- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-04
- Bylos Nr.
- 2A-4/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Viktoras Aidukas, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Nukentėjusysis
- P. K.
- Nuteistasis
- L. J.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, atnaujintą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 453 straipsnio 3 dalies tvarka, pagal nuteistosios L. J. ir jos gynėjo prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį, o palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, pareiškėjos nuteistosios L. J., prašiusios tenkinti jos pareiškimą, nukentėjusiojo P. K. ir jo atstovo E. Morkūno, prašiusių pareiškimo netenkinti, prokuroro, prašiusio pareiškime keliamus klausimus spręsti teismo nuožiūra, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu L. J. buvo išteisinta BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį kaip nepadariusi veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžiu panaikino šį išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo L. J. nuteisė pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį. Nuteistajai paskirta bausmė – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant ją per laikraštį „Šiaulių naujienos“ paneigti 2009 m. lapkričio 9 ir 16 dienų straipsniuose pateiktą tikrovės neatitinkančią informaciją apie P. K.. Iš L. J. priteista nukentėjusiajam P. K. 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2252 Lt proceso išlaidoms už advokato paslaugas apmokėti.
L. J. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama ir nuteista už tai, kad ji, dirbdama UAB „Šiaulių naujienos“ korespondente, viešai paskelbė įžeidžiamą ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie P. K., t. y. 2009 m. lapkričio 9 d. laikraščio „Šiaulių naujienos“ straipsnyje „Ekskomisaro kieme – valdiška šviesa“, kurio anonsas: „Dėl neteisėtų privilegijų iš tarnybos ištėkšto ekskomisaro P. K. namo kieme – nemokami „Elektrėnų žiburiai“, buvo išspausdinta: ,,...P. K. mažiausiai dešimtmetį nemokamai naudojasi savivaldybės bendrovės „Šiaulių gatvių apšvietimas“ paslaugomis; „...už tai, kad bendrovės „Šiaulių gatvių apšvietimas“ visuomenės poreikiams skirtas šviestuvas apšvietė privataus namo, kuriame gyvena P. K., kiemą, mokėjo visi šiauliečiai“; „Sąžiningasis“ P. K. metų metais nesivargino pranešti bendrovei apie jo kiemą apšviečiantį šviestuvą, o ir patys Šiaulių gatvių apšvietėjai per dešimt metų nepastebėjo, kad šviestuvas tenkina tik vieno visuomenės nario - P. K. poreikius“; taip pat 2009 m. lapkričio 16 d. laikraščio „Šiaulių naujienos“ straipsnyje „Miesto pinigai taškomi privatiems kiemams apšviesti“ buvo išspausdinta, kad „Šiaulių naujienos“ išsiaiškino, jog susikompromitavęs ekskomisaras P. K. mažiausiai devynerius metus naudojosi savivaldybės bendrovės „Šiaulių gatvių apšvietimas“ paslaugomis, už kurias mokėjo ne jis pats, o visi šiauliečiai“; ,,...P. K. kiemą apšviečiantis šviestuvas įsijungia ir išsijungia tuo pačiu metu, kaip ir miestą apšviečiantys savivaldybės bendrovės „Šiaulių gatvių apšvietimas“ šviestuvai.“; „Po „Šiaulių naujienų“ skambučio Šiaulių gatvių apšvietėjai stulpą P. K. kieme atjungė“.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas išteisino L. J. nustatęs, kad ji pati buvo suklaidinta pateiktos neišsamios informacijos apie namų valdos Šiauliuose, Bačiūnų g. 8, savininką, ir tik bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo esminė aplinkybė, jog detaliojo plano užsakovas ir minėto žemės sklypo, kuriame stovi savivaldybei priklausantis šviestuvas, savininkas yra nukentėjusiojo P. K. tėvas – taip pat P. K. Be to, teismas atsižvelgė, kad straipsnių apie P. K. su atitinkamomis nuotraukomis išspausdinimas laikraštyje „Šiaulių naujienos“ yra kelių šio laikraščio darbuotojų – redaktoriaus, žurnalistės, fotografo – bendras darbas ir kolektyvinio pobūdžio veiksmų galutinis rezultatas. Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas padarė išvadą, kad L. J. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimų, numatytų BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir nuosprendyje pažymėjo, kad neteisingos informacijos apie P. K. paskleidimas gali būti vertinamas pagal civilinę teisę kaip asmens garbės ir orumo pažeminimas.
