Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su 2021 m. kovo 1 d. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų nuosprendžiu ir 2021 m. kovo 3 d. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, kurios, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, buvo subendrintos 2021 m. balandžio 12 d. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų nutartimi, A. M. paskirta galutinė bausmė – 1 (vienų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, A. M. atlikta pagal 2021 m. balandžio 12 d. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų nutartį.

Bausmė paskirta atlikti pataisos įstaigoje, bausmės pradžia, nuosprendžiui įsiteisėjus, skaičiuojama nuo faktinio kaltinamojo sulaikymo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti, pradėjus bausmės vykdymą.

Šiuo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti ir kiti asmenys – R. J. ir D. J., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. M. nuteistas už tai, kad 2020 m. spalio 15 d., vakare, tikslus laikas nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) m., iš R. J. paėmęs R. P. priklausančio automobilio ,,Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) raktelius, 2020 m. spalio 15 d., vakare, tikslus laikas nenustatytas, iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) m., pagrobė svetimą, R. P. priklausantį, 800 Eur vertės automobilį ,,Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

2. Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 26 d. nuosprendyje konstatuota, kad A. M. veiksmai kvalifikuoti tinkamai, jam inkriminuota nusikalstama veika yra įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

3. Nuteistasis A. M. skundžia Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 26 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir priimti naują nuosprendį: A. M. pagal BK 178 str. 2 d. išteisinti ir baudžiamą bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. A. M. nesutinka su jo pripažinimo kaltu ir nuteisimu dėl automobilio vagystės, todėl apygardos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį peržiūri atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 str. 3 d.).

7. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį baudžiamas taip pat tas, kas pagrobė automobilį. Vagystė (arba svetimo turto pagrobimas) baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje paprastai apibrėžiama kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010, 2K-6/2012, 2K-517-203/2015). Aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra tyčia, todėl sprendžiant apie tyčios buvimą būtina vadovautis jos apibūdinimu, pateiktu BK 15 straipsnyje. Teismų praktikoje aiškinant vagystei būdingą tyčios turinį pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokia, jog paima svetimą daiktą, numato, kad šio daikto savininkas neteks, o kaltininkas jį turės kaip nuosavą, ir to nori arba suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad svetimo turto užvaldymas padaromas tikslu jį pasisavinti, t. y. paversti savu turtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-517/2015). Tačiau nustačius, kad paimdamas svetimą turtą (daiktą) asmuo neturėjo tikslo jį pasisavinti, paversti savu, o tik laikinai norėjo juo pasinaudoti ir vėliau grąžinti jį savininkui, tokia veika neturi visų būtinųjų vagystės (svetimo turto pagrobimo) sudėtį sudarančių požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2012, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

8. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytų ir įrodytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad A. M. veiksmuose nustatyti visi jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl jis pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl automobilio pagrobimo pripažintas kaltu pagrįstai. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. ginčija turėjęs tyčią pagrobti nukentėjusiojo automobilį, norėjo juo tik laikinai pasinaudoti ir grąžinti atgal į tą pačią vietą, iš kur jis buvo paimtas, tačiau nespėjo, nes sulaikė policijos pareigūnai. Tokie jo aiškinimai vertinami kritiškai, nes kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių ir įvykių sekos, apeliantas neskubėjo svetimo automobilio grąžinti į vietą, iš kurios jį paėmė. Byloje nustatyta, to neneigia ir pats A. M., kad jis kartu su R. J. nukentėjusiajam R. P. priklausančia mašina nuvažiavo į Akademijos miestelį. Apelianto teigimu, jie ten važiavo trumpam, su reikalu ir tą pačią dieną turėjo grįžti atgal į Kėdainius, tačiau jis su R. J. pradėjo vartoti alkoholį, apsvaigo, todėl automobilio jau nevairavo, namo nutarė grįžti taksi, o nukentėjusiojo automobilį galvojo atvažiuoti paimti kitą dieną. Kitą dieną ryte jis kartu su R. J. nuvažiavo į Akademiją, paėmė automobilį, tačiau važiuojant atgal, prie namų, jį sustabdė policija. Nors A. M. aiškina, kad automobilio tą pačią dieną į Kėdainius neparvairavo dėl to, jog nenorėjo vairuoti neblaivus, tačiau kitą dieną jis šį automobilį vairavo apsvaigęs nuo alkoholio. Šią aplinkybę patvirtina administracinio nusižengimo bylos ROIK: 20124384429 duomenys, iš kurių matyti, kad 2020 m. spalio 16 d., A. M. buvo sustabdytas vairuojantis automobilį ,,Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, jam buvo nustatytas 1,38 promilių neblaivumas. Taigi, kaip matyti iš šių aptartų aplinkybių, A. M., pasinaudojęs svetimu automobiliu, ir žinodamas, kad jo savininkas apie automobilio paėmimą nieko nežino, sąmoningai automobilio iš karto negrąžino į vietą, iš kurios jį paėmė, o paliko jį kitoje vietoje, netgi kitame mieste.

