Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-745-420/2021 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei K. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir ieškovas, ir biuras) prašė priteisti iš atsakovės K. M. 2 140,90 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

7. Teismas ieškovės reikalavimą dėl 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo laikė pagrįstu, todėl jį taip pat tenkino. Kadangi ieškinį tenkino visiškai, teismas iš atsakovės ieškovo naudai priteisė jo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Atsakovė K. M. apeliaciniu skundu prašo Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

9. Atsakovė nurodo, kad teismas, visiškai nepasisakydamas dėl atsakovės atsiliepime išdėstytų argumentų dėl nepakankamo teisinio priežastinio ryšio buvimo atsakovės civilinei atsakomybei kilti, taip pat dėl neįrodytų kitų civilinės atsakomybės sąlygų, priėmė nepagrįstą sprendimą.

10. Mano, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmės, nes liko teisiškai neįvertintos aplinkybės: kad atsakovės nuosavybės teisę į draustiną daiktą ieškovas įrodinėjo tik netiesiogiai – vien remdamasis sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, o ne pačios atsakovės atliktais valingais veiksmais; atsakovė dėl objektyvių priežasčių (nežinojimo) negalėjo sudaryti draudimo sutartie, nes nežinojo apie turtą, kurį turėjo drausti, šio turto nepirko, nevaldė ir neturėjo teisės valdyti ar naudoti pagal paskirtį, šio turto niekam neperdavė, taip pat jokia forma nedalyvavo eismo įvykyje.

11. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

12. Ieškovas nurodo, jog priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas išsamiai pasisakė dėl atsakovės K. M. atsakomybės ir visų jos sąlygų.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinys dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti apeliacinio skundo nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas teisėjų kolegija nenustatė.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. spalio 20 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje dėl V. M., valdžiusio transporto priemonę – motociklą KTM (duomenys neskelbtini), valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Škoda Octavia, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) ir V. M. žuvo (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato informacija apie eismo įvykį ROIK: (duomenys neskelbtini), Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini)). Kadangi minėto eismo įvykio metu V. M. valdomas motociklas nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ADB „Gjensidige“, veikdama ieškovo vardu (2018 m. kovo 7 d. Paslaugų teikimo sutartis Nr. GJELT-45(2018) 1.1 punktas), atsižvelgdama į nukentėjusiojo asmens prašymą ir vadovaudamasi TPVCAPDĮ nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį bei atlygino ją, išmokėdama dėl eismo įvykio patyrusiam žalą nukentėjusiajam 2 140,90 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas 2018 m. kovo 7 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. GJELT-45(2018) 2.1.3 punkto nuostatas, 2020 m. balandžio 24 d. kompensavo ADB „Gjensidige“ išmokėtą 2 140,90 Eur draudimo išmoką. Tuomet ieškovas, VĮ „Regitra“ duomenimis nustatęs, kad eismo įvykio metu žuvęs V. M. motociklą savo vardu įregistravo būdamas santuokoje su atsakove K. M., raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, o atsakovei reikalavimo neįvykdžius, pareiškė ieškinį teisme, reikalaudamas priteisti 2 140,90 Eur nuostolių atlyginimą iš atsakovės, kaip transporto priemonės bendrasavininkės, neįvykdžiusios pareigos apdrausti transporto priemonę. Nors atsakovė su reikalavimu nesutiko, motyvuodama tuo, kad motociklas, kuriam dalyvaujant įvyko eismo įvykis, jungtinės nuosavybės teise su sutuoktiniu V. M. jai nepriklausė, nes jį nupirko, juo disponavo ir išimtinai asmeniškai naudojosi tik sutuoktinis, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, ieškovo ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės K. M. 2 140,90 Eur nuostolių atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė nepaneigė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, todėl egzistuoja visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei taikyti.

16. Atsakovė K. M. su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, visiškai nepasisakydamas dėl atsakovės atsiliepime išdėstytų argumentų dėl nepakankamo teisinio priežastinio ryšio buvimo atsakovės civilinei atsakomybei kilti, taip pat neįrodęs kitų civilinės atsakomybės sąlygų, priėmė nepagrįstą sprendimą ir neatskleidė bylos esmės.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktų įrodymų visumą bei procesinius šalių dokumentus, apeliacinio skundo argumentus sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes ir padarius pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas, atskleidus bylos esmę (CPK 178, 185 straipsniai, 263 straipsnio 1 dalis). Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamo sprendimo motyvuose pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė ginčo santykiui aktualų teisinį reglamentavimą, išaiškino bylos aplinkybes ir aptarė atsakovei K. M. taikomos civilinės atsakomybės pagrindą bei sąlygas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino nustatytomis (įrodytomis) visas atsakovės K. M. deliktinės atsakomybės sąlygas: atsakovės neteisėtus veiksmus (atsakovės neveikimą – pareigos apdrausti motociklą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o motociklo neapdraudus, negalėjimą leisti naudotis juo kitam asmeniui (sutuoktiniui), nevykdymą), ieškovo patirtos žalos dydį (ieškovo kompensuotą 2 140,90 Eur draudimo išmoką jo vardu veikusiai ADB „Gjensidige“, kurio atsakovė K. M. iš esmės neginčijo), bei priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų (neveikimo), nulėmusių atsakovės civilinę atsakomybę, ir ieškovo patirtos žalos. Vertindamas ginčo šalių argumentus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika ir, remdamasis sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kurios atsakovė K. M. nepaneigė, taikė atsakovei solidarią atsakomybę už padarytą ieškovui žalą (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 23 straipsnio 1 dalis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, CK 6.6 straipsnis). Teisėjų kolegija nekartoja skundžiamo teismo sprendimo motyvų, jiems pritaria, nes jie yra teisingi ir atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl transporto priemonės savininko, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, civilinės atsakomybės sąlygų.

18. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. Pagal kasacinio teismo pateiktą išaiškinimą TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai. Todėl tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Transporto priemonės savininkas, siekdamas nuneigti šią prezumpciją, turėtų pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).

19. Nagrinėjamu atveju atsakovė K. M. tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į ieškinį ir triplike teikė paaiškinimus, kad dėl objektyvių priežasčių (nežinojimo) negalėjo sudaryti draudimo sutarties, nes nežinojo apie motociklą, kurį turėjo drausti, šio turto ji nepirko, nevaldė ir niekam neperdavė, neturėjo teisės jo valdyti ar naudoti pagal paskirtį, be to, jokia forma nedalyvavo eismo įvykyje, dėl kurio kilo žala, tačiau tokie argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pagrindas atleisti atsakovę nuo pareigų, kurios tenka transporto priemonės bendrasavininkui, viena iš kurių yra prievolė sudaryti privalomojo draudimo sutartį.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi, bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 20 punktas).

21. Atsakovė K. M. šioje byloje neįrodinėjo, kad, sudariusi santuoką su V. M., gyveno skyrium, nevedė bendro ūkio, kiekvienas sutuoktinis visa apimtimi disponavo savo gaunamomis pajamomis. Iš atsiliepime į ieškinį atsakovės nurodytų argumentų darytina išvada, jog atsakovei buvo žinoma apie sutuoktinio pomėgį remontuoti motociklus. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo, pastebėjęs, kad jo sutuoktinis nesidalina informacija apie įgyjamą / valdomą turtą, kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos sutuoktinių atsakomybei, turėtų imtis tam tikrų atsargumo priemonių, pvz., sudaryti vedybinę / povedybinę sutartį, kurioje būtų aptarti turto nuosavybės, atitinkamai ir atsakomybės už jį, klausimai. Šiuo atveju atsakovė nepateikė jokių susitarimų ar kitokių rašytinių dokumentų, objektyviai pagrindžiančių jos nežinojimą apie bendrąja jungtine nuosavybės teise su sutuoktiniu priklausantį motociklą.

22. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas, aiškindamas minėtą teisės normą, yra nurodęs, kad ji reikalauja, jog įgyjant turtą būtų aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartyje yra sąlyga, kad turtą sutuoktinis perka asmeninėn nuosavybėn). Jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, reikia vadovautis CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019, 33 punktas). Netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimas tam tikrų sandorių pagrindu taip pat turi būti vertinamas sistemiškai, pasitelkiant ne vieną kurį nors įrodymą (pavyzdžiui, turto registraciją ar lėšas, panaudotas jam sukurti) kaip visa lemiantį, bet įrodymų visumą, leidžiančią nuosekliai įvertinti ginčo šalių gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 42 punktas).

