Kauno apygardos teismo nutartis

2015-06-04 · Civilinė byla Nr. 2A-1031-221/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-04
Bylos Nr.
2A-1031-221/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-14468-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Lozoraitytė, Nerijus Meilutis, Leonas Jachimavičius
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Altolėkis“
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Trečiasis asmuo
V. M.
Kategorijos
  • 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1031-221/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14468-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.4; 73.2.6.1; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Altolėkis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo ir 2015 m. sausio 20 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2095-151/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Altolėkis“, trečiajam asmeniui V. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 10 173,88 Lt nuostoliams atlyginti, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2012 m. spalio 30 d. Didžiojoje Britanijoje dėl V. M., vairavusio transporto priemonę „Mercedes Benz 2536“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. V. M. buvo samdomas atsakovės ir eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo minėtos transporto priemonės savininkė. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Mercedes Benz 2536“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi minėtas eismo įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje ir jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 str.), eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos – nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą 2 463,41 GBP (10 173,88 Lt) sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos – nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnį ir į Didžiosios Britanijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 2 463,41 GBP (10 173,88 Lt). Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsniu, prašė priteisti sumokėtą sumą iš atsakovės, neįvykdžiusios pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu patenkino ieškinį – priteisė iš atsakovės ieškovui 2 946,56 Eur (10 173,88 Lt) nuostoliams atlyginti, 289,91 Eur (1 001 Lt) bylinėjimosi išlaidas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. rugpjūčio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, valstybei 5,99 Eur (20,68 Lt) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 20 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovės ieškovui 14,48 Eur (50 Lt) bylinėjimosi išlaidas.

Konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog Lietuvos Respublikoje įregistruotas krovininis automobilis „Mercedes Benz 2536“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Įvertinęs ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus apie eismo įvykį, sprendė, kad ieškovas įrodė visas būtinas sąlygas civilinei atsakomybei kilti, atsakovė nenuginčijo šių įrodymų. Pažymėjęs, kad ieškovas reikalavimo teisę atsakovei kildina iš įstatyme nustatytos pareigos neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo arba iš delikto – norminių aktų (draudimo teisinių santykių) pažeidimo, byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl eismo įvykio priežasčių, vairuotojo kaltės ir pan., kaip nepagrįstus atmetė atsakovės atsikirtimus, kad ieškovas neįrodė visų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Konstatavo, kad atsakovei atsakomybė kilo pažeidus TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį, Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuro 1 ir 2 straipsnių nuostatas dėl prievolės apdrausti transporto krovininę priemonę privalomuoju draudimu nevykdymo ir tiesioginio priežastinio ryšio, susijusio su transporto priemone padaryta žala kitam automobiliui. Padarė išvadą, kad, išmokėjęs draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui, ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją ar savininką. Pažymėjęs, kad atsakovės darbuotojas vairavo nedraustą automobilį, nors atsakovė žinojo, kad neprotinga ir neatsargu siųsti darbuotoją į kitas valstybes su nedraustu automobiliu, atsakovės veiksmus (neveikimą) pripažino neteisėtais, sudariusiais sąlygas žalai atsirasti. Nustatė, kad jei atsakovės darbuotojas būtų vairavęs privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu apdraustą transporto priemonę, jo civilinė atsakomybė būtų perkelta draudikui, tačiau, atsakovei nevykdant šios pareigos, atsirado pareiga kompensuoti ieškovo išmokėtą draudimo išmoką. Nesant kitų duomenų, rėmėsi ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais dėl žalos dydžio paskaičiavimo. Padarė išvadą, kad ieškovui nebuvo teisinio pagrindo Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biurui neišmokėti administruotos žalos atlyginimo išmokos (TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., 5, 6 d.), todėl atsakovei atsirado pareiga ieškovui atlyginti patirtus nuostolius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą ir 2015 m. sausio 20 d. papildomą sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nevertinta, kad atsakovei priklausanti transporto priemonė nurodytu laiku buvo drausta Rusijos „Alfa Strakhovanie“ PLC kompanijos ir ieškovui apie tai buvo pranešta, atsakant į jo pretenziją. Atsakovei nepavykus susisiekti su draudimo kompanija, kurios buveinė yra Rusijoje, ieškovas laikė, kad atsakovei priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis po eismo įvykio atvykusiam pareigūnui rodė draudimo liudijimą, tačiau pareigūnas, pamatęs, kad tai yra Rusijos kompanijos draudimo liudijimas, į jį nekreipė dėmesio.Neatsižvelgta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties nesudarymas negali būti įstatyminiu pagrindu atlyginti žalą, kuri atsirado ne dėl vairuotojo kaltų veiksmų. Sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą, esminę reikšmę turi eismo įvykio kilimo priežastis, nes ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei vadovaudamasis ne tik TPVCAPDĮ nuostatomis, bet ir CK 6.249 straipsnio 4 dalyje, 6.263, 6.264 straipsniuose, reglamentuojančiuose civilinę atsakomybę už padarytą žalą, nustatytais pagrindais. Ieškovas nenurodė, kokiais neteisėtais veiksmais trečiasis asmuo padarė žalą, kas įvertino, ar trečiojo asmens veiksmai buvo neteisėti, nes Didžiosios Britanijos nacionalinis draudiku biuras nevertino trečiojo asmens veiksmų. Ieškovo Žalų administravimo departamentas 2014 m. spalio 29 d. išvadoje, remdamasis Lietuvos teismų praktika, nurodė, kuo pasireiškė trečiojo asmens kaltė. Ieškovas be jokių objektyvių įrodymų (eismo dalyvių paaiškinimų, eismo įvykio schemos, įvykio vietos apžiūros ir pan.) nurodė, kad trečiasis asmuo, bandydamas persirikiuoti į dešiniąją kelio juostą, nepraleido ir susidūrė su dešiniojo kelio juostoje važiavusiu ir pirmumo teisę turėjusio automobiliu. Šią išvadą ieškovas padarė tik iš apgadintos transporto priemonės savininko trumpo paaiškinimo draudimo kompanijai. Atsakovei neaišku, kokiais įrodymais teismas nustatė, kad būtent trečiasis asmuo kaltas dėl eismo įvykio. Trečiasis asmuo atsakovei ir teismui nurodė visiškai priešingas eismo įvykio priežastis. Dėl to neįmanoma objektyviai nustatyti ir įrodyti, kas yra kaltas dėl eismo įvykio Didžiojoje Britanijoje. Iš ieškinio matyti, kad kelių policija į eismo įvykio vietą nevažiuoja, eismo įvykio deklaracijų niekas nepildo, teisus yra tas, kas draudžia transporto priemones Didžiojoje Britanijoje, kuriam Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras atlygina nuostolius, pagal paties apdraustojo paaiškinimą, kuriuo net neabejojama, o