebuvo nuogai išsirengę. Kai ji nusiėmė raištį, XX buvo. Prieš tą įvykį XX telefone rodė nuotraukas, kuriose buvo užfiksuota ant nuogo R. sėdinti nuoga XX, tačiau XX apie tai, ką su ja darė R. S., nepasakojo, tik sakė, jog jiedu taip nuogai išsirengę būna dažnai. Liudytoja taip pat patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo šioje baudžiamojoje byloje metu (t. 2, b. l. 89–90), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu, tarp jų ir aplinkybę, jog XX jai yra sakiusi, kad R. S. kišdavo į pastarosios makštį pirštus ir masturbuodavo (t. 3, b. l 94–96). Pati nukentėjusioji XX pirmosios instancijos teisme apie įvykį su XY nurodė, jog buvo atvejis, kai R. S. pasiūlė pasikviesti ir draugę masažams, tad ji pasikvietė XY. Visi trys tada buvo nuogi, R. S. pradėjo bučiuoti XY. Ji to išsigando ir išėjo. Tuo tarpu nukentėjusiosios XX motina O. K. pirmosios instancijos teisme, be kita ko, nurodė, kad XX jai sakė, jog istorija su XY pasakojimu buvo išgalvota. Esant tokiems prieštaringiems tiek pačios nukentėjusiosios XX, tiek liudytojos XY parodymams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios XX ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais apie tai, kad R. S. kišdavo pirštus jai į makštį, be to, vieną kartą kišo varpą jai į makštį, ir šiuos parodymus atmetė, kaip jokiais kitais faktiniais duomenimis nepagrįstus.

32. Išanalizavus byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetą, darytina išvada, jog R. S. laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2017 metų, tiksliau nenustatyto mėnesio ir dienos (momento, kai R. S. ir O. K. pradėjo gyventi skyrium), daug kartų ranka glostė tuo metu mažametės savo įdukros XX makštį, be to, bučiavo jos kaklą, lietė jos krūtis. Kaip minėta, neginčytinų duomenų, kad R. S. būtų kišęs pirštus ar varpą į XX makštį, byloje nebuvo surinkta, taip pat nenustatyta, jog nukentėjusioji XX būtų masturbavusi nuteistojo varpą. Nors neteisėti seksualinio pobūdžio R. S. veiksmai nukentėjusiosios XX atžvilgiu tęsėsi ilgą laiką (apie 7 metus) ir buvo pakankamai dažni (jų dažnumas svyravo nuo 1–2 kartų per mėnesį (laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d.) iki vieno karto per 3–4 mėnesius (laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2017 metų, tiksliai nenustatyto mėnesio ir dienos (momento, kai R. S. ir O. K. pradėjo gyventi skyrium), nenustatyta, kad jais nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą ar siekė tenkinti savo lytinę aistrą. Nukentėjusiosios R. S. parodymais nustatyta, kad R. S., glostydamas jos makštį, bučiuodamas jos kaklą, liesdamas jos krūtis, tai pateikdavo kaip masažą, be to, niekada nebuvo pats apsinuoginęs, nukentėjusiosios akivaizdoje nesimasturbavo. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms bei remiantis šioje nutartyje pirmiau aptarta teismų praktika, nuteistojo R. S. veiksmai nukentėjusiosios XX atžvilgiu, nors pasireiškę iš esmės panašia forma kaip ir veiksmai, atlikti nukentėjusiosios YY atžvilgiu, tačiau pagal atliktų neteisėtų veiksmų seksualinį pobūdį ir jų intensyvumą nesudaro BK 150 straipsnio sudėties, todėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai kvalifikuoti kitaip, nei veiksmai nukentėjusiosios YY atžvilgiu. Teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokie R. S. veiksmai, kaip makšties glostymas, kaklo bučiavimas, krūtų lietimas sukėlė XX per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais (tokie veiksmai prasidėjo, kai nukentėjusiajai tebuvo 6 metai, ir tęsėsi apie 7 metus; iš pradžių nukentėjusioji nesuprato su ja atliekamų veiksmų esmės, tačiau po 2013 metų ji jau suvokė su ja atliekamų veiksmų esmę, bet dėl savo amžiaus negalėjo jiems pasipriešinti) ir kitokius neigiamus padarinius (kaip nurodė pati nukentėjusioji XX, dėl patirtų išgyvenimų ji iki šiol jaučiasi prastai, sapnuoja košmarus, nuolat jaučia baimę, nejaukumą, jai sunku bendrauti su žmonėmis, ypač su vyrais). Byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuteistasis R. S. nustatytomis aplinkybėmis XX atžvilgiu padarė nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. R. S., žinodamas, kad XX yra jaunesnė negu šešiolikos metų, suprato, jog glostydamas mažametės XX makštį, bučiuodamas jos kaklą, liesdamas jos krūtis, sukelia XX per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nuteistojo R. S. padaryta nusikalstama veika XX atžvilgiu įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 153 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės ir civilinių ieškinių

