Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-401-493/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2020-11-19
Bylos Nr.: 1A-401-493/2020
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Remeika, Arūnas Paštuolis, Danutė Giačaitė
Kaltinamasis: G. Š.
Nukentėjusysis: G. P.
Advokatai: Darius Karabinas, Albertas Bendys

Kategorijos

1.2.9.9Vengimas išlaikyti vaiką (BK 164 str.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.4.6.5.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-401-493/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33872-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.9.9; 2.1.7.4.1; 2.4.6.5.2; 2.4.7 (S)

Kauno apygardos teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos,

sekretoriaujant Audronei Tulauskienei,dalyvaujant prokurorui Evaldui Tarasevičiui,išteisintojo G. Š. gynėjui advokatui Dariui Karabinui,nukentėjusiosios G. P. atstovui advokatui Albertui Bendžiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

1. G. Š. buvo kaltinamas, tačiau pirmosios instancijos teismo išteisintas dėl to, kad vengė išlaikyti vaiką, o būtent: pagal 2014 m. birželio 2 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą vengė pareigos mokėti išlaikymą G. Š., gimusiai (duomenys neskelbtini), po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2013 m. birželio 27 d.) iki dukters pilnametystės, laikotarpyje nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. spalio 27 d. teismo priteisto išlaikymo nemokėjo, nors laikotarpyje nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m spalio 17 d. turėjo oficialų darbą – dirbo UAB „A.“ ir už jį gavo užmokestį, todėl turėjo galimybę įvykdyti teismo sprendimą pilnai, tačiau jo nevykdė, dėl ko iki 2019 m. spalio 27 d. susidarė 918,60 Eur įsiskolinimas G. Š.. Šiais veiksmais G. Š. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas G. Š. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina ir neįrodo kaltinimo aplinkybės, kad G. Š. minėtu laikotarpiu gavo užmokestį iš darbovietės UAB „A.“ ir todėl turėjo galimybę įvykdyti teismo sprendimą pilnai, o taip pat surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina ir neįrodo kaltinamojo tyčios vengti mokėti priteistus alimentus.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji G. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį ir priimti G. Š. atžvilgiu naują - apkaltinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodoma, kad G. Š. yra sveikas, jaunas, darbingo amžiau pilietis, kuris, nors ir neturi darbinių santykių, tačiau negali būti išteisinamas dėl to, kad nevykdė teismo sprendimo ir ilgą laiką neteikė savo nepilnamečiui vaikui išlaikymo. Apylinkės teismas sprendė, kad G. Š. taip elgėsi ne piktybiškai, o dėl susiklosčiusio situacijos - kadangi jis nerado darbo, neturėjo pajamų. Tačiau, kol G. Š. neturėjo pajamų, jis buvo išlaikomas kitų asmenų, imdavo paskolas ir šių pajamų užteko išlaikyti antrąją savo dukrą, nekilnojamąjį turtą, pragyventi, švęsti šventes, rengti dukrai prabangias fotosesijas, važinėtis prabangiais automobiliais ir pan. Darbo nesusiradimas nėra objektyvi priežastis atleisti G. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi baudžiamojoje teisėje yra numatoma atsakomybė ne tik už veikimą, bet ir už neveikimą. Skunde taip pat nurodoma, kad už vengimą išlaikyti savo vaiką G. Š. buvo ne kartą pradėti ikiteisminiai tyrimai, tačiau, lėšų atradus, ikiteisminiai tyrimai būdavo nutraukti.

3.2. Skundo autorės teigimu, G. Š. tyčia nevykdė 2014 m. birželio 2 d. Kauno apylinkės teismo sprendimo dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir įsiskolinimo sumokėjimo. Iš baudžiamosios bylos duomenų, G. Š. iš darbinių santykių lėšas gavo iki 2019 m. spalio 17 d., jo atlyginimas buvo apie 700,00 Eur, tačiau pilno išlaikymo nepilnametei dukrai jis niekada neteikė, nesumokėtą jo dalį kiekvieną mėnesį sumokėdavo „SODRA“. Tuo labiau, kad G. Š. sutuoktinė turi nuosavą verslą, todėl visą savo sutuoktinio nepilnamečio vaiko neišlaikymo periodą gaudavo įvairias pajamas, iš kurių G. Š. privalėjo teikti dukrai išlaikymą. Be to, byloje nėra nustatyta jokiu objektyviu priežasčių, kad G. Š. negali susirasti darbo dėl pateisinamų priežasčių, t. y., kad jam pablogėjo fizinė ar psichinė sveikata ar kad jis įgijo papildomų išlaikytinių. Tuo labiau, kad G. Š. tuo metu, kada neteikė išlaikymo savo nepilnametei dukrai, turėjo kitų pajamų: gavo paskolą iš savo draugo, gaudavo lėšų iš motinos, močiučių, tačiau šias pajamas panaudojo kitiems tikslams.