23. Nagrinėjamu atveju atsakovė K. M., įrodinėdama, kad apie motociklo įsigijimą nieko nežinojo ir sutuoktinis V. M. jį įsigijo už asmenines lėšas, pateikė 2018 m. rugsėjo 27 d. PVM sąskaitą faktūrą GTVS Nr. 0002883 ir pinigų priėmimo kvitą GTVT Nr. 175, iš kurių matyti, kad pardavėjas UAB „GTV Solutions“ pardavė pirkėjui – V. M. motociklą už 6 300 Eur, pateikė VĮ „Regitra“ pažymą, pagal kurią motociklas 2019 m. gegužės 18 d. buvo įregistruotas V. M. vardu. Atsakovė taip pat pateikė savo banko sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 30 d., įrodinėdama, kad motociklui pirkti jokios atsakovės lėšos nebuvo panaudotos. Be to, pirmosios instancijos teismo iniciatyva buvo išreikalauti duomenys apie atsakovės K. M. ir jos sutuoktinio V. M. teiktas metinės pajamų deklaracijas bei metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas už 2017 ir 2018 metų mokestinius laikotarpius, iš kurių matyti, kad su darbo santykiais susijusių ir kitokių pajamų V. M. 2017 m. gavo 40 205,46 Eur, 2018 m. – 45 085,92 Eur, o atsakovė K. M. 2017 m. gavo 9 590,17 Eur, 2018 m. – 12 698,12 Eur, privalomas registruoti turtas – santaupos banke (2017 m. – 27 000 Eur, 2018 m. – 40 000 Eu) ir motociklas (3 500 Eur vertės) nurodytas kaip V. M. turtas.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie dokumentai negali būti laikomi patvirtinančiais motociklo įsigijimo metu buvusią V. M. išreikštą valią įsigyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn ir kad motociklas buvo įgytas už vieno sutuoktinio V. M. asmenines lėšas. Remiantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių tai, kad 2018 m. rugsėjo 27 d. ar kurią kitą ankstesnę dieną iš V. M. banko sąskaitos buvo išgryninta 6 300 Eur suma motociklui įsigyti. 2018 m. rugsėjo 27 d. PVM sąskaitoje faktūroje GTVS Nr. 0002883 nėra įtvirtinta, jog V. M. motociklą įsigyja asmeninės nuosavybės teise, kas pagal kasacinio teismo praktiką būtų pagrindas pripažinti, kad buvo aiškiai išreikšta V. M. valia įsigyti ginčo turtą asmeninėn nuosavybėn. Vien ta aplinkybė, jog motociklas Kelių transporto priemonių registre įregistruotas V. M. vardu, savaime nenulemia turto teisinio režimo bei priklausomybės ir nepaneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Registro duomenų tikrumas turi būti patikrinamas vertinant byloje esančių duomenų visumą, leidžiančią nuosekliai įvertinti ginčo šalių gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad VĮ „Regitra“ pažymoje ir transporto priemonės registravimo liudijime nėra nurodyta aplinkybė, jog motociklas V. M. priklauso asmeninės nuosavybės teise. Taigi, registro duomenys taip pat nepagrindžia, kad motociklas priklausė V. M. asmeninės nuosavybės teise. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad V. M. metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje už 2018 metų mokestinį laikotarpį privalomas registruoti turtas – motociklas, kaip V. M. turtas, nurodytas tik 3 500 Eur vertės, nors įsigijimo dokumentai patvirtina, kad už motociklą buvo sumokėta beveik dvigubai didesnė suma (6 300 Eur). Atsakovė K. M. metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2018 metų mokestinį laikotarpį taip pat tikslino. Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad V. M. 2019 m. liepos 12 d. savo vardu buvo sudaręs motociklo įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuri galiojo iki 2019 m. spalio 11 d., irgi nevertintinos kaip patvirtinančios jo valią dėl nuosavybės formos motociklo įgijimo metu.

25. Pagal CK 3. 89 straipsnį sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktų apibrėžtis nepateikta, bet yra nurodytas neišsamus sąrašas: avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai. Asmeninio naudojimo daiktai gali būti įgyjami už asmenines lėšas arba iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Pagal bendrą taisyklę įgyjami už bendrosios jungtinės nuosavybės lėšas daiktai turi būti priskiriami prie bendrosios jungtinės nuosavybės (CK 3.88 straipsnis), nes santuokos metu įgytas turtas priskiriamas bendrajai jungtinei nuosavybei (CK 3.88 straipsnio 1 dalis) ir yra nustatyta sutuoktinių turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šios nuostatos leidžia teigti, kad turto, įgyto santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų, priskyrimas prie sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktų yra bendrosios taisyklės išimtis. Individualiai naudojami vieno sutuoktinio šaunamieji ginklai, motociklai ir motociklininko šalmai neatitinka asmeninio naudojimo daiktų išimtinio pobūdžio ir nesiderina su asmeniniais, profesiniais, asmeninio verslo, tik su vieno sutuoktinio asmeniu susijusiais poreikiais (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai), arba ta aplinkybe, kad turto priklausymą asmeninės nuosavybės teise gali patvirtinti turto prigimtis ir pobūdis (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008). Be to, pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų draudimu turinio ir apimties aiškinimui teisinės reikšmės neturi asmens ketinimas naudoti transporto priemonę ar jos nenaudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021). Dėl nurodyto teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės K. M. nurodoma aplinkybė, jog ji neturi įgijusi teisės vairuoti tokios transporto priemonės (motociklo) ir šios teisės niekada neturėjo, šiuo turtu naudojosi ir disponavo juo tik jos sutuoktinis V. M., nesudaro pagrindo priskirti motociklo sutuoktinio V. M. asmeninio naudojimo daiktams ir vertinti, jog jis vienintelis pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį buvo atsakingas už privalomosios draudimo sutarties sudarymą.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad biuras reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą. Šiam asmeniui biuras turi teisę reikšti reikalavimą nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).

27. Aptartų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonės savininko pareigą apdrausti transporto priemonę ir civilinę atsakomybę už jos neįvykdymą, tinkamai tyrė ir nustatė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas ir nustatė visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes, taigi atskleidė bylos esmę, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodyto apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

29. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovės K. M. turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.