Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-60-1072/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-02-23
Bylos Nr.: 1A-60-1072/2024
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
Nuteistasis: V. P.
Nukentėjusysis: J. Ž.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-1072/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09529-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 1.2.20.6.1; 1.2.26.2; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Giedrės Telksnienės ir Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Karolinai Mikalauskaitei,

dalyvaujant prokurorams Eglei Grigaitytei, Valentui Gritei (nuotoliniu būdu, naudojantis „Zoom“ programa),

nuteistajam V. P. (nuotoliniu būdu, naudojantis „Zoom“ programa),

gynėjams advokatams Liutaurui Lukošiui, Daivai Dereškevičienei (nuotoliniu būdu, naudojantis „Zoom“ programa),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme;

- pagal BK 284 straipsnį – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme;

- pagal BK 236 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų)) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos laisvės apribojimo bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta – 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta – 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmė ir 50 MGL (2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų)) dydžio bauda, skiriant įpareigojimus: dalyvauti elgesio pataisos programoje per 6 (šešių) mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išklausant visą programos kursą; neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Į laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. rugpjūčio 26 d. 11.04 val. iki 2021 m. rugpjūčio 26 d. 12.24 val., vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 2 (dviem) laisvės apribojimo dienoms.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant iš V. P. 722,18 Eur (septyni šimtai dvidešimt du eurai aštuoniolika centų) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, palūkanas pradedant skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant iš V. P. 3 467,83 Eur (trys tūkstančiai keturi šimtai šešiasdešimt septyni eurai aštuoniasdešimt trys centai) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios J. Ž. patikslintas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteisiant iš V. P. 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 2 330,84 Eur (du tūkstančiai trys šimtai trisdešimt eurų aštuoniasdešimt keturi centai) turtinės žalos atlyginimo.

Iš V. P. nuspręsta priteisti valstybės naudai 1 255,40 Eur (vienas tūkstantis du šimtai penkiasdešimt penki eurai keturiasdešimt centų) išlaidų sumą dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, suteiktos nukentėjusiajai.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuspręsta palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, 6 vokus su kompaktiniais diskais, kuriuose Body kamerų vaizdo įrašai, 1 vokas su kompaktiniu disku, kuriame Bendrojo pagalbos centro garso įrašas ir 1 vokas su kompaktiniu disku, kuriame nukentėjusiosios pateikti vaizdo įrašai, nuspręsta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. P. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį dėl to, kad jis, 2021 m. kovo 29 d., apie 9.45 val., prie parduotuvės „Humana“, esančios (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, tyčiodamasis ir taip demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sukėlė konfliktą, t. y. žmonių aplinkoje vartojo necenzūrinius žodžius nukentėjusios J. Ž. atžvilgiu ir tyčia ranka sudavė smūgį nukentėjusiai J. Ž. į krūtinę, dėl ko nukentėjusioji atsidūrė važiuojamoje kelio dalyje, toliau stumdė nukentėjusią, suko nukentėjusiai rankas ties riešais ir taip nukentėjusiai J. Ž. padarė specialisto išvadoje fiksuotą dešinio stipinkaulio apatinio trečdalio lūžį, taigi tyčiniais veiksmais nukentėjusiai J. Ž. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Be to, V. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, 2021 m. kovo 29 d., apie 9.45 val., prie parduotuvės „Humana“, esančios (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje sukėlęs konfliktą, tyčia ranka sudavė smūgį nukentėjusiai J. Ž. į krūtinę, dėl ko nukentėjusioji atsidūrė važiuojamoje kelio dalyje, toliau stumdė nukentėjusią, suko nukentėjusiai rankas ties riešais ir taip nukentėjusiai J. Ž. padarė specialisto išvadoje fiksuotą dešinio stipinkaulio apatinio trečdalio lūžį, taigi tyčiniais veiksmais nukentėjusiai J. Ž. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

3. Be to, V. P. pripažintas kaltu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, 2021 m. liepos 1 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariate, adresu Ukmergė, Vytauto g. 109, būdamas iš anksto pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, neva tai 2021 m. birželio 16 d., apie 17.28 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) namu, jam nepažįstamas vyriškis, be jokios priežasties, trenkė į krūtinę abejų rankų delnais dėl ko jis nugriuvo ant nugaros, tuo jam sukeldamas fizinį skausmą, nors joks fizinis smurtas prieš jį naudotas nebuvo, taigi tyčia aiškiai suvokdamas jis melagingai pranešė apie nebūtą nusikalstamą veiką.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo: 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. spalio 12 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta nusikalstama veika; 2) jeigu nebūtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, nukentėjusiosios ir Ligonių kasų civilinius ieškinius atmesti kaip nepagrįstus; ) priteisti patirtas proceso išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), taip pat priimtame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1 dalies 3 punktas), skundžiamas nuosprendis yra nemotyvuotas, bylos nagrinėjimo metu gauti duomenys neaptarti. Teismas, kaip pagrindiniais motyvais dėl apelianto kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kitų objektų vaizdo ir garso įrašų apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, kurie nuosprendžio 41–43 punktuose nėra nurodomi, ekspertės Rasos Gaidienės paaiškinimais, liudytojų (gydytojų radiologų) E. D. ir J. V., taip pat liudytojų D. R. ir M. B. parodymais, specialisto išvada. Pirmosios instancijos teismas, paminėjęs apelianto iškeltą abejonę, kuri nukentėjusiosios ranka matoma rentgeno nuotraukose, patikėjo eksperte, taip pat nepasisakė dėl esminių trūkumų baudžiamojoje byloje.

4.2. Apeliaciniame skunde ginčijami įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų ir nukentėjusios pokalbiai, kurių metų nukentėjusioji pirmiausia teiravosi dėl baudos nuteistajam, o ne dėl patirtų sužalojimų, be to, pastaroji nurodė, kad fizinis skausmas jai nebuvo sukeltas. Taip pat nesutinkama su nukentėjusiajai atliktų diagnostinių tyrimų specifika, rankos lūžio nustatymo aplinkybėmis ir tyrimuose nurodytais Tarptautiniais ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos kodais. Įvykio dieną nukentėjusiajai buvo nustatytas rankos riešo stipinkaulio distalinis galo lūžio požymis, atliekant peties arba mentės rentgenografiją (pagal klasifikacijos kodą). 2021 m. balandžio 8 d. atlikus riešo rentgenografiją pateikiama išvada – aiškių lūžimų, destrukcijos židinių nematyti, o 2021 m. balandžio 9 d. atlikus kompiuterinę tomografiją pateikiama dviprasmiška gydytojos E. D. išvada, t. y. tyrimo apraše nurodyta „pagal KT lūžimas“, išvadoje – „pagal KT galimai lūžis“. Apeliantui kelia abejonių ir minėtas tyrimas, atliktas karantino laikotarpiu, nakties metu 3:46.860 val., nors teismo posėdžio metu nukentėjusioji, paaiškinusi atliktą riešo lūžio tyrimo eigą, be kita ko, nurodė, kad naktį negalėjo būti daryta. Apibendrinamas nukentėjusiajai atliktus tyrimus ir jų metu padarytas išvadas, apeliantas pažymi, kad pagal ligos kodą „Z01.6“ J. Ž. buvo atlikta ne riešo, o radiologinis krūtinės ląstos ištyrimas, mamografija, be to, jam nėra aišku, kokie tiksliai tyrimai buvo atlikti ir kokie jų rezultatai, kadangi 2021 m. kovo 29 d. įvykio dieną nukentėjusiajai nebuvo nustatyti jokie kaulų lūžiai, taip pat dėl pirmiau paminėtų priežasčių bei įvertinus liudytojos E. D. parodymus, neaišku, kokio tai asmens riešo rentgeno nuotraukos ir, koks asmuo buvo ištirtas nakties metu. Apeliantas teigia, kad teismo posėdžio metu liudytojas J. V. iš esmės nurodė, kad konkretaus tyrimo atlikimas ir tyrimo aprašymas gali būti nesusijęs priežastiniu ryšiu, o tai leidžia teigti, jog yra galimos manipuliacijos pacientų duomenimis ir tyrimų rezultatais. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į prieštaringus bylos duomenis, tačiau juos būtina tirti ir vertinti.

