Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant Irenai Urbštaitei, dalyvaujant ieškovei V. D., jos atstovui advokatui Osvaldui Radimonui, atsakovui A. D., jo atstovui advokatui G. B., Šakių rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Indrei Jurjonienei, teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovui A. D. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, turto padalijimo, išvadą byloje teikiant Šakių rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu susituokė 1990 m. liepos 31 d., gyvenant santuokoje jiems gimė vaikai: D. V. D. (b.l. 6), H. G. D. (b.l. 7), P. M. D. (b.l. 8), U. M. D. (b.l. 10), kurie šiuo metu yra nepilnamečiai.

Santuokos metu buvo įsigytas pastatas – kultūros namai, esantis (duomenys neskelbtini) (b.l. 15-16), automobiliai Audi A4 Avant , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) R. V. Satis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 57), karvė.

V. D. pajamos yra apie 1400 Lt atlyginimas (b.l. 13), bei 208 Lt išmoka vaikams (b.l. 12).

A. D. pajamų neturi. (b.l. 48).

Dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, kuri, minėta, ratifikuota Seimo 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983, 2 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 1 dalį valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje konvencijoje įtvirtintas teises, tarp jų – teisę būti išklausytam, teisę į šeimos ryšius, teisę nebūti išskirtam su savo tėvais prieš jų norą, kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių. Iš Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje suformuluotos nuostatos išplaukia, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo negalima teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. CK 3.156 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad abiejų tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Taigi laikomasi tolerancijos lyties aspektu principo - tėvų lytis negali nulemti teismo sprendimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu ar motina. Kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą, išskyrus, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus: kiekvieno tėvo galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat panaudojant valstybės teikiamą paramą; kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; vaiko norus ir pažiūras. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, artimųjų giminaičių, kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, vaiko ir kiekvieno iš tėvų santykius, galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes) ir kitas turinčias reikšmę aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A., byla Nr. 3K-3-242/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. D. I., byla Nr. 3K-3-320/2006; 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. C. v. D. C., bylos Nr. 3K-3-513/2007). Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsniu įpareigojamas teismas ir kitos institucijos, sprendžiant ginčus dėl vaikų, išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo nuomonę. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kaip ir nacionalinis įstatymas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 23 straipsnis 4 dalis), nenustato vaiko amžiaus ribų dėl vaiko apklausos; sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos tėvams gyvenant skyrium, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi. Taigi vaiko norai ir pažiūros turi būti išsiaiškinti nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų juos suformuluoti ir išreikšti. Vaiko norus būtina vertinti atsižvelgiant į tai, ar vaiko norai atitinka jo interesus (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis). Vertindamas vaiko išsakytą norą gyventi su tėvu ar motina, teismas turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, t. y. aplinkybes, kurios nulemia tokį vaiko apsisprendimą. Tai yra svarbi sąlyga, nes būtent prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas vieno iš tėvų elgesio ar nuomonės) nulemia vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-411/2008). Taip pat vaiko norų vertinimas priklauso ir nuo motyvacijos, kurią šis pateikia, nes vaikas gali norėti likti su tuo iš tėvų, kuris, pvz., yra ne toks reiklus, tačiau tai nesuderinama su vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. E. G., bylos Nr. 3K-3-357/2005). Nagrinėjamoje byloje buvo išklausyti šalių nepilnamečiai vaikai, kurie išsakė norą likti gyventi su mama. Vaikai nurodė, jog jie pasirinko su kuo gyventi atsižvelgiant į tai, kad jie yra labiau prisirišę prie mamos, geriau sutaria su ja. Šiuo metu mergaitės taip pat gyvena su mama, jos pripratusios prie tokios gyvenimo aplinkos. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai byloje pateikė dvi išvadas, kuriose nurodė, jog mergaičių noras gyventi su mama atitinka vaikų interesą. Nors mama išvažiavusi į darbą negrįžta kelias dienas, tačiau mama nors nebūdama namuose užtikrina vaikų poreikius, jai nebūnant namie vaikus prižiūri kiti pilnamečiai asmenys. Vaikai teismo posėdžio metu išsakė tvirtai savo nuomonę, todėl teismas sprendžia, jog jie sugeba aiškiai išreikšti savo nuomonę dėl to, su kuriuo iš tėvų jie norėtų gyventi, t. y. jie yra pakankamai brandūs suformuluoti savo norą, atitinkantį jų interesus; Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovė teismo posėdžio metu išreiškė poziciją, kad į vaikų pasirinkimą turėtų būti atsižvelgiama.

Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, svarbus ir pastovumo principas, kuris remiasi patirtimi, kad šeimos ir socialinių ryšių tąsa yra svarbi sąlyga stabiliam ir sveikam psichologiniam – socialiam augančio žmogaus vystymuisi. Kasacinis teismas, spręsdamas vienoje iš bylų, ar vaiko norai atitinka jo interesus, yra nurodęs, kad, siekiant tinkamai užtikrinti vaiko teises į saugią aplinką, kuri sudarytų galimybes visapusiškai vystytis, atsižvelgtina į objektyvias gyvenimo sąlygas, kurias gali suteikti kiekvienas iš skyrium gyvenančių tėvų, įvertinant, kad vaiko interesai reikalauja suteikti vaikui galimybę turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko raidai reikalingais dalykais, žaisti, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių, problemų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pa tyra pažymėjęs vaiko teisės į saugią ir nusistovėjusią aplinką svarbą (žr., pvz., Koons v. Italy, no. 68183/01, judgment of 30 September 2008). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad gyvenamasis būstas, kuriame šiuo metu gyvena vaikai, priklauso abiem sutuoktiniam. Atsakovas nurodė, jog šiuo metu gyvena netoliese, dažnai užeina pas vaikus. Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje nurodoma, kad ieškovė su mergaitėmis gyvena name, kuriame yra tris kambariai ir virtuvė. Vaikai lanko (duomenys neskelbtini). Nors gyvenamasis būstas sutuoktiniams priklauso po ½, tačiau atsakovas nurodė, kad šiuo metu jis gyvena pas savo tėvus. Teismo posėdžio metu atsakovas teigdamas, kad nori, jog vaikai liktų gyventi su juo, nenurodė, kur jis gyventų, nustačius vaikų gyvenamąją vietą su juo. Taip pat atsakovas šiuo metu yra nedirbantis, nepateikė jokių duomenų apie gaunas pajamas, todėl teismui nėra žinoma iš kokių pajamų būtų užtikrinti vaikų poreikiai. Atsakovas deklaratyviai teigdamas, jog norėtų, jog vaikai gyventų su juo, nepateikė teismui jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie atsakovo galimybes užtikrinti vaikų interesus.

Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis ir turėdama omenyje tai, kad teisės aktuose įtvirtintas draudimas, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl jo lyties (tolerancija lyties aspektu), konstatuoja, kad byloje nenustatyta faktų, kuriais remiantis galima būtų spręsti, jog šalių vaikų noras gyventi su mama prieštarautų jų interesams (Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis, CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis). Teismas atsižvelgdamas į vaikų išsakytą nuomonę dėl gyvenamosios vietos, konstatuoja, jog D. V., H. G., P. M., U. M. D. gyvenamąją vietą nustačius su mama vaikų interesai nenukentės. Kita vertus, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, negyvenančiam kartu tėvui ar motinai išlieka teisė ir pareiga bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant, tėvas ar motina, su kuriuo vaikas gyvena, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės jokio kokybinio skirtumo tarp abiejų tėvų nėra, yra pagrindas numatyti, jog geri vaiko ir motinos santykiai gali būti atsakovės puoselėjami remiantis bendravimo teise, o šalių santykiuose dominuos tolerancija; tai nagrinėjamu atveju turėtų būti suprantama kaip tėvų sugebėjimas, nepaisant esamo ginčo dėl tėvų valdžios vaikui, sudaryti galimybę kitai šaliai laisvai matytis su vaiku.

