Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Inkomsta“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. B2-1796-123/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nektonas“ ir Ko ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Inkomsta“ dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Žemkasa“, restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos keliai“, KRAH PIPES OU.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo RUAB „Klaipėdos keliai“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo ir įsiteisėjimo dienos areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose ir esančias pas trečiuosius asmenis, taip pat uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, sudaryti sandorius, kurie mažina atsakovo turtą, išieškoti skolas iš atsakovo teismo ar neginčo tvarka, sustabdyti išieškojimą iš atsakovo turto. Iš areštuotų lėšų leisti daryti darbo užmokesčio, privalomus mokėjimus valstybės biudžetams, atsiskaityti su kreditorium RUAB „Klaipėdos keliai“. Nurodo, kad grąžinus bankroto bylos atsakovui iškėlimo klausimą nagrinėti iš naujo, būtina pritaikyti atsakovo turtui laikinąsias apsaugos priemones, nes yra pagrindo teigti, kad atsakovas turi didelių tęstinio pobūdžio finansinių sunkumų. Be to, teismo pareiga yra užtikrinti viešo intereso apsaugą ir šalinti bet kokias kliūtis, pažeidžiančias ar galinčias pažeisti viešąjį interesą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Klaipėdos apygardos teismas jau buvo taikęs laikinąsias apsaugos priemones, kurios panaikintos 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi atsisakius apeliantui iškelti bankroto bylą. Teismas skundžiamojoje nutartyje nevertino byloje surinktų įrodymų apie apelianto finansinę padėtį, be to, apelianto potencialus kreditorius RUAB „Klaipėdos keliai“ net nenurodė jokių pagrįstų prielaidų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui ir kilsiančios grėsmės realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apelianto teigimu, taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštais reikalavimais ir skirtos būtent teismo sprendimo pagal pareikštą reikalavimą vykdymui užtikrinti. Teismas neįsigilino į bylos esmę, tik formaliai įvertino RUAB „Klaipėdos keliai“ gautą prašymą, visiškai ignoruojant faktą, kad šio kreditoriaus reikalavimas yra ginčijamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-11030-793/2014. Tokiu būdu pažeidžiamas šalių lygiateisiškumo principas, apelianto kreditoriams suteikiama daugiau teisių nei reikėtų jų galimai pažeistiems interesams užtikrinti. Nepriklausomo auditoriaus išvadoje nurodyta, kad apelianto pajamos iš 2013 metais vykdytos veiklos sudarė 14 306 150 Lt, veikla 2013 metais pelninga. 2013 m. likutinė įmonės materialaus turto vertė – 7 772 534 Lt. Apelianto įsiskolinimai kreditoriams neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės. 2013 metų pabaigoje įmonėje dirbo 114 darbuotojų. Apeliantas yra sudaręs sutartis 2014 m. atlikti darbus už 5 184 000 Lt, taip pat planuojama kitoms įmonėms ir organizacijoms atlikti darbų ir suteikti paslaugų už 10 000 000 Lt. Taigi, visų byloje nagrinėjamų potencialių atsakovo kreditorių reikalavimų suminė vertė yra ženkliai mažesnė už apelianto turimo materialaus turto vertę, todėl visų apelianto kreditorių interesai, priėmus apeliantui nepalankų sprendimą, gali būti patenkinti. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikia įvertinti preliminariai pareikštus reikalavimus. Tuo tarpu teismas neįvertino aplinkybės, kad byla jau buvo išnagrinėta iš esmės ir buvo priimtas apelianto atžvilgiu palankus teismo sprendimas netenkinant reikalavimo iškelti bankroto bylą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl pakartotinio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo atsižvelgti į 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje nustatytas aplinkybes. Skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės varžo apelianto ūkinę – komercinę veiklą, apeliantas negali gauti rangos sutartyje numatyto garantinio laikotarpio draudimo, kurį ir taip buvo sunku gauti dėl kitose bylose apeliantui taikytų areštų.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartyje padarė išvadą, kad apelianto pateikti rašytiniai įrodymai yra abejotini, o balansai atspindi iš esmės skirtingas aplinkybes apie apelianto turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nors formaliai pagal apelianto pateiktą balansą galima teigti, jog apeliantas yra moki įmonė, tačiau bylos duomenys neleidžia pakankamai pagrįstai spręsti apie realią apelianto mokumo būklę. Skundžiamojoje nutartyje teismas įvertino byloje pateiktus įrodymus bei apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas. Todėl atskirojo skundo motyvai, kad teismas nevertino byloje esančių įrodymų, yra nepagrįsti. Be to, apeliantas nurodo tuos pačius duomenis, kuriuos apeliacinės instancijos teismas vertino kritiškai. RUAB „Klaipėdos keliai“ yra trečiasis asmuo, o bankroto bylos iškėlimo stadijoje kreditoriaus reikalavimo teisės ir dydžio pagrįstumas nenustatinėjamas, teismas nesprendžia ginčų dėl skolos susidarymo ir išieškojimo. Ginčijamas kreditorinis reikalavimas, jo dydis gali būti nustatinėjamas ir tvirtinamas iškeltos bankroto bylos metu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 1 d.).

Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, suinteresuoto asmens prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Skundžiama nutartimi tenkintas trečiojo asmens RUAB „Klaipėdos keliai“ prašymas bei taikytas apeliantui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų areštas, galiosiantis iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo, taip pat sustabdytas išieškojimas iš apelianto turto vykdymo procese. Taigi, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu taikymo, turi būti laikomasi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų inter alia įvertinant, ar tikėtinai pagrįstas reikalavimas dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo, pasekmes dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartimi apeliantui bankroto bylą jau atsisakyta iškelti. Ši aplinkybė, nors nutartis neįsiteisėjusi ir dėl jos yra paduotas atskirasis skundas, galėtų būti reikšminga sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą. Kita vertus, nagrinėjamu atveju svarbu yra ir tai, kad jau vieną kartą bankroto bylos iškėlimo klausimas buvo nagrinėtas ir pirmosios instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis, kuria taip pat buvo atsisakyta iškelti apeliantui bankroto bylą, panaikinta neatskleidus bylos esmės, t. y. apelianto mokumu buvo suabejota. Todėl jau šiuo metu, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakartotinai klausimą, teigti, kad apeliantui pareikšti reikalavimai yra prima facie nepagrįsti dėl teismo atsisakymo kelti bankroto bylą, vis tik nėra pakankamo pagrindo. Šiame kontekste atmestini apelianto argumentai, kad teismas turėjo atsižvelgti į jo atžvilgiu priimtą palankią ankstesnę (2014 m. rugsėjo 23 d.) nutartį bei joje nustatytas aplinkybes, nes, kaip minėta, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis apeliacinės instancijos teismo panaikinta, todėl nėra pagrindo nei ja vadovautis, nei atsižvelgti į joje nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad minėta nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos dėl to, kad kelti bankroto bylą buvo atsisakyta, bet ne dėl to, kad jos buvo taikytos nepagrįstai.

Ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo dalykas nėra konkrečios skolos kreditoriui priteisimas. Bankroto bylos iškėlimo atveju į kreditoriams dalintino turto masę iš esmės patektų visas bankrutuojančios įmonės turtas. Todėl kreditoriui (kreditoriams) pareiškus reikalavimą iškelti skolininkui bankroto bylą, teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti visam atsakovo turtui, o ne tik konkretaus kreditoriaus reikalavimo skolininkui dydį atitinkančiam turtui. Taigi, siekiant užtikrinti visų potencialių apelianto kreditorių turtinius interesus, t. y., kad, inicijavus bankroto bylos apeliantui iškėlimą, nesumažėtų jo turimo turto apimtis, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones apelianto turto atžvilgiu (CPK 144 str. 1 d., ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p., 3 d.). Pažymėtina, kad skundžiama nutartimi apribotos tik disponavimo turtu teisės. Todėl apeliantas gali jam priklausantį turtą valdyti bei juo naudotis, o iš areštuotų piniginių lėšų, apeliantui yra leista vykdyti operacijas, susijusias su darbo užmokesčio išmokėjimu, privalomų mokesčių mokėjimu valstybei, atsiskaitymu su ieškovu bei kredituojančiais bankais. Nėra pakankamai svarus apelianto argumentas, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis negali gauti rangos sutartyje numatyto garantinio laikotarpio draudimo, nes iš Turto arešto aktų registro duomenų matyti, kad apelianto turto atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos taip pat kitose apelianto atžvilgiu inicijuotose civilinėse bylose. Be to, apeliantas ir nepateikė įrodymų, kad tokios pasekmės jam kyla (jeigu kyla apskritai, nes įrodymų šiuo aspektu nepateikta) tik būtent dėl skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas be šio jo deklaruojamo apsunkinimo faktiškai ir nenurodo jokių kitų esminių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neigiamų pasekmių jo galimybei vykdyti veiklą, atsiskaitymus ir kt. Tuo tarpu, turint galvoje ryškų viešąjį interesą bankroto bylose, yra pagrindas manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas galėtų sudaryti galimybę pažeisti kreditorių interesus. Taigi, iš apelianto pateiktos argumentacijos negalima daryti išvados, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ar jų mastas tiek neproporcingai apsunkina apelianto veiklą, kad prioritetas būtų teiktinas jų netaikymui.

LITEKO duomenimis pirmosios instancijos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas bus nagrinėjamas teismo posėdyje jau netrukus - 2015 m. balandžio 2 d., todėl, palikus pirmosios instancijos teismo šią nutartį nepakeistą, skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos (ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p.). Priešingu atveju, t.y. panaikinus 2015 m. vasario 2 d. nutartį ir skundžiama nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones gali kilti grėsmė visų įmonės kreditorių interesų apsaugai, nes bankroto procedūrų paskirtis, minėta, yra apsaugoti visų įmonės kreditorių, o ne tik į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo besikreipiančio kreditoriaus (kreditorių) interesus. Todėl darytina išvada, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki tol, kol bus apeliacinės instancijos teisme išnagrinėtas apelianto (ne)mokumo klausimas, esmingai nepažeis apelianto teisių ir teisėtų interesų.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog laikinosios apsaugos priemonės skundžiama nutartimi pritaikytos nepažeidžiant CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, o jų taikymo mastas atitinka ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą siekiamų tikslų įgyvendinimą. Apelianto atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.