- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-1226-232/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-03015-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Liuda Uckienė, Aldona Tilindienė, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- AB “Panevėžio energija”
- Atsakovas
- V. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB “Panevėžio energija” ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos už šilumos energiją, palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovas AB “Panevėžio energija” kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 7 641,23 Lt skolos, 27,32 Lt palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas, būdamas negyvenamųjų patalpų Vasario 16-osios gt., Vasario -osios gt., Vasario -osios gt. 11-13, Vasario -osios gt., Panevėžyje savininkas, neapmokėjo už laikotarpyje nuo 2011-01-01 d. iki 2011-05-01 d. suvartotą šilumos energiją. Atsakovas su ieškovu nebuvo sudaręs individualios sutarties, todėl šalių santykius reglamentuoja LR Ūkio ministro 2003-06-30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos. Ieškovas tvirtina, kad šilumos tiekimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Atsakovas turėjo teisę atsijungti savo šildymo sistemą nuo bendro namo šildymo sistemos, tačiau tai padaryti jis galėjo tik laikantis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, ką numato ir LR Energetikos ministro 2010-10-25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 200 p. Atsakovo šildymo prietaisai atjungti pažeidžiant nustatytą tvarką, todėl ieškovas prašė teismą priteisti iš atsakovo 7641,23 Lt skolos už suvartotą šilumos energiją, kuri paskirstyta pagal metodą Nr. 4, priskaičiuotas 27,32 Lt palūkanas LR CK 6.38 str. ir 6.210 str., 6.384 str. 1d. pagrindu.
Atsiliepimas
A. V. K. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovas yra teisėtai, laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, atjungęs savo patalpas nuo centrinio šildymo sistemos dar 1992-1993 m. Šias aplinkybes, atsakovo nuomone, patvirtina: nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, kuriuose nurodyta, kad atsakovui priklausančiose patalpose yra įdiegtas “vietinis centrinis šildymas”, daugiabučio namo savininkų bendrijos 2010-11-15 d. raštas, antstolio A. B. 2010-11-23 d., 2010-11-29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai Nr. 0025/10/00037, Nr. 0025/10/00038, atsakovo 1998-12-10 d. pranešimas ieškovui ir prašymas leisti nupjauti šildymo sistemos vamzdžius ir ieškovo leidimas tai atlikti. Nurodė, kad patalpos nebuvo ir nėra šildomos centralizuotai nuo 1992 m., todėl ieškovas ir neteikė sąskaitų už šildymą. Patalpų šildymo sistemos patikrinimą ieškovas atliko 2010-11-11 d., tačiau pirmąją sąskaitą pateikė tik 2011-01-31 d. Atsakovas nėra faktinis ieškovo tiekiamos šilumos energijos naudotojas, todėl konkliudentiniais veiksmais sutartis negalėjo būti sudaryta. Šios aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo ieškovui reikšti ieškinį ir prašyti priteisti iš atsakovo skolą už šilumos energiją, kuri nebuvo tiekiama, o taip pat ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų reikalaujamos 7641,23 Lt skolos apskaičiavimą, todėl prašė ieškininius reikalavimus atmesti.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu AB “Panevėžio energija” ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo V. K. ieškovo AB “Panevėžio energija” naudai 7641,23 Lt skolos, 27,32 Lt palūkanų, 1210 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti, 230 Lt žyminio mokesčio, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 7641,23 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme datos 2011-06-16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo V. K. 36 litus pašto išlaidoms atlyginti į valstybės biudžetą.
Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo pasirašyta šilumos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau CK 1.71 str., 6.384 str. pagrindu laikytina, kad sutartis tarp šalių buvo sudaryta žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais, o prievolė mokėti už tiekiamą energiją atsirado LR Vyriausybės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka ir tarifais. Teismas taip pat nurodė, jog byloje esantys įrodymai (1994-10-03 d. atsakovo prašymas išduoti technines sąlygas, 1994-10-19 d. išduotos šilumos punkto rekonstrukcijos techninės sąlygos, 1999-05-17 d. ieškovo raštas Nr. 102-1211-927 ir kt.) leidžia teismui daryti išvadą, kad atsakovas žinojo įstatymų numatytus reikalavimus, t.t. ir 1993-09-17 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 723 reikalavimus, kai planavo šildymo sistemų atjungimą nuo daugiabučio namo šildymo sistemos. Teismas sprendė, kad asakovas neįrodė, kad yra tinkamai ir leistinu būdu atsijungęs nuo bendros šildymo sistemos, tuo realizuodamas įstatymo jam suteiktą atsijungimo galimybę nuo bendros šildymo sistemos ir atleidžiančią jį nuo pareigos ieškovui vykdymo. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai ir juose įrašyta nuoroda, kad patalpos šildomos vietiniu centriniu šildymu ir kiti atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas vykdo atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos procedūrą, bet jos nebaigęs iki galo įstatymų nustatyta tvarka, ką patvirtina ir 2010-11-11 d. AB “Panevėžio energija” aktas, kuriame nurodyta, kad atsakovo išmontuoti šildymo prietaisai be techninių sąlygų, VEI pažymos, per patalpas einantys šildymo stovai neįzoliuoti. Teismas nurodė, jog atsakovo tvirtinimas, kad jam nuosavybės teise priklausančios patalpos yra atjungtos nuo šildymo sistemos 1992-1993 m. tuo metu galiojusių teisės aktų pagrindu, nepagrįstas jokiais įrodymais. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad savo teisę atjungti šildymo sistemą nuo šilumos ar karšto vandens perdavimo bendros sistemos jis įgyvendino laikantis 1992-1993 m. galiojusių teisės aktų nustatytos tvarkos, o taip pat nepateikė įrodymų, kad atjungimas atliktas šiuo metu galiojančių įstatymų, t.y. CK 6.390 str., LR Šilumos ūkio įstatymo, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių pagrindu.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantas (atsakovas) V. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-02-20 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo AB „Panevėžio energija“ pareikštą ieškinį atsakovui, atmesti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; priteisti apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovas teisėtai, laikydamasis tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų dar 1992-1993 m. atjungė jam priklausančias negyvenamąsias patalpas nuo centrinio šildymo sistemos. Tai patvirtina byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenys. Ieškovas savo veiksmais yra pripažinęs, kad atsakovas teisėtai yra atsijungęs nuo centrinio šildymo sistemos, nes nuo 1992 m. iki ginčo laikotarpio 2011 m. sausio mėn. t.y. 19 metų neteikė atsakovui nei sąskaitų, nei pranešimų apie jam priklausančiose patalpose sunaudotą šilumos energiją. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo negyvenamosiose patalpose, esančiose Vasario 16-osios g. 11 bendro naudojimo centralizuoto šildymos sistemos įvadinių vamzdžių bei stovų, kitose negyvenamosiose Vasario 16-osios g. 6 stovai yra tinkamai izoliuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo ieškinį ir priteisdamas skolą už neva pateiktą šilumos energiją, sudarė sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti, gauti pinigines lėšas už šilumos energijos kiekį, kuris objektyviai nėra patiekiamas ginčo patalpoms ir negalėjo būti jose sunaudotas. Nurodė, jog liudytojos V. B. parodymai, paties ieškovo faktiniai veiksmai, V. M., buvusio UAB „Sarma“ direktoriaus, 2012-01-03 pareiškimas, taip pat A. K., UAB „Geminda“ direktoriaus, S. J., UAB „Skorpiono takas“, direktoriaus, pareiškimai (šios įmonės nuomavo minėtas ginčo patalpas) patvirtina, jog ginčo patalpose energija iš centrinio šildymo sistemų nėra tiekiama nuo 1992-1993. Pažymėjo, jog teisės aktų reikalavimai, kurių laikytis privalu, siekiant atjungti patalpas nuo centralizuotos šildymo sistemos, įsigaliojo tik nuo 2000 m. Laikotarpiu nuo 1991 m. iki 2000 m. atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, reikalavimai nebuvo reglamentuoti galiojusių teisės aktų reikalavimų. Todėl aiškių reikalavimų atjungiant negyvenamąsias patalpas nuo centralizuotos šildymo sistemos nebuvo iki pat 2000 m. Nekilnojamojo turto registro duomenys, kurie yra laikomi teisingi, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, patvirtina, kad ginčo patalpose yra vietinis centrinis šildymas, o ne šildymas iš centralizuotų sistemų. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo ieškinį nukrypo ir nuo LAT suformuotos praktikos byloje Nr.3K-3-155/2005, kad šilumos tiekėjas neturi teisės reikalauti apmokėti už paslaugą ar produktą, kurio nesuteikė ir kuris atsijungusiojo nuo šilumos tiekimo buvusio abonento jau nebuvo vartojamas.
