Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-45-316/2022

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-10
Bylos Nr.: 1A-45-316/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-47066-2020-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nijolė Matuzevičienė, Boleslovas Kalainis, Gražvydas Poškus
Civilinis ieškovas: E. B., (duomenys neskelbtini)
Nuteistasis: K. N.
Nukentėjusysis: E. B., Valstybinei ligonių kasai
Advokatai: Dalius Vaičiulis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-45-316/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47066-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 2.4.6.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorei Inetai Žilinskienei,nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. B. atstovui advokatui Daliui Vaičiuliui,nuteistajam K. N., jo gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo

K. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam skirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje; dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusiojo E. B. atstovo advokato Daliaus Vaičiulio pareikštas civilinis ieškinys dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš K. N. priteista 2 500 Eur nukentėjusiajam E. B. neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas. Civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl 99,09 Eur žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš K. N. 99,09 Eur už nukentėjusiajam E. B. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas K. N. į jam nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas 10 099, 09 Eur sumai, laikomas banko (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Lietuvos skyrius sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), sumažintos iki 2 599,09 Eur sumos ir paliktas galioti iki visiško žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. B. ir Valstybinei ligonių kasai, žalą atlyginus – panaikinti.

Priteista iš K. N. E. B. naudai 1 500 Eur proceso išlaidų dalyvavusio atstovo paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. K. N. nuteistas už tai, kad 2020 m. lapkričio 29 d. apie 11.30 val. ties namu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), gatvėje, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam E. B., tai yra tyčia kumščiu trenkė E. B. ne mažiau kaip vieną kartą į veido sritį, po to pastūmė, dėl ko jis griūdamas į asfaltuotą kelio dangą susitrenkė kairę ranką ir kairį kelią, gulinčiam E. B. spyrė tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių koja į galvos sritį bei kitas, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas nukentėjusiojo E. B. kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam E. B. poodines kraujosruvas dešinės akies vokų – dešinio skruosto srityje, kairės akies vokų – kairio skruosto srityje, dešinio žando srityje, smakre, kairiame žaste, kraujosruvas po abiejų akių obuolių junginėmis, odos nubrozdinimus dešinio žando srityje, kairio žando srityje, kairio kelio sąnario srityje, muštines žaizdas dešinio skruosto srityje, apatinės lūpos gleivinės dešinėje, kairio žando gleivinėje, kraujosruvą dešinio žando gleivinėje, viršutinio žandikaulio dešinės kaktinės ataugos lūžį, kas sukėlė nukentėjusiajam E. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes viršutinio žandikaulio dešinės kaktinės ataugos lūžis sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis K. N. prašo panaikinti 2021 m. lapkričio 4 m. spalio 27 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendį: pripažinti kad jis (K. N.) veikė būtinosios ginties būklėje ir pritaikius BK 28 straipsnį, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį, arba priteistos žalos dydį sumažinti.

2.1. Apeliaciniu skundu K. N. nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu, mano, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neatskleidė bylos esmės, neteisingai vertino įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai jo veikos nevertino, kaip veikimo būtinosios ginties situacijoje, todėl priėmė neteisėtą nuosprendį.

2.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, jog jam atvykus pasimatyti su vaiku, konfliktas tarp manęs ir nukentėjusiojo kilo dėl to, kad jam nebuvo leista pasiimti vaiko, tačiau vėlesnes įvykio aplinkybes, tiek jis, tiek E. B. nurodė ir vertino skirtingai. Šiuo atveju teismas vertindamas vėlesnes įvykio aplinkybes, didesnę įrodomąją galią nepagrįstai suteikė nukentėjusiojo paaiškinimams, vertindamas juos kaip nuoseklius, išsamius ir detalizuotus, bei liudytojų, mačiusių mano ir nukentėjusiojo E. B. konfliktą (B. B., D. B.) parodymams, kurie jo nuomone yra nepatikimi, keliantys abejonių. Tuo tarpu jo paaiškinimus teismas vertino, kaip gynybinę poziciją, nes ji, anot teismo, iš dalies prieštarauja kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams, todėl teismas jo paaiškinimais rėmėsi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems bylos duomenims. Nesutinka su tokiomis teismo išvadomis.

2.3. Visų pirma pažymi, jog baudžiamojo proceso įstatymas suteikia kaltinamajam teisę parodymus naudoti kaip gynybos priemonę ir tai savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, kad kaltinamojo bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai yra neteisingi ar melagingi. Nurodo, kad nėra pagrindo netikėti jo parodymais, kurie buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Teismas deklaratyviai nurodė, kad jo parodymai iš dalies prieštarauja kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams, tačiau konkrečiai neįvardino kokiems įrodymams jie prieštarauja. Sutinka, kad jo parodymai prieštarauja nukentėjusiojo ir jo šeimos narių (jo sutuoktinės ir motinos) parodymams, tačiau šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi ir iškelti jų nurodytą versiją, aukščiau jo paaiškinimų, nėra teisinio pagrindo.

