Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. Ž. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (iki 2018 m. sausio 1 d. buvęs pavadinimas Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. Ž. ieškinį atsakovui P. B. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, turto pardavimo iš e. varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys T. Ž., antstolė V. D..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. Ž. teismui pateiktu ieškiniu prašo pripažinti iš dalies negaliojančia 1996 m. balandžio 2 d. notarės L. P. patvirtintą turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LP-850, nustatant, kad ji, o ne T. Ž. nusipirko iš pardavėjos P. B. garažą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu antstolės V. D. 2017 m. balandžio 4 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-17-4-8607; taikyti byloje restituciją – įpareigoti atsakovą P. B. grąžinti jai nekilnojamąjį turtą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – garažo, esančio (duomenys neskelbtini), areštą. Nurodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti dar daugiau pažeistos jos teisės, nes atsakovas gali turtą perleisti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi netenkino ieškovės I. Ž. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismo motyvai: Nors ieškovė savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvuoja tuo, kad gali būti dar daugiau pažeistos jos teisės, tačiau byloje nėra pateikta tai pagrindžiančių įrodymų, t. y. ieškovės samprotavimai dėl galbūt pažeistų jos teisių yra subjektyvūs ir iš esmės nepagrįsti objektyviais duomenimis. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-9225-793/2017 pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovei T. Ž. dėl iškeldinimo. Todėl galima daryti išvadą, kad nėra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovas P. B. yra kreipęsis į teismą dėl T. Ž. iškeldinimo iš garažo, o tai kelia pagrįstų abejonių, ar P. B. ruošiasi parduoti ginčo garažą. Nagrinėjamu atveju kyla abejonių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Teismas taip pat pažymėjo, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik išimtiniais atvejais, esant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė I. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir dėl jos prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priimti naują sprendimą – areštuoti turtą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), nutartį vykdant skubiai. Taip pat prašo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagrindiniai atskirojo skundo motyvai:

3.1 Prašydama teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą garažui, esančiam (duomenys neskelbtini), nurodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti dar daugiau pažeistos jos teisės, nes atsakovas P. B. gali laisvai ir nevaržomai perleisti šį turtą kitiems asmenims. Dėl to gresia jai realus pavojus netekti šio turto. Tačiau teismas nepagrįstai, šališkai, visiškai nemotyvuotai, be pagrindo, nukrypęs nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, neteisėtai skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti šį jos prašymą.

3.2 Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovės samprotavimai dėl galbūt pažeistų jos teisių yra nepagrįsti objektyviais duomenimis.

3.3 Nesutinka su teismo argumentu, jog teisme nagrinėjama civilinė byla pagal P. B. ieškinį dėl T. Ž. iškeldinimo iš ginčo garažo nėra įrodymas, jog P. B. ruošiasi nurodytą garažą kam nors perparduoti, dovanoti ar perleisti kitais būdais. Ieškovės nuomone, jai kyla grėsmė netekti ginčo turto, nes atsakovas savo ketinimų nedeklaruoja.

3.4 Ieškovės nuomone, atsakovo ketinimą naudotis jos turtu, jį realizuoti, perleisti rodo Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėta civilinė byla Nr. 2-9225-793/2017, kurioje ne tik nebuvo tenkintas prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą, bet ir pagreitinta tvarka buvo priimtas P. B. palankus 2017 m. spalio 11 d. sprendimas už akių, apie tai nepranešus T. Ž.. Minėtas sprendimas už akių – tai įrodymas, kad ginčo turtas gali būti prarastas, ieškovė gali jo netekti.

3.5 Taip pat nurodo, jog atsakovas, norėdamas užvaldyti ieškovės turtą, persekioja trečiąjį asmenį T. Ž.. Pastarajai buvo tyčia iškvietęs policiją, ketindamas inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą, ribojo jos laisvę, šmeižė, melavo. Ieškovės teigimu, atsakovas faktiškai yra užgrobęs jos turtą, kadangi policijos pareigūnams pareiškė, jog garažas parduotas jam su visais kitais daiktais.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas P. B. prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai: Ginčo garažą iš varžytynių jis nusipirko laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų, visa pinigų suma už ginčo garažą sumokėta, jis viešajame registre įregistruotas garažo savininku. T. Ž. neatiduodant garažo raktų ir nesutinkant iš jo iškraustyti savo daiktų, buvo pateiktas ieškinys teismui dėl iškeldinimo. Byloje dėl iškeldinimo I. Ž. nedalyvauja. Atsakovo nuomone, ieškovės I. Ž. teisės negalėjo būti pažeistos, nes perkant garažą jo savininkė buvo T. Ž..