Atsiliepimas
Ieškovas AB „Panevėžio energija“ atsiliepimu prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o 2012 m. vasrio 20 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog byloje yra pateiktos techninės sąlygos Nr.2-1545, išduotos 1994-10-19 apeliantui dėl jam priklausančių butų Vasario 16-osios g. Nr. ir atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos. Teisėtai atsijungiant nuo centrinio šildymo sistemos tokias sąlygas buvo būtina gauti tiek 1994 m., tiek 1987 m., tiek ir 1992-1993 m., t.y. tuo metu kai apeliantas esą atjungė jam priklausančias patalpas nuo centrinio šildymo sistemos. Todėl teismas pagrįstai laikė, jog atsijungiant nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir 1992-1993 m. buvo būtinos techninės sąlygos ir projektai, ir kompetetingų institucijų leidimai. Apelianto minėta LAT praktika byloje Nr.3K-3-155/2005 nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, kadangi pastarojoje byloje buvo kilęs ginčas dėl skolos už šilumos energiją, suteiktą nuo 1998 m. rugpjūčio mėn. iki 2003 m. gegužės mėn. priteisimo, todėl joje nebuvo remtasi Šilumos ūkio įstatymu ir su juo susijusiais poįstatyminiais teisės aktais. LAT 2007-10-24 priimtoje nutartyje civ.b. 3K-7-359/2007 taikyti Šilumos ūkio įstatymas ir su juo susiję poįstatyminiai teisės aktai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja ir vadovavosi. Pripažino, kad iki 2011-01-01 turėjo daryti priskaitymus apeliantui, tačiau nepagrįstai to neatliko, ta aplinkybė, jog iki 2011-01-01 buvo pažeidžiami norminių teisės aktų reikalavimai nesudaro pagrindo teigti, kad tokie pažeidimai turėtų tęstis ir ateityje Pagal nekilnojamojo turto išrašą duomenys, jog patalpose yra vietinis centrinis šildymas užfiksuoti tik nuo 2011-08-23, o per ginčo laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-05-01 registre buvo nurodyta, kad patalpose yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.)
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, esminių proceso pažeidimų nenustatyta. Todėl kolegija pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovas teisėtai, laikydamasis tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų dar 1992-1993 m. atjungė jam priklausančias negyvenamąsias patalpas nuo centrinio šildymo sistemos. Anot apelianto atsijungimo fakto teisėtumą patvirtina pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenys, paties ieškovo elgesys nuo 1992 m. iki ginčo laikotarpio 2011 m. sausio mėn. neskaičiuojant ir neteikiant nei sąskaitų, nei pranešimų apie atsakovui pateiktą šilumos energiją, duomenys apie tai, kad vienose ginčo patalpose adresu Vasario 16-osios g. 11 bendro naudojimo centralizuoto šildymo sistemos įvadinių vamzdžių bei stovų nėra, o patalpose adresu Vasario 16-osios g. 6 stovai yra tinkamai izoliuoti, liudytojų, įmonių, kurios skirtingu laiku nuomojo ginčo patalpas, vadovų rašytinių parodymų.