pastarasis neprisipažįsta kaltu dėl eismo įvykio, nes siekia nuostolių atlyginimo. Trečiasis asmuo ir atsakovė neturi galimybių pasiaiškinti su Didžiosios Britanijos nacionalinio draudiko biuru dėl eismo įvykio aplinkybių, nes Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, žinodamas atsakovės buveinės adresą, tiesiogiai neprašė atsakovės ir jos vairuotojo paaiškinimų apie eismo įvykį. Ieškovas, administruodamas žalos atlyginimą, taip pat nesiaiškino eismo įvykių aplinkybių. Nors šiuo atveju prioritetas teikiamas Didžiosios Britanijos įstatymams, tačiau liko neaišku, ar Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras atleistas nuo pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius trečiojo asmens neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad teismas vertino pateiktus įrodymus ir Didžiosios Britanijos teisės aktų nuostatas, kurios sudaro fakto klausimą, t. y. nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Kartu su 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB) paskelbtu Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalies nuostatose yra įtvirtinta, kad „visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, žalią kortą ar draudimo polisą išdavusio draudiko arba prireikus atitinkamo biuro interesais. Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės nuostatomis) ir žalos sureguliavimu.“ Komisijos sprendimo (2003/564/EB) nuostatos yra taikomos ir Lietuvos Respublikoje, tai reglamentuojant TPVCAPDĮ. Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pateikti dokumentai, susiję su Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio kaltininko nustatymu, jo metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią. Ieškovas pateikė transporto priemonės „Mercedes Benz 2536“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojo V. M. kaltę dėl 2012 m. spalio 30 d. eismo įvykio pagrindžiančius įrodymus, kurie buvo surinkti Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su Didžiojoje Britanijoje galiojančių teisės aktų taikymu, kaltės konstatavimu, žalos administravimu ir veikia Didžiosios Britanijos vardu. Šie įrodymai yra surinkti, atsižvelgiant į Didžiosios Britanijos galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę, žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, nuostatas, ir negali būti vertinami kaip nepakankami. Atsižvelgdamas į apelianto abejones dėl V. M. kaltės, pateikia papildomus įrodymus (Žalų administravimo departamento išvadą su priedais) ir prašo juos prijungti prie bylos. Profesionalaus teisininko atstovaujama apeliantė teikė tik niekuo nepagrįstas abejones dėl ieškovo pateiktų ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų. Rungimosi principas negali būti tinkamai įgyvendintas, kai viena proceso šalis apsiriboja tik kitos šalies pateiktų įrodymų vertimu, kuris šiuo atveju yra atsietas nuo Didžiosios Britanijos teisės aktų nuostatų turinio. Apeliantė turėjo laikytis teisės aktų reikalavimų ir pasirūpinti, kad jai priklausanti ir jo darbuotojo valdoma transporto priemonė būtų apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, galėjo pasidomėti jai priklausančia transporto priemone padaryta žala, jos aplinkybėmis, esant prieštaravimams, teikti argumentuotus prašymus ir paaiškinimus kompetentingoms Didžiosios Britanijos institucijoms.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Ieškovas su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikia rašytinius įrodymus – 2015 m. vasario 23 d. ieškovo išvadą, susirašinėjimą su atsakove patvirtinančius įrodymus (2 t., b. l. 107–111), kuriuos prašo priimti, nes, anot apelianto, būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo priėmus skundžiamą sprendimą, jie detalizuoja bylos nagrinėjimo metu pateiktus įrodymus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas. Ribotos apeliacijos pranašumas tas, kad ginčo šalys yra verčiamos atidžiau rūpintis proceso eiga ir jau pirmojoje instancijoje pateikti visus turimus įrodymus. Ribotos apeliacijos procese taip pat siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti siekiant greitai ir išsamiai ištirti bylą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). Pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 226 str.). Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių (CPK 306 str. 2 d., 312, 314 str., 347 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas šiuos įrodymus (išskyrus išvadą, kurioje praktiškai atkartojama 2014 m. spalio 29 d. išvada (1 t., b. l. 124–125) galėjo pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nes jau tuomet buvo aišku, jog atsakovas ginčija įvykio aplinkybes ir vairuotojo kaltę. Taigi šių įrodymų pateikimo būtinybė vėliau neiškilo, ieškovas nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių negalėjo pateikti susirašinėjimo su atsakove nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, be to, apie šių raštų buvimą spręstina iš 2014 m. spalio 29 d. išvados, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, atsisako juos priimti.