3.3. Skunde taip pat teigiama, kad duodamas prieštaringus, t. y. melagingus, parodymus G. Š. klaidingai įtakojo teismą dėl objektyvaus nuosprendžio priėmimo, todėl taip pat įtakojo teismą į susidariusią situaciją pažvelgti tik formaliai. Nukentėjusioji skunde teigia, kad G. Š. negalėjo gauti jo nurodyto atlyginimo – 700 eurų, kadangi antstolis yra areštavęs G. Š. sąskaitas, todėl, jei kiekvieną mėnesį būtų pervedamos minėtos lėšos iš UAB „A.“, antstolis būtų įvykdęs išieškojimą dėl esamo 15 000 litų išlaikymo įsiskolinimo. Be to, didelės vertės nekilnojamasis turtas taip pat yra areštuotas, todėl iš minėtos sumos būtų proporcingai dengiami ir kiti įsipareigojimai. Nukentėjusioji taip pat neigia G. Š. nurodytą aplinkybę, jog jis jai pervesdavo papildomų pinigų, jokių dokumentų dėl šių aplinkybių G. Š. taip pat nepateikė. Nors G. Š. teigia, jog nepastebėjo įmonės nemokumo, todėl padarė įmonei nuostolių ir buvo atleistas, tačiau šie faktai neatitinka realybės, kadangi darbdavys už G. Š. draudžiamąsias įmokas mokėjo iki spalio mėnesio. Be to, G. Š. dar gegužės mėnesį buvo pervesti pinigai už ūkinius dalykus, kurie vėliau įskaityti kaip neišmokėtas darbo užmokestis, o tai reiškia, kad G. Š. turėjo pinigų. Savo nemokumą nepilnamečio vaiko išlaikymo atžvilgiu G. Š. taip pat grindė tuo, jog ir po įmonės bankroto jis pildavosi sau kurą, už įmonės lėšas naudojosi mobiliojo ryšio paslaugomis, vėliau visa tai iš jo buvo neva išskaityta. M. B. patvirtino, kad vasario 18 d. G. Š. buvo pervestos lėšos ūkio išlaidoms, tačiau tas objektas buvo atšauktas. Buvo sutarta, kad ūkio išlaidas įmonė pasidengs per darbo užmokestį, materialinės atsakomybės G. Š. neturėjo. Anot apeliantės, šios aplinkybės patvirtina, kad G. Š. visada gaudavo pajamas, pajamos būdavo teikiamos ne oficialiuoju būdu, o turėdamas pajamų jis nevykdė teismo sprendimų. Skunde taip pat svarstoma, kad G. Š. galimai gyvena iš neoficialių pajamų. Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2269-886/2014 G. Š. naudai priteistas 14 000,00 Lt vertės automobilis Citroen C 4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) šiai dienai šio automobilio G. Š. nebeturi, tačiau už santuokos metu įgytą, dabar jau parduotą automobilį, gautas lėšas teismo sprendimo vykdymui G. Š. neskyrė.

3.4. Skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, akcentuojant, jog tokios priežastys kaip sunki asmens finansinė padėtis, jokio turto neturėjimas, pašalpų negavimas, dėl sveikatos būklės negalėjimas dirbti fizinio krūvio reikalaujančių darbų, nepavykimas įsidarbinti - nelaikytinos pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos. Be to, teismas pasisakė, kad asmuo, iš kurio priteistos konkrečios periodinės išmokos vaiko išlaikymui, kurios reikalingos kaip nuolatinės, o ne atsitiktinės, turi pareigą imtis visų priemonių, kad jos būtų mokamos tiek ir susirandant tinkama darbą, tiek dirbant darbo biržoje pasiūlyta darbą, tiek surasdamas galimybes teikti lėšas vaikui pasiskolinant pinigus iš kitu asmenų ar jų gaunant bet kuriais kitais teisėtais būdais. Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbiu priežasčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124/2008). Svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkia finansine padėti, įkalinimą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20/2014).

3.5. Apibendrindama skundo argumentus, apeliantė nurodo, kad G. Š. nuo 2013 m. gruodžio 2 d. dirba UAB „A.“. Pervesdamas pinigines sumas dukters išlaikymui, laikotarpiu iki 2019 m. balandžio mėn. teismo sprendimą vykdė dalinai, dėl ko susidarė išlaikymo įsiskolinimas, o nuo 2019 m. gegužės mėnesio (įskaitant ir 2019 m. kovo mėnesį) išlaikymo neteikė. Turėdamas pareigą vaiko išlaikymui mokėti teismo nustatytą sumą ir būdamas darbingas, G. Š. neįsidarbino pakankamai apmokamame darbe, todėl būtent G. Š. kaip skolininkas, o ne objektyvios pateisinamos priežastys sukūrė situacija, dėl kurios teismo nustatytos lėšos negali būti išieškomos. Atsižvelgiant į tai, kad objektyvios priežastys nekliudo skolininkui pasirinkti tinkamai apmokamą darbą, darytina išvada, kad pareigos išlaikyti dukrą jis pilnai nevykdo be svarbių priežasčių, todėl yra pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 164 straipsnį, nevykdant teismo sprendimo (BK 245 straipsnis).

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į pateiktą skundą išteisintasis G. Š. prašo palikti nepakeistą 2020 m. kovo 19 d. pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. G. Š. atsiliepime nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad kaltinamasis tyčia stengėsi neprimokėti pinigų sumų, kad jis būtų slapstęsis ar kitaip tyčia nemokėjo išlaikymo vaikui. Atvirkščiai, teismas įvertino tai, kad kaltinamasis visą laiką dirbo, periodiškai mokėjo išlaikymą, o, netekęs darbo, užsiregistravo darbo biržoje, derasi dėl automobilių remonto verslo įkūrimo, išlaikymą moka.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir išteisintojo gynėjas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teisingą ir pagrįstą teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

6. Nukentėjusiosios apeliacinis skundas tenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad, vertinant įrodymus, svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Kolegija pažymi, kad procesas apeliacinės instancijos teisme yra tokia baudžiamojo proceso stadija, kurioje teismas, paisydamas apelianto pateikto apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan.

8. Kartu pažymėtina, kad įstatymas nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia atsižvelgdamas į subjektus, dėl kurių nagrinėjama byla, ir pagal dalyką, kurį sudaro nagrinėjamos bylos faktinis ir teisinis turinys. Pagal BPK 255 straipsnį byla nagrinėjama teisme tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato prokuroro kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamu atveju kaltinamasis aktas surašytas ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisimajame posėdyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, dėl to, kad G. Š. laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. spalio 27 d. vengė išlaikyti vaiką. Taigi, nukentėjusiosios skundo teiginiai ir prašymai, pvz., pripažinti kaltu ir nuteisti G. Š. pagal BK 145, 146 ar 245 straipsnius, tirti aplinkybes susijusias su 2014 m. birželio 2 d. teismo sprendimo dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ar kompensacijos G. P. išmokėjimo nevykdymo, išteisintojo turtinės padėties ne kaltinime nurodytu laikotarpiu nustatymu ir pan., nenagrinėjami, nes tai nėra apeliacinio skundo dalykas. Teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra susiję su G. Š. atžvilgiu surašytu kaltinamuoju aktu, kurio pagrindu baudžiamoji byla teisėjo nutartimi buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Žemesnės instancijos teismas

9. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus, teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus, išnagrinėjęs nukentėjusios apeliacinį skundą, iš naujo įvertinęs kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas netinkamai vadovavosi jau minėto BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų kaltinančiais įrodymais, todėl padarė klaidingas, faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Remiantis aptartu, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis G. Š. dėl kaltinimo pagal BK 164 straipsnį naikintinas, priimant jo atžvilgių naują, apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

10. Teisėjų kolegija nustatė, kad G. Š. pagal 2014 m. birželio 2 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą vengė pareigos mokėti išlaikymą G. Š., gimusiai (duomenys neskelbtini), po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2013 m. birželio 27 d.) iki dukters pilnametystės, laikotarpyje nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. spalio 27 d. teismo priteisto išlaikymo nemokėjo, nors laikotarpyje nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m spalio 17 d. turėjo oficialų darbą – dirbo UAB „A.“ ir už jį gavo užmokestį, todėl turėjo galimybę įvykdyti teismo sprendimą pilnai, tačiau jo nevykdė, dėl ko iki 2019 m. spalio 27 d. susidarė 918,60 Eur įsiskolinimas G. Š.. Tokiais veiksmais G. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje.

11. G. Š. savo kaltės nepripažino. Jo pozicija viso bylos proceso metu buvo gynybinio pobūdžio.

11.1. Apklaustas pirmosios instancijos teisme, G. Š. kaltu prisipažino iš dalies. Parodė, kad jis iki 2019 m. spalio mėnesio dirbo UAB „A.“. Jo atlyginimas buvo apie 700 eurų. Alimentus pervesdavo įmonė iš jo atlyginimo. Kadangi alimentų suma indeksuodavosi, atsirasdavo dalinis įsiskolinimas, kurį jis padengdavo asmeniškai, nes įmonės direktorius nenorėjo didinti įmokų dėl papildomų buhalterinių apskaičiavimų. Liepė šią problemą pačiam spręsti. Jis asmeniškai pervesdavo po 300-400 eurų. Taip buvo sutarę su G. ir toks mokėjimas jai tiko. Paskutinius kelis mėnesius atsirado 900 eurų įsiskolinimas, nes jis nuo gegužės mėnesio iš UAB „A.“ negavo pajamų. Kadangi pagrindiniai užsakovai, su kuriais kaltinamasis dirbo, bankrutavo kovo mėnesį, jo kontraktas buvo sustabdytas ir nuo gegužės mėnesio jis negavo jokių pajamų. UAB „A.“ išdirbo dar iki spalio mėnesio, nes bandė atgaivinti darbo ryšius, turėjo išspręsti problemas įmonėje, nes pagrindinis užsakovas UAB „A. s.“ bankrutavo ir atsirado daug problemų iš kitų užsakovų, atsirado atsiskaitymo problemos su samdomais darbininkais – betonuotojais, statybininkais, trinkelių klojėjais. Kadangi jis buvo atsakingas už savo projektus tam tikroje srityje, jis buvo kaltinamas, kad laiku nepastebėjo įmonės nemokumo, kad nesugebėjo suvaldyti situacijos, atnešė įmonei nuostolius, todėl jam teko išeiti iš darbo. Tuo metu neturėjo jokių pajamų, gyveno pas tėvus, padėjo mama, žmona, skolinosi pinigų pragyvenimui. Dėl to, atsirado apie 900 eurų įsiskolinimas už alimentus. Užmokesčio iš įmonės negavo, nes buvo įsiskolinęs įmonei – turėjo sumokėti už kurą, už telefoną. Kol bandė įmonėje atstatyti ryšius, visu tuo naudojosi, o vėliau viską jam išskaitė iš atlyginimo. Jokių papildomų pajamų tuo metu neturėjo. Automobilių sportu nebesiverčia jau trys metai, individualia veikla neužsiėmė. Šiai dienai beveik visą įsiskolinimą padengė iš lėšų, kurias davė jo mama, žmona, gavo išmoką iš Darbo biržos. Ikiteisminio tyrimo metu to neturėjo galimybių padaryti, neturėjo iš kur gauti pajamų, todėl nepadengė to įsiskolinimo. Kitais būdais išlaikymo neteikė, nes nebuvo galimybių susitikti su vaiku. Šiuo metu planuoja atidaryti autoservisą ir užsiimti individualia veikla, nes gerai išmano automobilius, yra Lietuvos automobilių sporto meistras, visą gyvenimą važiavo su sportiniais automobiliais. Įmonės steigimą finansuos jo kolegos, kompanionai, jis bus atsakingas už automobilių remontą, priežiūrą. Dabartinėje santuokoje taip pat turi mažametį vaiką, kurį išlaiko kartu su žmona. Vedybinės sutarties su dabartine sutuoktine greičiausiai nėra sudaręs, nepamena. Jo ir sutuoktinės pajamos atskiros, į jos piniginius reikalus jis nelenda ir nežino, kokias pajamas ji gavo nuo 2019 m. gegužės iki spalio mėnesio. Sutuoktinės pajamos apie 600-700 eurų. Gailisi, kad tiek buvo sukurta problemų, ateityje tokių problemų nebus. Šiuo metu dar asmeninių pajamų neturi, mėnesio laikotarpyje tikisi gauti pirmą atlyginimą. Supranta, kad turi mokėti išlaikymą savo vaikui (2 t., b. l. 10-14);

11.2. Ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. rugsėjo 26 d. G. Š. įteikus pranešimą apie įtarimą jis parodymus duoti atsisakė (1 t., b. l. 155);

