Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-388-487/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-12-16
Bylos Nr.: 1A-388-487/2021
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Alenas Piesliakas, Ernestas Rimšelis
Nukentėjusysis: D. G., G. G., K. K.
Nuteistasis: T. J.
Advokatai: Arvydas Gudas, Ramūnas Mikulskas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-388-487/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23021-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.25.4.2.5.; 2.4.6.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,nukentėjusiųjų D. G., G. G., G. G., K. K. atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui,nuteistajam T. J. ir jo gynėjui advokatui Arvydui Gudui,

viešame teismo posėdyje vaizdo konferenciniu būdu apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų D. G., G. G., G. G. ir K. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį ir nuteistas 6 (šešeriems) metais laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudžiant 5 (penkeriems) metams naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

D. J. vardu registruotas automobilis BMW 523i, v. n. (duomenys neskelbtini) – konfiskuotas ir pripažinus jį menkaverčiu turtu sunaikintas (BK 72 straipsnis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktai).

Iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteista D. G. 5790 Eur (penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt eurų); G. G. – 6 790 Eur (šeši tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt eurų); G. G. – 6 965 Eur (šeši tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt penki eurai); K. K. – 6 965 Eur (šeši tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt penki eurai) neturtinei žalai atlyginti.

Iš T. J. nukentėjusiosios D. G. naudai priteista 3 000 Eur (tris tūkstančiai eurų), G. G. ir K. K. – po 400 Eur (keturis šimtus eurų), turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2020 m. birželio 13 d., apie 00.48 val. (duomenys neskelbtini), kelio Nr. (duomenys neskelbtini) 36,221 kilometro ruože, vairuodamas automobilį ,,BMW 523i“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), priklausantį D. J., važiuodamas (duomenys neskelbtini) kryptimi, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 14, 127, 128, 129 punktų reikalavimus, vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta 2,12 promilės etilo alkoholio, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, tamsiu paros metu, priešpriešiais atvažiuojant kitai transporto priemonei, laiku nesulėtino greičio, gyvenvietėje viršijo leistiną maksimalų 50 km/h greitį, važiavo apie 185 km/h greičiu, dėl ko laiku nepamatė priekyje važiuojančio motociklo, ir vairuojamo automobilio ,,BMW 523i“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), priekinės dalies dešine puse trenkėsi į ta pačia kryptimi važiavusio motociklo ,,YAMAHA WR125X“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini), kurį vairavo L. G., galinį ratą, dėl ko motociklo vairuotojui L. G. smogiant judančio automobilio kėbulo dalimis bei jį nubloškiant ir jam krentant ir atsitrenkiant į kelio dangos ar grunto paviršių, padaryta odos nubrozdinimai dešinės akies viršutinio voko – dešinio smilkinio–dešinio skruosto srityje, kaktos kairės pusės–kairio smilkinio srityje, pasmakrės dešinėje pusėje, kairiame sėdmenyje, dešiniame kelyje, dešinės kojos vidinės kulkšnies srityje, dešinės pėdos I piršte, kairėje šlaunyje, kairiame kelyje, kairiame pakinklyje ir kairėje blauzdoje, muštinės žaizdos kairio skruosto–kairės ausies kaušelio srityje ir kairiame skruoste, kairio raktikaulio petinio galo išnirimas ir kraujosruva minkštuosiuose audiniuose išnirimo vietoje, kairės rankos trauminė amputacija žasto vidurinio–apatinio trečdalių riboje su žastikaulio lūžimu bei žasto raumenų, kraujagyslių ir nervų nuplėšimu, kairės kojos trauminė amputacija čiurnos lygyje su kairio šeivikaulio galvos skersiniu lūžimu ir apatinio trečdalio skeveldriniu lūžimu, blauzdos raumenų išplėšimu kartu su šeivikauliu, blauzdos kraujagyslių ir nervų nuplėšimu, kairio šlaunikaulio atokiojo galo sąnarinio paviršiaus vidinio krašto lūžimu; kaukolės pamato kaulų dauginiai lūžimai, kraujosruva kairiajame galvos sukamajame raumenyje, stuburo kaklinės dalies išnirimas tarp kaklinių I ir II slankstelių, kraujosruvos stuburo kaklinės dalies priestuburiniuose raumenyse, neintensyvios kraujosruvos po nugaros smegenų kaklinės dalies dangalais; kraujosruva juosmens minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvos inkstus supančiuose puriuosiuose audiniuose bei inkstų vartuose, kraujosruvos antinksčius supančiuose puriuosiuose audiniuose, kas buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nukentėjusiųjų D. G., G. G., G. G. ir K. K. apeliaciniame skunde prašoma Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nuosprendį pakeisti – T. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, veiką perkvalifikavus iš BK 281 straipsnio 6 dalį į BK 129 straipsnio 1 dalį, bei patenkinti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civilinius ieškinius visa apimtimi.

2.1. Apeliantai neginčija baudžiamojoje byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu. Pasak apeliantų, skundžiamu nuosprendžiu teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistasis T. J. veikė ne netiesiogine tyčia, o esant neatsargumui (nusikalstamam pasitikėjimui), dėl ko teisiškai klaidingai jo nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 281 straipsnio 6 dalį, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tam, kad nuteistojo T. J. padarytas nusikaltimas būtų įvertintas kaip padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, būtina, jog kaltininko tikėjimas būtų paremtas objektyviomis aplinkybėmis, kurios galėtų užkirsti kelią baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams kilti. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kurios teismo vertinimu sudarė pagrindą nuteistajam lengvabūdiškai tikėtis išvengti pavojingų padarinių (paties nuteistojo savo neblaivumo būsenos nesuvokimas, važiavimo greitis, eismo intensyvumas, meteorologinės vairavimo sąlygos, pasitikėjimas savo vairavimo įgūdžiais) ne paneigia, o priešingai – patvirtina, jog kaltininkas sąmoningai leido pavojingiems padariniams atsirasti.

2.3. Nuteistasis vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,12 %o etilo alkoholio). Nors vien šis faktas savaime nereiškia, kad tokia kaltininko būsena yra pagrindinė sunkių padarinių priežastis, pirmosios instancijos teismo išvados, jog nuteistasis veikė, pasitikėdamas tuo, kad nejautė, jog apsvaigimo nuo alkoholio lygis jam būtų trukdęs tinkamai suvokti aplinką, vertintinos kritiškai. Viena vertus, nuteistojo girtumo laipsnis buvo arti sunkaus, kita vertus, pats nuteistasis, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, nenurodė jokių aplinkybių apie tai, kaip suvokė ar vertino savo apsvaigimo nuo alkoholio lygį. Todėl, apeliantų manymu, teismo išvados ne tik nėra paremtos absoliučiai jokiais bylos duomenimis, tačiau priešingai – jiems prieštarauja, kas rodo akivaizdų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą.

2.4. Apeliantų nuomone, teismas netinkamai įvertino liudytojų E. M. ir E. M. parodymus bei iki eismo įvykio įvykusio konflikto tarp liudytojo E. M. ir nuteistojo T. J. reikšmę. Nepaisant objektyviai nustatyto neblaivumo laipsnio, šių liudytojų parodymai leidžia atskleisti, jog nuteistasis iki eismo įvykio aplinkinių dalyvių akimis atrodė akivaizdžiai girtas, elgėsi neadekvačiai, aktyviai raginamas nevairuoti neblaiviam, į raginimus nereagavo ir į kalbas nesileido, nors iš aplinkinių raginimo galėjo suprasti savo neblaivumo būseną ir pavojų vairuoti transporto priemonę, esant tokios būsenos. Todėl teismo išvada, jog nuteistasis nejautė apsvaigimo nuo alkoholio ir jo būsena netrukdė jam tinkamai suvokti aplinką, prieštarauja bylos duomenims. Byloje nustatytos aplinkybės, nuteistojo neblaivumas turėjo įtakos gebėjimui valdyti transporto priemonę, t. y. buvo priežastiniame ryšyje su padaryta nusikalstama veika.

