Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovui advokato padėjėjui Andriui Bubuliui (nuotoliniu būdu per ZOOM programą),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovaujamo advokato padėjėjo Andriaus Bubulio (toliau – ir pareiškėjas), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-19393-2025 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-19393-2025 S. M. buvo nubaustas už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau –ANK) 417 straipsnio 3 dalyje, 424 straipsnio 3 dalyje numatytus administracinius nusižengimus 350 Eur bauda ir administracinio poveikio priemone – 6 mėnesių specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dėl to, kad 2025 m. liepos 18 d. 14.25 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Dodge“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių, ir naudojosi mobiliojo ryšio priemone rankomis. Tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 14 ir 20 punktus.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo S. M., atstovaujamas advokato padėjėjo Andriaus Bubulio, apskundė šį nutarimą apylinkės teismui, prašydamas jį panaikinti dalyje dėl ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo ir bylą S. M. atžvilgiu šioje dalyje nutraukti. Skunde nurodoma, kad byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai ir neišsamiai, neatsižvelgta į byloje esančius duomenis arba jie buvo įvertinti netinkamai, tuo padarant šiurkščius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, kas lėmė neteisėto nutarimo priėmimą. Buvo pažeistas teisės į teisingą procesą principas, nes buvo renkami tik inkriminuojamą nusižengimą palaikantys duomenys. Institucija, surašydama administracinio nusižengimo protokolą, nieko nesiaiškino apie administracinėn atsakomybėn trauktino asmens kaltės formą ir rūšį, paties nusižengimo aplinkybes. Byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad S. M. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, jo veikoje nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo požymių. Pareiškėjas yra dviejų valstybių – (duomenys neskelbtini) Respublikos ir (duomenys neskelbtini) pilietis. Inkriminuojamo nusižengimo padarymo metu jis buvo deklaravęs gyvenamąją vietą abiejose šiose valstybėse. Institucija skundžiamame nutarime padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad S. M. turi būti laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju. Skunde teigiama, kad jo pagrindinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), jis ten dirba, nuolat gyvena su sutuoktine ir dviem vaikais. Byloje nesurinkta jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleidžia Lietuvos Respublikoje ir turi čia savo didžiąją dalį asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų. Vien aplinkybė, kad S. M. įvykio metu buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, savaime nesuponuoja išvados, kad jis yra nuolatinis Lietuvos gyventojas. Įstatymų leidėjas gyvenamosios vietos deklaravimo nelaiko esminiu kriterijumi, sprendžiant dėl asmens kaip Lietuvos Respublikos nuolatinio gyventojo statuso. Tai, kad pareiškėjas negyvena Lietuvos Respublikoje rodo tai, kad jis (duomenys neskelbtini) turi ribotos atsakomybės bendrovę ir joje dirba, jo žmona ir vaikai yra deklaruoti ir gyvena kartu su juo (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos jis nelaiko savo asmeninių, ekonominių ir socialinių interesų buvimo vieta ir neketina šių interesų čia perkelti. Be kita ko, S. M. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) ir turi leidimą gyventi ir dirbti (duomenys neskelbtini). Taip pat jis turi ir (duomenys neskelbtini) išduotą vairuotojo pažymėjimą. Institucija nepašalino šių prieštaravimų ir akivaizdžių abejonių dėl pareiškėjui inkriminuojamų veiksmų atlikimo, tuo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nors būtent jai tenka pareiga įrodyti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų neteisėtumą. Nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad S. M. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išduoti vairuotojo pažymėjimai galioja Lietuvos Respublikoje ir jis laikytinas turinčiu teisę vairuoti transporto priemones.