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad L. J., turėdama ir galėdama patikrinti visą jai suteiktą informaciją, to nepadarė, dėl to negalima teigti, jog ji sąžiningai klydo, o priešingai – tyčia skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją per visuomenės informavimo priemonę dienraštyje „Šiaulių naujienos“ ir gerai suvokė, kad tokios žinios pažemins P. K. kaip pilietį. Taip viešai paskleistos žinios apie P. K. kaip susikompromitavusį ekskomisarą, vagiantį elektrą, nemokamai apšviečiant jo privatų kiemą, žemina nukentėjusįjį, pažeidžia jo vardą, be to, jos yra neteisingos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistosios L. J. ir jos gynėjo pareiškimą dėl bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, konstatavo, kad, įvertinus pareiškime nurodytus argumentus ir byloje priimtuose nuosprendžiuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad Šiaulių apygardos teismas akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl 2011 m. birželio 27 d. nutartimi baudžiamąją bylą atnaujino.
Nuteistoji L. J. ir jos gynėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
Pareiškime nuteistoji ir jos gynėjas nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžiu aiškiai netinkamai pritaikytos BK 2 straipsnio 4 dalies, 3 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Pasak nuteistosios ir jos gynėjo, pripažįstant asmenį kaltu padarius BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią — kad jis suvokia, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, supranta, kad ji žemina žmogaus garbę, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-7-545/2005). Pripažįstant asmenį kaltu padarius BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią – kad jis suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad L. J. veikoje nėra tiesioginės tyčios, išsamiai tokią išvadą motyvavo.
Šalies argumentai
Nuteistoji ir jos gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs iš esmės tas pačias faktines aplinkybes, padarė priešingą išvadą, tačiau jos nepagrindė. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginių apie tai, kad L. J. „turėjo ir galėjo įsitikinti“, jog pateikta informacija neatitinka tikrovės, kad „privalėjo patikrinti, tačiau apsiribojo redaktoriaus žodžiais“ ir kt., matyti, kad iš tikrųjų teismas tiesioginės tyčios nenustatė, nes faktiškai konstatavo tik neatsargumą, suklydimą, todėl padaryta veika aiškiai nepagrįstai buvo kvalifikuota pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, 155 straipsnio 1 dalį.
Nuteistosios ir jos gynėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, net ir pasitikėdama vyr. redaktoriaus L. G. pateikta informacija, L. J. ėmėsi jai tuo metu prieinamų priemonių ją patikrinti: paskambino į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, tuomet Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas patvirtino, jog Šiaulių miesto Bačiūnų g. 8 teritorijos, kurioje atsirado visuomeninis šviestuvas, detalųjį planą užsakė P. K.; nuvažiavo į Bačiūnų g. 8, Šiauliuose, pamatė tvora aptvertą žemės sklypą, jame – visuomeninį šviestuvą. Kadangi vietoje gyventojų nerado, kelis kartus skambino P. K. į darbovietę UAB „Šiaulių tauro televizoriai“, tačiau jis nė karto neatsiliepė. Paskleista informacija buvo paremta objektyviais ir tikrais faktais, kuriuos L. J. suvokė kaip patikimą informaciją ir neturėjo jokio tikslo ir pagrindo apšmeižti ar įžeisti P. K., kurio asmeniškai nepažinojo. Rašydama apie jį straipsnį, L. J. sąžiningai suklydo dėl jo tapatybės, o tai, kad sutapo dviejų asmenų pavardės ir vardai, paaiškėjo tik gavus šaukimą į teismo posėdį. Pareiškime teigiama, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistosios L. J. veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokiu būdu apšmeižti P. K.
Pareiškime nurodoma, kad kritikuojamas viešas asmuo – buvęs aukštas pareigūnas, kuris iš tikrųjų atleistas iš tarnybos kaip susikompromitavęs. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad P. K. jau nuo 2004 m. liepos 20 d. nebedirba policijos komisariato viršininku ir dėl to jis nebelaikytinas viešu asmeniu, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jokie teisės aktai nenustato viešo asmens statuso įgijimo ir praradimo momentų; požiūris, jog asmuo, kurį laiką nebedalyvaudamas aktyvioje viešoje veikloje, praranda viešo asmens statusą ir visuomenė netenka teisės domėtis tokio asmens veikla, yra ydingas. Todėl ir P. K., kaip viešo asmens, kritikos toleravimo laipsnis šiuo atveju yra daug aukštesnis nei privataus asmens. Be to, pareiškėjai pažymi, kad pats P. K. savo skunde nurodė, jog paskleista informacija žemina jį kaip pareigūną.
Pareiškėjai taip pat nurodo, kad įžeidimas nuo šmeižimo skiriasi tuo, jog šmeižimo atveju nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes. Apeliacinės instancijos teismas L. J. veiksmus dėl straipsniuose nurodytų tų pačių faktų kvalifikavo tiek kaip šmeižimą, tiek kaip įžeidimą, o tai yra aiškiai netinkamas BK 154 straipsnio 2 dalies, 155 straipsnio 1 dalies taikymas šioje byloje. Be to, pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas išspausdintų straipsnių turinį, jį interpretavo neteisingai, nes juose P. K. nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nebuvo pavadintas vagimi, todėl veikos kvalifikavimas kaip įžeidimas neatitinka faktinių aplinkybių.