11.3. 2019 m. lapkričio 20 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju G. Š. nurodė, kad kaltu neprisipažįsta. G. P. yra jo buvusi žmona, jų santuoka teisiškai nutraukta. Turi bendrą dukterį G. Š.. Patvirtino, kad 2014 m. birželio 2 d. teismo sprendimu iš jo buvo priteistas išlaikymas dukrai po 600 Lt. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. nuo 2013 m. birželio 27 d. Teismo priteistą išlaikymą mokėjo. Nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. spalio 17 d. jis dirbo UAB „A.“, teismo priteistas išlaikymas dukrai buvo pervedamas tiesiogiai iš jo gaunamo uždarbio UAB „A.“. Sutinka, kad nuo 2019 m. gegužės 8 d. nebuvo padarytas nei vienas pervedimas dukros išlaikymui, tačiau tai atsitiko dėl objektyvių priežasčių, kadangi nuo to laiko jis negauna jokių pajamų, nors oficialiai iki 2019 m. spalio 17 d. buvo laikomas dirbančiu asmeniu. UAB „A.“ jis dirbo (duomenys neskelbtini), o bankrutavus įmonės užsakovams UAB „A. s.“ įmonė neteko pajamų ir automatiškai jam nemokėjo už jo darbą. Jo banko sąskaitos buvusios žmonos iniciatyva per teismo antstolį yra užblokuotos, jis jomis disponuoti negali, todėl negali pasiimti net kredito, iš kurio galbūt galėtų sumokėti teismo priteistą išlaikymą, gavus kažkokias pajamas automatiškai bus nuskaičiuota vaiko išlaikymui. Visą ta laikotarpį jis nevengė mokėti išlaikymo dukrai, tačiau nemokėjo dėl to, jog neturėjo jokių pajamų, o pats pragyveno iš planuotų santaupų, tačiau jų teismo priteistam išlaikymui mokėti neužteko. Nuo 2019 m. lapkričio 4 d. yra registruotas darbo biržoje, ten gaus bedarbio išmoką, iš kurios bus dengiamas jo įsiskolinimas dukros išlaikymui (1 t., b. l. 161-162).

12. Nukentėjusioji G. P. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad išlaikymas nebuvo teikiamas nuo balandžio mėnesio. Dar kovo mėnesį pinigus pervedė, o balandį mokėjimo negavo. Dėl vieno mėnesio ji gali suklysti. Pažymi, kad ne kartą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vengimo išlaikyti vaiką, tada atsirasdavo pinigų padengti įsiskolinimą, paaiškinimai būdavo identiški – pasiskolinau, padėjo močiutės. G. Š. net nepažįsta tėvo, nes jis nededa pastangų susitikti su ja. Ji kalbėjosi su kaltinamojo draugais, pažįstamais. G. Š. negyvena ir niekada negyveno su savo tėvais V.. Ji dažnai mato G. Kaune tose vietose, kurios tikrai nėra V.. Jis dažnai keičia automobilius, vairuoja prabangius automobilius, jo sutuoktinė važinėja Mercedes Benz klasės automobiliu. Iš nuotraukų Facebook matyti, kad jo gyvenimas nėra skurdus – jis keliauja, buvo surengtos prabangios vestuvės, vakarėliai, kaltinamasis dalyvauja automobilių sporto varžybose, prisistatinėja kaip lenktynininkas, todėl turi mokėti mokesčius, pirmiausia klubui, už kurį lenktyniauja. Ji pati matė kaltinamąjį važiuojant Kauno centre, Naujųjų metų išvakarėse matė apsipirkinėjantį „R.“ parduotuvėje A.. Jis visada gerai rengiasi, gerai gyvena, tik lėšų vienam vaikui nėra. Jo vaikas, kuris auga naujoje šeimoje, yra išlaikomas, jam nieko netrūksta, tačiau G. Š. niekas neprideda. Kai prasideda bylinėjimasis pagal baudžiamąją teisę, lėšų atsiranda. Jos žiniomis kaltinamasis gyvena kotedže A. (2 t., b. l. 10-14).

13. G. Š. kaltė grindžiama šiais įrodymais:

13.1. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas M. B. parodė, kad jis yra UAB „A.“‘ direktorius, G. Š. yra buvęs įmonės darbuotojas. Kaltinamasis dirbo projektų vadovu. Darbo sutartis su juo buvo nutraukta, nes 2019 metais bankrutavo „A. s.“, kuri buvo kaip motininė įmonė, per kurią eidavo visi užsakymai. Per ją daugiausia darbų eidavo. Kai sumažėjo užsakymų, nebuvo iš ko mokėti darbo užmokesčio. Kai darbų nebeliko, darbuotojas pasidarė nebereikalingas. G. Š. buvo visada mokamas atlyginimas. Tik kai sumažėjo užsakymų, nebebuvo iš ko mokėti. Buvo atleista didžioji dalis darbuotojų ir jiems atlyginimas nebuvo sumokėtas. Nuo gegužės iki spalio mėnesio pinigai į G. Š. sąskaitą – priskaičiuotas darbo užmokestis, kaip nurodyta teismui pateiktoje pažymoje, nebuvo pervesta. Vasario 18 d. G. Š. buvo pervestos lėšos ūkio išlaidoms – įsigyti prekėms į numatytą objektą. Tai patvirtina kasos išlaidų orderis, kurio kopiją pateikia teismui. Po to tą objektą atšaukė. Buvo sutarta, kad tas ūkio išlaidas įmonė pasidengs per darbo užmokestį. Su šia pažyma jie susidengę darbo užmokestį, tačiau G. įmonei dar skolingas 100 eurų. Įmonės telefonas ar automobilis G. Š. nebuvo suteikti, todėl jokių pinigų įmonei už tai jam nereikėjo grąžinti. Įmonės veikla vykdoma V., tačiau G. Š. darbo vieta buvo mobili. Užsakymų sumažėjo dėl pagrindinio partnerio UAB „A. s.“ bankroto. Įmonės veikla daugiausia persikėlė į užsienį. Buvo ir daugiau darbuotojų, kurie neatliko savo funkcijos, todėl juos atleido (2 t., b. l. 35-39);

