Kauno apygardos teismo nutartis

veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. E. ieškinį atsakovui J. L. dėl teismo sprendimu nustatyto išlaikymo pakeitimo (padidinimo), išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas), tenkintas pareiškėjų E. S.-L. ir J. L. prašymas dėl bažnytinės santuokos registracijos akto įrašo panaikinimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Sprendimu patvirtinta pareiškėjų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių jų nurodytomis sąlygomis. Sprendimas įsiteisėjo 2011 m. spalio 20 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir iš apelianto priteistas laikinas išlaikymas vaikams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus – savo banko sąskaitos išrašus apie atliktus reguliarius ir nereguliarius mokėjimus, taip pat nepilnamečių vaikų ugdymo paslaugų sąvadus su apelianto apmokėtomis sumomis bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

15. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

16. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-1936-566/2026 medžiaga ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių procesiniuose dokumentuose dėstomais argumentais, pažymi, kad apelianto su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. banko sąskaitos išrašai apie atliktus reguliarius ir nereguliarius mokėjimus, taip pat nepilnamečių vaikų ugdymo paslaugų sąvadai su apelianto apmokėtomis sumomis bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), apelianto jau yra pateikti pirmosios instancijos teismui su jo atsiliepimu į pareikštą ieškinį ir šie duomenys yra Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje. Su nurodytais duomenimis apeliacinės instancijos teismas turi galimybę susipažinti naudodamasis Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl apelianto su atskiruoju skundu pateiktus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti kaip perteklinius.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

17. Apeliantas nesutinka su iš jo priteista laikinojo išlaikymo suma, iš esmės argumentuodamas, kad ieškovė neįrodė realios išlaikymo nevykdymo rizikos, kadangi apeliantas faktiškai ir reguliariai teikia net didesnį išlaikymą nei nustatytas teismo sprendimu; teismas pažeidė apelianto teisę būti išklaustytam; laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai pritaikytos pilnamečiui asmeniui; be to, ieškovė neįrodė padidėjusių ar nepatenkintų vaikų poreikių. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytais apelianto argumentais.

18. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.

19. Vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas, įtvirtinantis pareigą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui. Todėl šeimos bylose laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas – CK 3.65 straipsnyje. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis paminėtu prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

20. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnių nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

21. Laikino išlaikymo dydis nagrinėjamu atveju nustatomas tik preliminariai, atsižvelgiant į bendro pobūdžio duomenis apie nepilnamečio (-ių) vaiko (-ų) poreikius bei tėvų turtinę padėtį, tačiau šių aplinkybių išsamiai nevertinant. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas negali detaliai analizuoti nei realių vaiko poreikių apimties, nei konkrečių tėvų finansinių galimybių teikti tam tikro dydžio išlaikymą, taip pat negali vertinti išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai. Tokie klausimai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir gali būti tinkamai išspręsti tik atlikus išsamų įrodymų tyrimą bei jų vertinimą. Jeigu teismas jau pradiniame proceso etape imtųsi detalaus šių aplinkybių vertinimo, tai reikštų išankstinį pasisakymą dėl bylos esmės, neįvertinus visų reikšmingų duomenų. Dėl šios priežasties laikino išlaikymo nustatymas yra grindžiamas tik pirminiu, bendru situacijos įvertinimu, siekiant užtikrinti vaiko interesų apsaugą iki galutinio sprendimo priėmimo.

22. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu tenkintas šalių prašymas ir panaikintas bažnytinės santuokos registracijos akto įrašas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei patvirtinta šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šalių susitarimu nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove (sutarties 2.1 punktas). Minėtu sprendimu apeliantas įsipareigojo kiekvieną mėnesį pervesti į ieškovės nurodytą asmeninę sąskaitą po 500 Lt (t. y. 144,81 Eur) kiekvienam nepilnamečiui vaikui išlaikyti kiekvieną mėnesį, pradedant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir iki vaikų pilnametystės (3.1 punktas). Minėtos sutarties 3.3 punktu, šalys susitarė, kad skiria lėšas vaikų išlaikymui lygiomis dalimis. Esant papildomoms, nekasdienėms, tačiau būtinoms vaikų poreikių tenkinimo išlaidoms (specialus mokslas, gydymas ir pan.), tokias išlaidas šalys įsipareigoja padengti lygiomis dalimis arba kitu sutartu būdu. Kilus tokiam poreikiui, E. L. įsipareigoja nedelsiant informuoti J. L. apie būsimas išlaidas, o J. L. įsipareigoja tokias išlaidas padengti ne vėliau kaip per 10 dienų nuo atitinkamos sąskaitos arba, jeigu išankstinė sąskaita negali būt išrašoma, nuo informavimo dienos.

23. Sutarties patvirtinimo metu šalių vaikams buvo 4 ir 2 metai, o šiuo metu dukra jau yra pilnametė, o sūnui – 16 metų. Ieškovė neneigė, kad apeliantas teikia periodinį išlaikymą (po 185 Eur kiekvienam vaikui) ir prisideda prie papildomų išlaidų, tačiau nurodė, kad tokio dydžio išlaikymas nebeužtikrina vaikų poreikių. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas vykdo pareigą išlaikyti vaikus, tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šeimos bylose jos skirtos užtikrinti vaikų interesų apsaugą iki galutinio sprendimo priėmimo, ypač kai esamas išlaikymo dydis buvo nustatytas dar 2011 m. Per šį laikotarpį akivaizdžiai pasikeitė vaikų amžius, jų poreikiai ir ekonominė situacija šalyje, įskaitant infliacijos įtaką. Todėl pagrįsta manyti, kad anksčiau nustatytas išlaikymo dydis nebeatitinka realių poreikių. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tinkamą vaikų interesų apsaugą ir jų teisę į adekvatų išlaikymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

24. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 3.192 straipsnio 1 dalimi, tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrindami būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Nagrinėjamu atveju, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, rėmesi orientaciniu minimalios mėnesinės algos dydžiu, kuris skundžiamos nutarties priėmimo metu, atskaičius mokesčius, buvo 777 Eur (atskaičius mokesčius), bei atskaičiavo valstybės skiriamus vaiko pinigus, kurie nuo 2025 m. sausio 1 d. yra 122,50 Eur, todėl sprendė, kad apeliantui skundžiamos nutarties priėmimo metu tenkanti vieno vaiko būtiniesiems poreikiams patenkinti išlaidų suma sudaro 327,25 Eur ((777 Eur – 122,50 Eur) / 2). Teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovės prašoma suma yra orientacinio dydžio apimtį atitinkanti išlaikymo suma, dėl ko ji neturi pareigos įrodyti prašomos priteisti išlaikymo sumos pagrįstumo bei, įvertinęs ieškiniu reiškiamo reikalavimo dydį, vaikų laikinam išlaikymui iš apelianto priteisė po 300 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Nesutikdamas su teismo priteista laikino išlaikymo suma, apeliantas nepaneigė aplinkybės, kad 300 Eur suma vienam vaikui yra per didelė ir kad vaikų poreikiams užtikrinti šiuo metu pakanka mažesnės sumos. Apelianto paaiškinimai nesudaro prielaidų mažinti priteistą laikiną išlaikymo dydį, kadangi, kaip minėta, laikino išlaikymo priteisimu pirmiausia yra siekiama apsaugoti vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

25. Pažymėtina, kad mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, ar kitomis aplinkybėmis (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-490-619/2018; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2026 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-88-924/2026).

