- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-26
- Bylos Nr.
- 2A-510-739/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01158-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Utenos senjorai“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Utentra“
- Kategorijos
- 2.1.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Utenos senjorai“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-213-1055/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Utentra“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Utenos senjorai“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Utentra“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Utenos senjorai“ (toliau – ir atsakovė, ir apeliantė) 6 291,78 EUR skolos, 1 262,57 EUR delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje paaiškino, kad 2019 m. gruodžio 1 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta sutartis Nr. 14, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei dyzelinį kurą, o atsakovė – jį pirkti. Šios sutarties 2 punkte nurodyta, kad užsakovas už naftos produktus turi atsiskaityti per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. 2020 m. kovo 31 d. pagal šią sutartį atsakovei buvo išrašyta sąskaita-faktūra Nr. UTK002224 115,78 EUR sumai, kurios atsakovė nustatytu terminu neapmokėjo. Šios sutarties 4 papunktyje šalys numatė, kad užsakovui laiku neatsiskaičius už kurą yra skaičiuojami 0,03 procento delspinigiai nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, todėl ieškovė priskaičiavo 4,38 EUR delspinigių už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 30 d. iki 2020 m. rugsėjo 23 d. (už 149 dienas).
3. 2020 m. sausio 17 d. šalys sudarė sutartį Nr. 1/20-01 dėl krovininio automobilio SCANIA (duomenys neskelbtini), registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos (toliau – ir Sutartis), sutarties 2.1 punkte numatant nuomos mokestį 800 EUR + PVM už mėnesį. Pagal šią sutartį ieškovė suteikė atsakovei automobilio nuomos paslaugas bei išrašė PVM sąskaitas-faktūras: 2020 m. kovo 18 d. Nr. UTEK000316 bendrai 1 936 EUR sumai (neapmokėta dalis – 1 336 EUR); 2020 m. balandžio 20 d. Nr. UTEK000327 – 968 EUR sumai; 2020 m. gegužės 20 d. Nr. UTEK000336 – 968 EUR sumai; 2020 m. birželio 17 d. Nr. UTEK000346 – 968 EUR sumai; 2020 m. liepos 17 d. Nr. UTEK000357 – 968 EUR sumai; 2020 m. rugpjūčio 18 d. Nr. UTEK000363 – 968 EUR sumai. Pateiktų sąskaitų-faktūrų atsakovė neapmokėjo ir liko skolinga 6 176 EUR už automobilio nuomos paslaugas. Pagal šios sutarties 3.2.8. punktą laiku neatsiskaičius už paslaugas pagal gautas sąskaitas-faktūras skaičiuojami 0,3 procento delspinigiai už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną. Ieškovės apskaičiavimu atsakovė privalo sumokėti jai 1 258,19 EUR delspinigių.
Atsiliepimas
4. Atsakovė UAB „Utenos senjorai“ atsiliepime su ieškiniu sutiko tik iš dalies dėl 1 525,90 EUR skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovės sumokėto žyminio mokesčio proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.
5. Teigė, kad ji neginčija, jog yra skolinga ieškovei 115,78 EUR pagal 2020 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą UTK002224 ir 4,38 EUR delspinigių, tačiau, pasak atsakovės, ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti iš jos 6 176 EUR už automobilio nuomos paslaugas pagal 2020 m. sausio 17 d. sutartį Nr. 1/20-01 pagal ieškinyje nurodytas sąskaitas-faktūras. Šios sutarties pagrindu išnuomotas automobilis atsakovei faktiškai buvo nuomojamas tik iki 2020 metų vasario mėnesio imtinai, kovo ir balandžio mėnesiais automobiliu SCANIA atsakovė jau nesinaudojo, kadangi UAB „Utentra“ savininkas ir vadovas V. P. draudė jį paimti. Dėl to atsakovė 2020 m. balandžio 20 d. pranešimu Nr. US20-0420/S-1 vienašališkai nutraukė sutartį dėl ieškovės kaltės nuo minėto pranešimo įteikimo dienos. Atsakovė sutiko, kad yra skolinga ieškovei už automobilio nuomą už 2 mėnesių laikotarpį, tai yra nuo sutarties sudarymo dienos 2020 m. sausio 17 d. iki 2020 m. kovo 17 d., tik pagal atsakovės priimtą ir dalinai apmokėtą 2020 m. kovo 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. UTEK000316, kurios suma 1 936 EUR, neapmokėta dalis 1 336 EUR.