2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas sumenkino aplinkybę, turėjusią esminę reikšmę nusikalstamos veikos kvalifikavimui – nuteistojo vairuojamo automobilio važiavimo greitį. Pasak apeliantų, eismo įvykio vietoje leistinas greitis buvo 50 km/h, o ne 70 km/h, kaip nurodė teismas. Teismas nepagrįstai sprendė, jog nuteistasis turėjo pagrindą manyti, jog vietovėje leistinas greitis didesnis vien todėl, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro išvados Nr. 11-1462(20) (t. 3, b. l. 6–16), kurioje nustatytas eismo įvykio mechanizmas, tiriamojoje dalyje nurodyta, jog motociklas važiavo tame kelio ruože maksimaliu 70 km/h greičiu. Pažymima ir tai, kad nuteistasis eismo įvykio vietovę, taip pat kelių eismo ženklinimą žinojo, tuo tarpu ekspertai vadovavosi ne realios eismo įvykio vietos apžiūros duomenimis, o virtualia internetinio portalo (www.geoportal.lt) ortofotografija. Todėl ekspertų išvados tiriamojoje dalyje nurodytas leistinas 70 km/h greitis vertintinas kaip eksperto techninė klaida, o ne kaltininko naudai aiškinama abejonė dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Kitoje Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės išvadoje Nr. 11-1844 (t. 3, b. l. 22–25), kurioje nustatyta pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, nurodyta, jog maksimalus eismo įvykio vietoje leistinas greitis – 50 km/h. Todėl priešingai nei konstatuota nuosprendyje, nuteistasis leistiną greitį viršijo ne daugiau kaip du, o pusketvirto karto.

2.6. Apeliantų nuomone, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo veiksmai neblaivumo būsenoje vairuojant transporto priemonę 185 km/h greičiu, suponavo neišvengiamą ir sąmoningai paties nuteistojo sukurtą situaciją, kad nuteistasis net ir norėdamas objektyviai nebūtų galėjęs laiku sustabdyti automobilio siekiant išvengti susidūrimo. Tai, kad nuteistasis veikė ne rizikingai, tačiau abejingai nusikalstamų padarinių atžvilgiu, patvirtina keli esminiai momentai, kuriuos, apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai.

2.6.1. Teismo nustatyta aplinkybė, kad nuteistasis, remiantis liudytojo L. S. parodymais, priartėjęs gyvenvietės pavadinimą sulėtino savo važiavimo greitį, o jį padidino tik prieš pat eismo įvykį, ne paneigia, o patvirtina, jog nuteistojo tikėjimas išvengti eismo įvykio nebuvo paremtas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Remiantis nuteistojo parodymais, nepaisant to, kad priešinga eismo juosta važiavo transporto priemonės, kurios, pastarojo teigimu, jį akino, nuteistasis nekeitė savo elgesio, nelėtino važiavimo greičio, o priešingai – jį didino. Nuteistasis važiavo visiškai nevaldomu greičiu realiai nematydamas kelio ir ta pačia kryptimi važiuojančių transporto priemonių, dėl ko neturėjo jokio objektyvaus pagrindo tikėtis išvengti susidūrimo. Nuteistasis tikėjo tik sėkme, kad ta pačia kryptimi nejudės transporto priemonės.

2.6.2. Nepagrįstos ir prieštaringos teismo išvados, jog vėlus paros metas, taip pat važiavimo sąlygos (tiesus kelias, gyvenamųjų namų šalia kelio nebuvimas, nuteistojo pirmumo teisė kelyje) sudarė pagrindą nuteistajam manyti, kad iškils tokia situacija, kurios metu jis nesugebės suvaldyti automobilio. Šios teismo akcentuotos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos ir esminės reikšmės vertinant tikėtinumą nuteistajam kelyje sutikti kitus eismo dalyvius, neturi. Nuteistasis, pripažinęs prasilenkęs su priešinga kryptimi važiuojančiomis transporto priemonėmis, neturėjo pagrindo tikėtis savo važiuojamoje kelio dalyje dėl teismo nurodytų aplinkybių nesutikti kitų eismo dalyvių. Priešingai, nuteistasis galėjo suvokti ir suvokė, kad eismo įvykio momentu kelyje vyko eismas, t. y. transporto priemonių judėjimas.

2.6.3. Visiškai nepagrįsta teismo išvada apeliantai laiko ir tai, kad nuteistasis pasikliovė savo vairavimo patirtimi, kadangi byloje nėra nustatyta jokių duomenų apie nuteistojo vairavimo stažą, vairavimo įgūdžius. Taip pat byloje nėra duomenų, kad nuteistojo profesija ar kitokia veikla būtų susijusi su automobilių vairavimu ekstremaliomis sąlygomis ar jų bandymu.

2.6.4. Net ir profesionalus vairuotojas vargu ar galėtų saugiai sustabdyti automobilį iškilus pavojingai situacijai, vairuodamas 185 km/h greičiu. Tokių galimybių tiesiog nenumato automobilio techninės charakteristikos (net ir kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota kad gyvenvietėje važiuojant net ir mažesniu, t. y. 125 km/h greičiu, vairuotojas suvokia, jog negalės laiku sustabdyti automobilio). Ekstremalus važiavimo greitis žuvusiajam motociklo vairuotojui L. G. taip pat nepaliko jokios galimybės iš anksto įvertinti ta pačia kryptimi artėjančio automobilio greičio bei išvengti transporto priemonių susidūrimo. Liudytojų I. Z., D. B. parodymais, jie, prasilenkus su motociklu, iš karto prasilenkė ir su nuteistojo vairuojamu automobiliu, kurį prasilenkimo su motociklu akimirką matė dar tolumoje (ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad maždaug už kilometro). I. Z. teisme nurodė, kad nuteistojo automobilis tiesiog „praskrido“, dėl ko prasilenkiant nesuprato, nei kokia automobilio spalva, nei koks automobilis, prasilenkiant liudytojo vairuojamas automobilis net suvirpėjo, lyg pastumtas oro gūsio, kaip prasilenkiant su sunkvežimiu. Liudytojas D. B. nurodė, kad nuteistojo automobilis per kelias sekundes motociklo važiavimo kryptimi atlėkė dideliu greičiu ir greitai pasigirdo labai stiprus trenksmas. Todėl apeliantai vertina, jog nuteistojo veiksmai, vairuojant automobilį ekstremaliu greičiu, apribojo bet kokias galimybes laiku reaguoti į kliūtį tiek kitiems eismo dalyviams, tiek ir pačiam nuteistajam, dėl ko neišvengiamai kilo nusikalstamos pasekmės, kurių būtų pavykę išvengti tik sėkmės atveju, t. y. jeigu kelyje nebūtų kitų eismo įvykio dalyvių.

2.7. Remiantis išdėstytu, apeliantai mano, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, jog nuteistasis nejautė, kad apsvaigimo nuo alkoholio lygis jam būtų trukdęs tinkamai suvokti aplinką, nuteistasis tikėjosi, kad ir važiuodamas dideliu greičiu sugebės suvaldyti automobilį, jį sustabdyti, jeigu kelyje bus kliūtis bei nuteistasis turėjo pagrindą pasikliauti savo vairavimo patirtimi bei situacija kelyje, neparemtos jokiais objektyviais įrodymais. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 281 straipsnio 6 dalį ir padarė šiurkščią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Pasak apeliantų, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistasis suvokė, kad, gyvenvietėje važiuodamas ekstremaliu 185 km/h greičiu ir būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos jo gebėjimui vairuoti transporto priemonę, taip pat būdamas galimai apakintas priešpriešais atvažiuojančios transporto priemonės, dėl ko tinkamai nematė važiuojamosios kelio dalies ir ja judančių eismo dalyvių, jis, esant bet kokiai kliūčiai kelyje, nesugebės sureaguoti ir nespės sustabdyti savo automobilio. O tai reiškia, kad jis suvokė ne savo veiksmų rizikingumą o pavojingumą.

2.8. Tyčinės kaltės požymį rodo ir tai, kad šiurkščiai pažeidinėjantis kelių eismo taisykles asmuo paprastai numato pakankamai didelę pavojingų padarinių kilimo tikimybę. Nuteistojo T. J. elgesys kelyje byloje nustatytomis aplinkybėmis rodo, kad nenoras pavojingų padarinių nebuvo pagrįstas nei jo asmeninėmis savybėmis, nei automobilio techniniais duomenimis, t. y. jis nebuvo nei pagrįstas, nei lengvabūdiškas. Padarinių nenoras pasireiškė tiesiog abejingumu dėl galimų padarinių, tikėjimu sėkme (kad jam nematomoje kelio zonoje nebus transporto priemonių ar kitų eismo dalyvių). Suvokdamas savo veiksmų pavojingumą, numatydamas pakankamai didelę susidūrimo su kitu eismo dalyviu tikimybę (įvertinant automobilio greitį, transporto priemonių eismą kelyje ir veikos padarymo vietą (gyvenvietę)), jis nekoregavo savo elgesio, o priešingai, veikė dar pavojingiau (didino važiavimo greitį), t. y. abejingai vertino galimas tokio vairavimo pasekmes. Nuteistojo abejingumą eismo saugumui, kitų žmonių gyvybei bei sveikatai rodo ir tai, kad jis sėdo prie automobilio vairo, nepaisydamas kitų asmenų raginimų ir bandymų neleisti vairuoti transporto priemonę neblaiviam. Todėl teismas turėjo objektyvų pagrindą išvadai, kad nuteistais esamoje situacijoje, esamomis sąlygomis abejingai vertino galimus padarinius kitiems eismo dalyviams, t. y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

2.9. Šių skunde išdėstytų argumentų pagrindu apeliantai daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nuteistojo T. J. nusikalstamų veiksmų kaltės formą, netinkamai pritaikė BK 14 straipsnį, 15 straipsnio 1, 3 dalis bei nuteistojo nusikalstamą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

2.10. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos, jos dydį nustatė pernelyg formalizuotai, t. y. vadovaudamasis teismų praktikoje nustatytomis neturtinės žalos nustatymo „klišėmis“, o ne išsamiu nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimu.