Žemesnės instancijos teismas

13.2. Iš 2014 m. birželio 2 d. Kauno apylinkės teismo sprendimo matyti, kad iš G. Š. priteistas išlaikymas G. Š. po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2013 m. birželio 27 d.) iki dukters pilnametystės (1 t., b. l. 58–64);

13.3. Iš antstolio Sauliaus Užkuraičio patikslintų apskaičiavimų dėl išlaikymo įsiskolinimo, matyti, kad išlaikymo įsiskolinimas iki 2019 m. spalio 27 d. buvo 918,60 Eur, iki 2020 m. sausio 28 d. – 32,60 eurų, iki 2020 m. vasario 27 d. – permoka 39,40 Eur (1 t., b. l. 103–104, 2 t., b. l. 5–7, 2 t., b. l. 24–26);

13.4. Iš 2019 m. rugpjūčio 9 d. pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 164 straipsnį dėl to, kad G. Š., gim. (duomenys neskelbtini), pagal 20014 m. birželio 2 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą vengia išlaikyti dukrą G. Š., gim. (duomenys neskelbtini), dėl ko iki 2019 m. birželio 27 d. susidarė 1356,22 eurų įsiskolinimas (1 t., b. l. 1–4);

13.5. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. lapkričio 20 d. pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą, matyti, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m spalio 17 d. G. Š. draudėjas buvo ir mokėjo socialinio draudimo įmokas UAB „A.“. Jo draudžiamos pajamos sudarė 245 Eur už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 17 d. – 398,83 Eur (1 t., b. l. 117–118);

13.6. Iš 2019 m. lapkričio 20 d. Sodros duomenų bazės išrašo matyti, kad G. Š. dirbo UAB „A.“ nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. spalio 17 d. (1 t., b. l. 143–144);

13.7. Iš Darbo biržos išrašo matyti, kad G. Š. registruotas Darbo biržoje nuo 2019 m. lapkričio 4 d. (1 t., b. l. 145);

13.8. Iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės išrašo matyti, kad duomenų apie G. Š. priklausančias transporto priemones nėra (1 t., b. l. 147);

13.9. Iš 2013 m. lapkričio 29 d. sudarytos darbo sutarties matyti, kad G. Š. priimamas į darbą UAB „A.“ vadybininko pareigas, jam mokant 500 litų mėnesinį darbo užmokestį, nustatant ne visą darbo laiką – 4 valandas per dieną. Nuo 2018 m. sausio 1 d. G. Š. nustatyta 3 valandų darbo dienos trukmė. Nuo 2019 m. spalio 17 d. G. Š. atleistas iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 punktą (2 t., b. l. 22);

13.10. Iš pateikto E. Š. sąskaitos išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. kovo 1 d. E. Š. sąskaitoje buvo 8021,20 Eur įplaukų (2 t., b. l. 28-31);

Žemesnės instancijos teismas

13.11. Iš kasos išlaidų orderio matyti, kad UAB „A.“ G. Š. 2019 m. vasario 18 d. sumokėjo 1500 Eur ūkio išlaidoms (2 t., b. l. 32).

14. BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.). Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitokias turtines lėšas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2011). Atsakomybė už BK 164 straipsnyje numatytą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą atsiranda po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014). Taigi, pripažįstant asmenį kaltu dėl šiame straipsnyje numatytos veikos, būtina nustatyti, jog asmuo žinojo apie pareigą mokėti nustatyto dydžio alimentus, turėjo realią galimybę tai daryti, tačiau to nedarė. Motyvai, kodėl tai nebuvo daroma, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Atsižvelgiant į tai, jog vaikų išlaikymas yra neišvengiama tėvų pareiga, materialinis vaikų išlaikymas yra būtinas ir neišvengiamas užtikrinti visų pirma būtiniausius fiziologinius vaiko poreikius, vadovaujantis vaiko, kuris pats savimi pasirūpinti ir išgyventi negali, interesais, vengimas išlaikyti vaiką laikomas pavojinga visuomenei veika, dėl ko taikoma griežčiausia – baudžiamoji atsakomybė.

15. Pareigą G. Š. rūpintis savo nepilnamečiu vaiku patvirtina Kauno miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimas Nr. 2-2269-886/2014 dėl išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo, kuriuo iš atsakovo G. Š. priteistas išlaikymas G. Š. po 600 litų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2013 m. birželio 27 d.) iki dukters pilnametystės. Sprendime nurodyta, kad išlaikymo suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio 17 dieną. Išlaikymo suma indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Tai, kad išteisintasis žinojo apie pareigą išlaikyti vaiką, patvirtina paminėtas teismo sprendimas bei paties G. Š. parodymai, taip pat nukentėjusiosios parodymai. Nuo tokios pareigos įstatymo nustatyta tvarka išteisintasis nebuvo atleistas.

16. Sprendimą išteisinti G. Š. pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad išteisintasis nevengė pareigos pagal teismo sprendimą teikti nepilnamečiui vaikui išlaikymą, jo veikoje nebuvo piktybiškumo ir jis nesiekė išvengti pareigos mokėti išlaikymą vaikui periodinėmis išmokomis, o to nedarė dėl to, jog neturėjo galimybės, kadangi byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad G. Š. 2019 m. gegužės – spalio mėnesį gavo atlyginimą. Su tokia Kauno apylinkės teismo padaryta išvada sutikti negalima. Teisėjų kolegija laiko, kad tokia išvada buvo padaryta išsamiai neišanalizavus byloje esančių įrodymų turinio, nepalyginus iš skirtingų įrodymų šaltinių gautos informacijos, t. y. teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti, taip pažeistos BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio nuostatos ir priimtas nepagrįstas bei neteisėtas išteisinamasis nuosprendis. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad G. Š., būdamas darbingas, turėdamas turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių, sąmoningai vengė išlaikyti savo nepilnametį vaiką.

