Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies.

Ištyrus byloje ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsnis, 6.886 straipsnis). Pagal CK nuostatas prievolės, kylančios iš sutarties (CK 6.2 straipsnis), turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnis), draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę (CK 6.59 straipsnis), o sutarties nevykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).

Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai (išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį) yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių, ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Esant šalių sutartiniams santykiams šalių sutartis turi būti taikoma, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o įstatymo nuostatos taikomos tiems klausimams, dėl kurių šalys nesusitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011).

Vadovaujantis CPK 177 straipsnio 1 dalimi įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis Nr. 3K-3-206/2010).

Tiek ieškovei, tiek atsakovei buvo siūloma teikti įrodymus, kurie pagrįstų jų reikalavimus ir atsikirtimus, buvo siūloma įrodinėti savo pozicijas taip pat ir liudytojų parodymais, tačiau šalys tokia galimybe nepasinaudojo, liudytojų kviesti neprašė. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad šalių santykiai yra gana konfliktiški, jų paaiškinimai ir pozicijos kardinaliai skiriasi ir nepilnai atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus. Esant tokiai situacijai, teismas šalių paaiškinimus vertina kritiškai ir remiasi tik byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Šalių pasirašytoje Sutartyje nėra numatyta ir detalizuota sutarties nutraukimo tvarka, aptartas tik Sutarties galiojimo terminas ir ginčų sprendimo tvarka. Vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Sutarties 3.1.1. punktu ieškovė įsipareigojo pateikti nuomininkui techniškai tvarkingą, švarų, suderintos komplektacijos automobilį. Ieškovei teigiant, kad nuo 2020 metų kovo mėnesio automobilis jai nebuvo teikiamas, teismo vertinimu, tai būtų esminis sutarties pažeidimas, kadangi atsakovė iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Byloje yra viešai skelbiamu UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroninio pašto adresu atsakovės išsiųstas 2020 m. balandžio 20 d. pranešimas apie vienašališką Sutarties nutraukimą ir ieškovė nepaneigė to, kad šį elektroninį laišką gavo. Įvertinęs byloje esančius šalių pateiktus rašytinius įrodymus, teismas konstatuoja, kad nėra pateikta objektyvių duomenų, kurie įrodytų, jog nuomojamas automobilis buvo realiai naudojamas po pranešimo apie sutarties nutraukimą. Atsakovės pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštai, kuriuose teigiama, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 28 d. iki 2020 m. liepos 25 d. į šios įmonės teritoriją buvo vežamos plastiko atliekos UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobiliu SCANIA, teismo vertinami itin kritiškai, kadangi visų pirma, abu raštai datuoti 2021 m. kovo 23 d. ir yra vienodu numeriu – (duomenys neskelbtini), tačiau jų turinys yra skirtingas, kadangi viename nurodytas automobilio valstybinis numeris, kuris nefigūruoja nei Sutartyje, nei sąskaitose-faktūrose, o kitame registracijos numeris, kurį sužinoti galima tik iš registracijos dokumento, todėl tikėtina, kad raštų turinys buvo derintas su ieškove. Antra, byloje yra duomenys, kad tarp atsakovės vadovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra susiklostę priešiški santykiai, vyksta teisminiai ginčai, kas taip pat leidžia pagrįstai suabejoti šių raštų turinio teisingumo. Kitų įrodymų, kad automobilis buvo faktiškai suteiktas naudotis atsakovei balandžio – rugpjūčio mėnesiais, ieškovė nepateikė.

Kaip jau minėta, Sutartimi šalys neaptarė jos nutraukimo prieš terminą sąlygų, todėl teismas vadovaujasi įstatymo normomis. Nors 2020 m. balandžio 20 d. pranešime atsakovė nurodė nutraukianti Sutartį nuo pranešimo gavimo dienos, tai yra nuo 2020 m. balandžio 20 d., tačiau CK 6.218 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio kodekso 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Taigi atsakovė esant esminiam Sutarties pažeidimui turėjo teisę vienašališkai nutraukti Sutartį, tačiau ne nuo pranešimo gavimo dienos, o praėjus 30 dienų nuo tokio pranešimo įteikimo kitai Sutarties šaliai dienos. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti, jog Sutartis buvo nutraukta nuo 2020 m. gegužės 20 d. ir nuo tos dienos, nesant objektyvių įrodymų, kad automobilis buvo faktiškai suteiktas atsakovei naudotis, ieškovas nebeteko teisės reikalauti iš atsakovės prievolės vykdymo, tai yra nuomos mokesčio mokėjimo. Taip pat teismas sprendžia, kad iki Sutarties nutraukimo atsakovė negalėjo būti laikoma atleista nuo pareigos mokėti nuomos mokestį pagal Sutartį, kadangi taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad automobiliu realiai naudojosi tik 2020 metų sausio – vasario mėnesiais. Kaip jau minėta, teismas sprendžia šį ginčą tik pagal pateiktus rašytinius įrodymus.