Su tokiais apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka ir pažymi jog pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas CPK 185 straipsnyje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių įvertinęs pateiktus įrodymus priėjo pagrįstos išvados, kad atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo užbaigęs ginčo patalpų šilumos įrangos atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūros. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais. Reikia pažymėti, kad ieškovas neneigia, jog nuo 1992 metų iki 2011 m. sausio mėnesio neskaičiavo ir neišrašinėjo atsakovui sąskaitų už šildymą. Tačiau klausimą dėl per didelių sąskaitų už šilumą ėmus kelti Panevėžio savivaldybei patikrino atsakovui priklausančias patalpas. Teismas priimdamas sprendimą pagrįstai rėmėsi ieškovo pateiktais VĮ Registrų centro 2010 12 28 išrašais iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, iš kurių matyti, kad prieš ieškovui išrašant sąskaitas dėl šilumos energijos teikiamos minėtiems butams apmokėjimo nekilnojamojo turto registre galiojo įrašas jog atsakovui priklausančiose patalpose Vasario g.16 g , patalpose įrengtas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų (t.1,b.l. 5-7), o išrašas apie tai, kad ginčo patalpose Vasario 16g. 6, įrengtas vietinis centrinis šildymas išrašytas jau 2011 05 11 data (t.1,b.l. 8,9). Tuo tarpu patikrinę minėtas patalpas 2010 11 11 ieškovo atstovai nustatė jog jose veikiančioje kavinėje, be techninių sąlygų demontuoti šildymo prietaisai, tačiau palikti neįzoliuoti veikiantys visų patalpos aukštu praeinantys 8 šildymo stovai (4 salėje, 2 virtuvėje ir 2 sandėlyje), kas atspindėta surašytame akte (t.1b.l. 33) iš akto turinio matyti, kad surašant aktą dalyvavo atsakovo nuomininko atstovė kurį aktą pasirašyti atsisakė. Remdamasis akte nustatytais faktais ieškovas 2010 12 21 raštu Nr. 217-5489-2620 (t.1,b.l. 34) kreipėsi į atsakovą siūlydamas jam apsispręsti dėl tolesnio šilumos naudojimo jam priklausančiose patalpose arba pagal projektą ir galiojančius teisės aktus atstatyti šildymo elementus, tada patalpų apšildymas būtų paskirstomas pagal metodą Nr. 4 arba tinkamai atlikti ir įforminti atsijungimą nuo centrinės šildymo sistemos, gaunant ir įgyvendinant technines sąlygas ir atitinkamą projektą, tokiu atveju šilumos paskirstymas būtų atliekamas pagal metodą Nr. 5. Atsakovas 2011 02 23 atsakymu į raštą nurodė jog atsijungimą nuo centrinio šildymo sistemos yra atlikęs dar 1992 metais (t.1,b.l. 35) ir visas vėliau jam siųstas sąskaitas gražino bei nesiėmė veiksmų dėl atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos. Atsakovo minimi antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai surašyti vėliau nei ieškovo aktas 2010 11 23, 2010 11 29 (t.1,b.l. 56,57). 2010 11 23 akte jau konstatuojama jog patalpos esančiose adresu Vasario 16 g., esantys šilumos sistemos stovai įzoliuoti kevalais izover kk-al. Atsakovo tvirtinimus jog jis savo patalpas atjungė nuo centrinės šildymo sistemos dar 1992 metais ir kad jis nežinojo jog 1991-2000 metais galiojo tvarka, kurios reikia laikytis siekiant atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo paneigia byloje pateikta jo paties 1994 10 03 pareiškimo ieškovui kopija, iš kurios matyti, dėl kitų patalpų esančių adresu Vasario 16g. atjungimo jis kreipėsi į ieškovą 1994 metų rudenį ir kad jam 1994 10 19 buvo išduotos techninės sąlygos ((t.1,b.l. 189,190), pagal kurias nurodyta, kad jis turi pateikti su Panevėžio tinklais suderintą projektą, apšiltinti statybines atitvaras, skiriančias atjungiamus butus nuo kitų gyvenamųjų patalpų, atlikti šildymo sistemos stovų izoliaciją. 2005 02 10 atsakovas kreipėsi į ieškovą prašydamas išduoti pažymą apie tai, kad į jam priklausančius butus Vasrio 16 g. ieškovas nebetiekia šilumos ir karšto vandens, tačiau ieškovas tokios pažymos neišdavė ir savo 2005 02 28 atsakyme paaiškino atsakovui jog tokios pažymos išduoti negali, nes atsakovas nepasirašo sutarties ir nemoka už bendro naudojimo patalpose ir sistemose suvartotos šilumos dalį, nėra įzoliavęs atitvarų tarp rekonstruojamų ir prie centralizuotos šilumos tiekimo sistemos prijungtų patalpų, nepasirašytas šilumos naudojimo įrenginių atjungimo aktas (t.2,b.l. 40,41). 1999 05 10 atsakovo sutuoktinė N. K. kreipėsi į AB Panevėžio šilumos tinklus su prašymu išduoti technines sąlygas butų Vasario 16 g. atjungimui nuo pastato šildymo sistemos, išduotas sąlygas ji išpildė apie tai 199 10 22 buvo surašytas aktas (t.2,b.l.37-40).
Remdamasis į bylų pateiktų faktų analize Kolegija pažymi kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė jog apeliantas nėra įvykdęs teisės aktų keliamų reikalavimų, siekiant teisėtai be žalos aplinkinių patalpų savininkams (nedidinant jų nuostolių šilumai, atjungti jam priklausančias patalpas nuo centrinės šildymo sistemos ir išliko šilumos vartotojas byloje aktualiu laikotarpiu, o ieškovas, būdamas centralizuotos šilumos energijos tiekėjas, neprivalėjo ir neprivalo vadovautis atsakovo vienašališkais pranešimais ir sąskaitų grąžinimais. Atsakovas neįrodė, kad yra tinkamai ir leistinu būdu atsijungęs nuo bendros šildymo sistemos, tuo realizuodamas įstatymo jam suteiktą atsijungimo galimybę nuo bendros šildymo sistemos ir atleidžiančią jį nuo pareigos ieškovui vykdymo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog atsakovo pateikti 2011-10-25 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (t.1, b.l.58-65) ir juose įrašyta nuoroda, kad patalpos šildomos vietiniu centriniu šildymu ir kiti atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas vykdo atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos procedūrą, bet bylos nagrinėjimo metu jos nebuvo baigęs iki galo įstatymų nustatyta tvarka.
Teisinga pirmosios instancijos išvada jog atsakovas nėra pateikęs tinkamų įrodymų kad jam priklausančias patalpas yra atjungęs nuo šildymo sistemos 1992-1993 m. pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą (Vyriausybės 1993-09-17 d. nutarimą Nr. 723 “Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo” ir LR statybos ir urbanistikos ministro 1997-11-04 d. įsakymu Nr. 245 patvirtintą Statybos organizacinį techninį reglamentą STR 1.05.03:1997. Jis taip pat nepateikė ir įrodymų, kad atjungdamas ginčoi patalpas laikėsi bylos nagrinėjimo metu galiojančių įstatymų, CK 6.390 straipsnio nuostatų Šilumos ūkio įstatymo, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, Todėl vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rašto Nr. 2-1772 pagrindu taikytinas metodas Nr. 4 kuris taikomas, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų yra pagal galiojančius reikalavimus prijungtos prie centralizuotos patalpų šildymo sistemos. Byloje nenustatyta pagrindų taikyti Metodas Nr. 5 taikomą, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų yra teisėtai atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos ir yra šildomos kitokiu būdu.