Dėl išlaikymo priteisimo

Byloje konstatuota, jog D. V., H. G., P. M., Urtės M. D. gyvenamoji vieta nustatytina su mama. Atitinkamai kiekvienas kitas tėvų privalo teikti išlaikymą vaikams, gyvenantiems su kitu iš sutuoktinių.

Pareiga rūpintis vaiku, auklėti jį ir išlaikyti, sudaryti normalias gyvenamosios aplinkos sąlygas kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jiems sulaukiant pilnametystės. Vaikui sulaukus pilnametystės išnyksta tėvams teisinė pareiga išlaikyti vaiką (Lietuvos Respublikos CK 3.192 str., 3.194 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos CK 3.192 str. 3 d. nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai. To paties straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo materialinį išlaikymą jų nepilnamečiui vaikui kas mėnesį iki pilnametystės mokamą periodinėmis išmokomis po 300 litų. Atsakovas nurodė, kad vaikų išlaikymui tokios sumos skirti neišgali, kadangi nedirba, pajamos neturi.

CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatytas proporcingumo kriterijus, kuriuo teismas privalo vadovautis, spręsdamas, kokio dydžio išlaikymas turėtų būti priteisiamas, t. y. išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi proporcingumo kriterijus reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010). Kita vertus, visais atvejais teismas privalo atsižvelgti ir taikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. I. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-32/2010). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009). Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti nurodyta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010). Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009).

Ieškovė pateikė duomenys, jog gauna pajamų apie 1400 atlyginimo bei 208 Lt išmoką vaikams, padalinus sutuoktinių turtą jai lieka automobilis bei ½ gyvenamojo būsto. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad neatsižvelgiant į tai, kad ieškovė rūpinasi keturiais nepilnamečiais vaikais, ji dirba ir gauna pajamų. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovas šiuo metu nedirba, duomenų apie jo gaunamas pajamas nėra, teigia, jog pragyvena iš turimos žemės bei auginamų gyvulių. Turi nekilnojamojo turto – po santuokos nutraukimo jam lieka ½ gyvenamojo būsto, automobilis, karvė, asmeninės nuosavybės teise valdo 0,28 ha, 0,66 ha, 1 07 ha žemės sklypus, yra darbingo amžiaus. Ieškovė nurodė, jog vaikų išlaikymui būtina po 600 Lt kiekvienam vaikui, tačiau teismas įvertindamas tėvų finansinę padėtį, konstatuoja, jog toks išlaikymo dydis neatitinka tėvų finansinių galimybių. Todėl atsižvelgiant į tėvų finansinę padėtį, pripažintina, kad 400 Lt vaikui laikytina reikalingomis ir protingomis išlaidomis patenkinti bent minimalius vaiko poreikius, taip pat byloje esančio aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nors atsakovas ir nedirbanti, tačiau turi nekilnojamojo turto, todėl finansinė tėvų laikytina apylyge. Be to, pasisakant dėl vieno iš nedirbančių tėvų turtinės padėties vertinimo, yra laikomasi praktikos, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško papildomo darbo, pati savaime negali reikšti teisinio pagrindo mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-307/2006; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. I. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-32/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-71/2010). Teismo posėdžio metu atsakovas A. D. nenurodė priežasčių, dėl kurių jis nedirba ir negauna pajamų. Taip pat teismui nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog jis dėjo pakankamai pastangų siekdamas gauti darbą. Todėl jo pajamų neturėjimas, nelaikytina svarbia aplinkybe, į kurią atsižvelgiant būtų mažintinas jo teikiamo išlaikymo vaikams dalis.

Remdamasi išvardytų aplinkybių visuma, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo nukrypti nuo CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto tėvų valdžios lygybės principo. Šios aplinkybės, neturi įtakos ieškovės ir atsakovo turtinei padėčiai, t. y. nesudaro pagrindo teigti, kad jie negali teikti teismų nustatyto dydžio išlaikymą. Priešingas vertinimas leistų kitai, išlaikymo neteikiančiai šaliai, piktnaudžiauti susidariusia padėtimi, taip pažeidžiant ne tik vaiko, bet ir išlaikymą teikiančios šalies interesus.