2.11. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusių neturtinės žalos dydį nustatė, remdamasis aplinkybe, jog nuteistasis padarė neatsargią nusikalstamą veiką. Todėl aukščiau aptartais argumentais ištaisius teisės taikymo klaidą ir nuteistojo veiksmus kvalifikuojant, kaip tyčinę veiką, ši aplinkybė sudarys pagrindą nustatyti didesnį neturtinės žalos atlyginimą. Pabrėžiama ir tai, kad nuteistasis T. J. transporto priemonę vairavo neblaivus, nusikalstamą veiką padarė sąmoningai ir ciniškai šiurkščiai pažeisdamas iš karto kelis kelių eismo taisyklių reikalavimus, netiesiogine tyčia sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo žmogus.

2.12. Be to, pasak apeliantų, teismas, remdamasis teismų praktikoje nusistovėjusiu neturtinės žalos dydžio intervalu (nuo 2 896,20 Eur iki 26 065 Eur), neatsižvelgė į naujesnę teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2021). Be to, be teismo įvertintų civiliniuose ieškiniuose nurodytų aplinkybių, svarbu ir tai, jog žuvusiojo artimieji dėl pastarojo patirtų itin sunkių sužalojimų net negalėjo deramai palaidoti ir „atsisveikinti“ su žuvusiuoju, kurio kūnas dėl eismo įvykio metu patirtų dauginių kūno sumušimų, kaukolės lūžimų, kairiųjų galūnių amputacijos, neteko kūno vientisumo. Nusikalstamos veikos žiaurumas ir pasekmių sunkumas nukentėjusiesiems sukėlė itin didelius išgyvenimus. Nebuvo tinkamai atsižvelgta ir į jauną žuvusiojo amžių, negrįžtamas nusikalstamos veikos pasekmes ir dėl to nukentėjusiųjų išgyvenimus dėl artimojo, su kuriuo nukentėjusieji palaikė glaudžius santykius, netekties. Todėl apeliantai laiko teismo priteistą neturtinę žalą nepakankama jų patirtiems dvasiniams išgyvenimams kompensuoti ar bent jiems sumažinti. Priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje, šalių interesų pusiausvyros bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Atsiliepimu į D. G., G. G., G. G. ir K. K. apeliacnį skundą nuteistasis T. J. prašo nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinį skundą atmesti.

3.1. Nuteistasis nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir motyvais, teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nagrinėdamas bylą, laikėsi visų BPK reikalavimų, išvadas ir vertinimus darė pagal įrodymų vertinimo taisykles. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas vadovavosi įstatymo reikalavimais ir esama teismų praktika, tinkamai išanalizavo tiek jo (T. J.), tiek liudytojų parodymus bei visus kitus įrodymus, juos teisingai įvertino ir nustatė visas faktines bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

3.2. Atsiliepime nuteistasis nurodo, kad teismas byloje surinktais įrodymais teisingai nustatė faktines aplinkybes, jo padarytos pagrįstos išvados bei išdėstyti motyvai dėl konkrečių aplinkybių ir įrodymų, kuriais jas pagrindė, vertinimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, sudėties, o jie atitinka nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 6 dalyje, sudėtį. Nuteistojo vertinimu, apeliacinio skundo teiginys, kad baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų vertinimas atliktas tariamai pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, dėl ko netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės.

3.3. Nuteistasis sutinka, kad jo kalti veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą – vairuojamo automobilio atsitrenkimą į ta pačia kryptimi važiavusį motociklą ir kontakto metu motociklininkui padarytus mirtinus sužalojimus. Neginčijama ir tai, kad jis pažeidė KET reikalavimus, eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus, viršydamas leistiną greitį, ir dėl jo kaltės žuvo žmogus. Visos šios aplinkybės nustatytos teisingai, jos nėra ginčijamos, jis pats kaltę pripažino ir pripažįsta visiškai.

3.4. Nesutinka su nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis, kurios, apeliantų teigimu, patvirtina jo tyčią. Skunde cituojama kasacinio teismo praktika, kuomet kaltininko veiksmai vertinami kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams ir yra vienas esminių požymių, atribojant netiesioginę tyčią nuo nusikalstamo pasitikėjimo, jo manymu baudžiamajai bylai neaktuali, nes neatitinka nustatytų bylos faktinių aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų rėmęsis kokiais nors abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu, prietarais ir pan. Priešingai, jis viso proceso metu nuosekliai aiškino, jog, vairuodamas automobilį, pasikliovė kitais, realiai egzistuojančiais dalykais: vairavimo patirtimi, transporto priemonės techninėmis galimybėmis, palankiomis oro ir eismo sąlygomis, geru atitinkamo kelio ruožo žinojimu.

3.5. Pasak nuteistojo, toks jo pasitikėjimas minėtomis aplinkybėmis buvo nepateisinamas, lengvabūdiškas, sukėlė eismo įvykį ir skaudžias pasekmes, dėl ko jis labai gailisi, smerkia save, kremtasi ir pergyvena. Jis ne kartą atsiprašė nukentėjusiųjų, apie jo savigraužą paliudijo ir jo paties mama. Medicininiai dokumentai taip pat patvirtina, jog dėl įvykio pablogėjo jo psichinė sveikata (susirgo depresija, išgyveno suicidinius ketinimus), jam paskirtas medikamentinis gydymas. Faktas, kad jis atlygino nukentėjusiesiems dalį neturtinės žalos, taip pat parodo, jog dėl padaryto nusikaltimo jis labai išgyvena, nuoširdžiai gailisi.

3.6. Teismo išvada, kad nusikaltimą jis padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo, laikytina teisinga ir pagrįsta. Jis nemanė, kad kils žalingi padariniai. Jis ne šiaip tikėjo sėkme, tačiau vertino savo veikimo pobūdį, situaciją ir buvo įsitikinęs, jog egzistuoja jau minėtos aplinkybės, dėl kurių pavojingi padariniai nekils. Būtent toks įsitikinimas nulėmė jo sprendimą neblaiviam automobiliu važiuoti namo. Nuteistasis supranta, kad šias aplinkybes jis vertino netinkamai, lengvabūdiškai, jas pervertindamas, nes jos neužkirto kelio pavojingiems padariniams atsirasti, bei neteikė reikšmės kitoms aplinkybėms, kurios iš tikrųjų galėjo turėti įtakos padarinių atsiradimui. Toks jo elgesys teismo teisingai įvertintas kaip nusikalstamas pasitikėjimas ir jo padarytoje veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 6 dalyje, sudėtis.

3.7. Taip pat, nuteistojo nuomone, priešingai nei nurodoma nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad jo neblaivumas buvo priežastiniame ryšyje su padaryta veika, todėl jo padarytus veiksmus kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Apeliantai nepagrįstai teigia, kaip neva jis nenurodė, kaip suvokė ar vertino savo apsvaigimo lygį. Priešingai – jis aiškino, kad nesijautė girtas, dėl girtumo negalintis vairuoti. Tai, kad vairavo automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,12 promilių kraujuje), teismui kaip tik ir sudarė pagrindą padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, kadangi neblaivumas yra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis.

3.8. Taip pat, pasak nuteistojo, byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad dėl kokių nors priežasčių (asmeninių konfliktų ar nesutarimų, keršto ar pan.) jis būtų norėjęs ir siekęs atimti gyvybę kitam žmogui, jį sužaloti ir pan. Jis nepažinojo žuvusiojo, jų nesiejo jokie santykiai, tarp jų nebuvo jokių nesutarimų, dėl ko būtų galima įtarti jį labai sunkaus tyčinio nusikaltimo (tyčinio nužudymo) padarymu.

