Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistosios D. V. nukentėjusiajai L. G. priteista 4 704,29 Lt (1 362,45 Eur) turtinei ir 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajam A. U. – 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistosios D. V. nukentėjusiajai L. G. priteista 3 000 Lt (868,86 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji nužudė R. U., t. y. 2013 m. rugsėjo 6 d., nuo 0.30 iki 6 val., prie savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su R. U., savadarbiu įrankiu – kapokliu – kirto R. U. po vieną kartą į kairės ir dešinės kojų pėdas bei padarė kirstines abiejų pėdų nugarinių paviršių žaizdas su maitinančių-magistralinių arterijų (pėdų nugarinių) visiškais perdalijimais, dešinės pėdos III–V tiesiamųjų sausgyslių perdalijimu, IV padikaulio ir čiurnos kauliuko įkirtimu, kairės pėdos kojos II, III, IV tiesiamųjų sausgyslių perdalijimu, čiurnos kauliukų perdalijimu, dėl tokių D. V. veiksmų R. U. nuo nukraujavimo iš dviejų kirstinių žaizdų kojų pėdose įvykio vietoje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

Apeliaciniame skunde nuteistoji D. V. teigia, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neužtikrino teismo nešališkumo objektyviuoju aspektu. Tokie apeliantės teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini.

Nuteistoji D. V. be pagrindo neigia byloje nustatytas faktines aplinkybes ir reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis ji pripažinta kalta už R. U. nužudymą. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) reguliuoja išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014).

Aptarti bylos įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais. Tokie įrodymai, sujungus juos į vieningą loginę seką bei įvertinus kaip visumą, leido susiformuoti apygardos teismo vidiniam įsitikinimui, kad D. V. tarpusavio konflikto metu su R. U., savadarbiu įrankiu – kapokliu – kirsdama R. U. į kojų pėdas, sunkiai sužalojo nukentėjusį, kuris mirė nuo ūmaus nukraujavimo iš dviejų kirstinių žaizdų kojų pėdose.

Nuteistoji teigia, kad teismas be pagrindo rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais liudytojų S. P., R. A. ir L. L. parodymais. Šie apeliantės teiginiai nepagrįsti, nes prieštarauja bylos medžiagai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad asmenų duoti parodymai įrodymais yra tuo atveju, jei jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis 2K-146/2014). Iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant kuo tiksliau išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su įvykiu iš 2013 m. rugsėjo 5 d. į 2013 m. rugsėjo 6 d., kurio metu sunkiai buvo sutrikdyta R. U. sveikata ir dėl tokio sutrikdymo jis mirė, liudytojai S. P. ir R. A. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti 3 kartus. Liudytojai S. P. ir R. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino juos apklausiant ir teisme, be to, bylą nagrinėjant teisme buvo peržiūrėti šių liudytojų apklausų vaizdo įrašai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių prieštaravimų liudytojų S. P. ir R. A. parodymuose, abu liudytojai parodė, kad D. V. buvo supykusi ant R. U. ir naudojo prieš jį fizinį smurtą. Apeliantė pati neneigia, kad ji buvo supykusi ant R. U.. Tai, kad liudytojai iš karto juos apklausiant detaliai neprisiminė visų bulviakasio dienos aplinkybių, vėliau tikslino savo parodymus, savaime nedaro jų parodymų nepatikimais, ypatingai įvertinus tai, jog jie įvykio dieną buvo vartoję nemažą kiekį alkoholio. Teismas, darydamas išvadas, pagrįstai rėmėsi tiesiogiai teismo posėdyje ir įstatymo nustatyta tvarka ištirtais nurodytų liudytojų parodymais, kurie iš esmės nesiskiria nuo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, papildo kitus bylos įrodymus. Byloje nėra duomenų, kad liudytojai turėjo pagrindą apkalbėti nuteistąją, būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Bylą nagrinėjant teisme nepasitvirtino aplinkybė, kad šiuos liudytojus neva papirko nukentėjusysis A. U.. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadų negrindė L. L. ikiteisminio tyrimo duotais parodymais. Bylos duomenimis šaukiamas kaip liudytojas L. L. į teismo posėdį neatvyko, nes išvykęs į užsienį (3 t., b. l. 6-11).

Nesutiktina ir su nuteistosios argumentais, kad apygardos teismas nepašalino abejonių dėl nustatytų aplinkybių tikrumo, išvadas padarė remdamasis tik liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais.

Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, kad tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-192/2013). Apkaltinamajame nuosprendyje aiškiai nurodyta, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl šioje byloje sprendžiamų klausimų. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tyrė tiek apeliantės D. V., tiek liudytojų S. P., R. A., M. M., Z. B., V. S., tiek nukentėjusiojo A. U. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos lygino su duotais teisiamajame posėdyje, šalino prieštaravimus, nuosprendyje šiuos įrodymus išsamiai analizavo. Apygardos teismas taip pat, kitaip nei tvirtina apeliantė, išsamiai išanalizavo aplinkybes, susijusias su nuteistosios bei nukentėjusiojo santykiais iki įvykio, įvykio metu ir po įvykio. Teismas pagrįstai atmetė ir įvertino kaip gynybinę nuo kaltinimų poziciją, paneigtą byloje surinktais įrodymais, kad nuteistoji nesuprato, kokį įrankį ji pagriebė – ar kapoklį, ar šepetį, jog gynėsi nuo pavojingo R. U. kėsinimosi į jos gyvybę ir (ar) būsto neliečiamybę. Tokia teismo išvada pagrįsta ir padaryta atsižvelgus į tai, kad R. U. D. V. gerai pažinojo, žinojo jo charakterį, gyvenimo būdą, įvertinus apeliantės parodymus visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Byloje nenustatyta, kad jai būtų buvę padaryti kokie nors sužalojimai. Aplinkybės, kad D. V. sveikatai ar gyvybei, turto neliečiamybei BK 28 straipsnio taikymo prasme buvo kilusi kokia nors grėsmė, nepatvirtina nulaužyta durų rankena, šalia durų rastos kraujo dėmės. Byloje taip pat nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, kad neva anksčiau nukentėjusysis buvo įsilaužęs į jos namus, sugriebęs ją už plaukų, sudraskęs drabužius.

Apibendrinęs tai, kas pasakyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingų išvadų dėl nuteistosios kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką ir šios veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad D. V. už R. U. nužudymą pripažinta kalta pagrįstai, jos nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliantė D. V., nesutikdama su jos nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai konstatavo, jog ji R. U. nužudė veikdama netiesiogine tyčia, mano, kad teismui nustačius, jog ji R. U. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, tokie jos veiksmai kvalifikuotini pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, o ne nužudymas, nes ji R. U. nei sužaloti, nei nužudyti nenorėjo, negalėjo numatyti kilusių padarinių. Tokie apeliantės teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl D. V. kaltės nužudžius R. U..

Sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti tiek objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, tiek ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinė nutartis 2K-46-895/2015).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje yra suformuluota nuostata, jog tuo atveju, kai dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis miršta, asmens veiksmai kvalifikuotini pagal pasekmes, t. y. kaip tyčinis nužudymas.

Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad nuteistoji turėjo konkretų tikslą sužaloti R. U., norėjo jo mirties. Tokia aplinkybė, viena vertus, rodo, kad nužudymas padarytas neveikiant tiesiogine tyčia, antra vertus, nepaneigia, jog nuteistoji veikė netiesiogine tyčia, kita vertus, nereiškia, jog nusikaltimas padarytas dėl neatsargumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo padaryta išvada dėl D. V. kaltės formos ir rūšies, nes teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp D. V. veiksmų – dviejų kirstinių smūgių R. U. per kojų pėdas – ir pasekmių – R. U. mirties – yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Tokie padariniai buvo D. V. tyčinių stiprių (kaip parodė pati nuteistoji, ji turi stiprią ranką, nes jaunystėje buvo ietininkė) smūgių (kirstinių) pasekmė, jie yra dėsningi ir nors nuteistoji tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. D. V. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Byloje neginčytinai nustatyta, kad dėl dviejų traumuojančių poveikių (kertant) aštrius ašmenis turinčiu pailgos formos daiktu (įrankiu) – savadarbiu kapokliu – R. U. buvo padarytos kirstinės abiejų pėdų nugarinių paviršių žaizdos su maitinančių-magistralinių arterijų (pėdų nugarinių) visiškais perdalijimais. R. U. sužalojimui buvo panaudotas, galbūt ir senas, tačiau aštrus savadarbis kapoklis (kaip pati nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu parodė, buvo skirtas medžių šakoms genėti). Taigi tokio įrankio panaudojimo prieš žmogų pavojingumas normalios psichikos asmeniui nekelia jokių abejonių. Tokio pobūdžio įrankio panaudojimas paneigia bet kokias aplinkybes, kad D. V. veikė esant neatsargiai kaltės formai. D. V., būdama suaugusi, normaliai protiškai išsivysčiusi, turinti pakankamai gyvenimo patirties, specialųjų vidurinį išsilavinimą, kirsdama kapokliu neblaiviam nukentėjusiajam R. U. per kojų pėdas, negalėjo nesuvokti, kad daro kito žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingą veiką, tai suvokdama, nuteistoji negalėjo nenumatyti, jog nuo tokių jos veiksmų nukentėjusiajam gali atsirasti sveikatai ar net gyvybei pavojingų sutrikdymų, įskaitant ir mirtį, arba lengvabūdiškai tikėtis tokių pasekmių išvengti (BK 16 straipsnis). Dėl D. V. kapokliu suduotų smūgių R. U. per kojų pėdas buvo pažeisti gyvybiškai svarbūs organai – perdalytos pėdų nugarinės maitinančios-magistralinės arterijos, o tai būtent ir lėmė ūmų nukraujavimą bei nukentėjusiojo mirtį. Nors iš tikrųjų D. V. ir nenorėjo R. U. mirties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Kaip pati nuteistoji parodė, ji, išvariusi R. U. iš kiemo, uždarė duris, įėjo į namo vidų, įsijungė televizorių, vėliau nuėjo miegoti. Tokie D. V. veiksmai akivaizdžiai patvirtina, kad ji buvo abejinga galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Teismo medicinos eksperto V. Armono 2013 m. rugsėjo 9 d. specialisto išvadoje Nr. M 628/13(03) konstatuota, kad laiku suteikus pagalbą, iškvietus greitosios medicinos pagalbą ir R. U. pristačius į sveikatos priežiūros įstaigą, buvo galima išvengti mirties.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. V. veikos kvalifikacijai pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nėra jokių teisinių prielaidų. Todėl D. V. prašymas panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. V. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, atmestinas.