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo skundo netenkinti. Atsakydamas į skundo argumentus nurodė, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 9 dalis aiškiai nurodo, kad užsienyje išduoti vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja tik tuo atveju, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos gyventojas, o įgijus tokį statusą – ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis, deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, ir faktiškai čia buvęs eismo įvykio metu, todėl jis laikytinas nuolatiniu gyventoju pagal LR Civilinio Kodekso 2.12 straipsnio 2 dalį, nes Lietuvoje palaiko realius asmeninius ir teisinius ryšius. Tai reiškia, kad jo (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) išduoti vairuotojo pažymėjimai nebegaliojo, o teisė vairuoti turėjo būti įgyta pagal Lietuvos teisės aktus. Neįrodytas joks pateisinamas pagrindas, kodėl jis nevykdė pareigos pasikeisti pažymėjimo per nustatytą terminą, todėl teigtina, kad jis sąmoningai pasirinko vairuoti neturėdamas tam teisės. Pažeidėjo padarytas administracinis nusižengimas kvalifikuotinas pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį, nes jis vairavo transporto priemonę neturėdamas galiojančios teisės vairuoti Lietuvos Respublikoje. Esminė aplinkybė šioje byloje yra jo statusas – jis laikytinas nuolatiniu Lietuvos gyventoju. Tokį statusą pagrindžia ne tik formalūs duomenys apie deklaruotą gyvenamąją vietą, bet ir realūs ryšiai su Lietuvos valstybe. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis – jam išduotas (duomenys neskelbtini) pasas ir asmens tapatybės kortelė. Jis ilgą laiką buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje (nuo 2005 m.) o po nusižengimo padarymo išsideklaravo iš Lietuvos Respublikos, todėl nusižengimo metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos statusas buvo akivaizdus. Be to, pareiškėjas dirba Lietuvos įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, turi šeimą, kurios gyvenamoji vieta taip pat deklaruota Lietuvoje, o jo vardu registruotos net trys transporto priemonės Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės rodo, kad jo gyvenimo interesų centras yra Lietuvoje, todėl jis privalėjo laikytis Lietuvos teisės aktų reikalavimų dėl vairuotojo pažymėjimo keitimo. Pareiškėjas privalo atsakyti už vairavimą neturint teisės vairuoti, nes jo nuolatinio gyventojo statusas lemia, kad užsienyje išduoti vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje negaliojo. Atsakomybės taikymas šiuo atveju yra būtinas siekiant užtikrinti kelių eismo saugumą, vienodą teisės normų taikymą ir prevencinį poveikį kitiems eismo dalyviams. Analogiškose bylose teismai nuosekliai konstatuoja, kad faktinės aplinkybės – ilgalaikė deklaracija Lietuvoje, darbo ir šeimos ryšiai, registruotas turtas – lemia nuolatinio gyventojo statusą, nepriklausomai nuo to, ar asmuo turi leidimą nuolat gyventi ar kitus formalius dokumentus. Tokiu atveju užsienyje išduotas vairuotojo pažymėjimas Lietuvoje galioja tik ribotą laiką, o jį viršijus vairavimas vertinamas kaip vairavimas neturint teisės.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas adv. A. Bubulis teismo posėdyje palaikė skundą ir prašė jį tenkinti jame nurodytais motyvais, papildomai paaiškino, kad S. M. Lietuvoje praktiškai nebūna, jis gyvena (duomenys neskelbtini) su šeima, vaikai lanko (duomenys neskelbtini) mokyklą. Iki įvykio jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota tiek Lietuvoje, tiek (duomenys neskelbtini). Jis atvyksta į Lietuvą tik tam tikru metu asmeniniais tikslais. Seniai praeityje jie yra gyvenę Lietuvoje, po to išsikraustė, o žmonos ir vaikų deklaracija taip ir liko galioti. Jau ilgą laiką Lietuvoje nebegyvena ir ekonominių ir kitokių santykių čia neturi. Deklaruotoje gyvenamojoje vietoje „Ignitis“ duomenimis ilgą laiką nevartojama elektra, kas patvirtina negyvenimo joje faktą. Ką jis veikė Lietuvoje konkrečiai 2025 m. liepos 18 d. laikotarpiu, kai buvo padarytas nusižengimas, negali pasakyti. Kai jį sustabdė policijos pareigūnai, jis buvo tik įvažiavęs į Lietuvą. S. M. prieš posėdį jam pateikė paso kopijas, kuriose sudėti sienos kirtimo spaudai. (duomenys neskelbtini) pase matyti kad jis 2025 m. liepos 18 d., 2025 m. liepos 24 d. yra kirtęs Lietuvos Respublikos sieną. Gali būti kad jis buvo registravęs tris automobilius Lietuvoje.

Institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, atstovas, būdamas tinkamai informuotas apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą į teismo posėdį neatvyko, atsiliepime prašė nagrinėti skundą nedalyvaujant Institucijos atstovui. Esant nustatytoms aplinkybėms, vadovaujantis ANK 629 straipsnio 1 dalimi, skundas nagrinėjamas nedalyvaujant Institucijos atstovui.