4.3. Apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje aptarta specialisto išvada, kuri yra vienas esminių įrodymų jo kaltei pagrįsti. Byloje nėra duomenų, kokia informacija disponavo specialistė, nors BPK 90 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kas nurodoma specialisto išvadoje. Šiuo atveju specialisto išvadoje nurodyta, kad pridedama tam tikra vaizdinė medžiaga, tačiau ši medžiaga prie specialisto išvados nepridėta. Apeliantas savo iniciatyva kreipėsi į teismo ekspertą Paulių Petreikį, kurio konsultacinėje išvadoje konstatuota, kad iš 2021 m. kovo 29 d. rentgenogramų duomenų apie stipinkaulio lūžį nėra, tai paneigia pakartotinė rentgenograma, atlikta 2021 m. balandžio 8 d.; iš 2021 m. balandžio 9 d. tyrimo duomenų už stipinkaulio lūžį nepakanka, nes vienas radiologas atmetė bet kokį lūžį, o du radiologai matė galimus lūžio požymius, bet skirtingose stipinkaulio anatominėse srityse, tad duomenys prieštaringi ir sužalojimu nevertinama; J. Ž. dešinio stipinkaulio lūžio nėra, tad sužalojimo mastas nevertintinas. Remiantis teismų praktika, jei specialiųjų žinių turinčių asmenų apklausos teisme metu nepašalinamos kilusios abejonės ar yra pagrindas abejoti pateikto ekspertizės akto (specialisto išvados) išsamumu ar pagrįstumu, BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka skiriama ekspertizė. Abejonių, kaip buvo nustatytas galimas lūžis ir kaip vertinti skirtingas gydytojų nuomones, pirmosios instancijos teismui nepavyko visiškai pašalinti, apie pateiktą konsultacinę išvadą nėra pasisakoma, o tai yra grubus procesinis pažeidimas, sukliudęs teismui bylą išnagrinėti teisingai.

4.4. Apeliantas neneigia, kad 2021 m. kovo 29 d. prie parduotuvės įvyko žodinis konfliktas, tačiau tai nesudaro pagrindo liudytojai M. B. pasakoti netiesą apie neva naudoto smurto požymius „sukant rankas“, „daužant per rankas, galvą“. Kita vertus, sutapo visų procese apklaustų asmenų nurodytas požymis – „patraukė už drabužių“, tačiau nuteistasis neėmė nukentėjusiajai už rankos, nes paėmimas, galintis sukelti riešo kaulo lūžį, turėtų mėlynes ant rankos. Asmenį tempiant už viršutinio rūbo, jis siekia išsilaisvinti, tai stengėsi daryti ir J. Ž., trenkdama dešine ranka nuteistajam per ranką, o tai galėjo būti priežastis galimam riešo kaulo lūžiui. Nagrinėjamu atveju teismas negretino duomenų, nenustatyta, ar nukentėjusioji praeityje turėjo sveikatos negalavimų, kurie galėjo turėti įtakos jos traumai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis keistinas ir šioje dalyje įrodymų tyrimas atnaujintinas.

4.5. Apeliantas, cituodamas formuojamą teismų praktiką baudžiamosiose bylose dėl BK 284 straipsnio taikymo, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad kilęs žodinis konfliktas dėl prie parduotuvės esančios eilės susidarymo sukėlė nusikalstamus padarinius BK 284 straipsnio prasme, t. y. konfliktas negalėjo būti toks pavojingas, kad būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Teismas nepateikė neabejotinų įrodymų, kad nuteistojo veiksmai galėjo apimti ir viešosios tvarkos pažeidimą. Apeliantas išsakė pastabas nukentėjusiajai ne iš savanaudiškų paskatų, o dėl to, kad nukentėjusioji nenorėjo laukti eilėje, taip sukeldama pasipiktinimą karantino metu. Apeliantas mano, kad išteisinus jį dėl sveikatos sutrikdymo, nuosprendis keistinas išteisinant jį ir dėl BK 284 straipsnio.

4.6. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Teismas subjektyviai vertino apelianto teiginius ir apkaltino melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą pateikimu, tačiau jis neapkaltino asmens, kuris padarė smurtinį veiksmą, tik pateikė aplinkybes, kurias sukėlė nepažįstamas vyriškis. Policijos pareigūnai nepradėjo ikiteisminio tyrimo, neįteikė pranešimo apie įtarimą, tikslindami pareiškimą atliko liudytojų R. M., A. T. ir A. Ž. apklausas, tačiau nebuvo apklausti kiti asmenys ar siekiama surinkti duomenis apie smurtą. Apklausiamas teisme liudytojas V. N. nurodė netikintis nuteistuoju, todėl nesikoncentravo į teiginius apie prieš jį panaudotą smurtą. Pareigūno pasiūlymas rašyti pareiškimą, iš anksto žinant, kad konkretūs asmenys paliudys nieko nematę, vertintinas kaip provokacija padaryti nusikalstamą veiką. Nuteistojo vertinimas apie jam sukeltą fizinį skausmą negali būti interpretuojamas kaip melagingas pranešimas BK 236 straipsnio 1 dalies prasme, jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl jis išteisintinas.

4.7. Apeliaciniame skunde nesutinkama su sprendimu priteisti civilinius ieškinius, neturtinę žalą. Teismas, nusprendęs iš dalies tenkinti civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo (negautų pajamų), neargumentavo, kad ši žala yra susijusi priežastiniu ryšiu su nusikalstama veika. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju duomenų, kad sveikatos sutrikdymas galėjo pakenkti nukentėjusiosios darbinių pareigų atlikimui dvejose darbovietėse, nėra, todėl šioje dalyje ieškinys atmestinas

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

6. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, gynyba ir nuteistasis prašė tenkinti apeliacinį skundą. Apeliantas prašė 2022 m. vasario 23 d. teisėjos Snieguolės Bielskienės nutartis nenusišalinti ir nenušalinti nuo bylos nagrinėjimo prokuroro Valento Gritės pripažinti negaliojančiomis, o teisminį procesą antiįstatymišku, kadangi dėl prokuroro nušalinimo teisminiame procese, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 59 straipsnio 5 dalimi, turėjo nuspręsti bylą nagrinėjęs teismas, ne teisėja Snieguolė Bielskienė. Nuteistasis nurodė, jog skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisėtas ir dėl to, kad jam 2022 m. balandžio 5 d. pareiškus nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai pirmosios instancijos teisme, ji atleido save nuo atsakomybės nusišalinti / nenusišalinti ir paskelbė nuosprendį būdama nušalinta. Be kita ko, byla turėtų būti grąžinta prokurorui, nes jis kaltinamajame akte suklastojo įtariamojo poziciją dėl kaltinimo, neįteikė jam kaltinamojo akto, prieš perduodant bylą į teismą, be to, nepradėjo ikiteisminio tyrimo B. Ž. atžvilgiu, kuri fiziškai smurtavo prieš jį to paties konflikto metu.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis V. P. nepripažįsta savo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, BK 284 straipsnyje, taip pat BK 236 straipsnio 1 dalyje ir prašo jį išteisinti. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino tam tikrų teisingam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui būtinų aplinkybių, nepašalino baudžiamojoje byloje esančių prieštaravimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o padarytos išvados neatitinka baudžiamosios bylos medžiagos.