Kaip matyti abi šalys turi po keturis išlaikytinius, atsakovas yra darbingas, tačiau nedirba, turi nekilnojamojo turto, ieškovė dirbanti ir gaunanti pajamas. Todėl teismas konstatuoja, jog šalių finansinė padėtis yra apylygė. Nustatydamas kiekvieno iš tėvų išlaikymo dydžio dalį, teismas atsižvelgia į nurodytas aplinkybes bei konstatuoja, jog nustatant šalių išlaikymo dydį paskirstant po 200 Lt iš atsakovo vaikų D. V. D., H. G. D., P. M. D., U. M. D. išlaikymo, ir preziumuojant, jog likusią 200 Lt dalį privalės teikti ieškovė.

Išlaikymo suma periodinėmis išmokomis indeksuotina kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją (Lietuvos Respublikos CK 3.208 str.).

Sprendimas išlaikymo dalyje vykdytinas skubiai (Lietuvos Respublikos CPK 282 str. 2 d. 1 p.).

Dėl santuokoje įgyto turto padalinimo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos CK 3.59 str., 3.62 str., 3.73 str., 3.77 str. 3 d., santuokos nutraukimo bylą nagrinėjantis teismas privalo išspręsti šalių turto padalijimo klausimą. Atsižvelgiant į sutuoktinių lygiateisiškumo principą, jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalys yra lygios.

Pastatas – kultūros namai, esantis (duomenys neskelbtini);Automobilis Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 500 Lt vertės;Automobilis Renaulst Vel Satis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1500 Lt vertės;Karvė, registro Nr. 04881127, 2500 Lt vertės.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad pastatai dalinti po ½, o automobiliai buvo pirkti iš jos lėšų, todėl prašė priteisti jai asmeninės nuosavybės teise, atitinkamai atsakovui paliekant karvę. Su tokiu turto padalinimu nesutiko atsakovas, nurodydamas, jog visas turtas dalintinas per pusę, tai yra per pusę dalintini automobiliai bei karvė. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, jog karvės vertė yra 1800 Lt, su tokia verte sutiko ir atsakovė. Teismo posėdžio metu siekiant teisingai padalinti turtą, ieškovė sutiko, jog automobilis AUDI A4 Avant liktų atsakovui, atitinkamai atsakovas už jam liekančią karvę išmokėtų pusės vertės kompensaciją, tai yra 900 Lt. Atsakovas su tokiu turto padalijimu sutiko, tačiau vėliau pradėjo abejoti, nurodydamas, jog ieškovei liekančio automobilio vertė yra didesnė. Teismas atsižvelgdamas į ieškovės ir atsakovo nurodytus pageidavimus bei atsižvelgdamas į tai, kad pagal įstatymo reikalavimus santuokoje įgytas turtas dalintinas lygiomis dalimis konstatuoja, jog lygių dalių principas nebus pažeistas ieškovei paliekant ½ pastato – kultūros namų, automobilį R. V. Satis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1500 Lt vertės, bei iš atsakovo priteisiant 900 Lt kompensaciją už atsakovui liekančią karvę. Atitinkamai atsakovui paliakant ½ pastato – kultūros namų, automobilį Audi A4 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 500 Lt vertės, bei karvę, kurios vertę šalys nurodė 1800 Lt. Paskaičiavus gaunamo turto dalies vertes nustatytina, kad ieškovei lieka 12900 Lt vertės turtas (10500+1500+900=12900 Lt), atsakovui liekančio turto dalies vertė 12800 Lt (10500+500+1800=12800 Lt). Kaip matyti liekančio turto dalių vertė skiriasi tik 100 Lt, kas leidžia teismui daryti išvadą, jog šis nukrypimas yra neesminis, ir laikytina, jog turtas padalintinas lygiomis dalimis. Netgi darant prielaida, jog turtas padalintas ne lygiomis dalimis, teismas atkreipia dėmesį, jog su ieškove lieka gyventi keturi nepilnamečiai vaikai, kas leidžia teismui nukrypti nuo turo lygių dalių padalijimo principo. (CK 3.123 str. ).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

Ieškovė ieškinyje nurodė, jog prašo priteisti išlaikymo įsiskolinimą Urtei M. D. per laikotarpį nuo 2009-11-01 iki 2012-11-01.

