Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Agnės Tikniūtės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo H. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. Ž. ieškinį atsakovui H. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. Ž. dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 150 000 Eur dydžio skolą, 5 proc. procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovas paskolino atsakovui 204 000 Eur, kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. gruodžio 31 d. Paskolos rašte, kuris buvo pasirašytas 2010 m. sausio 5 d., atsakovas savo parašu patvirtino, kad pinigus gavo, šis paskolos raštas buvo pasirašytas ieškovo žmonos Z. Ž. ir atsakovo draugės E. P. akivaizdoje, jos taip pat pasirašė paskolos rašte. Atsakovas paskolos negrąžino. Ieškovas nebesitiki atgauti visos skolos, todėl į teismą kreipiasi dėl dalies skolos priteisimo.

3. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. gruodžio 29 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovui iš atsakovo 150 000 Eur dydžio skolą, 5 proc. procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad pateiktas 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštas patvirtina, jog atsakovas H. S. pasiskolino iš ieškovo S. Ž. 204 000 Eur, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. sausio 5 d. Paskolos rašte atsakovas savo parašu patvirtino, kad „pinigus sumoje (du šimtus keturis tūkstančius eurų) gavau“.

4. Atsakovas pateikė prieštaravimus, prašė Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gruodžio 29 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė 2007–2008 metais, tačiau skolos yra grąžintos. Ieškovo pateiktame paskolos rašte nėra užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, nei viena paskolos rašto teksto dalis negali būti aiškinama kaip patvirtinanti pinigų perdavimą atsakovui. Žodžiais „pasiskolinau“, „gavau“ yra patvirtintas paskolos pinigų gavimo faktas, tačiau jis nėra siejamas su paskolos rašto surašymo data. Paskolos raštas buvo pasirašytas dėl anksčiau atsakovui perduotų pinigų. Z. Ž. ir E. P. niekada nėra dalyvavusios pinigų perdavime, ieškovui ir atsakovui pasirašant paskolos raštą taip pat nedalyvavo, nebuvo susitikusios, paskolos raštą pasirašė vėliau. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. kovo 18 d. galutiniu sprendimu pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gruodžio 29 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui 145 207,66 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas nustatė, kad į atsakovo H. S. sąskaitą AB „DnB Nord“ banke ieškovas S. Ž. 2007 m. gegužės 15 d. mokėjimo nurodymu Nr. 573 pervedė 100 000 Lt, 2007 m. gegužės 22 d. – 100 000 Lt, 2008 m. balandžio 2 d. – 200 000 Lt, 2008 m. gegužės 6 d. – 101 373 Lt, iš viso 501 373 Lt (145 207,66 Eur), visų mokėjimų paskirtis – beprocentinė paskola. Byloje pateiktas 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštas, kuriame nurodyta, kad atsakovas pasiskolino iš ieškovo 204 000 Eur, kurių grąžinimo terminas iki 2010 m. gruodžio 31 d. Paskolos rašte atsakovas savo parašu patvirtino, kad „pinigus sumoje (Du šimtus keturis tūkstančius eurų) gavau“.

7. Teismas sprendė, kad ieškovas, reikšdamas savo reikalavimą atsakovui, teismui pateikė šį reikalavimą patvirtinantį paskolos raštą, kuris pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 3 dalį atitinka rašytinės formos reikalavimus, be to, jame atsakovo nurodyta „pinigus sumoje 204 000 Eur gavau“. Paskolos raštelio buvimas pas kreditorių teikia galimybę konstatuoti atsakovo prievolės neįvykdymą (CK 6.65 straipsnis) ir, atitinkamai, ieškovo teisę reikalauti, kad atsakovas ją įvykdytų.

