- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-07
- Bylos Nr.
- e2A-125-555/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15159-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- Z. S.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1560-877/2018 pagal ieškovo A. B. patikslintą ieškinį atsakovei Z. S. dėl bendraturčių nuosavybės naudojimosi tvarkos nustatymo bei atsakovės Z. S. patikslintą priešieškinį ieškovui A. B. dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo arba bendrąja daline nuosavybe esančio turto naudojimosi tvarkos nustatymo, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų E. B., valstybės įmonė Turto bankas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas:
1.1. Nustatyti žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką tarp nekilnojamojo turto bendraturčių pagal VĮ Registrų centro sudarytą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių patikslintą projektą M 1:500 (2018 m. vasario 6 d.):
1.1.1. ieškovas A. B. atskirai naudosis žemės sklypo plotais D- 18 kv. m., D2-7 kv. m., D3-362 kv. m., viso -387 kv. m. ploto; bendrai naudosis žemės sklypo plotais A1-71 kv. m., A2-27 kv. m., A3-10 kv. m., B-23 kv. m., C-11 kv. m., viso – 142 kv. m.; iš viso A. B. naudojamas žemės plotas sudarys 529 kv. m.;
1.1.2. atsakovė Z. S. atskirai naudosis žemės sklypo plotais E1-133 kv. m., E2-408 kv. m., viso – 541 kv. m., bendrai naudosis žemės sklypo plotais A1-71 kv. m., A2-27 kv. m., A3-10 kv. m., B-23 kv. m., C-11 kv. m., viso – 142 kv. m.; iš viso Z. S. naudojamas žemės plotas sudarys 660 kv. m.;
1.1.3. M. B. turto paveldėtojai atskirai naudosis žemės sklypo plotais F1-72 kv. m., F2-169 kv. m., viso – 241 kv. m., bendrai naudosis žemės sklypo plotais B-23 kv. m., C-11 kv. m., viso – 34 kv. m.; iš viso M. B. turto paveldėtojų naudojamas žemės plotas sudarys 275 kv. m.
1.2. Nustatyti ūkinio pastato 3I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką:
1.2.1. ieškovas A. B. naudojasi 11,02 kv. m. ploto pirmo aukšto patalpa šio aukšto plane pažymėta indeksu 1-1 (plane pažymėta raudona spalva);
1.2.2. atsakovė Z. S. naudojasi ½ dalimi 2,84 kv. m. ploto pirmo aukšto patalpos šio aukšto plane pažymėtos indeksu 1-2, kurios bendras plotas sudaro 5,68 kv. m. ir ½ dalimi 2,80 kv. m. ploto rūsio (pusrūsio) patalpos, plane pažymėtos indeksu R-1, kurios plotas sudaro 5,39 kv. m., viso atsakovės Z. S. naudojamas plotas sudaro 5,64 kv. m. (plane pažymėta geltona spalva);
1.2.3. T. K. R. ir A. R. įpėdiniai naudojasi ½ dalimi 2,84 kv. m. ploto pirmo aukšto patalpos šio aukšto plane pažymėtos indeksu 1-2, kurios bendras plotas sudaro 5,68 kv. m. ir ½ dalimi 2,79 kv. m. ploto rūsio (pusrūsio) patalpos, plane pažymėtos indeksu R-1, kurios plotas sudaro 5,39 kv. m., viso atsakovės T. K. R. naudojamas plotas sudaro 5,63 kv. m. (plane pažymėta mėlyna spalva).
1.3. Nustatyti ūkinio pastato 4I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką:
1.3.1. ieškovas A. B. naudojasi 9,69 kv. m. ploto pirmo aukšto patalpa šio aukšto plane pažymėta indeksu 1-1 (plane pažymėta raudona spalva);
1.3.2. atsakovė Z. S. ir T. K. R. (A. R.) įpėdiniai bendrai naudosis 6,53 kv. m. ploto pirmo aukšto patalpa, šio aukšto plane pažymėta indeksu 1-2; 0,80 kv. m. ploto pirmo aukšto patalpa, šio aukšto plane pažymėta indeksu 1-3; 6,10 kv. m rūsio patalpa, plane pažymėta R-1. Z. S. ir T. K. R. (A. R.) įpėdinių bendrai naudojamas plotas sudaro 13,45 kv. m.
1.4. Priteisti iš atsakovės ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad būtina nustatyti naudojimosi žemės sklypu ir ūkiniais pastatais tarp bendraturčių tvarką, kadangi ji iki šiol nebuvo nustatyta, o su atsakove gera valia susitarti nepavyko. Ieškovas teigė, kad jo siūloma naudojimosi tvarka yra racionali, užtikrins bendraturčių interesų pusiausvyrą.
3. Atsakovė Z. S. kreipėsi į teismą su patikslintu priešieškiniu, prašydama:
1.5. Atidalinti bendrąja daline nuosavybe esančius ūkinius pastatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) („Sandėlis Nr. 1”) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) („Sandėlis Nr. 2”), bei priteisti šiuos ūkinius pastatus tokia tvarka:
1.5.1. sandėlis Nr. 1 tampa atsakovės Z. S. ir T. K. R. teisių perėmėjų bendrąja nuosavybe lygiomis dalimis (po ½ Sandėlio Nr. 1);
1.5.2. sandėlis Nr. 2 tampa asmenine ieškovo A. B. nuosavybe.
1.6. Netenkinus aukščiau nurodyto reikalavimo, nustatyti bendrąja nuosavybe esančių ūkinių pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) („Sandėlis Nr. 1”) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) („Sandėlis Nr. 2”), naudojimosi tvarką:
1.6.1. ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) („Sandėlis Nr. 1“), naudojasi Z. S. ir kitas bendraturtis nenustatant tikslios Sandėlio Nr. 1 naudojimosi tvarkos;
1.6.2. ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) („Sandėlis Nr. 2“), atskirai naudojasi A. B..
