Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-3780-492/2019

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-03-27
Bylos Nr.: A-3780-492/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01404-2016-1
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Atsakovas: Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas: A. D., A. V., P. V., S. S.

Kategorijos

22.3Valstybės tarnautojų darbo užmokestis

Administracinė byla Nr. A-3780-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01404-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 22.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. D., A. V., P. V. ir S. S. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai A. D., A. V., P. V. ir S. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundu, kurį vėliau patikslino, prašė iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VAD, Departamentas) priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbtus viršvalandžius: A. D. – 13 906,02 Eur, A. V. – 22 375,01 Eur, P. V. – 13 844,40 Eur ir S. S.– 12 977,80 Eur.

2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčo laikotarpiu vykdė tarnybą VAD Asmenų apsaugos (anksčiau Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos) skyriuje, kuriame darbas buvo organizuojamas taikant 48 valandų per savaitę (7 kalendorinių dienų) darbo laiko normą. Vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, teigė, kad atsakovas neturėjo teisės taikyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normos.

3. Pareiškėjai paaiškino, kad darbas VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje organizuojamas pamainomis, tačiau pats darbo pobūdis nereikalauja, kad darbo funkcijų vykdymas būtų užtikrinamas 24 valandas per parą. Nors, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1150 „Dėl nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūną dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 3.3 ir 3.11 punktais vyriausieji specialistai ir specialistai priklauso nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, dirbantiems pamainomis, tačiau darbas VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje realiai buvo organizuojamas pertraukiamai. Pasibaigus VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus pareigūnų darbo laikui (pamainai), kita pamaina nėra organizuojama, t. y. funkcijų vykdymas nutrūksta. Todėl minėtu laikotarpiu pareiškėjams privalėjo būti taikoma 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, o darbas, viršijantis šią normą, privalėjo būti laikomas viršvalandiniu.

4. Pareiškėjų manymu, nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. susidariusius viršvalandžius, 40 val. darbo laiko normą viršijusias valandas reikia skaičiuoti per bet kurį 7 dienų laikotarpį.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdyje pareiškėjas P. V. papildomai paaiškino, kad sistemingos pertraukos pietums neturėjo, galimybę papietauti turėjo retai, ne kasdien. Ginklai kartais būdavo atiduodami anksčiau nei baigiasi pamaina, bet tuomet pareigūnai anksčiau ir pradėdavo pamainą. Net ir pertraukos metu jie būdavo budėjimo režime, negalėjo palikti tarnybos vietos. Nakties metu niekas iš pareiškėjų skyriaus nebudėjo, o jei reikėdavo dirbti naktį, būdavo specialūs iškvietimai, kurie apmokami kaip viršvalandžiai. Pareiškėjų atstovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai darbo funkcijas atlikdavo ne tik darbo patalpose, todėl duomenys apie pareiškėjų išvykimą nebūtinai reiškia, kad pareiškėjai palikdavo VAD patalpas ne tarnybos reikalais.

Atsiliepimas

6. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu dirbo vidaus reikalų įstaigoje, nepertraukiamai vykdančioje saugomų asmenų apsaugos funkciją. Nagrinėjama teisinė situacija pagal faktines aplinkybes patenka į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalies reglamentavimo sritį, todėl pareiškėjų darbo laikas, viršijantis 40 valandų, tačiau neviršijantis 48 valandų per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio), nelaikytinas viršvalandiniu darbu. Atsakovo nuomone, pareiškėjai klaidingai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąlygą ,,nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“, nepagrįstai ją siaurindami ir tapatindami ją su nepertraukiamu nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jos atskiru pareigūnu). Minėta norma, aiškinant ją pažodžiui, yra susijusi su vidaus reikalų statutinėmis įstaigomis, kurios nepertraukiamai vykdo nustatytas funkcijas.

8. Atsakovas teigė, jog nei Statute, nei Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 (toliau – Laiko apskaitos ypatumai), nei Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinys nėra atskleistas. Atsakovas nurodė, kad 2009 m. balandžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“, kurio 2.1 punktas nustatė, kad savaitės (septynių dienų laikotarpio) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis. Atsakovas paaiškino, kad priimdamas minėtą įsakymą, pagal įstatymo analogiją taikė Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587, 10 punkto nuostatas, pagal kurias savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val.