16.1. Visų pirma, vertinant paties G. Š. poziciją viso bylos proceso eigos metu, akivaizdžiai matyti, kad jo parodymai nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. rugsėjo 26 d. pareiškus pranešimą apie įtarimą G. Š. parodymus duoti atsisakė. Apie pačią finansinę galimybę mokėti teismo vaiko išlaikymui priteistą sumą, laiku nemokamą atlyginimą jis informacijos neteikė, nors G. Š. UAB „A.“ dirbo iki 2019 m. spalio 17 d. Tokiu būdu, 2019 m. lapkričio 20 d. įteikus pranešimą apie įtarimą, G. Š. patvirtino, kad nuo 2019 m. gegužės 8 d. nebuvo padarytas nei vienas pervedimas dukros išlaikymui, tačiau nurodė, kad mokėti nevengė, tai atsitiko dėl objektyvių priežasčių, kadangi nuo to laiko negavo jokių pajamų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, G. Š. kaltę pripažino iš dalies. Nurodė, kad jo atlyginimas buvo apie 700 eurų, tačiau iš UAB „A.“ negavo jokių pajamų nuo gegužės mėnesio, kadangi jo pagrindiniai užsakovai bankrutavo kovo mėnesį. Įmonėje dirbo iki spalio mėnesio, nes bandė atgaivinti darbo ryšius. Tokiu būdu įmonei susidarė įsiskolinimas už kurą, telefoną, kas vėliau buvo išskaičiuota iš atlyginimo. Nors G. Š. savo kaltę neigė, nurodydamas, kad neturėjo objektyvių galimybių vykdyti teismo sprendimą išlaikyti vaiką, tačiau šių išteisintojo parodymų nepatvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Iš pateiktos darbo sutarties kopijos matyti, kad sutartas darbo užmokestis buvo 500 litų per mėnesį. G. Š. iš darbo buvo atleistas pagal Darbo kodekso 55 straipsnį, t. y. savo noru (2 t., b. l. 20-22). Iš pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas taip pat matyti, kad G. Š. 2019 m. sausio – spalio mėnesiais buvo priskaičiuojamos 245 Eur draudžiamos pajamos, iš jų išskaičiuojant pajamų ir socialinio draudimo mokestį, o 2019 m. vasario 15 d. ir 2019 m. gegužės 8 d. jam išmokėtas 149,60 Eur atlyginimas (2 t., b. l. 23). Liudytojas M. B., buvusio G. Š. darbdavio UAB „A.“ direktorius, taip pat nurodė, kad darbo užmokestis G. Š. paskutinį kartą buvo išmokėtas gegužės 8 d. Už tolimesnius mėnesius buvo pervestos tik ūkio išlaidos. M. B. teismui pateikė kasos pajamų orderį, iš kurio matyti, kad 2019 m. vasario 18 d. G. Š. buvo išmokėta 1500 Eur. Liudytojas taip pat nurodė, kad išėjęs iš darbo, G. Š. liko skolingas apie 100 Eur. Liudytojas paneigė išteisintojo nurodytas aplinkybes, jog G. Š. buvo suteiktas įmonės telefonas ar automobilis, todėl atleidimo metu nebuvo jokios materialinės atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks išteisintojo parodymų turinys parodo prieštaravimus tarp jo paties nurodytų aplinkybių ir kitų byloje surinktų įrodymų, kas leidžia teigti, jog parodymus G. Š. keitė priklausomai nuo situacijos ir byloje surinktų duomenų bei jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių turinio. Be to, savo parodymuose jis pažymi, kad jo buvusi sutuoktinė G. P. laikotarpiu nuo gegužės iki spalio mėnesio neleido susitikti su dukra, jų pokalbiai baigdavosi tuo, kad jis tik mokėtų pinigus, daugiau nieko iš jo nereikia. Toks išteisintojo požiūris taip pat duoda pagrindo išvadai, jog jis nesutinka su teismo sprendimu ir jam priteisto išlaikymo nemoka ne dėl objektyvių priežasčių – lėšų ar pajamų trūkumo, bet sąmoningai, tyčia vengdamas šios prievolės.

16.2. Išvadą, kad G. Š. vengia mokėti jo vaikui priteistą išlaikymą, leidžia daryti ir kiti duomenys. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad šiuo metu Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės G. P. ieškinį dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui padidinimo ir išlaikymo formos pakeitimo. Atsakovo G. Š. atstovas 2020 m. sausio 27 d. priešieškinyje nurodė, kad atsakovas G. Š. yra dirbantis asmuo, jo pajamos yra apie 731,18 Eur, jis turi (duomenys neskelbtini) specialybę, todėl darytina išvada, kad atsakovo pajamos yra pakankamos teikti priteistiną išlaikymą periodinėmis išmokomis. Tačiau teismui nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, G. Š. pozicija dėl finansinės padėties, turimų ir gaunamų pajamų ir galimybės išlaikyti vaiką pakito, ką patvirtina nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys ir jau aptarti duomenys. Tai paminėti išteisintojo parodymai apie laikotarpį, kuomet atlyginimas jam apskritai nebuvo mokamas ir jis neturėjo realios galimybės mokėti alimentus.

17. Apylinkės teismas, priimdamas G. Š. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi tuo, kad, kol G. Š. dirbo UAB „A.“ ir įmonės finansinė padėtis buvo gera, alimentai buvo mokami kas mėnesį, be to, teismas atsižvelgė į tai, jog byloje neįrodyta, jog kaltinamasis gavo darbo užmokestį laikotarpiu 2019 m. gegužės-spalio mėnesiais ir turėjo realią galimybę mokėti alimentus, o kaltinamojo sutuoktinės pajamos nebuvo stabilios, atitinkamai laikotarpis, kuriuo kaltinamasis nemokėjo alimentų yra gana trumpas – 5 mėnesiai ir jis susijęs su finansiniais sunkumais įmonėje, todėl teismas sprendė, kad kaltinamojo veikoje nebuvo piktybiškumo ir jis nesiekė išvengti pareigos mokėti išlaikymą vaikui periodinėmis išmokomis, o to nedarė dėl to, jog neturėjo galimybės. Tačiau tokios nuosprendį priėmusio teismo išvados prieštarauja byloje nustatytų duomenų visumai, ir, priešingai, paneigia G. Š. nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad dabartinis įstatymas nereikalauja, jog baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti piktybiškumo požymį. Pakanka nustatyti, jog asmuo žinodamas apie tokią pareigą, turėdamas realią galimybę tai daryti, ją vykdyti, jos nevykdė.

