Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas Laimutis Vaitkus, sekretoriaujant Ligijai Vosylienei, dalyvaujant: kaltinamajai V. J. ir jos atstovui advokatui Vidmantui Raviniui, kaltintojui-nukentėjusiajam M. R. ir P. R. ir jų atstovui advokatui Dainiui Gudui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privatų M. R. ir P. R. kaltinimą, kurioje:

V. J., a.k. (duomenys neskelbtini), gimus (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos pilietė, ištekėjusi, įgijusi aukštąjį išsilavinimą, dirbanti pagal verslo liudijimą, gyvenanti (duomenys neskelbtini), administracine tvarka nebausta, teismo neteista, privačiai kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šioje byloje V. J. privataus kaltinimo M. R. ir P. R. skundu yra kaltinama tuo, kad „ 2015 m. rugpjūčio 11 d. internetinėje erdvėje, o tiksliau tinklapyje www. facebook.com. V. J. parašė, kad mes brokdariai, nemokame dirbti, padarėme nuostolių, patalpino mūsų abiejų nuotraukas su mus žeminančiais komentarais.

Be to, 2015 m. rugpjūčio 11 d. toje pačioje internetinėje erdvėje, o tiksliau tinklapyje www.facebook.com, V. J. prie melagingų, mus žeminančių komentarų patalpino mūsų asmeninius duomenis, tai yra: vardus, pavardes, bei kitus duomenis.

Negana to, V. J. 2015-08-12 tame pačiame tinklalapyje mus vadino „ šūdmaliais", teigė, kad mes apgaudinėjame žmones, ypač senus“. Šie teiginiai apie juos yra melagingi ir neatitinka tikrovės, todėl kaltina padarymu nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., nes paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri paniekino, apšmeižė ir pažemino juos kaip asmenis.

Motyvuojamoji dalis

Teismo nustatytos bylos aplinkybės dėl kaltinimo šmeižimu, įrodymų įvertinimas, kaltinamosios V. J. išteisinimo pagrindas ir motyvai.

Antra, 2015 m. rugpjūčio 11 d. internetinėje erdvėje, tinklapyje www.facebok.com V. J. patalpino duomenis apie nukentėjusius ir atitinkamai apibūdino juos pačius ir jų darbą.

Teismas konstatuota, kad kaltinimo, šiuo atveju M. R., P. R. bei jų atstovo pareiga įrodyti kaltę. Galiojant nekaltumo prezumpcijai kaltinamajai nereikia įrodinėti savo nekaltumo. Apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis - teismo apkaltinančios teisiamą asmenį išvados gali būti grindžiamos ir turi būti pagrįstos, jeigu tokios padaromos, įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamosios kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Jeigu teisiamajame posėdyje buvo išnaudotos visos procesinės galimybės, o taip ir buvo padaryta, pašalinti abejones, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir kad būtent kaltinamoji ją padarė, šios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamosios naudai ( 2003-06-20 Lietuvos Aukščiauiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas, „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos“ ( Roma, 1950-11-04 ) 6 str. 1 ir 2 d.d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1, 2 ir 4 d.d. ).

Teismas sprendžia, jog šioje byloje surinktų kaltinamąją kaltinančių faktinių duomenų (įrodymų) visuma nėra pakankama teisėtai ir pagrįstai teismui konstatuoti, jog tikrai buvo tokia nusikalstama veika, kad kaltinamoji V. J. yra kalta dėl jos padarymo ir todėl yra pagrindas teismui jos atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje nukentėjusiųjų pareikštas V. J. kaltinimas nėra pakankamai pagrįstas teisėtais (leistinais) ir pagal Baudžiamojo proceso įstatymo nustatytas procedūras surinktais įrodymais.

