Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai R. B., E. K., R. J., A. K. ir V. N. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2016 m. kovo 23 d. teismui pateikė skundą, prašydami iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbtus viršvalandžius: R. B. už 1 713,5 valandų viršvalandžių – 20 459,19 Eur; E. K. už 1 729 valandų viršvalandžių – 19 364,80 Eur; R. J. už 2 016,5 valandų viršvalandžių – 23 028,43 Eur; A. K. už 1 947,5 valandų viršvalandžių – 15 794,23 Eur; ir V. N. už 1 041,15 valandų viršvalandžių – 9 672,28 Eur.Pareiškėjai teigė dirbantys Departamento Sprogmenų paieškos skyriuje (toliau – ir Skyrius), esantys statutiniai valstybės tarnautojai. Laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. darbas Skyriuje buvo organizuojamas taikant 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, nors turėjo būti taikoma 40 valandų per savaitę darbo laiko norma, todėl susidarė viršvalandžiai, už kuriuos Departamentas nesumokėjo. Pareiškėjų darbas iš esmės buvo pertraukiamas, todėl, taikant 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laiko normą, buvo pažeista jų teisė į teisingą apmokėjimą bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalis. Skyriuje darbas organizuojamas pamainomis, o darbo pobūdis nereikalavo darbo funkcijų vykdymą užtikrinti 24 valandas per parą, todėl neegzistavo būtina Statuto 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga taikyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laiko normą. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Europos parlamento ir Tarybos 1993 m. lapkričio 23 d. direktyvos 93/104/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ (toliau – ir Direktyva) 6 straipsniu, pažymėjo, kad skaičiuojant ginčo laikotarpiu susidariusius viršvalandžius turi būti skaičiuojamas bet kuris 7 dienų laikotarpis.Teismo posėdžio metu E. K. papildomai paaiškino, kad nuo 7 iki 22 val. jie dirbo, į namus išeidavo 22 valandų, savo funkcijų niekam neperduodavo. Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir SOPKIS) priemonėmis užfiksuoti duomenys dėl pareigūnų įėjimo ir išėjimo nebuvo tikslūs, nes per vartus galėjo kartu įeiti ir keli pareigūnai. Be to, nefiksuota, kokiu tikslu (asmeniniu ar darbo) praeinama pro šiuos vartus.Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.Atsakovo nuomone, susidariusi situacija pateko į Statuto 29 straipsnio 3 dalimi reguliuojamą sritį, todėl pareiškėjų darbas, viršijantis 40 valandų per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio), tačiau neviršijantis 48 valandų per savaitę, nelaikytinas viršvalandiniu. Pareiškėjai klaidingai aiškino Statuto 29 straipsnio 3 dalį dėl nepertraukiamo funkcijų atlikimo, tapatindami su nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiu konkrečiu statutinės vidaus reikalų įstaigos struktūriniu padaliniu (jo darbuotoju), o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdoma veikla. Pareiškėjų minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškintos siaurinamai. Be to, pareiškėjų užimamos pareigybės buvo įrašytos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintą Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (toliau – ir Pareigybių sąrašas) (3.3, 3.7 ir 3.11 p.).Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas, vykdydamas darbo ir poilsio laiko apskaitą, privalėjo vadovautis ne tik Statutu (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintais Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumais (toliau – ir Apskaitos ypatumai), bet ir Lietuvos Respublikos darbo kodeksu. Atsakovas nepažeidė darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos. Teisės aktuose nepateiktas sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ išaiškinimas. Departamento direktorius 2009 m. balandžio 30 d. įsakyme Nr. V-119 apibrėžė sąvoką „savaitė (7 dienų laikotarpis)“, darbo laiko apskaitos pradžia nustatė pirmadienį. Direktyva ginčo santykiams netaikytina.Atsakovas nesutiko su pareiškėjų pateiktais viršvalandžių skaičiavimais. Pietų pertrauka buvo įskaitoma į pamainos laiką, bet pertraukos metu pareigūnai priskirtų funkcijų nevykdė, šį laiką naudojo savo nuožiūra. R. B. ginčo laikotarpiu turėjo apie 98 pamainas, viršijusias 40 valandų per savaitę, jam suteikta apie 196 valandų bendros trukmės pertraukų pailsėti ir pavalgyti; R. J. – apie 123 pamainas, 246 valandų pertraukų; A. K. – apie 140 pamainų, 280 valandų pertraukų; E. K. – apie 124 pamainas, 248 valandų pertraukų; V. N. – apie 96 pamainas, 192 valandų pertraukų. Už pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiką pareiškėjams buvo mokama, nors jie tuo metu faktiškai nedirbo, todėl ši pertrauka negalėjo būti įskaičiuota į viršvalandžius. Pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, tuo pažeidžiant Departamento interesus: R. B. neišdribtų valandų skaičius – apie 235 valandų, R. J. – apie 219 valandų, A. K. – apie 245 valandų, E. K. – apie 292 valandų, V. N. – apie 168 valandų Atsakovo nuomone, pareiškėjai elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo savo teisėmis, o jų skundo tenkinimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.Teismo posėdžio metu atsakovas pabrėžė, jog Departamento darbas buvo nepertraukimas, todėl turėjo būti vertinamas visų struktūrinių padalinių, o ne tik Skyriaus darbas. Be to, pagal SOPKIS sistemos duomenis, pareiškėjai realiai išvykdavo iš patalpų ir nesibaigus jų pamainai.