1.7. Nustatyti bendrąja nuosavybe esančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal 2018 m. kovo 19 d. parengtą bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „BAUPROJEKT“ projektą M 1:500:
1.7.1. ieškovas A. B. atskirai naudojasi A3+D1+D2+D3+G Žemės sklypo plotais (iš viso atskirai – 413 kv. m.), o bendrai naudojasi – A1+B+C Žemės sklypo plotais (iš viso bendrai – 116 kv. m.);
1.7.2. atsakovė Z. S. atskirai naudojasi A2+E1+E2 Žemės sklypo plotais (iš viso atskirai – 589 kv. m.), o bendrai naudojasi – A1 (iš viso bendrai – 71 kv. m.);
1.7.3. M. B. teisių perėmėjai atskirai naudojasi F1+F2 Žemės sklypo plotais (iš viso atskirai – 241 kv. m.), o bendrai naudojasi – B+C Žemės sklypo plotais (iš viso bendrai – 34 kv. m.);
1.8. Priteisti iš ieškovo atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovė prašė teikti prioritetą pastatų atidalijimui pagal istoriškai nusistovėjusią naudojimosi jais tvarką, o žemės sklypo naudojimosi tvarką nustatyti pagal jos užsakymu parengtą projektą, nes jos siūlomas būdas yra racionalus, atitinkantis istoriškai (jau daugiau kaip 40 metų) nusistovėjusią tvarką, kai tuo tarpu ieškovo siūloma tvarka ir projektas ne tik, kad nepašalins bendraturčių nesutarimų, bet ir sąlygos naujus, ji neteks privatumo, nes bus vaikštoma pro jos gyvenamojo namo patalpų langus ir pan.
Atsiliepimas
5. Trečiasis asmuo E. B. paaiškino, kad palaiko atsakovės Z. S. poziciją ir teigė, kad J. B. niekada sandėliu 3I1m nesinaudojo.
6. Trečiasis asmuo Valstybės įmonė Turto bankas nurodė, kad 2008 m. spalio 27 d. pateiktas pareiškimas notarui dėl M. B. palikimo priėmimo, tačiau nėra duomenų apie M. B. palikimo perėjimą valstybei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, o patikslintą priešieškinį tenkino:
1.9. nustatė bendrąja nuosavybe esančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „BAUPROJEKT“ 2018 m. kovo 19 d. parengtą projektą M 1:500:
1.9.1. ieškovas A. B. atskirai naudojasi A3 (20 m²), D1 (18 m²), D2 (7 m²),D3 (362 m²), G (6 m²) Žemės sklypo plotais (iš viso atskirai – 413 m²), o bendrai naudojasi – A1 (71 m²), B (23 m²), C (22 m²) Žemės sklypo plotais (iš viso bendrai – 116 m²);
1.9.2. atsakovė Z. S. atskirai naudojasi A2 (48 m²), E1 (133 m²), E2 (408 m²) Žemės sklypo plotais (iš viso atskirai – 589 m²), o bendrai naudojasi – A1 (iš viso bendrai – 71 m²);
1.9.3. M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisių perėmėjai atskirai naudojasi F1 (72 m²), F2 (169 m²) Žemės sklypo plotais (iš viso atskirai – 241 m²), o bendrai naudojasi – B (23 m²), C (11 m²), Žemės sklypo plotais (iš viso bendrai – 34 m²).
1.10. atidalino bendrąja daline nuosavybe esančius ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei priteisė šiuos ūkinius pastatus tokia tvarka:
1.10.1. ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tampa Z. S. ir T. K. R. teisių perėmėjų bendrąja nuosavybe lygiomis dalimis (po ½ dalį pastato);
1.10.2. ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tampa asmenine ieškovo A. B. nuosavybe.
2. Priteisė atsakovei Z. S. iš ieškovo A. B. 2 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; valstybei iš ieškovo A. B. priteisė 16,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
3. Teismas nustatė, kad žemės sklypo naudotojai J. B., A. B. (J. B. brolis), T. K. R. ir E. V. 1979 m. gegužės 30 d. sudarė sutartį dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos, kuri buvo įregistruota tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, o ieškovui priklauso turtas, kurį 1979 m. gegužės 30 d. sutarties dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos sudarymo metu valdė J. B..
4. Teismas nurodė, kad J. B. iniciatyva buvo sutarta ūkiniais pastatais ir toliau naudotis ta pačia tvarka – K. V. ir T. K. R. naudojasi Sandėliu Nr. 1, o J. B. ir jokios nuosavybės teisės į ūkinius pastatus neturinti M. B. naudojasi Sandėliu Nr. 2. Nei atsakovė, nei ankstesni atsakovės nuosavybės savininkai niekada nebuvo įleisti į Sandėlį Nr. 2 ir niekada neturėjo galimybės juo naudotis. Tokia ūkinių pastatų naudojimo tvarka, pagal kurią B. šeimos nariai naudojasi visu Sandėliu Nr. 2, o kiti bendraturčiai – visu Sandėliu Nr. 1, ir galiojo nuo pat 1979 metų beveik 40 metų. Be to, atsakovė ir ankstesni jos turto savininkai nuolat gerino Sandėlio Nr. 1 būklę, kadangi turėjo pagrįstą lūkestį dėl beveik 40 metų egzistuojančios ūkinių pastatų naudojimo tvarkos tęstinumo.
5. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, abejojo, kad tarp savininkų nebuvo jokio susitarimo dėl ginčo pastatų naudojimosi tvarkos. Be to, Sandėlyje Nr. 2 įrengti vandens šildytuvai ir kt., skirti aptarnauti M. B. priklausantį gyvenamąjį namą, nors nuosavybės teisės į šį gyvenamąjį namą turėję asmenys neturi nuosavybės teisės į ūkinius pastatus, taip pat patvirtino, kad tarp savininkų buvo susitarta dėl ūkinių pastatų naudojimosi tvarkos, o ūkiniu pastatu 4I1ž naudojosi ne tik jo savininkai, bet ir kiti asmenys. Teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ūkinių pastatų savininkai jais naudojosi atsakovės nurodyta tvarka, kuri bendru savininkų žodiniu susitarimu egzistavo jau 40 metų.
6. Teismas pažymėjo, kad ieškovės pasiūlytas atidalijimo variantas reiškia ne bendraturčių atidalijimą iš bendrosios nuosavybės natūra, bet kompensuojant kitam bendraturčiui jo dalį ūkiniame pastate kitu turtu, t. y. ieškovės ir T. K. R. teisių perėmėjų turima dalimi kitame bendrosios nuosavybės teise valdomame ūkiniame pastate. Teismas nurodė, kad toks atidalinimo būdas nėra laikomas mainų sutartimi ir yra taikomas teismų praktikoje.
7. Dėl ūkinių pastatų teismas sprendė, kad ieškovo siūlomas atidalinimo būdas ir tvarka neatitinka proporcingumo ir bendraturčių interesų pusiausvyros principų, tuo tarpu atsakovės siūlomas atidalijimo būdas ir tvarka yra racionalesnė, maksimaliai eliminuojanti prielaidas konfliktinėms situacijoms kilti, užtikrinanti istorinės – faktinės ūkinių pastatų naudojimo tvarkos tęstinumą. Teismas nusprendęs šalių ginčą išspręsti atidalijimo būdu, dėl atsakovės prašomos nustatyti naudojimosi ūkiniais pastatais tvarkos nepasisakė.
8. Dėl žemės sklypu naudojimosi tvarkos teismas sutiko su atsakove, kad pagal ieškovo pasiūlytą žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektą, ieškovas iš esmės siūlo teismo sprendimu įtvirtinti bendraturčių vaikštinėjimą kito bendraturčio žemės sklypo dalimis ir prieš pat bendraturčio gyvenamojo namo dalies langus. Ieškovas siūlė atitraukti jam tenkančias žemės sklypo dalis taip, kad jos atsidurtų atsakovės gyvenamojo namo dalies teritorijoje, kur yra jos patalpų langai. Tuo tarpu pagal atsakovės siūlomą modelį, prie gyvenamojo namo esančios žemės sklypo dalys lieka taip, kad iš esmės sutaptų su gyvenamojo namo pasidalinimu, o ieškovui tenkanti žemės sklypo dalis yra atitraukiama kitoje žemės sklypo dalyje. Be to, atsakovės pasiūlytas žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas pripažintas artimesniu jau anksčiau nusistovėjusiai tvarkai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį atmesti, o ieškovo ieškinį tenkinti, perskirstyti pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, grąžinti žyminį mokestį, priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme dėl atsakovės nesąžiningumo sumoje 4 396,50 Eur, jei bus netenkintas apeliacinis skundas, priteisti ir apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui šiuo metu priklauso turtas, kurį 1979 m. gegužės 30 d. sutarties dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos sudarymo metu valdė J. B.. Nekilnojamojo turto registro duomenimis J. B. nuosavybes teise nuo 1978 gegužės 31 d. ir 1979 m. gegužės 30 d. sandorio data iki pat 2007 m. kovo 8 d. valdė ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje dalyje J. B. ir A. B. nuosavybes teise valdomi nekilnojamieji daiktai sutapo. Tačiau 1979 m. gegužės 30 d. J. B. nuosavybės teise apskritai nevaldė jokio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
9.2. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo tuo metu galiojančiomis teisės normomis, kuriose buvo nurodyta, kad žemė sovietų okupacijos metu buvo išimtine valstybes nuosavybe ir buvo suteikiama asmenims tik naudotis. Teismas iš esmės neįvertino aplinkybes, kad 1979 m. gegužės 30 d. sutartis buvo sudaryta tarp žemės naudotojų, bet ne tarp bendraturčių. Teismas pažeidė 1964 m. liepos 7 d. CK 98 straipsnio 1 dalies, šiuo metu galiojančio CK 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.72 straipsnio, 4.75 straipsnio ir Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai ir neteisėtai sulyginęs visus J. B. nuosavybės teise valdomus nekilnojamuosius daiktus ir naudotą valstybinės žemės sklypo dalį praeityje su visais ieškovo dabar valdomais nekilnojamaisiais daiktais.
9.3. Faktinė žemės sklype esančių ūkinių pastatų naudojimosi tvarka, priešingai nei nurodė atsakovė ir sprendė teismas, nebuvo susijusi ar kildintina iš 1979 m. gegužės 30 d. sudarytos sutarties dėl žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad faktinė ginčo ūkinių pastatų Nr. 1 ir Nr. 2 naudojimosi tvarka tarp bendraturčių buvo nustatyta. Teismo išvados pagrįstumą apie beveik 40 metų egzistuojančią faktinę ūkinių pastatų naudojimosi tvarką nepatvirtina joks rašytinis įrodymas, joks sandoris, joks įrašas ar atžyma Nekilnojamojo turto registre.
9.4. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatomis, kas reiškia, kad anksčiau sudaryti sandoriai dėl bendrų nekilnojamųjų daiktų – ginčo ūkinių pastatų, naudojimosi tvarkos nustatymo turėjo būti įregistruoti viešame Nekilnojamojo turto registre.