3.9. Nuteistasis nesutinka ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismo nuosprendyje buvo sumenkinta vairuoto automobilio greičio eismo įvykio vietoje – gyvenvietėje reikšmė. Paaiškina, kad, nors toje vietoje yra kelio ženklas, žymintis Šventežerio gyvenvietę, faktiškai kelias eina per laukus, o šios gyvenvietės gyvenamieji namai yra už kelių šimtų metrų nuo šio kelio. Todėl važiavimas šiuo keliu nebuvo toks pavojingas, koks būtų, važiuojant gyvenvietės gatvėmis ir pan., todėl į šias aplinkybes turi būti atsižvelgiama, vertinant padarytos veikos pavojingumo lygį.

3.10. Bylos proceso metu jis aiškino, kad prieš eismo įvykį į spidometrą nežiūrėjo ir nematė, kokiu greičiu važiavo. Tačiau nuteistasis pripažino ir pripažįsta esminę aplinkybę – kad prieš eismo įvykį važiavo gerokai viršydamas leistiną greitį, nes iš pradžių greitį sumažino, o, baigdamas pravažiuoti gyvenvietę, greitį ėmė didinti, kadangi savo eismo juostoje nematė ir nepastebėjo jokių kliūčių ir manė, kad kelias jam yra laisvas. Jis nestebėjo spidometro parodymų ir nesuprato, jog važiavo eksperto autotechniko išvadoje nurodytu greičiu, nes niekada anksčiau tokiu greičiu nėra važiavęs ir net nežino, ar vairuotas senas automobilis (20 m.) realiai galėjo išvystyti tokį greitį. Susipažinęs su specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog prieš atsitrenkiant į motociklą automobilis važiavo apie 185 km/h greičiu, šią eksperto nurodytą aplinkybę jis pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, jos neginčijo, kadangi pasitiki patyrusio eksperto kompetencija, jo atliktais skaičiavimais bei išvadomis ir neturi galimybių jų paneigti.

Šalies argumentai

3.11. Taip pat, pasak nuteistojo, apeliantai skunde nurodo neteisingas aplinkybes dėl jo žinojimo apie greičio ribojimus gyvenvietėje, kad jis neva neteisingai nurodė manęs, kad toje atkarpoje, kur įvyko eismo įvykis, leistinas važiavimo greitis buvo iki 70 km/h, kad nesuprato, jog toje vietoje leistinas maksimalus važiavimo greitis ribojamas iki 50 km/h. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos (eismo įvykio vietos plano ir kt.), pravažiavus ženklą „(duomenys neskelbtini)“, yra kelis kartus pasikartojantys važiavimo greitį iki 70 km/h ribojantys kelio ženklai. Todėl jis iš tikrųjų nesuprato ir nežinojo, kad greičio ribojimų pabaigoje einančioje labai trumpoje kelio atkarpoje iki kelio ženklo, žyminčio gyvenvietės pabaigą, šis greičio ribojimas netenka galios ir, kad įsigalioja reikalavimas neviršyti maksimalaus 50 km/h važiavimo greičio, kadangi ten nėra jokių 70 km/h važiavimo greičio ribojimą naikinančių kelio ženklų. Iš bylos medžiagos matyti, kad net ir patyrusios policijos tyrėja bei prokurorė pačios ne iš karto nustatė, kad toje kelio atkarpoje jau galioja reikalavimas neviršyti maksimalaus 50 km/h važiavimo greičio. Tai matyti iš prokurorės užduoties eismo įvykio teismo ekspertui bei iš pirminės specialisto (eksperto) išvados, kur kalbama apie leistiną maksimalų greitį 70 km/h. Tik vėliau buvo išsiaiškinta, kad toje kelio atkarpoje leistinas maksimalus važiavimo greitis ne pagal kelio ženklus, bet pagal kitas Kelių eismo taisykles yra ribojamas iki 50 km/h, todėl pagal prokurorės užduotį ekspertas pateikė savo papildomą išvadą dėl šio eismo įvykio, atsižvelgdamas į naujai paaiškėjusias aplinkybes.

3.12. Be kita ko, nuteistojo manymu, apeliantai neteisingai interpretuoja jo išvažiavimo nuo ežero aplinkybes. Bylos duomenimis nustatyta, kad E. M., būdamas neblaivus, vakarojant prie ežero, sumušė jį (T. J.) (tą teisme patvirtino tiek pats E. M., tiek ir kiti liudytojai). Todėl, siekdamas išvengti tolimesnio konfliktavimo, nuteistasis ir nusprendė iš stovyklavietės išvykti bei nuvažiuoti pernakvoti pas netoliese esančiame kaime gyvenantį savo draugą. Tik neradęs draugo namie, negavęs nakvynės, nusprendė važiuoti namo į Lazdijus, pasikliaudamas minėtomis aplinkybėmis, t. y. didele savo vairavimo patirtimi, kad automobilis buvo suremontuotas ir techniškai tvarkingas, palankiomis oro ir eismo sąlygomis bei šio kelio ruožo žinojimu.

3.13. Nuteistojo nuomone, nėra pagrindo išvadai, kad teismas, spręsdamas civilinių ieškinių patenkinimo ir jų dydžio nustatymo klausimą, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, į apeliantų patirtus dvasinius išgyvenimus ir dėl to teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos neatitinka įstatymu nustatytų bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų.

Atsiliepimas

4. Teismo posėdyje nukentėjusiųjų atstovas bei prokurorė prašė nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiųjų D. G., G. G., G. G. ir K. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliaciniame procese neginčijamos pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2020 m. birželio 13 d. apie 00 val. 48 min. nuteistasis T. J., vairuodamas automobilį BMW 523i, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė KET reikalavimus – vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kraujyje nustatyta 2,12 promilių girtumas), viršijo leistiną maksimalų 50 km/h gyvenvietėje greitį (važiavo 185 km/h greičiu), (duomenys neskelbtini), kelio Nr. (duomenys neskelbtini) 36,221 kilometro ruože, priešpriešiais atvažiuojant kitai transporto priemonei, laiku nesulėtino greičio, dėl ko laiku nepamatė priekyje važiuojančio motociklo YAMAHA WR125X“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo L. G., automobilio priekinės dalies dešine puse trenkėsi į motociklo galinį ratą, jį nubloškė, o, motociklui krentant ir atsitrenkiant į ant kelio dangos ar grunto paviršių, jo vairuotojui L. G. buvo padaryti dauginiai sužalojimai, buvę tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pastarojo mirtimi.

6. Nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nuteistojo T. J. nusikalstamus veiksmus vertinti kaip neatsargų nusikaltimą ir perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 281 straipsnio 6 dalį. Teigiama, kad pagal formuojamą teismų praktiką nuteistojo veiksmai, kai jis, esant baudžiamojoje byloje nustatytai eismo situacijai, grubiai pažeidė KET reikalavimus, kas sąlygojo eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus, kilimą, vertinami, kaip tyčiniai ir turėjo būti kvalifikuojami pagal sukeltas pasekmes. Taip pat skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priteistų civilinių ieškinių dydžiu.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis T. J. skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis neatsargią nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kaip ir pateikiamas savas byloje surinktų įrodymų vertinimas bei faktinių aplinkybių interpretavimas šios teismo išvados nepaneigia ir nesudaro pagrindo nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip tyčinį nusikaltimą. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje tinkamai išnagrinėti nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai. Dėl to pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų apeliacinio skundo argumentais nėra.

8. Nukentėjusieji, civiliniai ieškovai apeliaciniame skunde kritikuoja teismo išvadas, vadina jas prielaidomis, anot jų, byloje surinkti įrodymai pagrindžia neginčijamą išvadą dėl nuteistojo kaltės padarius tyčinę nusikalstamą veiką teismo nustatytomis aplinkybėmis. Atmetant tokius apeliantų teiginius, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

9. Priešingai nei teigiama nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, tai nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Kartu pažymėtina, jog baudžiamajame procese asmens kaltė gali būti įrodinėjama ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, šie įrodymai kaip ir kiti įrodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat jie palyginti tarpusavyje, todėl galima pagrįstai teigti, jog pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, T. J. kaltės padarė, įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, nei vienam iš įrodymų šaltinių nesuteikęs išskirtinės įrodomosios reikšmės, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą. Nuosprendyje aiškiai nurodyta, kuriais įrodymais vadovaujamasi kaip patikimais, o kurie įrodymai, tame tarpe ir dalyje T. J. parodymai, vertinami, kaip prieštaringi ir neatitinkantys kitų bylos duomenų, todėl atmetami. Todėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, pirmosios instancijos teismui vertinant byloje surinktus ir ištirtus įrodymus nebuvo pažeisti. Visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos ir įvertintos, priimant skundžiamą nuosprendį. Baudžiamojoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų, gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Taip pat nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštarautų formuojamai teismų praktikai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos, dėl kurios T. J. buvo pripažintas kaltu, faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai, išsamiai, nešališkai išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus.