33. Nuteistojo R. S. apeliaciniame skunde nėra ginčijami jam paskirtos bausmės nei rūšis, nei dydis, taip pat ir priteistų civilinių ieškinių klausimai. Visgi įvertinus tai, kad apeliantas skunde prašo priimti priešingą nei pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija pasisakys ir šiais klausimais.

34. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

35. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija įtvirtino bausmės skaičiavimo nuo jos vidurkio taisyklę. Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d. įsigaliojo ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII 1968 redakcija).

36. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistajam R. S. yra teisėta ir pagrįsta, teismas išsamiai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, pagrįstai atsižvelgė į R. S. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį (R. S. padarė tris baigtas tyčines nusikalstamas veikas, kurių dvi (numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose ir 153 straipsnio 1 dalyje) priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), o viena (numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje) – labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis)), į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (R. S. anksčiau teistas tris kartus už tyčinių nesunkių nusikaltimų padarymą, nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, padarė teistumui pagal ankstesnius tris teismo sprendimus neišnykus, o nusikaltimus, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, padarė teistumui išnykus, R. S. nuo 2023 m. gruodžio 4 d. dirba (duomenys neskelbtini), darbovietėje charakterizuojamas kaip atsakingas ir pareigingas darbuotojas, darbdavys jo elgesiu nusiskundimų nėra gavęs). Nuteistojo R. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnyje. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 27 straipsnio redakcijoje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) buvo nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) ir šio straipsnio 1 dalyje jau nurodoma, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi įsigaliojus naujai baudžiamojo įstatymo redakcijai, teismas asmenį recidyvistu pripažįsta ne savaime (nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą), tačiau įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, t. y. motyvuotu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu teismas turi diskreciją, o ne pareigą pripažinti nuteistąjį recidyvistu ir toks sprendimas privalo būti motyvuojamas, nagrinėjamoje byloje taikytina BK 27 straipsnio 1 dalies aktuali redakcija, kaip švelninanti nuteistojo teisinę padėtį, ir iš naujo vertinama, ar R. S. gali būti laikomas recidyvistu.

38. Aiškinant nuostatas dėl recidyvisto, kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmens laikymas recidyvistu yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Taigi pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę recidyvistu asmuo gali būti pripažįstamas nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą laikomi asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas (BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

