Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. J. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. patikslintą skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas M. J. kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydamas: 1) išnagrinėjus pirminiame skunde pateiktas aplinkybes ir nustačius skundžiamų mokesčių administratoriaus sprendimų nepagrįstumą ir neteisėtumą, panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2025 m. rugsėjo 29 d. nurodymą Nr. (23.31-08)467-270609, kuriuo nuspręsta nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo M. J. sąskaitos (sąskaitų) FRO492; 2) priimti papildytą skundą administracinėje byloje Nr. eI3-21339-920/2025 ir išnagrinėjus jame nurodytas aplinkybes ir nustačius skundžiamų mokesčių administratoriaus sprendimų nepagrįstumą ir neteisėtumą, panaikinti VMI 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)467-314594 bei 2025 m. lapkričio 6 d. Turto arešto aktą Nr. (23.31-08) 492-1989; 3) patenkinus šį skundą pareiškėjui iš atsakovo priteisti visas pareiškėjo M. J. atstovavimo išlaidas.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 1 d. nutartimi pareiškėjo patikslintas skundas priimtas.

Pareiškėjas 2026 m. vasario 11 d. pateikė pareiškimą, kuriuo prašė, kol Regionų administraciniame teisme bus išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl VMI sprendimų panaikinimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0102/25/02323, kuri yra pradėta ir vykdoma pagal apskųstą VMI 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (23.31-08)476-314594.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nelaukdamas teismo ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimų pagal pareiškėjo skundus, ir toliau atlieka ginčijamos mokestinės priemokos išieškojimą ir dėl priverstinio ginčijamos skolos išieškojimo 2025 m. lapkričio 6 d. išdavė vykdomąjį dokumentą dėl priverstinio skolos išieškojimo, pagal kurį antstolis A. R. šiuo metu užvedęs vykdomąją bylą Nr. 0102/25/02323 ir iš esmės vykdo priverstinį tariamos skolos išieškojimą, nors kaip minėta, pareiškėjo skundai dėl VMI priimtų procesinių sprendimų pareiškėjo atžvilgiu nei Mokestinių ginčų komisijoje, nei Regionų administraciniame teisme nagrinėjamojoje administracinėje byloje Nr. I3-3665-920/2026 nėra priimti.

Atsakovas 2026 m. vasario 27 d. pateikė nuomonę dėl pareiškėjo pareiškimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti priverstinį išieškojimą. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu dėl atskiro mokesčio (nagrinėjamu atveju tai – akcizas) to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Ginčas byloje nėra laikomas mokestiniu ginču, todėl atsakovas vykdydamas priverstinio išieškojimo veiksmus prieš pareiškėją nepažeidė MAĮ 110 straipsnio nuostatų ir neturi pagrindo stabdyti išieškojimo veiksmų, kadangi sprendimas, kuriuo apskaičiuota prievolė tebėra galiojantis.

II.

.

Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 4 d. nutartimi pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę grindžia tuo, kad atsakovas nelaukdamas skundo išnagrinėjimo pabaigos šioje byloje, iš esmės vykdo neįsiteisėjusį savo sprendimą dėl akcizų mokesčio apskaičiavimo. Atsakovas kreipėsi dėl priverstinio ginčijamos skolos išieškojimo bei 2025 m. lapkričio 6 d. buvo išduotas vykdomasis dokumentas ir užvesta vykdomoji byla Nr. 0102/25/02323. Pareiškėjas nurodo, kad jam yra svarbu, jog kol bus išnagrinėtas jo skundas, būtų sustabdytas išieškojimas pagal vykdomąjį raštą.

Teismas įvertinęs pareiškėjo prašymą, nustatė, kad pareiškėjas neįrodė, jog vykdant išieškojimo veiksmus, egzistuoja neatitaisoma arba sunkiai atitaisomos žalos grėsmė. Pareiškėjas pateikdamas prašymą nenurodė, nedetalizavo, kuo pareiškėjui išieškojimo vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, taip pat nepridėjo jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos (neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala) prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei, todėl atsižvelgiant į tai bei remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0102/25/02323, kuri yra pradėta ir vykdoma pagal apskųstą VMI 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (23.31-08)476-314594, nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas M. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0102/25/02323, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo M. J. skundas dėl VMI sprendimų panaikinimo.