Dėl bausmės paskyrimo

D. V. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas be pagrindo jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino tai, jog veikai padaryti turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas R. U. elgesys, veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė nukentėjusiojo veiksmai, ji viso proceso metu nuoširdžiai gailėjosi, todėl jai paskyrė bausmę, kuri yra aiškiai per griežta. Su tokiais apeliantės teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, nes jie nepagrįsti ir prieštarauja byloje nustatytoms ir ankščiau ištirtoms aplinkybėms.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Remiantis kasacinio teismo praktika kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinė nutartis 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinė nutartis 2K-327/2010). Nagrinėjamu atveju nuteistoji ginčijo ir ginčija aplinkybes, reikšmingas teisinei veikos kvalifikacijai, veikos teisinį įvertinimą, savo kaltę neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, kėlė nepagrįstas versijas dėl gynimosi neva iškilus pavojui jos gyvybei, būsto neliečiamybei. Esant tokioms aplinkybėms apygardos teismas pagrįstai nepripažino D. V. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Į aplinkybę, kad nuteistoji gailisi, išgyvena dėl nukentėjusiojo mirties, teismas atsižvelgė parinkdamas bausmės dydį.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tas atvejis, kai veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Akcentuotina, kad nustatant šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtina itin atidžiai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Pirmiau konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo įvyko paprastas tarpusavio konfliktas, o aplinkybę, kad D. V. gynėsi nuo pavojingo R. U. kėsinimosi į jos sveikatą ir būsto neliečiamybę, teisingai įvertino kaip gynybinę nuo kaltinimų poziciją, teigti, jog apygardos teismas nepagrįstai nepripažino, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo prasme ir turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nėra nei faktinių, nei teisinių prielaidų.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą atsakomybę lengvinantį aplinkybė yra tada, kai kaltininkas veiką padaro dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, jei: a) jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį; b) jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-54-677/2015). Byloje nėra duomenų, apie tai, kad nusikaltimo padarymo metu D. V. buvo labai susijaudinusi, fiziologinio afekto būsenoje, nukentėjusysis būtų itin įžeidęs nuteistąją, susijaudinimą sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Byloje neginčytinai nustatyta, kad apeliantę iš esmės nusikalsti paskatino pyktis, kilęs dėl tarpusavio su nukentėjusiuoju konflikto, o ne didelis susijaudinimas. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai D. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino ir aptartos aplinkybės.

Kaip minėta, nuteistoji mano, kad jai skundžiamu nuosprendžiu paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, prašo ją sušvelninti.

Šis nuteistosios prašymas netenkintinas, nes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai taikęs baudžiamąjį įstatymą. Teismas, D. V. parinkdamas bausmės dydį, klaidų nepadarė.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmės skyrimo pagrindus reglamentuoja BK 54 straipsnis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-68-788/2015). Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Paskirta bausmė turi būti veiksminga, t. y. tokia, kuria įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai.

Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į baudžiamajame įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu, po jos, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis 2K-137/2013).

Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas teisingumo principą ir individualizuodamas nuteistajai D. V. skirtiną bausmę, teisingai nustatė, kad byloje nėra jos atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių. Teismas, parinkdamas D. V. skirtinos bausmės dydį, pagrįstai atsižvelgė ir į nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos bei jos asmenybės pavojingumą, taip pat įvertino kitas aplinkybes, t. y. kad ji padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurio pasekmės yra negrįžtamos, visuomenei padaryta didelė žala netekus jos nario, tačiau šią nusikalstamą veiką ji padarė veikdama netiesiogine tyčia, dėl nuketėjusiojo mirties gailisi, išgyvena, iki nusikalstamos veikos nebuvo ir nėra apibūdinama itin neigiamai, rūpinosi savo šeima, yra išgyvenusi sunkias artimų žmonių netektis, turi didelį ūkį, amžių, turi sveikatos sutrikimų. Skundžiamame nuosprendyje teismas motyvuotai, išsamiai ir detaliai išdėstė bei įvertino kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų bendrą visumą, neliko neįvertintos nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptartų aplinkybių visuma suteikė pagrindą pirmosios instancijos teismui D. V. už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti 8 metų laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnes už paminėto baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatyto terminuoto laisvės atėmimo vidurkį, yra teisinga, nėra per griežta, neprieštarauja bausmės paskirčiai.

Dėl priteistos nukentėjusiesiems L. G. ir A. U. neturtinės žalos dydžio

Atmestinas apeliantės prašymas pakeisti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos nukentėjusiesiems priteisimo ir sumažinti jiems priteistą neturtinę žalą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Kasacinis teismas formuojamoje praktikoje yra ne kartą akcentavęs, kad asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tačiau sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju tai nėra lemiamas kriterijus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nukentėjusiesiems priteistinų neturtinės žalos dydžių, konstatuoja, kad civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo apygardos teismo išnagrinėti nepažeidžiant BPK ir CK normų. Apygardos teismas teisingai įvertino visus kriterijus, turinčius teisinės reikšmės, nustatant L. G. ir A. U. priteistinos neturtinės žalos dydžius (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Priteisiant nukentėjusiesiems: L. G. – 20 000 Lt (5 792,40 Eur), o A. U. – 10 000 Lt (2 896,20 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimus, pusiausvyra tarp L. G., A. U. ir D. V. teisėtų interesų išlaikyta. Tokie neturtinės žalos dydžiai yra adekvatūs nuteistosios padarytai tyčiniai nusikalstamai veikai, dėl kurios nukentėjusieji neteko artimo žmogaus – brolio, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, iš esmės atitinka suformuotą teismų praktiką ir nėra akivaizdžiai per dideli. Pažymėtina, kad tai, jog nužudytasis R. U. buvo neblaivus ir piktnaudžiavo alkoholiu, nemažina jo gyvybės vertės žmogiškąja prasme.

Dėl nukentėjusiajai L. G. priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio

Apeliaciniame skunde D. V. taip pat prašo pakeisti teismo nuosprendžio dalį, kurioje iš jos nukentėjusiajai L. G. priteista 3 000 Lt (868,86 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, sumažinat šių išlaidų dydį. Šis nuteistosios prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Bylos duomenimis nukentėjusioji L. G. (buvusi pavardė U.) už advokato suteiktą teisinę pagalbą sumokėjo 3 000 Lt, t. y. 2013 m. rugsėjo 11 d. ir 2014 m. birželio 17 d. po 1 500 Lt (3 t., b. l. 17, 18). L. G. 2013 m. rugsėjo 11 d. su advokatu I. Motužiu sudarė teisinių paslaugų sutartį (1 t., b. l. 97), šiam advokatui 2013 m. rugsėjo 12 d. nutarimu leista dalyvauti procese kaip nukentėjusiosios L. U. (dabartinė pavardė G.) įgaliotajam atstovui (1 t., b. l. 98, 99). Taigi akivaizdu, kad šis advokatas L. G. teikė teisinę pagalbą: parengė civilinį ieškinį, kurį vėliau patikslino, jos interesams atstovavo ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, kur buvo surengtas ne vienas teismo posėdis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi advokato suteiktų teisinių paslaugų apimtį, proceso trukmę, neturi pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiosios advokatui sumokėta ir teismo priteista išlaidų suma yra neprotinga, neadekvati nuteistosios D. V. turtinei padėčiai (nors nuteistoji pensininkė, tačiau turi didelį ūkį). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusios L. G. patirtų advokato pagalbai apmokėti išlaidų suma yra reali ir pagrįsta.

Remdamasi visomis anksčiau nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistosios D. V. apeliacinis skundas nepagrįstas, visos jame minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o apygardos teismo nuosprendis nekeičiamas ir nenaikinamas.

Kitokia apeliantės D. V. nuomonė dėl bylos įrodymų vertinimo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių vertinimo, nuteistajai paskirtinos bausmės dydžio, neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems L. G. ir A. U. ir nukentėjusiajai L. G. priteistų proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžių, negali būti pripažįstama pakankama pagrindu keisti ar panaikinti apskųstą teisėtą teismo baigiamąjį aktą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios D. V. apeliacinį skundą atmesti.