Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja R. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2025 m. spalio 23 d. sprendimą apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119 Nr. (19.22-10) RAA-3077 (toliau – ir Sprendimas), panaikinti VMI 2025 m. lapkričio 11 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) FR0492 Nr. (23.31-08) 467-318778 ir 2026 m. sausio 6 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) FR0492 Nr. (23.31-08) 467-5765 (toliau kartu – ir Nurodymai), panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2025 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 21RE-1170(AG-1007/03-2025).

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 26 d. nutartimi priimtas pareiškėjos skundas.

Pareiškėja 2026 m. sausio 29 d. teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki galutinio teismo sprendimo priėmimo laikinai sustabdyti VMI Sprendimo galiojimą, sustabdyti išieškojimą pagal VMI 2025 m. lapkričio 11 d. ir 2026 m. sausio 6 d. Nurodymus. Pareiškėja prašymą grindė tuo, kad atsakovas nestabdo ginčijamos mokestinės prievolės – akcizo mokesčio su delspinigiais, priverstinio išieškojimo. Pareiškėjos sąskaitoje, banke Swedbank AB, tebėra įrašas apie 2026 m. sausio 6 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką. Susisiekus telefonu su VMI buvo paaiškinta, kad išieškojimas nebus stabdomas, nors ir pareiškėjos skundas teisme priimtas. Esant tokiai situacijai, pareiškėja negali naudotis banko sąskaita, bet kokia įplauka į sąskaitą bus nurašyta, dėl ko pareiškėja patirs žalą ir nepatogumus, nors ginčas dėl mokestinės prievolės nėra pasibaigęs ir nėra neginčijamai patvirtinta pareiškėjos prievolė mokėti atsakovo reikalaujamą akcizo mokestį. Atsakovui nevykdant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pareiškėja priversta kreiptis į teismą ir prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 str. 3 d. 2 ir 3 p.).

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 30 d. nutartimi tenkino pareiškėjos prašymą – iki bus išnagrinėta byla ir įsiteisės joje priimtas sprendimas sustabdė: VMI Sprendimo galiojimą; priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą pagal VMI 2025 m. lapkričio 11 d. ir 2026 m. sausio 6 d. Nurodymus.

Teismas, įvertinęs ginčo dalyką, teisinį reguliavimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių ir pareiškėjos nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjos teigimu, turi būti taikomos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pažymėjo, kad MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog mokestinio ginčo teisės aktų nustatyta tvarka kilimas pats savaime yra pakankamas pagrindas pačiam mokesčių administratoriui stabdyti ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą bei, kad mokesčių administratorius tokiais atvejais mokestinės nepriemokos išieškojimą gali užtikrinti kitais būdais, numatytais MAĮ 95 straipsnyje. Šis teisinis reguliavimas lemia, kad paprastai tais atvejais, kai kyla mokestinis ginčas, priverstinis mokesčių nepriemokos išieškojimas yra stabdomas bei nevykdomas iki teisės aktų nustatyta tvarka tarp šalių bus išspręstas mokestinis ginčas. Su pareiškėjos prašymu pateikti duomenys patvirtina, kad 2026 m. sausio 6 d. Nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, esančios banke Swedbank AB, yra vykdomas ir po mokestinio ginčo atsiradimo. Tokiu būdu yra nepaisoma MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl ko atsiranda prielaidos taikyti ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, nustatančias, kad „jeigu yra nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais“. Remiantis MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, prieita prie išvados, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja faktinės ir teisinės prielaidos taikyti ABTĮ 70 straipsnio nuostatas bei sustabdyti ginčijamų sprendimų galiojimą, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

III.

Atsakovas VMI atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 30 d. nutartį ir perduoti nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai kilusį ginčą tarp pareiškėjos ir VMI pripažino mokestiniu ginču, neteisingai įvertino ginčo pobūdį.

2. MAĮ 104¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti, kad būtų įvykdyta nedeklaruota mokestinė prievolė, centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turi teisę savo sprendimu nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka laiku nepateikia atitinkamo mokesčio deklaracijos. Akcizų apskaičiavimui centrinis mokesčių administratorius naudojo duomenis, nustatytus Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. nutartyje, taikydamas Lietuvos Respublikos akcizų įstatyme nustatytą tarifą.