8. Teismas nurodė, kad atsakovas, nors ir neginčijo, jog jis rašė paskolos rašto tekstą ir jį pasirašė, tačiau įrodinėjo, kad realiai paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigai nebuvo perduoti, pripažino, jog ginčo paskolos raštas pasirašytas dėl anksčiau ieškovo atsakovui perduotų pinigų. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius patvirtina teismui pateikti 2007 ir 2008 metais ieškovo atlikti mokėjimo nurodymai, taip pat 2014 m. gruodžio 8 d. Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktas. Minėtame akte nurodoma, kad, atliekant H. S. mokestinį patikrinimą, aiškinantis dėl H. S. paskolintų lėšų, S. Ž. nurodė, jog 2007–2008 metais paskolino H. S. 200 000 Eur; pateikė dvi paskolų sutartis, nurodė, kad dalis pinigų buvo pervesta į banko sąskaitą (tikslios sumos neatsimena), dalis pinigų sumokėta grynais, taip pat nurodė, kad paskolos sutartys buvo keletą kartų perrašomos, nes H. S. iki 2010 metų pasiskolintos sumos negrąžino.

9. Teismo vertinimu, nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių, byloje esančių įrodymų visuma sudarė pagrindą išvadai, kad atsakovo 2007–2008 metais mokėjimo pavedimais pervestos sumos vėliau buvo įformintos 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštu kaip ieškovo paskola atsakovui. Atsakovas nepagrįstai suabsoliutina vieną iš paskolos sutarties elementų – paskolos dalyko – pinigų perdavimą, tačiau neatsižvelgia į antrąjį – šalies įsipareigojimą grąžinti skolą. Taigi teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė dalies pinigų (145 207,66 Eur) perdavimo faktą ir atsakovo įsipareigojimą grąžinti paskolintus pinigus iki 2010 m. gruodžio 31 d., o atsakovas neįrodė, kad pagal paties pasirašytą 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštą jis nėra skolingas ieškovui. Atsižvelgiant į tai, kad rašytiniais įrodymais ieškovas pagrindė 145 207,66 Eur sumos paskolinimą atsakovui, teismas sprendė, kad prašoma priteisti suma mažintina iki 145 207,66 Eur.

10. Reikalavimui priteisti paskolintus pinigus ieškinio senaties termino pradžia prasideda nuo tos dienos, kai pasibaigia sutartyje numatytas įvykdymo terminas. Ieškovui apie jo teisės pažeidimą tapo aišku 2011 m. sausio 1 d. Skaičiuojant nuo šios datos, ieškinio senaties terminas kreipimosi į teismą metu nebuvo pasibaigęs, todėl teismas sprendė, kad senaties terminas nepraleistas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Atsakovas H. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gruodžio 29 d. preliminarų sprendimą panaikinti, taikyti ieškinio senatį, S. Ž. ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Galutiniame sprendime teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštas buvo pasirašytas dėl anksčiau ieškovo atsakovui perduotų pinigų, taigi pripažino, jog pagal 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštą paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigai paskolos gavėjui nebuvo perduoti. Tačiau ieškovas dokumentinio proceso tvarka pateiktame ieškinyje nurodė, kad paskolino atsakovui 204 000 Eur pagal 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštą. Taigi atsiliepime į prieštaravimus ieškovas iš esmės pakeitė ieškinio pagrindą, nors dokumentiniame procese galioja draudimas keisti ieškinio dalyką ir pagrindą, padidinti ieškinio reikalavimus.

11.2. Neginčytina, kad šalys gali teikti naujus įrodymus ir motyvus, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas, pateikęs mokėjimo nurodymus ir jais grįsdamas savo reikalavimą, pakeitė ieškinio pagrindą, kadangi jau tvirtino, kad paskola buvo suteikta ne pagal 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštą, o anksčiau atliktais mokėjimo nurodymais.

11.3. Teismo padaryta išvada, kad atsakovo 2007–2008 metais pervestos sumos vėliau buvo įformintos 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštu, paremta prielaidomis. Byloje nustatyta, kad pinigai buvo skolinami ir grynaisiais pinigais, buvo sudaromos kitos paskolos sutartys. Nėra jokių įrodymų, kad ieškovo pateiktais mokėjimo nurodymais pervestos sumos buvo įtrauktos į 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštą.

11.4. Byloje nustatyta, kad šalys buvo seniai pažįstamos, nuolat pinigus skolindavo ir grąžindavo. Aplinkybė, kad mokestinio patikrinimo akte užfiksuota, jog paskolos rašteliai buvo pasirašomi ir 2013 metais, patvirtina, kad 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštas nebuvo paskutinis, paskolos sumos keitėsi ir šalys pasirašinėjo naujus skolos raštelius. Atsakovo sąskaitos nuo 2014 metų yra areštuotos, todėl atsakovas negalėjo grąžinti skolos mokėjimo pavedimais ir atsiskaitymas su ieškovu vyko grynaisiais pinigais.

