Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė – Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Baltdujotiekio statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2501-450/2018 pagal pareiškėjo E. S. (E. S.) pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Villa Monis“ iškėlimo, tretieji asmenys byloje: UAB „Baltdujotiekio statyba“, kooperatinė bendrovė „LTL Kredito unija“ ir bankrutuojanti tikroji ūkinė bendrija „Energija“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Trečiasis asmuo UAB „Baltdujotiekio statyba“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Priešingai nei nurodė teismas, trečiasis asmuo kartu su prašymu pateikė rašytinius įrodymus apie tai, kad nemokios atsakovės turtą siekiama parduoti varžytynėse. Tai reiškia, kad atsakovė siekia realizuoti visą savo nekilnojamąjį turtą iki bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė, žinodama savo sunkią finansinę padėtį, supranta, kad jai bus iškelta bankroto byla, kurios metu turto pardavimo kaina bus nustatoma griežtai pagal ĮBĮ reikalavimus, o ne vien pagal atsakovės ir kreditoriaus susitarimą, kuris gali neatitikti realios turto rinkos kainos ir tuo pačiu pažeisti likusiųjų kreditorių, pretenduojančių į šio turto pardavimo pajamas, likusias po atsiskaitymo su hipotekos kreditoriumi, interesus. Tai patvirtina, kad atsakovė yra nesąžininga ir tyčia bando sumažinti savo turto masę prieš bankroto bylos iškėlimą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad avanso negrąžinimo ar sutarties nesudarymo faktas, neteikiant prima facie įrodymų, pagrindžiančių galimą atsakovės nemokumą ir jos nesąžiningumą, neatitinka normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Trečiasis asmuo pateikė teismui 2015 m. rugsėjo 3 d. mokėjimo pavedimo kopiją, kurį įrodo, kad atsakovė yra gavusi, bet negrąžinusi avanso. Kreditorė objektyviai negali pateikti daugiau įrodymų apie tai, kas faktiškai neįvyko. Pareiškėjas yra pateikęs įrodymus, kad atsakovė nėra sumokėjusi jai 20 000 Eur. Pareiškėjas pateikė ir savo pareiškime detaliai išanalizavo visus jam prieinamus duomenis apie atsakovės finansinę būklę, t. y. atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus, įrodančius, kad atsakovės įsipareigojimai sudaro net 96 proc. viso atsakovės turimo turto, viešai prieinamus duomenis apie įsipareigojimų valstybės biudžetui nevykdymą, priverstinai vykdomus išieškojimus kitiems kreditoriams, kurie leidžia daryti išvadą, kad atsakovė yra nemoki. Taigi, prima facie įrodymų apie atsakovės nemokumą byloje yra daugiau nei pakankamai, o priešingų duomenų atsakovė iki šiol nepateikė. Teismas nepagrįstai teigia, kad pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį išieškojimas iš atsakovės turto pagal vykdomuosius dokumentus sustabdomas nepaisant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų netaikymo. ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis taip pat nustato, jog turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Tai reiškia, kad antstolė, paskelbusi apie varžytynes iki atsakovės bankroto bylos iškėlimo dienos, turi teisę vykdyti šias varžytynes ir, priešingai nei nurodo teismas, atsakovės turto realizavimas ir (ar) išieškojimas šiuo atveju nesustabdomas. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, visas atsakovės nekilnojamasis turtas gali būti parduotas iš varžytynių. Todėl, iškėlus bankroto bylą, atsakovės bankroto administratorius, gindamas bendrovės kreditorių interesus, įstatymų nustatyta tvarka turės ginčyti sandorius dėl atsakovės nekilnojamojo turto perleidimo tretiesiems asmenimis, kuriuos galėtų nesąžiningai pasirinkti pati atsakovė ar su ja susiję asmenys. Vien tik varžytynių sustabdymas ir atsakovės turto areštas neužtikrins palankaus teismo sprendimo šioje byloje įgyvendinimo, kadangi atsakovė gali turėti neregistruotino turto, apie kurio areštą nebus žinoma tretiesiems asmenims, siekiantiems jį įsigyti. Todėl būtina uždrausti atsakovei vykdyti bet kurio savo turto ir turtinių teisių realizavimą ir (ar) bet kokį šio turto ir turtinių teisių apsunkinimą. Atsakovei žinant apie jos atžvilgiu inicijuotą bankroto procesą, gautinos lėšos galimai būtų pervestos į su atsakove susijusias bendroves arba būtų panaudotos pažeidžiant atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, o siekiant atgauti tokias lėšas, reikėtų inicijuoti naujus teisminius procesus, kas iš esmės prieštarautų proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principams. Naujų teisminių ginčų inicijavimas laikytinas visų atsakovės kreditorių interesų apsunkinimu, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju yra proporcingas siekiamam tikslui ir iš esmės neriboja atsakovės teisių daugiau nei ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje numatytas draudimas realizuoti atsakovės turtą. Atsakovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, prašė teismo pratęsti terminą ĮBĮ 9 straipsnyje nurodytų duomenų pateikimui iki 2018 m. vasario 5 d., kadangi nespėjo surinkti visų aktualių atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Tačiau atsakovė faktiškai nevykdo jokios ūkinės – komercinės veiklos, turi tik vieną darbuotoją, už kurį nesumoka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 97,47 Eur, todėl atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentai neturėtų būti didelės apimties ir juos buvo įmanoma surinkti iki teismo nurodytos dienos, t. y. per vieną mėnesį. Prašymą pratęsti terminą atsakovė pateikė tik dėl to, kad galėtų be teismo ir kitų kreditorių žinios 2018 m. vasario 7 d. parduoti savo turtą varžytynėse ir iki 2018 m. vasario 9 d. paskirto teismo posėdžio perleisti turtą trečiajam asmeniui. Pardavus atsakovės turtą sąžiningam įgijėjui, vėliau atgauti neteisėtai perleistą turtą natūra taptų faktiškai neįmanoma. Antstolė varžytynes paskelbė tik po to, kai teisme buvo gautas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Antstolė varžytynių datą paskyrė likus kelioms dienoms iki teismo posėdžio dėl bankroto bylos iškėlimo dienos. Ši aplinkybė įrodo tikėtinai nesąžiningą bei suderintą atsakovės bei vieno iš jos kreditorių veiklą, siekiant išvengti realios atsakovės nekilnojamojo turto rinkos kainos nustatymo pardavimui iš varžytynių ir nemokios atsakovės kreditorinių reikalavimų tenkinimo ĮBĮ nustatyta tvarka bei eiliškumu. Siekiant užtikrinti visų atsakovės kreditorių lygias teises bankroto procese ir taip sudaryti sąlygas įvykdyti būsimą teismo sprendimą šioje byloje, egzistuoja būtinybė skubiai taikyti visas prašyme nurodytas laikinąsias apsaugos priemones.

