Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui A. K. dėl nepagrįstai gautos draudimo išmokos grąžinimo, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje R. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas ieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo A. K. 1269,34 Eur nepagrįstai gautos draudimo išmokos, 5 procentus metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, atsakovo A. K. paaiškinimų ir liudytojos I. S. teismo posėdžio metu duotų parodymų, byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. birželio 11 d. išduota pažyma dėl eismo įvykio administracinėje byloje patvirtina, kad 2009 m. kovo 22 d. 00:54 val., Taikos pr./Sausio 15-osios g., Klaipėdos m., įvykusio eismo įvykio metu, kuriuo metu susidūrė atsakovo vairuojama transporto priemonė „M. B. 200“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens R. K. vairuojama transporto priemonė „C. X.“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiuoju pripažintas buvo A. K., o įtariamuoju R. K. (b. l. 4-5). Nustatyta, kad 2009 m. kovo 27 d. atsakovas A. K. kreipėsi į ieškovą su prašymais dėl draudimo išmokos sumokėjimo už sugadintą transporto priemonę ir magnetolą (b. l. 13, 17-19). Ieškovas, vadovaudamasis tarp ieškovo ir ADB „Gjensidige“ (buvusi UAB DK „PZU Lietuva“, buvusi UAB DK „Lindra“) 2002 m. kovo 29 d. sudarytos paslaugų teikimo sutarties Nr. 4 nuostatomis, ieškovo 2009 m. liepos 13 d. sudaryta žalos skaičiavimo išvada, išmokėjo atsakovui A. K. 1184,91 Eur (4091,25 Lt) draudimo išmoką už sugadintą automobilį ir 84,43 Eur (291,52 Lt) už sugadintą magnetolą, iš viso 1296,34 Eur (b. l. 6-10, 11-21). Ieškovas 2017 m. gruodžio 4 d. su pretenzija kreipėsi į atsakovą dėl 1269,34 Eur nepagrįstai gautos draudimo išmokos grąžinimo (b. l. 25-26).

Iš prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 30-1-00146-09 medžiagos nustatyta, kad pagal 2009 m. kovo 22 d. tarnybinį pranešimą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį (I t., b. l. 1, 2-3). 2009 m. rugpjūčio 11 d. trečiajam asmeniui R. K. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kuriuo jam pranešta, kad jis yra įtariamas padaręs nusikalstamą veika, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje) (b. l. 6-7). 2009 m. gegužės 20 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimu trečiajam asmeniui R. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 128 straipsnio 1 dalį buvo paskirta 376,51 Eur (1300,00 Lt) bauda (II t., b. l. 94-95). 2010 m. vasario 24 d. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, nesurinkus pakankamai įrodymų, pagrindžiančių įtariamojo R. K. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nutarime prokuroras nurodė, kad šioje situacijoje lemiamą reikšmę turi fakto – kuris vairuotojas važiavo degant raudonam šviesoforo signalui nustatymas. Be to, šių įvykių nustatymui lemiamą reikšmę kaltės ir įvykio aplinkybių nustatymui turi liudytojų parodymai, nes jokių kitų objektyvių duomenų byloje nebuvo. Konstatavo, kad esant prieštaringiems abiejų automobilių vairuotojų parodymams, vien liudytojos I. S. parodymai yra nepakankami, kad įrodyti įtariamojo R. K. kaltę ( II t., b. l. 126-127).

Dėl ieškinio senaties termino taikymo, Biurui reiškiant reikalavimą grąžinti nepagrįstai išmokėtą draudimo išmoką.

Pagrindinis nacionalinės Lietuvos teisės aktas, reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, yra Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ).

TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kada dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiajam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką, nors ir nėra sudaręs sutarties su atsakingu už žalos padarymą asmeniu, taigi nėra draudikas. Tokiu atveju transporto priemonės savininkas nėra įvykdęs įstatyme nustatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį su draudiku – asmeniu, turinčiu teisę teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 dalis). Dėl to nesant sudarytos draudimo sutarties, t. y. nesant susiklosčiusių draudimo teisinių santykių tarp transporto priemonės, kuria padaryta žala, savininko ir draudiko, draudimo išmoką išmoka Biuras. Remiantis TPVCAPDĮ 2 straipsnio 12, 18 dalimis, 6 straipsniu Biuras pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 yra įsteigta organizacija, vienijanti draudimo įmones, kurioms leidžiama toje valstybėje vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, tačiau pati šios funkcijos neatlieka. Taigi draudimo teisiniai santykiai tarp transporto priemonių valdytojų ir Biuro nesusiklosto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Transporto priemonių draudikų biuras v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-271/2012).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovas apie nurodomą jo teisės pažeidimą sužinojo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai 2010 m. vasario 15 d. priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą R. K. atžvilgiu, nesurinkus pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Minėtas nutarimas apskųstas nebuvo, todėl ieškovui 2010 m. vasario 15 d. buvo ar turėjo būti žinoma, kad R. K. kaltė baudžiamąja tvarka nenustatyta ir jam nekyla civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio, t. y. kai ieškovas sužinojo, jog atsakovas galbūt nepagrįstai gavo draudimo išmoką (CPK 1.127 straipsnio 1 dalis). Biuras atsakovui draudimo išmoką išmokėjo 2009 m. liepos 30 d. Ieškinys šioje byloje pareikštas ir teismo priimtas 2018 m. kovo 12 d., taigi nepraleidus bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino, todėl atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senaties terminą atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareigos grąžinti Biurui nepagrįstai išmokėtą draudimo išmoką.

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 straipsnis), tai reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublik?s valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Šioje byloje nagrinėjamas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo nepagrįstai gautą draudimo išmoką, tuo pagrindu, kad trečiasis asmuo R. K. nelaikytinas atsakingu už 2009 m. kovo 21 d. įvykusį eismo įvykį, jam nekilo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu padarytos žalos, nes 2010 m. vasario 24 d. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, nesurinkus pakankamai įrodymų, pagrindžiančių įtariamojo R. K. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nutarime prokuroras konstatavo, kad esant prieštaringiems abiejų automobilių vairuotojų parodymams, vien liudytojos I. S. parodymai yra nepakankami, kad įrodyti įtariamojo R. K. kaltę. Taigi iš esmės šioje civilinėje byloje aktualus ir turi būti išspręstas kaltės dėl autoįvykio Taikos pr. / Sausio 15-osios g., Klaipėdos mieste, klausimas.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad nors vienu veiksmu gali būti padaroma žalos skirtingoms vertybėms, kurias saugo ir gina skirtingos teisės šakos: administracinė, baudžiamoji, civilinė, darbo teisė, todėl tas pats veiksmas gali būti kvalifikuojamas ir kaip nusikaltimas, ir kaip deliktas, o asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys, tačiau faktas, kad asmuo pažeidė vienos teisės šakos normas, savaime nesuponuoja išvados, jog yra pažeistos kitos teisės šakos normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82-916/2015). Taigi vien ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių įtariamojo R. K. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, tai savaime nereiškia, kad nėra delikto, nes baudžiamojoje teisėje ir civilinėje teisėje skirtinai suprantami neteisėti veiksmai bei kaltė, nes taikant transporto priemonės valdytojui civilinę atsakomybę, jo veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojama ne tik dėl konkrečios normos (kelių eismo taisyklių) pažeidimo, bet ir dėl nepakankamai atidaus, atsargaus elgesio, šiuo atveju – dalyvaujant su transporto priemone eisme. Vis dėlto daugelis ikiteisminio tyrimo byloje nustatytų faktų įeina ir į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-686/2016). Todėl baudžiamojoje byloje nustatyti nusikalstamų veiksmų teisiniai padariniai vertintini kaip prejudiciniai civilinėje byloje, ir jų nereikia iš naujo įrodinėti (CPK 182 straipsnio 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-313/2016).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroras, įvertinęs nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadą Nr.11K-388(09), 2010 m. vasario 24 d. nutarime, baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-00146-09, konstatavo, kad abiejų automobilių vairuotojų parodymai yra prieštaringi, todėl lemiamą reikšmę kaltės bei įvykio aplinkybių nustatymui turi liudytojų parodymai. Nurodė, kad ikiteisminiam tyrimui nepavyko nustatyti, kurio eismo dalyvio veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, nors specialisto paskaičiavimu, vieno iš automobilių vairuotojas turėjo įvažiuoti į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, tačiau abu vairuotojai teigia važiavę degant žaliam šviesoforo signalui. Nustatyta, kad eismo įvykio metu R. K. transporto priemonę vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, jam ši teisė nesuteikta. Šia veika R. K. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 128 straipsnio 1 dalyje, ir jam už tai buvo paskirta 376,51 Eur (1300,00 Lt) dydžio bauda, tačiau dėl jo kaltės autoįvykio metu šiame nutarime nėra pasisakyta. Atsižvelgiant į tai, šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje turi būti nustatyta, kurio iš eismo įvykio dalyvio – atsakovo ar trečiojo asmens veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu.