3. Pagal skundžiamų mokesčių administratoriaus sprendimų (veiksmų) pobūdį, tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus kilę ginčai yra skirstomi į mokestinius ginčus (MAĮ 145 str.) bei ginčus dėl kitų mokesčių administratoriaus sprendimų (MAĮ 146 str.). Mokestiniai ginčai – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) (MAĮ 2 str. 22 d.).

4. Įstatymų leidėjas aiškiai įvardijo, jog MAĮ 145 straipsnis reguliuoja mokestinių ginčų procedūrą, kai tuo metu MAĮ 146 straipsnis – kitų mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimo tvarką. Taigi, įstatymų leidėjas atribojo minėtų mokestinių ginčų ir kitų ginčų nagrinėjimo tvarką, kuri sukelia reikšmingas procesines pasekmes ikiteismine tvarka nagrinėjant ginčus tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus. Pareiškėjai VMI Sprendimu nebuvo naujai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis, taigi nagrinėjamas administracinis ginčas nepriskirtinas mokestinių ginčų kategorijai. Pareiškėja skųsdama šį sprendimą ir laikėsi nustatytos tokiems ginčams nagrinėti nustatytos tvarkos (VMI sprendimas apskųstas Lietuvos administracinių ginčų komisijai, o LAGK 2025 m. gruodžio 31 d. sprendimas – teismui).

5. MAĮ 104¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka mokesčių administratoriaus nustatytai mokestinei prievolei taikomos mokesčių mokėtojo deklaruotos mokestinės prievolės vykdymo taisyklės ir laikoma, kad ši mokestinė prievolė deklaruota paskutinę mokesčio įstatyme nustatyto mokesčio deklaracijos pateikimo termino dieną. Taigi įstatyme įtvirtinta mokesčių administratoriaus, t. y. VMI, teisė nustatyti mokestinę prievolę, kai mokesčių mokėtojas nevykdo pareigos tokią prievolę deklaruoti.

6. VMI 2025 m. lapkričio 11 d. nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) buvo pripažintas negaliojančiu 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimu pripažinti netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-334175. Taigi pareiškėjos prašymas stabdyti 2025 m. lapkričio 11 d. priimtą nurodymą negali būti tenkintas, kadangi minėtas nurodymas negalioja ir nesukelia jokių teisinių pasekmių mokesčių mokėtojai. VMI 2026 m. sausio 6 d. priėmė Nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų).

7. Įstatymų leidėjas sprendimo dėl mokestinės prievolės nustatymo apskundimui numatė kitą, nei mokestinis ginčas, apskundimo tvarką, todėl nagrinėjamu atveju nėra taikoma MAĮ 110 straipsnio 1 dalis, numatanti privalomą išieškojimo stabdymą kilus mokestiniam ginčui.

Pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėja atsiliepime nurodo, jog MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad mokestinio ginčo teisės aktų nustatyta tvarka kilimas pats savaime yra pakankamas pagrindas pačiam mokesčių administratoriui stabdyti ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Pareiškėjos skundžiamu VMI Sprendimu jai yra apskaičiuota mokestinė prievolė – akcizo mokestis, kurią pareiškėja ginčija, ginčas dėl apskaičiuoto ir nurodomo sumokėti mokesčio pagal MAĮ 2 straipsnio 22 dalį yra mokestinis ginčas. Tas faktas, kad, kaip nurodo VMI, pareiškėjos skundžiamą 2025 m. lapkričio 11 d. Nurodymą yra pripažinusi negaliojančiu 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimu pripažinti netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-334175 (su tokiu sprendimu pareiškėja nebuvo susipažinusi teikiant skundą teismui ir šioje dalyje skundo reikalavimo galės atsisakyti), nėra pagrindas skundžiamą teismo nutartį, kuria išspręstas ir kitų pareiškėjos skundžiamų atsakovo priimtų administracinių aktų galiojimo ir vykdymo sustabdymo klausimas, naikinti ir reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamojo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 30 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – iki bus išnagrinėta byla ir įsiteisės joje priimtas sprendimas sustabdytas VMI Sprendimo galiojimas; priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas pagal VMI 2025 m. lapkričio 11 d. ir 2026 m. sausio 6 d. Nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) – teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, konstatavęs, kad VMI nesilaikant MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias kilus mokestiniam ginčui priverstinis mokesčių nepriemokos išieškojimas yra stabdomas bei nevykdomas iki teisės aktų nustatyta tvarka tarp šalių bus išspręstas mokestinis ginčas, atsiranda prielaidos taikyti ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, nustatančias, kad jeigu yra nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Atsakovas VMI, nepritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, atskirajame skunde nurodo, kad įstatymų leidėjas sprendimo dėl mokestinės prievolės nustatymo apskundimui numatė kitą, nei mokestinis ginčas, apskundimo tvarką, todėl nagrinėjamu atveju nėra taikoma MAĮ 110 straipsnio 1 dalis, numatanti privalomą išieškojimo stabdymą kilus mokestiniam ginčui. VMI vertinimu, teismas nepagrįstai ir neteisėtai kilusį ginčą tarp pareiškėjos ir VMI pripažino mokestiniu ginču.

Nagrinėjamu atveju proceso dalyvių argumentai dėl ginčo vertinimo kaip mokestinio iš dalies susiję su argumentais dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija, siekdama vykdyti teisingumą nagrinėjamoje byloje, pasisakys dėl šių argumentų tik tiek, kiek būtina šioje ginčo stadijoje sprendžiant dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 30 d. nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal MAĮ 2 straipsnio 22 dalį, mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

MAĮ 110 straipsnio 1 dalis (Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymas) numato, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.

MAĮ 104¹ straipsnis nustato mokestinės prievolės nustatymą mokesčių mokėtojui nepateikus deklaracijos. Mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti, kad būtų įvykdyta nedeklaruota mokestinė prievolė, centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turi teisę savo sprendimu nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka laiku nepateikia atitinkamo mokesčio deklaracijos. Mokestinės prievolės dydis nustatomas pagal ankstesnių mokesčių mokėtojo pateiktų to mokesčio deklaracijų duomenis ir (arba) kitą mokesčių administratoriui šio ir kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka šio mokesčių mokėtojo ir trečiųjų asmenų pateiktą informaciją (1 d.). Skundai dėl mokesčių administratoriaus sprendimo šio straipsnio nustatyta tvarka nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę nagrinėjami šio Įstatymo 146 straipsnyje nustatyta tvarka (5 d.).

MAĮ 146 straipsnio (Kitų mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimo tvarka) 1 dalyje nurodyta, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų šio Įstatymo 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Aiškindama aptartą teisinį reguliavimą sistemiškai, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundas dėl ginčijamo mokesčio administravimo subjekto sprendimo, priimto pagal MAĮ 104¹ straipsnį, nagrinėjamas MAĮ 146 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. MAĮ numatyta tokio ginčo nagrinėjimo tvarka, tačiau ne mokestinio ginčo sąvoka. Mokestinių ginčų sąvoka siejama būtent su mokesčių administratoriaus priimto sprendimo turiniu. Vien tai, kad MAĮ 104¹ straipsnio 5 dalis nustato, jog ginčai dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų yra nagrinėjami Įstatymo 146 straipsnyje nustatyta tvarka, ne tik, kad nepaneigia galimybės tokius ginčus kvalifikuoti kaip mokestinius MAĮ 2 straipsnio 22 dalies prasme, bet kaip tik pagrindžia vertinimą, kad aptariami (MAĮ 104¹ str. 1 d. numatyti) sprendimai nepatenka į MAĮ 146 straipsnyje nurodytų sprendimų sąrašą.