Skundas tenkintinas.

Teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 str.).

Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių nusižengimų bylose patraukto administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio nusižengimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė ir už draudimo vairuotojams, transporto priemonei dalyvaujant viešajame eisme (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė stovi), naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, išskyrus mobiliojo ryšio priemonių valdymą naudojant laisvų rankų įrangą, kai mobiliojo ryšio priemonė pritvirtinta specialiame laikiklyje, ar naudojant transporto priemonės įrangą, nesilaikymą.

ANK 424 straipsnio 3 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą neturint teisės jas vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones arba transporto priemonės vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones.

Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad 2025 m. liepos 18 d. 14.25 val. (duomenys neskelbtini) g., vairavo automobilį „Dodge“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vairuodamas rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone. Ši aplinkybė įrodyta policijos pareigūno D. A. 2025 m. liepos 18 d. tarnybiniu pranešimu dėl KET pažeidimo, administracinio nusižengimo protokolu, todėl teismas dėl šio nusižengimo nepasisako, nagrinėja bylą tik skundo ribose dėl ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo, t.y, teisės vairuoti transporto priemones turėjimo.

S. M. nesutinka padaręs ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, kad vairavo minėtą automobilį neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių. Nurodo, kad nusižengimo padarymo metu jis turėjo du užsienyje išduotus vairuotojo pažymėjimus: (duomenys neskelbtini) Respublikoje 2023 m. liepos 5 d. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 2022 m. gegužės 19 d. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Pasikeisti vairuotojo pažymėjimą į lietuvišką jam pareigos nėra, kadangi jis yra ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir (duomenys neskelbtini) pilietis, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini), kur gyvena jo šeimos nariai, mokosi vaikai, yra jo darbovietė.

Vienos konvencijos, kurios dalyvės yra Lietuvos Respublika, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Respublika, IV skyriaus „Automobilių vairuotojai“ 41 straipsnio „Vairuotojo pažymėjimai“ 2 dalyje yra nustatyta, kad susitariančiosios šalys pripažįsta, jog: a) visi nacionaliniai vairuotojo pažymėjimai, surašyti atitinkamos šalies valstybine kalba ar viena iš valstybinių kalbų, arba ne valstybine kalba surašyti pažymėjimai, prie kurių pridedamas patvirtintas vertimas, b) visi nacionaliniai vairuotojo pažymėjimai, atitinkantys šios konvencijos 6 priedo nuostatas, ir c) visi tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai, atitinkantys šios konvencijos 7 priedo nuostatas, leidžia vairuoti jų teritorijose pažymėjime įrašytai kategorijai priskiriamą transporto priemonę, jeigu tas pažymėjimas galioja ir jeigu jį išdavė kita susitariančioji šalis ar jos administracijos padalinys arba jų tinkamai įgaliota organizacija. Šios dalies nuostatos netaikomos mokomų vairuoti asmenų pažymėjimams. To paties Vienos konvencijos straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad straipsnio nuostatos neįpareigoja susitariančiųjų šalių: a) pripažinti nacionalinius ar tarptautinius pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti kitos susitariančiosios šalies teritorijoje asmenims, kurie išduodant pažymėjimą paprastai gyveno jų teritorijose arba kurie vėliau apsigyveno jų teritorijose; b) pripažinti pirmiau nurodytus pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti vairuotojams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta išduodant pažymėjimą buvo už teritorijos, kurioje išduotas vairuotojo pažymėjimas, ribų arba kurie vėliau apsigyveno kitoje teritorijoje.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 93 punkte nurodyta, kad vairuotojo pažymėjimas – teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (motorines transporto priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos. To paties įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, – ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo.

Vairuotojo pažymėjimų išdavimo tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintos Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklės. Šių Taisyklių 40 punkte nustatyta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje (toliau – trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius vairavimo egzaminą. Vairavimo egzamino laikyti nereikalaujama, jei visos keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybėje, taip pat jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytais atvejais.

Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2.4 punkte nurodyta, kad nuolatinė gyvenamoji vieta - pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

Pagal CK 2.12 straipsnio 1-2 dalių nuostatas fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, reikšmingi tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs kriterijai. Svarbu ne tik turėti ryšių su konkrečia valstybe, tai yra gyventi joje, turėti šeimą, dirbti, bet lygiai tiek pat svarbus ir asmens apsisprendimas konkrečią valstybę laikyti savo nuolatine, pastovia gyvenamąja vieta, ketinimas joje pasilikti. Tai valstybė, su kuria asmuo turi tvirtesnį (artimesnį, ilgalaikį) subjektyvų ryšį negu su bet kuria kita valstybe, vieta, kurią asmuo laiko pagrindiniu savo interesų centru ir kuri skiriasi nuo vietos, į kurią laikinai pritraukia verslo, atostogų ar kiti reikalai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eSK-3-103-916/2024)

Iš išdėstyto teisinio reguliavimo išplaukia, kad Lietuvos Respublika nepripažįsta trečiųjų šalių išduotų vairuotojo pažymėjimų, kai nustatoma, kad asmuo Lietuvos Respublikoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus; po šio termino asmuo, turintis trečiosios šalies išduotą pažymėjimą ir vairuojantis transporto priemonę bei ketinantis ir toliau vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo šį pažymėjimą pasikeisti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-697/2024).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad S. M. turi dviejų valstybių pilietybę: (duomenys neskelbtini) Respublikos ir (duomenys neskelbtini), tačiau pilietybė nėra kriterijus, nustatytas aukščiau minėtuose teisės aktuose, lemiantis pareigą keisti vairuotojo pažymėjimą. Esminis kriterijus yra nuolatinė asmens gyvenamoji vieta. Lietuvos gyventojų registro duomenimis jis nuo 2005 m. vasario 22 d. iki 2021 m. lapkričio 18 d. buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, nuo 2021 m. lapkričio 19 d. iki 2022 m. kovo 27 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. kovo 28 d. iki 2025 m. liepos 22 d. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje (duomenys neskelbtini). Tik po to, kai buvo sustabdytas policijos pareigūnų 2025 m. liepos 18 d., jis nuo 2025 m. liepos 23 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas taip pat pateikė duomenis, jog jam laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 13 d. iki 2025 m. gegužės 13 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir dirbti (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) rajono migracijos skyriaus 2024 m. kovo 13 d. ir 2025 m. gegužės 26 d. atvykimo vietos deklaravimo pažymėjimais patvirtinta, kad jis nuo 2024 m. kovo 13 d. iki 2025 m. kovo 5 d. ir nuo 2025 m. gegužės 26 d. iki 2026 m. gegužės 31 d. buvo registruotas kaip (duomenys neskelbtini) gyventojas adresu (duomenys neskelbtini), bute, kuris Vieningo valstybinio nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuosavybės teise priklauso jo sutuoktinei M. M. V..

Sodros duomenimis S. M. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu nuo 2020 m. balandžio 23 d., laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2025 m. spalio 1 d. gavo šioje bendrovėje pajamas. Taip pat pareiškėjas pateikė duomenis, kad jis (duomenys neskelbtini) yra įsteigęs įmonę RAB „(duomenys neskelbtini)“, viešai prieinamais duomenimis internete, įmonė užsiima krovinių pervežimais, yra veikianti. Iš šių duomenų akivaizdu, kad nusižengimo padarymo laiku pareiškėjas buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą dviejose valstybėse, taip pat darbiniais santykiais buvo susietas abiejose šiose valstybėse, todėl deklaracijos ir darbo santykių duomenys nėra patikimas kriterijus spręsti, kur yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta.