Žemesnės instancijos teismas

8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytos faktinės veikų padarymo aplinkybės yra pagrįstos pakankamai išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje objektyviai ištirtos nuteistojo nusikalstamas veikas apibūdinančios aplinkybės, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. P. kaltu, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnyje, jas bendrino kaip padarytas realiąja sutaptimi – iš dalies sudedant, tačiau šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad veikos padarytos realiąja sutaptimi. Pirmosios instancijos teismas paskyrė neteisingą subendrintą bausmę, atitinkamai ir galutinę subendrintą bausmę, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai). Apeliacinio skundo argumentai, kuriais prašoma nuteistąjį išteisinti dėl visų nusikalstamų veikų, atmetami.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548/2013, 2K-296-788/2017). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais teiginiais, kurie buvo išdėstyti kaip gynybos versija pirmosios instancijos teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas dėl visų gynybos argumentų iš esmės pasisakė ir juos argumentuotai atmetė, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako ne dėl kiekvieno skunde dėstomo samprotavimo, o tik dėl esminių skundo klausimų.

Dėl baudžiamojo proceso pažeidimų

10. Apeliantas nurodo, jog jo teisė į gynybą buvo pažeista, nes byla perduota teismui, neįteikus jam kaltinamojo akto, todėl byla turėtų būti grąžinta prokurorui. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. BPK 220 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, surašęs kaltinamąjį aktą, prokuroras iki bylos perdavimo teismui kaltinamojo akto nuorašą pasirašytinai įteikia kaltinamajam. Kaltinamojo akto nuorašas kaltinamojo sutikimu gali būti išsiunčiamas jam elektroninių ryšių priemonėmis arba gali būti įteiktas perkeltas į elektroninę laikmeną. Susipažinus su ikiteisminio tyrimo duomenimis, esančiais byloje matyti, kad apeliantas su ikiteisminį tyrimą vykdžiusiais pareigūnais nebendradarbiavo, į apklausas buvo vesdinamas, buvo paskelbta jo paieška, nesutiko gauti jokių dokumentų elektroninio ryšio priemonėmis, o siunčiamų registruotų siuntų neatsiimdavo, taigi kaltinamojo akto, kaip ir kitų siunčiamų procesinių dokumentų, įteikti jam nepavyko. Nustačius, kad kaltinamasis aktas neįteiktas, vien tokia aplinkybė nesudarytų pagrindo net ir pirmos instancijos teismui perduoti bylą prokurorui, kadangi tokį procesinį pažeidimą galima ištaisyti ir bylą su kaltinamuoju aktu perdavus teismui. 2022 m. vasario 8 d. teisiamajame posėdyje kaltinamasis aktas V. P. buvo įteiktas, bylos nagrinėjimas atidėtas, jis turėjo laiko pasiruošti gynybai, ką jis ir padarė, sudaręs teisinių paslaugų sutartį su advokatu, taigi apelianto įvardintas baudžiamojo proceso pažeidimas, jį ištaisius po bylos perdavimo teismui, netrukdė nagrinėti bylos ir nepažeidė jo teisės į gynybą.

11. Apeliantas nurodo, kad bylos grąžinimo prokurorui arba pirmos instancijos teismui pagrindas yra tai, jog kaltinamasis aktas neatitinka reikalavimų, nes jame yra suklastota jo, kaip įtariamojo pozicija dėl pareikštų įtarimų. Teisėjų kolegija tokiai apelianto pozicijai nepritaria. Kaltinamasis aktas – svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, kuriuo prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas teisme, t. y. tokiu būdu apibrėžiamos bylos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 23 straipsnis, 255 straipsnio 1 dalis). Būtina, kad prokuroro surašytas kaltinamasis aktas atitiktų jam keliamus BPK 219 straipsnio reikalavimus. Viena iš pirmosios instancijos teismo pareigų bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje yra patikrinti, ar tinkamai surašytas kaltinamasis aktas, ar tai netrukdo nagrinėti bylos. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš įtariamojo apklausos protokolų ( 2 t., b. l. 137, 156-158) nustatyta, jog V. P. atsisakė duoti parodymus, tuo tarpu kaltinamajame akte nurodyta, kad jis savo kaltės nepripažįsta. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog jo, kaip įtariamojo pozicija, kaltinamajame akte nurodyta neteisingai, tačiau tai nėra esminė aplinkybė, trukdžiusi bylą nagrinėti teisme, nes apeliantas dėl veikų, kuriomis kaltinamas turėjo galimybę išsakyti savo poziciją ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismuose, ir ja aktyviai naudojosi.

12. Apeliantas nesutinka su tuo, kaip buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje, kad nebuvo vertinama, jog ir jis nagrinėjamo įvykio metu yra nukentėjęs nuo B. Ž. fizinio smurto. Pažymėtina, jog šioje byloje yra vertinami būtent V. P. veiksmai. V. P. nurodomos aplinkybės dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo B. Ž. atžvilgiu turi būti nagrinėjamos BPK 166-168 straipsnių nustatyta tvarka, kuria, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, V. P. nėra pasinaudojęs. Be to, pastebėtina, jog dėl galimo B. Ž. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai nėra suėję, todėl nuteistasis turi galimybę kreiptis su prašymu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jei mano, kad jo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistojo V. P. nurodytos aplinkybės nesuteikia jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti buvus pažeistą V. P. teisę ginti savo interesus.

13. Apeliantas prašo pripažinti negaliojančia 2022 m vasario 23 d. teisėjos S. Bielskienės nutartį nenušalinti nuo bylos nagrinėjimo prokuroro V. Gritės, motyvuodamas tuo, jog teisėja vienasmeniškai priimdama nutartį, neperduodama klausimo spręsti teismo pirmininkei, pažeidė BPK 59 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad dėl prokuroro nušalinimo nusprendžia bylą nagrinėjantis teismas, taigi ne teisėja. Teisėjų kolegija atmeta šiuos nuteistojo argumentus ir pažymi, jog BPK 40 straipsnio 2 dalis nustato, jog „teismas yra: apylinkės teismo teisėjas <...>“, taigi šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas buvo apylinkės teismo teisėja S. Bielskienė, kuri, vykdydama įstatymo jai skirtą pareigą ir nepažeisdama BPK 59 straipsnio 5 dalies nuostatų sprendė dėl prokuroro nušalinimo 2022 m. vasario 23 d. nutartimi.

14. Nuteistasis V. P. prašo pripažinti baudžiamąjį procesą, vykusį pirmos instancijos teisme, antiįstatymišku, nes skundžiamą nuosprendį priėmė jo nušalinta teisėja. Pažymėtina, jog BPK 59 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jeigu bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats. Bylos duomenimis, apeliantas 2023 m. vasario 23 d. pareiškė nušalinimą visiems bendros kompetencijos apylinkių teismų teisėjams, nenurodydamas tam konkrečių argumentų. Teisėja Snieguolė Bielskienė 2022 m vasario 23 d. rašytine nutartimi atmetė V. P. prašymą kaip nemotyvuotą ir nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino. 2022 m. kovo 1 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas M. Povilanskas V. P. nušalinimą visiems Lietuvos Respublikos bendros kompetencijos teismų teisėjams paliko nenagrinėtą, motyvuojant tuo, jog remiantis BPK 57 straipsnio 2 dalimi, nušalinimas siejamas su teisėjo procesine veikla, taigi gali būti reiškiamas tik teisėjui nagrinėjančiam konkrečią bylą. 2022 m. balandžio 5 d. teismo posėdžio metu V. P. du kartus pareiškė nušalinantis teisėją S. Bielskienę, netenkinus jo procesinių prašymų. Po pirmo tokio pareiškimo teisėja S. Bielskienė priėmė rašytinę nutartį nenusišalinti, nesant tam įstatyme nustatytų pagrindų, su ja supažindino proceso dalyvius ir toliau tęsė bylos nagrinėjimą. Antrąkart apeliantui to paties teismo posėdžio metu pareiškus teisėjai nušalinimą dėl netenkinto prašymo, teisėja nurodė, kad klausimas dėl jos nušalinimo jau yra jau išspręstas nutartimi ir tęsė bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija nepagrįstu vertina nuteistojo argumentą, jog bylą nagrinėjo nušalinta teisėja, atleidusi save nuo pareigos priimti nutartį jos nušalinimo klausimu. Pastebėtina, kad pats pareiškimas nušalinti teisėją nėra jo nušalinimas, o vadovaujantis BPK 59 straipsnio 3 dalies nuostatomis, dėl jo nusprendžia bylą nagrinėjantis teisėjas, ką, nagrinėjamu atveju, ir sprendė teisėja S. Bielskienė, be kita ko, pagrįstai po antro jai pareikšto nušalinimo nurodydama, jog šis klausimas išspręstas, nes naujų nušalinimo pagrindų nuteistasis nenurodė. Pagal suformuotą teismų praktiką proceso dalyviui nepalankių sprendimų priėmimas pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti teismo šališkumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-495/2014, Nr. 2K-592-222/2015, Nr. 2K-16-628/2018).

15. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, nenustatė, kad teisėja S. Bielskienė turėjo subjektyvų suinteresuotumą bylos baigtimi, išankstinį nusistatymą ar buvo tendencinga. Vien tik dalies apelianto procesinių prašymų netenkinimas neduoda pagrindo teigti apie pažeistas BPK 58 straipsnio nuostatas. Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017). Tokių faktų apeliantas nenurodo.

16. Vertindama subjektyviuosius ir objektyviuosius nešališkumo aspektus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti pirmosios instancijos teismo asmeninį tendencingumą, išankstinę nuomonę ar nebūtų užtikrintas proceso objektyvumas, t. y., kad teismas buvo šališkas. Tai, kad šios instancijos teismas padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynyba, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kuris padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai ar priėmė nepagrįstus ir (ar) neteisėtus sprendimus.

17. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti žemesnės instancijos teismo nešališkumu nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme ir daro išvadą, kad skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nepagrįsti.

Dėl V. P. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį

18. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo (BPK 20 straipsnis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

19. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė bylos duomenų pakankamai išsamia bei nešališka analize. Be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, įrodymų pakankamumą bei pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi, išdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų, kuriais grindė apelianto kaltę, turinį, juos įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, motyvuotai atmetė nuteistojo V. P. versiją, neva jis tik truktelėjo nukentėjusiąją už striukės, be to, ją buvo suėmęs už kairės, o ne dešinės rankos.

20. Vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti ar paneigianti asmens kaltę.

21. Nagrinėjamu atveju matyti, kad V. P. savo kaltę nesunkiai sutrikdžius sveikatą ir pažeidus viešąją tvarką teisminio nagrinėjimo metu neigė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu.

Žemesnės instancijos teismas

22. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. P. kaltu dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino nukentėjusios J. Ž. parodymus, kurie atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra nuoseklūs bei neprieštaringi, taip pat rėmėsi liudytojų M. B., D. R., B. Ž., buvusių įvykio vietoje, parodymais, liudytojų J. V., E. D., vertinusiais nukentėjusiajai nustatytą lūžį, specialistės R. Gaidienės parodymais bei kitais, įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis, kas sudarė vieningą įrodymų grandinę. Priešingai, nei nurodo apeliaciniame skunde nuteistasis, specialisto išvada nebuvo vienas esminių įrodymų nuteistojo kaltei pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu, todėl nėra pagrindo vertinti įrodymus kitaip ir daryti kitokias išvadas dėl V. P. kaltės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tai, kad apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog byloje esantys įrodymai buvo išnagrinėti neišsamiai, o minėtas nuosprendis priimtas nepagrįstai ir neteisėtai. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir jokių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.

23. Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra susijęs su specialisto išvados vertinimu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismui nepavyko pašalinti abejonių, kaip buvo nustatytas galimas lūžis nukentėjusiajai, kaip reikėtų vertinti skirtingas gydytojų nuomones, nepasisakoma apie konsultacinę išvadą, todėl padarytas procesinis pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

Žemesnės instancijos teismas

24. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-316-699/2015).

25. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tyrė specialisto išvadą, patikrino ją teisiamajame posėdyje, išklausant ją surašiusios specialistės – teismo medicinos ekspertės R. Gaidienės paaiškinimų, gretino jas su kitais byloje ištirtais įrodymais (nukentėjusiosios J. Ž., liudytojų E. D., J. V. parodymais). Be to, nagrinėjamu atveju matyti, kad gynybos iniciatyva pateikus eksperto P. Petreikio konsultacinę išvadą, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 295 straipsniu, 2023 m. balandžio 19 d. nusprendė gynybai pranešus apie naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, atnaujinti įrodymų tyrimą, taip pat sekančiame teismo posėdyje apklausti ekspertus – P. Petreikį ir R. Gaidienę.

26. Šiame kontekste pažymėtina, kad Valstybinės teismo medicinos skyriaus Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 771/2021 (01), kurią surašė ekspertė R. Gaidienė, remiantis J. Ž. apžiūros, medicinos dokumentų ir VTMT Vilniaus skyriaus gydytojo radiologo konsultacijos duomenimis, konstatuota, kad J. Ž. nustatytas dešinio stipinkaulio apatinio trečdalio lūžis, kuris padarytas paveikus kietu buku daiktu (daiktais), prieš kreipiantis medicinos pagalbos. Sužalojimai padaryti vieno trauminio poveikio. Sužalojimas kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes sveikata dėl stipinkaulio lūžio sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Neatmetama, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2021 m. kovo 29 d. ir būdu (2 t., b. l. 26–27). Tuo tarpu gynybos iniciatyva pateiktoje eksperto P. Petreikio konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0025/23, remiantis J. Ž. apžiūros, medicinos dokumentų ir VTMT Vilniaus skyriaus gydytojo radiologo konsultacijos duomenimis, pateikta kiek prieštaringa išvada, kad pagal pateiktą CD diską ir jame esančią informaciją, iš 2021 m. kovo 29 d. rentgenogramų, darytų J. Ž., duomenų apie stipinkaulio lūžį nėra bei tai paneigia pakartotinė rentgenograma atlikta 2021 m. balandžio 8 d.; pagal pateiktą diską ir jame esančią informaciją, iš 2021 m. balandžio 9 d. KT tyrimo, daryto J. Ž., duomenų už stipinkaulio lūžį nepakanka, nes vienas radiologas atmetė bet kokį lūžį, o du radiologai matė galimus lūžio požymius bet skirtingose stipinkaulio anatominėse srityse, tad duomenys prieštaringi ir sužalojimu nevertinama; J. Ž. dešinio stipinkaulio lūžio nėra, tad sužalojimo mastas nevertintinas (4 t., b. l. 221–224).

27. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme ekspertas P. Petreikis, pateikęs konsultacinę išvadą, parodė, kad jam buvo patektos rentgenogramos, jis davė radiologinius tyrimus vertinti savo žmonai radiologei, kuri kaulo lūžio nematė. Esant prieštaringiems duomenims, buvo atmestas kaulo lūžis. Šiuo atveju, nebuvo lūžio, nes visi turėtų matyti toje pačioje vietoje lūžį. Negali būti, kad vienas mato aukščiau lūžį, kitas – žemiau, o kitas – kad visai nėra lūžio. Visi radiologai matė tą patį vaizdą, trečias gydytojas iš viso nematė lūžių. Jie – ekspertai skaito, ką radiologai rašo, o radiologai rašo: derinti su klinika, jie nemato konkretaus lūžio. Gydytoja E. D. rašė, kad apimtuose kauluose aiškių lūžių nematyti. Pasak eksperto, visi radiologai skirtingai vertino, nelabai matė lūžį, todėl teisingiausia būtų trijų radiologų komisija. Tuo tarpu to paties teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė R. Gaidienė nurodė, kad gydytojos J. M.-Č. buvo konstatuotas lūžis. Pagrindinis pasirėmimas buvo jos duomenimis. E. D. nustatytas lūžis – rašo, kad apatiniame trečdalyje, J. M.-Č. lūžį aprašė smulkiau. Pagrindinis rėmimasis rašant specialisto išvadą buvo ir vieno, ir kito radiologo aprašymais, nes abu jie fiksavo lūžį. J. M.-Č. parašė, kad pagal KT – stebimas kraštinis lūžis. Vaizdai, kuriuos matė E. D., buvo siųsti jų skyriaus radiologui, kuris matė lūžį. 2021 m. kovo 29 d. buvo radiologinis tyrimas, kada įvyko įvykis buvo daryta rentgeno nuotrauka, o 2021 m. balandžio 9 d. – kompiuterinės tomografijos tyrimas, kuris yra tikslesnis. Jis darytas vėlesniu laiku ir gydytoja E. D., ir gydytoja J. M.-Č. taip pat matė lūžį kompiuterinės tomografijos tyrime. Pasak ekspertės, 2021 m. kovo 29 d. rentgenogramose niekas iš gydytojų nebuvo fiksavęs lūžio, tačiau dėl tikslesnių tyrimų ir buvo siųsta nukentėjusioji darytis tomografinį tyrimą, kuriame pasimatė lūžis. Traumatologas įvardina, kokio tipo lūžis, o radiologas aprašo faktą. 10 dienų bėgyje gali net paryškėti lūžio linija, o gijimo požymiai priklausomai nuo kaulo, kur vyksta gijimas, lūžio dydžio, po 3 savaičių pradeda matytis. Gydytojų radiologų išvadose nėra aprašoma apie senus defektus. Pagal jos turimus duomenis, neatrodo, kad pakitimai seni. Apžiūrint J. Ž., ji kitų sužalojimų nematė, nes buvo uždėta langetė.

28. Tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nepasisakė apie gynybos iniciatyva pateiktą eksperto P. Petreikio konsultacinę išvadą, tačiau jo je padarytas išvadas aptarė aprašomojoje dalyje, savaime nereiškia grubaus procesinio pažeidimo. Teismo nuosprendyje nereikalaujama išdėstyti visų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinktų duomenų. Teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-48/2009, 2K-7-304-976/2016). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvių iniciatyva gauti dokumentai, kurie buvo surašyti panaudojant specialiąsias žinias, laikomi konsultacinėmis išvadomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-465/2010, 2K-525/2010). Šios išvados yra kitos rūšies įrodymai nei BPK nustatyta tvarka gautos specialisto išvados ar ekspertizės aktai. Konsultacinės išvados turi būti tiriamos teismo posėdyje, tačiau remiantis vien tik tokiomis išvadomis paprastai negali būti paneigta BPK nustatyta tvarka gautų specialisto išvadų ar ekspertizės aktų įrodomoji reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-507/2016).

Žemesnės instancijos teismas

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju gynybos iniciatyva pateikta P. Petreikio išvada byloje buvo tinkamai patikrinta teismo posėdyje. Kaip jau buvo minėta, P. Petreikis buvo apklaustas kaip specialistas ir davė paaiškinimus teisme, kaip ir ekspertė R. Gaidienė. Apylinkės teismas pakankamai ištyrė ir patikrino visų nuosprendyje išdėstytų įrodymų patikimumą, jų gavimo ir užfiksavimo teisėtumą, išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, pateikė motyvus, kodėl vadovavosi specialistės R. Gaidienės išvada. Aukštesnės instancijos teismas pritaria žemesnės instancijos teismo padarytoms išvadoms ir papildomai pažymi, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo posėdyje duotus eksperto P. Petreikio parodymus, sugretinus juos tarpusavyje su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, jo paties pateikta konsultacine išvada, matyti, kad tiek jo parodymai, tiek pateikta išvada neatitinka kitų byloje esančių įrodymų, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nematė pagrindo vadovautis eksperto P. Petreikio konsultacinėje išvadoje pateiktomis išvadomis. Kaip matyti, apklausiamas teismo posėdyje P. Petreikis nurodė, kad vienas iš radiologų mato lūžį aukščiau, kitas – žemiau, o trečias, kad visai nėra lūžio. Pasak eksperto, E. D. rašė, kad apimtuose kauluose aiškių lūžių nematyti, todėl, esant prieštaringiems duomenims, buvo atmestas kaulo lūžis. Tačiau tame pačiame teismo posėdyje apklausiama ekspertė R. Gaidienė nurodė priešingai, kad E. D. išvadoje buvo nustatytas lūžis ir parašyta, kad apatiniame trečdalyje. Atlikdama tyrimą, prieš teikiant galutinę išvadą, R. Gaidienė nurodė konsultavusis su specialiste radiologe J. M.-Č., kuri taip pat nustatė lūžį, tačiau jį aprašė smulkiau, bet lygiai tokia pačia diagnoze. R. Gaidienės paaiškinimai sutampa su byloje esančiu medicininio dokumento išrašu (2. t. b. l. 24). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo vadovautis eksperto P. Petreikio konsultacinėje išvadoje pateiktu vertinimu.

30. Apeliaciniame skunde teigiama, kad jei specialiųjų žinių turinčių asmenų apklausos teisme metu nepašalinamos kilusios abejonės ar yra pagrindas abejoti pateikto ekspertizės akto (specialisto išvados) išsamumu ar pagrįstumu, BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka skiriama ekspertizė, iš esmės tokiu būdu pareikštas prašymas šioje byloje paskirti ekspertizę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įvertinus pirmiau aptartus duomenis, atmetus eksperto P. Petreikio išvadas, nėra pagrindo skirti papildomus ekspertinius tyrimus šiuo klausimu. Juolab, priešingai, nei teigiama skunde, nuteistojo V. P. kaltę patvirtina ne tik minėta specialisto išvada, apylinkės teismas šią išvadą vertino visų bylos duomenų kontekste ir motyvuotai pasisakė dėl įrodymų vertinimo, todėl nėra pagrindo abejoti nukentėjusiajai J. Ž. nustatytu sveikatos sutrikdymo mastu ar, kad minėtas lūžis atsirado kitu, nei byloje analizuojamas įvykis tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo, metu.

31. Pažymėtina, jog aplinkybes apie padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą patvirtina nukentėjusiosios J. Ž. parodymai, kurie laikytini nuosekliais, pagrindo abejoti nukentėjusiosios patikimumu nenustatė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas. Tokias aplinkybes patvirtino kiti apklausti liudytojai įvykio vietoje buvę ir įvykį stebėję liudytojai M. B., D. R. ir B. Ž., jų duoti parodymai sutampa esminėse detalėse tarpusavyje ir su kita bylos įrodomąja medžiaga, todėl dėl jų patikimumo apeliacinės instancijos teismui abejonių nekyla. Šiame kontekste pažymėtina, kad jau tos pačios dienos kaip ir įvykęs įvykis, t. y. 2021 m. kovo 29 d., tyrėjo R. K. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad pokalbio su nukentėjusiąja metu, konflikto su nepažįstamu vyriškiu metu, nuo stumdymo buvo paraudusi ranka, įkalbėjus apsilankyti pas medikus paaiškėjo, kad tai stipinkaulio apatinės dalies lūžis, sudėta į langetę (1 t., b. l. 38). Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

