- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-08-29
- Bylos Nr.
- e2S-778-357/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03619-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Suinteresuotas asmuo
- akcinės bendrovės Šiaulių banko, R. M., V. V., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- L. M.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės Šiaulių banko atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims R. M., akcinei bendrovei Šiaulių bankui, V. V., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolei V. Š., antstoliui A. B. dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
1. Pareiškėja L. M. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą. Nurodė, kad pradelstų įsiskolinimų suma 2017 m. kovo 1 d. sudaro 223183,28 Eur, yra pensininkė, gauna apie 271,00 Eur socialinio draudimo išmokas. Turėjo 25,4 procento uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Senoji smuklė“ paprastųjų vardinių įmonės akcijų, 2010 m. kovo 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi įmonei iškelta bankroto byla, o 2012 m. balandžio 12 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimu iš pareiškėjos ir V. V. priteista solidariai sumokėti akcinei bendrovei (toliau – AB) Šiaulių bankui skolą su palūkanomis 236999,65 Eur ir 3112,45 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Verslo netekimas prisidėjo prie nemokumo, liko įsipareigojimai pagal kredito sutartis ir laidavimu prisiimti įsipareigojimai. Bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu turi automobilį „FORD C-MAX“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ žemės sklypo ir ½ pastato – sodo pastato, (duomenys neskelbtini). Piniginių lėšų ar santaupų bankuose nėra. Nurodė, jog kas mėnesį būtiniausių asmeninių poreikių tenkinimui reikalinga skirti vidutiniškai 345,00 Eur per mėnesį.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas nesutiko, kad pareiškėjai būtų iškelta bankroto byla. Nurodė, kad pareiškėja nesikreipė į kreditorių, su juo nebendradarbiavo, vengė bendrauti, neprašė sudaryti taikos sutarties vykdymo procese. 2012 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių apygardos teismas sprendimu Nr. 2-182-368/2012 nustatė pareiškėjos nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, pripažino negaliojančia pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, pritaikant restituciją, Lietuvos Apeliacinio teismo nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas. Pareiškėja geranoriškai minėto sprendimo neįvykdė, savo vardu turto neįregistravo, tokiu būdu siekdama, kad bankas negalėtų išieškoti skolos iš jai priklausančio turto.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartimi tenkino pareiškėjos L. M. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
4. Teismas nurodė, kad pareiškėjos skoliniai įsipareigojimai yra suėję, jų suma (2239940,10 Eur) akivaizdžiai viršija 25 MMA, o asmuo neturi galimybės padengti šių skolų nei šiuo metu, nei artimiausiu metu ateityje dėl savo amžiaus, nes gauna senatvės pensiją, ir sveikatos būklės. Pareiškėja kitų pajamų iš turto negauna, kilnojamojo turto, transporto priemonių, piniginių lėšų bankuose neturi, kiekvieną mėnesį pareiškėjos būtiniausiems poreikiams reikalingos lėšos sudaro 345,00 Eur., todėl šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjos gaunamų pajamų nepakaktų įvykdyti skolinius įsipareigojimus.
5. Teismas pažymėjo, kad prašymas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo priimtas 2017 m. balandžio 25 d., todėl aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjos sąžiningumas, yra nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. Pareiškėja nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, kuriuos nurodo suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas, įrodinėdamas pareiškėjos nesąžiningumą, sudarė 2009 metais. Todėl jie nevertintini, kadangi tai neatitiktų FABĮ nuostatų. Duomenų, jog pareiškėja nurodytu 3 metų laikotarpiu būtų sudariusi kitus sandorius, byloje nėra ((duomenys neskelbtini) 185 str.).
6. Teismas konstatavo, jog būtent atsisakymas iškelti bankroto bylą pareiškėjos L. M. atžvilgiu būtų netikslingas, neatitiktų nei skolininkės, nei kreditorių interesų – ji toliau liktų nemoki, nes nei jos gaunamos pajamos, nei turimas turtas neleistų sumokėti kreditorinių finansinių reikalavimų, o priteistos procesinės palūkanos ir toliau būtų skaičiuojamos. Tuo tarpu iškėlus bankroto bylą, net V. V. ir dengiant solidarios skolos AB Šiaulių bankui dalį, prie šios solidarios skolos dengimo prisidėtų ir pareiškėja, nes būtų rengiamas fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planas, todėl tai atitiktų tiek skolininkės, tiek kitų kreditorių interesus. Be to, iškėlus bankroto bylą bus sudaryta galimybė patikrinti kreditorių abejones dėl pareiškėjos sąžiningumo, o esant pagrindui, atstatyti jos mokumą.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
7. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos L. M. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad dalis prievolės bankui jau yra įvykdyta ir kad prievolė bankui yra vykdoma V. V.. Byloje nėra duomenų, kad V. V. būtų pasinaudojęs savo atgręžtinio reikalavimo teise išsiieškoti bankui sumokėtą sumą iš pareiškėjos. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nevertino tokios aplinkybės, kokį turtą turi kitas solidarusis skolininkas V. V., ar šis turtas yra (gali būti) realizuotas skolos dengimui.