2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-1888, kurio 1 dalimi BK 155 straipsnis pripažintas netekusiu galios. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2015 m. liepos 10 d. Pagal BK 2 straipsnio 1 dalį asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. BK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Iki 2015 m. liepos 10 d. galiojusioje BK 155 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už asmens įžeidimą. Įžeidimu buvo pripažįstamas tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Šmeižimas nuo įžeidimo (BK 154 straipsnis) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad šmeižimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Teismas palaiko gynybos nuomone, kad jeigu vertinti privataus kaltintojo skunde nurodytas aplinkybes, o būtent dėl nurodytų žodžių brokdariai, šūdmaliai, bei privačių kaltintojų nurodyto pasakymo, kad apgaudinėja žmones ypač senyvo amžiaus, tai galimai galėtų būti vertinama tik pagal BK 155 str. nusikalstamos veikos požymius, kaip galimai įžeidžiantys žodžiai ar pasisakymai. Tačiau, net ir tokiu atveju būtų būtina nustatyti visus būtinus minėtos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius elementus, bei nenustačius bent vieno iš jų veika taip pat negalėtų būti pripažinta kaip nusikalstama. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuo 2015 m. liepos 10 d. BK 155 str. norma yra panaikinta ir minėta veika nėra kriminalizuojama, veiksmai minėtos normos aspektu nėra vertinami, bei turi būti konstatuota, kad jokia nusikalstama veika nepadaryta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011 pasisakyta, kad BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytas šmeižimas yra paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytas vienas iš šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių – šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Tai yra tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis) padaroma nusikalstama veika, todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl šmeižimo tik nustačius, kad jis suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši žemina žmogaus garbę, ir to norėjo.

BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Šmeižimas nuo įžeidimo (BK 154 straipsnis) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad šmeižimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan., t.y. nepadorios formos neigiamas asmens įvertinimas pasireiškia bendro pobūdžio pasisakymuose. Esant šmeižimui, pranešama apie kažkokį išgalvotą, žeminantį žmogų veiksmą, konkretaus pobūdžio poelgį ar pan. Taigi šmeižimas yra tada kai kalbama apie išgalvotas aplinkybes neigiamai apibūdinančias asmenį.

Tiek šmeižimo, tiek ir įžeidimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę ir to nori. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės

Tačiau vien objektyviai tikrovės neatitinančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas taip pat – ir per visuomenės informavimo priemonę, dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo, nes būtina, remiantis bylos įrodymų visuma, nustatyti, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes – neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį – bei norėjo paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl būtina nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.

Užgaulus pažeminimas nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis. Teismo nuomone, kaip ir gynėjo išsakytoje pozicijoje šioje byloje aplamai nėra užgaulaus pažeminimo. Kaltinamoji kalbėjo apie tikrus faktus, apie jos bute atliktus remonto darbus bei juos atlikusius asmenis. Kaltinamoji nepaskleidė jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, kuri galėtų pažeminti ar paniekinti privačius kaltintojus. Kaltinamoji išdėstė savo nuomonę apie realius bei įvykusius įvykius, t.y. kad buvo atlikti remonto darbai, bei kad jie atlikti nekokybiškai bei atliekant darbus padaryta broko. Todėl tokios kaltinamosios nuomonės išdėstymas bei šios nuomonės pasidalijimas negali būti laikomas nusikalstamu veiksmu. Kaltinamoji išreikšdama savo nuomonę, neperžengė jokių padorumo ar protingumo ribų ir nesiekė apšmeižti privačių kaltintojų bei tokio tikslo neturėjo. Jos išreikšta nuomonė taip pat nelaikytina ir melaginga, kadangi darbai buvo atlikti nekokybiškai, ką patvirtina kaltinamosios byloje pateiktu rašytiniai įrodymai (fotonuotraukos, atliktų darbų įvertinimo aktas, darbų sąmata, bei medžiagų žiniaraštis). Todėl jos veiksmuose nėra nei objektyviosios nei subjektyviosios nusikalstamos veikos elementų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-303/2016 pasisakyta, kad nenustačius bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, baudžiamoji atsakomybė už šią veiką negalima (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Nusikalstama veika yra pavojinga, priešinga teisei veika, numatyta baudžiamajame įstatyme. Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviesiems požymiams, t. y. padarytos veikos pobūdžiui, padariniams, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms. Taip pat reikšmingi ir subjektyvūs požymiai – kaltė, tikslas, motyvai. Nusikalstamos veikos pavojingumas apibūdinamas pavojingumo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Pavojingumo pobūdis yra kokybinė nusikalstamos veikos charakteristika, o pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę nusikalstamos veikos charakteristiką. Tai reiškia, kad pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas (jo turinys), o pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Pavojingumo laipsnį lemia daugelis faktorių, tai ir nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės.

Todėl, inkriminuojant veiką kaip nusikalstamą, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-95-788/2015, 2K-396/2009).

Be to, tenka sutikti su gynybos nuomone, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010). Baudžiamosios teisės ginamų vertybių apsauga yra numatyta ir kitų teisės šakų, tokių kaip civilinės, administracinės ir kt. Padaryta žala asmens sveikatai, garbei ir orumui gali būti atlyginta ir pagal civilinį ieškinį. Kitų teisės šakų nustatyta atsakomybė paprastai gali efektyviai užtikrinti nukentėjusio asmens interesų gynybą. Taigi pareiškėjas, būdamas įsitikinęs, kad jo teisės pažeistos, ir siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka (CK 2.24 str.). Teismų praktika vadovaujasi principu, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai ginti ir apginti savo interesus, ir nebūtina naudotis baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartą nurodyta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). O šiuo atveju tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai gali būti sprendžiami ir kitos teisės šakos, pvz. civilinės teisės, nustatytomis priemonėmis.

Taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.).

Lietuvos Respublikos Konstitucija gina asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (25 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus įtvirtinta Konvencijoje, kuri, kaip ir ją aiškinanti bei detalizuojanti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis. Minėtos teisės turinį pagal Konvencijos 10 straipsnio 1 dalį sudaro teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Teisė skleisti ir gauti informaciją - vienas svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, kurio neužtikrinus, neįmanoma nei demokratinė visuomenė, nei laisvas kiekvieno individo egzistavimas. Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir tikrovę atitinkančią informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas tarnauja pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių demokratinė visuomenė neįmanoma. Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją (EŽTT 1976 gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę) bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą - hiperbolizavimą (EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lingens prieš Austriją).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012 nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tiek Konvencijoje, tiek Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo aspektų – asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Pagal EŽTT suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas A. A. prieš Portugaliją). Siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika taip pat patvirtina, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos teisės gali būti ribojamos tik laikantis protingumo kriterijaus (2000 m. birželio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Tai reiškia, kad asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, tame tarpe ir teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, turi neperžengti jų įgyvendinimo ribų.

Net patys nukentėjusieji praktiškai visos bylos eigoje nurodinėjo, kad kaltinamoji įžeidė juos ir pažeminimas nebuvo akcentuojamas. Teismas papildomai reikalaudamas medžiagos negavo, o M. R. ir P. R. nepateikė nenuginčijamų įrodymų, kad V. J. paskleidė apie juos tikrovės neatitinkančią informaciją tyčia, tai suprasdama ir dėl to norėdama sukenti neigiamas pasekmes.

Taigi, teisiamajame posėdyje nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika (šmeižimas) ir kad tai tyčia ( tai žinodamas ir siekdamas sukeltį neigiamas pasekmes) padarė kaltinamoji V. J., ji turi būti išteisinta, o nukentėjusių civiliniai ieškiniai jos atžvilgiu paliktini nenagrinėtais, nesprendžiant klausimo ir dėl turėtų teismo išlaidų (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

LR BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014).

Todėl teismas sprendžia, kad 600 eurų išlaidos už advokato atstovavimą V. J. pripažintinos proceso išlaidomis ir joss priteistinos solidariai iš P. R. ir M. R..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 4 d., 297 str., 298 str., 302 str., 303 str. 1 d. ir 5 d. 1 p., teismas

nusprendė:

V. J. dėl viešo M. R. ir P. R. šmeižimo - padarymo nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., išteisinti, nenustačius, kad buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti nusikalstama veika.

M. R. ir P. R. civilinį ieškinį V. J. palikti nenagrinėtu.

Priteisti iš P. R. ir M. R. solidariai V. J. naudai 600 eurų turėtų teismo išlaidų ( LR BPK 105 str. 6 d.).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.