17.1. Kaip matyti iš UAB „A.“ pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas (2 t., b. l. 23), laikotarpiu nuo 2019 m. sausio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio G. Š. dirbo UAB „A.“ ir šiuo laikotarpiu jis gavo 1586,31 Eur pajamų. Šie rašytiniai duomenys patvirtina, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu išteisintasis dirbo UAB „A.“, pažymoje nurodytos socialinio draudimo įmokų sumos, jo gautos draudžiamos pajamos. G. Š. paaiškino, kad iš tiesų jokių pajamų iš UAB „A.“ nuo gegužės mėnesio jis negavo, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, darbo santykiuose su bendrove jis išbuvo ilgą laiką, iš pateiktos pažymos matyti, kad jam buvo skaičiuojamas darbo užmokestis, mokamos socialinio draudimo įmokos, be to, vertinant aukščiau aptartus jo parodymus viso proceso metu kaip nepatikimus, teisėjų kolegijos nuomone, nebuvo jokio objektyvaus teisinio pagrindo tikėti ne rašytiniais duomenimis, o gynybine kaltinamojo versija. Tuo labiau, kad pinigų išmokėjimo faktą patvirtino ir įmonės direktorius M. B.. Minėtas liudytojas patvirtino, kad G. Š. buvo pervesti pinigai ūkio išlaidoms. Byloje esantis kasos išlaidų orderis patvirtina, kad G. Š. 2019 m. vasario 18 d. ūkio išlaidoms buvo išduota 1 500 Eur (2 t., b. l. 32). Liudytojas nurodė, kad objektas, kuriam skirtos ūkio išlaidos, buvo atšauktas, todėl tos lėšos liko pas G. Š., su šiomis išlaidomis buvo susidengtas darbo užmokestis, o G. Š. liko skolingas apie 100 Eur. Kaip jau minėta, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio iki spalio mėnesio, paskaičiuotas G. Š. išmokėtinas darbo užmokesti sudarė 1586,31 Eur, iš kurių 2019 m. vasario 15 d. ir 2019 m. gegužės 8 d. buvo sumokėta po 149,60 Eur, dar 1500 Eur buvo išmokėta 2019 m. vasario 18 d., tokiu būdu, G. Š. buvo išmokėtas darbo užmokestis, o pats G. Š., kaip ir nurodo liudytojas M. B., liko skolingas įmonei. Tokiu būdu, aplinkybė, kad G. Š. darbo užmokestis buvo išmokėtas avansu ir naudojantis kasos išlaidų orderiu, darbdaviui ir toliau mokant socialinio draudimo įmokas, paneigia apylinkės teismo išvadas, jog darbo užmokestis už 2019 m. gegužės – spalio mėnesius G. Š. nebuvo išmokėtas. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad išteisintasis nesiėmė priemonių ne tik tinkamai vykdyti savo pareigą išlaikyti vaiką, tačiau siekė nuslėpti savo gaunamas pajamas, kuomet atlyginimas jam buvo išmokėtas iš anksto.

17.2. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo jokios paaiškinamos priežasties nesivadovauti objektyviu neginčijamu įrodymu – banko pateikta pažyma apie išteisintojo sutuoktinės E. Š. banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas. Kaip matyti iš pateikto sąskaitos išrašo, laikotarpiu nuo gegužės 10 d. iki spalio 23 d. E. Š. iš UAB „D. L.“ gavo 1455 Eur, taip pat, 1190 Eur į sąskaitą įnešė grynaisiais pinigais. Pažymėtina, kad įmonė UAB „D. L.“ įregistruota 2018 m. balandžio 24 d., E. Š. yra šios įmonės direktorė. Kaip matyti iš viešai internete prieinamos informacijos įmonė „D. L.“ užsiima prekyba automobiliais iš viso pasaulio, įmonei priklauso dvi transporto priemonės, įmonės pardavimo pajamos 2019 m. sudarė 30 000 – 50 000 Eur, todėl sutikti su apylinkės teismo išvadomis, kad išteisintojo sutuoktinės pajamos buvo nestabilios, nėra pagrindo.

17.3. Šių duomenų visuma patvirtina, jog G. Š. jam inkriminuojamu laikotarpiu turėjo pajamų ir turėjo objektyvią galimybę mokėti vaikui alimentus, tačiau šios pareigos jis nevykdė. Nors byloje yra duomenys, kad darbovietė, kurioje G. Š. dirbo, prarado vieną iš klientų, tačiau tai nepaneigia teisėjų kolegijos įsitikinimo, jog jis turėjo faktinių pajamų ir galėjo mokėti vaikui alimentus. Be to, išteisintojo parodymai, kad jam atlyginimas buvo tik priskaičiuojamas, bet nebuvo nemokamas, paneigti objektyviais duomenimis – kasos pajamų orderiu. Šiuo atveju net ir tai, kad išteisintasis gavo nedideles pajamas, neatleido jo nuo pareigos teikti vaikui išlaikymą, kuris atsižvelgiant į faktinį jo dydį ir taip yra minimalus.