9. Atsakovas akcentavo, jog į pareiškėjų pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiką šalių žodiniu susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Pareiškėjai pertraukos metu savo darbo funkcijų nevykdė, palikdavo darbo vietą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų ne tik viršvalandžiai, bet ir pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, o tai rodo VAD teisių bei teisėtų interesų pažeidimą.

Atsiliepimas

10. Atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad 2 valandų pertraukos metu pareiškėjai galėjo palikti darbo vietą. Duomenys apie darbo vietos palikimą patvirtino, jog pareiškėjai minėta pertrauka naudojosi, nors minėtas laikas nebuvo fiksuojamas darbo laiko apskaitos žurnaluose. Duomenys yra tikslūs, nes buvo sulyginti su saugomų asmenų lankymo sąrašais, nusiginklavimo laikais; buvo atrinkti tik tie duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjai darbo vietą palikdavo ne darbo reikalais.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą apskaičiuoti pareiškėjų nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbtus viršvalandžius taikant 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą bei įvertinant faktiškai pareiškėjų išdirbtą darbo laiką, į darbo laiką neįskaitant jų panaudotų pertraukų pailsėti ir pavalgyti, bei išmokėti pareiškėjams nepriemoką už perskaičiuotus viršvalandžius; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

III.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismą, išnagrinėjęs pareiškėjų ir atsakovo apeliacinius skundus, juos tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pavedė atsakovui ištirti įrodymus bei konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, kiek tai susiję su viršvalandžių trukme, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, bei pačiam atsakovui nuspręsti, kokio dydžio viršvalandžius reikia išmokėti pareiškėjams. Teismo sprendimas tokiu atveju tampa sąlyginiu, kadangi bylos išsprendimo rezultatas ir teismo sprendimo įvykdymas tampa priklausomas nuo to, kokios aplinkybės bus nustatytos ateityje, kaip jas įvertins atsakovas. Todėl tokio pobūdžio teismų sprendimais ginčas iš esmės nėra išsprendžiamas bei sukuria sąlygas šiam ginčui vystytis toliau, kas prieštarauja proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principams.

IV.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbtus viršvalandžius pareiškėjui A. D. – 2 112,71 Eur, pareiškėjui P. V. – 1 873 Eur, už nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbtus viršvalandžius pareiškėjui A. V. – 3 505,48 Eur, pareiškėjui S. S. – 1 982,23 Eur, kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai, ginčo laikotarpiu jie ėjo pareigas VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje (išankstinės apsaugos pamainoje): A. D., P. V. ir S. S. ėjo vyresniojo specialisto, o A. V. – vyriausiojo specialisto pareigas. Šios pareigybės įtrauktos į Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 (3.7 p.).

16. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą (I t., b. l. 34–93, 124–132, 155–173), nustatė, jog pareiškėjų darbas buvo organizuojamas su pertraukomis, ir darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjų atliekamas funkcijas priskyrė nepertraukiamai atliekamoms funkcijoms. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai vykdė ne tik fizinę asmenų apsaugą, bet ir ruošdavo saugomų asmenų atvykimo vietą, rinko duomenis, todėl tai, kad kitų VAD skyrių pareigūnai visą parą vykdė fizinę asmenų apsaugą, negali būti prilyginama VAD Išankstinės apsaugos skyriaus pareigūnų nepertraukiamam darbui. Teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjams taikė 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

17. Teismo vertinimu, išėjimo iš saugomo objekto / įėjimo į saugomą objektą duomenys (išrašai iš SOPKIS, I t., b. l. 98–117) negali būti laikomi teisiškai reikšmingais ir patikimais, nes neįrodytas tokių duomenų patikimumas, iš pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjai asmeniniais, ar darbo tikslais įeidavo / išeidavo, be to, judėjimas per SOPKIS įėjimą yra galimas ir jo neužfiksavus (pavyzdžiui, įeinant ar išeinant su kitu darbuotoju). Teismas sprendė, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių atsakovo poziciją, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl 2 val. pietų pertraukos suteikimo ir jos naudojimo savo nuožiūra.

18. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis dėl viršvalandžių valandų ir darbo užmokesčio dydžio, nustatė, jog pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, t. y. pareiškėjas A. D. iš viso dirbo 233 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 2 112,71 Eur nepriemoka (II t., b. l. 41, 42); pareiškėjas A. V. iš viso dirbo 312 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 3 505,48 Eur nepriemoka (II t., b. l. 43, 44); pareiškėjas P. V. iš viso dirbo 238 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 873 Eur nepriemoka (II t., b. l. 45, 46); pareiškėjas S. S. iš viso dirbo 224 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 982,23 Eur (II t., b. l. 47, 48).

V.

19. Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas, be atsiliepime į skundą išdėstytų aplinkybių, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

19.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Departamento paaiškinimus ir rašytinius įrodymus dėl 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti įskaitymo į pareiškėjų pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų reikšmingų bylai įrodymų:

19.1.1. Su pareiškėjais žodžiu buvo susitarta, kad jiems suteikiama 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Pertrauka buvo įskaitoma į šios pamainos laiką ir už ją pareigūnams buvo mokamas darbo užmokestis. Aplinkybę, kad pareiškėjams buvo suteikiamos pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ir kad pareiškėjai jas naudojo savo nuožiūra, patvirtina Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir SOPKIS), duomenys. Teismas, spręsdamas dėl SOPKIS duomenų nepatikimumo, rėmėsi tik prielaida bei tikrovę neatitinkančiais pareiškėjų teiginiais, neišreikalaudamas papildomų įrodymų, kad nustatytų, ar judėjimo fiksavimas Departamente yra kontroliuojamas ir ar pareiškėjai nurodytais laikotarpiais (pagal SOPKIS duomenis) išeidavo tarnybiniais tikslais, neapklausdamas papildomų liudytojų, kad nustatytų, ar pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo suteikiamos pertraukos ir ar jos buvo įskaitomos į pareiškėjų darbo laiko normą.

19.1.2. Iš Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1V- 147, 2, 5, 22 punktuose, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbuotojo pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-102 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 2, 22.1, 22.3, 26, 29 punktuose ir 4 priedo 1.1 punkte įtvirtinto reguliavimo matyti, kad darbuotojų patekimas į Departamento saugomus objektus yra griežtai kontroliuojamas. Be to, iš 2014–2015 metų nuolat saugomų „VIP‘ų“ lankomų objektų sąrašų (toliau – ir Sąrašai) matyti, kad pareiškėjai (pagal SOPKIS duomenis) iš Departamento išeidavo ne tarnybiniais tikslais. Tarnybiniais tikslais iš Departamento jie išeidavo tik Sąrašuose nurodytu laiku. Visais kitais atvejais pareiškėjai tarnybines pareigas vykdė Departamento patalpose.

19.1.3. Teismas neįvertino, jog aplinkybę, kad į pareiškėjų (taip pat ir kitų pareigūnų) pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiką buvo įskaitoma pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir, kad pareiškėjai ją naudojo savo nuožiūra, paliudijo Departamento Asmenų apsaugos valdybos Apsaugos planavimo skyriaus viršininkas A. D. 2016 m. lapkričio 22 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-2873. Apeliantas taip pat remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-346-629/2017. Tai, kad pareiškėjai pertraukomis naudojosi ir jų konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra, patvirtina ir Ginklų žurnalo išrašai, kurių teismas nevertino.

19.2. Teismas nevertino Departamento argumentų (taip pat netyrė juos patvirtinančių įrodymų), kad pareiškėjams nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. birželio mėn. pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, o tai neabejotinai rodo Departamento teisių bei teisėtų interesų pažeidimą. Teismas neįvertino to, kad pareiškėjai elgiasi nesąžiningai, pažeidė šalių interesų pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principus.

19.3. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kadangi jis šioje byloje neturi prejudicinės reikšmės.

19.4. Teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip pat ABTĮ 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes.

Atsiliepimas

20. Pareiškėjai A. V., P. V. ir S. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be pareiškėjų patikslintame skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Atsakovas argumentais dėl 2 valandų trukmės pietų pertraukos sąmoningai klaidina teismą, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, šios aplinkybės nesusijusios su pareiškėjų skundo dalyku, be to, šios aplinkybės nepagrįstos objektyviais duomenimis ir neatitinka tikrovės.