Dėl nuteistojo T. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

10. Kaip minėta, nukentėjusieji, civiliniai ieškovai apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistojo nusikalstamų veiksmų, dėl kurių eismo įvykio metu žuvo nukentėjusiųjų artimasis L. G., kvalifikavimu kaip neatsargaus nusikaltimo ir teigia, kad tai prieštarauja galiojančiai teismų praktikai. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo.

11. Baudžiamojoje byloje nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nustatytos visuma teisme išnagrinėtų įrodymų: paties nuteistojo T. J., nukentėjusiųjų D. G., G. G., G. G., K. K., liudytojų I. Z., D. B., M. K., E. M., E. M., R. S., L. S., G. S., D. J. parodymais ir kitais bylos įrodymais. Kadangi apeliaciniame skunde teismo nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neginčijamos, teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, neturi pagrindo laikyti jo neišsamiu ar nevisapusišku. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados patikrinamos tiek, kiek susiję su apeliaciniame skunde keliamu klausimu dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų subjektyvinės pusės nustatymo. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas tuo požiūriu netinkamai vertino paties nuteistojo T. J. bei liudytojų E. M. ir E. M. parodymus, todėl nuteistojo, liudytojų parodymų analizė teisėjų kolegijos patikrinama ir įvertinama.

11.1.Teisiamojo posėdžio metu T. J. kaltę pripažino visiškai. Nurodė, jog 2020 m. birželio 12 d. prie (duomenys neskelbtini) ežero jis, L. S., E. M., o vėliau ir E. M. šventė M. K. gimtadienį, vartojo alkoholinius gėrimus, nes ruošėsi nakvoti palapinėse. Jis iš pradžių gėrė alų – išgėrė penkias skardines, vėliau pradėjo vartoti degtinę, kurios išgėrė apie 8–10 stikliukų, t. y. apie 200–300 g. Po to tarp jo ir E. M. kilo konfliktas, E. smogė jam kumščiu į veidą, todėl, nenorėdamas tęsti konflikto, nuteistasis nusprendė išvažiuoti, kartu atsisėdo ir L. S.. Savo automobiliu BMW 523, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo registruotas mamos D. J. vardu, jis važiavo į netoliese esantį kaimą, kur gyveno vaikystės draugas G. V., nes norėjo pas jį pernakvoti; neradęs jo namuose, nusprendė važiuoti namo į Lazdijus. Jis suprato, kad yra gėręs alkoholinių gėrimų, yra vidutiniškai apsvaigęs, tačiau pasikliovė savo vairavimo patirtimi, automobilio būkle (jis buvo ką tik suremontuotas), kelio danga, pažįstamu keliu, vėlaus vakaro laiku ir dėl to mažu eismo intensyvumu, todėl tikėjosi grįžti namo laimingai. Važiavo 90–100 km/h greičiu, o privažiavęs (duomenys neskelbtini), greitį sulėtino iki 70 km/h. Važiavo įsijungęs ilgas šviesas, matė, kad kelias tuščias. Pravažiavęs pusę gyvenvietės, greitį padidino, į spidometrą nežiūrėjo, todėl nežino, koks tiksliai buvo greitis. Tuo metu priešpriešais atvažiavo automobilis su ilgomis šviesomis, kurios jį akino, tada T. J. įsijungė trumpas šviesas ir iš priekio važiavęs automobilis taip pat perjungė šviesas į trumpas, kurios vis tiek akino. Prasilenkęs su tuo automobiliu, T. J. netikėtai už kokių 10–20 metrų pamatė blankią raudoną šviesą, staigiai stabdė, bet po sekundės įvyko smūgis. Kodėl motociklo nematė anksčiau – negali pasakyti, suprato, kad priekine dešine automobilio dalimi kliudė motociklą. Automobilį sumėtė ir nunešė į griovį, jis apvirto ant šono, o nuteistasis susitrenkė galvą, koją ir ranką, kitas kūno dalis. Jiems su L. S. išlipus iš automobilio, sustojo mergina, kuri iškvietė pagalbą. Atvykusiems policijos pareigūnams jis pasakė, kad vairavo ne jis, o trečias žmogus, nes buvo išsigandęs, sukrėstas, nesuprato, kodėl taip pasakė. Paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu apie konfliktą su E. M. nenurodė, kadangi nenorėjo, kad E. M. kiltų kokia nors atsakomybė. Todėl, dangstydamas draugą, pasakė, jog važiavo į (duomenys neskelbtini) nusipirkti cigarečių. Apie iš priekio važiavusį automobilį jis nepasakė, nes pamiršo. Nuteistasis taip pat nurodė, kad savo veiksmus vertina blogai, graužiasi dėl jų, gailisi, sielvartauja, jaučiasi kaltas dėl įvykio, smerkia savo veiksmus.

11.2. Liudytojų I. Z. ir D. B. parodymais nustatyta, kad jie su D. važiavo automobiliu nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), o norint pasukti į kairę, mažino greitį bei matė važiuojantį motociklininką, o už jo toli – automobilį. Prasilenkus su motociklininku, neužilgo prasilenkė ir su už pastarojo matytu automobiliu; I. Z., pažiūrėjęs per šoninį galinio vaizdo veidrodėlį, pamatė susidūrimą, pasigirdo didžiulis susidūrimo trenksmas. Įvykio vietoje ant kelio mėtėsi šalmas, visokios detalės, visokios nuolaužos. Pirmiausia rado motociklą, kūnas buvo krūmuose, todėl iš karto nerado. Kito eismo įvykio dalyvio automobilio nesimatė, tačiau gal už pusės kilometro mirksėjo avarinis signalas. Įvykio vietoje buvo daug žmonių, kilo sąmyšis. Automobilio greitis galėjo būti daugiau nei 140 km/h, nes prasilenkiant nesuprato, nei kokia automobilio spalva, nei koks automobilis, net nepamatė ar šviesus, ar tamsus. Prasilenkiant net suvirpėjo I. Z. vairuojamas automobilis, lyg oro gūsis pastūmė, kaip būna prasilenkiant su sunkvežimiu. I. Z. nurodė, kad jis, prieš artėdamas prie priešais važiavusio motociklo, šviesas tikrai buvo perjungęs į trumpąsias, o ar priešais važiavusio automobilio šviesos buvo ilgosios, ar perjungtos – pasakyti negali, nors mano, kad prasilenkimo momentu buvo perjungtos, nes jo neakino.

11.3. Liudytojų M. K., R. S. parodymais nustatyta, jog įvykio dieną su draugais stovyklavo ant (duomenys neskelbtini) ežero kranto. Buvo nemažai žmonių, atvažiavo ne pirmi, bet nebuvo ir paskutiniai. Ten vakarop automobiliu atvažiavo ir T. J.. Sėdėjo grupelėmis, nematė ar T. J. vartojo alkoholį. Kiek matė T. J., tai jis sėdėjo ir su kažkuo kalbėjosi, kad su kuo nors konfliktuotų – nematė, negirdėjo, kad kažkas būtų kalbėjęs apie kokias nors muštynes ar konfliktus. Kaip nurodė R. S., T. J. grupelėje buvo L. ir lyg E.. Vėliau vietoje, kur buvo T. J. grupelė, ji matė tuščią alkoholio butelį, bet kas vartojo – nežino. Pats pirmas išvažiavo E. M.. Jį pasiėmė brolis. Girdėjo, kad kažkas pasiginčijo, tačiau negirdėjo, kad kažkas kažką bandytų sulaikyti, jog nevairuotų girtas. I. ir R. su kažkokiu savo draugu buvo trumpam išvažiavę į (duomenys neskelbtini), o kai grįžo – papasakojo apie avariją, sakė kad iškvietė policiją. Nepagalvojo, kad L. ar T. vairuos, nes buvo girti.

11.4. Liudytojų E. M., E. M. parodymais nustatyta, jog įvykio dieną šventė M. K. gimtadienį prie (duomenys neskelbtini) ežero, vartojo alkoholį – alų ir degtinę. T. J. atvažiavo vėliau. Prie ežero buvo daug žmonių E. M., E. M., M. K., L. S., D., R., I., S.. T. J. prie ežero gėrė alų. Jie kartu su broliu vieni iš pirmųjų išvažiavo namo, ar tą vakarą E. bendravo su T. J., neatsimena. Kai T. J. sėdo į mašiną girtas, E. sudavė jam į veidą, kad nevažiuotų girtas. Tai galėjo būti apie 21.40 val. Po to sudavimo T. apsiramino, tačiau kuo viskas baigėsi – nematė, nes jie išvažiavo apie 22 val. namo. Kalbos, kad T. J. nori išvažiuoti, nebuvo. Tokia mintis kilo dėl to, kad T. J. atsisėdo į mašiną, todėl atėmė iš jo raktelius ir paslėpė prie laužo. Dėl to kilo konfliktas ir E. su T. dėl raktelių susistumdė.