9. Ta aplinkybė, kad apeliantui automobilio raktelį davė ir automobiliu leido pasinaudoti R. J., A. M. kaltės nepaneigia, nes pats savininkas savo valios dėl automobilio perdavimo nuteistajam neišreiškė. Pats A. M., teisme nurodydamas įvykio aplinkybes, pripažino žinojęs, kad R. J. savo automobilio neturi, jis pats neklausė nukentėjusiojo, ar gali pasiskolinti jo automobilį, nes jo nematė ir nepažinojo. Nukentėjusysis R. P. teismo posėdžio metu parodė, kad automobilio raktelius paliko pas R. J.. Kitą dieną ieškojo automobilio, kai rado, neturėjo raktelių, todėl mašinos nepasiėmė. Sutarė dėl automobilio parvežimo ant tralo, tačiau kai atvažiavo kitą dieną, automobilio jau nebebuvo. Mašina atsirado tik po dviejų dienų. Policija jam pranešė, kad rado mašiną ir, kad sulaikytas A. M., kuris girtas vairavo jo mašiną. Šio asmens jis nepažįsta. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad A. M., užvaldęs svetimą automobilį, turėjo galimybę disponuoti (naudotis) svetimu turtu kaip savo, taip tapdamas pagrobto turto neteisėtu savininku. Šiuo atveju, įgyvendindamas kilusį sumanymą pasinaudoti svetimu automobiliu, apeliantas juo važinėjosi tam tikrą laiką, automobilis buvo pervarytas į kitą gyvenvietę, paliktas ten per naktį, jo raktelius turėjo apeliantas, t. y. su svetimu daiktu jis elgėsi kaip su savo ir pagal savo valią tam neturėdamas automobilio savininko sutikimo ir net jo nepažinodamas.

10. Pažymėtina, kad laikinas pasinaudojimas turtu be tikslo jį galutinai užvaldyti, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, nėra leidimo (vienkartinio ar daugkartinio) šiuo turtu naudotis, sudaro vagystės sudėtį, nes automobilio valdymas buvo išėjęs iš jų teisėto savininko žinios, o nuteistasis, paimdamas automobilį iš jo savininko, siekė savo neteisėto valdymo, t. y. automobilį neteisėtai pasisavino ir tai atliko tyčia. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad A. M. neabejotinai suvokė, jog paima svetimą, kitam asmeniui priklausantį daiktą, numatė, kad šio daikto savininkas neteks, o jis jį turės kaip nuosavą, ir to norėjo. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas A. M. veiksmus kaip BK 178 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK normų įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo A. M. veiksmų kvalifikavimo. Apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo ir pagrįstumo, todėl keisti ar naikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 26 d. nuosprendį A. M. apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

12. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. M. (t. 2, b. l. 13-14). Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 137,75 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinis procesas šioje byloje vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas. A. M. jokio registruoto turto neturi, nedirbantis, todėl, nesant duomenų apie realią kaltinamojo galimybę atlyginti patirtas proceso išlaidas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš A. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo A. M. valstybės garantuojamą antrinės teisinės pagalbos turėtų išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.