2.4. Atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju E. B. parodymai, prieštaraujantys jo parodymams (nurodant, kad jis (E. B.) prieš jį (K. N.) nesmurtavo, o tik pirmas nustūmė nuo vaiko), buvo tik gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės byloje, pagal jo (K. N.) pareiškimą, kurioje E. B. buvo pareikšti įtarimai dėl fizinio skausmo jam (K. N.) sukėlimo. Taip pat nurodo, kad jo (K. N.) parodymai galėjo prieštarauti ekspertų išvadai dėl E. B. sužalojimo, tačiau dėl objektyvių priežasčių, o būtent, kad jis (K. N.) nėra ekspertas ir negalėjo tiksliai įvardinti kokio fizinio kontakto metu, t. y. ar jam rankomis muistantis ir bandant gintis nuo E. B. agresyvaus puolimo ar suduodant jam į veido sritį, bandant jį nuo savęs nustumti, kai jau buvo priremtas prie automobilio ir nebeturėjo kur trauktis, ar E. B. griūnant ant žemės, ar bandant jam išsivaduoti, kai E. B. pargriuvęs ant žemės dar bandė jį laikyti apglėbęs jo kojas savo kojomis, padarė E. B. konkrečius eksperto išvadoje nurodytus sužalojimus. Pažymi, kad jis neneigė ir iš dalies pripažino, kad galėjo sužaloti E. B. jų konflikto metu, tačiau tai padarė veikdamas būtinosios ginties situacijoje.

2.5. Apeliantas nurodo, kad negalima sutikti su teismo išvada, kad jo pateiktos įvykio versijos jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina. Priešingai, nei nurodo teismas, jo įvykio versiją patvirtina skambučio į bendrąjį pagalbos centrą išklotinė. Jis (K. N. matydamas, kad E. B. yra neblaivus, kad tarp jų bręsta konfliktas (jam atvykus su E. B. apsižodžiavo, nukentėjusysis buvo neblaivus ir agresyviai nusiteikęs laukė jo gatvėje, kategoriškai pareiškė, kad neduos pasimatyti su vaiku), surinko pagalbos numerį. Pažymi, jog priešingai, nei byloje bandė teigti nukentėjusysis ir jo šeimos nariai, jis policiją kvietė ne išsigandęs savo sukeltų padarinių, bet žodinio konflikto pradžioje, kai dar negalėjo numatyti, kad žodinis konfliktas peraugs į fizinį, kad įtariamasis prieš jį panaudos smurtą. Nurodo, kad jis (K. N.) atvyko su gerais ketinimais, tik pamatyti savo vaiką, tačiau matydamas neadekvatų esamai situacijai nukentėjusiojo elgesį, kreipėsi pagalbos, siekdamas išvengti bet kokio konflikto, t. y. siekė žodinę konfliktinę situaciją dėl vaiko paėmimo, išspręsti teisėtai. Būtų laukęs policijos ir nieko nedaręs, bet dėl nukentėjusiojo agresijos, jam (E. B.) pamačius, kad jis (K. N.) skambina 112 pagalbos numeriu, situacija iškarto komplikavosi. Nurodo, kad jam (K. N.) bekalbant su pagalbos skambučio operatore, dėl E. B. prieš jį panaudoto smurto jis (K. N.) nebegalėjo tęsti pokalbio su operatore.

2.6. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog kaip matyti iš Bendros pagalbos centro užfiksuoto skambučio, jam skambinant prieš konfliktą, jo balsas ramus, nebuvo nenusiteikęs agresyviai, kalbėjo ramiu tonu, pasakiau sūnui „Labas zuikeli“, bei ramiai pasisveikinau su operatore, tuo tarpu vėliau jau girdisi agresyvus jo balsas, t. y. jo pyktį iššaukė E. B. elgesys, jo smurtiniai veiksmai jo atžvilgiu. Iš įrašo girdėti grumtynių garsai ir uždusęs jo balsas, kalbant su operatore. Atkreipia dėmesį, kad operatorei šaukė „padėkit greičiau, užmuš mane“. Tuo tarpu teismas, vertindamas šią jo išsakytą frazę, nepagrįstai remdamasis išimtinai nukentėjusiojo pateikta įvykio versija, konstatavo, kad neva tai mano gynybinė pozicija jau buvo iškarto dirbtinai kuriama. Apeliantas pažymi, kad kategoriškai nesutinka su tokia teismo išvada. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo išsakytos frazės E. B. atžvilgiu, kurios girdisi pokalbio su pagalbos centro operatore metu, buvo tik bandymas E. B. atgrasyti nuo jo neteisėto smurtinio elgesio. Jis buvo išsigandęs ir turėjo tam rimtą pagrindą, nes vien iš svorio ir ūgio skirtumo, matėsi, kad jėgų persvara yra ženkli, be to E. B. buvo neblaivus, buvo akivaizdžiai neproporcingos jų galimybės. E. B. konflikto metu elgėsi agresyviai, naudojo prieš jį fizinį smurtą, sugriebęs už striukės stumdėsi ir nustūmė apie 10 metrų iki jo (K. N.) automobilio, prie kurio priremtas, nebeturėjo kur trauktis. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas nesiaiškino ir neįvertino labai svarbios aplinkybės, t. y. kodėl E. B. pargriuvo už dešimties metrų nuo vietos, kurioje kilo konfliktas, o ne toje pačioje vietoje, jei vadovautis E. B. nurodyta įvykio versija, kad neva tai aš jis (K. N.) iškarto puolė mušti. Ši svarbi aplinkybė, patvirtina jo (K. N.) įvykių versiją, kad jis su E. B. ritosi, kitaip tariant E. B. įsikibęs į jo striukę stumdė, bei stumdydamas dar kelis kartus sudavė į įvairias kūno vietas, tik per žieminę striukę, kurią tuo metu vilkėjo, todėl neliko jam suduotų smūgių žymių. Vertinant jo su nukentėjusiuoju jėgų santykį, jis neturėjo fizinės galimybės, todėl grumdamasis galėjo suduoti jam stipresnį smūgį į veido sritį, po ko E. B. nuvirto ant žemės.

2.7. Nurodo, kad teismas nevertino ir kitos svarbios aplinkybės, paneigiančios E. B. ir D. B. nurodomą įvykio versiją, kad po grumtynių, E. B. įėjus į kiemą ir užsidarius vartus, jie dar apsižodžiavo, nes E. B. toliau buvo agresyviai nusiteikęs, jis jį (K. N.) apspjovė ir dar kartą buvo išbėgęs į gatvę, vijosi jį aplink jo automobilį, bei du kartu spyrė į automobilį. Šias aplinkybes tiek E. B., tiek liudytoja D. B. neigė. Pažymi, kad E. B. buvo apsiavęs šlepetėmis, todėl automobilio neapgadino. Šias aplinkybes patvirtino teisme apklaustas liudytojas G. G., kuris nurodė, kad atvykus į įvykio vietą konfliktavo abi pusės, jam buvo apspjautas džemperis. Be to jis paaiškino, kad automobilį apžiūrėjo, kažkokių sugadinimų automobiliui nebuvo, nei įlenkimų, bet matėsi nutrintos dulkės, lyg kažkas būtų buvę ir pats asmuo parodė, kad ten spardė.

2.8. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina jo iškeltos versijos dėl E. B. smurtinių veiksmų jo atžvilgiu, kad jam buvo kilęs realus pavojus, dėl ko jis būtų turėjęs gintis, kad byloje nėra duomenų dėl jam padarytų sužalojimų ar fizinio skausmo sukėlimo. Pažymi, kad fizinio skausmo sukėlimas nepalieka ant nukentėjusiojo kūno pėdsakų, kuriuos galėtų užfiksuoti medikai. Nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju realią žalą sveikatai medicina gali gana tiksliai nustatyti, tačiau fizinio skausmo sukėlimo atveju, kai nepažeidžiamas audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų fiziologinės funkcijos, fizinio skausmo sukėlimo fakto nustatymas tampa problema. Pagal egzistuojančią teismų praktiką, kvalifikuojant kaltininko veiką kaip fizinio skausmo sukėlimą, neteikiama didelės reikšmės ekspertų išvadoms. Kad konstatuoti fizinį skausmą nėra būtinos specialios žinios. Fizinis skausmas — tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės — sužalojimas, susargdinimas.

2.9. Nuteistojo nuomone, vertinant aukščiau išdėstytus teisinius argumentus šios bylos kontekste, būtina atsižvelgti į tai, kad jis, po įvykio, dėl patirto streso, šoko būsenoje galėjo nejausti fizinio skausmo, todėl atvykus policijos pareigūnams, nereiškė emocijų, iš kurių, anot prokurorės, būtų galima suprasti, kad jis įvykio metu patyrė skausmą, tačiau, sekančią dieną, atslūgus įtampai, atsikėlęs pajuto skausmą įvairiose kūno vietose, bei pykinimą, todėl kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninę, iš kurios buvo išvežtas į Respublikinę (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur jam buvo diagnozuotas krūtinės ląstos užpakalinės sienos paviršinis sužalojimas, nugaros apatinės dalies ir dubens sumušimas, t. y. tose vietose jautė fizinį skausmą. Atsižvelgiant į tai, kad teismų praktikoje, vertinant fizinio skausmo kilimą, būtent nukentėjusiojo suvokimui suteikiama lemiama reikšmė, o ne ekspertų išvadoms, darytina išvada, kad byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog E. B. prieš jį smurtavo ir sukėlė jam fizinį skausmą.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiojo E. B. atstovas advokatas Dalius Vaičiulis prašo K. N. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti 2021 m. lapkričio 4 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendį. Priteisti iš apelianto visas E. B. patirtas procesines išlaidas apeliacinėje instancijoje.

3.1. Atsiliepime nurodo, kad nukentėjusysis E. B. susipažinęs su apelianto skundu ir jo argumentais, nurodo, kad skundas nepagrįstas ir pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra.

3.2. Pažymi, jog apeliantas teigia, kad jo parodymai buvo nuoseklūs, o paties nukentėjusio E. B. ir jo šeimos narių prieštaringi, nes neatitiko paties apelianto parodymams. Tačiau atkreipia dėmesį, kad pats apeliantas kaip nukentėjusysis buvo iniciavęs procesą prieš E. B., tačiau nenustačius aplinkybių patvirtinančių, kokius nors smurtinius ar neleistinus veiksmus apelianto atžvilgiu, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Apeliantas naudojosi apskundimo teise dėl priimto nutarimo, tačiau jis paliktas nepakeistu ir jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nukentėjusiojo E. B. atžvilgiu nevyksta. Todėl apelianto tolesnis kaltinimas nukentėjusiojo, kad jis smurtavo yra nepagrįsti, neturi jokio faktinio pagrindo, dėl ko tai laikytina kaip E. B. apkalbėjimas ir paties apelianto siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, pateisinant savo neteisėtus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusį.

3.3. Pažymi, kad apeliantas teigia, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau visiškai nepagrindė ir neįrodė buvus būtinosios ginties situaciją.

3.4. Vadovaujantis BK 28 straipsniu asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

3.5. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010 ir kt.).

3.6. Pažymėtina, kad apeliantas viso proceso metu nebuvo nuoseklus, kadangi ikiteisminio tyrimo metu tvirtino išvis nesmurtavęs ir nenaudojęs jėgos nukentėjusiojo E. B. atžvilgiu, taigi iš esmės net neįrodinėjo būtinosios ginties situacijos ar aplinkybių egzistavimo kaip tokių, tvirtino net nesuvokęs kokiomis aplinkybėmis pas nukentėjusįjį atsirado specialisto identifikuoti sužalojimai. Tuo tarpu būtinajai ginčiai būdingi aktyvūs veiksmai, sąmoningas žalos padarymas užpuolikui, tačiau kaip minėta tokių aplinkybių apeliantas neįrodinėjo, o prašė teismo vertinti, kad nukentėjusysis pats dėl neblaivumo susižalojo ar traumas patyrė tik netyčia užkliuvus už jo laisvinamos paimtos kojos bei kūno judesių išsisukinėjant nuo nukentėjusiojo puolimo.

3.7. Pažymi, kad apeliantas net skundu nenurodo, kada atsirado būtinosios ginties situacija, kiek ji truko ir ar jis veikė visą laiką būtinosios ginties sąlygomis. Atkreipia dėmesį, kadangi apeliantas neįrodė jokio smurtinio veikimo iš nukentėjusiojo pusės, pats realiai nepatyrė jokių sužalojimų, nors pagal apelianto tvirtinimą dėl E. B. veiksmų turėjo likti daugybiniai jo kūno sužalojimai, akivaizdu, kad net teoriniu lygiu nebuvo apelianto atžvilgiu jokio pavojingo, realaus ir akivaizdus kėsinimosi. Nesant minėtų aplinkybių, būtinosios ginties situacijos ir pagrindų nebuvo taip pat, todėl visa padaryta žala yra tik apelianto neteisėto veikimo rezultatas, nulemtas jo paties ciniško ir chuliganiško požiūrio visuomeninės vertybes, nepagarbą asmens sveikatai ir sužalojimai padaryti dėl itin menkavertės priežasties - vaiko neperdavimo jam.

3.8. Pažymi, kad net per pagalbos liniją negalima nustatyti, kad nukentėjusysis būtų smurtavęs prieš apeliantą, todėl visa apelianto argumentacija šiuo aspektu laikytina, tik kaip jo gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nepagrįstai apkalbant nukentėjusį. Apeliantas teigia, kad E. B. nebuvo nuoseklus, kadangi teigė gavęs virš 15 smūgių, o ekspertas patvirtino tik 3 kartus sudavimą į veido sritį. Atkreiptinas dėmesys, jog ekspertas nurodo, jog traumos padarytos pagal specialisto išvadą, ne mažiau kaip 3 smūgiais, o ne konstatavus, jog buvo suduota viso labo trys smūgiai. Pažymėtina, kad pagal sužalojimų lokaciją, jie galėjo būti padaryti ir didesniu kiekiu smūgių, tik specialistas teikia išvadą, dėl abejonių nekeliančių smūgių skaičiaus, kurių didelis kiekis atsižvelgiant į objektyviai stebimus nukentėjusiam fiksuotus sužalojimus tikrai neturi kelti abejonių. Tuo tarpu apelianto pozicija, liudija, kad jis ir toliau nepripažįsta savo neteisėtų veiksmų, mėgina sumenkinti jų svarbą ir neteisėto veikimo mąstą, todėl to negalima laikyti ir vertinti, kaip apelianto siekį nustatyti objektyvią tiesą byloje.

3.9. Nurodo, jog apeliantas, tvirtina, kad teismas nepagrįstai vadovavosi D. B. ir B. B. parodymais, kadangi tai artimi nukentėjusiam asmenys, dėl ko davė šališkus parodymus. Atkreipia dėmesį, kad vien faktas, jog minimi asmenys – sutuoktinė ir mama, teikė apeliantui nepalankius parodymus, savaime nepagrindžia parodymų neteisingumo. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų liudijimų teisingumą ir pagrįstumą. Parodymai liudytojų buvo nuoseklūs ir atitiko esmines bylos aplinkybes, atskleidė E. B. sužalojimo mechanizmą, tuo tarpu paties apelianto teiginių, kad jį E. B. vaikėsi, spardė, daužė automobilį, nepatvirtino niekas. Apeliantas nurodė išgalvotą pašalinį liudytoją, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jo neatskleidė, neapibūdino, nenurodė šio fakto ir įvykio vietoje buvusiems pareigūnams. Apeliantas išskyrė pavienes ir neesmines aplinkybes, kurias liudytojai nurodė nepakankamai tiksliai, tačiau nepaneigė esminių liudijimų teisingumo, kad tiek D. B., tiek B. B. matė, kaip apeliantas smurtavo E. B. atžvilgiu ir nei viena nepatvirtino, kad nukentėjusysis tai būtų daręs apelianto atžvilgiu, dėl ko tai taip pat paneigia samprotavimus dėl būtinosios ginties buvimo.

3.10. Advokato vertinimu, apelianto nenuoseklumą liudija ir tai, kad nors jis ir tvirtina, kad veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau prašo neturtinę žalą sumažinti, jei teismas šios aplinkybės nepripažintų. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes dėl turtinės žalos vertinimo ir esmingai sumažino E. B. prašytą priteisti neturtinę žalą, tuo tarpu apeliantas siekia itin minimalios žalos sumą, be motyvų ir aiškaus pagrindo dar sumažinti, kas jau neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.

3.11. Apeliantas vertinant jo neturtinę žalą buvo akcentavęs, jog neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Dėl apelianto neteisėtos veikos E. B. buvo sutrikdyta sveikata, patiriant fizinį skausmą, patirti ir fiziniai sužalojimai į įvairias kūno vietas, bet daugeliu atveju į gyvybiškai pavojingą kūno vietą - galvą. Patirti skausmai lėmė fizinius išgyvenimus, lėmė neigiamus potyrius, gyvenimo kokybės pablogėjimą, negalėjimas dalyvauti darbo veikloje sumažino jo savivertę. Pažymi, kad žalos apeliantas nėra atlyginęs, net nenurodo su kokia suma ar dydžiu sutinka, savo kaltės nepripažįsta, nėra nuoširdus, neigia išvis sukėlęs kokius padarinius ar atlikęs neteisėtus veiksmus, nesidomėjo E. B. sveikata, poreikiais, išlaidomis, prisidedant prie jų kompensavimo. Todėl akivaizdu, kad apeliantas tik nori išvengti materialinių pasekmių, laikant savo elgesį visuotinai normaliu ir pateisinamu.

3.12. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai įvertino apelianto skundu keliamus klausimus, jokių naujų ir esminių aplinkybių, kurių teismas nebūtų įvertinęs ginčijamu nuosprendžiu apeliantas nenurodė, todėl ir pagrindų keisti nuosprendžio nėra.

Šalies argumentai

4. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovas advokatas ir prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo K. N. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad K. N. kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą K. N. pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, tinkamai išanalizavo visas įvykio aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, neva jam (K. N.) atvykus pasiimti vaiko E. B. elgėsi agresyviai užmovė gobtuvą jam (K. N.) ant galvos ir pradėjo jį mušti, todėl jis gynėsi.

8. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Šiuo atveju nuteistajam K. N. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

9. Argumentai, kuriais nuteistasis neigia kaltę, iš esmės yra tie patys, kuriais buvo vadovaujamasi ir apylinkės teisme, neva jis (K. N.) matydamas, kad E. B. yra neblaivus, kad tarp jų bręsta konfliktas surinko pagalbos numerį ir jam bekalbant su pagalbos skambučio operatore, E. B. prieš jį panaudojo smurtą, todėl jis (K. N.) galėjo sužaloti E. B. jų konflikto metu, tačiau tai padarė veikdamas būtinosios ginties situacijoje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto dėstoma pozicija. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl K. N. kaltės dėl jam inkriminuoto nesunkaus sveikatos sutrikdymo t. y. dėl to, kad tyčia kumščiu trenkė E. B. ne mažiau kaip vieną kartą į veido sritį, po to pastūmė, dėl ko jis griūdamas į asfaltuotą kelio dangą susitrenkė kairę ranką ir kairį kelią, gulinčiam E. B. spyrė tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių koja į galvos sritį bei kitas, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas nukentėjusiojo E. B. kūno vietas, kas sukėlė nukentėjusiajam E. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes viršutinio žandikaulio dešinės kaktinės ataugos lūžis sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad nuteistasis nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą patvirtina nukentėjusiojo, liudytojų bei paties nuteistojo parodymai, kiti bylos duomenys.

10.1. Nukentėjusysis E. B. parodė, kad jo mama vežiojo anūką lauke išėjęs pamatė, kad atvažiavo K. N., kuris vos išlipęs pradėjo konfliktuoti. K. N. priėjo prie vaiko, tuomet jie susistumdė. Pats pirmas K. N. pastūmė, pastūmęs liepė K. N. eiti iš čia, pasakė, kad vaiko negaus, kol negrįš dukra G. N.. Jokio gobtuvo K. N. ant galvos nedėjo. Tuomet K. N. pradėjo skambinti bendruoju pagalbos numeriu ir rėkti „gelbėkite, vaiko neatiduoda“. Jie susistumdė, K. N. vieną ar du kartus smogė jam kumščiu į veido sritį, stūmė ir jis nukrito ant kairio šono, užsigavo kairę ranką ir kelį, šonas buvo nubrozdintas, tuomet K. N. jį spardė, pagrinde į galvą, lyg ir buvo praradęs sąmonę. Griūdamas su galva į paviršių nekontaktavo. Iki įvykio sužalojimų neturėjo. Jo mama B. B., važiuodama su vaiku pro šalį link garažo, pradėjo šaukti „užmuši žmogų, žalty“.

10.2. Liudytoja B. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad jog jai vežiojant proanūkį išėjo sūnus E. B., tuo metu atvažiavo mašina, iš kurios išlipo K. N.. Ji bijojo, kad K. N. norės paimti vaiką, E. B. to neleido, sakė, jog parvažiuos Gabrielė ir tada išsiaiškins . Taip pat parodė, jog eidama pamatė gulintį sūnų E. B., K. N. stovėdamas gulinčiam E. B. spyrė kelis kartus į veidą, pilvo ir krūtinės sritį, ji pradėjo rėkti „ką darai, užmuši žmogų“, tuo metu išbėgo D. B., kuri atsegė vaiką, ir B. B. su vaiku nuėjo į vidų. Tapačias aplinkybes liudytoja B. B. buvo nurodžiusi ir savo anūkei G. N., kuri jas atpasakojo duodama parodymus teisme.

10.3. Liudytoja D. B. parodė, kad išgirdo, kaip B. B. pradėjo šaukti „D., muša E., bėk greičiau“. Bėgdama dar atsegė vaiką, pamatė, kaip E. B. gulėjo ant žemės, o K. N. stovėdamas jam spyrė, K. N. šaukė „kviesiu policiją“.

10.4. Pats nuteistasis K. N. parodė, kad atvykęs pamatė, jog buvusios žmonos močiutė stumia jo vaiką triratuku, taip pat pamatė stovintį E. B.. Vos jam išlipus iš automobilio E. B. pradėjo agresyviai klausti, ko čia atvažiavo, buvo neblaivus, todėl pats išsigando, pradėjo skambinti bendruoju pagalbos numeriu. Tuomet ėjo link vaiko, kuris buvo su močiute, o tarp jų stovėjo E. B.. Pabučiavo vaiką, atsistojo ir tuomet E. B. užmovė gobtuvą jam ant galvos ir pradėjo jį mušti, trenkė kumščiu į žandikaulį-smakrą, dar mažiausiai penkis kartus smogė į kūną. Pats atsitraukė, atšoko, bet ant jo toliau puolė. Gindamasis galėjo viena ranka suduoti E. B. į galvos sritį kelis smūgius, nes kitoje rankoje laikė telefoną. E. B. galėjo galvą susidaužyti į atkištą jo ranką. E. B. atrėmė jį į jo automobilį, jam bandant atstumti E. B., šis nuvirto. Nuvirtęs ant nelygios dangos E. B. gulėjo šonu ir dar laikė kojomis jo kojas. Išsilaisvindamas gal ir galėjo su koja kliudyti E. B., galėjo jam įspirti į kūno sritį, be ne į veido sritį. Tuomet išbėgo D. B. ir ji su E. B. užsidarė kiemo vartus. Matė E. B. iš nosies bėgantį kraują, kuris atsirado po virtimo. E. B. virsdamas galėjo susižaloti žandikaulį.

11. Iš to kas išdėstyta kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo daryta išvada, kad nukentėjusiojo E. B. parodymus, kurie yra išsamūs, nuoseklūs, detalizuoti, patvirtino liudytojų parodymai bei kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei ištirti įrodymai, kai tuo tarpu kaltinamojo K. N. versija jokiais objektyviais duomenimis patvirtinta nebuvo. K. N. teigė, jog E. B. jam ne kartą smūgiavo – trenkė kumščiu į žandikaulį-smakrą ir dar mažiausiai penkis kartus smogė į kūną. Į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams K. N. nurodė, jog jam buvo suduota ne mažiau kaip 10 smūgių į veidą bei įvairias kūno vietas, tačiau po įvykio ant jo kūno nebuvo matyti jokių smurto žymių. Nors jis ir teigė dėl pablogėjusios sveikatos vykęs į gydymo įstaigą, tačiau Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 159-163) nurodyta, kad, remiantis turimais duomenimis, K. N. objektyvių duomenų dėl kūno sužalojimo nenustatyta. Dar daugiau, iškart po įvykio atvykę policijos pareigūnai taip pat pažymėjo, jog akivaizdžių sužalojimų ant K. N. nematė. Atvirkščiai iš 2020 m. gruodžio 17 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 123-125) užfiksuota, kad nuteistasis po įvykio elgiasi agresyviai, įžeidinėja B., jo leksika pilna necenzūrinių žodžių, sužalojimų ant jo nematyti. Dar daugiau liudytoja G. N. įvykio metu namuose nebuvo, tačiau parodė, jog jai grįžus namo, pas K. N. nematė jokių sužalojimų.

12. Taip pat svarbu pažymėti, kad E. B. mušimą matė B. B., kuri matė, kaip gulinčiam E. B. K. N. spyrė kelis kartus į veidą, pilvo ir krūtinės sritį, bei D. B., kuri matė, kaip E. B. gulėjo ant žemės, o K. N. stovėdamas jam spyrė. Be liudytojų parodymų aplinkybę, kad E. B. buvo akivaizdžiai sužalotas, patvirtina ir BIRT ataskaitų žiūryklės (1 t., b. l. 8-13) duomenys, nes 13.55 val. iš VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriaus buvo gautas med. slaugytojos Š. telefoninis pranešimas, kad dėl galvos plaukuotosios dalies paviršinio sužalojimo, viršutinio žandikaulio lūžimo, abiejų akių vokų srities sužalojimo, nubrozdinimo ir hematomos 12.18 val. GMP ekipažas pristatė B. E.. Teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai G. G. ir J. K. parodė, kad ir jiems atvykus į įvykio vietą, E. B. paaiškino nusikalstamos veikos aplinkybes bei pasakė, kad jį sumušė K. N.. Taigi, nukentėjusiojo, minėtų liudytojų parodymai, kurie tarpusavyje yra sutampantys, rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, jog E. B. buvo sužalotas būtent po K. N. atliktų smurtinių veiksmų. Be to, aplinkybę, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, patvirtina ir byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 51-52, 57-58). Specialisto išvadas K. Š. patvirtino ir teisme, paaiškino, jog mažai tikėtina, kad sužalojimai galėjo atsirasti griuviminės traumos metu nuo trinkelių dangos. Analogiškai ji buvo nurodžiusi ir 2021 m. balandžio 1 d. paaiškinimo protokole (1 t., b. l. 61-64).

13. Nuteistojo vertinimu, artimi nukentėjusiam asmenys davė šališkus parodymus. Pažymėtina, jog BPK normos nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymais. Teismai turi vertinti kaltinamojo argumentus dėl prieš jį liudijančių asmenų galimo suinteresuotumo duoti neobjektyvius parodymus, ir, esant pagrindui, skirti daugiau dėmesio jų patikimumui. Tačiau vien tai, kad kaltinamasis ir prieš liudijantis asmuo yra teisinio ginčo dalyviai, nesutaria dėl kokių nors reikalų ar net konfliktuoja, nėra besąlygiška priežastis pripažinti tokius liudijimus neleistinu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-788/202). Atkreiptinas dėmesys, kad kaip jau buvo aukščiau nurodyta, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai buvo neprieštaringi vieni kitiems. Aukštesnės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai parodymus teismui davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų duoti parodymai buvo nuoseklūs, detalizuoti, juos patvirtino kitų liudytojų parodymai, taip pat ir rašytinė bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija , sugretinusi visumą duomenų tarpusavyje, taip pat ir su nuteistojo daliniais parodymais bei kitais rašytiniais įrodymais, konstatuoja, kad visi aptarti duomenys atitinka pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir abejoti nukentėjusiojo duotų parodymų patikimumu ir teisingumu – nėra jokio pagrindo. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantas, neabejotinai patvirtina, kad K. N. įvykdė nusikalstamą veiką, t. y. kilusio konflikto metu padarė E. B. nustatytus kūno sužalojimus.

14. Kolegija atmeta apelianto keliamą versiją, neva jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. BK 28 straipsnis reglamentuoja, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teisės, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje

15. Byloje esantys duomenys nepatvirtina nuteistojo iškeltos versijos, kad aptariamu atveju jam buvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus, nuo kurio jis privalėjo gintis. Byloje nustatyta, jog pirmasis K. N. pastūmė E. B., tačiau šis veiksmas buvo kaip atstūmimas, neleidimas prieiti, pasiimti vaiko, o ne tyčiniai smurtinio pobūdžio veiksmai, kurie nukreipti prieš nuteistąjį K. N.. Be to, pažymėtina, jog byloje nebuvo duomenų, kad dėl šio pastūmimo K. N. būtų patyręs sužalojimus ar fizinį skausmą. Tokio pobūdžio veiksmas nebuvo toks, nuo kurio būtų reikėję gintis puolant. Juolab, kad byloje nėra duomenų, jog E. B. būtų turėjęs kokių nors ginklų, įrankių, dėl ko kaltinamajam intensyviai reikėtų smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu, siekiant apsisaugoti nuo aiškios, realios žalos grėsmės. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, atliktų veiksmų pobūdis – nukentėjusiajam sudavimas į veido sritį, o nugriuvus spardymas į galvos sritį bei kitas kūno vietas, dėl ko padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, jų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, kadangi nebuvo nuteistojo atžvilgiu pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Svarbu paminėti ir tai, kad aplinkybę, jog jau prieš atliekant smurtinio pobūdžio veiksmus E. B. atžvilgiu, K. N. buvo priešiškai nusiteikęs, parodo K. N. 2020-11-29 11.34 val. vykusio skambučio bendruoju pagalbos telefonu įrašas, kuris buvo apžiūrėtas ir aprašytas 2020 m. gruodžio 16 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 131-133). Kaip matyti iš minėto protokolo, konflikto pradžioje K. N. iš karto pagrasino nukentėjusiajam, kad jį suspardys.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas pripažįstant K. N. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Įvertinus aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad K. N. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veika, atsižvelgiant į padarinius, teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

17. Kartu teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017). Įvertinus visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo.

Dėl priteistos žalos sumažinimo

18. Apeliantas nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria nukentėjusiajam priteista 2 500 Eur neturinė žala.

19. Pažymėtina, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. CK nėra nustatytas neturtinės žalos minimumas ir maksimumas, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis, taigi teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas. Tačiau teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes bylose nustatytos aplinkybės, kurios yra svarbios neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra neanalogiškos.

20. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

21. Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių.

22. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį tinkamai atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Teismo motyvuose dėl neturtinės žalos dydžio išdėstyti kriterijai. Teismas tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš dalies ir priteisdamas 2 500 Eur, motyvavo, kad tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimą priteisia, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, į nukentėjusiajam E. B. padarytą sveikatos sutrikdymą, padarytus sužalojimus. Be to, teismas įvertino tai, kad E. B. buvo sumuštas artimųjų asmenų akivaizdoje, kas sukėlė dar skaudesnius išgyvenimus. Gydymosi laikotarpiu nukentėjusysis patyrė savęs realizavimo darbinėje veikloje, visavertiško bendravimo galimybių sumažėjimą. Be to, K. N. kaltės nepripažino, kritiškai savo veiksmų nevertino, nesigailėjo, nukentėjusiojo neatsiprašė.

23. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai individualizavo nukentėjusiajam priteistiną neturtinės žalos atlyginimą, spręsdamas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, laikėsi tiek baudžiamojo proceso kodekso, tiek civilinio proceso kodekso normų reikalavimų, atsižvelgė į neturtinės žalos dydžiui reikšmingus kriterijus. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais, kad apylinkės teismas priteisdamas 2 500 Eur neturtinės žalos dydį nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl daro išvadą, kad apylinkės teismo priteista 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma svari satisfakcija už nukentėjusiajam įvykio metu padarytus sužalojimus, sukeltą fizinį ir psichinį skausmą.

Dėl išlaidų advokatui priteisimo

24. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-410/2008). Apeliaciniu skundu prašoma išieškoti iš K. N. visas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas bylinėjimosi, atstovavimo išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo K. N. apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į skundo nagrinėjimo rezultatą, tai yra į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, apygardos teismas daro išvadą, kad prašoma priteisti advokato atstovavimo išlaidų 500 Eur suma (3 t., b. l. 96-97) yra reali ir pagrįsta, kad ji nėra aiškiai per didelė, todėl priteistina iš K. N..

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Iš K. N. nukentėjusiajam E. B. priteisti 500 (penkis šimtus) Eur išlaidų, turėtų advokato, kuris dalyvavo apeliacinės instancijos teisme kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Boleslovas KalainisTeisėjai Nijolė MatuzevičienėGražvydas Poškus