Dėl faktinių aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl 2012 m. spalio 30 d. Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio, kurio metu susidūrė atsakovei nuosavybės teise priklausantis, įregistruotas, privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdraustas automobilis „Mersedes Benz 2536“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kito asmens vairuojamas automobilis “Volvo“ V50 (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo padaryta žala; kaltu dėl eismo įvykio pripažintas atsakovės darbuotojas V. M. Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuras yra išmokėjęs žalos atlyginimą. Šią išmoką ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras regresiniu reikalavimu siekia prisiteisti iš neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį asmens – atsakovės.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pagrįstumo.

Dėl draudimo sutarties, sudarytos su Rusijos draudimo bendrove

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovei priklausanti transporto priemonė nurodytu laiku buvo drausta Rusijos „Alfa strakhovanie“ PLC kompanijos, ieškovui apie tai buvo pranešta atsakant į jo pretenziją. Kolegija pažymi, kad pati apeliantė pripažino, jog nepavykus susisiekti su draudimo kompanija, ieškovas laikė, kad transporto priemonė drausta nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad transporto priemonės tarptautinio draudimo polisas pateiktas nebuvo.

Transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.) ir tai lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant (TPVCAPDĮ 1 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 str. 1 d.). Už draudimo sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d.). Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, t. y. savininkas, keli savininkai ar asmenys, naudojantys automobilį pagal lizingo sutartį, ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios šio įstatymo reikalavimus, sudarymą (TPVCAPDĮ str. 1 d.).

Atsakovės valdoma transporto priemonė „Mersedes Benz 2536“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) registruota Lietuvos Respublikoje (b. l. 92), todėl įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis turėjo būti sudaryta pagal TPVCAPDĮ reikalavimus įmonėje, kuri teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuri yra draudikų biuro narė. Tokia įmonė turi būti įsteigta arba Lietuvoje, arba kitoje ES valstybėje narėje, arba gali būti Lietuvoje įsteigtas užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys (TPVCAPDĮ 2 str. 18 d., 6 str. 4, 6 d.). Rusijos draudimo bendrovė „Alfa Strakhovanie“ PLC neturi teisės vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir nėra draudikų biuro narė. Be to, kaip minėta, nepateiktas ir pats draudimo polisas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovės transporto priemonė „Mersedes Benz 2536“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo įvykio metu nebuvo apdrausta įstatymo reikalavimus atitinkančiu transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Dėl taikytinos teisės, civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

Kasacinis teismas dėl poreikio nustatyti užsienio teisės turinį, kai Transporto priemonių draudikų biuras sumoka išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ir pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, pažymėjęs, kad, siekiant išsiaiškinti užsienio teisės taikymo poreikį, reikšmingi dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai. Pirma, tai santykiai tarp skirtingose valstybėse narėse esančių draudikų biurų, kurių pagrindu vienos valstybės biuras kompensuoja kitos valstybės biurui už pastarojo atlygintą žalą, padarytą ne toje valstybėje registruota transporto priemone. Antra, tai santykiai tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir atsakingo už žalą ar pareigos sudaryti draudimo sutartį neįvykdžiusio asmens, kurių pagrindu Biuras siekia kitos valstybės biurui sumokėtų išmokų grąžinimo. Pagrindinis teisės aktas, kuriuo vadovaujasi žaliosios kortelės valstybių nacionaliniai draudikų biurai, spręsdami eismo įvykio metu (kai eismo įvykis įvyksta užsienyje) patirtos žalos administravimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus, yra Biurų tarybos Vidaus nuostatai (Nacionalinių draudikų biuro bendradarbiavimo nuostatai arba Bendradarbiavimo nuostatai), kurie reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje aiškiai nurodyta, kad Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Biurų tarybos Vidaus nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