7.2. Teismas priimdamas skundžiamą nutartį, nesilaikė ir kasacinio teismo praktikos, susijusios su asmens, kuris yra solidarus skolininkas, nemokumo vertinimu.
Žemesnės instancijos teismas
7.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjos nemokumą, nes pagal byloje esančius duomenis, nėra nustatyta konkreti skolos dalis, kurią ji privalo dengti bankui asmeniškai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja neatitinka fiziniam asmeniui keliamų nemokumo kriterijų.
7.4. Teismas vertindamas pareiškėjos sąžiningumą, turėjo atsižvelgti ir į pareiškėjos elgesį, kuriam nesuėjęs 3 metų terminas, o būtent, į tai, kad pareiškėja vengė bendradarbiauti su savo kreditoriumi (banku), geranoriškai nevykdė 2012 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-182-368/2012 ir nekilnojamojo turto savo vardu neįsiregistravo Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamas turtas, kuris teismo sprendimu buvo grąžintas pareiškėjai, pareiškėjos vardu buvo įregistruotas 2016-06-27 banko iniciatyva ir banko lėšomis.
Šalies argumentai
7.5. Pareiškėja pateikė pareiškimą teismui dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ne dėl to, kad siekia sumažinti kreditorių patiriamus nuostolius, bet dėl to, jog nori, kad būtų nurašytos jos skolos. Bankroto bylos iškėlimas yra naudingas tik pareiškėjai, nes įvertinus jos gaunamas pajamas (senatvės pensiją) ir teismo nutartimi patvirtintą lėšų sumą, reikalingą būtiniausiems pareiškėjos poreikiams tenkinti (345,00 Eur per mėnesį), skolinių įsipareigojimų dengimui lėšų nebus skirta.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja L. M. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiami šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Apeliantė savo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėją pripažino nemokia, grindžia kasacinio teismo praktika, tačiau pastaroji cituojama ne nuosekliai, o fragmentiškai, pateikiant apelianto argumentacijai palankias dalis ir taip iškreipiant kasacinio teismo išaiškinimo esmę.
8.2. Iš byloje esančios antstolės V. Š. 2016-11-07 pažymos matyti, kad iš pareiškėjos L. M. ir V. V. banko naudai išieškota po 399,10 Eur būtinųjų vykdymo išlaidų, tačiau skolos dengimui iš L. M. išieškota 13 095,56 Eur, o iš V. V. tik 50,25 Eur, kas rodo jog nėra pagrindo prielaidai, jog V. V. per protingą terminą padengs visą solidarią skolą. Apeliantės teiginys, jog prievolė bankui yra vykdoma V. V. taip pat nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Atitinkamai, skiriantis nagrinėjamos ir apelianto cituojamos bylos faktinėms aplinkybėms, nėra pagrindo remtis apelianto nurodomais kasacinio teismo išaiškinimais.
8.3. Tai, kad pareiškėja, teismams panaikinus jos sudarytus sandorius, neįregistravo nekilnojamojo turto savo vardu negali būti vertinamas kaip darantis reikšmingą įtaką pareiškėjos nemokumui, nes vertinant teisinės registracijos pasekmes daiktinių teisių įgijimui, Lietuvos Respublikos įstatymuose yra įtvirtintas deklaracinis modelis, pagal kurį teisinė registracija nėra būtinas nuosavybės teisės įgijimo elementas, bet jai suteikiama tik trečiųjų asmenų informavimo reikšmė.
8.4. Nesant priežastinio ryšio tarp nebendradarbiavimo ir pareiškėjos nemokumo nėra pagrindo pareiškėjos laikyti nesąžininga, vengiančia vykdyti prievolę, juolab, kad minėta antstolės pažyma rodo, jog didesnę dalį skolos šiai dienai yra padengusi būtent pareiškėja.
8.5. Dar nesant sudaryto plano, skundo teiginiai, kad skolinių įsipareigojimų dengimui nebus skirta jokių lėšų, kad pareiškėja tik siekia „nusirašyti“ skolas vertintini kaip išankstinės prielaidos, neturinčios įtakos sprendžiant dėl pagrindo bankroto bylai iškelti buvimo ar nebuvimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė ((duomenys neskelbtini) straipsnis).
Dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui
10. Nuo 2013 m. kovo 1 d. įsigaliojęs FABĮ suteikia galimybę fiziniam asmeniui, kuris dėl iš esmės pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, kreiptis į teismą ir prašyti iškelti jam bankroto bylą. Remiantis FABĮ 1 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniam asmeniui, kurio finansinė būklė labai bloga, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jo mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015). Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).
11. Sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių. Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti (Lietuvos A. T. 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-313/2016).