Lietuvos Respublikos CK 3.192 str. 1 d. numato, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tai yra nuo vaikų gimimo dienos. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog siekiant įrodyti aplinkybes, jog nebuvo teikiamas išlaikymas turi būti pateikti tai patvirtinantys duomenys. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, jog jis būdavo su šeima, pats rūpinosi mergaite. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai R. D. ir A. D. nurodė, jog U. M. gyveno pas juos ilgą laiką, tėtis ja rūpinosi ir prižiūrėjo. Teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas rūpinosi dukra U. M., ja rūpinosi, ją prižiūrėdavo, kai ieškovė būdavo išvykusi, todėl daugiau nesant duomenų apie susidariusio įsiskolinimo, teismas konstatuoja, jog atsakovas rūpinos dukra bei užtikrino jos poreikius, todėl nėra pagrindo teikti, jog jis neteikė išlaikymo taip pat nėra pagrindo priteisti įsiskolinimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Byloje pateikti duomenys, jog A. D. 100 procentų atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (b.l. 31), tačiau CPK 93 str. nurodoma, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškinys patenkintas, pagrindiniai jo reikalavimai tenkint (dėl santuokos nutraukimo, išlaikymo priteisimo, turto padalijimo), tai bylinėjimosi išlaidos, kurias patyrė ieškovė, priteistinos iš atsakovo. Ieškovė pateikė duomenis, jog yra sumokėjusi 50 proc. žyminio mokesčio, tai yra 228,50 Lt, todėl šios išlaidos priteistino iš A. D. V. D..

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, nes ieškovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Įvertindamas išdėstytą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 3.60 str., 3.123 str., 3.174 str., 3.192 str., 3.194 str., 3.196 str., Lietuvos Respublikos CPK 270 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Santuoką, įregistruotą Vilkaviškio rajono Civilinės metrikacijos skyriuje, 1990 m. kovo 17 d., įrašo Nr. 59, tarp A. D. ir V. D. nutraukti dėl abiejų kaltės, po santuokos nutraukimo šalims paliekant pavardes “D.” ir “D.”.

Nepilnamečių vaikų D. V. D., Hildos G. D., Paulės M. D., Urtės M. D. gyvenamąją vietą nustatyti su jų motina V. D..

Priteisti iš A. D. išlaikymą nepilnamečiams vaikams D. V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) H. G. D., asmens (duomenys neskelbtini) P. M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) U. M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 200 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, sumokant iki kiekvieno mėnesio 25 dienos tiesiogiai vaikų motinai V. D. iki vaikų pilnametystės.

Vaikų išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja (uzufrukto teise) paskirti V. D..

Priteistas išlaikymo sumas indeksuoti kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

V. D. asmeninės nuosavybės teise priteisti ½ dalį pastato – kultūros namų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 10500 Lt vertės, automobilį R. V. Satis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1500 Lt vertės.

A. D. asmeninės nuosavybės teise priteisti ½ dalį pastato – kultūros namų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 10500 Lt vertės, automobilį AUDI A4 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 500 Lt vertės, karvę, registro Nr. 04881127, 2500 Lt vertės.

Už A. D. asmeninės nuosavybės teise atitenkančią karvę, V. D. priteisti 900 Lt kompensaciją.

Priteisti iš atsakovo A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sumokėtą 228,50 Lt žyminį mokestį.

Sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo vykdoma skubiai.

Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Šakių rajono apylinkės teisme.