S. M. nurodė, kad jo visi asmeniniai ryšiai yra ne Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini) – ten realiai gyvena jo šeima, dukros lanko mokyklą. Byloje yra pateikti jo sutuoktinės M. M. paso nuorašas, kuriame yra spaudas, kad nuo 2020 m. spalio 19 d. jos registruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), dukrų T. M. ir E. M. gyvenamosios vietos pažymėjimų nuorašai, kuriuose nurodyta, kad jos 2020 m. spalio 19 d. registruotos toje pačioje gyvenamojoje vietoje kaip ir motina. Kita vertus, Lietuvos gyventojų registro duomenimis, visos minėtos pareiškėjo šeimos narės nagrinėjamo nusižengimo padarymo metu buvo deklaruotos kaip Lietuvos gyventojos (sutuoktinė M. M. nuo 2012 m. liepos 25 d., dukra E. M. nuo 2012 m. liepos 25 d., dukra T. M. nuo 2021 m. gruodžio 22 d.). Teismų praktikoje konstatuota, kad nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas nagrinėjamu atveju siejamas ne tik su teisiniu asmens statusu, ir kokio dokumento pagrindu asmuo gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau ir faktinėmis aplinkybėmis (Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. EAN2-95-574/2025). Pažymėtina, tai, kad nuo 2022 m. Lietuvoje pareiškėjo šeimos narių deklaruota gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini). Pagal 2025 m. rugsėjo 24 d. „Ignitis“ pažymą, laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 30 d. iki 2025 m. rugsėjo 24 d. šiuo adresu elektra nebuvo vartojama, (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos 2019 m. kovo 7 d. rašte nurodyta, kad 2019 m. vasario 12 d. nuvykus šiuo adresu namas rastas užrakintas, dūmai nerūksta, kiemas apleistas, langai uždangstyti, keletą kartų buvo lankomasi šioje M. M. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, tačiau nei ji, nei šeimos nariai nebuvo rasti, iš ko padaryta išvada, kad M. M. šeima Lietuvoje negyvena. Taip pat pareiškėjas pateikė duomenis, kad jo nepilnametės dukros 2025/2026 m. mokslo metais lanko (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Autonominę bendrojo ugdymo įstaigą Vidurinę bendro ugdymo mokyklą Nr. (duomenys neskelbtini), pažymose nurodyta, kad šioje ugdymo įstaigoje T. M. įtraukta į mokinių sąrašus nuo 2024 m. liepos 26 d., o E. M. – nuo 2019 m. rugpjūčio 3 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad 2024-2025 m. pareiškėjo šeimos nariai Lietuvoje deklaruotu adresu faktiškai negyveno.

Galiausiai, tą aplinkybę, kad S. M. nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, bet nuolat lankosi Lietuvos Respublikoje, patvirtina jo pateikto (duomenys neskelbtini) piliečio paso išrašai. Pagal juose esančius sienos kirtimo spaudus (paso 8-23 lapai) pareiškėjas per kalendorinius metus (nuo 2024 m. liepos 18 d. iki 2025 m. liepos 18 d.) 68 kartus kirto Lietuvos Respublikos/ (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) srityje per sienos kirtimo punktą „Kybartai - Černyševskoje“) valstybių sieną, Lietuvos Respublikoje būdavo dažniausiai 1-3 dienų periodu, spaudai patvirtina ir pareiškėjo atstovo nurodytą aplinkybę, kad į Lietuvą jis atvyko tik nusižengimo padarymo dieną, pagal spaudų informaciją per šiuos kalendorinius metus jis neišbuvo Lietuvoje 185 dienų ar pusę metų.

Apibendrinęs pateiktus duomenis: S. M. (duomenys neskelbtini) piliečio paso išrašus, jo duomenis apie šeiminius, asmeninius ir darbinius ryšius (duomenys neskelbtini), teismas nustatė, kad Institucija nepagrįstai inkriminavo S. M. ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytą nusižengimą, kad jis vairavo transporto priemonę neturėdamas šios teisės. Vadovaujantis Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 40 punkto nuostatomis, jis dar neturi nuolatinio gyvenamosios vietos gyventojo statuso, kadangi jo faktinė gyvenamoji vieta, su kuria jis susijęs asmeniniais ryšiais, yra ne Lietuvos Respublikoje, todėl jam nekilo pareiga keisti (duomenys neskelbtini) Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, administracinio nusižengimo teisena dalyje dėl ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo S. M. atžvilgiu nutrauktina, nenustačius jo veikoje ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas).

Dėl proceso išlaidų

Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas Andrius Bubulis 2025 m. rugsėjo 11 d. pateikė prašymą priteisti S. M. naudai iš valstybės turėtas 900 Eur dydžio išlaidas advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti, pateikė 2025 m. rugpjūčio 25 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. AB-54/2025 900 Eur sumai, pagrindžiančią jų dydį ir 2025 m. rugpjūčio 25 d. bei 2025 m. rugsėjo 3 d. Luminor banko mokėjimo nurodymus, pagrindžiančius jų sumokėjimą. Pagal šiuos dokumentus 900 Eur įvertintos teisinės paslaugos už teisines konsultacijas, duomenų byloje surinkimą ir teisinį įvertinimą, skundo teismui parengimą ir pateikimą (b.l. 52-55).

