Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-399-267/2018 pagal ieškovės V. Ž. ieškinį atsakovams antstolei V. Š., A. Ž. ir T. M. dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų, pirkimo pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl apeliantės turto pardavimo iš varžytynių atsakovui A. Ž. teisėtumo ir žalos atlyginimo priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Skundžiamu sprendimu teismas nusprendė, jog turto pardavimo iš varžytynių procedūra atsakovui A. Ž. buvo vykdoma teisėtai, o atsakovas A. Ž. neatliko dėl ieškovės buvusio turto jokių neteisėtų veiksmų, sukeliančių civilinę atsakomybę.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

15. Apeliantė, be kita ko, prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikia argumentų, kodėl turėtų būti nukrypstama nuo bendros bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklės.

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė šiuo atveju nepagrindžia savo prašymo dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka būtinumo.

17. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.

Dėl turto pardavimo iš varžytynių teisėtumo

18. CPK 700 straipsnyje nustatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma – tai priverstinis turto perleidimas kito asmens nuosavybėn įstatyme nustatyta tvarka, siekiant gauti lėšas atsiskaityti su turto savininko kreditoriais. Nagrinėjamu atveju antstolė V. Š. šią priemonę taikė vykdomosiose bylose Nr. 0071/12/01983, 0071/12/02276, 0071/12/02277, 0071/14/00304, 0071/14/0074, siekiant užtikrinti skolininkės V. Ž. kreditorių AB „Swedbank“, AB „SEB“ bankas, IĮ „Aujama-credit“, UAB „SB lizingas“ interesus.

19. Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantei priklausęs nekilnojamasis turtas (žemės sklypas, gyvenamasis namas su priklausiniais), adresu: (duomenys neskelbtini), 2016 m. liepos 4 d. buvo parduotas iš varžytynių atsakovui A. Ž. už 7 322 Eur sumą. 2016 m. lapkričio 18 d. antstolė V. Š. surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą. Apeliantės vertinimu, skolos išieškojimas iš vienintelio gyvenamojo būsto yra negalimas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog antstolė V. Š. tinkamai taikė ir aiškino sprendimų vykdymą reglamentuojančias teisės normas, o apeliantė nepateikė jokių leistinų įrodymų dėl antstolės neteisėtų veiksmų parduodant apeliantei priklausantį turtą iš varžytynių atsakovui A. Ž.

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008; 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais.

21. Teismas spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui, turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014). CPK 602 straipsnyje nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-266/2014).

22. Pažymėtina, jog apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teiktus argumentus, nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, akivaizdu, kad visos apeliantės nurodomos aplinkybės, susijusios su apeliantei parduoto priklausiusio nekilnojamojo turto iš varžytynių procedūros, buvo aptartos ir visapusiškai įvertintos pirmosios instancijos teisme.

23. Apeliaciniame skunde turto pardavimo (atsakovui A. Ž.) iš varžytynių akto neteisėtumas motyvuojamas esminiais antstolio vykdymo proceso metu padarytais pažeidimais, t. y. kad antstolė V. Š. negalėjo vykdyti išieškojimo iš apeliantei priklausiusio būsto, kuriame ji gyveno (CPK 663 str. 3 d.).

24. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Aiškindamas šią proceso teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog klausimas dėl turto pardavimo iš varžytynių teisėtumo jau buvo išspręstas skundžiant antstolės V. Š. veiksmus Šiaulių apylinkės teismui, kuris 2016 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-7159-797/2016, nustatė, kad V. Ž. gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), o ieškovės turimi įsiskolinimai kreditoriams ir vykdymo išlaidų suma viršija 2 030 Eur sumą. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-847-368/2016 pritarė pirmosios instancijos teismo nutarties išvadoms, taip pat pažymėjo, jog antstolė V. Š., priimdama patvarkymą dėl varžytynių paskelbimo, vadovavosi VĮ Registrų centro Gyventojų registro pateiktais 2016 m. birželio 2 d. duomenimis, kuriuose nurodyta, jog V. Ž. deklaruota gyvenamoji vieta buvo adresu: (duomenys neskelbtini).

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog apribojimus, taikomus išieškant iš fizinio asmens turto, nustato CPK 663 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį iš turto išieškoma gali būti tik tada, jei išieškomos sumos nėra galimybės išieškoti per šešis mėnesius, darant šio kodekso 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų. Papildomas apribojimas nustatytas išieškant iš skolininko gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena, – toks išieškojimas galimas tik tokiu atveju, jeigu išieškoma suma viršija du tūkstančius trisdešimt eurų (CPK 663 straipsnio 3 dalis).