Nagrinėjamu atveju eismo įvykyje dalyvavo du automobiliai, žala padaryta dėl automobilių sąveikos, tai yra susidūrimo. CK 6.270 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais. Taigi sprendžiant dėl draudimo išmokos pagrįstumo, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat ir kaltę civilinės, o ne administracinės ar baudžiamosios atsakomybės prasme (CK 6.248 straipsnis).

CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu asmuo nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis).

Ieškovas savo reikalavimą grindžia tuo, kad trečiasis asmuo R. K. nelaikytinas atsakingu už 2009 m. kovo 21 d. įvykusį eismo įvykį, jam nekilo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu padarytos žalos, todėl atsakovas turi grąžinti nepagrįstai gautą 1269,34 Eur draudimo išmoką, kuri jam buvo išmokėta 2009 m. liepos 30 d. ir 2009 m. rugpjūčio 24 d.

Atsakovas A. K. savo nesutikimą su ieškiniu grindžia tuo, kad jis nėra kaltas dėl eismo įvykio, nes į sankryžą įvažiavo degant žaliam šviesoforo signalui. Teismo posėdžio metu jis nuosekliai paaiškino eismo įvykio aplinkybes, patvirtino, kad jis važiuodamas iš tolo pamatė, kad priešais Sausio 15-osios gatvę, sankryžoje, užsidegė raudonas šviesoforas, jis prilėtino greitį, prieš 15 - 20 metrų iki sankryžos jam užsidegė geltonas šviesoforo signalas, tada jis pristabdė automobilį kol užsidegė žalios spalvos šviesoforo signalas, tada įjungė pavarą ir kirto sankryžą. Likus 2-3 metrams iki sankryžos pabaigos į jį įvažiavo trečiojo asmens vairuojamas automobilis. Tą aplinkybę, kad atsakovo vairuojama transporto priemonė „M. B. 200“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), į sankryžą įvažiavo degant žaliam šviesoforo signalui patvirtino ir liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu apklausta I. S., kuri eismo įvykio metu sėdėjo atsakovo automobilyje ant galinės sėdynės. Ji patvirtino, kad ji tą vakarą kartu su sūnaus šeima grįžo iš gimtadienio, ji buvo blaivi, nes tik simboliškai buvo išgėrusi vieną taurę šampano, kadangi dėl sveikatos problemų alkoholio vartoti negali. Ji gerai atsimena visas eismo įvykio aplinkybes. Patvirtino, kad atsakovui prilėtinus automobilį ji nukreipė žvilgsnį į kelią, tada matė, kad dega geltonas šviesoforo signalas, todėl vairuotojas ir pristabdė mašiną, tiksliai matė, kad atsakovo vairuojamas automobilis į sankryžą įvažiavo tik užsidegus žaliam šviesoforo signalui. Konkrečiu atveju netikėti liudytojos I. S. parodymais teismui nėra jokio pagrindo, nes nei atsakovo, nei liudytojos, nei trečiojo asmens nesieja jokie giminystės ryšiai, liudytoja patvirtino, kad atsakovą mato gal tik 2 ar 3 kartą, anksčiau jo niekada nepažinojo. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių atsakovo ir liudytojos I. S. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jie davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nors po įvykio praėjo 9 metai, tiek atsakovas, tiek liudytoja nuosekliai atsimena įvykio aplinkybes, ir jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu prieš devynerius metus esminėse detalėse sutampa su teismo posėdyje duotais parodymais, todėl teismui ir nekyla abejonių dėl jų objektyvumo.

Taip pat, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančios specialisto išvados, joje yra nurodyta, kad, atlikti skaičiavimai leidžia daryti išvadą, jog vieno iš automobilių vairuotojas turėjo įvažiuoti į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Kadangi automobilių vairuotojų parodymai yra prieštaringi, konkrečiu atveju lemiamą reikšmę kaltės bei įvykio aplinkybių nustatymui turi būtent liudytojų parodymai.

Trečiasis asmuo R. K. teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepime nurodė, kad jis nepripažįsta, kad yra kaltas dėl eismo įvykio. Susipažinus su ikiteisminio tyrimo metu duotais jo parodymais, nustatyta, kad jam važiuojant automobiliu „C. X.“ ir artėjant prie sankryžos Sausio 15-osios g. – Taikos pr., degė žalios spalvos šviesoforo signalas, tačiau įvažiavus į sankryžą įsijungė mirksintis žalios spalvos šviesoforo signalas. Į sankryžą jis įvažiavo nestabdydamas automobilio. Jo parodymų kartu važiavusi liudytoja nepatvirtino, ji tik manė, kad R. K. į sankryžą įvažiavo degant žaliam šviesoforo signalui, nes prieš pat eismo įvykį jis važiavo nelėtindamas greičio. Baudžiamojoje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad eismo įvykio metu R. K. transporto priemonę vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, jam ši teisė nesuteikta. Už šį administracinį teisės pažeidimą jam buvo paskirta administracinė nuobauda.