ANK 666 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 565¹ straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų. ANK 565¹ straipsnio 1 punkte nurodyta, kad administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Remiantis ANK 666 straipsnio 2 dalimi, asmens advokato padėjėjo išlaidos atlyginamos tik tuo atveju, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Advokato padėjėjo pagalbai patirtos išlaidos priteisiamos ir tuo atveju, kai nutraukiama administracinio nusižengimo teisena tik dėl dalies nutarimo (Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. vasario 25 d. nutartis Nr. AN2-39-651/2025, 2024 m. sausio 23 d. nutartis Nr. AN2-4-635/2024, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartis Nr. AN2-207-1036/2024).

Pagal formuojamą teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos; tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė, t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-7-5-303/2021, 2AT-7-6-303/2021, 2AT-80-594/2022).

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų „Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo“ (toliau – Rekomendacijos) 12.1. punktą skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje parengimas negali viršyti 0,4 koeficiento– Lietuvos Statistikos departamento skelbiamo užpraeito ketvirčio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (bruto) šalies ūkyje, pagal 12.6 punktą - už kitų nei Rekomendacijų 12.1–12.5 papunkčiuose nurodyti procesinių dokumentų, kuriuose pareikšti prašymas, paaiškinimai ar kt., parengimą – 0,4 koeficiento; pagal 12.7 punktą už vieną teisinių konsultacijų, atstovimo teisme, pasirengimo teismo posėdžiui valandą – 0,1 koeficiento, už kiekvieną paklausimą renkant bylai reikalingus įrodymus – 0,01 koeficiento. Pagal Rekomendacijų 7 punktą atlygintinų išlaidų už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas dydis yra 80 procentų Rekomendacijų 10 ir 12 punktuose nurodyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio. Šuo atveju byloje skundo pateikimo metu taikytinas koeficientas buvo 2 337,7 Eur, todėl už skundo dėl ne teismo priimto nutarimo ar kitų prašymų parengimą maksimalus atlyginamų išlaidų suma 748,06 Eur, už 1 val. teisinių konsultacijų valandą maksimalus išlaidų dydis yra 187,02 Eur.

Vertindamas pareiškėjo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, teismas atsižvelgia į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, apimtį, administracinio nusižengimo teisenos trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių poreikį, patirtas darbo ir laiko sąnaudas. Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo byla nėra sudėtinga, mažos apimties, išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Atsižvelgtina, kad atstovas turėjo rinkti ir vertinti duomenis, kurių nebuvo byloje, ir kuriais priimdama sprendimą, turėjo vadovautis Institucija. Atstovo bendravimas su pareiškėju buvo apsunkintas dėl jų buvimo skirtingose valstybėse. Kita vertus pareiškėjas buvo sustabdytas policijos pareigūnų ne dėl to, kad nebuvo pasikeitęs vairuotojo pažymėjimo, o dėl to, kad vairuodamas pažeidė kitus KET reikalavimus (naudojosi vairuodamas rankomis telefono aparatu), už ką pagrįstai buvo nubaustas skundžiamu nutarimu pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjas galėjo apskritai išvengti teisinei pagalbai išlaidų, jei nebūtų pažeidęs KET reikalavimų. Tokiu atveju teismas vertina, kad proporcinga advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, teisinėms paslaugoms atlyginti suma laikytina 500 Eur ir ją priteisia pareiškėjo naudai iš valstybės.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tenkinti pareiškėjo S. M. (S. M.), atstovaujamo advokato padėjėjo Andriaus Bubulio, skundą.

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-19393-2025 S. M. (S. M.) atžvilgiu dalyje dėl ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo, 350 Eur baudos bei specialiosios teisės vairuoti transporto priemones 6 mėnesius atėmimo paskyrimo bei galutinės nuobaudos paskyrimo ANK 38 straipsnio pagrindu ir, vadovaujantis ANK 565¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu, administracinio nusižengimo teiseną S. M. (S. M.) atžvilgiu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 3 dalyje, nutraukti.

Likusią nutarimo dalį dėl S. M. (S. M.) nubaudimo 70 Eur bauda už ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo atstovo advokato padėjėjo A. Bubulio prašymą dėl išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti priteisimo tenkinti iš dalies, priteisti S. M. (S. M.) naudai iš valstybės 500 Eur išlaidų, patirtų advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti, atlyginimo.

Dėl nutarimo per 20 (dvidešimt) kalendorinių dienų nuo jos kopijos išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Vilniaus apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.