Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. sausio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) darbo užmokesčio nepriemoką – 4 375,29 Eur už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2015 m. gegužės mėn.

Iš Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog pareiškėjas Departamente, nepertraukiamai vykdančiame nustatytą saugomų asmenų apsaugos funkciją, dirbo pamaininį darbą, kiekvieną savaitę neviršijantį 48 valandų darbo laiko normos, o vadovaujantis Statuto 29 straipsnio 3 dalimi pareiškėjo darbo laikas viršijantis 40 val. per savaitę, tačiau neviršijantis 48 val. per savaitę nelaikytinas viršvalandiniu darbu. Teigė, jog pareiškėjas klaidingai aiškino Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąlygą „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“ ir manė, jog ši sąlyga yra susijusi su visos vidaus reikalų statutinės įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis. Nurodė, jog pareiškėjo pateiktas darbo užmokesčio nepriemokos apskaičiavimas yra neatitinkantis tikrovės. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių išrašų matyti, kad jeigu pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu turėjo būti taikoma 40 val. per savaitę darbo laiko norma, tai už šią normą viršijusias valandas (iš viso – 186 val.) pareiškėjui turėjo būti sumokėta 2 078,31 Eur nepriemoka. Tačiau net ir nustačius, jog pareiškėjas dirba viršvalandžius, ši suma jam negalėtų būti priteista, nes į pareiškėjo pamainos, viršijančios 40 val. per savaitę darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 val. trukmės pertrauka, per kurią pareiškėjas galėjo palikti darbo vietą. Pertrauka buvo įskaitoma į šios pamainos laiką. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo apie 97 pamainas, viršijančias 40 val. per savaitę darbo laiko normą, iš viso per šias pamainas pareiškėjui buvo suteikta 194 val. pertraukų, todėl atsižvelgiant į tai, jog viršvalandžių jis atidirbo 186 val. darbo užmokesčio nepriemoka jam negali būti priteista.

Teigė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės galios. Be to, šios dvi bylos nėra tapačios, nes skiriasi jų pagrindas ir pažymėjo, jog teismas netyrė ar ginčijamu laikotarpiu pareiškėjas dirbo viršvalandinį darbą, nes minėtoje byloje buvo kilęs klausimas ar pareiškėjui pagrįstai taikoma 48 val. per savaitę darbo laiko norma ir manė, kad prejudicinis faktas nagrinėjamu atveju nėra nustatytas.

II.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, jog minėtoje byloje buvo konstatuota, kad pareiškėjas dirbo pertraukiamai ir jam negali būti taikoma 48 val. per savaitę darbo laiko norma, nagrinėjamu atveju ši aplinkybė iš naujo nenagrinėtina ir buvo konstatuota, jog pareiškėjui nepagrįstai buvo taikyta 48 val. per savaitę darbo laiko norma, todėl jis turi teisę į darbo užmokestį už viršvalandinį darbą minėtu laikotarpiu, t. y. darbo valandas, viršijusias 40 val. per savaitę.

Iš atsakovo pateiktų 2016 m. sausio 15 d. ir 2016 m. kovo 1 d. pažymų apie viršvalandžių perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. matyti, jog pareiškėjas iš viso dirbo 202 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 2 257,50 Eur nepriemoka. Tačiau atsakovas teigė, jog teisės į neišmokėtą užmokestį už viršvalandinį darbą pareiškėjas neturi, nes į pareiškėjo pamainos, viršijančios 40 val. per savaitę darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kuri ginčijamu laikotarpiu sudarė iš viso 194 val., t. y. viršijo viršvalandžių laiką (202 val.).

Su tokiu pareiškėjo argumentu teismas nesutiko, nes minėtas įsakymas yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl jam taikoma teisėtumo prezumpcija. Atsižvelgiant į tai, viršvalandinis darbas pagrįstai buvo apskaičiuotas remiantis šiuo įsakymu. Kitų argumentų dėl atsakovo pateiktų viršvalandinio darbo apskaičiavimo pažymų neteisingumo pareiškėjas nepateikė, todėl teismas konstatavo, jog minėtose pažymose nurodytas viršvalandžių apskaičiavimas yra teisingas.

III.

Akcentuoja, kad pareiškėjas naudojosi pertraukomis ir jų konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra (pamainos pradžioje, pamainai įpusėjus, pamainos pabaigoje), patvirtina ir Departamento teismui pateikti Ginklų žurnalo išrašai, kuriuose atsispindi duomenys apie tarnybinių ginklų išdavimą ir grąžinimą. Iš minėtų išrašų matyti atvejai, kai Pareiškėjas vėliau ateidavo į darbą, taip pat anksčiau išeidavo iš darbo.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Departamento argumentų (taip pat netyrė juos patvirtinančių įrodymų (2013 m. gegužės mėn. – 2015 m. gegužės mėn. laiko apskaitos žiniaraščių išrašus), kad pareiškėjui nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų ne tik minėti viršvalandžiai (202 val.), bet ir pareiškėjo neišdirbtos darbo valandos (384 val.), o tai neabejotinai rodo Departamento teisių bei teisėtų interesų pažeidimą. Dėl minėto argumento, kuris objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai, teismas visiškai nepasisakė.

Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kadangi jis šioje byloje neturi prejudicinės reikšmės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 konstatuota, kad ,,pareiškėjo darbas realiai organizuojamas pertraukiamai (...), todėl nėra vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, tam, jog pareiškėjui būtų taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. (...) darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui negali būti taikoma 48 val. per savaitę darbo laiko norma. Tokią klaidingą išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė siaurinamai aiškindamas Statuto 29 straipsnio 3 dalį (nustatytų funkcijų nepertraukiamumą susiedamas tik su vienu pareigūnu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada yra klaidinga, nes teismas, aiškindamas Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, įtvirtintą sąlygą , „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“, nepagrįstai ją susiaurino ir sutapatino su nepertraukiamu nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jos atskiru pareigūnu), o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis.

Akcentuoja, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas dirbo imperatyviai vadovaudamasis atsakovo sudarytu grafiku. Taip pat pažymi, jog darbo laiko apskaitos žiniaraštis, kuriame nurodytas pareiškėjo dirbtas darbo laikas, yra oficialus dokumentas. Už jame pateiktus tikrovės neatitinkančius duomenis gali būti taikoma administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.

Pabrėžia, kad padalinyje nebuvo taikoma suminė darbo laiko apskaita, nebuvo nustatytas apskaitinis laikotarpis. Dėl to galiojo savaitės, t. y. 7 dienų darbo laiko apskaita. Pareiškėjo atveju, dirbant pamaininį darbą, suminė darbo laiko apskaita nenustatyta ir apskaitinis laikotarpis yra 7 dienos. Akivaizdu, kad maksimalios apskaitinio laikotarpio normos, numatytos įstatyme, privaloma laikytis ir darbo laiką, viršijantį šią normą, užskaityti kaip viršvalandinį.

Pareiškėjas akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 yra įsigaliojęs ir teisėtas. Pats atsakovas, vadovaudamasis minėtu sprendimu pakeitė darbo laiko organizavimą pareiškėjo atžvilgiu, taip sutikdamas ir įgyvendindamas minėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčo esmė

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo statutinio pareigūno reikalavimo apmokėti už neapskaitytą viršvalandinį darbą teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 tarp tų pačių šalių nustatytus prejudicinę reikšmę turinčius faktus, nurodė, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo taikoma 48 valandų darbo savaitė, ir, vadovaudamasis atsakovo pažyma apie viršvalandžių paskaičiavimą, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. gegužės mėnesio pareiškėjas iš viso dirbo 202 valandas viršvalandžių, už kuriuos priteisė 2 257,5 Eur nepriemoką.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 neturi prejudicinės reikšmės, teismas neatsižvelgė, kad į pareigūnų pamainos laiką pagal susitarimą buvo įtraukiama 2 valandų pertrauka pavalgyti ir pailsėti, kuria pareigūnas galėjo pasinaudoti jam patogiu laiku, ir už kurią buvo mokamas darbo užmokestis.

Dėl prejudicinių faktų

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 pagal to paties pareiškėjo R. R. skundą tam pačiam atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos atsakovas buvo įpareigotas netaikyti pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjo darbas buvo organizuojamas pertraukiamai, atsakovas neįrodė, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nuo 2013 m. balandžio mėnesio taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, kuri yra įtvirtinta galiojančioje Statuto 29 straipsnio 3 dalyje. Sprendime pažymėta, kad konkrečiam pareigūnui taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nustatytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, nepakanka vien tos aplinkybės, jog pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir nustatyta įstaigos vadovo sprendimu, bet turi egzistuoti ir kitos teisiškai reikšmingos sąlygos: 1) vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga atitinkama pareigybė, turi būti nepertraukiamai vykdomos (dirbama pamainomis); 2) turi būti priimtas įstaigos vadovo sprendimas dėl pamaininio darbo režimo tam tikras pareigas užimantiems pareigūnams nustatymo <...>.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje dalyvauja tos pačios šalys, todėl kitoje byloje nustatytas aplinkybes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip turinčias prejudicinę reikšmę, apelianto argumentai, kuriais jis nesutinka su minėtame įsiteisėjusiame sprendime pateikiamu Statuto 29 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei faktinių aplinkybių vertinimu, neturi reikšmės, nes tai negali būti vertinama iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėdamas res judicata galios principo svarbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011), pagrįstai nurodė, kad siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo sprendime išdėstytiems motyvams, iš naujo nenagrinėja tų argumentų, kuriais buvo grindžiamas sprendimas priteisti pareiškėjui apmokėjimą už dirbtus viršvalandžius. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo byloje, pažymi, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalis). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-221-2011).

Įrodyti aplinkybę, kad su pareigūnais buvo susitarta dėl 2 valandų trukmės pertraukos pamainos metu pavalgyti ir pailsėti, kuria buvo galima pasinaudoti pasirinktu pareigūnui patogiu laiku, ir už kurią buvo mokamas darbo užmokestis, privalo atsakovas, kuris apie tai teigia. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas tokių aplinkybių nepripažino, susitarimai nebuvo sudaryti raštu, tokiomis duomenimis atsakovas nesirėmė administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, be to, liudytojai galėjo būti prašomi apklausti pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad statutinei tarnybai būdingas griežtas reglamentavimas teisės aktais, atsakovo pateikiami duomenys apie patekimą į patalpas, ginklo perdavimą, patys savaime neįrodo, kad pareigūnams buvo suteikiama 2 valandų pertrauka pamainos metu, nes vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) suteikti tokias pertraukas ir už jas apmokėti nėra pateikta.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apeliacine tvarka, nenustatė pagrindų pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti, apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepaleistą.

Nutartis neskundžiama.