17.4. Kaip jau minėta, G. Š. nepakankamą finansinę padėtį priteistam vaiko išlaikymui mokėti aiškino tuo, kad jis nurodytu laikotarpiu neturėjo pajamų, tačiau toks jo elgesys visiškai nesuderinamas su tėvo pareiga išlaikyti vaiką, ir negali būti laikomas pateisinančiu, šalinančiu jo baudžiamąją atsakomybę. Apie tai, kad G. Š. veikė tyčia, patvirtina visuma teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų, o būtent tai, kad G. Š. žinojo apie savo pareigą, faktiškai turėjo pajamų (2019 m. vasario 18 d. gavo 1500 Eur, kas įvertinus jos mėnesines pajamas (150 Eur) yra didelė suma), tačiau vaikui išlaikymo neteikė. Būdamas suaugęs, išsilavinęs asmuo taip elgdamasis nebejotinai suvokė, jog tokia veika neteisėta, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tačiau vis tiek taip elgėsi. Tai, kad veika tyčinė, rodo ir pakankamai ilgas laiko tarpas, kurį ši veika truko. Be to, kaip nustatyta byloje, G. Š. yra jaunas, darbingo amžiaus, turintis paklausią specialybę, iki 2019 m. spalio 17 d. dirbo ne pilną darbo dieną (3 valandas per dieną), todėl turėjo galimybę ieškotis papildomo ar geriau apmokamo darbo, tačiau to G. Š. nedarė. Byloje nėra duomenų, kad jis dėl objektyvių priežasčių – ligos, ilgalaikės nelaimės ir kitų pateisinamų (svarbių) priežasčių negalėtų dirbti. Aplinkybės, kad G. Š. finansiškai padeda tėvai ir artimieji giminaičiai, kad jis pinigų pasiskolindavo, taip pat, atsižvelgiant ir į jo paties turėtus darbinius santykius bei sprendimą neieškoti darbo pilnu etatu, rodo, jog jis neturi didelių finansinių problemų ir, nors ir netiesiogiai, paneigia versiją dėl blogos finansinės padėties. Kartu pažymėtina, kad iš antstolių pateiktos vykdomųjų bylų informacijos matyti, kad G. Š. turtas yra įkeistas hipoteka, be to, jis yra areštuotas kelių antstolių, G. Š. transporto priemonių ar kito kilnojamojo turto neturi, jo sąskaitos yra areštuotos, skolininko atžvilgiu vykdoma 12 vykdomųjų bylų pas antstolius (1 t., b. l. 75). Tokiu būdu, konstatuotina, kad, G. Š. su darbo užmokesčiu susijusias išmokas gavus kaip pajamas ūkio reikmėms, buvo apsunkintas sprendimo dėl išlaikymo priteisimo įvykdymas, antstolis neturėjo galimybių iš G. Š. išieškoti lėšų vaikui išlaikyti, todėl nukentėjusioji, išnaudojusi visas civilines teisines išieškojimo priemones, išlaikymo įsiskolinimą gavo iš Vaiko išlaikymo fondo.

18. Aptartų duomenų visuma patvirtina, kad G. Š., žinodamas apie teismo sprendimą, įpareigojantį jį teikti išlaikymą savo vaikui ir turėdamas pajamų, tai yra turėdamas realią galimybę, vengė teikti lėšas nepilnamečiui vaikui išlaikyti, nesistengė išlaikyti savo dukros G. Š.. Apylinkės teismo nurodyti argumentai, jog išlaikymas buvo neteikiamas ganėtinai trumpą laiką – 5 mėnesius, o bylos nagrinėjimo metu įsiskolinimas dėl alimentų buvo padengtas, nepaneigia aplinkybės, jog jis vengė pareigos išlaikyti vaiką, nes, asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti, kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas. Šiuo atveju teismo sprendimas, kuriuo nustatytas išlaikymo, kurį privalo išteisintasis teikti savo vaikui, būdas ir dydis, nepakeistas ir nepanaikintas, todėl teismo sprendimu paskirtą pareigą G. Š. privalėjo vykdyti taip, kaip nustatyta. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir pagal objektyviuosius veikos požymius – kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį ir kt. Nagrinėjamoje byloje G. Š. tyčios turinį, jo sąmoningą vengimą teikti vaikui išlaikymą atskleidžia aukščiau išanalizuotas jo elgesys tiek dėl pajamų, gautų iš darbo santykiu, nedeklaravimu, tiek jo veiksmų dėl darbo paieškos nesiėmimo, tiek ir siekis nuslėpti savo gaunamas pajamas ar kitokias lėšas, nepateikiant duomenų apie dabartinės sutuoktinės gaunamas pajamas teismo sprendimą vykdančiam antstoliui. Taigi, nustatytos veikos padarymo aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad G. Š. suvokė veikęs neteisėtai (vengęs laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės iki spalio mėnesio mokėti G. Š. periodines išmokas pagal teismo sprendimą) ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl konstatuotina, kad jo veiksmai pagal BK 164 straipsnį kvalifikuoti tinkamai.

19. Skiriant G. Š. bausmę, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad padarytas nusikaltimas nors ir tyčinis, tačiau nesunkus, anksčiau jis Lietuvos Respublikoje neteistas, baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nesumokėjęs, šiuo metu nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai G. Š.atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje, paskyrus laisvės apribojimo bausmę, mažesnę už laisvės apribojimo bausmės vidurkį (BK 48 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai pagal BK 48 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.) asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis šio straipsnio 5 dalyje numatytus draudimus bei šio straipsnio 6 dalyje įtvirtintus įpareigojimus. Laivės apribojimo bausme skiriamų įpareigojimų bei draudimų tikslas – įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, be kita ko, pataisyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų, tai yra savo tikslų ateityje siektų tik teisėtais būdais ir priemonėmis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, G. Š. skirtini įpareigojimai: nustatytu laiku būti namuose ir visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurie padės įgyvendinti bausmės tikslus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

G. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje, ir paskirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę bei Baudžiamojo kodekso (redakcijos, galiojusios iki 2020 m. liepos 1 d.) 48 straipsnio 6 dalies 1, 3 punktuose numatytus įpareigojimus:

1) visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi;

2) visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Išaiškinti G. Š., kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Danutė GiačaitėArūnas PaštuolisAlgirdas Remeika