6. Atsakovė sutiko, kad sąskaitą-faktūrą pagal sutarties sąlygas ji privalėjo apmokėti iki 2020 m. balandžio 2 d., todėl nuo pripažintos skolos sumos turi būti skaičiuojami delspinigiai, tačiau nesutiko su nurodytu delspinigių dydžiu – 0,3 procento už vieną pradelstą dieną, kadangi toks delspinigių dydis yra aiškiai neprotingas. Atsakovės nuomone, automobilio nuomos sutarties 3.2.8. punkte padarytas rašymo apsirikimas vietoj 0,03 nurodant 0,3 procento delspinigių normą. Tokią išvadą ji darė dėl to, kad šalių panašiu laiku sudarytoje kuro pirkimo sutartyje nurodyta 0,03 procento delspinigių norma nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. Atkreipė dėmesį, kad netgi 0,03 procento į dieną sudaro 10,95 procento metinių palūkanų, kas yra daugiau negu kompensacinės palūkanos, numatytos įstatymų, o 0,3 procento delspinigiai atitiktų net 109,5 proc. metinių palūkanų. Dėl to prašė teismo sumažinti automobilio nuomos sutartyje numatytą netesybų dydį iki 0,03 procento.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2021 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės UAB „Utenos senjorai“ ieškovei UAB „Utentra“ 3 272 EUR skolos, 1 113,19 EUR delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4 385,19 EUR sumą už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 136,20 EUR žyminio mokesčio, likusią dalį ieškinio atmetė, taip pat priteisė iš ieškovės valstybei 4,52 EUR, o iš atsakovės 6,78 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
8. Teismas, vertindamas 2019 m. gruodžio 1 d. sutarties vykdymą, sprendė, kad ieškovė tinkamai vykdė sutarties sąlygas, pagal atsakovės užsakymą patiekė prekes, o atsakovė netinkamai vykdė jai priklausančią prievolę pagal sutartį laiku sumokėti už ieškovės patiektas prekes – dyzelinį kurą, atsisakė ją vykdyti, ką draudžia įstatymas, todėl ieškovei priteisė iš atsakovės 115,78 EUR skolos ir 4,38 EUR delspinigių, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 30 d. iki 2020 m. rugsėjo 23 d. (sutarties 4 p.).
9. Vertindamas 2020 m. sausio 17 d. sutarties vykdymą, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog automobilis buvo faktiškai suteiktas naudotis atsakovei balandžio – rugpjūčio mėnesiais. Sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog sutartis buvo nutraukta nuo 2020 m. gegužės 20 d. ir nuo tos dienos, nesant objektyvių įrodymų, kad automobilis buvo faktiškai suteiktas atsakovei naudotis, ieškovė nebeteko teisės reikalauti iš atsakovės prievolės vykdymo, tai yra nuomos mokesčio mokėjimo. Taip pat teismas sprendė, kad iki sutarties nutraukimo atsakovė negalėjo būti laikoma atleista nuo pareigos mokėti nuomos mokestį pagal Sutartį, kadangi taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad automobiliu realiai naudojosi tik 2020 metų sausio – vasario mėnesiais.
10. Remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle ir savo vidiniu įsitikinimu, teismas konstatavo, kad yra pagrįstas ieškovės reikalavimas dėl dalies skolos iš atsakovės priteisimo pagal 2020 m. kovo 18 d. sąskaitą-faktūrą Nr. UTEK000316 bendrai 1 936 EUR sumai (neapmokėta dalis – 1 336 EUR); 2020 m. balandžio 20 d. sąskaitą-faktūrą Nr. UTEK000327 – 968 EUR sumai; 2020 m. gegužės 20 d. sąskaitą-faktūrą Nr. UTEK000336 – 968 EUR sumai, išrašytas už automobilio SCANIA nuomą laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2020 m. gegužės 18 d. Todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 3 272 EUR skolą.
11. Spręsdamas dėl delspinigių pagal automobilio nuomos sutartį priteisimo, teismas vertino, kad abi Sutarties šalys yra verslininkai, taigi yra vienodoje padėtyje ir atsakovė negali būti pripažįstama silpnesne civilinio santykio šalis, nėra įrodymų, kad Sutarties sąlygos atsakovei buvo primestos ir ji neturėjo galimybės derėtis dėl sąlygų Sutarties sudarymo metu, taip pat, kad ji neturėjo pasirinkimo bei buvo priversta dėl kažkokių priežasčių sudaryti būtent tokią Sutartį ir būtent su ieškove. Teismas nesutiko su atsakovės nuomone, kad Sutartyje padarytas rašymo apsirikimas, kadangi šalių sudarytoje Sutartyje Nr. 14 yra numatytos 0,03 procento netesybos. Pažymėjo, kad šių sutarčių dalykas yra visiškai kitoks, todėl ieškovė galėjo numatyti kitokį netesybų dydį Sutartyje, kurios dalykas yra automobilio nuoma, be to, ieškovės teigimu, tokios netesybos numatytos dėl to, kad įmonė moka paskolą už nuomotą automobilį. Atsižvelgęs į tai, sprendė, kad nėra pagrindo mažinti šalių Sutartimi 3.2.8. punkte sutarto netesybų dydžio. Kadangi teismas nustatė, kad ieškovės reikalavimai dėl pagrindinės skolos yra pagrįsti tik iš dalies, reikalavimą dėl delspinigių priteisimo taip pat tenkino iš dalies.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
12. Atsakovė UAB „Utenos senjorai“ apeliaciniu skundu prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą pakeisti ir sumažinti priteistą delspinigių sumą iki 111,32 Eur, sumažinti visą priteistą sumą nuo 4385,49 Eur iki 3383,32 Eur, nuo kurios skaičiuojamos 6 procentų procesinės palūkanos už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti atsakovei iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 30 Eur žyminį mokestį.