Pareiškėjai taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neturtinę žalą priteisė ne iš to subjekto, kuris yra atsakingas už P. K. padarytą neturtinę žalą; konstatavęs, kad už žalą atsakinga yra UAB „Šiaulių naujienos“, ją priteisė iš L. J. Teismas neatskyrė civilinės teisinės atsakomybės bei materialinės atsakomybės darbo teisėje, kurios skiriasi ir priteisiamos žalos dydžio ribojimais. Dėl neturtinės žalos ir jos dydžio fakto nustatymo teismo išvados taip pat nėra objektyvios. Pareiškėjų nuomone, tai irgi sudaro pagrindą teigti apie padarytus aiškius baudžiamojo įstatymo pažeidimus, dėl kurių toks neteisėtas nuosprendis negalėtų būti paliktas galioti.
Pasak pareiškėjų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, įpareigojanti L. J., o ne visuomenės informavimo priemonę, paneigti per UAB „Šiaulių naujienos“ laikraštį 2009 m. lapkričio 9 ir 16 dienų straipsniuose pateiktą tikrovės neatitinkančią informaciją, prieštarauja CK 2.24 straipsnio nuostatoms. Be to, šis įpareigojimas nekonkretus, nes nenurodytas paneigimo tekstas, kuris turėtų būti išspausdintas, todėl jo vykdymas neaiškus. Pats nukentėjusysis P. K. byloje nepateikė jokio paneigimo teksto.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl aiškiai netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 451 straipsnio 1 punktas).
Dėl BK 154 straipsnio ir 155 straipsnio taikymo
BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytas šmeižimas yra paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytas vienas iš šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių – šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Tai yra tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis) padaroma nusikalstama veika, todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl šmeižimo tik nustačius, kad jis suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši žemina žmogaus garbę, ir to norėjo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, tiek bylą apeliacine tvarka patikrinęs ir naują apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nustatė tas pačias baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes L. J., rašydama straipsnius apie nukentėjusįjį P. K., paskleidė informaciją, susijusią su kitu asmeniu – taip pat P. K. (nukentėjusiojo tėvu). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad L. J., tai darydama, nepakankamai išsamiai patikrino gautą informaciją, nors privalėjo įsitikinti jos teisingumu. Teismas padarė išvadą, kad L. J., turėdama ir galėdama patikrinti jai suteiktą informaciją, to nepadarė ir taip apšmeižė (bei įžeidė) nukentėjusįjį P. K. Taigi nustatydamas ir atskleisdamas nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį (kaltės turinį) apeliacinės instancijos teismas nurodė aplinkybes, liudijančias neatsargią kaltės formą (BK 16 straipsnio 3 dalis). Darytina išvada, kad pagal šio teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas aplinkybes L. J. veikai akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes nenustatytas būtinasis BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis sudėties požymis tiesioginė tyčia.
BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Šmeižimas nuo įžeidimo (BK 154 straipsnis) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad šmeižimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Taigi visais atvejais, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti nustatyta konkreti nusikalstama veika, atitinkanti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius.
Iš bylos duomenų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta veika L. J. inkriminuota už tuos pačius veiksmus, kaip ir 154 straipsnio 2 dalyje, t. y. už informacijos apie P. K. paskleidimą laikraštyje „Šiaulių naujienos“ išspausdintose publikacijose. Minėta, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nuteistosios veiksmuose nenustatė tiesioginės tyčios. Antra, teismas neatribojo skirtingų sudėčių nusikalstamų veikų – šmeižimo ir įžeidimo, o jas iš esmės sutapatino. Trečia, teisiškai vertindamas veiką kaip atitinkančią BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, teismas padarė išvadą, kad L. J. netiesiogiai P. K. įvardijo vagimi (vagiančiu elektrą asmeniu), tačiau aprašydamas pripažinta įrodyta nusikalstamą veiką (BPK 305 straipsnio 1 punktas) tokių aplinkybių teismas nekonstatavo, šią išvadą pagrindžiančių faktinių aplinkybių nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nenurodė. Dėl to pagal nuosprendyje nurodytas aplinkybes akivaizdu, jog L. J. pripažinta kalta pagal BK 155 straipsnio 1 dalį netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nuosprendį, kuriuo L. J. nuteista pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendį, kuriuo L. J. dėl šių veikų išteisinta.