Nagrinėjamu atveju Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo bei ją atlygino Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, t. y. subjektas, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje, t. y. Didžiojoje Britanijoje, galiojančiais teisės aktais (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 str. 4 p.). Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į Didžiojoje Britanijoje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, žalos dydį ir atlygino neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone, padarytą žalą bei pateikė reikalavimą Biurui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d., Teisingumo Teismo byla Nr. C-188/89). Pažymėtina, kad šie įrodymai ir buvo vertinti pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu Biuro, kaip subjekto, išmokėjusio išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (šiuo atveju - Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui), atgręžtinio reikalavimo teisė įtvirtinta Lietuvos teisės aktuose - TPVCAPDĮ (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d.). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose, kada ieškovas – Transporto priemonių draudikų biuras – sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015). Teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Teisė į teisminę gynybą, garantuota tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų (Konstitucijos 30 str. 1 d., EŽTK 6 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.) turi būti užtikrinta ne tik ieškovui, bet ir atsakovui, suteikiant jam efektyvią galimybę gintis nuo pareikšto reikalavimo atsakovui ginčijant šią aplinkybę (kaip yra šiuo atveju), ieškovas turi teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pateikė prašomą priteisti sumą – 10 173,88 Lt, pagrindžiančius įrodymus (1 t., b. l. 15–30, 37–56). Nagrinėjamu atveju atsakovė neginčija žalos dydžio, bet teigia, kad žala negali būti priteista, nes ji atsirado ne dėl vairuotojo kaltų veiksmų. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Kiekvienas asmuo privalo laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). Kai asmuo pažeidžia šią įstatymo nuostatą ir savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, atsiranda deliktinės civilinės atsakomybės teisinis santykis – viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo juos atlyginti. Deliktinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius visas jos sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę, išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.245–6.249 str.). CK 6.270 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Kai asmuo už padarytą žalą atsako net ir nesant jo kaltės, reiškiantis reikalavimą atlyginti žalą asmuo privalo įrodyti likusias deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Kadangi žala padaryta transporto priemone, t. y. padidinto pavojaus šaltiniu, todėl ieškovė neturi pareigos įrodyti kaltę, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, turinys nustatinėtinas pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę. Iš byloje esančių rašytinių eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateiktų raštų bei dokumentų, susijusių su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, kurie, kaip minėta, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai , turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d., Teisingumo Teismo byla Nr. C-188/89), nustatyta, kad 2012 m. spalio 30 d. Didžiojoje Britanijoje dėl asmens, vairavusio transporto priemonę „Mersedes benz 2536“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui „Volvo V50“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Apeliantės nurodomi trečiojo asmens teiginiai apie įvykį nesudaro pagrindo abejoti Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pareigūnų kompetencija administruojant žalą, t. y. nustatinėjant eismo įvykio aplinkybes bei žalos dydį. Apie įvykį pranešta policijai, buvo atvykusi greitkelių tarnyba (1 t., b. l. 57–62, 71–72). Pažymėtina ir tai, kad, kaip nurodyta Bendruosiuose žalos atlyginimo reguliavimo principuose, tuo atveju, kai nėra sunkaus asmens sužalojimo ar kitų išskirtinių aplinkybių, policija dažnai neatvyksta, nepateikia oficialios ataskaitos apie eismo įvykį, nukentėjusiojo asmens pranešimas yra pagrindinis dokumentas kaltei įrodyti, eismo įvykio dalyviai apsikeičia informacija, duomenimis apie įvykyje dalyvavusias transporto priemones, draudimo bendroves (1 t., b. l. 132–137). Kad, kaip spręstina iš pateiktų įrodymų (1 t., b. l. 57–64, 71–72), tokia informacija buvo apsikeista, kad buvo bendrauta su policijos pareigūnais net ir apeliaciniame skunde nurodo ir pati apeliantė. Tokiu būdu apeliantės vairuotojas turėjo galimybes užsienio valstybėje įrodyti, kad kaltas ne jis, bet kitas vairuotojas. Apeliantė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos neteisėtų veiksmų nebuvimą dėl eismo įvykio, nepateikė. Pažymėtina, kad apeliantė, apie įvykį būdama informuota 2013 m. gegužės 8 d., 2013 m. rugsėjo 3 d. (1 t., b. l. 124–125) turėjo galimybę pasinaudoti įrodinėjimo teise, t. y. aktyviai dalyvauti procese ir pati teikti užklausimus Didžiosios Britanijos kompetentingoms institucijoms ir netgi nuo ieškovo pretenzijos pateikimo (2014 m. sausio 3 d.) iki teismo sprendimo priėmimo tam turėjo pakankamai laiko, tačiau įrodinėjimo pareigas vykdė netinkamai, procese buvo pasyvi, todėl jos apeliacinio skundo argumentai dėl duomenų nepakankamumo sprendimui priimti laikytini nepagrįstais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2015).

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neatsargaus manevravimo) ir žalos (kitos, stovinčios transporto priemonės apgadinimo) kilimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovas pagrindė, jog išmoka Didžiojoje Britanijoje eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui išmokėta pagal Didžiosios Britanijos teisės aktus, reglamentuojančius atsakomybę už eismo įvykį, žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims, privalomąjį draudimą, pagrįstai sumokėjo eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui jo išmokėtą išmoką ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovės, remdamasis TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi bei CK 6.264 straipsnio 1 dalimi.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos, tačiau per tris mėnesius gali būti apskųsta kasaciniu skundu, jį tiesiogiai paduodant Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjai Leonas JachimavičiusVirginija LozoraitytėNerijus Meilutis