12.1. Apeliantė teigia, kad nesutinka su teismo sprendimu nesumažinti sutartinių netesybų dydžio, kadangi 0,3 procento dienai yra 109,50 procentai metinių palūkanų, kas, pasak atsakovės, yra akivaizdžiai labai daug, nes Lietuvos Respublikoje nėra tokio dydžio palūkanų už paskolas, nei tokio dydžio netesybų verslo praktikoje, o įstatymuose numatytos kompensacinės 6 ir 8 procentų palūkanos yra daugiau kaip dešimt kartų mažesnės.
12.2. Apeliantės teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė yra paėmusi paskolą automobiliui pirkti, kad ieškovė moka palūkanas už paskolą ir kad jos mokamos palūkanos yra labai didelės, o ieškovės patiriami nuostoliai dėl ne laiku atgautų pinigų yra panašūs į prašomas priteisti netesybas.
12.3. Mano, kad ieškovei nepateikus įrodymų apie jos patirtus nuostolius dėl atsakovės laiku nesumokėtos skolos už automobilio nuomą, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nesumažinti delspinigių dydžio.
Atsiliepimas
12.4. Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad šiuo atveju negalima remtis tarp tų pačių šalių sudaryta 2019 m. gruodžio 1 d. sutartimi Nr. 14 dėl dyzelinio kuro pirkimo, kurioje numatytos netesybos yra 0,03 procento. Nors abiejų sutarčių dalykai skiriasi, abi sutartys ir jose numatytos netesybos liečia pinigines prievoles ir atsiskaitymus, o netesybų funkcija pagal abi sutartis yra ta pati – kompensuojamoji. Mano, kad logiška ir teisinga pagal abi sutartis, kurios sudarytos tarp tų pačių šalių, taikyti vienodo dydžio netesybas, t. y. 0,03 procento dienai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja jį pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
14. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu yra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas priteisė iš atsakovės sutartimi numatytas netesybas, netenkindamas atsakovės prašymo jas sumažinti kaip aiškiai per dideles ir neprotingas. Apeliacinės instancijos teisme nekyla ginčo nei dėl prievolės neįvykdymo, nei dėl termino, už kurį skaičiuotinos netesybos, apeliacinį skundą pateikusi atsakovė prašo tik sumažinti 2020 m. sausio 17 d. sutartyje dėl automobilio nuomos numatytas netesybas nuo 0,3 procento iki 0,03 procento.
15. Byloje nustatyta, kad 2020 m. sausio 17 d. šalys sudarė Nuomos sutartį Nr. 1/20-01, pagal kurią nuomotojas (ieškovė) už 800 EUR + PVM davė nuomininkui (atsakovei) laikinai valdyti ir naudoti krovininį automobilį SCANIA (duomenys neskelbtini), o nuomininkas įsipareigojo atsiimti automobilį iš nuomotojo pats ir atsiskaityti už kiekvieno mėnesio nuomą per 15 kalendorinių dienų nuo sąskaitos-faktūros gavimo (Sutarties 2.2 punktas). Pagal Sutarties 3.2.8. punktą, atsakovė įsipareigojo laiku neatsiskaičius už paslaugas Sutartyje nurodyta tvarka, tai yra per 15 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos, ieškovei mokėti 0,3 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovei 1 113,19 EUR delspinigių, paskaičiuotų nuo uždelstų sumokėti sumų pagal 2020 m. kovo 18 d. sąskaitą-faktūrą Nr. UTEK000316, 2020 m. balandžio 20 d. sąskaitą-faktūrą Nr. UTEK000327 ir 2020 m. gegužės 20 d. sąskaitą-faktūrą Nr. UTEK000336. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo mažinti šalių sutartimi numatytų delspinigių dydžio, kadangi abi sutarties šalys yra verslininkai, nėra įrodymų, kad sutarties sąlygos atsakovei buvo primestos ir ji neturėjo galimybės dėl jų derėtis, teismas nesutiko ir su atsakovės nuomone, kad Sutartyje padarytas rašymo apsirikimas. Atsakovė su tokiu sprendimu nesutinka ir iš esmės apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad ieškovė neįrodė patirtų nuostolių dydžio, taip pat laikosi pozicijos, kad priteistos netesybos yra neprotingai didelės ir teismas turėjo jas sumažinti atsižvelgęs į kitą tarp ieškovės iš atsakovės sudarytą sutartį bei joje numatytas 0,03 procento dydžio netesybas.
17. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko), dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju šalys Sutartyje susitarė, kad už prievolės įvykdymo termino pažeidimą netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 straipsnio 3 dalis).
18. Formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-313/2020, 51 punktas). Šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 65 punktas).
19. Kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje dėl netesybų aiškina, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Taigi, pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka netesybas mažinti prašančiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021). Dėl to atmestinas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad netesybas taikanti šalis byloje privalo įrodyti savo realiai patirtus nuostolius dėl sutartinės prievolės neįvykdymo, t. y. kad šioje byloje ieškovė besąlygiškai turėjo įrodyti, kad ji patiria realius nuostolius dėl prievolės nevykdymo.
20. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatyme nesukonkretintos, todėl nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021). Atsižvelgus į tai, apeliantės argumentai, kad jokiuose įstatymuose nėra numatyta tokio dydžio (0,3 procento per dieną) kompensuojamųjų palūkanų, nepaisant to, kad netesybos ir palūkanos yra du atskiri prievolių teisės institutai, yra nepagrįsti, nes, kaip jau minėta, nėra vieno konkretaus teisingo ir protingo netesybų dydžio, kadangi netesybų dydžio nustatymo klausimas yra paliktas šalių valiai ir vertintinas konkrečių, kiekvienu atveju skirtingų, teisiškai reikšmingų aplinkybių kontekste.
21. Taigi teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros; aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus.
22. Nagrinėjamoje byloje, netenkindamas prašymo mažinti šalių sutartimi nustatytą delspinigių dydį teismas vertino tai, kad abi šalys yra verslo subjektai. Toks teismo vertinimas pripažintinas pagrįstu, kadangi abi šalys laikytinos lygiaverčiais privačiais verslo subjektais, turinčiais patirties verslo ir derybų srityje, galinčiais numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkančiais sutarties sąlygas. CK 6.156 str. įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne, t. y. šalys yra laisvos savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir teisės principai. Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.), o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.1 d.). Sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2020 m. sausio 17 d., tačiau iki šios bylos iškėlimo delspinigių dydžio neginčijo. Atsakovei, kaip verslininkei, yra keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, todėl apeliantė privalėjo įvertinti su sutarties sudarymu ir vykdymu susijusias rizikas. Tuo pačiu sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad atsakovės argumentai dėl rašymo apsirikimo klaidos, neteisingai įrašant delspinigių dydį, negali būti laikomi pagrįstais, kadangi tiek sutarčių objektas, tiek pati sutarties forma, jos išdėstymas ir pasirašymo datos skiriasi, todėl atsakovė, pasirašydama sutartį, būdama vidutiniškai atidus ir rūpestingas verslo subjektas, negalėjo nesuprasti jos turinio ir iš to galinčių kilti pasekmių.
23. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių sudarytoje sutartyje nustatytas delspinigių dydis, kuris yra susietas su minimaliais ir neįrodinėtinais kreditoriaus nuostoliais, šios konkrečios bylos kontekste negali būti laikomas neprotingai dideliu vien atsižvelgus į teisiškai reikšmingu laikytiną atsakovės prievolės neįvykdymo laikotarpį. Svarbu tai, kad nors byloje atsakovė iš dalies sutiko ieškiniu, apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad ji nesumokėjo ieškovei pagal 2020 m. kovo 18 d., 2020 m. balandžio 20 d. bei 2020 m. gegužės 20 d. sąskaitas-faktūras, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų bent iš dalies atsiskaičiusi su ieškove tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, t. y. prievolės atsiskaityti pagal 2020 m. sausio 17 d. sutartį atsakovė nevykdė daugiau nei metus laiko. Toks atsakovės elgesys negali būti laikomas sąžiningu sutartinių teisinių santykių kontekste.
24. Apibendrinus, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų priteisimo, netinkamai aiškino ir taikė netesybų dydį ir jo mažinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ar nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės argumentai dėl delspinigių dydžio mažinimo yra nepagrįsti, todėl atmestini. Remiantis tuo, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.