Pareiškėjas E. S. ir atsakovė UAB „Villa Monis“ per teismo nustatytą terminą atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino trečiojo asmens prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki klausimo dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo išsprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis).Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, suinteresuoto asmens prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu taikymo, turi būti laikomasi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų inter alia įvertinant, ar tikėtinai pagrįstas reikalavimas dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo, pasekmes dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-568-178/2015).Pažymėtina, kad ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto norma siekiama apsaugoti ne tik ieškovo, siūlančio iškelti įmonei bankroto bylą, bet ir visų įmonės kreditorių teises, užkertant kelią galimam atsakovo turto ar jo vertės sumažėjimui, tačiau tokios priemonės atsakovo atžvilgiu gali būti taikomos tik tuomet, kai teismui pateikiami įrodymai apie atsakovo nemokumą. Jeigu tokie įrodymai nepateikiami, nėra pagrindo iš esmės apsunkinti įmonės veiklos. Taigi, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonei iki klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimo, turi būti atsižvelgiama į tai, ar ieškovas pateikė teismui prima facie įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo galimą nemokumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-663/2009, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2010 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-195/2010, 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-751/2010; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2508/2013 ir kt.). Esant tokiems įrodymams, būtinybę taikyti atsakovo turto areštą sąlygotų tai, kad, netaikius galbūt nemokios įmonės turto ir lėšų arešto, išliktų ne tik atsakovui priklausančio turto perleidimo tikimybė, bet ir tikimybė, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeistas įmonės kreditorių lygiateisiškumas, nes atsakovas galėtų vykdyti savo įsipareigojimus tam tikriems kreditoriams iš esmės kitų kreditorių sąskaita (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-889-180/2015).Pagrindinė aplinkybė, kuria apeliantė grindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, yra varžytynių atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto pardavimui paskelbimas. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog byloje taip pat trečiuoju asmeniu dalyvaujanti KB „LTL Kredito unija“ suteikė atsakovei UAB „Villa Monis“ kreditą pagal 2015 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį ir yra didžiausia atsakovės kreditorė, kurios reikalavimai yra užtikrinti hipoteka. Todėl antstolė yra pradėjusi išieškojimą iš atsakovės įkeisto turto pagal notaro 2017 m. birželio 9 d. išduotą vykdomąjį įrašą. Pažymėtina, kad išieškojimas iš įkeisto turto vyksta ne pačios atsakovės, o hipotekos kreditorės, iniciatyva. Antstolė paskelbė 2018 m. sausio 8 d. vyksiančias varžytynes, kurių metu bus parduodamas įkeistas atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas, varžytynių pabaiga buvo numatyta 2018 m. vasario 7 d. Teismų informacinės sistemos LITEKO bei tinklalapio www.evarzytynes.lt duomenys patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3068-656/2018 pagal ieškovės BTŪB „Energija“ ieškinį atsakovėms UAB „Villa Monis“ ir KB „LTL Kredito unija“ dėl pirkimo – pardavimo sutarties, hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo sustabdė antstolės paskelbtas 2018 m. sausio 8 d. varžytynes Nr. 148276, todėl antstolė 2018 m. vasario 7 d. patvarkymu atšaukė varžytynes. Minėta teismo nutartis dar nėra įsiteisėjusi.Sutiktina su apeliantės argumentu, kad pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį ir 33 straipsnio 4 dalį, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įkeisto turto realizavimas ir (ar) išieškojimas nesustabdomas, o antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, esant tokiam teisiniam reglamentavimui, įmonės kreditorių interesai galėtų būti pažeidžiami tuo atveju, jei turtas būtų parduotas už mažesnę negu rinkos kainą, tačiau apeliantė, teigdama kad būtent to galimai yra siekiama paskelbtomis varžytynėmis, nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, jog turto pardavimo iš varžytynių procesas yra griežtai reglamentuotas įstatymo. CPK 681 – 682 straipsniai numato skolininko turto vertės nustatymo procedūrą. Be to, viešųjų varžytynių esmė yra parduoti turtą už kuo didesnę kainą. Taigi, pradinės turto kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai bus parduotas. Varžytynėse parduodamo turto kaina gali padidėti, jei parduodamas objektas yra patrauklus, norimas potencialiems pirkėjams, atitinkamai jei nustatyta pradinė kaina neatitinka realios rinkos kainos (nėra susidomėjimo, poreikio), turtas bus parduodamas už pasiūlytą mažesnę kainą vykdant teismo nustatytą pardavimo iš varžytynių tvarką. Apeliantė nepateikė teismui jokių duomenų, jog parduodamo turto kaina neatitiktų rinkos kainos.Vertinant apeliantės reikalavimo pagrįstumą reikšminga aplinkybe pripažintina tai, jog Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 12 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovei UAB „Villa Monis“ bankroto bylą. Nors ši teismo nutartis dar nėra įsiteisėjusi, tačiau paminėta aplinkybė leidžia daryti labiau tikėtinas prielaidas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebūtinumą šioje byloje. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016). Todėl aptariama aplinkybė laikytina pakankamu pagrindu atmesti apeliantės atskirąjį skundą.Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, esančių įrodymų visetą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei, todėl jos naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.