11.5. Liudytojo L. S. parodymais nustatyta, jog birželio 12 d. su M. K. ir E. M. planavo važiuoti prie ežero, apie tai pasakė draugui T. J.; atvažiavę prie ežero L. S., E. M. ir M. K. ruošėsi ten likti, vartojo alkoholį, po kažkiek laiko atvažiavo T. J., kuris taip pat vartojo alkoholinius gėrimus. Vėliau dar atvažiavo žmonių, kelios merginos. Vėliau atvažiavo E. M., kuris po kurio laiko susiginčijo su T. ir trenkė jam į veidą. T. susinervinęs sėdo už automobilio vairo, kad neįvyktų didesnis konfliktas, kartu su juo sėdo važiuoti ir L. S.. T. važiavo pas draugą G. pernakvoti, tačiau draugo nerado, todėl išvažiavo link (duomenys neskelbtini). L. S. visą kelią snaudė, atsibudo, kai T. J. sulėtino greitį, matė, kad tai buvo prieš pat (duomenys neskelbtini). Išvažinėjant T. pradėjo didinti greitį. Pamatė, kad priekyje važiuoja motociklas. T. bandė stabdyti, bet nebespėjo, buvo smūgis, automobilį nešė į griovį, jis vertėsi. Buvo didelis stresas, T. J. paprašė sakyti, kad vairavo kitas asmuo; kadangi buvo išgėręs, sutiko. Buvo iškviesta medicinos pagalba ir policijos pareigūnai. Sulėtintas greitis galėjo būti apie 100 km/h. Prasilenkus su automobiliu, iš karto pamatė motociklą, o susidūrimas su juo įvyko po kelių sekundžių. Ikiteisminio tyrimo metu apie konfliktą su E. M. nenurodė, nes nenorėjo, kad E. M. nemalonumų. Taip pat jis ikiteisminio tyrimo metu nesakė, kad važiavo nakvoti pas pažįstamą, neatsiminė, T. J. neprašė duoti tokius parodymus.

11.6. Liudytoju apklausto vyriausiojo patrulio G. S. parodymais nustatyta, jog jis pagal iškvietimą vyko į įvykį, kai (duomenys neskelbtini) kaime automobilis kliudė motociklininką. Rado BMW, jame jautėsi alkoholio kvapas, sėdėjo du jaunuoliai, jie buvo neblaivūs, nelabai susigaudė, kas atsitiko, abu neigė vairavę, aiškino, kad vairavo kažkoks nepažįstamas jaunuolis. Vėliau jie sakė, kad prie (duomenys neskelbtini) ežero vartojo alkoholį ir paprašė, kad kažkoks nepažįstamas juos pavežtų į (duomenys neskelbtini), šis asmuo, jų teigimu, po eismo įvykio iš įvykio vietos pabėgo.

12. Šios nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, kurios apeliaciniame procese neginčijamos, taip pat nustatytos ir rašytiniais įrodymais: įvykio vietos ir transporto priemonių apžiūrų protokolais, eismo įvykio vietos planu, išrašu iš BIRD ataskaitos žiūryklės, priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu, išrašu iš duomenų bazės, specialistų išvadomis, iš bendrojo pagalbos centro gautų pokalbių garso įrašų apžiūros protokolu ir kitais bylos dokumentais. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šių ištirtų įrodymų visumos pagrindu padarė išvadą, kad nuteistojo T. J. veiksmai atitinka BK 281 straipsnio 6 dalies sudėtį – jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė KET reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatytų duomenų visuma sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą apie neatsargią nuteistojo kaltę, pasireiškusią nusikalstamo pasitikėjimo forma.

13. Apeliantai – nukentėjusieji, civiliniai ieškovai argumentuoja, kad nuteistasis padarė tyčinę nusikalstamą veiką, remdamiesi liudytojų parodymais, jog nuteistasis sėdo vairuoti automobilį girtas, dėl to kilo konfliktas, nes kiti neleido jam važiuoti, vairavo ženkliai viršydamas maksimalų leistiną greitį, t. y. suvokė, kad tokios būsenos ir tokiu greičiu vairuodamas transporto priemonę, neturi jokių galimybių išvengti susidūrimo su kita kelyje važiuojančia transporto priemone, numatė, kad dėl jo veiksmų kils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir, nors jų nesiekė, sąmoningai leido jiems kilti (veikė netiesiogine tyčia).

14. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų analizę ir dar kartą įvertinusi jų visumą, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Nuteistojo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, formos įvertinimui reikšminga nustatyti, ar egzistavo objektyvios aplinkybės, galėjusios užkirsti kelią baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams kilti, ir kuriomis esant nuteistasis galėjo lengvabūdiškai tikėtis minėtų padarinių išvengti.

15. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Kaltininko intelektinė veikla nusikalstamo pasitikėjimo situacijose baudžiamajame įstatyme, skirtingai nuo netiesioginės tyčios, apibūdinama tik kaltininko psichiniu santykiu su galimais savo pavojingos veikos padariniais.

16. Nors įstatyme, apibūdinant nusikalstamą pasitikėjimą, kaltininko psichinis santykis su daroma veika nėra atskleistas, tačiau suformuotoje teismų praktikoje laikoma, jog kaltininkas suvokia, kad veikia rizikingai, nes paprastai pažeidžia kokias nors taisykles, instrukcijas ir pan., kurių privalo laikytis ir kartu numato abstrakčią pavojingų padarinių dėl savo elgesio atsiradimo galimybę. Tai suvokdamas kaltininkas vertina savo veikimo (neveikimo) pavojingumą, supranta, kad toks jo elgesys apskritai gali sukelti BK numatytus padarinius, tačiau kartu jis mano (yra įsitikinęs), jog egzistuoja aplinkybės, kurios jo sukurtoje pavojingoje, rizikingoje situacijoje neleis kilti žalingiems padariniams. Tokiomis aplinkybėmis, kaltininko nuomone, gali būti jo paties asmeninės savybės (patirtis, meistriškumas, jėga ir pan.), kitų įvykyje dalyvaujančių (galinčių dalyvauti) asmenų žinomas, prognozuojamas, atsargus ir pan. elgesys; situacijos, kurioje kaltininkas veikia, ypatumai (geras matomumas, kokybiška kelio danga, nuspėjamas kitų asmenų elgesys ir pan.); kaltininko naudojamų įrankių, priemonių kokybė, patikimumas ir pan. Atskirais atvejais, kaltininko įsitikinimu, aplinkybių, padėsiančių išvengti pavojingų padarinių, gali būti ne viena, o kelios, tačiau kiekviena iš jų yra konkrečiai suvokiama kaip reali ir galinti užkirsti kelią padariniams atsirasti. Taigi nusikalstamo pasitikėjimo atveju kaltininko valia nukreipta tam, kad dėl jo veikos pavojingų padarinių nebūtų. Jis ne šiaip tikisi sėkmės, kad galbūt padariniai dėl jo veikos nekils, bet ir vertina savo veikimo (neveikimo) pobūdį, situaciją, kurioje daroma veika, ir yra įsitikinęs, jog egzistuoja konkrečios aplinkybės (aplinkybė), kurios būtent jo sukurtoje situacijoje užkirs kelią pavojingiems padariniams. Kaltininko įsitikinimas, kad jo veika, esant tokioms aplinkybėms nesukels pavojingų padarinių, nulemia jo sprendimą vykdyti veiką. Tačiau kaltininkas aplinkybes, jo nuomone, neleisiančias kilti pavojingiems padariniams, įvertina neteisingai, lengvabūdiškai ar pervertina, nes jos neužkerta kelio pavojingiems padariniams. Vadinasi, esant nusikalstamam pasitikėjimui, kaltininkas savo veikos pavojingumą suvokia abstrakčiai, t. y. veika, jo vertinimu, kitomis aplinkybėmis galėtų būti laikoma pavojinga, tačiau šiuo konkrečiu atveju manoma, kad padariniai nekils.