12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos būklė atitinka FABĮ 2 str. 2 d. numatytą fizinio asmens nemokumo apibrėžimą.
Dėl pareiškėjos nemokumo
13. FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios nuostatos aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti fizinio asmens per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyventi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015). Taigi teismas turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą, t. y. teismas, inter alia (lot. be kita ko), turi įvertinti asmens galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus perspektyvas per konkretų, teismo vertinimu, protingą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015).
14. Byloje nustatyta, kad pareiškėja su AB Šiaulių banku 2006 m. sausio 20 d. sudarė Laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), laidavo už Kredito sutartį pagal kurią bankas suteikė 2000000 Lt kreditą UAB „Senoji smuklė“. 2010 m. kovo 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi UAB „Senoji smuklė“ iškelta bankroto byla, o 2012 m. balandžio 12 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimu iš pareiškėjos L. M. ir V. V. AB Šiaulių banko naudai solidariai priteista 236999,65 Eur skola.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-690/2016 yra išaiškinęs, kad prievolės solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos vykdant prievolę kreditoriui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti. Taigi prievolės solidarumas reiškia, kad pareiškėjas šią pareigą privalo vykdyti kartu su kitais asmenimis, tačiau jis turi įvykdyti visą prievolę, o ne jos dalį, todėl solidarumas prievolės nesumažina (CK 6.5 straipsnis, 6.6 straipsnio 4 dalis).
16. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad iš L. M. ir V. V. banko naudai išieškota po 399,10 Eur būtinųjų vykdymo išlaidų, tačiau skolos dengimui iš L. M. išieškota 13 095,56 Eur, o iš V. V. tik 50,25 Eur. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pareiškėjos atsiliepime nurodytu argumentu, jog nėra pagrindo prielaidai, jog V. V. per protingą terminą padengs visą solidarią skolą. Apeliantės teiginys, jog prievolė bankui yra vykdoma V. V. taip pat nepagrįstas byloje esančiais įrodymais.
Dėl laikotarpio, per kurį vertinamas pareiškėjos nesąžiningumas
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir pažymėjęs, kad teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjų sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjos nesąžiningumo, nes konstatavo, kad nėra tenkinama pirmoji fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlyga, numatyta nutarties 16 punkte.
18. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėdamas pareiškėjos (ne)sąžiningumo tik pabrėžia, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostata, kurioje numatytas reikalavimas teismui įvertinant pareiškėjo veiksmus (neveikimą) sąžiningumo aspektu per pastaruosius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme, neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu atliktus pareiškėjų veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016). Taigi, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos sąžiningumo, teismas gali atsižvelgti ir į pareiškėjos elgesį per ilgesnį laiko tarpą nei pastarieji 3 metai iki kreipimosi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
19. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto 3 metų termino pradžia skaičiuojama nuo nesąžiningų veiksmų atlikimo laiko, o ne nuo teismo sprendimo, kuriuo tie veiksmai pripažinti nesąžiningais, įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016). Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad pareiškėjos nesąžiningumas konstatuotas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-182-368/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-59/2014 minėtas Šiaulių apygardos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Įvertinus aplinkybę, kad civilinės bylos Nr. 2-182-368/2012 nagrinėjimo dalyką sudarė pareiškėjos veiksmai, atlikti beveik prieš 8 metus, t. y. 2009 m. spalio 23 d., pripažintina, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-182-368/2012 nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos nesąžiningumu perleidžiant nekilnojamąjį turtą, neturi prejudicinės galios.
Dėl pareiškėjos ir kreditorių interesų pusiausvyros
20. Nesutiktina su apeliantės atskirojo skundo argumentais, jog bankroto bylos iškėlimas yra naudingas tik pareiškėjai, nes įvertinus jos gaunamas pajamas ir teismo nutartimi patvirtintą lėšų sumą, reikalingą būtiniausiems pareiškėjos poreikiams tenkinti (345,00 Eur per mėnesį), skolinių įsipareigojimų dengimui lėšų nebus skirta. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, būtent atsisakymas iškelti bankroto bylą pareiškėjos L. M. atžvilgiu būtų netikslingas, neatitiktų nei skolininkės, nei kreditorių interesų – ji toliau liktų nemoki, nes nei jos gaunamos pajamos, nei turimas turtas neleistų sumokėti kreditorinių finansinių reikalavimų, o priteistos procesinės palūkanos ir toliau būtų skaičiuojamos. Iškėlus bankroto bylą, būtų rengiamas fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planas, todėl tai atitiktų tiek skolininkės, tiek kitų kreditorių interesus.
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų
21. Teismo vertinimu, kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės iš esmės pagrįsto ir teisingo teismo sprendimo teisėtumui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau jų neanalizuoja.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti, remiantis apeliantės atskirojo skundo motyvais, nėra pagrindo.
23. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareiškėja L. M. nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nenagrinėtinas.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.