32. Nuteistasis siekia, kad būtų pripažinti neteisėtais atlikti nukentėjusiajai medicininiai tyrimai, motyvuodamas netiksliai nurodytais tyrimų kodais ir laiku, abejodamas, ar šie tyrimai priklauso nukentėjusiajai J. Ž.. Pirmosios instancijos teismas apklausė gydytojus radiologus, siekdamas pašalinti visas abejones keliamais klausimais ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pripažino, kad apelianto teiginiai nepagrįsti. Teisiamajame posėdyje gydytojas radiologas J. V. paaiškino, jog neįmanoma atlikti tyrimo be asmens duomenų, nes nuotrauka automatiškai priskiriama asmeniui ir vėliau surandama pagal jo asmens kodą, be to, pripažino, jog ligoninės kompiuterinė programa turi neatitikimų, pavyzdžiui, diagnostinio tyrimo apraše rašoma, kad tyrimas neturi skaitmeninio vaizdo, tačiau realiai rentgeno nuotrauka yra sistemoje ir surandama prie paciento duomenų. Liudytojo parodymams neprieštarauja kitos gydytojos radiologės, apklaustos teisiamajame posėdyje, E. D. parodymai, jog paciento e.sistemos paskyroje matomi gydytojo siuntimai, pagal juos atliekami tyrimai konkrečiam pacientui, o nurodomi tyrimų ar jų aprašymo laikai gali neatitikti su faktiniu jų atlikimo laiku, nes priklauso nuo VĮ Registrų centras veiklos, tai yra, jo kontroliuojamos e.sveikata sistemos trikdžių, netikslaus kompiuteryje įvesto laiko, taip pat gydytojai siuntimus ar tyrimų aprašymus pasirašo, kai gali, pavyzdžiui budėjimo metu naktį. Pastebėtina, kad J. Ž. teisme paaiškino, jog kompiuterinės tomografijos tyrimas jai buvo atliktas pirmoje dienos pusėje, o bylos duomenimis, diagnostinio tyrimo aprašyme fiksuotas laikas - 3:46,860 (2. t. b. l. 24), vis gi iš nurodytų milisekundžių „860”, akivaizdu, kad laikas kompiuteryje nustatytas neteisingai, tačiau, teisėjų kolegijos, nuomone, įvertinus anksčiau aptartus paaiškinimus, tai nepaneigia paties atlikto tyrimo ir juo gautų rezultatų kaip įrodymo bei nereiškia juo besiremiančio priimto sprendimo neteisėtumo. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nuteistojo išsakyta pozicija, kad neapklausus technologių A. S. ir I. S., ar tikrai jos atliko rentgeno ir kompiuterinės tomografijos tyrimus būtent J. Ž., nėra pašalintos abejonės dėl tyrimų autentiškumo. Pažymėtina, jog baudžiamasis procesas nėra savitikslis, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, tai teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

33. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai apie tyrimuose nurodytus Tarptautinius ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos kodus, kuriais, pasak apelianto, galima manipuliuoti pacientų duomenimis ir tyrimų rezultatais. Nors skunde nurodoma, kad pagal ligos kodą „Z01.6“ J. Ž. buvo atlikta ne riešo, o radiologinis krūtinės ląstos ištyrimas, mamografija, tačiau šias aplinkybes paneigia byloje esantys nuteistojo iniciatyva pateikti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išaiškinimai dėl skunde nurodomo ligos klasifikacijos kodo, kuris gali būti naudojamas ne tik, minėtiems tyrimams, tačiau ir kai atliekamas radiologinis ištyrimas esant įvairiems susirgimams, pavyzdžiui, lūžiams, navikams ar kitoms būklėms (4 t., b. l. 112–113).

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinktų duomenų visuma, išsamiai išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei aptarta šiame nuosprendyje, paneigia nuteistojo V. P. nurodytus deklaratyvaus pobūdžio samprotavimus ir gynybines versijas apie tai, kad teismas patikėjo eksperte, kuri nukentėjusiosios ranka matoma rentgeno nuotraukose, kad neaišku, kokio tai asmens riešo rentgeno nuotraukos ir, koks asmuo buvo ištirtas nakties metu, kad pačios nukentėjusiosios veiksmai sukėlė dešinės rankos riešo lūžį, kad tyrimuose užfiksuoti sužalojimai ne nukentėjusiosios ar, kad nenustatyta, jog nukentėjusioji praeityje turėjo sveikatos negalavimų, kurie galėjo turėti įtakos jos traumai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo V. P. parodymus apie tai, kad nukentėjusiajai sužalojimai padaryti tik truktelėjus ją už striukės ar, kad darytose rentgeno nuotraukose matyti nukentėjusiosios sužalota ranka yra kairė, o ne dešinė, vertino kaip kitais įrodymais paneigtą gynybos versiją. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog V. P. tyčia pavartojo fizinį smurtą J. Ž. atžvilgiu ir jo veiksmai dėl pastarosios sužalojimo atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir kvalifikuoti tinkamai.

35. Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo teiginius, susijusius su nuteistojo V. P. nuteisimu pagal BK 284 straipsnį. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad kilęs žodinis konfliktas dėl prie parduotuvės esančios eilės susidarymo sukėlė nusikalstamus padarinius BK 284 straipsnio prasme.

36. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį nepakanka nustatyti tik objektyvųjį požymį – veiką, turi būti nustatyti ir dėl tokios veikos kilę padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-19-511/2020, 2K-239-697/2022). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad nagrinėjama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160-697/2019, 2K-124-719/2022).

37. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nuteistojo V. P. veiksmus vertinti priešingai, nei tai įvertino apylinkės teismas ir sutinka su padaryta išvada, kad V. P. nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, miesto gatvėje, prie parduotuvės, dėl menkavertės priežasties, rėkaujant, vartojant necenzūrinius žodžius, įžeidinėjant nukentėjusiąją, naudojant smurtinius veiksmus, nuo kurių nukentėjusiajai J. Ž. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, nuteistasis sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. pirkėjai, stovėję eilėje, stebėjo konfliktą, nesikišo, nes matė agresyvų nuteistąjį ir bijojo būti užpulti, teisiamojo posėdžio metu tokias aplinkybes patvirtino liudytojai D. R., M. B. bei B. Ž.. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju V. P. veikoje nustatyti visi būtinieji BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tarp jų ir šio straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo manyti, jog konfliktas dėl prie parduotuvės esančios eilės susidarymo nesukėlė nusikalstamų padarinių BK 284 straipsnio prasme. Skundo nagrinėjimo kontekste pasisakant dėl nuteistojo veiksmų, pažymėtina, kad nors nuteistojo padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal pirmiau paminėtą BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas jas nepagrįstai vertino kaip padarytas realiąja sutaptimi, kas turi reikšmės skirtinos bausmės, dėl kurios bus pasisakyta toliau šiame nuosprendyje, aspektu.

Dėl V. P. nuteisimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį

38. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteistojo nuteisimu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, kadangi vertinimas apie sukeltą fizinį skausmą negali būti interpretuojamas kaip melagingas pranešimas, todėl jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių.

39. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Šiame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad informacija, kurią jis pateikia pareigūnams, neatitinka tikrovės, žino, jog nusikaltimo, apie kurį jis informuoja, nėra buvę, tačiau siekia, kad tokią melagingą informaciją institucijos ar pareigūnai gautų ir reaguotų, pradėdami tyrimą. Konstatuojant šios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą, be kita ko, svarbu įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios patvirtintų, kad įvykis buvo, tačiau pareiškėjas klydo dėl jo vertinimo, pavyzdžiui, laikė, kad asmens (-ų) veiksmai yra nusikalstami, o pareigūnai vertino kitaip arba asmens (-ų) galimai nusikalstami veiksmai nebuvo įrodyti.