Nagrinėjamu atveju preliminariai įvertinus skundžiamo VMI Sprendimo turinį, proceso dalyvių argumentus, sprendžiant dėl nutarties dėl pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones teisėtumo ir pagrįstumo, darytina išvada, kad tarp proceso dalyvių kilo mokestinis ginčas, nes byloje skundžiamas VMI Sprendimas apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva, pagal kurį, vadovaujantis MAĮ 104¹ straipsniu, pareiškėjai apskaičiuotas akcizų mokestis ir nustatyta mokestinė prievolė pagal Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nutartį (viso 7 937 Eur). Teisėjų kolegija šioje nagrinėjamoje byloje daro tokią išvadą, nes, be kita ko: (i) įstatymų leidėjas aiškiai nėra nurodęs, jog MAĮ 104¹ straipsnio 1 dalyje nurodyti sprendimai nėra MAĮ 2 straipsnio 22 dalyje minimų sprendimų kategorija, su kuriais yra siejama šiame mokesčio įstatyme vartojama mokestinio ginčo sąvoka ir, atitinkamai, MAĮ 110 straipsnio 1 dalies taikymas; (ii) pirmenybę teikia mokesčio administravimo subjekto sprendimo turinio preliminariam vertinimui (inter alia MAĮ 10 str.); iii) priešingas aiškinimas pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės principą, kuris yra vienas iš pagrindinių apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principų (MAĮ 6 str.), bei kuris reiškia, jog, taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs (MAĮ 7 str.); (iv) visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai (MAĮ 3 str. 5 d.). Taigi teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad pareiškėjai VMI Sprendimu nebuvo naujai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-453-1047/2025 ir 2025 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-460-1047/2025 nebuvo atliekamas vertinimas dėl ginčo kvalifikavimo pagal MAĮ 2 straipsnio 22 dalį, dėl ko šios nutartys nėra reikšmingos nagrinėjamu atveju.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ginčas pareiškėjai skundžiant VMI Sprendimą apskaičiuoti akcizų prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva, priimtą pagal MAĮ 104¹ straipsnį, patenka į mokestinio ginčo sąvokos turinį, pagrįstai remtasi MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kadangi, kaip minėta, šios teisės normos taikymas nesiejamas su mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra, o su mokesčių administratoriaus priimto sprendimo turiniu.

Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir atsižvelgusi į nagrinėjamoje byloje nustatytą faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti VMI Sprendimo vykdymą teismo nutartimi, nes apskundus VMI Sprendimą teismui, VMI Sprendimo vykdymas be išlygų yra sustabdomas MAĮ pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 30 d. nutartis pakeičiama – netenkinamas pareiškėjos prašymas sustabdyti VMI 2025 m. spalio 23 d. sprendimo apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119 Nr. (19.22-10) RAA-3077 galiojimą.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą bei ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-502/2020).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė stabdyti išieškojimą pagal du VMI nurodymus: 2025 m. lapkričio 11 d. nurodymą Nr. (23.31-08) 467-318778 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojų sąskaitos (sąskaitų) FR0492 ir 2026 m. sausio 6 d. Nr. (23.31-08) 467-5765 nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) FR0492. Atsakovas VMI atskirajame skunde nurodė, kad VMI 2025 m. lapkričio 11 d. nurodymas Nr. (23.31-08) 467-318778 buvo pripažintas negaliojančiu 2025 m. lapkričio 26 d. Sprendimu pripažinti netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-334175, tačiau į bylą nepateikė jokių savo argumentų įrodymų. Taigi Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 30 d. nutarties dalis, kuria sustabdytas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas pagal VMI 2025 m. lapkričio 11 d. ir 2026 m. sausio 6 d. Nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), paliekama nepakeista, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Nurodymai priimti, vykdant VMI Sprendimą, kurio vykdymas apskundus VMI Sprendimą teismui yra sustabdomas MAĮ pagrindu.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, keičiama, atsakovo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies: pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti VMI Sprendimo galiojimą netenkinamas, likusi Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 30 d. nutarties dalis (sustabdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą pagal VMI 2025 m. lapkričio 11 d. ir 2026 m. sausio 6 d. Nurodymus) paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 30 d. nutartį pakeisti.

Netenkinti pareiškėjos R. V. prašymo sustabdyti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2025 m. spalio 23 d. sprendimo apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119 Nr. (19.22-10) RAA-3077 galiojimą.

Likusią Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.