17. Lengvabūdiškas tikėjimasis išvengti padarinių reiškia, kad kaltininkas, remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis, nepagrįstai mano, kad pavojingų padarinių neatsiras. Kaltininkas pervertina numatomų aplinkybių įtaką priežastingumo grandinėje ir neteikia reikšmės aplinkybėms, kurios iš tikrųjų gali turėti įtakos padarinių atsiradimui. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad aplinkybių, kuriomis remdamasis kaltininkas tikisi išvengti nusikalstamų padarinių, pobūdis turi esminę reikšmę vertinant, ar veika padaryta nusikalstamai pasitikint ar netiesiogine tyčia. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių remdamasis sėkme, likimu, nuojauta, prietarais ir pan., – tai netiesioginės tyčios požymis. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių ir pasikliauja savo ar kitų asmenų savybėmis, žmogaus sukurtų objektų ar gamtos jėgų veikimu bei kitomis realiai egzistuojančiomis objektyviomis aplinkybėmis,– tai nusikalstamo pasitikėjimo požymis.

18. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-202/2014, Nr. 2K- 7- 27- 746/2015 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis T. J., žinodamas, kad gėrė alkoholį, vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir viršydamas leistiną greitį. Iš to akivaizdu, kad jis suprato, jog yra vidutiniškai apsvaigęs ir viršija leistiną greitį, numatė, kad gali sukelti pavojingus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kategoriškai paneigti nuteistojo pozicijos, kad jis tikėjosi išvengti nenumatytų aplinkybių, susidūrimo su kitais eismo dalyviais, dėl kurio gali netekti gyvybės kitas eismo dalyvis. Kitaip tariant, teisėjų kolegija neturi pagrindo neabejotinai išvadai, jog nuteistasis, sukeldamas baudžiamojoje byloje nagrinėjamą eismo įvykį, veikė tyčia, netiesioginės tyčios forma.

20. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo veikimo neatsargia kaltės forma ir nusikaltimo padarymo dėl nusikaltimo padarymo dėl nusikalstamo pasitikėjimo, teigia, kad, vertinant nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos subjektyvinę pusę, itin reikšmingos aplinkybės, kad nuteistasis tyčia grubiai pažeidė KET reikalavimus – vairavo automobilį apsvaigęs nuo alkoholio ir kelis kartus viršydamas leistiną greitį, kuo užkirto bet kokią galimybę išvengti susidūrimo su kita transporto priemone. Šių duomenų visuma, apeliantų manymu, pagrindžia išvadą, jog T. J. galėjo tikėtis išvengti sunkių padarinių, tik tikėdamas sėkme, o jo tyčiniai veiksmai neabejotinai rodo, kad T. J. buvo visiškai abejingas savo sąmoningai daromos veikos pasekmėms bei padariniams, kurie atsirado dėl jo aukščiau paminėtų tyčinių veiksmų. Todėl apeliantai mano, kad T. J. nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia ir turi būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip tyčinis nužudymas. Tokią savo poziciją apeliantai grindžia ir apeliaciniame skunde nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimais panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- P- 498- 746/2015, Nr. 2K-7-193-895/2016, Nr. 2K-7-54-628/2020 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija atidžiai nagrinėjo apeliantų nurodytus ir kitus bylai aktualius teismų sprendimus baudžiamosiose bylose, kuriose eismo įvykių metu nukentėjusieji patyrė įvairius sužalojimus, taip pat ir neteko gyvybės. Teismų praktika, kurioje nuteistųjų veiksmai, sukeliant tokius eismo įvykius, kvalifikuojami, įžvelgiant tyčinę kaltės formą, yra pakankamai reta. Dažniausiai nustatoma neatsargi kaltės forma, o nuteistųjų veiksmai, net ir tuomet, kai dėl eismo įvykio sukėlimo kaltas asmuo vairavo neblaivus, taip pat ir viršydamas greitį, dažnai kvalifikuojami pagal atitinkamą BK 281 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalį.

22. Apeliantų nurodytos bylos, kuriose nustatyta, kad kaltininkai veikė tyčia, nėra analogiškos nagrinėjamai situacijai. Keliose cituojamose baudžiamosiose bylose (Nr. 2K-7-193-895/2016, Nr. 2K-7-54-628/2020) nagrinėtos nusikalstamos veikos iš esmės skirtinos ir jose dėl tyčinės ir neatsargios kaltės atribojimo ypatumų kitų kategorijų nusikalstamose veikose. Tik cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K- P- 498- 746/2015 analizuojami nusikalstamos veikos, susijusios su transporto eismo saugumu, kvalifikavimo aspektai, tačiau minėtoje byloje nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės – tiek nuteistojo padarytų KET pažeidimų apimtis, mastas, pavojingumas, tiek eismo įvykio situacija, sprendžiant apie nuteistojo padarytų KET pažeidimų priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis, tiek kitos aplinkybės, reikšmingos nuteistojo kaltės formai nustatyti, esmingai skiriasi nuo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių. Aptariamoje kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad:

„nuteistasis M.Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,02 promilės) ir vairuodamas automobilį nepakluso policijos reikalavimams sustoti ir siekdamas išvengti sulaikymo už padarytą KET pažeidimą padidino greitį ir, persekiojamas policijos tarnybinio automobilio, kurio buvo įjungti švyturėliai ir garsinis signalas (duomenys neskelbtini), dideliu greičiu važiuodamas šalutine A. B. gatve, nekreipdamas dėmesio į eismą draudžiantį raudoną šviesoforo signalą, kelio ženklus, nestabdydamas ir važiuodamas tiesiai kirto sankryžas su pagrindinėmis (duomenys neskelbtini) gatvėmis, nors eismas tuo metu (šeštadienis, apie 7.41 val.) buvo intensyvus, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje per 5 sekundes pravažiavo du automobiliai, kertant (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą M. Š. vairuojamas automobilis nesusidūrė su tuo pačiu metu iš pagrindinės (duomenys neskelbtini) gatvės į sankryžą įvažiavusiu automobiliu „Citroen“ tik todėl, kad šis automobilis sankryžoje važiavo ne tiesiai, o suko į dešinę; M. Š. žinojo, kad važiuoja šalutine gatve, į jo mašinoje važiuojančių asmenų prašymus sustoti nereagavo, greičio nemažino; iš šalutinės A. B. gatvės į sankryžą su pagrindine (duomenys neskelbtini) gatve M. Š. įlėkė apie 128 km/h greičiu ir susidūrė su jam iš kairės pagrindine (duomenys neskelbtini) gatve per sankryžą tiesiai važiavusiu G. T. vairuojamu automobiliu; nuo tada, kai nuteistojo vairuojamas automobilis tapo kliūtimi G. T. vairuojamam automobiliui, iki automobilių susidūrimo praėjo tik 0,08 sekundės, o vairuotojai į kliūtį sureaguoja, ekspertų teigimu, per sekundę; vairuotojai, važiuojantys (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) gatvėmis, kurios yra pagrindinės A. B. gatvės atžvilgiu, t. y. turintys pirmumo teisę pravažiuoti sankryžas su A. B. gatve, dėl prie pat sankryžų stovinčių pastatų prieš įvažiuodami į sankryžas praktiškai neturi galimybės matyti, kaip elgiasi transporto priemonių, važiuojančių A. B. gatve vairuotojai, bei laiku sureaguoti ir vien tik savo veiksmais išvengti sankryžoje susidūrimo, jei šalutine A. B. gatve važiuojantys vairuotojai nesilaiko elementariausių KET reikalavimų; kartu ir M. Š. dėl prie gatvių sankryžų esančių pastatų taip pat negalėjo matyti, ar jo kertamomis pagrindinėmis gatvėmis neartėja kitos transporto priemonės, ir tokiu greičiu važiuodamas neturėjo galimybės atlikti bet kokių veiksmų, kad išvengtų žalingų padarinių. Taigi nuteistasis M. Š. tokia savo nusikalstama veika iš esmės nepaliko galimybių įvažiuojantiesiems į jo kertamas sankryžas išvengti eismo įvykio ir sunkių jo padarinių.“

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, jau minėtos kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės ir apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, tiek, kiek šių aplinkybių objektyvūs veiksmai leidžia spręsti apie tyčinę kaltės formą kardinaliai skiriasi. Abejose bylose nuteistieji vairavo automobilius būdami neblaivūs, važiavo labai dideliu greičiu, tačiau daugumos kitų ar jokių panašių kitų aplinkybių, kurios kasaciniam teismui leido konstatuoti, kad nuteistojo sukeltas eismo įvykis buvo dėsningas ir logiškas jo pavojingų veiksmų vairuojant automobilį padarinys, kad nuteistasis veikė tyčine kaltės formą, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos (nagrinėjamoje byloje nuteistasis T. J. nebuvo persekiojamas policijos pareigūnų, jis nevažiavo mieste, esant intensyviam eismu, kirsdamas sankryžas esant draudžiamam šviesoforo signalui, nepraleisdamas pagrindiniu keliu važiuojančių transporto priemonių, sąmoningai siekdamas išvengti policijos, didindamas greitį ir pan.). Nei tokių, nei jokių kitų panašių aplinkybių, kurios leistų teisėjų kolegijai konstatuoti, kad T. J. veikė tyčine kaltės forma ir vien tik pasitikėdamas sėkme išvengti pražūtingų padarinių nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis T. J. savo veikos pavojingumą nagrinėjamoje situacijoje suvokė abstrakčiai, t. y. jis veikė suprasdamas, kad toks elgesys yra rizikingas ir kartu tik abstrakčiai numanė arba turėjo numanyti pavojingų padarinių dėl tokio savo elgesio atsiradimo galimybę. Esant tokioms aplinkybėms, kaip jau minėta šiame sprendime, kaltininko psichinis santykis su daroma veika vertinamas kaip veikimas neatsargiai, t. y. kaip veikimas esant nusikalstamam pasitikėjimui.

24. Įvertinus visa tai ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje ir nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas parinko teisingą ir pagrįstą nusikaltimo kvalifikaciją, atitinkančią faktines bylos aplinkybes, t. y. baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Nuteistojo T. J. padaryta veika ir jos padariniai pirmosios instancijos teismo teisingai įvertinti, kaip atitinkantys BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Dėl civilinių ieškinių

25. Apeliantai skundu, ginčydami nuteistojo veiksmų teisinį vertinimą, nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo priteistu turtinės ir neturtinės žalos dydžiu, kaip neteisingu, nustatytu, formaliai pritaikius teismų praktikoje susiformavusias neturtinės žalos nustatymo klišes, o ne išsamiai įvertinus konkrečios bylos reikšmingas aplinkybes. Nurodo, kad, apeliacinės instancijos teismui priėjus prie išvados, jog nuteistojo nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai turi būti patenkinti pilnai. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo.

26. Pažymėtina, kad tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Savo ruožtu teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016, Nr. 2K-7-489/2016, Nr. 2K- 310-699/2017, 2K-94-696/2017).

27. Nagrinėjamoje byloje D. G. ir G. G. pateikė civilinį ieškinį bei patikslintus civilinius ieškinius ir prašė priteisti 300 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, o įvertinus tai, jog draudimo bendrovė atlygino 36 420 eurų, prašė priteisti solidariai iš T. J. bei Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 263 580 eurų neturtinės žalos atlyginimą, t. y. po 131 790 Eurų kiekvienam (t.1, b. l. 122–125, 127–130, 131–134). G. G. pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės 80 000 eurų dydžio žalos atlyginimo, o įvertinus, jog Transporto priemonių draudikų biuras atlygino dalį neturtines žalos, t. y. 3 642 eurus, prašo iš T. J. bei Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikių biuro solidariai priteisti 76 358 eurus (t. 1, b. l. 173–176). K. K. pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės 80 000 eurų dydžio žalos atlyginimo, o įvertinus, jog Transporto priemonių draudikų biuras atlygino dalį neturtines žalos, t. y. 3 642 eurus, prašo iš T. J. bei Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikių biuro solidariai priteisti 76 358 eurus (t. 1, b. l. 150–153).

28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs itin artimą D. G. ir G. G. ryšį su žuvusiuoju šeimos nariu – sūnumi, kuris nebuvo vienintelis vaikas šeimoje, atsižvelgęs į byloje esančių nukentėjusiųjų skaičių, nusprendė, jog teisinga ir protinga satisfakcija jų praradimams kompensuoti suma yra po 25 000 eurų kiekvienam. Įvertinus tai, jog Draudikų biuras abiem nukentėjusiesiems atlygino 36 420 eurus, t. y. po 18 210 eurų, o D. G. bylos nagrinėjimo metu T. J. atlygino 1000 eurų (t. 5, b. l. 148), iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteisė D. G. 5790 eurų ir G. G. 6 790 eurų neturtinei žalai atlyginti. Taip pat teismas, įvertinęs, kad jauniausiojo brolio netektis, nors ir buvo didžiulis smūgis, tačiau išliko nukentėjusiųjų G. G. ir K. K., kaip brolio ir sesers, tarpusavio socialiai ryšiai, kas nors iš dalies, tačiau mažina netekties išgyvenimus, nusprendė, jog teisinga ir protinga suma G. G. ir K. K. patirtai neturtinei žalai atlyginti yra po 10 000 eurų kiekvienam. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras G. G. ir K. K. išmokėjo po 3 035 eurus, teismas iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteisė likusią neatlygintos žalos dalį, o būtent po 6 965 euro kiekvienam neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šios sumos neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai, pagal kurią neturtinei žalai dėl artimojo netekties atlyginti priteisiama suma apytiksliai nuo 3 000 iki 32 000 eurų.

29. Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į svarbias aplinkybes – nusikalstamos veikos pobūdį, žiaurumą ir pasekmių sunkumą – dėl jų artimojo patirtų itin sunkių sužalojimų jie net negalėjo deramai palaidoti ir „atsisveikinti“ su žuvusiuoju, kurio kūnas dėl eismo įvykio metu patirtų dauginių kūno sumušimų, kaukolės lūžimų, kairiųjų galūnių amputacijos neteko kūno vientisumo. Tai nukentėjusiesiems sukėlė itin didelius išgyvenimus.

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės ir jos sukeltos negrįžtamos pasekmės, kai beprasmiškai žuvo jaunas, tik pradėjęs gyvenimo kelią žmogus, patyręs itin sunkius sužalojimus, neabejotinai žuvusiojo artimiesiems – tėvams, broliui ir seseriai sukėlė didžiulius dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, stiprius išgyvenimus, netekties jausmą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad visi nukentėjusieji dėl nuteistojo veiksmų patyrė neturtinę žalą. Teismas, nustatydamas jos dydį, vadovavosi bendraisiais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, numatytais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, šalių interesų pusiausvyros bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o taip pat atsižvelgė ir į formuojamoje teismų praktikoje priteisiamus neturtinės žalos dydžius.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nukentėjusiųjų, civilinių ieškovui apeliacinio skundo argumentais patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, kad apygardos teismas tinkamai, siekiant protingos pusiausvyros tarp nukentėjusiųjų teisės į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, išsprendė neturtinės žalos nustatymo klausimą. Aukščiau nurodytais argumentais pripažinus tinkama pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikaciją, kaip neatsargaus nusikaltimo, ir šiuo pagrindu pripažintina, jog nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydis atitinka įstatymo nustatytus kriterijus ir teismų praktikai neprieštarauja.

32. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalį dėl nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos pagrindu priteisimo iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro. Minėta įstatymo norma numato, kad tais atvejais, kai kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims moka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. Pažymėtina ir tai, kad dėl to, jog nedraustą automobilį T. J. vairavo būdamas neblaivus, Draudikų biuras turės teisę savo patirtas išlaidas išsiieškoti iš nuteistojo regreso tvarka.

Dėl išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo

33. Nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų atstovas advokatas Ramūnas Mikulskas prašo D. G., G. G., G. G., K. K. naudai iš nuteistojo priteisti 2178 eurų nukentėjusiųjų turėtų išlaidų už apeliacinio skundo parengimą, pasirengimą teismo posėdžiui, atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (t. 6, b. l. 145).

34. Iš pateiktų dokumentų matyti, jog 2021 m. rugpjūčio 12 d. D. G. pinigų priėmimo kvitu Nr. 1071814 advokatui Ramūnui Mikulskui sumokėjo 2178 Eur (t. 6, b. l. 146). Iš teismui pateikto advokato prašymo matyti, kad D. G. sumokėtą 2178 eurų sumą sudaro: 1000 eurų už apeliacinio skundo parengimą, 300 eurų už pasirengimas teismo posėdžiui, 878 eurai už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

35. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo advokatui faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į šių išlaidų pagrįstumą bei į teismų praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Tos pačios taisyklės taikomos ir apeliacinės instancijos teismo procese. Praktikoje laikomasi nuostatos, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų išieškojimo klausimą.

36. Sprendžiant dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme išieškojimo, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr. 2K-7-628/2020). Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų D. G., G. G., G. G. ir K. K. apeliacinį skundą. Atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiųjų apeliacinis skundas netenkinamas, remiantis teismo praktika dėl išlaidų priteisimo ir jų dydžio nustatymo, prašomos išieškoti iš nuteistojo T. J. turėtos nukentėjusiųjų išlaidos 2178 Eur už suteiktas advokato teisines paslaugas apeliaciniame procese nepriteistinos.

37. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad skundžiamas 2021 m. birželio 29 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiųjų D. G., G. G., G. G. ir K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėAlenas PiesliakasErnestas Rimšelis