Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ atstovei advokato padėjėjai Ingridai Varanavičei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui E. L. dėl dalies išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pačiam nukentėjusiajam asmeniui buvo išmokėta tiktai nedidelė draudimo išmoka, o didžiąją dalį ieškiniu reikalaujamos sumos sudarė pačios ieškovės atstovų, juristų išlaidos, kurios negali būti pripažintos draudimo išmoka pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 str. 2 d. reglamentavimą.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokato padėjėja I.Varanavičė ieškinį palaikė ir paprašė jį tenkinti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas pažeidė įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 2.5.5 punktą, kuriame numatyta draudėjo pareiga per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Pažymėjo, kad atsakovas taipogi pažeidė draudimo sutarties sąlygas, numatančias, kad transporto priemonė nebus naudojama valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse, t.y. atsakovas transporto priemonę „R. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri dalyvavo 2014-09-21 eismo įvykyje, naudojo Junginėje Karalystėje ir draudikui nepranešė apie padidėjusią draudimo riziką, o tai laikoma rizikos padidėjimu. Tai turėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei, galimų nuostolių dydžiui bei vertinama kaip melagingos informacijos pateikimas sudarant draudimo sutartį. Ieškovė atsakovui ne kartą siuntė pretenziją, ragindama sumokėti dalį ieškovės išmokėtos draudimo išmokos, tačiau atsakovas žalos neatlygino.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.

Byloje nustatyta, kad tarp bylos šalių 2014-04-10 buvo pasirašyta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu draudikas apdraudė transporto priemonės „R. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Sutartis buvo patvirtinta liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Sutarties 1.2. punktą, ji įsigaliojo nuo 2014-04-11 ir galiojo iki 2015-04-10. Didžiojoje Britanijoje 2014-09-21 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota M. T. sveikata. Ieškovė nurodė, kad eismo įvykis įvyko dėl atsakovo, eismo įvykio metu vairavusio transporto priemonę „R. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės. Didžiojoje Britanijoje esančios kompanijos Royal and Sun Alliance Užsienio reikalavimų skyrius dėl 2014-09-21 įvykusio eismo įvykio, kuriame dalyvavo užsienio šalies pilietis, padarytai žalai sureguliuoti 2014-11-13 pateikė ieškovei pranešimą apie eismo įvykį, nurodydamas, kad įvykis įvyko 24 posūkyje, kelyje M25, ties Potter Bar, apdraustasis atsitrenkė į trečiosios šalies automobilį šiam nedalyvaujant eisme. Ieškovė draudžiamojo įvykio tyrimo aktų nesurašė, policijos pareigūnai autoįvykio draudimo protokolo nesurašė. Ieškovės korespondentas Inter Europe AG ieškovei pateikė PVM sąskaitas-faktūras apmokėjimui. Ieškovė, gavusi iš Inter Europe AG pranešimą dėl eismo įvykio ir reikalavimus sumokėti apskaičiuotą žalą, 2016-12-07 priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos ir 2016-12-20 išmokėjo 13136,50 Eur draudimo išmoką, taip pat 2017-03-23 priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos ir 2017-03-28 išmokėjo 1088,55 Eur papildomą draudimo išmoką. Nagrinėjamoje byloje tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė draudimo teisiniai santykiai. Ieškovė, TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. pagrindu regreso tvarka reikalaudama eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos CPK 135 str. 1 d. 2 p., 2 d.). Tokio pobūdžio bylose ieškovai turi pateikti aiškius duomenis, kokius neteisėtus veiksmus atliko transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nurodyti, pagal kuriuos teisės aktus tokie veiksmai laikytini neteisėtais (eismo įvykio vietos kelių eismo taisyklės, kt.), ir juos pateikti, taip pat pateikti eismo įvykio vietos valstybės tarnybų dokumentus, patvirtinančius pažeidimą (jei tokių esama), kitus su eismo įvykio fiksavimu susijus duomenis (schemas, iš karto po eismo įvykio užfiksuotus eismo įvykio dalyvių liudijimus, kt.), dėl eismo įvykio padarytą žalą ir jos dydį pagrindžiančius dokumentus ir kt. – kitaip tariant, įrodymus, pagrindžiančius eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Kokius konkrečius dokumentus ar duomenis siekdamas savo atgręžtinio reikalavimo patenkinimo turi pateikti ieškovas, priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. Ieškovas neprivalo teikti duomenų ir įrodymų dėl tų aplinkybių, dėl kurių byloje ginčo tarp šalių nėra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra suformavęs praktiką (2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; ir kt.), kad žalos atlyginimo išmokėjimo faktas nėra pakankamas visoms civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti, reiškiant atgręžtinį reikalavimą, turi būti įrodinėjamos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Be to, privalo būti įrodytas užsienio (eismo įvykio vietos) teisės turinys (fakto klausimas), kuriuo remiantis, esant konkrečioms aplinkybėms, asmuo pripažįstamas eismo įvykio kaltininku.

Atsakovas nurodė ir nuosekliai jis pats ir jo atstovė laikėsi pozicijos, kad 2014-09-21 Didžiojoje Britanijoje nebuvo ir eismo įvykyje nedalyvavo. Tai, kad draudiko atstovui Didžiojoje Britanijoje buvo pateikta atsakovo automobilio „R. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo liudijimo kopija, nepatvirtina nei buvus 2014-09-21 eismo įvykį, nei dalyvavus jame atsakovo automobilį. Ieškovė nurodė, jog atsakovo turtinei atsakomybei kilti neturinti reikšmės ta aplinkybė, kad jis pats nedalyvavo eismo įvykyje, nes atsakovas esą neįvykdė savo pareigos užtikrinti, kad jo automobiliu nepasinaudos kiti asmenys. Tokį argumentą negalima laikyti teisingu ir pagrindžiančiu ieškinio reikalavimus, nes išmokėtos draudimo išmokos išieškojimas regreso tvarka galimas esant asmens kaltei ir taikomas kaip sankcija dėl jo kaltų veiksmų, išsamiai išvardintų TPVCAPDĮ bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse (toliau - Taisyklės). Teisės aktuose nėra numatyta, kad turtinės sankcijos transporto priemonės savininkui galėtų būti taikomos už tai, jog jis neužtikrino, kad jo automobiliu negalėtų pasinaudoti tretieji asmenys. Atsiliepime nurodyta, kad atsakovas, gavęs ieškovės paklausimą telefonu, pranešė ieškovei, jog eismo įvykyje nedalyvavo ir dėl jokių įvykio aplinkybių paaiškinimų pateikti negali. Nors akivaizdu, kad protingai vertinant atsakovas neturėjo galimybės padėti ieškovei surinkti duomenis apie draudžiamąjį įvykį, ieškovė tvirtina atsakovą buvus kaltą dėl informacijos nesuteikimo. Kokią įtaką atsakovo veiksmai/neveikimas turėjo žalos sureguliavimo procesui ar žalos dydžiui ir kodėl prašoma priteisti iš atsakovo maksimaliai leistiną išieškoti atgręžtinio reikalavimo teise draudimo išmokos dalį - ieškovė nepagrindžia. Ieškovė atlygino žalą eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui M.T., nors pastarasis nenurodė jokių įvykio liudytojų ir pripažino, kad dėl eismo įvykio nebuvo policijos pareigūnų tyrimo, nebuvo surašyta eismo įvykio deklaracija, kurioje būtų įvykyje dalyvavusių automobilių valdytojų parašai, tai yra, nepateikė dėl eismo įvykio aplinkybių jokių objektyvių įrodymų. Ieškovė nei ieškinyje, nei dublike, nei teismo posėdžio metu taip ir nepaaiškino, kodėl iš viso nusprendė išmokėti draudimo išmoką, nesant patikimų įrodymų apie tai, kad eismo įvykyje dalyvavo atsakovo automobilis, tai yra, nukentėjusiam asmeniui nepateikus eismo įvykio deklaracijos ar kito eismo įvykio dalyvių pasirašyto dokumento apie įvykio aplinkybes, nesant kompetentingų institucijų išduotų dokumentų apie eismo įvykio aplinkybes, įvykį mačiusių liudytojų. Iš ieškovės byloje pateikto susirašinėjimo elektroniniu paštu su jos atstove pretenzijoms nagrinėti užsienyje Intereurope AG European Law Service UK Branch nustatyta, kad ieškovės atstovei buvo kilusios abejonės dėl nukentėjusio trečiojo asmens nurodomų eismo įvykio aplinkybių, tačiau po kelerius metus trukusio susirašinėjimo, ieškovė draudimo išmoką sumokėjo. Teismas laiko, kad nepagrįstas draudimo išmokos sumokėjimas negali būti pagrindu priteisti draudimo išmokos dalį regreso tvarka iš atsakovo. Atsakovo atstovei prašant ieškovės pagrįsti turėtas išlaidas, ieškovės atstovė tiek dublike, tiek posėdžio metu nurodė, kad žalos dydis yra įrodytas ir pagrįstas į bylą teikiamais įrodymais. Su šiuo teiginiu sutikti negalima, nesi ieškovė nei ieškinyje, nei dublike, nei teismo posėdžio metu nepateikė jokių paaiškinimų dėl draudimo išmokos dydžio, dėl išlaidų teisininkams, nepateikė dokumentų apie tai, kokia išmoka buvo sumokėta tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui. Iš byloje ieškovės pateiktų dokumentų galima spręsti, kad pačiam nukentėjusiajam buvo išmokėta tiktai nedidelė draudimo išmoka, o didžiąją dalį ieškiniu reikalaujamos sumos sudarė pačios ieškovės atstovų, juristų išlaidos, kurios apskritai nepripažintinos draudimo išmoka pagal TPVCAPDĮ 2 str. 2 d. reglamentavimą. Atsakovas atsiliepime buvo nurodęs, kad teisininkų arba žalos administravimo išlaidos nėra draudimo išmokos dalis, todėl šių išlaidų išieškojimas regreso tvarka negali būti vykdomas pagal TPVCAPDĮ 22 str., Taisyklių VI skyriaus nuostatas, numatančias dalies draudimo išmokos atlyginimą regreso tvarka. Nors ieškovė šiam argumentui dublike nepaprieštaravo, tačiau savo ieškinio reikalavimų vis dėlto nesumažino.

Byloje su dubliku pateikta 2014-12-10 medicininė ataskaita patvirtina, jog dėl medicininės apžiūros nukentėjęs asmuo kreipėsi tik praėjus 2 mėn. 19 d. nuo įvykio (A.8 punktas), tikėtina, vien turėdamas tikslą gauti draudimo išmoką ir jau nebesant galimybės objektyviai nustatyti ryšį tarp eismo įvykio ir galbūt buvusio nežymaus sveikatos pakenkimo. Remiantis ataskaitos duomenimis, po įvykio joks gydymas nukentėjusiajam nebuvo suteiktas ir jis nuvažiavo į savo paskirties vietą (B.3.2 punktas), nedarė pertraukos darbe (C.l punktas), dėl įvykio nepatyrė poveikio buičiai, socialiniam gyvenimui ar laisvalaikiui, neturėjo problemų sportuodamas, nepraleido jokių įvykių, neturėjo problemų, susijusių su baime keliauti (C.2.1 punktas), ir tai suprantama, kadangi nežymus smūgis į stovinčio automobilio galinę dalį objektyviai negalėjo pakenkti nukentėjusio asmens sveikatai. Tai, kad buvo visiškai nestipriai atsitrenkta į M. T. automobilio galinę dalį, objektyviai vertinant, negalėjo sukelti jokių M. T. sveikatos sužalojimų. Tą aplinkybę patvirtina ir ieškovės pateiktas ieškovės atstovo 2014-11-13 laiškas ieškovei, kuriame aprašant eismo įvykį nurodyta: „sužeidimai - nėra". Įvertinant įvykio pasekmes, tampa neaišku, kokiu būdu ieškovė patyrė net 14225,05 Eur dydžio išlaidas. Byloje su dubliku pateiktoje 2016-05-11 Reikalavimo formoje M. T. medicininės išlaidos įvertintos tik 380 svarų, o ir tokias išlaidas jis patyrė be medicininės rekomendacijos savo nuožiūra pasinaudojęs fizioterapinėmis procedūromis. Ieškovė pateikė dokumentus apie išmokas savo atstovui, tačiau nepateikė teismui nei nukentėjusiojo M. T. pareikštos pretenzijos, nei įrodymų dėl M.T. patirtos žalos, nei įrodymų, kokia būtent draudimo atlyginimo suma jam (o ne draudiko atstovui) buvo išmokėta. Nei ieškinyje, nei dublike, nei teismo posėdžio metu ieškovės atstovė nepaaiškino, kodėl ilgiau kaip du metus ieškovė neišsprendė draudimo išmokos klausimo, dėl ko galimai didėjo teisininkų paslaugų išlaidos, ir kodėl jau užbaigus žalos sureguliavimo procesą dar kartą sumokėjo už nežinia dėl ko suteiktas teisininkų paslaugas. Priešingai, ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ būdama draudike, užsiimančia tik draudimine veikla ir esanti profesionalia šios srities žinove, turinčia didelius žmogiškuosius ir finansinius resursus, būdama rūpestinga ir atidi savo teisių apsaugai galėjo operatyviai užbaigti žalos sureguliavimo procesą, nedidinant teisininkų paslaugų išlaidų. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad ieškovė nepatyrė nepagrįstų ir pagal draudiko verslo logiką nenuspėjamų išlaidų. Pripažintina, kad jokie atsakovo veiksmai/neveikimas žalos sureguliavimo procesui ar žalos dydžiui įtakos neturėjo. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 48 punktą, ilgiausias terminas, per kurį draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, yra 3 mėnesiai nuo pretenzijos žalai atlyginti pateikimo dienos. Toks reikalavimas atitinka ir Europos Parlamento ir Tarybos 2009-09-16 direktyvos Nr. 2009/103/EB 22 str. 1 d. nuostatas. Byloje ieškovės pateiktas susirašinėjimas su jos atstovu rodo, jog žalos sureguliavimą ieškovė vykdė itin neefektyviai, vilkindama sprendimų priėmimą daugiau kaip du metus. Tokiomis aplinkybėmis jos administravimo sąnaudos nuolat augo, nors ir neįtikėtina, kad jos galėjo būti žymiai didesnės, negu tiesiogiai nukentėjusiojo patirta žala. Vis dėlto tokios dėl pačios ieškovės kaltės jos patirtos sąnaudos nesuteikia pagrindo priteisti jas iš atsakovo, kuris jokių žalos administravimo procesų paspartinti negalėjo ir neturėjo su jais nieko bendra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad praėjus keletui mėnesių po to, kai 2016-12-20 ieškovė sumokėjo savo atstovui 13136,50 Eur ir žalos sureguliavimo procesas tarsi turėjo būti užbaigtas, ieškovė 2017-03-13 gavo iš savo atstovo dar vieną sąskaitą dėl 1008,55 Eur juristų mokesčio ir 2017-03-28 apmokėjo ją. Ieškovė pateikė į bylą šiuos dokumentus be jokių komentarų, nepaaiškindama, kodėl apmokėjo nurodytą sumą ir kodėl reikalauja ją priteisti iš atsakovo.

Civilinės atsakomybės draudimo esmė ir tikslas, kad asmeniui, kurio automobilis patenka į eismo įvykį, netektų pačiam atlyginti žalos nukentėjusiajam. Tik išimtiniais atvejais, esant konkretiems teisės aktuose numatytiems pagrindams bei visoms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, yra galimas dalies išmokėtos draudimo išmokos išieškojimas iš eismo įvykio kaltininko. Tokių pagrindų ir sąlygų buvimo ieškovė šioje byloje visiškai neįrodė. Esant nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir nurodytam teisiniam reguliavimui, atsižvelgiant į teismų praktiką, pripažįstama, kad ieškovės pareikštas ieškinys nepagrįstas, dėl to netenkintinas.

Dėl 2014-04-10 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5.2.6. p. pripažinimo niekiniu.

Savo reikalavimą priteisti 50 procentų dėl eismo įvykio išmokėtos draudimo išmokos ieškovė grindė tuo, kad atsakovas pažeidė 2014-04-10 Draudimo sutarties 1.5.2.6 punktą, nes draudimo rizika buvusi įvertinta ir įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į sąlygą, jog „transporto priemonė nebus naudojama valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse (Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje <...>)". Kadangi teisė draudžia transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties šalių susitarimus, kuriais draudimo apsauga būtų apribojama teritorijos atžvilgiu, išvykimą į kitą Europos Sąjungos valstybę įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, atsakovas atsiliepime išdėstė prašymą ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovė jį palaikė - teismui ex officio pripažinti niekine ir negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms ieškovės ir atsakovo sudarytos 2014-04-10 Draudimo sutarties 1.5.2.6 punkto sąlygą. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos CK 1.78 str. 5 d., įtvirtinanti nuostatą, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva), reiškia, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu. Tačiau ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisinius padarinius tik tada, kai, nagrinėjant bylą, pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Remiantis Lietuvos Respublikos CK 6.988 str. 3 d., privalomojo draudimo sąlygos yra reglamentuojamos įstatymais. Pagal TPVCAPDĮ 6 str. 1 d., privalomojo draudimo sutartis turi būti sudaryta vadovaujantis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis, todėl šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų. Pagal TPVCAPDĮ 10 str. 1 d., sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, draudimo sutartis suteikia draudimo apsaugą visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Ši nuostata atitinka Europos Parlamento ir Tarybos 2009-09-16 direktyvos Nr.2009/103/EB Preambulės (8) punkto ir 14 straipsnio reikalavimus. Standartinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47, 5 punkte taip pat numatyta, kad „ Visą draudimo sutarties galiojimo terminą draudimo sutartimi suteikiama draudimo apsauga visose Europos Sąjungos valstybėse narėse <...>“.Teismas pažymi, kad Sutarties 1.5.2.6 punkto nuostata sukuria tokią situaciją, kad tais atvejais, kai asmeniui, kurio transporto priemonė bus naudojama valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąją kelio puse (Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, Airijoje bei Kipre), draudimo apsauga nebūtų taikoma ar būtų taikoma mažesnė. Teismo vertinimu, tokia sutarties nuostata yra perteklinė, nederanti su įstatymo reikalavimu užtikrinti bendrą draudimo apsaugą visoje ES teritorijoje, ja sukuriama diskriminacija tarp skirtingų ES valstybės narių gyventojų ir jų piliečių, tokia sutarties nuostata diskriminuoja ir Lietuvos Respublikos piliečius, pažeidžia pagrindinį principą – laisvą judėjimą ir laisvą darbo vietos pasirinkimą visoje Europos Sąjungoje visiems Europos Sąjungos piliečiams. Šioje byloje vienintelis ieškovės argumentas yra tai, kad įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje ir atsakovas draudikui nepranešė apie padidėjusią riziką, tačiau, teismo vertinimu, žalos administravimas nieko bendro su draudimo rizika neturi.

Šiai teisinei situacijai spręsti aktuali yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-29 nutartis analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-334-687/2015. Joje kasacinis teismas padarė išvadą, kad „draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, nėra suderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 str. 1 d. normai, todėl yra niekinė. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms“; <...> „papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijai nėra suderinamas su ES teise, o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos atžvilgiu, darytina pagrįsta išvada, kad papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo nuoseklią teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, pripažindamas: teisė draudžia transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties šalių susitarimus, kuriais draudimo apsauga būtų apribojama teritorijos atžvilgiu, susitariant apdraustą transporto priemonę naudoti tik Lietuvos Respublikoje, o išvykimą į kitą Europos Sąjungos valstybę įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, už kurį turi būti mokama papildoma draudimo įmoka; sudarydamas draudimo sutartį, draudikas privalo apskaičiuoti draudimo įmoką pagal tai, kokia draudimo apsauga nustatyta TPVCAPDĮ, t.y. įvertinęs visą prisiimamos rizikos apimtį; šalių sutarties sąlyga, numatanti draudimo apsaugos ribojimus Europos Sąjungos valstybėje, yra niekinė ir negalioja, kaip prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms (2015-05-29 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-334- 687/2015; 2015-06-18 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-345-686/2015; 2015-06-19 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-346-706/2015; 2015-06-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-359-219/2015; 2016-12-19 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-519-313/2016).

Esant nurodytam teisiniam reguliavimui, atsižvelgiant į teismų praktiką, teismas ex officio pripažįsta 2014-04-10 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/280965375 (TAI numeris: 280965375), sudarytos tarp ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo 1.5.2.6. punktą niekiniu ir negaliojančiu kaip sandorį, prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms CK 1.80 str. 1 d. pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 str. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Atsakovas pateikė įrodymus, jog jo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 900,00 Eur (2018-01-09 sumokėjo 500,00 Eur ir 2018-04-04 sumokėjo 400,00 Eur), todėl atmetus ieškinį, iš ieškovės priteistina 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidos atsakovo naudai (Lietuvos Respublikos CPK 93 str., 98 str.).

Iš šalių procesinių dokumentų įteikimo išlaidos į valstybės biudžetą nepriteistinos, kadangi neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014-09-23 įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ nustatytos 3,00 Eur sumos.

Kiti šalių išdėstyti argumentai ir byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Pripažinti ex officio 2014-04-10 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (TAI numeris: (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo E. L., a.k. (duomenys neskelbtini) 1.5.2.6. punktą niekiniu ir negaliojančiu kaip sandorį, prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms Lietuvos Respublikos CK 1.80 str. 1 d. pagrindu.

Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“, į.k. 110051834, 900,00 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo E. L., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per šį teismą.