9.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nesivadovavo oficialiu rašytiniu įrodymu – Nekilnojamojo turto registro išrašu (registro Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. birželio 8 d.). Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota ieškovo nuosavybės teisė į ½ dalis abejus ūkinius pastatus Nr. 1 ir Nr. 2, todėl nesuprantama, kaip atsakovė galėjo tvarkytis dalyje svetimo nekilnojamo objekto. Tuo tarpu atsakovė nepagrindė ir neįrodė, kada, kokios apimties statybos darbus ji atliko ūkiniame pastate Nr. 1.
9.6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė kasacinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014, ir pažeidė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl atidalijimo būdo. Nurodytoje byloje teismas pasinaudojo antruoju atidalijimo būdu – pinigine kompensacija, tuo tarpu nagrinėjamu atveju piniginė kompensacija buvo pakeista vien tik turto dalių mainais. Pasirenkant atsakovės turto atidalinimo būdą, buvo apmainytos bendraturčių dalys, dėl kurių iki šiol nėra užbaigtos paveldėjimo procedūros, todėl buvo pažeistos to turto paveldėtojų teisės, nes buvo pasisakyta dėl kito asmens teisių ir pareigų (nebuvo pranešta realiausiam paveldėtojui VĮ Turto bankui ir nesuteikta galimybė pateikti atsiliepimą).
Žemesnės instancijos teismas
9.7. Pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu apsunkino dviejų paveldėjimo bylų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) užbaigimą ir įpėdinio į ¼ dalis ūkiniuose pastatuose Nr. 1 ir Nr. 2 bei ginčo žemės sklypą nustatymą, kas ieškovui yra reikšminga valdant bendrosios dalinės nuosavybės nekilnojamuosius daiktus. Teismas šiuo atveju pažeidė CK 5.50 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl to, kad pakeitė įpėdinių priimto turto sudėtį ir nuosavybės teises į konkrečius nekilnojamuosius daiktus, taip pat reikšmingai apsunkino nuosavybės teisės į abu ūkinius pastatus bei žemės sklypo paveldėjimo užbaigimą.
9.8. Nors pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo priimtais procesiniais sprendimais civilinėse bylose Nr. 3K-3-559/2006 ir 3K-3-213/2011, tačiau faktiškai netinkamai taikė kasacinio teismo praktiką šiose bylose, įvertinant kiekvieno iš bendraturčių interesus, taip pat proporcingumo bei protingos, teisingos ir sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principus, pažeidė būtinuosius ieškovo interesus naudotis abiem ūkinių pastatų dalimis savo poreikiams.
Atsiliepimas
10. Atsakovė Z. S. pateikė atsiliepimą į ieškovo A. B. apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
10.1. Priešingai nei teigiama apeliaciniam skunde, pirmosios instancijos teismas visas bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes detaliai ištyrė ir tinkamai įvertino. Teismas neturėjo jokios pareigos kvalifikuoti bendraturčių santykių pagal tuo metu galiojusį reguliavimą kiekvieną kartą nuo 1979 metų įvykus teisių turėtojų pasikeitimui. Istoriniai bendraturčių santykiai buvo ne ginčo dėl bendrosios nuosavybės naudojimo dalyku, o įrodinėjimo dalyku.
10.2. Ieškovas nepagrįstai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jis įgijo turtą, kurį 1979 m. gegužės 30 d. sutarties dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo valdė ir naudojo J. B.. Teismas priimtu sprendimu nekonstatavo, kad 1979 m. gegužės 30 d. sutartį dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo sudarę asmenys turėjo nuosavybės teisę į žemės sklypą. Nuosavybės teises į dalį žemės sklypo J. B. atkūrė tokia pačia apimtimi, kokia ir naujojo pagal 1979 m. gegužės 30 d. susitarimą dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos, atitinkamai ieškovas yra įgijęs nuosavybės teisę į tas pačias žemės sklypo dalis.
10.3. Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad susitarimo dėl ūkinių pastatų naudojimosi tvarkos neįregistravimo faktas pats savaime paneigia bet kokią tokio susitarimo egzistavimo galimybę. Įstatymas nenumato jokios privalomos susitarimo dėl bendrosios nuosavybės naudojimosi tvarkos formos.
10.4. Ieškovas nepaneigė istoriškai susiformavusių bendraturčių santykių. Apeliacinio skundo argumentai prieštarauja paties ieškovo pripažintomis aplinkybėms ir byloje surinktiems įrodymams. Teismo išvadą dėl istoriškai susiformavusių ūkinių pastatų naudojimosi santykių patvirtina faktinė situacija, kad puse Sandėlio Nr. 2 dešimtmečiais naudojosi asmenys, kurie jokios nuosavybės teisės į šį ūkinį pastatą niekada neturėjo. Ieškovas žino ir visada žinojo apie istoriškai susiformavusius ūkinių pastatų naudojimo santykius, tai patvirtina ir jo paties pirmosios instancijos teismo metu duoti paaiškinimai, trečiojo asmens bei liudytojų paaiškinimai, raštu išdėstyti ir paties ieškovo teiginiai.
10.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmenybę teikė atsakovės pasiūlytam bendraturčių ginčo išsprendimo būdui, taikant ūkinių pastatų atidalijimą. Tais atvejais, kai bendraturčiai bendrosios dalinės nuosavybės teises turi į daugiau kaip vieną turtinį objektą, ginčas gali būti išsprendžiamas atitinkamą turtą kaip asmeninę nuosavybę priteisiant vienam bendraturčiui, o kitam ar kitiems bendraturčiams kaip kompensacija yra priteisiamas kitas bendrai jų turimas turtas. Be to, toks atidalinimo būdas atitinka ir visus kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, o pritaikytas ūkinių pastatų atidalinimo būdas iš esmės atitinka bendraturčių idealiąsias bendrosios nuosavybės dalis ir nepažeidžia nei vieno bendraturčio interesų.