39. Kaip teisingai nustatė ir išsamiai skundžiamame nuosprendyje išanalizavo pirmosios instancijos teismas, R. S. tvirkinamieji veiksmai nukentėjusiosios XX atžvilgiu laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. buvo atliekami maždaug 1–2 kartus per mėnesį, o laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2017 metų, tiksliai nenustatyto mėnesio ir dienos (momento, kai R. S. ir O. K. pradėjo gyventi skyrium), – maždaug kartą per 3–4 mėnesius, ir kiekvienąkart šie veiksmai atitiko BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad R. S. nusikalstamą veika, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, padarė neatlikęs: 1) Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje, paskirtos 1 metų laisvės apribojimo bausmės, kuri buvo atliekama nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 21 d. (t. 2, b. l. 102); 2) Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m lapkričio 9 d. nuosprendžiu už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas buvo atidėtas (BK 75 straipsnis), tačiau Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir laisvės atėmimo bausmė buvo atliekama nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2013 m. kovo 4 d. (t. 2, b. l. 104); 3) Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. baudžiamuoju įsakymu už tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, paskirtos 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmės, kuri buvo atliekama nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. sausio 22 d. (t. 2, b. l. 105). Nors nuo 2013 m. kovo 4 d. (kada R. S. baigė atlikti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę) iki 2016 m. rugpjūčio 21 d. (kada R. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, už kurias buvo nuteistas Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. baudžiamuoju įsakymu) praėjo daugiau nei treji metai, teistumas neišnyko, nes visą šį laikotarpį R. S. tvirkino nukentėjusiąją XX (maždaug kartą per 3–4 mėnesius) ir šie veiksmai nutraukdavo teistumo eigą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunktis, 8 dalis). Teistumas pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendį, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m lapkričio 9 d. nuosprendį ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. teismo baudžiamąjį įsakymą R. S. išnyko tik 2021 m. sausio 21 d., kai jis baigė atlikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą laisvės apribojimo bausmę, ir per šį trejų metų laikotarpį naujų nusikalstamų veikų nepadarė (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunktis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytų aplinkybių visuma rodo didesnį R. S. asmenybės pavojingumą ir leidžia pagrįstai nuteistąjį pripažinti bei laikyti recidyvistu. Todėl nėra pagrindo keisti šią skundžiamo nuosprendžio dalį ir naikinti pirmosios instancijos teismo pripažintos nuteistojo R. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, nuteistajam R. S. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalies ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, padarymą paskyrė bausmes, artimas sankcijose numatytam bausmės minimui, o už nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas gali pakoreguoti bausmę tada, kai ji yra aiškiai per švelni arba aiškiai per griežta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų pažeidimų, nuteistajam R. S. tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių, tiek galutinės subendrintos bausmės nėra pagrindo koreguoti, be to, kaip minėta, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

41. Pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo R. S. priteisė nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei YY 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei XX 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

42. Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šių kriterijų visuma leidžia konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą. Tuo pačiu teismas turi atsižvelgti ir į jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-38-942/2017).

43. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, taip pat su civiliniais ieškiniais pateiktus faktinius duomenis, nekyla abejonių, kad dėl neteisėtų R. S. veiksmų nukentėjusiosios YY ir XX patyrė didelius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, o YY dėl neteisėtų R. S. veiksmų buvo dar ir nesunkiai sutrikdyta sveikata, bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusiųjų vaikystėje patirti dvasiniai, psichologiniai išgyvenimai turi ilgalaikius padarinius, nukentėjusiųjų jaučiami iki šiol. Būdamos mažametės YY ir XX ilgalaikius nusikalstamus veiksmus patyrė iš artimo asmens, kuris turėjo užtikrinti jų saugumo, pasitikėjimo aplinka jausmą, tačiau R. S. sukėlė mergaitėms skaudžius dvasinius išgyvenimus. Panašaus pobūdžio bylose paprastai yra priteisiamos iki 12 000 Eur dydžio sumos neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-240-689/2018, Nr. 2K-322-719/2018, Nr. 2K-61-689/2019, Nr. 2K-288-648/2019, Nr. 2K-36-489/2020), tačiau paminėtos sumos turi būti vertinamos atsižvelgus tiek į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, tiek ir į besikeičiančią ekonominę situaciją Lietuvoje. Įvertinusi visumą šių duomenų, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusiosioms YY ir XX priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti yra per didelės, neatitinkančios įstatyme apibrėžtų kriterijų ir neteisingos. Byloje pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėti nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aušra BielskėJūratė JakubonienėLinas Šiukšta