11.5. Jeigu teismas padarė išvadą, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių atsirado 2007–2008 metais atliktų mokėjimo nurodymų pagrindu, tuomet teismas turėjo tenkinti atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį.

12. Ieškovas S. Ž. atsiliepime prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo šiuos atsikirtimus:

12.1. Ieškovas savo ieškinyje nurodė pagrindines aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimą, t. y. kad yra suteikęs atsakovui paskolą, paskola ir atsakovo pareiga ją grąžinti yra įforminta paskolos raštu, paskola nėra sugrąžinta sutartu terminu. Šis ieškinio pagrindas nebuvo pakeistas visu bylos nagrinėjimo metu. Ieškovas detaliau nenurodė, kokiomis datomis ir kokiomis dalimis paskolos suma buvo išmokėta atsakovui, nes nelaikė šių aplinkybių esminėmis, nes atsakovas savo parašu paskolos raštelyje yra aiškiai patvirtinęs, jog visą paskolos sumą gavo. Atsakovui neigiant, kad ieškinyje nurodytą sumą gavo, ieškovas šį savo argumentą įrodinėjo pildomais įrodymais – mokėjimo nurodymais. Tokiu būdu ieškovas atsikirto į atsakovo prieštaravimus, tačiau ieškinio dalykas ir pagrindas išliko tie patys.

12.2. Nepritartina apelianto argumentams, kuriais bandoma pasakyti, kad paskolos gavėjas ir paskolos davėjas 2010 m. sausio 5 d. negalėjo susitarti dėl paskolos, kuri gauta iki paskolos rašto surašymo, grąžinimo sąlygų. Susidaro įspūdis, kad apeliantas įrodinėja esą visa paskolos suma pagal paskolos raštelį turi būti faktiškai perduota (pervesta) tiktai paskolos raštelio surašymo momentu, antraip toks paskolos raštelis negalioja. Ieškovas nesutinka su tokiu aiškinimu, nes jis neparemtas teisės normomis.

12.3. Atsakovui teko pareiga įrodyti, kad jis paskolos arba negavo, arba ją sugrąžino. Ieškovas nepateikė nei vieno tiesioginio įrodymo apie paskolos sugrąžinimo faktą. Manytina, kad grąžinęs paskolą ir negalėdamas tiesioginiais įrodymais pagrįsti šio fakto, toks atsakovas galėtų bent remtis netiesioginiais paskolos grąžinimo įrodymais. Pavyzdžiui apie tai, kam paskolintus pinigus panaudojo, kaip juos investavo, kaip juos atgavo, kokią grąžą investicija davė, kokiomis dalimis, kurioje vietoje, kieno akivaizdoje pinigai buvo grąžinami paskolos davėjui ar pan. Tokie įrodymai byloje nebuvo teikiami.

12.4. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Taigi galutiniu teismo sprendimu buvo teisingai konstatuota, kad ieškovui apie jo teisės pažeidimą tapo aišku 2011 m. sausio 1 d. Skaičiuojant nuo šios datos, ieškinio senaties terminas kreipimosi į teismą metu nebuvo pasibaigęs, todėl senaties terminas nepraleistas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

3. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš jo buvo priteista 145 207,66 Eur dydžio skola. Atsakovo teigimu, buvo pažeistos civilinio proceso taisyklės, kadangi, bylą nagrinėjat dokumentinio proceso tvarka, buvo pakeistas faktinis ieškinio pagrindas. Be to, pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl 2007–2008 metais mokėjimo nurodymais pervestų piniginių lėšų vėliau buvo pasirašytas 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštas, yra paremta prielaidomis, kadangi byloje nustatyta, kad tarp šalių buvo pasirašytas ne vienas paskolos raštelis, taigi nėra pagrindo teigti, jog 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštas apima būtent 2007–2008 metais pervestas pinigines lėšas. Teisėjų kolegija toliau pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių ir įrodymų vertinimo

4. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).

5. Paskolos sutartis pagal savo sampratą yra realinis sandoris, taigi paskolos sutartinių teisinių santykių egzistavimui nustatyti reikia įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas, 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020 27 punktas).

6. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009 ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 44 punktas, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 142 punktas).

7. Nagrinėjamoje civilinėje byloje iš esmės nekeliamas ginčas dėl to, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Tačiau, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo 2007–2008 metais atliktus mokėjimo nurodymus su 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštu, kadangi tarp šalių buvo pasirašyta ir daugiau paskolos raštelių. Be to, atsakovo teigimu, paskolas jis yra grąžinęs ir ieškovui nebėra skolingas.

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas įrodė esminius paskolos sutarties sudarymo elementus: iš civilinėje byloje esančių 2007–2008 metais atliktų mokėjimo nurodymų matyti, kad atsakovui iš viso buvo pervesta 501 373 Lt (145 207,66 Eur) suma, visų mokėjimų paskirtis – beprocentinė paskola (1 t, b. l. 38–42). Tai, kad šalys tik 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštu susitarė ir (ar) pakeitė paskolos grąžinimo terminą, o 2010 m. sausio 5 d. realiai jokie pinigai nebuvo perduoti (nes buvo perduoti anksčiau), neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl atsakovo prievolės grąžinti ieškovui skolą.

9. Nors ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad visas skolas yra grąžinęs, tačiau to jokiais būdais neįrodinėjo – nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti pinigų grąžinimo faktą, neteikė paaiškinimų, kurie sudarytų prielaidas svarstyti dėl galimo paskolos grąžinimo. Priešingai, atsakovas į ieškinį atsikirto tik bendro pobūdžio teiginiais, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio argumentų ir įrodymų neigimas bendro pobūdžio argumentais, pavyzdžiui, teigiant, kad skola yra grąžinta, taip pat, jog 2007–2008 metais atlikti mokėjimo nurodymai nepagrįstai susieti būtent su 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštu, neteikiant jokių konkrečių įrodymų, laikytini deklaratyviais, nepagrįstais ir neįrodytais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad paskolos raštelio buvimas pas kreditorių teikia galimybę konstatuoti atsakovo prievolės neįvykdymą (CK 6.65 straipsnis) ir, atitinkamai, ieškovo teisę reikalauti, jog atsakovas ją įvykdytų.

10. Ieškovas į bylą pateikė VMI 2014 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktą įrodinėdamas, kad 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštas nebuvo vienintelis tarp šalių pasirašytas paskolos raštelis. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo teikiamame dokumente užfiksuotos aplinkybės sutampa su nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovo nurodomomis aplinkybėmis, o būtent, kad, 2010 m. sausio 15 d. atliekant mokestinį tyrimą, nustatyta, jog atsakovas iš ieškovo pasiskolino 700 000 Lt (apie 200 000 Eur), ši suma buvo paskolinta pagal 2008 m. gegužės 7 d. ir 2009 m. sausio 2 d. sudarytas paskolos sutartis. S. Ž. paaiškino, kad paskolos buvo suteiktos 2007–2008 metais atliktais mokėjimo nurodymais, taip pat dalis lėšų buvo paskolinta grynaisiais pinigais. Taip pat paaiškinta, kad paskolos sutartys buvo perrašinėjamos, kadangi H. S. iki 2010 metų negrąžino paskolintos sumos. Taigi atsakovo pateiktame dokumente faktinės aplinkybės neprieštarauja šioje civilinėje byloje nurodytoms ir analizuojamoms faktinėms aplinkybės.

11. Iš atsakovo pozicijos nėra aišku, kokią įtaką VMI patikrinimo aktas turi (gali turėti) tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių pagal 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštą vertinimui bei atsakovo pareigai grąžinti ieškovui lėšas, paskolintas 2007–2008 metais atliktais mokėjimo nurodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje civilinėje byloje nėra analizuojami teisiniai santykiai, susiklostę po 2010 m., o atsakovas neįrodė ir nepagrindė, kad vėliau sudaryti paskolos susitarimai gali turėti įtakos šalių teisiniams santykiams pagal 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštą. Galiausiai, neįrodė (ir net neįrodinėjo), kad atsakovas yra grąžinęs kokias nors lėšas ieškovui.

12. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog atsakovas nepagrįstai suabsoliutina vieną iš paskolos sutarties elementų – paskolos dalyko – pinigų perdavimą 2010 m. sausio 5 d. paskolos rašto pasirašymo metu, tačiau neatsižvelgia į šalies įsipareigojimą grąžinti skolą. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas įrodė dalies pinigų (145 207,66 Eur) perdavimo faktą ir atsakovo įsipareigojimą grąžinti paskolintus pinigus iki 2010 m. gruodžio 31 d., o atsakovas neįrodė, kad pagal paties pasirašytą 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštą jis nėra skolingas ieškovui.

Dėl procesinių teisės pažeidimų dokumentinio proceso metu

13. Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad dokumentiniame procese negalima pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo, padidinti ieškinio reikalavimų (CPK 430 straipsnio 4 dalis). Faktinis ieškinio pagrindas – tai aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas, pareiškęs ieškinį dokumentinio proceso tvarka, nurodė, kad paskolino atsakovui 204 000 Eur, kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti pagal 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštą.

14. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų, patikslinančių faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju ieškinio dalykas arba pagrindas nesikeičia, o tik padidėja jų pagrįstumas ir įrodytumas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-687/2019 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Be to, ieškovas turi teisę per keturiolika dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos pateikti atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus ir savo reikalavimams pagrįsti atsiliepime nurodyti papildomus motyvus, pateikti naujus įrodymus (CPK 430 straipsnio 2 dalis).

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta anksčiau, esant ginčui dėl paskolos suteikimo ir (ar) sutarties sudarymo aplinkybių, būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti pinigus. Teisėjų kolegija pritaria atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad ieškovas, kartu su atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus pateikęs mokėjimo nurodymus, pagal kuriuos buvo perduotos piniginės lėšos, nepakeitė ieškinio pagrindo, o, atsakovui neigiant faktą, kad paskolos lėšos jam buvo perduotos, papildė ieškinio argumentus ir įrodinėjo bylai reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštas įrodė tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius ir atsakovo įsipareigojimą grąžinti paskolintus pinigus susitartu terminu, o mokėjimo nurodymai patvirtino, kad pinigai buvo perduoti. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas apeliaciniame skunde, ieškinio faktinis pagrindas liko nepakitęs. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų, nagrinėdamas bylą dokumentinio proceso tvarka.

Dėl ieškinio senaties

16. Apeliantas nurodo, kad, jeigu teismas nustatė, jog paskola pagal 2010 m. sausio 5 d. paskolos raštą faktiškai buvo suteikta 2007–2008 metais atliktais mokėjimo nurodymais, todėl ieškinio senatis turėjo būti skaičiuojama būtent nuo šių metų, taigi nebuvo teisinio pagrindo atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

17. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (CK 1.127 straipsnio 2 dalis).

18. Iš civilinėje byloje esančio 2010 m. sausio 5 d. paskolos rašto matyti, kad atsakovas pinigus ieškovui įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. gruodžio 31 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovui apie jo teisės pažeidimą tapo aišku 2011 m. sausio 1 d., o, skaičiuojant nuo šios datos, ieškinio senaties terminas kreipimosi į teismą metu – 2020 m. gruodžio 28 d. – nebuvo pasibaigęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis byloje esančiais duomenimis, 2007–2008 metais ieškovas tiesiog perdavė pinigus atsakovui, tačiau ieškovas neturėjo pagrindo laikyti, kad jo teisės tuo metu kaip nors yra pažeistos. Šalims susitarus, kad skola turi būti grąžinta 2010 m. gruodžio 31 d. ir atsakovui nustatytu terminu jos negrąžinus, tik tuomet ieškovas turėjo ir galėjo suprasti, jog jo teisės ir interesai yra pažeisti, ir būtent nuo šios dienos skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

19. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė procesinės teisės normas, reguliuojančias dokumentinį procesą, taip pat materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, teisingai įvertino įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, jog atsakovui buvos suteikta 145 207,66 Eur dydžio paskola, kurios atsakovas negrąžino.

20. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad atsakovas už apeliacinį skundą buvo įpareigotas sumokėti 500 Eur dydžio žyminį mokestį, o nuo likusios 802 Eur dydžio žyminio mokesčio dalies sumokėjimas atsakovas buvo atleistas.

21. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl teisėjų kolegija jo patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.