Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Vitalijos Norkūnaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 164 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamosios bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnių nustatytų taisyklių, įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatė aplinkybes, susijusias su V. R. sveikatos būkle, jo turtine padėtimi, kurias įvertinęs kaip visumą, taip pat visas abejones aiškinęs kaltinamojo naudai, darė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų įrodymų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje. Šių apylinkės teismo išvadų pagrįstumo prokurorė savo apeliaciniu skundu nepaneigė.

6. BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Pagal suformuotą teismų praktiką vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį kaltininko atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių, vengimas konstatuojamas, nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis BK straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką. Taigi pagal formuojamą teismų praktiką BK 164 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių tyčia vengia išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių. Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes, įvertinęs surinktų duomenų visumą.

7. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimu (įsiteisėjusiu 2017 m. sausio 3 d.) nutraukta N. R. ir V. R. santuoka ir, be kita ko, priteistas iš V. R. 163 Eur išlaikymas jo nepilnamečiam sūnui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės. Apie šį teismo sprendimą ir juo priteistą išlaikymą vaikui V. R. žinojo, tačiau išlaikymo kas mėnesį nemokėjo, tokį savo elgesį aiškindamas tuo, kad jis neturėjo objektyvios galimybės vykdyti minėtą pareigą dėl savo sunkios finansinės padėties, kuri susidarė dėl jo prastos sveikatos būklės.

8. Prokurorė savo skunde akcentuoja aplinkybę, kad byloje nėra medicininės pažymos, patvirtinančios, kad dėl savo sveikatos būklės V. R. negalėtų dirbti, būtų iš dalies darbingas ar sirgtų kokia liga, trukdančia susirasti darbą. Baudžiamojoje byloje iš tiesų nėra V. R. neįgalumą ar oficialiai nustatytą dalinį darbingumą patvirtinančių duomenų, tačiau, kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai kitų įrodymų, kurie patvirtina išteisintojo teiginius apie jo turimas sveikatos problemas. Iš baudžiamojoje byloje esančių V. R. medicininių dokumentų matyti, kad atlikus kompiuterinės tomografijos (stuburo juosmeninės dalies) tyrimą dar 2003 metais, padaryta išvada, kad matyti tarpsinakstelinės osteochondrozės požymiai, L5 Šmorlio išvarža, L5-S1 tarpe medialinė disko išvarža (t. 1, b. l. 131); iš medicinos dokumentų išrašų matyti, kad 2016 m. lapkričio 18 d. jis kreipėsi į gydytojus, diagnozę nurodant – radikulopatija, krūtinės ir juosmens srities (t. 1, b. l. 133); bylos nagrinėjimo teisme metu 2018 m. spalio 5 d. išduotame medicinos dokumentų išraše nurodyta, be kita ko, kad V. R. nustatyta diagnozė – M51.1 – lėtinė L5, S1 radikulopatija, d. stuburo degeneraciniai pokyčiai, L5-S1 išvarža, išreikštas skausminis sindromas, lengva d. pėdos parezė, FNII cervikalgija, C4-C5, C5-C6 osteochondrozė, M54.2, apibūdinant ligos anamnezę, nurodyta, kad V. R. skundžiasi juosmens skausmu, plintančiu į kojas, daugiau į dešinę koją, d. kojos tirpimu, silpnumu, apsunkinta eisena, ribotais judesiais per liemenį, skauda, surakina kaklą, serga 15 metų; juosm. KT (2013): osteochondrozė, L5 Šmorlio išvarža, L50S1 medialinė išvarža; kaklo rentgenas: C4-C5, C5-C6 osteochondrozė; taip pat nurodytos rekomendacijos, be kita ko – ortopedinis įtvaras apkrovos metu, vengti darbų, susijusių su padidintų fiziniu krūviu, priverstine ilgalaike padėtimi, ašinės stuburo apkrovos (t. 2, b. l. 52). Bylos nagrinėjimo metu tiek V. R. tėvai ir brolis, tiek buvusi sutuoktinė patvirtino, kad jis turėjo (ir turi) problemų su stuburu, jam skaudėdavo, tačiau pavartodavo vaistų ir eidavo į darbą. Iš informacijos apie V. R. išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 10 d. matyti, kad V. R. dirbant UAB ( duomenys neskelbtini) jis dažnai bei pakankamai ilgus laikotarpius buvo nedarbingas, taip pat nedarbingumą turėjo ir dėl sergančio vaiko slaugymo (t. 1, b. l. 125-127). Taigi išteisintojo teiginius apie jo turimas sveikatos problemas, kiek tai susiję su jo stuburu, patvirtina ne tik jo medicininiai dokumentai, bet ir liudytojų parodymai.