Apeliantas savo poziciją remia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT)2005 m. kovo 7 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2005. Tačiau minėtoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi. Be to, vėlesnėse LAT nutartyse teismų praktika sprendžiant panašaus pobūdžio ginčus buvo suformuota ta linkme, kad (2007 m. spalio 24 d. nutartis Civilinėje byla Nr. 3K–7–359/2007), patalpų savininko teisė atsijungti savo patalpas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, turi būti įgyvendinama prisilaikant galiojančio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimo Nr. 723 ,,Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo”, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, Statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.03:1997 patvirtinimo“ patvirtinto Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamentas STR 1.05.03:1997), nustatytų specialių atjungimo procedūrų, taip pat laikantis CK 1.137 straipsnio 3 dalies nuostatos jog draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai.
Apeliantas 2013 04 23 yra pateikęs teismui papildomus įrodymus 1993 01 08 Panevėžio VĮ „Butų ūkis aktą – kvitą, kad yra sumokėjęs minėtai įmonei už atliktus darbus apšildymo radiatorių atjungimą ir vandens iš sistemos išleidimą patalpose Vasario 16 g.. Paraiškos vartotojų elektros įrenginių prijungimui prie Lietuvos energetinės sistemos elektros tinklų techninėms sąlygoms gauti kopiją, 1993 01 06 aktą bei kitą techninę dokumentaciją patvirtinančią atsakovo patalpų prijungimą prie elektros tinklų, VĮ „Panevėžio elektros tinklai“ 1993 05 03 raštą Nr. 297-93-6, kuriuo leista parduotuvėje „Viktorija“ patalpas Vasario 16 g. šildyti tepaliniais radiatoriais. Kolegija pažymi, kad naujai pateikti įrodymai iš esmės patvirtina tik aplinkybę, kad atsakovas, siekdamas atjungti savo patalpas, esančias Vasario 16 g. 6, nuo centrinės šildymo sistemos 1993 metais yra nupjovęs radiatorius, išleidęs iš sistemos vandenį bei gavęs technines sąlygas prisijungti elektrinius šildymo prietaisus prie elektros tinklų ir juos prijungęs. Tačiau šie įrodymai nepatvirtina fakto, kad atsakovas yra tinkamai atlikęs visą pagal galiojusį ir galiojantį teisinį reglamentavimą procedūrą gavęs technines sąlygas ir jas įvykdęs siekdamas teisėtai atsijungti nuo centrinės šildymo sistemos.
Apeliantas prašė bylą apeliacinėje instancijoje skirti nagrinėti žodine tvarka, nurodydamas kad toks nagrinėjimas reikalingas, nes pirmosios instancijos netinkamai vertino pateiktus įrodymus, kad byla svarbi teismų praktikai. Kolegijos nuomone, priėmus naujai pateiktus įrodymus apelianto argumentai nesudaro pagrindo teigti jog byla negali būti išnagrinėta apeliacinėje instancijoje rašytine tvarka, nes priimti visi apelianto pateikti įrodymai gali būti vertinami bylą nagrinėjant rašytine tvarka, pagal CPK 222 straipsnio nuostatas šalių prašymai dėl žodinio proceso nėra privalomi apeliacinės instancijos teismui.
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas.
Palikus sprendimą nepakeistą vadovaujantis CPK 93 straipsniu iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos apeliacinėje instancijoje jo turėtos išlaidos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai atstovaujant teisme (surašant atsiliepimą), apmokėti, kurias pagal ieškovo pateiktus dokumentus sudaro 1210 Lt. Atsižvelgiant į pateikto atsiliepimo apimtį, bylos sudėtingumą, Teisingumo ministro 2004 04 02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas kolegija mažina šias priteisiamas išlaidas iki 500 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija
NUTARIA:
Vilniaus 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. K. a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Jogailos g., Vilniuje, AB „Panevėžio energija“, įmonės kodas 147248313, buveinė S g., Panevėžyje naudai 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.