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Ieškovė I. Ž. prašo jos atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodo, kokios aplinkybės, kurių ji nenurodė savo atskirajame skunde, papildomai turėtų būti nustatinėjamos ir tiriamos skundą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamojo daikto areštą – teisėtumo ir pagrįstumo. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, jog atsakovas P. B. 2017 m. kovo 13 d. antstolės V. D. organizuotose elektroninėse varžytynėse už 6620 Eur nusipirko skolininkės T. Ž. garažą, esantį (duomenys neskelbtini). 2017 m. balandžio 4 d. antstolė išdavė turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-17-4-8607, kurio pagrindu valstybės įmonė Registrų centras P. B. įregistravo garažo savininku. Ieškovė I. Ž. ieškiniu prašo pripažinti iš dalies negaliojančia 1993 m. balandžio 2 d. notarės L. P. patvirtintą turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LP-850, nustatant, kad ji, o ne T. Ž. iš pardavėjos P. B. nusipirko garažą, esantį (duomenys neskelbtini), bei pripažinti negaliojančiu antstolės V. D. 2017 m. balandžio 4 d. turo pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-17-4-8607. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – garažo, esančio (duomenys neskelbtini), areštą, tačiau apylinkės teismas šio ieškovės prašymo netenkino. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas bei nustatyta grėsmė, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo įvykdymas gali pasunkėti. Nesant nors vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindas yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovė atskirajame skunde nurodo, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tačiau nenurodo, kokia praktika, ieškovės nuomone, šiuo atveju reikėtų vadovautis kaip precedentu. Pagal naujausią ir aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, vienu iš pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones galėtų būti ieškovo pateikiami konkretūs ar daugiau tikėtini duomenys apie atsakovo nesąžiningą elgesį, siekiant atlikti veiksmus, galinčius ateityje sukliudyti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymui (turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia forma). Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-900-464/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018). Faktą, kad kyla reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, privalo įrodyti suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju tokią įrodinėjimo pareigą turi ieškovė. Ieškovė I. Ž. savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvuoja tuo, jog, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas P. B. gali imtis veiksmų dėl ginčo garažo perleidimo tretiesiems asmenims. Tačiau ji tokių savo argumentų niekuo nepagrindė, nepateikė jokių realių įrodymų, jog atsakovas P. B. ketina ginčo garažą perleisti kitiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas ėmėsi ar ketina imtis veiksmų, siekdamas pasunkinti galbūt ieškovei palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Realių aplinkybių, lemiančių sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą, nenurodė bei nepagrindė ir ieškovė. Tai, kad atsakovas P. B. kitoje civilinėje byloje prašė teismo iškeldinti buvusią savininkę iš ginčo garažo, neduoda pagrindo išvadai, jog jis ketina ginčo garažą perleisti tretiesiems asmenims. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas P. B. tai įvardija savo teise naudotis sąžiningai įgytu turtu. Kaip minėta, galiojantys įstatymai asmens nesąžiningumo, sprendžiant klausimą dėl teisių ribojimų jam nustatymo, nepreziumuoja, šias aplinkybes reikia įrodyti. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas P. B. ketino ar ketina ieškovės atžvilgiu pasielgti nesąžiningai ir sudaryti ginčo objekto perleidimo sandorį. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, jog ieškovės argumentai dėl jos teisių pažeidimo netaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra nepagrįsti objektyviais duomenimis. Nesant objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti galbūt ieškovei palankų teismo sprendimą, t. y. nesant duomenų apie grėsmes teismo sprendimo įvykdymui, laikinosios apsaugos priemonės pagrįstai netaikytos. Kaip anksčiau aptarta, laikinosios apsaugos priemonės taikytinos esant abiem sąlygoms: ieškinio pagrįstumui ir sprendimo įvykdymo pasunkėjimo galimybei. Nustačius, jog šiuo atveju neegzistuoja viena iš privalomų sąlygų – sprendimo įvykdymo pasunkėjimo galimybė, dėl ieškinio pagrįstumo teismas nepasisako, kadangi nesant bent vienai iš privalomų sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Taip pat pažymėtina, jog ir apylinkės teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenustatęs sprendimo įvykdymo pasunkėjimo galimybės. Dėl ieškinio pagrįstumo / nepagrįstumo teismas nepasisakė, tai teismas padarys bylą išnagrinėjęs iš esmės. Esant nurodytų aplinkybių visumai, nėra pagrindo konstatuoti, kad netaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl remiantis tuo, kas anksčiau aptarta, konstatuojama, jog ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstas, todėl teisėtai ir pagrįstai skundžiama nutartimi jos nebuvo taikytos. Ieškovė atskirajame skunde teigia, jog teismas skundžiamą nutartį priėmė šališkai, tačiau nenurodė jokių galimų teismo šališkumo pagrindų, numatytų CPK 64–66 straipsniuose, ir nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Todėl pripažįstama, kad šis ieškovės teiginys yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas, susijęs vien su ta aplinkybe, kad ieškovės netenkina teismo priimtas procesinis sprendimas. Tačiau tai, kad teismas priėmė ieškovei nepalankų procesinį sprendimą, nėra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės tinkamam šios bylos išnagrinėjimui ir procesiniam rezultatui byloje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas anksčiau aptarta, pripažįsta, kad priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą nutartį, ją keisti ar naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

nutaria:

ieškovės I. Ž. atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.