Kartu, vertinant trečiojo asmens R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, negalima nepaminėti ir to, kad parodymus jis davė būdamas įtariamuoju, taigi nebūdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, jis aiškiai buvo suinteresuotas proceso eiga. Maža to, kaip nurodyta anksčiau, jo parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Todėl jo parodymus teismas vertina kritiškai.

Pažymima, kad taikant deliktinę atsakomybę, veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojama ne tik dėl konkrečios normos pažeidimo, bet ir dėl asmens nepakankamai neatidaus ir neatsargaus elgesio, šiuo atveju dalyvaujant su transporto priemone eisme. Autoįvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4-5 punktuose buvo nustatyta, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis. Eismą keliuose Lietuvos Respublikoje gali apriboti tik kelio ženklai, kelių ženklinimas, šviesoforai ir reguliuotojo signalai, numatyti šiose taisyklėse ir kitose šalyje galiojančiuose norminiuose eismo reguliavimo aktuose. Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių.

Iš nurodytų bylos duomenų – tiek atsakovo, tiek atsakovo parodymus atitinkančių liudytojos I. S. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu, tiek tokius jų parodymus patvirtinančios baudžiamojoje byloje esančios specialisto išvados, labiau tikėtina, kad būtent trečiasis asmuo R. K. įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui. Be to, trečiojo asmens R. K. nepakankamą atidumą ir neatsargų elgesį dalyvaujant su transporto priemone eisme, be jau nurodytų atsakovo ir liudytojos parodymų, pagrindžia ir tai, kad eismo įvykio metu R. K. nebuvo įgijęs vairuotojo pažymėjimo, todėl galimai nebuvo susipažinęs ir su saugaus eismo automobilių keliais įstatymu ir kelio ženklais bei jų nesilaikė. Tokiu būdu jis pažeidė Taisyklių 4-5 punkto reikalavimus. Būtent dėl visų pirmiau nurodytų iš išanalizuotų aplinkybių ir darytina išvada, kad trečiojo asmens R. K. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, atsiradusia žala ir dėl įvykusio eismo įvykio yra jo kaltė.

Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 65.3 punktą, išmokėjęs draudimo išmoką atsakingas draudikas ar Biuras turi teisę reikalauti, kad draudimo išmoką gavęs asmuo grąžintų gautą išmoką ar jos dalį, kai draudimo išmoka išmokėta neturėjusiam ar neturinčiam teisės pagal įstatymą gauti šios išmokos asmeniui.

Byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovui išmokėjo draudimo išmoką už 2009 m. kovo 21 d. eismo įvykio metu sugadintą transporto priemonę ir automagnetolą. Nagrinėjamoje byloje, kaltu dėl 2009 m. kovo 21 d. įvykusio eismo įvykio Klaipėdoje, kurio metu susidūrė atsakovo vairuojamas automobilis „M. B. 200“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens vairuojamas automobilis „C. X.“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintinas trečiasis asmuo R. K.. Todėl darytina išvada, kad atsakovas turėjo teisę gauti iš ieškovo draudimo išmoką. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo šiam išmokėtą 1269,34 Eur draudimo išmoką yra nepagrįstas, todėl ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys atmestinas, iš ieškovo atsakovui priteistinos jo patirtos ir rašytiniais įrodymais pagrįstos 520,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (už advokato padėjėjo teisinę pagalbą) (b. l. 38, 60 ir 93). Pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, apylinkės teismas patyrė 4,70 Eur tokių išlaidų. Kadangi ieškinys atmestinas, tai jos priteistinos iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, įmonės kodas 125709291, 520,00 Eur (penkis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų (už advokato padėjėjo teisinę pagalbą) atsakovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, įmonės kodas 125709291, 4,70 Eur (keturis eurus 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų pirmosios instancijos teisme įteikimu, valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Įmokos mokėjimo kvitą apie sumokėtas bylinėjimosi išlaidas valstybei yra būtina pateikti teismui.

Sprendimui įsiteisėjus grąžinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriui ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 30-1-00146-09, 2 tomai.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.