Pareiškėjas nurodo, kad nepasibaigus nei ikiteisminiam, nei teisminiams ginčams dėl VMI 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr.(19.22-10 Mr) RAA-2708, kuriuo pareiškėjui mokesčių administratoriaus iniciatyva nustatyta mokestinė prievolė ir apskaičiuotas akcizų mokestis, bei tolimesnių institucijų sprendimų, o taip pat VMI 2025 m. rugsėjo 29 d. nurodymų Nr. (23.31-08)467-270609, kuriais nuspręsta nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo M. J. sąskaitos (sąskaitų) FRO492; 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)467-314594, bei 2025 m. lapkričio 6 d. Turto arešto akto Nr. (23.31-08) 492-1989 panaikinimo, Mokesčių administratoriaus iniciatyva nuo 2025 m. gruodžio 12 d. vykdomas priverstinis ginčijamos mokestinės prievolės išieškojimas užvedus vykdomąją bylą Nr. 0102/25/02323. Antstolis, vykdantis priverstinį ginčijamos mokestinės prievolės išieškojimą, skaičiuoja delspinigius, vykdymo išlaidas ir tokiu būdu iš esmės, pareiškėjo įsitikinimu, neteisėtu būdu, didina skolą pareiškėjui ir tokiu būdu šiuo metu vyksta ne tik priverstinis ginčijamos mokestinės prievolės išieškojimas, bet skaičiuojamos ir išieškomos antstolio išlaidos pagal jo priimamus patvarkymus.

Užsitęsus ikiteisminiams ir teisminiams ginčams su mokesčių administratoriumi ginčijama mokestinė prievolė valstybei tik didėja, o kartu didėja ir mokestinė našta pareiškėjui.

Pareiškėjas tikisi jam palankių sprendimų, kad mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais paskaičiuota mokestinė prievolė, bus panaikinti ir jeigu nurodyta pinigų suma, ar dalis jos (tiek, kiek bus priverstinai išieškota) po teismų sprendimų ir bus grąžinta pareiškėjui, klausimas dėl antstolio paskaičiuotų išieškojimo išlaidų lieka atviras, nes šių išlaidų valstybė pareiškėjui tikrai nekompensuos.

Esant nurodytai situacijai pareiškėjas ir kreipėsi į Regionų administracinį teismą, jog kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. e3-36659-920/2025, teismas pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdytų išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0102/25/02323, kad dėl iš esmės, pareiškėjo įsitikinimu, neteisėto veiksmo – priverstinio ginčijamos mokestinės prievolės su delspinigiais išieškojimo vykdymo pareiškėjui jau daroma ir ateityje bus padaryta didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) bus sudėtingas, nes yra neaišku, kas ir kokiu būdu pareiškėjui grąžins pinigines lėšas kaip vykdymo išlaidas, kurias iš jo sąskaitos(-ų), vykdydamas priverstinį išieškojimą, nusirašys antstolis. Vykdomas ginčijamas mokestinės prievolės priverstinis išieškojimas, skaičiuojami delspinigiai, vykdymo išlaidos, o koks bus tokių pareiškėjo patirtų išlaidų kompensavimo mechanizmas nėra aišku, todėl galima teigti, kad netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas jeigu dar nepatyrė, tai ateityje tikrai patirs didelę ir galimai nepataisomą žalą.

Antstolio 2026 m. kovo 5 d. patvarkymu vykdomojoje byloje yra areštuojamas pareiškėjo turtas ir piniginės lėšos, todėl praktiškai nuo šios dienos yra apsunkinama pareiškėjo teisė laisvai naudotis savo turtu ir lėšomis. Toks apribojimas daro nepataisomą žalą pareiškėjui, kurią ateityje bus sudėtinga atitaisyti.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjas neįrodė, jog vykdant išieškojimo veiksmus, egzistuoja neatitaisoma arba sunkiai atitaisomos žalos grėsmė. Pareiškėjas pateikdamas prašymą nenurodė, nedetalizavo, kuo pareiškėjui išieškojimo vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, taip pat nepridėjo jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, priėjęs prie išvados, kad pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjui kylančias ir kilsiančias realias finansines pasekmes.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą bei nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausiai pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-15-552/2022 ir kt.). Taigi procesiniame įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą; antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonėms – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-830-442/2017, 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-15-552/2022 ir kt.).

Sprendžiant neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

V.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0102/25/02323, kuri yra pradėta ir vykdoma pagal apskųstą VMI 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (23.31-08)476-314594.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 19 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-38-879/2023 pareiškėjas pripažinimas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 2 dalyje.

VMI 2025 m. rugsėjo 2 d. priėmė sprendimą Nr. RAA-2706 apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119: sumokėti 13 605,00 EUR akcizo.

VMI 2025 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) 17 743,00 Eur sumai bei 2025 m. lapkričio 4 d. nurodymas 152,22 Eur sumai.

VMI vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2025 m. lapkričio 6 d. priėmė Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nurašoma suma — 17 917,03 Eur.