26. Šiuo atveju, byloje preliminariai įvertinus esančius duomenis, t. y. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą (el. b. t. 1, b. l. 49-53), nustatyta, kad tiek ieškovė, tiek apeliantas yra dirbantys, abu vykdo individualią veiklą. Ieškovė pažymėjo, kad jos pajamas per mėnesį sudaro 3 000 Eur, apeliantas nurodė, kad jo pajamos per mėnesį sudaro 2 000 Eur. Įvertinus, nurodytus duomenis, spręstina, kad preliminariai šalių pajamos yra gerokai aukštesnės nei nuo 2026 m. sausio 1 d. nustatytas minimalios mėnesinės algos (atskaičius mokesčius) dydis, apeliantas yra darbingas ir gebantis gauti pajamas. Pirmosios instancijos teismas sprędamas dėl priteistino laikino išlaikymo dydžio, įvertino tiek valstybės išmokų vaikams dydžius, tiek vaikų amžių ir galimus didesnius jų poreikius dėl objektyvių aplinkybių. Byloje nėra ginčo, kad šalių vaikai nuo 2011 metų gyvena su ieškove ir būtent ji rūpinasi šalių vaikų priežiūra ir jų poreikių tenkinimu, todėl bet kokiu atveju, būtent jai tenka didesnė našta dėl vaikų poreikių tenkinimo. Vadovaujantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, vadovaujantis proporcingumo principu, laikinas materialinis išlaikymas vaikui (iš esmės nesprendžiant ginčo) priteisiant po 300 Eur yra protingo dydžio ir pakankamas tam, kad laikinai bylos nagrinėjimo metu būtų apsaugoti šalių vaikų turtiniai interesai (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

27. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad teismas nepagrįstai priėmė sprendimą jo neišklausęs. Pagal įstatymą prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjami operatyviai, dažniausiai rašytinio proceso tvarka ir ne vėliau kaip per tris darbo dienas, o apie tokio prašymo nagrinėjimą kitai šaliai pranešama tik tada, kai teismas tai laiko būtina. Taigi, pareiga informuoti atsakovą iš anksto nėra absoliuti, nes prioritetas teikiamas greitam ir efektyviam vaikų interesų užtikrinimui. Tokiu teisiniu reguliavimu yra nustatyta teisės būti išklausytam principo išimtis – atsakovui sudaroma galimybė savo argumentus pateikti vėliau, skundžiant priimtą nutartį. Nagrinėjamu atveju apeliantas buvo tinkamai informuotas apie ieškinį ir juo reiškiamą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o nesutikdamas su teismo sprendimu pasinaudojo teise pateikti atskirąjį skundą. Be to, kartu su skundu apeliantas nepateikė naujų įrodymų ar aplinkybių, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Todėl vien tai, kad prašymas buvo išnagrinėtas negavus jo atsiliepimo, nesudaro pagrindo pripažinti procesinių teisių pažeidimo ar panaikinti skundžiamą nutartį.

28. Apeliantas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos vaikui, kuris jau yra pilnametis, kadangi M. L. (duomenys neskelbtini) suėjo 18 metų. Pažymėtina, kad prašymo nagrinėjimo metu ir teismui priimant skundžiamą nutartį šalių dukra dar buvo nepilnametė, todėl teismas turėjo pagrindą spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir šalių dukrai. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad šalių šiuo metu jau pilnametė dukra, byloje 2026 m. sausio 19 d. pateikė prašymą įtraukti ją į nagrinėjamą bylą bendraieškove (el. b. t. 2, b. l. 2), kuriuo M. L. patvirtina, jog su ieškinio pagrindu ir dalyku sutinka ir palaiko ieškovės reikalavimą iki M. L. vidurinio ugdymo programos baigimo ((duomenys neskelbtini)) iš apelianto priteisti jai išlaikymą periodinėmis kas mėnesinėmis išmokomis po 340 Eur/mėn., indeksuojant šias išmokas teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl vien aplinkybė, kad nagrinėjimo eigoje šalių dukra tapo pilnametė, nepaneigia teismo pareigos spręsti dėl išlaikymo klausimo tuo momentu, kai ji dar buvo nepilnametė, o jos pačios pareikštas prašymas įtraukti ją į bylą bendraieškove patvirtina jos reikalavimų savarankiškumą, todėl jų užtikrinimas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrįstas.

29. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas. Dėl anksčiau išdėstytų motyvų sprendžiama, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 ir 339 straipsniai).

30. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.