9. Pirmiau minėti duomenys taip pat neleidžia kolegijai vienareikšmiškai atmesti išteisintojo teiginių, kad jis turėjo išeiti iš darbo dėl darbo pobūdžio, nes dėl stuburo išvaržų nebegalėjo tame darbe daugiau dirbti, kadangi jame reikėjo kilnoti sunkias automobilių detales. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, ikiteisminio tyrimo metu aplinkybė, dėl kokių priežasčių V. R. išėjo iš paskutinės darbovietės, iš esmės nebuvo tiriama. Todėl jo teiginiai, kad dirbant autoservise UAB ( duomenys neskelbtini) tiekėju, jam reikėjo sunkiai kelti, dėl ko jis ir išėjo iš darbo, iš esmės nėra paneigti. Kad išteisintasis iš tiesų patiria juosmens skausmus, einančius į koją, kad jo eisena apsunkinta ir kad jam rekomenduotina vengti darbų, susijusių su padidintu fiziniu krūviu, patvirtina jau minėtas 2018 m. spalio 5 d. medicinos dokumentų išrašas. Aplinkybes, kad dažnai sirgdavo, patvirtina duomenys apie turėtus nedarbingumus. Visai tai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad V. R. nurodomos problemos su sveikata atsirado iki išlaikymo priteisimo, jis itin dažnai buvo nedarbingas dėl ligos, todėl negali būti daroma neabejotina išvada, kad iš minėtos darbovietės jis išėjo tyčia, vengdamas išlaikymo mokėjimo (išieškojimo) ir pan., o ne dėl savo sveikatos būklės.

10. Kolegija taip pat negali daryti vienareikšmiškos ir neabejotinos išvados, kad V. R. nedėjo pastangų susirasti darbo. 2018 m. spalio 5 d. medicinos dokumentų išraše nurodyta, kad V. R. rekomenduojama vengti darbų, susijusių su padidintu fiziniu krūviu, priverstine ilgalaike padėtimi, taip pat ašinės stuburo apkrovos. Tai reiškia, kad V. R. nerekomenduotinas nei padidinto fizinio krūvio, nei sėdimas darbas – taigi darbo pasirinkimas, esant pirmiau nurodytoms rekomendacijoms, kai asmuo tėra baigęs vidurinę mokyklą, yra pakankamai komplikuotas. Išteisintasis paaiškino, kad jis neįsidarbino bei nebuvo iš pradžių registruotas Užimtumo tarnyboje iki 2018 m. kovo mėnesio, nes tikėjosi įsidarbinti Norvegijoje, kur jo brolis jam buvo radęs galimą pagal jo sveikatos būklę darbą, tačiau negalėjo išvykti dėl jam ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti. Liudytoju apklaustas išteisintojo brolis G. R. patvirtino, kad jis buvo radęs V. R. potencialias darbo vietas, tačiau jis negalėjo išvykti iš Lietuvos. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateiktas Norvegijos įmonės raštas (t. 2, b. l. 17). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, kurios niekaip byloj nebuvo paneigtos, pirmosios instancijos teismas negalėjo daryti neabejotinos išvados, kad išteisintasis, turėdamas realias galimybes, tyčia neįsidarbino, siekdamas išvengti išlaikymo savo vaikui teikimo, ar kad jis nedėjo jokių pastangų susirasti darbą, tokios išvados negali daryti ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

11. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad V. R. neteikia išlaikymo vaikui pagal savo galimybes, nes, kaip tvirtina ir pats išteisintasis, ir jo tėvai bei brolis, jį nedarbo metu remia šie jo šeimos nariai, atitinkamai buvusiai sutuoktinei išteisintasis, nors ir bylos nagrinėjimo metu, siuntė perlaidas paštu, tokiu būdu bent iš dalies teikdamas išlaidymą savo vaikui.

12. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-455/2014). Taigi įvertinusi visas pirmiau nurodytas aplinkybes bei kilusias abejones, teisėjų kolegijai sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi in dubio pro reo principu ir pripažino, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų įrodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad V. R., turėdamas realias galimybes teikti išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui – D. R., tyčia, sąmoningai nevykdė šios savo pareigos kaltinime nurodytu laikotarpiu. Apylinkės teismas priėmė teisingą bei pagrįstą nuosprendį – pagrįstai V. R. išteisino pagal BK 164 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo jomis abejoti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.