20.2. Pareiškėjai paprastai, esant galimybėms, pietaudavo darbo laiku darbo vietoje, nes neturėjo galimybių sustabdyti savo tiesioginių funkcijų vykdymo, neturėjo teisės naudotis minėta pertrauka savo nuožiūra, visada būdavo budėjimo režime ir esant iškvietimui privalėdavo reaguoti į įvykį. SOPKIS duomenys apie pareiškėjų išvykimą iš tarnybinių patalpų nereiškia, kad jie palikdavo patalpas pietų pertraukos tikslais, šie duomenys neatspindi įėjimo / išėjimo tikslo ir priežasties, SOPKIS duomenys negali būti laikomi patikimais. Pareigūnų judėjimas nėra griežtai kontroliuojamas ar apskaitomas. Atsakovo argumentai dėl pietų pertraukos suteikimo fakto patvirtinimo remiantis Ginklų žurnalo išrašais neatitinka tikrovės, nes ne prieš kiekvieną pamainą buvo fiksuojamas ginklų išdavimas, kadangi pareiškėjams vykdavo įvairūs užsiėmimai, savigynos mokymai, medicininės patikros, įvairūs kursai, mokymai, kasmetiniai atsiskaitymai.

20.3. Pareiškėjai nevykdė savo funkcijų nepertraukimai, darbo pobūdis nereikalauja, kad darbo funkcijos būtų užtikrinamos 24 val. per parą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, nes šioje buvo nagrinėjamos analogiškos aplinkybės kaip ir nagrinėjamu atveju.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

21. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų A. D., A. V., P. V. ir S. S. reikalavimo priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (už viršvalandžius), kuri, jų teigimu, susidarė nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d., atsakovui nepagrįstai taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

22. Pareiškėjas A. D. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsisakymą nuo patikslinto skundo, kuriame nurodo, jog atsisako savo patikslintame skunde išdėstytų reikalavimų ir prašo šią administracinės bylos dalį nutraukti.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ ) 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Jeigu pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo), bylos nutraukimo klausimas gali būti sprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Bylos nutraukimo pagrindai yra įtvirtinti ABTĮ 103 straipsnyje, tarp jų – jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), išskyrus šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (4 p.). ABTĮ 104 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Pagal ABTĮ 137 straipsnį apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 50 straipsnio 2 dalimi, 137 straipsniu, atsižvelgdamas, kad proceso šaliai – pareiškėjui – taikytinas dispozityvumo principas, pagal kurį pareiškėjas turi apsisprendimo teisę kreiptis į teismą, siekiant apginti teismine tvarka savo (tariamai) pažeistą teisę ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d., 3 d. 1 p.), gavęs pareiškėjo pareiškimą atsisakyti skundo, gali nutraukti bylą ABTĮ 103 straipsnio 4 punkto pagrindu ir apeliacinio proceso stadijos metu (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1206/2012; 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3467-552/2017; 2019 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-712-968/2019).

25. Pareiškėjas savo pareiškime dėl atsisakymo nuo patikslinto skundo nurodė, kad jam yra žinomos skundo atsisakymo teisinės pasekmės, pagrindo manyti, kad skundo atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nėra, todėl pripažintina, kad nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atsisakyti priimti pareikėjo A. D. atsisakymą nuo patikslinto skundo (ABTĮ 50 str. 2 d.). Todėl pareiškėjo A. D. atsisakymas nuo pateikto patikslinto skundo priimtinas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo pareiškėjui A. D. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį naikintina ir atitinkama administracinės bylos dalis nutrauktina.

26. Ginčo šalys nesutarė pirmiausiai dėl to, kuri darbo laiko norma – 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) ar 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) – turėjo būti taikoma pareiškėjų atžvilgiu.

27. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 5 straipsnio 2 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi aktuali redakcija) nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Statuto 29 straipsnio 1 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi aktuali redakcija) nustatyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3–5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytų 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias Statuto nuostatas, yra nurodęs, jog siekiant nustatyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, privalo egzistuoti įstatyme įtvirtintų sąlygų visuma, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, turi būti dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir turi būti įstaigos vadovo sprendimas (žr., pvz., 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1706/2009; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1/2012). Vien aplinkybė, jog pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, nėra pakankama konkretaus pareigūno atžvilgiu taikyti 48 val. per savaitę darbo laiko normą, nustatytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-3727/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3662/2011).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje (išankstinės apsaugos pamainoje) ginčo laikotarpiu ėjo vyresniųjų specialistų ir vyriausiojo specialisto pareigas. Šios pareigybės yra įvardytos Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, 3.3. ir 3.7 punktuose. Visuose pareiškėjų pareigybių aprašymuose (I t., b. l. 139–154) įtvirtinta nuostata, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas dirba pamaininį darbą, esant tarnybiniam reikalingumui, nepamaininį darbą. Departamento direktorius 2009 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtino Išankstinės apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) nuostatus, kurių 30.2 punkte nustatyta, kad Skyriaus išankstinės apsaugos pamainų pareigūnai dirba pagal iš anksto sudarytą ir Departamento direktoriaus patvirtintą pamaininį darbo grafiką (I t., b. l. 95–105). Departamento direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“ (I t., b. l. 112) 1.3 punktu Departamento pareigūnams, dirbantiems pamainomis, nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė; šių pareigūnų darbo laiko pradžia ir pabaiga nustatoma Departamento direktoriaus patvirtintuose darbo grafikuose. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjų užimamos pareigybės pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą sąrašą priskirtos Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybėms, pareiškėjai realiai dirbo pamainomis, jų darbo laikas nustatytas įstaigos vadovo sprendimu (įsakymu). Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas neįrodė, kad pareiškėjų funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai, todėl jų atžvilgiu nebuvo visų sąlygų taikyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą.

30. Sutiktina su atsakovo pozicija, jog administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 nustatyti faktai negali būti pripažinti prejudiciniais nagrinėjamoje byloje, kadangi pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje dalyvauja ne tie patys asmenys kaip administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindo pareiškėjams taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformuluotomis Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo taisyklėmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtame sprendime vertindamas Departamento Asmens apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto funkcijų nepertraukiamumą, pastebėjo, jog šias pareigas užimantys asmenys dirbo pamainomis nuo 7 val. iki 22 val., nuo 22 val. iki 7 val. nebuvo paskirtas nė vienas šias funkcijas vykdantis asmuo, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad minėtu laiku šias funkcijas atlikdavo kitų skyrių pareigūnai, be to, esant reikalui, minėtas pareigas užimantys pareigūnai galėjo būti iškviečiami naktį, tai įforminant kaip darbo pratęsimą arba viršvalandinį darbą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga pareiškėjo pareigybė, yra vykdomos pertraukiamai, todėl nenustatė vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, pareiškėjui taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

31. Atsakovo argumentai dėl šio teismo sprendimo klaidingumo (sąlygos „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“ susiaurinimo, ją aiškinant ne pažodžiui ir sutapatinant su nepertraukiamai nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jos atskiru pareigūnu)) teisėjų kolegijai nesukėlė abejonių šiame teismo sprendime pateiktų aiškinimų teisingumu ir nesudarė pagrindo nukrypti nuo suformuoto precedento, todėl yra atmetami. Atsakovas byloje nepaneigė pareiškėjų teiginių ir nepagrindė, kad pareiškėjų funkcijos Skyriuje buvo vykdomos nepertraukiamai. Nors atsakovas tvirtino, jog Departamentas (jo skyrių visuma) vykdo vadovybės apsaugos funkciją, kuri turi būti užtikrinama 24 valandas per parą, teisėjų kolegija nesutinka, kad tai sudaro pagrindą pareiškėjų vykdomas konkrečias funkcijas pripažinti nepertraukiamomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad atskiri Departamento padaliniai skirtingai organizuoja savo darbo laiką ir vieni iš jų dirba pertraukiamai, o kiti – ne, todėl darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu (žr., pvz. LVAT 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-866-261/2018). Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių spręstina, jog pareiškėjų funkcijos buvo vykdomos pertraukiamai, todėl nebuvo vienos iš būtinų sąlygų pareiškėjams taikyti Statuto 29 straipsnio 3 dalyje numatytą 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą.

32. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

33. Departamentas nurodo, jog į pareiškėjo (taip pat ir kitų pareigūnų) pamainos (darbo dienos) viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir, kad pareiškėjai ją naudojo savo nuožiūra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221-2011; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016). Nagrinėjamu atveju įrodyti aplinkybę, kad su pareigūnais buvo susitarta dėl 2 valandų trukmės pertraukos pamainos metu pavalgyti ir pailsėti, kuria buvo galima pasinaudoti pasirinktu pareigūnui patogiu laiku ir už kurią buvo mokamas darbo užmokestis, privalo atsakovas, kuris apie tai teigia.

34. Atsakovas savo pozicijai pagrįsti nurodė SOPKIS duomenis, įrašus Ginklų žurnale bei Departamento Apsaugos planavimo skyriaus viršininko 2016 m. lapkričio 22 d. tarnybinį pranešimą Nr. TP-2873. Pareiškėjai susitarimo dėl 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti buvimą neigė. Iš atsakovo pateiktų duomenų nematyti, jog susitarimas dėl 2 valandų pertrauktos pavalgyti ir pailsėti buvo sudarytas (vykdomas): pateiktuose darbo laiko žiniaraščiuose, išraše iš SOPKIS, išraše iš registro apie ginklų pareiškėjams išdavimą / grąžinimą bei kituose dokumentuose pietų pertraukos laikas nepažymėtas, atitinkami dėsningumai nepastebėti, išėjimų iš Departamento tikslas neužfiksuotas. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė visų objektyviai tiesai byloje nustatyti reikšmingų aplinkybių ar kad nebuvo pakankamai aktyvus.

35. Atsižvelgdama į tai, kad statutinei tarnybai būdingas griežtas reglamentavimas teisės aktais, bet vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) Skyriuje dirbantiems asmenims suteikti 2 valandų trukmės pertraukas pamainos metu ir už jas apmokėti nėra, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl pailsėti ir pavalgyti skirto laiko išminusavimo iš pareiškėjų dirbtų viršvalandžių laiko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą priėjo ir, pavyzdžiui, 2017 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-879-492/2017 bei 2018 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018, vertindamas tapačius atsakovo argumentus dėl darbo užmokesčio nepriemokos už viršvalandžius, susikaupusius pareigūnams dirbant tame pačiame Departamento Išankstinės apsaugos skyriuje. Atsakovui neįrodžius, kad pareiškėjui darbo metu buvo suteikiamos pertraukos, kurias jis naudojo savo nuožiūra, nėra pagrindo vertinti, ar jis tokiomis pertraukomis piktnaudžiavo, arba šias pertraukas prilyginti pareiškėjo neišdirbtam darbo laikui.

36. Išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, sprendimo motyvus, dėl kurių iš dalies tenkintas pareiškėjų skundas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, išsamiai ištyrė šiai bylai aktualias aplinkybes (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis), todėl padarė teisingą išvadą, jog atsakovas neįrodė pareiškėjui ginčo laikotarpiu suteikęs pertrauką pailsėti ir pavalgyti, kurios laikas buvo įskaičiuojamas į darbo laiką, bei šios pertraukos trukmės, neturėjo pagrindo vertinti, ar tokių pertraukų trukmė turėtų būti išskaičiuota iš pareiškėjo dirbtų viršvalandžių trukmės, ar pareiškėjai piktnaudžiavo jam suteiktomis pertraukomis ir, ar tokios pertraukos turėtų būti pripažintos pareiškėjo neišdirbtu darbo laiku.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjams A. V., P. V. ir S. S., paliekama nepakeista, o atsakovo Departamento apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, 103 straipsnio 4 punktu, 137 straipsniu ir 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Priimti pareiškėjo A. D. atsisakymą nuo patikslinto skundo dalies dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimo dalį dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui A. D., ir šią bylos dalį nutraukti.

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimo dalį dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjams A. V., P. V. ir S. S. palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė