Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.1.3.2.; 2.1.1.3.8.; 2.1.2.1.; 2.1.2.4.1.1.; 2.1.3.2.; 2.3.2.12.; 2.5.8.5.; 2.5.9.2.; 2.5.10.; 2.5.17.; 121.21.

2015 m. lapkričio 30 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. M. apeliacinis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. patikslintą ieškinį atsakovui A. M. dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo, išvadą teikianti institucija – Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. N. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. M. 17.570,41 Eur. Paaiškino, kad atsakovas 2009 m. be teisėto pagrindo nukūlė ieškovui nuosavybės teise valdytame 40,50 ha dydžio sklype, (duomenys neskelbtini), ieškovo pasėtas ir išaugintas 178,2 tonas žieminių kviečių. Kadangi kviečiai jau realizuoti, prašo priteisti jų vertę pinigais - 17.570,41 Eur, nes ieškovas su atsakovu nebuvo sudaręs minėto žemės sklypo panaudos sutarčių.

Atsakovas A. M. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2008 m. rudenį A. M. su N. N. buvo sudaręs žodinę ginčo sklypo panaudos sutartį vienam vegetaciniam periodui, todėl sutartis galėjo būti žodinė. Šios sutarties pagrindu 2008 m. rudenį atsakovas šį sklypą įdirbo, 38,50 ha plote pasėjo žieminius kviečius ir 2009 m. nuėmė derlių, kuris yra A. M. nuosavybė ir naudotinas jo nuožiūra.

Išvadą teikianti institucija Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos pateikė išvadą, nurodydama, kad tiesioginių ir kompensacinių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus deklaravimą ir skyrimo tvarką už 2009 m. nustato Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2009 m. taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-188 (toliau - Taisyklės). Pagal 2009 m. paraišką A. N. buvo skirta 15 808,99 Lt parama. Atsižvelgiant į tai, kad A. M. atsisakė paramos už kontroliniame žemės sklype Nr. 214431-1764 deklaruotą lauką po to, kai buvo agentūros informuotas apie paraiškoje nustatytą neatitikimą, ir į tai, kad A. M. nepateikė žemės valdymo teisę ir šio lauko žemės dirbimą patvirtinančių dokumentų, 2009 m. A. M. paraiškoje nustatytas tyčinio neteisingo deklaravimo atvejis, todėl pagrindinė išmokos dalis jam neskirta. Sankcija buvo pritaikyta vadovaujantis Taisyklių 41.1.5 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad, kai nustatytas didesnis nei 20 proc. ploto tyčinis neteisingas deklaravimas, išmokos pagrindinė dalis už žemės ūkio naudmenų plotą einamaisiais metais pareiškėjui nemokama, be to, jam taikoma ilgalaikė sankcija už neteisingą deklaravimą. Taip pat A. M. nemokama ir išmokos papildoma dalis. Sankcija pritaikyta vadovaujantis Taisyklių 42.4 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad, kai deklaruotas plotas viršija faktinį daugiau nei 50 proc., išmokos papildoma dalis už visas susietomis išmokomis remiamas pasėlių grupes pareiškėjui nemokama ir taikoma ilgalaikė sankcija. A. M. pritaikytos sankcijos nebuvo nuginčytos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo A. M. ieškovui A. N. 17.570,41 Eur, 527,11 Eur žyminio mokesčio, 115,85 Eur antstolio pagalbos išlaidų, priteisė iš atsakovo A. M., valstybei 15,45 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas A. M., pripažindamas ginčo kviečių nukūlimo faktą, atsikirtimus į ieškinį grindė prievoliniais 2008 m. rudenį su ieškovu A. N. sudarytos žodinės panaudos sutarties pagrindu atsiradusiais santykiais. Ieškovas neigė tokios sutarties egzistavimą. Atsiliepime į ieškinį A. M. nurodė, jog ginčo sklypo panaudos sutartį su A. N. buvo sudaręs vienam augalų vegetacijos sezonui, t. y. mažiau nei vienerių metų terminui. Teismo posėdžio metu atsakovas vis keitė poziciją, skirtingai įvardindamas 2008 m. sėjos laiką bei 2009 m. grūdų kūlimo laiką, tačiau esminę aplinkybę, lemiančią nagrinėjamo klausimo sprendimą, t. y. tai, kad 2009 m. rudenį jis užsėjo kviečius dar vienam vegetaciniam sezonui, kelis kartus nurodė nuosekliai. Iš esmės analogiškus parodymus davė ir atsakovo prašymu apklaustas liudytojas A. M., nurodydamas netgi laiką, kada 2009 m. atsakovas užsėjo ginčo sklypą. Atsakovas įrodinėjo ilgesnio kaip vienerių metų termino sutarties egzistavimą, kas pagal minėtas CK normas reiškia, kad turėjo būti sudaryta rašytinė panaudos sutartis. Atsakovas panaudos sutarties egzistavimą argumentavo ir tuo, kad A. M. agentūrai buvo pateikęs paraišką bei deklaravo 88,51 ha plotą, tame tarpe ir 38,50 ginčo sklypo plotą, pagrindinei išmokai už žemės ūkio naudmenų plotus gauti ir susietajai su gamyba papildomai tiesioginių išmokų daliai gauti, tačiau šis argumentas negali lemti sutarties egzistavimo fakto, kadangi, agentūrai paprašius pateikti žemės valdymo teisę (nuosavybės, nuomos ar kt. pagrindais) ir žemės dirbimą patvirtinančius dokumentus, net ir gresiant Taisyklėse numatytoms sankcijoms, A. M. tokių dokumentų nepateikė, 2009 m. lapkričio 2 d. atsisakė nuo ginčo sklypo ploto deklaravimo. A. M. buvo pritaikytos sankcijos, jos nebuvo nuginčytos. Teismas darė išvadą, jog atsakovo teigimu ginčo šalis siejusieji prievoliniai panaudos santykiai byloje nėra įrodyti. Atsakovas A. M. žieminius kviečius A. N. priklausiusiame žemės sklype nukūlė be teisinio pagrindo, todėl ieškovas pagrįstai reiškė ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą, atmesti A. N. ieškinį, priteisti atsakovui A. M. iš ieškovo A. N. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1. Šiaulių apylinkės teismas nurodė, kad ieškovas A. N. nuo 2008-04-10 iki 2010-03-02 nuosavybės teise valdė 39,5254 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Jau pats žemės sklypo, nurodyto ieškinyje ir teismo sprendime plotų skirtumas parodo, kad ieškinys neatitinka jam keliamų reikalavimų. Esant ieškinyje nurodytam ir faktiniam žemės ploto skirtumui nebeaišku, pagal ką teismas nustatė faktines aplinkybes ir apskaičiavo ieškovui priteistiną sumą.

2. Ieškovas atsakovui 2008 m. rudenį pasiūlė naudotis sklypu, norėjo, kad jis nebūtų apleistas, nes pats nebesiruošė jo dirbti. Susitarimas buvo vienam augalų vegetacijos sezonui. Žieminių kviečių vegetacijos periodo trukmė priklauso nuo veislės ypatumų (45-55 dienos rudenį ir 90-105 dienos pavasarį-vasarą). Tai yra mažiau nei vieneri metai, todėl tarp bylos šalių sudaryta žemės sklypo vieną augalų vegetacijos sezoną naudojimo sutartis galėjo, kaip realiai ir buvo, būti žodinė. Teismui nurodė, kad neprisimena, kada tiksliai pradėjo ir baigė sėjos ir derliaus nuėmimo darbus, tačiau visas periodas buvo trumpesnis nei vieneri kalendoriniai metai.

Tai, kad atsakovas 2009 m. rudenį užsėjo kviečius sklype dar vienam vegetaciniam sezonui nepaneigia atsakovo su ieškovu 2008 m. žodinės sutarties buvimo.

3. Ieškovas pats nurodė, kodėl jis šį sandorį neigia, paaiškindamas, kad jį pripažinęs prarastų teisę į paramą, gautą pagal Europos sąjungos jaunųjų ūkininkų programą. Tai jam reikštų tiek gautos paramos priverstinį grąžinimą, tiek kitų sankcijų taikymą. Akivaizdu, kad ieškovas pasinaudojo situacija, kad nėra rašytinių sutarties buvimo įrodymų, siekdamas ne tik prisiteisti iš atsakovo nepagrįstai reikalaujamą pinigų sumą, bet ir siekdamas išvengti kitų neigiamų pasekmių. Mano, kad rašytinė sutartis nebuvo sudaroma siekiant gautą paramą panaudoti ne pagal jos tikslinę paskirtį.

4. Teismui nurodė, kad 2009 m. rudenį sėjos darbus atliko nederinęs su ieškovu, nes žinojo apie P. M., jo tėvo A. M. ir ieškovo susitarimą dėl žemės sklypo perdavimo naudotis M.. Pastariesiems ir padėjo vykdyti sėjos darbus. Teismas šiuos veiksmus palaikė atsakovo susitarimu su ieškovu ir sutartimi dėl tolimesnio žemės sklypo naudojimo viršijant vienerių metų laikotarpį. Sudarius žodinę žemės sklypo panaudos sutartį trumpesniam nei vienerių metų laikotarpiui, jos buvimas gali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Atsakovo pateikti teismui chemikalų, trąšų, kuro įgijimo dokumentai taip pat patvirtina, kad atsakovas turėjo realią galimybę ir atliko būtinus darbus minimame sklype. Tuo tarpu A. N. pateikti dokumentai, teismo įvardijami kaip patvirtinantys jo teiginius apie tai, kad šiuos darbus atliko jis, fiziškai pavesdamas juos padaryti atsakovui kaip UAB „Žaliavų prekyba“ vairuotojui-traktorininkui negali būti laikomi ieškovo teiginius patvirtinančiais įrodymais. Ieškovas žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), valdė kaip privatus asmuo ir kaip toks neturėjo teisės pavesti atsakovui, kaip įmonės darbuotojui, atlikti darbus jo privačiame ūkyje, neturėdamas atitinkamos sutarties su UAB „Žaliavų prekyba“.

5. Panaudos sutarties tarp bylos šalių buvimą patvirtina, priešingai nei teigia ieškovas ir nurodo teismas savo sprendime, faktas, kad atsakovas 2009 m. birželio 12 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007- 2013 metų programos priemones bei deklaravo 88,51 ha plotą pagrindinei išmokai už žemės ūkio naudmenų plotus gauti ir susietajai su gamyba papildomai tiesioginių išmokų daliai gauti. Nurodytas žemės plotas atitinka atsakovo turimos nuosavos žemės ir pagal panaudos sutartį ieškovui nuosavybės teise priklausiusios ir atsakovo įdirbtos bei apsėtos žemės plotų sumą. Tokią deklaraciją atsakovas pateikė žinodamas, kad žemės nuosavybės ar valdymo teisėtumo dokumentų niekas nereikalauja bei tikėdamasis, kad esant reikalui, A. N. patvirtins šalių susitarimą. Kadangi 2009 m. birželio 15 d. agentūrai ieškovo įgaliota G. N. pateikė paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007- 2013 metų programos priemones gauti ir deklaravo 40,50 ha plotą pagrindinei išmokai už žemės ūkio naudmenų plotus gauti ir susietajai su gamyba papildomai tiesioginių išmokų daliai gauti tame pat sklype, atsakovui neliko nieko kito, kaip savo prašymą paramai gauti atsiimti. Atsakovui pritaikytos dėl neteisingo deklaravimo sankcijos nebuvo panaikintos ne dėl to, kad jų neginčijo, o todėl, kad praleido įstatyme numatytus procesinius apskundimo terminus.

6. Teismo sprendimas neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimų ir ta prasme, kad prašoma priteisti ir priteista suma apskaičiuota remiantis ne faktiškai gautu ginčo sklype derliumi, o prielaidomis apie hipotetinį vidurkį bei vidutinėmis kainomis. Ieškovas neįrodė, koks kiekis grūdų buvo prikultas ginčo sklype, kokia jų kokybė ir atitinkamai supirkimo kaina. Liudytojai patvirtino, kad derlius negalėjo siekti vidutinio, nes didelė dalis, apie 2 ha, sklypo buvo užtvindyta, kas turėjo įtakos ir derlingumui, ir derliaus kokybei.

Išvadą duodanti institucija Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos pateiktu atsiliepimu siūlo šalių ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Ieškovas A. N. pateiktu atsiliepimu prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, dėl piktnaudžiavimo procesine teise 2015-06-30 atskirajame skunde melagingai nurodžius, kad negavo 2015-06-0i Šiaulių apylinkės teismo nutarties, A. M. CPK 95 str. 2 d. pagrindu skirti baudą numatytą šiame straipsnyje sumoje 5792 Eurų (penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų), penkiasdešimt procentų šios baudos priteisiant ieškovui A. N..

Prašo apeliacinio skundo nagrinėjimo metu paskirti teismo rašysenos ekspertizę, užduodant ekspertui klausimus: Ar 2015-06-19 pažymoje apie 2015-06-18 Šiaulių apylinkės teismo nutarties įteikimą A. M. rankraštinį įrašą „A. M.“ parašė ir pasirašė A. M.? Ar 2015-06-02 pažymoje apie 2015-06-01 Šiaulių apylinkės teismo nutarties įteikimą A. M. rankraštinį įrašą „tėvas A. M.“ ir 2015-06-19 pažymoje apie 2015-06-18 Šiaulių apylinkės teismo nutarties įteikimą A. M. rankraštinį įrašą „A. M.“ parašė vienas ir tas pats asmuo? Ekspertizės atlikimą pavesti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Dėl aplinkybių, kad 2015-06-19 pažymoje apie 2015-06-18 Šiaulių apylinkės teismo nutarties įteikimą A. M. rankraštinį įrašą „A. M.“ parašė ir pasirašė ne A. M., pranešti prokuratūrai apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 str. 1 d., 231 str. 1 d.

1. Apeliaciniame skunde pats apeliantas paneigia savo išvedžiojimus, kai nurodo, kad 2008 metų rudenį sudarė žodinę sutartį su A. N., 2009 metų rudenį nusikūlė derlių ir 2009 metų rudenį apsėjo žemės sklypą. Nurodyti veiksmai akivaizdžiai parodo, kad žemės sklypu A. M. naudojosi ir rengėsi naudotis ilgiau nei metus, todėl turėjo sudaryti rašytinę panaudos ar nuomos sutartį.

2. Priešingai, nei nurodė atsakovas, pagal A. M. pateiktas dyzelinio kuro įsigijimo PVM sąskaitas-faktūras, A. M. įsigytas kuro kiekis yra iš esmės nepakankamas apdirbti 88,51 ha žemės plotui 2009-06-12 deklaruotam Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Kadangi A. M. turi savo žemės, jis turėjo galimybę minimus chemikalus, trąšas ir kurą naudoti savo žemėje. Šios galimybės A. M. nepaneigė.

3. Atsakovui ieškovas niekada neperdavė žemės sklypo plano, atsakovas žemės sklypo plano neturi. Taip pat atsakovas niekada neįrodinėjo, kaip jam tapo žinoma konkretaus žemės sklypo vieta ir nustatytos specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos.

4. Teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas ir teisingai laikė, kad faktinį grūdų derlių, gautą ginčo sklype, turi įrodyti atsakovas, nes būtent atsakovas nukūlė javus. Ieškovas pateikė įrodymus apie vidutinį derlingumą ir kainas. Konkrečių prikultų grūdų kiekių ieškovas nurodyti negalėjo. Kadangi apeliantas teigia, kad ginčo sklype derlingumas buvo mažesnis už vidutinį, pagal CPK 178 str. jis turėjo šią aplinkybę įrodyti. Pasirengimo nagrinėti bylą metu teismas buvo įpareigojęs atsakovą pateikti dokumentus kiek grūdų jis prikūlė ginčo sklype. Teismo nurodymą atsakovas įvykdė tik iš dalies, tai yra teikė dokumentus taip ir tiek, kad nebūtų galimybės nustatyti realų derlingumą ginčo sklype.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo A. N. ieškinys atsakovui A. M. dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė faktines aplinkybes, iš kurių matyti, kad ieškovas A. N. nuo 2008-04-10 iki 2010-03-02 nuosavybės teise valdė 39,5254 ha (viešajame registre iki patikslinimo buvo įregistruota kaip 40,50 ha) dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Ieškovas savo reikalavimą grindžia aplinkybe, kad atsakovas 2009 m. be teisėto pagrindo nukūlė ieškovui nuosavybės teise valdytame 40,50 ha dydžio sklype, (duomenys neskelbtini), ieškovo pasėtas ir išaugintas 178,2 tonas žieminių kviečių. Atsižvelgdamas į tai, kad kviečiai jau realizuoti, prašė priteisti jų vertę, įvertindamas 17.570,41 Eur suma. Atsakovas A. M. pripažįsta ginčo kviečių nukūlimo faktą, tačiau teigia, kad tarp jo ir ieškovo 2008 m. rudenį buvo sudaryta žodinė panaudos sutartis, kurios buvimą neigia ieškovas.

CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. T. v. V. K. , bylos Nr. 3K-3-396/2013; kt.).

Atsakovas teigia, kad 2008 metų rudenį sudarė žodinį panaudos susitarimą naudotis ieškovui priklausančiam sklypu vienam augalų vegetacijos sezonui, kuris trunka mažiau nei vienerius metus ir mano, jog aplinkybė, kad atsakovas 2009 m. rudenį užsėjo kviečius sklype dar vienam vegetaciniam sezonui nepaneigia atsakovo su ieškovu 2008 m. žodinės sutarties buvimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo pozicija nėra nuosekli, kadangi atsiliepime į ieškinį A. M. nurodė, jog ginčo sklypo panaudos sutartį su A. N. buvo sudaręs vienam augalų vegetacijos sezonui, t. y. mažiau nei vienerių metų terminui, tačiau teismo posėdžio metu atsakovas vis keitė poziciją, skirtingai įvardindamas 2008 m. sėjos laiką bei 2009 m. grūdų kūlimo laiką. Byloje yra nustatyta ne tik tai, kad 2008 m. rudenį atsakovas užsėjo kviečius dar vienam vegetaciniam sezonui, bet ir aplinkybė, kad tą darė ir 2009 metais. Tačiau atsakovas teigia, kad žodinė panaudos sutartis buvo sudaryta tik 2008 metams, o 2009 m. rudenį sėjos darbus atliko nederinęs su ieškovu, nes žinojo apie P. M., jo tėvo A. M. ir ieškovo susitarimą dėl žemės sklypo perdavimo naudotis M., pastariesiems ir padėjo vykdyti sėjos darbus. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus ir nenuoseklius, nes kaip nurodo ieškovas, Nacionalinei mokėjimo agentūrai 2009-2010 m. buvo deklaruoti ginčo žemės sklypo žieminių kviečių pasėliai. Įvertinant tai, kad A. M. nuėmęs derlių 2009 m. rugpjūčio mėnesį, užsėjo žemės sklypą 2009 m. rudenį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad žemės sklypo naudojimas truko daugiau nei vienerius metus. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad panaudos sutartis, trukusi ilgiau nei metus, turėjo būti rašytinės formos ir vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 2 dalį neleido sutartinių santykių tarp šalių egzistavimui įrodyti remtis liudytojų parodymais.

Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žemės sandorių formą nustato Civilinis kodeksas ir šis Įstatymas. Prie žemės sandorių privalo būti pridedamas žemės sklypo planas, o kai žemės sklypas nuomojamas arba perduodamas neatlygintinai naudotis iki trejų metų – žemės sklypo planas arba schema. Žemės sklypo planas ar schema yra neatskiriama žemės sandorio dalis, kadangi be jų nėra aiški konkreti žemės sklypo vieta ir nustatytos specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos. Nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė, kad nurodyti dokumentai jam būtų buvę perduoti ieškovo. Įstatymas įtvirtina, kad be žemės sklypo plano arba schemos neatlygintina panauda negali būti sudaryti, taigi toks sandoris be šių dokumentų laikytinas niekiniu kadangi prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos.

Atsakovas teigia, kad pripažindamas žodinį panaudos susitarimą ieškovas prarastų teisę į paramą, gautą pagal Europos sąjungos „Jaunųjų ūkininkų programą“ ir tai jam reikštų tiek gautos paramos priverstinį grąžinimą, tiek kitų sankcijų taikymą. Teisėjų kolegija šį atsakovo argumentą laiko nepagrįstu. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovas gavo atsakovo nurodytą paramą pagal Europos sąjungos „Jaunųjų ūkininkų programą“. Aplinkybė, kad ieškovas teikė paraišką tokiai paramai gauti (112-126 b. l., I t.) neįrodo jos gavimo fakto. Taip pat pažymėtina, kad ieškovas buvo suimtas ir kaip pats nurodo, dėl šios aplinkybės negalėjo pasirašyti sutarties minėtai paramai gauti.

Kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, nežymus žemės ploto neatitikimas buvo nulemtas to, kad ieškovui deklaravimo laikotarpiu skirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir dėl šios priežasties pagal ieškovo įgaliojimą visus su deklaravimu būtinus veiksmus atliko jo motina G. N., kuri galėjo tiksliai nežinoti deklaruojamo pasėlių ploto. Nežymus pasėlių ploto neatitinimas nėra reikšmingas, nes viešame registre A. N. žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo registruotas kaip turintis 40,50 ha ploto. Kaip nurodo ieškovas, šio sklypo geodeziniai kadastriniai matavimai nebuvo atlikti, todėl ieškovas pareiškė ieškinį pagal jo turimus duomenis. Po žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) perleidimo nuosavybės teise K. B. jo pageidavimu buvo atlikti geodeziniai kadastriniai matavimai po kurių viešame registre atsirado 39,5254 ha plotas. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu buvo gauti duomenys, jog tikslus ginčo žemės sklypo plotas sudaro 39,5254 ha, todėl akivaizdu, kad visur minimas tas pats žemės sklypas. Atsakovo argumentai, kad skiriantis ieškinyje nurodytam ir faktiniam žemės ploto skirtumui nebeaišku, pagal ką teismas nustatė faktines aplinkybes ir apskaičiavo ieškovui priteistiną sumą, yra nepagrįsti.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas turėjo sėjai reikiamą techniką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į žemės ūkio technikos panaudos sutartis, PVM sąskaitas-faktūras (1 t., 127-133), Šiaulių r. savivaldybės administracijos Kuršėnų kaimiškosios seniūnijos raštą, patvirtinantį, kad ieškovas dirbo žemę ginčo sklype. Pažymėtina, kad iš darbo užmokesčio priskaitymo ir išmokėjimo žiniaraščių matyti, kad A. M. ginčo sėjos laikotarpiu dirbo A. N. valdomoje UAB ‚Žaliavų prekyba“ vairuotoju-traktorininku, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ši aplinkybė nulėmė A. M. atliekamus sėjos darbus A. N. priklausančiame žemės sklype. Tai, kad atsakovas iš atsakovo žemės sklypo nukūlė ir sau pasiėmė kviečius nustatyta ikiteisminio tyrimo metu byloje Nr. 96-2-054-09, todėl atsakovo teiginys, kad ieškovas žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), valdė kaip privatus asmuo ir kaip toks neturėjo teisės pavesti atsakovui, kaip įmonės darbuotojui, atlikti darbus jo privačiame ūkyje, neturėdamas atitinkamos sutarties su UAB „Žaliavų prekyba“, atmestinas.

Atsakovas 2009 m. birželio 12 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007- 2013 metų programos priemones bei deklaravo 88,51 ha plotą pagrindinei išmokai už žemės ūkio naudmenų plotus gauti ir susiejo tai su gamyba papildomai tiesioginių išmokų daliai gauti. Kaip nurodo pats atsakovas, nurodytas žemės plotas atitinka atsakovo turimos nuosavos žemės ir pagal atsakovo nurodytą panaudos sutartį ieškovui nuosavybės teise priklausiusios ir atsakovo įdirbtos bei apsėtos žemės plotų dydį. 2009 m. birželio 15 d. agentūrai ieškovo įgaliota G. N. pateikė paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007- 2013 metų programos priemones gauti ir deklaravo 40,50 ha plotą pagrindinei išmokai už žemės ūkio naudmenų plotus gauti ir susietajai su gamyba papildomai tiesioginių išmokų daliai gauti tame pat sklype. Agentūrai paprašius pateikti žemės valdymo teisę ir žemės dirbimą patvirtinančius dokumentus, net ir gresiant Taisyklėse numatytoms sankcijoms, atsakovas tokių dokumentų nepateikė, 2009 m. lapkričio 2 d. atsisakė nuo ginčo sklypo ploto deklaravimo. Atsakovas nurodo, kad po to, kai ieškovo motina deklaravo ginčo pasėlių plotą, atsakovas savo prašymą atsiėmė, nes jam neliko kitos išeities. Byloje nustatyta, kad atsakovui pritaikytos dėl neteisingo deklaravimo sankcijos nebuvo panaikintos. Pažymėtina, kad išvadą teikianti institucija aiškiai nurodė, kad pasėlius nepagrįstai deklaravo atsakovas, o ne ieškovas. Aplinkybė, kad atsakovas akivaizdžiai neturėjo susitarimo dėl ginčo pasėlių deklaravimo su ieškovu parodo, kad jis ir ieškovas jokio neatlygintinos panaudos susitarimo nebuvo sudarę, priešingu atveju nebūtų buvę dvigubo deklaravimo.

Atsakovas teigia, kad jo pateikti teismui chemikalų, trąšų, kuro įgijimo dokumentai taip pat patvirtina, kad atsakovas turėjo realią galimybę ir atliko būtinus darbus minimame sklype. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Kadangi abi šalys dėl šių aplinkybių pasisako ir laiko jas reikšmingomis bylai, teisėjų kolegija dėl jų pasisako apeliacinėje instancijoje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimo Nr. 145 „Dėl atleistų nuo akcizų dyzelinių degalų, skirtų naudoti žemės ūkyje, taip pat tvenkinių ir kitų vidaus vandenų žuvininkystėje, įsigijimo taisyklių patvirtinimo“ priede nustatyta, kad grūdiniams ir ankštiniams augalams apdirbti yra skiriama 120 litrų akcizais neapmokestinamų gazolio vienam hektarui. 2009 m. A. M. pagal 5 teismui pateiktas PVM sąskaitas-faktūras bendrai įsigijo 6000 litrų dyzelinio kuro. Kaip nurodo ieškovas, pagal Vyriausybės nustatytas akcizais neapmokestinamo dyzelinio kuro normas 120 litrų/ha su A. M. 2009 m. įsigytu kuro kiekiu buvo galima apdirbti 50 ha žemės plotą, tuo tarpu A. M. deklaravo 88,51 ha pasėlius, tačiau vėliau šią deklaraciją patikslino atsisakydamas 38,50 ha žieminių kviečių pasėlių deklaravimo. Pažymėtina, kad 2008 m. atsakovo įsigytas dyzelinis kuras turėjo būti sunaudotas A. M. vardu apdirbant jo vardu registruotus ir išsinuomotus žemės sklypus bendro 29,17 ha ploto. Kadangi dyzelinį kurą 2009 metais atsakovas A. M. įsigijo 2009 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, sutiktina su ieškovo argumentu, kad atsakovas 2009 metų pavasarį neturėjo dyzelinio kuro, kurį būtų galėjęs panaudoti pavasario darbams 38,50 ha žieminių kviečių pasėliuose. Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas neatidžiai teikė teismui dokumentus, kadangi tarp pateiktų sąskaitų yra PVM sąskaita-faktūra už miežių džiovinimo paslaugas, nors jos ginčo atveju nėra aktualios, nes ginčas yra dėl žieminių kviečių pasėlių. Atkreiptinas dėmesys, kad iš pateiktų dokumentų nėra aišku, kuriam žemės plotui panaudoti atsakovo nurodyti chemikalai, trąšos ir kuras. Kaip nurodo ieškovas, atsakovas nepaneigė aplinkybės, kad jis nurodytus chemikalus, trąšas ir kurą galėjo naudoti ne ginčo, o savo žemėje.

Atsakovas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, nes prašoma priteisti ir priteista suma apskaičiuota remiantis ne faktiškai gautu ginčo sklype derliumi, o prielaidomis apie hipotetinį vidurkį bei vidutinėmis kainomis. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą šį argumentą. Kasacinis teismas išaiškino, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis nuosekliai formuluojama praktika, pažymėjo, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes.

Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

Byloje yra įrodyta, kad 2009 m. nukultas ginčo derlius atsakovo realizuotas. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 178,2 tonų žieminių kviečių vertę pinigine išraiška, kas sudaro 17.570,41 Eur sumą. Remiantis įrodinėjimo pareigos paskirstymu šalims, faktinį grūdų derlių, gautą ginčo sklype, turėjo nurodyti atsakovas, kadangi jis nukūlė javus. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas objektyvių įrodymų, kurie konkrečiai patvirtintų ginčo sklype nukultų kviečių kiekį bei kainą nepateikė, jis tik nurodė, kad 2009 m. derlius buvo prastas dėl lietingo pavasario ir jis nukūlė apie 3,4 tonas iš hektaro. Tuo tarpu ieškovas pateikė duomenis apie vidutinį ginčo derliaus derlingumą, jo vidutines kainas. Šiuos duomenis detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Kadangi ieškovo pateiktų įrodymų ir duomenų atsakovas nepaneigė savo teikiamais įrodymais, teismas pagrįstai rėmėsi ieškovo pateiktais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas išaiškino, kad, nepaisant to, jog pagal dabartinius Nekilnojamojo turto registro duomenis ginčo žemės sklypo dydis yra 39,5254, o ieškovas grūdų kiekį skaičiavo pagal 40,50 ha, atsižvelgiant į tikslias UAB „Agrokoncerno grūdai“ rašte nurodytas grūdų kainas, didesnes, nei nurodytos Tarnybos raštuose vidutinės kainos, pagal kurias buvo skaičiuota ieškinio kaina, atsakovas be pagrindo įgijo didesnę, nei prašoma priteisti sumą, todėl ieškinį pagrįstai tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo 17.570,41 Eur sumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo 2015 m. birželio 30 d. atskirojo skundo turinys nėra apeliacijos objektas nagrinėjamoje byloje, todėl teisėjų kolegija dėl šių ieškovo argumentų nepasisako ir pažymi, kad netenkina ieškovo prašymo skirti ekspertizę. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo priėmimas yra pirmosios instancijos teismo sprendžiamas klausimas, apeliacinė instancija dėl apeliacinio skundo priėmimo pasisako tik tuo atveju, kai dėl proceso pažeidimo negalima bylos nagrinėti apeliacine tvarka.

Ieškovas dėl piktnaudžiavimo procesine teise atsakovo 2015 m. birželio 30 d. atskirajame skunde nurodžius, kad negavo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutarties, prašo atsakovui A. M. skirti 5792 Eurų baudą, penkiasdešimt procentų šios baudos priteisiant ieškovui A. N.. CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinėje instancijoje nenustatyta sąmoningo atsakovo piktnaudžiavimo apeliacijos teise, aplinkybė, kad apeliacinis skundas nėra tenkintinas, nelaikytina piktnaudžiavimu, kadangi atsakovas turi įstatymo numatytą teisę skųsti jam nepalankų teismo sprendimą. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija nevertina atsakovo 2015 m. birželio 30 d. atskirojo skundo turinio, kadangi tai nėra nagrinėjamos apeliacinės bylos objektas, taigi atmeta ieškovo prašymą dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atsakovo 2015 m. birželio 30 d. atskirajame skunde nurodytų aplinkybių pagrindu.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Vadovaujantis CPK 88, 92 straipsniais, iš šalių proporcingai jų atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos valstybei su procesinių dokumentų siuntimu susijusios išlaidos. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškovas neprašė priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų ir nepateikė jas pagrindžiančių duomenų, šios išlaidos ieškovui nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Kolegijos pirmininkė Rasa Bartašienė Teisėjai Egidijus Mockevičius Vilija Valantienė