Žemesnės instancijos teismas

40. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. P. 2021 m. liepos 1 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariate, adresu Ukmergė, Vytauto g. 109, būdamas iš anksto pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, neva tai 2021 m. birželio 16 d., apie 17.28 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) namu, jam nepažįstamas vyriškis, be jokios priežasties, trenkė į krūtinę abejų rankų delnais dėl ko jis nugriuvo ant nugaros, tuo jam sukeldamas fizinį skausmą, nors joks fizinis smurtas prieš jį naudotas nebuvo, taigi tyčia aiškiai suvokdamas jis melagingai pranešė apie nebūtą nusikalstamą veiką. Tokias išvadas apylinkės teismas grindė liudytojų R. M., A. T. ir A. Ž. parodymais bei rašytine bylos medžiaga (ikiteisminio tyrimo Nr. M-1-01-3384721 medžiaga), kuri, pasak pirmosios instancijos teismo, patvirtina, kad V. P., kreipdamasis į teisėsaugos instituciją su pareiškimu – pranešimu apie žinomai nebūtą nusikaltimą, padarė BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

41. Apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių, tačiau toks argumentas nepagrįstas, nuteistojo kaltė pagrįsta tinkamai išnagrinėtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas, sugretinęs tarpusavyje ir įvertinęs liudytojų R. M., A. T. ir A. Ž. parodymus, iš esmės motyvuotai ir pakankamai išsamiai pagrindė išvadą dėl nuteistojo kaltės padarius BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

42. Pareiškime V. P. nurodė, kad 2021 m. birželio 16 d., apie 17.28 val., pasižiūrėjęs pro namo langą, pastebėjo, kad kažkoks asmuo mėgina atidaryti jo automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pusės dureles. Automobilis stovėjo prie gatvės ties jo namais. Jis po kelių akimirkų priėjo prie automobilio pasiaiškinti kas vyksta. Prie jo priėjęs nepažįstamas vyriškis be žodžių trenkė jam į krūtinę iš abiejų rankų delnų, taip jį nustūmė ir jis nugriuvo ant nugaros. Po smūgio rankomis į krūtinę jis pajuto fizinį skausmą krūtinės srityje. Atsistojęs nuėjo namo ir iš karto paskambino 112 (5 t., b. l. 14–15). Liudytojo apklausos metu V. P. nurodė aplinkybes, minėtas jo paties pareiškime bei šias papildomas aplinkybes, kad dėl fizinio skausmo į medikus nesikreipė, ateityje taip pat neketina kreiptis, jokių žymių nebuvo. Iš karto įsidėmėjo, kad jam fizinį skausmą sukėlęs asmuo buvo automobilio „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keleivis, nes juo vyko du vyriškiai. Vairuotojas nieko nedarė, tik buvo išlipęs į lauką. Vyriškis, smurtavęs prieš jį, buvo stambaus kūno sudėjimo, apsirengęs salotinės spalvos liemene-švarku, oranžinės spalvos kelnėmis, kas jam sukėlė įtarimų, kad tai darbiniai drabužiai. Įvykį matė kaimynas A. Ž., kiti asmenys, buvę vietoje su automobiliais, bet jų duomenų nežino (5 t., b. l. 19–21). Apklaustas pirmosios instancijos teisme V. P. nurodė iš esmės skirtingas aplinkybes, jog jis pasistatė automobilį ant žalios vejos kovo 13 d. ir iš darbo grįžo jo kaimynas. Jis apsisuko ir užblokavo kelią ir sako aiškinsimės, kas yra teisus. Pradėjo rinktis mašinos. Nuo (duomenys neskelbtini) pusės atvažiavo fūra, o nuo (duomenys neskelbtini) pusės – lengvas automobilis. Išlipo du vyriškiai, vienas priėjo prie vairuotojo durelių ir pradėjo tampyti jo mašinos dureles. Išėjęs iš namų pasakė tam vyrui, kokią teisę turi jo mašinos duris tampyti. Jis jį su ištiestais delnais stūmė į krūtinę, jis nuskrido ir nukrito ant nugaros. Kai atsistojo, jau prisirinko žmonių, mašinų. Parėjęs namo paskambino į policiją, kad pilietis jam sukėlė fizinį skausmą ir pasakė mašinos valstybinį numerį, operatorė užsirašė. Po pusvalandžio, vyras, kuris jam trenkė, sėdo į mašiną ir išvažiavo, apsisuko ir pro žvyrkelį apvažiavo. Kai atvažiavo policija, jis matė, kad policijos Body kameros įjungtos. Paaiškino jiems, kad jį stūmė. <...> Policija net neieškojo, kas jam trenkė. <...> Jį tik apklausė ir jis nežino, ar dėl jo pareiškimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (4 t., b. l. 160). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas R. M. patvirtino, kad 2021 m. birželio 16 d., apie 17.30 val., vykstant su kolega įmonės automobiliu „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš darbo, (duomenys neskelbtini), pastebėjo, kad susidarė automobilių spūstis, stovėjo ir vilkikas, už jo kiti automobiliai. Jie važiavo priešpriešais ir matė, kad vilkiko vairuotojas netilps tarp pastatytų automobilių, ties (duomenys neskelbtini) namu. Jis, išlipęs iš kolegos A. T. vairuojamo automobilio, nieko blogo nepagalvojęs, nuėjo link eismui trukdančios transporto priemonės „VW Passat“. Jis norėjo įjungti laisvą pavarą ir pastumti nuo kelio trukdančią mašiną, bet durelės buvo užrakintos. Pagalvojo, kad tai kitoje kelio pusėje esančio namo gyventojai taip numetė mašiną, bet nuėjęs ir pabendravęs su vietos gyventoju sužinojo, kad tai kitoje kelio pusėje gyvenančio asmens transporto priemonė. Jau ketino eiti pas asmenį kitoje kelio pusėje kada pastebėjo, kad prie minėto automobilio jau yra priėjęs gležno sudėjimo asmuo, kuris puolė į jį rėkdamas, ko neva jis gadina jo automobilį. Jis (R. M.), eidamas jo pusėn, pradėjo priekaištauti, kad netvarkingai priparkuotas automobilis. Jis, eidamas atbulas suklupo ir nugriuvo ant nugaros, kažkur ties šalikele griovyje. Jis jo nei vienu piršteliu nelietė, jokių konkrečių fizinių veiksmų nesiėmė. Pats asmuo suklupo ir nugriuvo, dabar jis sužinojo, kad yra kaltinamas tam asmeniui trenkus į krūtinę (4 t., b. l. 25–27). Šias aplinkybes patvirtino ir kartu su liudytoju R. M. važiavęs jo kolega A. T., kuris apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad asmuo, eidamas atbulomis už kažko užkliuvo ir apsivertė atbulomis į kelkraštyje esantį griovį, jo kolega nebuvo nė rankos pakėlęs prieš šį asmenį, jam visiškai nieko nedarė (4 t., b. l. 31–33) bei liudytojas A. Ž., kuris nurodė, kad vyriškiai aiškinosi ganėtinai taikiai, jokio smurto nebuvo, gal tik keliais žodžiais apsižodžiavo. Pokalbio metu V. P., eidamas atbulomis, galimai užkliuvo už kažko ir nugriuvo prie griovio ir iš karto puolė skambinti į policiją, kad jį neva sumušė (4 t., b. l. 37–39). Analogiškas aplinkybes minėti liudytojai nurodė ir apklausiami pirmosios instancijos teisme, kurias detalizuoja liudytojo (policijos pareigūno) V. N. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Nagrinėjamu atveju matyti, kad nuteistojo V. P. pareiškime nurodytos aplinkybės buvo įvertintos visapusiškai apklausiant galimai įvykį mačiusius liudytojus ir atitinkamai, 2021 m. liepos 9 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi iš surinktos medžiagos nenustatyta, kad R. M. savo veiksmais V. P. sukėlė fizinį skausmą, R. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (4 t., b. l. 41–43). Šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad nebuvo atlikti visi veiksmai, apklausti kiti asmenys ar siekiama surinkti duomenis apie smurtą. Nuteistasis, nesutikdamas su sprendimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nepasinaudojo teise skųsti minėtą nutarimą, nors tokią teisę turėjo.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų rekomendacijų „Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ 51 punkte yra nustatyta, jog jei pareiškime apie nusikalstamą veiką nurodyti požymiai veikos, kurią pareiškėjas klaidingai vertina kaip nusikalstamą, arba nurodyta veika neatitinka visų būtinų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių, arba išdėstyti deklaratyvaus turinio teiginiai, grindžiami ne faktiniais duomenimis, bet samprotavimais ar prielaidomis, sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimamas BPK 168 straipsnyje nustatyta tvarka ir vienu ar keliais BPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Tuo tarpu BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti visus būtinus ir įstatyme nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius. Priešingu atveju, neatsakingai pradėtas ir nepagrįstas baudžiamasis persekiojimas būtų neteisėtas ir grubiai pažeistų persekiojamų asmenų teises ir interesus. BPK 168 straipsnis neįpareigoja prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus tuo atveju, jei nusprendžiama atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Šioje normoje įtvirtinta prokuroro ar pareigūno teisė nuspręsti, ar reikalinga konkrečiu atveju atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, tikslu patikslinti duomenis. Taigi, ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas remiantis ne subjektyviu situacijos įvertinimu, o tik esant objektyvioms aplinkybėms, rodančioms, jog buvo įvykdyta nusikalstama veika (BPK 166 straipsnio 1 dalis), kas šiuo atveju ir buvo įvertinta bei priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustačius, kad nuteistojo V. P. pareiškime nurodytas įvykis apskritai buvo.