VMI vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punkto ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis 2025 m. lapkričio 6 d. priėmė turto arešto aktą Nr. (23.31-08) 492-1989, areštavo pareiškėjui priklausančius lengvuosius automobilius.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžia VMI sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo. Pareiškėjas nurodo, kad sprendimai dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo priimti nepaisant to, kad pareiškėjas yra apskundęs Mokestinių ginčų komisijai VMI 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. RAA-2706 apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva priimtą pagal MAĮ 104¹ straipsnį.

Mokesčių administratorius laikosi pozicijos, kad ginčas byloje nėra laikomas mokestiniu ginču, todėl VMI vykdydama priverstinio išieškojimo veiksmus prieš pareiškėją nepažeidė MAĮ 110 straipsnio nuostatų.

Nagrinėjama byla, kurioje yra apskųsti VMI sprendimai dėl priverstinio išieškojimo veiksmų, nėra mokestinė byla. Šis klausimas ir nėra kvestionuojamas, tačiau nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama, ar mokesčių administratorius galėjo priimti sprendimus dėl priverstinio išieškojimo veiksmų, kai VMI sprendimas apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva priimtą pagal MAĮ 104¹ straipsnį nėra tapęs galutiniu administraciniu sprendimu, nes šis sprendimas yra apskųstas Mokestinių ginčų komisijai.

VI.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-805-1047/2026, nagrinėdamas panašią administracinę bylą, preliminariai įvertinęs skundžiamo VMI sprendimo turinį, padarė išvadą, kad tarp proceso dalyvių kilo mokestinis ginčas: (i) įstatymų leidėjas aiškiai nėra nurodęs, jog MAĮ 104¹ straipsnio 1 dalyje nurodyti sprendimai nėra MAĮ 2 straipsnio 22 dalyje minimų sprendimų kategorija, su kuriais yra siejama šiame mokesčio įstatyme vartojama mokestinio ginčo sąvoka ir, atitinkamai, MAĮ 110 straipsnio 1 dalies taikymas; (ii) pirmenybę teikia mokesčio administravimo subjekto sprendimo turinio preliminariam vertinimui (inter alia MAĮ 10 str.); iii) priešingas aiškinimas pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės principą, kuris yra vienas iš pagrindinių apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principų (MAĮ 6 str.), bei kuris reiškia, jog, taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs (MAĮ 7 str.); (iv) visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai (MAĮ 3 str. 5 d.). Taigi teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad VMI Sprendimu nebuvo naujai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-805-1047/2026 konstatavo, kad ginčas pareiškėjai skundžiant VMI Sprendimą apskaičiuoti akcizų prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva, priimtą pagal MAĮ 104¹ straipsnį, patenka į mokestinio ginčo sąvokos turinį, pagrįstai remtasi MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kadangi, kaip minėta, šios teisės normos taikymas nesiejamas su mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra, o su mokesčių administratoriaus priimto sprendimo turiniu. <...> apskundus VMI Sprendimą teismui, VMI Sprendimo vykdymas be išlygų yra sustabdomas MAĮ pagrindu.

VII.

Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs pareiškėjo skundo motyvus (sprendimai dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo priimti nepaisant to, kad pareiškėjas yra apskundęs VMI sprendimą apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva priimtą pagal MAĮ 104¹ straipsnį), VMI argumentus (ginčas byloje nėra laikomas mokestiniu ginču, todėl VMI vykdydama priverstinio išieškojimo veiksmus prieš pareiškėją nepažeidė MAĮ 110 straipsnio nuostatų), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-805-1047/2026 pateiktus išaiškinimus dėl ginčų pagal MAĮ 104¹ straipsnį pobūdžio, sprendžia, kad pareiškėjas nurodė prima facie argumentus, galinčius pagrįsti skundžiamų sprendimų neteisėtumą. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti išspręstas klausimas, ar mokesčių administratorius galėjo priimti sprendimus dėl priverstinio išieškojimo veiksmų, kai VMI sprendimas apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva priimtą pagal MAĮ 104¹ straipsnį nėra tapęs galutiniu administraciniu sprendimu, nes šis sprendimas yra apskųstas Mokestinių ginčų komisijai.

Be to, pareiškėjas nurodo aplinkybes ir dėl kitos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos padarymo rizikos. Pareiškėjas nurodo, kad kompensuoti pareiškėjui padarytą turtinę žalą dėl antstolio vykdomų išieškojimo veiksmų ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį gali būti iš esmės neįmanoma, jeigu reikalavimai byloje ir būtų patenkinti.

Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo prašymas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kurioje neteisingai buvo sprendžiama dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo M. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0102/25/02323, kuri yra pradėta ir vykdoma pagal apskųstą VMI 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (23.31-08)476-314594.

Nutartis neskundžiama.