27. Vykdymo procese susidariusi faktinė situacija lėmė, kad išieškojimas pagal skolininkės V. Ž. prievoles galėjo būti vykdomas iš nustatyto ir antstolei žinomo skolininkei priklausančio nekilnojamojo turto. Kadangi skolininkės nekilnojamojo turto pardavimo varžytynėse metu išieškoma suma viršijo 2 030 Eur (CPK 663 str. 3 d. redakcija, galiojusi iki 2018 m. rugsėjo 30 d.), prie išieškojimo buvo prisijungę kiti antstoliai (šios aplinkybės apeliantė neginčijo). Teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos išvada, jog apeliantė neįrodė, kad jos gyvenamoji vieta buvo adresu: (duomenys neskelbtini). Priešingai iš teismui pateiktų vykdomųjų bylų matyti, jog apeliantė, dar iki parduodant turtą iš varžytynių savo gyvenamąją vietą antstolei nurodydavo adresu: (duomenys neskelbtini).

28. Nagrinėjamoje byloje pateikto ieškinio dalykas yra reikalavimas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikyti jo negaliojimo pasekmę – restituciją (CK 1.80 straipsnis). Turto pardavimas iš varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma, kai turtas priverstinai perleidžiamas kito asmens nuosavybėn specialia įstatyme nustatyta tvarka (CPK 700 straipsnis). Areštuoto turto įkainojimą reglamentuojančios civilinio proceso normos įtvirtina esminę nuostatą, nurodydamos objektyvius kriterijus, kuriais privalo vadovautis antstolis, nustatydamas areštuojamo turto vertę.

29. Pagrindinis iš šių kriterijų yra areštuojamo turto rinkos vertė. CPK 681 straipsnio 1 dalis nustato, kad antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Pasisakydamas dėl iš varžytynių parduodamo turto kainos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad areštuoto turto pardavimo iš varžytynių kaina yra ypač svarbi sąlyga, nes varžytynėse ji negali būti nustatinėjama šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007, 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2007). Teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir varžytynėse parduotas už tinkamą kainą, nepriklauso nuo to, ar buvo reiškiama prieštaravimų dėl turto įkainojimo, taip pat nepriklausomai nuo to, ar buvo apskųsti antstolio veiksmai parduodant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2007). Be to, areštuodamas turtą antstolis pirmiausia, t. y. prieš išklausydamas išieškotojo ir skolininko nuomonės dėl turto vertės, turi nustatyti turto rinkos vertę, jam įstatymo suteiktomis priemonėmis išsiaiškinti, ar viešajame registre užfiksuota turto vertė atitinka šio turto rinkos vertę turto arešto akto surašymo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2005). Antstolis, ruošdamasis parduoti skolininko (turto savininko) turtą iš varžytynių, turi elgtis teisingai ir veikti taip, kad parduodant daiktą iš varžytynių būtų gauta maksimali nauda, atitinkanti tiek išieškotojo, tiek ir skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005).

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantei priklausęs ginčo turtas buvo parduotas už 7 322 Eur atsakovui A. Ž.. Turto vertė pagal 2015 m. gruodžio 15 d. atliktą turto vertinimo ataskaitą - 7 300 Eur. Pažymėtina, jog antstolei paskyrus atlikti turto vertinimo ekspertizę, apeliantė buvo raginama aprodyti vertinamą turtą, tačiau apeliantė patalpų neaprodė ir antstolė buvo priversta kreiptis į teismą dėl leidimo patekti į ginčo patalpas. Nurodytos turto vertės apeliantė neginčijo, todėl atmestini apeliantės apeliacinio skundai argumentai, jog turtas buvo parduotas tinkamai nenustačius jo vertės.

31. Nurodytų argumentų pagrindu laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė neįrodė neteisėtų atsakovų veiksmų vykdant priverstinį išieškojimą iš apeliantei priklausiusio nekilnojamojo turto, todėl šios dalies sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl atsakovo A. Ž. civilinės atsakomybės

32. Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės ieškinio reikalavimą priteisti jai iš atsakovo A. Ž. turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad jis, kaip turto savininkas, varžytynėse įsigijęs apeliantės nekilnojamąjį turtą, iškraustydamas apeliantės daiktus, juos sugadino, taip padarydamas apeliantei 12 500 Eur turtinę ir 5 000 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, sprendime nurodė, kad ieškovė neįrodė būtinųjų sąlygų atsakovo A. Ž. civilinei atsakomybei kilti – žalos fakto, jos dydžio ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Teismas taip pat sprendė, jog apeliantė nepateikė leistinų įrodymų, jog 5 000 Eur neturtinę žalą patyrė dėl atsakovo veiksmų pakeičiant gyvenamojo namo durų užraktą.

33. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantės ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas jos, kaip buvusios gyvenamojo namo savininkės, teisių pažeidimu jai trukdant po turto pardavimo iš varžytynių patekti į ginčo patalpas ir atsakovui sugadinant apeliantei priklausiusį kilnojamąjį turtą.

34. Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų, kai viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį taip neteisėtų veiksmų ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, nes nesant jos apskritai nekyla civilinė atsakomybė. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Asmuo turi įrodyti, jog žala realiai egzistuoja. Asmeniui neįrodžius kito asmens neteisėtų veiksmų, jis neturi teisės į žalos atlyginimą. Asmens pareiga įrodyti žalą (nuostolius) reiškia, jog jis turi pateikti įrodymus, patvirtinančius žalos dydį. Priežastiniam ryšiui būdinga jo faktinis ir teisinis pobūdžiai (etapai). Nustatant faktinį ryšį yra tikrinama, ar žala būtų atsiradusi, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, išanalizavus byloje esančius įrodymus, priešingai nei nurodė apeliantė, nėra jokių duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo A. Ž. veiksmų apeliantė patyrė žalą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2018 m. birželio 4 d. teismo posėdyje apklausti liudytojai A. Ž., M. Ž., J. J., N. N., J. G., G. B. patvirtino, kad 2016 m. gruodžio 10 d. atvykus pareigūnams ir apeliantei į varžytynėse parduoto gyvenamojo namo vietą, namo durų spynos buvo pakeistos, tačiau visas apeliantės nekilnojamasis turtas buvo gyvenamajame name. Apeliantei priklausantys daiktai ir baldai iš gyvenamojo namo buvo išnešti tą pačią dieną dalyvaujant apeliantei. Daiktai buvo sudėti į maišus ir išnešti į rakinamą ūkinį pastatą. Daiktus į maišus dėjo ir pati apeliantė, kuri po mėnesio savo daiktus išsivežė, o dalį daiktų atidavė kaimynams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliantė atsakovo A. Ž. atžvilgiu inicijavo veiksmus pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 178 straipsnio 1 dalį, tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, nes nebuvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai padarant žalą apeliantės turtui. Taip pat pažymėtina, jog apeliantė pirmosios instancijos teismo buvo įpareigota pateikti patirtą žalą patvirtinančius įrodymus, tačiau jų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl apeliantei padarytos turtinės žalos.

36. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, jog atsakovui A. Ž. pakeitus gyvenamojo namo užraktą, apeliantė nepatyrė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, nes pardavus turtą iš varžytynių, apeliantė turėjo suprasti, kad jai reikės atlaisvinti patalpų atlaisvinimu.

37. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK 6.263 straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

38. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog apeliantė neįrodė, kad atsakovo A. Ž. veiksmais jai buvo padaryta neturtinė žala, nes, kaip teisingai pažymėjo teismas, apeliantė visomis įmanomomis priemonėmis siekė išsaugoti turtą ir nepaisė atsakovo A. Ž. interesų. Byloje apklaustas liudytojas R. K. paaiškino, jog būtent 2015 – 2016 metų laikotarpyje beveik kiekvieną mėnesį padėdavo apeliantei, jos iniciatyva, pakeisti gyvenamojo namo užraktą. Tokie veiksmai, pagrįstai vertintini, kaip bandymas sukliudyti antstolei patekti į gyvenamojo namo vidų, siekiant nustatyti turto vertę. Todėl apeliantės nurodomų aplinkybių dėl atsakovo neteisėtų veiksmų po įvykusių varžytynių keičiant durų užraktus ir ieškovės kilnojamojo turto sugadinimo ar neišsaugojimo negalima įvertinti kitaip nei tolesnio ieškovės siekio kliudyti priverstinio vykdymo procedūros pabaigai. Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

39. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės V. Ž. apeliacinis skundas atmestas, jai apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

41. Atsakovas A. Ž. prašė priteisti jam 300 Eur bylinėjimosi išlaidas bei pateikė įrodymus, patvirtinančius apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, t. y. sąskaitą už teisines paslaugas bei pinigų priėmimo kvitą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio reikalavimus, įvertinus tai, jog prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija rekomenduojamų dydžių, atsakovo A. Ž. naudai iš apeliantės priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

42. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartimi apeliantei buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio (374 Eur) už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Kadangi apeliacinis skundas buvo atmestas, 374 Eur žyminis mokestis priteisiamas iš apeliantės valstybei (Civilinio proceso kodekso 84 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovės V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 374 Eur (tris šimtus septyniasdešimt keturis eurus) žyminį mokestį, mokėtiną už apeliacinį skundą, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.