10.6. Priešingai nei teigia ieškovas, priimtas sprendimas nepažeidžia trečiųjų asmenų teisų. Byla išnagrinėta įtraukus į teisminį procesą visus asmenis, kurių teisių ir pareigų apimčiai sprendimas gali tūrėti įtakos, ir kurie turėjo visas galimybes pasisakyti dėl byloje pareikštų reikalavimų. Tuo pačiu priimtas sprendimas nepažeidžia ir jokių VĮ Turto banko teisių ir užtikrina racionalesnį VĮ Turto banko funkcijų įgyvendinimą. Be to, neturi ir jokios neigiamos įtakos paveldėjimo bylų užbaigimui.
10.7. Ieškovo reikalavimas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį ir priteisti iš atsakovės 4 396,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už tariamai nesąžiningą jos elgesį yra nepagrįstas, neteisingai interpretuojamos ir CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos, o reikalavimas neatitinka šiame straipsnyje įtvirtinto instituto esmės.
11. Trečiasis asmuo E. B. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovo A. B. apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodomi tikrovės neatitinkantys teiginiai, ieškovas visada žinojo apie nuo seno galiojančią namų valdoje esančio turto naudojimosi tvarką. Be to, ieškovo prašoma nustatyti ūkinių pastatų naudojimosi tvarka neproporcingai pažeistų E. B. interesus, kadangi patvirtintus jo siūlomą tvarką, ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudotųsi trys skirtingi asmenys ir šeimos, o tai tuo pačiu reikštų didesnio asmenų kiekio lankymąsi iš esmės jam tenkančioje žemės sklypo dalyje ir prie pat trečiajam asmeniui tenkančio gyvenamojo namo.
12. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į ieškovo A. B. apeliacinį skundą, kuriuo prašo ginčą nagrinėti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo nustatyta tarp bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarka ir parinktas bendro turto atidalijimo būdas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir jame esančių statinių bendraturčiai. Ieškovui A. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 529/1464 dalys žemės sklypo, kurio plotas 0,1464 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis ūkinio pastato 3I1m , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalis ūkinio pastato 4I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovei Z. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 660/1464 dalys žemės sklypo, kurio plotas 0,1464 ha., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalis ūkinio pastato 3I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalis ūkinio pastato 4I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas-garažas 6G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
15. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 275/1464 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įregistruota M. B., mirusios 2008 m. rugsėjo 28 d., vardu, paveldėjimo teisės liudijimas į šį turtą išduotas E. B.. Į ¼ dalį ūkinio pastato 3I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ¼ dalį ūkinio pastato 4I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė įregistruota T. K. R., mirusio 2010 m. vasario 10 d., vardu, dėl šio asmens palikimo prašymą priimti palikimą pateikė VĮ Turto bankas.
16. Nagrinėjamoje byloje ieškovas A. B. (apeliantas), t. y. vienas iš bendraturčių, nesutinkantis su atsakovės siūlytu atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantu, t. y. siekiu įgyti kitų bendraturčių dalis viename iš bendrąja nuosavybe esančių ūkinių pastatų, kompensuojant jiems savo bendrosios nuosavybės dalimis kitame ginčo šalių valdomame bendrosios nuosavybės teise ūkiniame pastate, nurodė nesieksiantis atidalijimo iš bendrosios nuosavybės natūra, t. y. ginčo statinių padalijimo pagal kiekvieno iš bendraturčių turimas dalis į atskirus ūkinius pastatus. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas žemės sklypu naudojimosi tvarką bei parinkdamas atsakovės pasiūlytą turto atidalinimo būdą pažeidė ginčo turto paveldėtojų teises, turto atidalijimu taip pat buvo pažeistas ieškovo interesas naudotis abiejų ūkinių pastatų dalimis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti apelianto argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti konkrečiais įrodymais, todėl atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl paveldėtojų teisės pažeidimo
17. Mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą apibrėžiamas paveldėjimo samprata (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Palikimas atsiranda palikėjo mirties momentu, o įpėdiniai, tiek įstatyminiai, tiek testamentiniai, kad palikimą įgytų, turi jį priimti. Pažymėtina, kad įpėdinis nuosavybės teisę į paveldėtą turtą įgyja nuo palikimo priėmimo momento ir būdamas paveldėto turto savininku turi teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nuosavybės teisę į paveldimą turtą sukuria palikimo priėmimo faktas. Nagrinėjamu atveju dėl T. K. R., mirusio 2010 m. vasario 10 d., palikimo kreipėsi VĮ Turto bankas, testamentų registro išraše pateikta informacija patvirtina faktą, kad Lietuvos Respublika yra priėmusi mirusio T. K. R. palikimą.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendimas tiek dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, tiek ir dėl atidalijimo turi įtakos visiems ginčo turto bendrasavininkiams, tačiau pareiškus materialinius teisinius reikalavimus dėl turto atidalijimo, šio turto bendrasavininkis ir T. K. R. įpėdinis – VĮ Turto bankas, byloje buvo įtraukta trečiuoju asmeniu. Pagal civilinio proceso normas tiek atsakovas, tiek tretieji asmenys priskiriami dalyvaujantiems byloje asmenims, t. y. proceso dalyviams, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1, 2 dalys
19. Atsakovas civiliniame procese yra asmuo, kuriam pateikiami materialieji teisiniai reikalavimai. Būtent atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio subjektui, teismas gali priimti sprendimą, sukeliantį teisinius padarinius. Ieškinys gali būti pareiškiamas keliems atsakovams, jeigu juos visus su ginčo dalyku sieja materialusis teisinis ryšys.
20. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. Kamajų žemės ūkio bendrovė, bylos Nr. 3K-3-1042-2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Euroimport Rudorfer GmbHv. UAB “Filipopolis”, bylos Nr. 3K-3-81-2004).
21. Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. ir kt. v. antstolis M. P., bylos Nr. 3K-7-149/2008). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai asmuo dalyvauja procese, tačiau ne ta procesine padėtimi, kuria turėtų, svarbu teisių, kuriomis jis naudojasi, apimtis ir priklausomai nuo to spręstina, ar pažeidimas laikytinas turėjusiu įtakos priimto sprendimo teisėtumui (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3- 453/2011).
22. Šiuo atveju T. K. R. įpėdinis, nors ir ne šalies (atsakovo) statusu, bet kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, dalyvavo byloje. Pažymėtina, kad pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus tam tikras išimtis. Šiuo atveju bylos nagrinėjimas iš esmės vyko įprasta tvarka, turto paveldėtojo atstovas buvo informuotas apie vykstantį procesą, byloje pateiktu procesiniu dokumentu išsakė savo poziciją dėl ginčo esmės. Sprendimu išsprendus ginčą iš esmės, nenurodė, kad jo procesinės teisės, nurodytos CPK 42 straipsnyje, buvo apribotos, ar, kad jis savo teisėmis negalėjo naudotis visa apimtimi, kaip ir būdamas atsakovas ir apeliacinio skundo byloje neteikė. Nenustačius trečiojo asmens VĮ Turto bankas teisių pažeidimo, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais ieškovo apeliacinio skundo motyvus dėl turto paveldėtojų teisės apribojimo, nes teismo sprendimo pripažinimas neteisėtu vien tik dėl T. K. R. įpėdinio procesinės padėties neatitikimo jo materialiam teisiniam suinteresuotumui būtų formalus ir neatitiktų proceso operatyvumo siekio (CPK 7 straipsnis).
Dėl pastatų padalijimo
23. Nagrinėjamoje byloje tarp bendraturčių, kurie valdo bendrosios nuosavybės teise du ūkinius pastatus, ginčas iš esmės kilo tiek dėl atsidalijimo fakto, tiek ir teismo parinkto būdo, nes apeliantas nurodo, kad jis nesiekia atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, nes jo manymu, yra galimybė nustatyti abiem ūkiniams pastatams naudojimosi tvarką, atitinkančią šalių turimas nuosavybės dalis.
24. Nagrinėjamu atveju atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės siekianti bendraturtė (atsakovė) pasiūlė tokį atidalijimo variantą, pagal kurį jai ir T. K. R. turto paveldėtojui tektų vienas iš bendraturčių valdomų ūkinių pastatų, kurį šie valdytų bendrosios dalinės nuosavybės teise, o apeliantui liktų kitas ūkinis pastatas. Taigi atsakovė siekia pavienio (paprastojo) atsidalijimo, nori įgyti kito bendraturčio dalis viename iš ginčo šalių valdomų bendrosios nuosavybės teise ūkinių pastatų, siūlydama už tai perleisti savo bendrosios nuosavybės dalį kitame šalių bendrai valdomame ūkiniame pastate. Tai iš esmės reiškia atsakovės, t. y. vienos iš bendraturčių, siūlymą kitam bendraturčiui už jo dalis ūkiniame pastate, kurio dalį siekia gauti atsidalijanti bendraturtė, kompensuoti jos turima dalimi kito ginčo šalių valdomo bendrosios nuosavybės teise ūkinio pastato.
25. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės siūlomas atidalijimo variantas reiškia ne bendraturčių atidalijimą iš bendrosios nuosavybės natūra, bet kompensuojant kitiems bendraturčiams jų dalis ginčo ūkiniame pastate kitu turtu, t. y. atsakovės turima dalimi kitame bendrosios nuosavybės teise valdomame ūkiniame pastate.
26. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai šalys bendrąja daline nuosavybės teise valdo kelis objektus, jų sutarimu, atsižvelgiant į vienos ir kitos šalies interesus, galimas toks atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantas, kai, vienai šaliai sutikus, tam tikros dalies praradimą atidalijimo procese kiti bendraturčiai kompensuotų ne pinigais, o didesne kito daikto (objekto), esančio bendrąja daline nuosavybe, dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005). Kai kiti bendraturčiai nesutinka su tokiu atidalijimo būdu, jis galimas tik tokiu atveju, jei bendrąja nuosavybe esančio turto objektų būtų neįmanoma padalyti be neproporcingos žalos jų paskirčiai, jeigu būtų esminis siūlančio tokį atidalijimo būdą bendraturčio interesas ir jeigu tai esmingai nepažeistų kito kurio iš bendraturčių interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011).
27. Šioje byloje šalių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai yra žemės sklypas, gyvenamasis namas bei du ūkiniai pastatai. Nagrinėjamu atveju atsakovė, siekdama ūkinių pastatų atidalijimo, rėmėsi tuo, kad abu ginčo šalių valdomi bendrosios nuosavybės teise ūkiniai pastatai yra lygiaverčiai, taip pat, kad turtas racionaliau būtų valdomas ūkinius pastatus padalijus atskirai pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančias nuosavybės dalis.
28. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, sprendė, kad atsakovė neturi poreikio valdyti ir/ar naudotis ūkinio pastatu, ar jo dalimi (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadangi pagal ankstesnių bendrasavininkių žodinį susitarimą šiuo ūkiniu pastatu naudojosi J. B. bei nuosavybės teisės į ūkinius pastatus neturėjusi M. B..
29. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad vienam bendraturčiui reikalaujant atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitam – nustatyti daikto naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės, nes atidalijimu yra palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas bei išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių.
30. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad neįregistravus bendraturčių susitarimo dėl nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos, faktinės ūkiniais pastatais naudojimosi tvarkos nepatvirtina joks rašytinis įrodymas, taip pat tai, kad apeliantui nesuprantama, kokiu pagrindu atsakovė galėjo naudotis turtu, kuris priklausė asmeniui, kurio palikimą priėmė ieškovas, savaime nepaneigia atsakovės teisės atidalijimo iš bendrosios nuosavybės atveju gauti ginčo pastato dalį natūra. Savininkas gali valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti savo nuožiūra, jeigu tai nepažeidžia įstatymų, kitų asmenų teisių ir interesų (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Įgyvendindamas bendrosios nuosavybės teisę, bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį natūra, jeigu taip galima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir laikantis įstatymų reikalavimų (CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalys). Priešingas aiškinimas prieštarautų tiek CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatoms, tiek Konstitucijos 23 straipsnyje, CK 4.93 straipsnyje įtvirtintoms savininko teisių apsaugos garantijoms.
Žemesnės instancijos teismas
31. Pirmosios instancijos teismas tyrė bylos aplinkybes ir nagrinėjo visų bendraturčių interesus į ginčo ūkinius pastatus bei nustatė, kad ieškovo (apelianto) siūloma naudojimosi tvarka nėra racionali, neužtikrina bendraturčių interesų pusiausvyros principo, nes kitiems bendraturčiams siūloma naudotis nelygiavertėmis pastatų patalpomis bei patalpomis, esančiomis rūsyje. Be to, teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad tarp bendraturčių buvo nusistovėjusi ūkiniais pastatais naudojimosi tvarka, pagal kurią ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi atsakovė ir T. K. R., jį gerino, jame įrengė vandentiekio ir elektros tinklus.
32. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės pateiktas ūkinių pastatų atidalijimo variantas procedūriškai ir techniškai priimtinas, atitinka bendraturčių dalis ir nepažeidžia kitų asmenų teisių. Pažymėtina, kad pagal 2017 m. kadastrinių matavimų duomenimis, ginčo ūkiniai pastatai pagal naudojimosi ir naudingąsias savybes yra praktiškai identiški, o vidutinė rinkos vertė skiriasi nežymiai ir padalinus ūkinius pastatus pagal atsakovės pateiktą projektą, ieškovui vienam atitektų vertingesnis pastatas.
33. Atsižvelgiant į šios nutarties 35-38 punktuose nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad turto padalijimu yra išlaikytas bendraturčių interesų pusiausvyros principas, eliminuota konfliktų dėl naudojimosi ūkiniais pastatais tarp bendraturčių grėsmė, todėl atmesti ir apeliacinio skundo argumentai dėl apelianto teisių ar interesų pažeidimo.
Dėl naudojimosi žemės sklypu
34. Ieškovas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į bylos faktines aplinkybes, iš esmės neįvertino 1979 m. gegužės 30 d. sutarties, sudarytos tarp žemės naudotojų, aplinkybių.
35. Byloje vyksta ginčas dėl naudojimosi namų valdos žemės sklypu tvarkos nustatymo. Ginčo šalys yra namų valdos žemės sklypo bendraturčiai. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kreipimasis į teismą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo reiškia, jog ginčo šalys (bendraturčiai) išnaudojo visas įmanomas galimybes susitarti dėl naudojimosi tvarkos. Akivaizdu, kad kreipusis į teismą su ieškiniu, o šiuo atveju esant pareikštam ir priešieškiniui, teismo pareiga priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui.
36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nagrinėjant bendraturčių ginčus, suformuotos principinės nuostatos, t. y. objektyviai egzistuojantis poreikis užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą teisminę praktiką orientavo ta kryptimi, jog, sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimus, ginčai teisme sprendžiami svarbią reikšmę skiriant nusistovėjusiai faktinei žemės sklypo naudojimosi tvarkai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. B., J. B. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007; kt.). Tuo atveju, jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių, negu pozityvių padarinių, pvz., esamos mini infrastruktūros (sodų, daržų, želdinių, tvorų, mašinų stovėjimo vietų ir kt.) keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai. Savo ruožtu teismas turi diskrecijos teisę, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, pripažinti prašomą nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką neatitinkančia tiek nurodytų bendrųjų civilinių principų, tiek bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančių teisės normų (CK 4.75 straipsnis, 4.72 straipsnis) ir tokio reikalavimo netenkinti, paliekant suinteresuotai šaliai galimybę kreiptis į teismą dėl esamo bendraturčių ginčo išsprendimo, pateikiant kitą naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektą.
37. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apelianto teismui pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo projektą pripažino neracionaliu, nes bendram naudojimui siūloma naudotis didele sklypo dalimi, praėjimus numatant prie bendraturčių naudojamų pastatų langų. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas pagal kurį iš byloje pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkų projektą nustatyti naudojimosi tvarką, visiškai pagrįstai svarbiausiu kriterijumi pripažino faktinę padėtį ir žemės naudojimo racionalumą. Apeliantas nurodo, kad nustatant žemės sklypu naudojimosi tvarką nėra pagrindo atsižvelgti į žemės naudotojų susitarimą, sudarytą 1979 m. gegužės 30 d. ar nusistovėjusią faktinę žemės sklypo naudojimosi tvarką.
38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinkti įrodymais nustatyta, kad ginčo žemės sklypo naudotojai, tarpusavio sutartimi, sudaryta 1979 m. gegužės 30 d., kurią pasirašė visi žemės sklype esančių statinių bendraturčiai, buvo nusistatę žemės sklypo naudojimosi tvarką. Šis bendraturčių susitarimas dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos sudarytas notarine tvarka bei buvo įregistruotas inventorizavimo biure. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks susitarimas bei prie jo esantis žemės sklypo planas vertinamas kaip bendraturčių valios išraiška susitarimu nustatyti naudojimosi sklypu tvarką, kuri faktiškai ir buvo realizuota. Kadangi susitarimas dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos patvirtintas notariškai ir įregistruotas viešajame registre, todėl naudojimosi tvarka tampa privaloma ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį turto bendrosios nuosavybės teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Č. v. V. B., A. S., bylos Nr. 3K-3-956/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006).
39. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žemės sklypo naudojimosi tvarką bei vertindamas atsakovės pateiktą pasiūlymą, jį lygino su 1979 m. gegužės 30 d. sudarytu susitarimu ir, Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pripažino, kad atsakovės pateiktas pasiūlymas atitinka nusistovėjusią naudojimosi tvarką. Tiek iš prie 1979 m. prie susitarimo pridėto plano, tiek iš atsakovės pateikto pasiūlymo matyti, kad teismo sprendimu šalims naudojimuisi yra priskiriamos tos pačios žemės klypo dalys, kuriomis naudojosi asmenys, iš kurių šalys įgijo nuosavybės teises. Nurodyti planai patvirtina, kad tarp žemės sklypų naudotojų, o šiuo metu tarp bendraturčių buvo ir yra siekiama atriboti kompaktiškai suformuotas naudojamas sklypo dalis, paliekant bendram naudojimui tik statiniais užimtas bei praėjimui skirtas sklypo dalis.
40. Pripažintina, kad teismas gali nukrypti nuo šalių sudaryto susitarimo ar nusistovėjusios faktinės žemės sklypo naudojimosi tvarkos, tačiau toks nukrypimas turi būti motyvuotas iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis. Toks naudojimosi tvarkos nustatymas neprieštarauja CK 4.75 straipsniui ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003). Tenkindamas priešieškinį ir atmesdamas ieškinį teismas byloje nustatė, kad žemės sklypo dydis nuo 1979 m. gegužės 30 d. susitarimo sudarymo yra pakitęs, t. y. padidėjęs, šalys yra įgijusios nuosavybės teises, todėl pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad egzistavo pagrindas iš dalies pakeisti ankstesnę naudojimosi tvarką ir todėl tinkamai aiškino ir taikė CK 4.75, 1.5 straipsnių nuostatas ir nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.
41. Bylos duomenys patvirtina, jog teismo nustatyta žemės sklypu naudojimosi tvarka iš esmės atitinka nusistovėjusią tarp šalių tvarką: šalys valdys tas pačias žemės sklypo dalis, kuriomis naudojosi iki skundžiamo sprendimo priėmimo, šiuo atveju keičiama tik šalių naudojamų žemės plotų riba, be to, papildomai išspręstas klausimas dėl priėjimo prie atidalintų ūkinių statinių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvertinus atsakovės pateikto projekto sprendinius, yra pagrindas spręsti, jog kylant ginčams tarp bendrasavininkų buvo būtinybė numatyti protingą / pakankamą bendro naudojimo juostą prie pastatų, sudarant bendrasavininkams galimybę prie jų prieiti dėl jų priežiūros ir eksploatavimo.
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą, todėl, atsižvelgęs į tai, kad atsakovės užsakymu parengtame plane siūloma naudojimosi tvarka iš esmės atitinka nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tarp bendraturčių tvarką, ji yra racionali ir optimali, atitinka bendraturčių interesų pusiausvyros principą, minimizuoja ginčų ir konfliktų tarp bendraturčių atsiradimą ateityje, turėjo pagrindą priešieškinį patenkinti, o ieškinį atmesti. Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimo dalis, kuria nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka yra pagrįsta ir teisėta, ją naikinti ir priimti naują sprendimą ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
43. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
44. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl žyminio mokesčio grąžinimo
45. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo grąžinti jam sumokėtą 25,00 Eur žyminį mokestį už patikslinto ieškinio (2018 m. kovo 6 d.) reikalavimą nugriauti tvorą, kurio pirmosios instancijos teismas nepriėmė, pateikimą. Kadangi žyminio mokesčio grąžinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir šiuo atveju nėra priskirtinas apeliacinio teismo kompetencijai, todėl dėl šio apeliacinio skundo prašymo plačiau nepasisakytina. Pažymėtina, kad ieškovas dėl žyminio mokesčio grąžinimo, vadovaujantis CPK 87 straipsniu, turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikus nepakeistą, nėra pagrindo perskirstyti ir pirmosios instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu atmetus apelianto A. B. apeliacinį skundą, atsakovė Z. S. naudai yra pagrindas priteisti jos apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas.
47. Atsakovė Z. S. pateikė teismui prašymą dėl 1 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, turėtų apeliacinės instancijos teisme, kurios susidarė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (elektroninės bylos 9 t., b. l. 1-5). Vadovaujantis LR teisingumo ministro įsakymu kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), atsakovės išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija nustatytus maksimalius dydžius ((926,70*1,3)*80 proc.=963,77 Eur), todėl atsakovės naudai iš ieškovo priteistina 963,77 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).
48. Ieškovas apeliaciniu skundu taip pat prašo iš atsakovės priteisti jo pirmosios instancijos teisme turėtas 4 396,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurios susidarė dėl atsakovės nesąžiningumo, o jeigu nebūtų tenkintas jo apeliacinis skundas, ir apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra procesinis prašymas, kuris priklauso nuo bylos baigties – bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka“, todėl tiek palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tiek atmetus apeliacinį skundą, pagrindo tenkinti tokį ieškovo prašymą nėra (CPK 93 straipsnis).
49. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 3,69 Eur sumą, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290), šios išlaidos priteistinos iš ieškovo A. B. valstybės naudai.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės Z. S., a. k (duomenys neskelbtini) naudai 963,77 (devynis šimtus šešiasdešimt tris eurus 77 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 3,69 Eur (tris eurus 69 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, kurias patyrė apeliacinės instancijos teismas (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.