Taigi, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, atskirai ir visumoje, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle ir savo vidiniu įsitikinimu, teismas konstatuoja, kad yra pagrįstas ieškovės reikalavimas dalyje dėl skolos iš atsakovės priteisimo pagal 2020 m. kovo 18 d. sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 1 936 EUR sumai (neapmokėta dalis – 1 336 EUR); 2020 m. balandžio 20 d. sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)– 968 EUR sumai; 2020 m. gegužės 20 d. sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)– 968 EUR sumai, išrašytas už automobilio SCANIA nuomą laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2020 m. gegužės 18 d. Todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 3 272 EUR skola.

Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės 1 258,19 EUR delspinigius, paskaičiuotus nuo laiku nesumokėtų sumų taikant 0,3 procento normą, kaip numatyta Sutarties 3.2.8. punkte. Atsakovė prašė netesybas mažinti iki 0,03 procento, motyvuodama tuo, kad jos yra neprotingai didelės. CK 6.73 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Šiuo konkrečiu atveju abi Sutarties šalys yra verslininkai, taigi yra vienodoje padėtyje ir atsakovė negali būti pripažįstama silpnesne civilinio santykio šalis, nėra įrodymų, kad Sutarties sąlygos atsakovei buvo primestos ir ji neturėjo galimybės derėtis dėl sąlygų Sutarties sudarymo metu, taip pat, kad ji neturėjo pasirinkimo bei buvo priversta dėl kažkokių priežasčių sudaryti būtent tokią Sutartį ir būtent su ieškove. Teismas nesutinka su atsakovės nuomone, kad Sutartyje padarytas rašymo apsirikimas, kadangi šalių sudarytoje Sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) yra numatytos 0,03 procento netesybos. Pažymėtina, kad šių sutarčių dalykas yra visiškai kitoks, todėl ieškovė galėjo numatyti kitokį netesybų dydį Sutartyje, kurios dalykas yra automobilio nuoma, be to, ieškovės teigimu, tokios netesybos numatytos dėl to, kad įmonė moka paskolą už nuomotą automobilį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo mažinti šalių Sutartimi 3.2.8. punkte sutarto netesybų dydžio. Nustatyta, kad atsakovė netinkamai vykdė jai pagal Sutartį tekusią prievolę mokėti nuomos mokestį, todėl ji privalo atlyginti ieškovei jos patirtus nuostolius bei sumokėti ir Sutartimi sutartus delspinigius (CK 6.70 straipsnis, 6.71 straipsnis, Sutarties 3.2.8. punktas). Tačiau, kadangi teismas nustatė, kad ieškovės reikalavimai dėl pagrindinės skolos yra pagrįsti tik iš dalies, reikalavimas dėl delspinigių priteisimo taip pat tenkintinas iš dalies, priteisiant iš atsakovės ieškovės naudai 1 113,19 EUR delspinigių, paskaičiuotų nuo uždelstų sumokėti sumų pagal 2020 m. kovo 18 d. sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. balandžio 20 d. sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2020 m. gegužės 20 d. sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini).

CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalimis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovės reikalavimai patenkinti iš dalies. Ieškovė, teikdama pareiškimą dėl teismo įsakymo ir ieškinį teismui, sumokėjo 227 EUR žyminį mokestį. Patenkinus ieškinį iš dalies proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (60 procentų), iš atsakovės ieškovei priteistinas 136,20 EUR (227 X 0,60) žyminis mokestis.

Teismas šioje byloje patyrė 11,30 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai valstybės biudžeto naudai priteistina: iš ieškovės 4,52 EUR, iš atsakovės – 6,78 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnis, 88 straipsnis, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 263-265 straipsniais, 268- 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas Utena, Pramonės g. 6, naudai: 3 272 EUR (tris tūkstančius du šimtus septyniasdešimt du eurus) skolos, 1 113,19 EUR (vieną tūkstantį vieną šimtą trylika eurų ir 19 ct) delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4 385,19 EUR (keturių tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt penkių eurų ir 19 ct) sumą už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 136,20 EUR (vieną šimtą trisdešimt šešis eurus ir 20 ct) žyminio mokesčio.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 4,52 EUR (keturis eurus ir 52 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 6,78 EUR (šešis eurus ir 78 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.