44. Atmetant V. P. apeliacinį skundą, pažymėtina ir tai, kad iš esmės nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų – R. M., A. T. ir A. Ž. neneigė, jog iš tiesų komentuojamo įvykio metu tarp V. P. ir R. M. kilo konfliktas, tačiau, jis buvo žodinis, nei vienas iš byloje apklaustų asmenų fizinio V. P. ir R. M. kontakto nematė. Netikėti šių asmenų, be kita ko, įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodytomis komentuojamo įvykio aplinkybėmis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Teisėjų kolegija neabejoja šių liudytojų nesuinteresuotumu, pagrindo manyti, jog jie siekia melagingai apkalbėti V. P. nepatyrus fizinio skausmo neįžvelgia. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo padarytos neteisingos teismo išvados. V. P. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. P. veiksmuose yra visi būtini BK 236 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistojo nesutikimo su jo veiksmų kvalifikavimu motyvai yra argumentuotai paneigti jau minėtais liudytojų parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Pripažindamas V. P. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. P. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje nustatytų ir jos nagrinėjimo metu dar kartą įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog V. P. veikose nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 138 straipsnio 1 dalyje, BK 284 straipsnyje ir BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymiai. Nustačius, kad V. P. teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą dalyje dėl pastarojo kaltės ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį, ar išteisinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, tuo pačiu nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo prašymo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl paskirtos bausmės

46. Nors apeliaciniame skunde nekeliamas bausmės klausimas, tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla (BPK 320 straipsnio 2 dalis).

47. Pirmiausia pažymėtina, kad bausmė skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Aptariamu atveju konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. P. už BK 138 straipsnio 1dalyje ir BK 284 straipsnyje numatytų nusikaltimų padarymą devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmes, netinkamai taikė bausmių skyrimą reglamentuojančias BK normas ir dėl to apeliantą nubaudė aiškiai per griežta bausme, nėra pagrindo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, paskyręs bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnyje, jas bendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, kaip padarytas realiąja sutaptimi – iš dalies sudedant, tačiau šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad veikos padarytos realiąja sutaptimi. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas paskyrė neteisingą subendrintą bausmę, atitinkamai ir galutinę subendrintą bausmę, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

48. Teismų praktikoje pažymima, kad kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė, tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus tokiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį. Tačiau, jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Tuo tarpu BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis.

49. Apeliantas šioje byloje nuteistas už tris baigtas nusikalstamas veikas, tačiau skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas, bendrindamas bausmes pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį, turėjo taikyti bausmių apėmimo būdą, kurios V. P. paskirtos už veikas, padarytas idealia nusikalstamų veikų sutaptimi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nuteistajam skirtinos bausmės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 284 straipsnį bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu. Teisėjų kolegijai sprendžiant, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dalyje dėl nuteistajam V. P. paskirtų bausmių subendrinimo už atskiras nusikalstamas veikas, atitinkamai keistinas ir dalyje dėl galutinės subendrintos bausmės dydžio.

Dėl civilinių ieškinių

50. Apeliaciniame skunde nesutinkama su priteistais civiliniais ieškiniais, neturtine žala. Pasak apelianto, teismas, nusprendęs priteisti nukentėjusiajai 1 999,60 Eur (negautų pajamų), neargumentavo, kad ši žala yra susijusi priežastiniu ryšiu su nusikalstama veika.

51. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis). BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį ar jį atmeta.

52. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors apeliantas ir nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu iš nuteistojo V. P. priteistais civiliniais ieškiniais civiliniams ieškovams Vilniaus teritorinei ligonių kasai 722,18 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, palūkanas pradedant skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriui 3 467,83 Eur turtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiosios J. Ž. naudai 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 2 330,84 Eur turtinei žalai atlyginti, kadangi jis, t. y. V. P. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, be to, teismas neargumentavo, kad nukentėjusiajai priteista negautų pajamų suma priežastiniu ryšiu susijusi su nusikalstama veika. Tačiau pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. P. kaltės padarius nusikalstamas veikas yra pagrįstos, konstatuotina, kad ir civiliniai ieškiniai tiek dėl turtinės, tiek ir dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo yra priteisti esant teisiniam pagrindui, todėl nuteistojo prašymas atmesti civilinius ieškinius kaip nepagrįstus netenkintinas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad nukentėjusiajai neteisingai priteista negautų pajamų suma (1 999,60 Eur), kadangi, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), tačiau ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Vertindamas nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadoms ir sutinka, kad nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos žalos dydį, teismas atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai priteistos neturtinės ir turtinės žalos (negautų pajamų) dydis bei civiliniams ieškovams Vilniaus teritorinei ligonių kasai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriui priteistos žalos dydis už nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą, nustatytas teisingai. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į paties nuteistojo turtinę padėtį ir jo galimybes atlyginti padarytą žalą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas užtikrino nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, be to, priteistas neturtinės žalos atlyginimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose. Mažinti nustatytos tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

53. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus apygardos teismui pateikė pažymą, kurioje nurodoma, kad iš nuteistojo V. P. valstybės naudai priteistinos 75,00 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokatės D. Dereškevičienės užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tačiau BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytoje išimtyje, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertinta nuteistojo turtinė padėtis. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Tarnybos pažyma buvo pateikta teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti galutinio procesinio sprendimo, proceso dalyviai neturėjo galimybės nagrinėjamu klausimu išsakyti savo nuomonės, todėl Tarnybos prašymas paliekamas nenagrinėtu, išaiškinant, šis klausimas gali būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme teikimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. spalio 12 d. nuosprendį pakeisti dalyje dėl V. P. paskirtų bausmių subendrinimo:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, V. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį paskirtas laisvės apribojimo bausmes subendrinti apėmimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti laisvės apribojimą 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje per 6 (šešių) mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išklausant visą programos kursą; neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinti visiško sudėjimo būdu su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. spalio 12 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalį paskirta bauda ir V. P. skirti galutinę subendrintą bausmę – 9 (devynis) mėnesius laisvės apribojimo ir 50 MGL (2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų)) dydžio baudą, bausmės atlikimo metu įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje per 6 (šešių) mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išklausant visą programos kursą; neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjos Virginija Pakalnytė-TamošiūnaitėGiedrė TelksnienėEglė Venckienė