Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Danutė BurbulienėCivilinė byla Nr. 2A-504-267/2013Teisėja Silva PlungienėTeisminio proceso Nr. 2-29-3-01457-2012-8Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.3.; 114.4.; 114.11.; 121.21.

NUTARTIS

2013 m. spalio 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), kolegijos teisėjų Birutės Simonaitienės ir Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. M. ir trečiojo asmens V. M. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais V. M. ieškinius atsakovui T. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundą esmė

Apeliantas nurodo, kad ginčo sandoriu nebuvo siekiama sukurti kokių nors teisių ar pareigų sutarties šalių atžvilgiu, o buvo susitarimas, kad po įmonės įregistravimo PVM mokesčių mokėtoja akcijos bus grąžintos ieškovui atgal. Vadinasi, tokia sutartis buvo sudaryta tik formaliai, t. y. tik dėl akių. Mano, kad nagrinėjant bylą buvo būtina tirti vidinę sandorio šalių valią, ketinimus, o teismas apsiribojo vien tik išorinės sandorio formos vertinimu. Nurodo, kad visos akcijų perleidimo tvarkos laikėsi tik todėl kad VĮ Registrų centras galėtų tokį akcijų perleidimą įregistruoti ir oficialius (teisėtus) dokumentus būtų galima pateikti VMI. Priešingu atveju, nesilaikant akcijų perleidimo tvarkos, nebūtų įregistruotas akcijų perleidimo sandoris ir nebūtų pasiekti tie tikslai, kurių buvo siekiama sutartimi, t. y. nebūtų pasiektas įmonės įregistravimas PVM mokėtoju. Be to, teismas visiškai nevertino, kad šalys apsidrausdamos, t. y. užkirsdamos kelią realioms pasekmėms pagal ginčijamą sandorį kilti, ginčo sandoryje numatė specialią nuosavybės į vertybinius popierius perdavimo tvarką, t. y. pagal ginčo sandorį nuosavybės teisė į akcijas atsakovui galėjo pereiti tik po to, jei jis pilnai būtų iki 2011-10-12 atsiskaitęs su ieškovu ir tik po perdavimo-priėmimo akto pasirašymo, kuris yra neatsiejama ginčijamo sandorio dalis. Nurodo, kad šios sąlygos nebuvo įvykdytos, t. y. atsakovas su ieškovu neatsiskaitė, nuosavybės teisės į akcijas perdavimo-priėmimo akto nepasirašė.Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo sandorio sudarymo iniciatorius buvo ir patį sandorį parengė pats atsakovas, nes strigo įmonės įregistravimas PVM mokėtoju, dėl ko atsakovas teigė teismui, kad betarpiškai bendravo tuo klausimu su VMI. Nors teismas nurodė, kad tarp akcininkų ginčo dėl turimų akcijų kiekio nebuvo, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog teismas šiuos santykius vertino tik pagal sukurtąją išorinę viziją, o ne pagal tikruosius ketinimus ir tikslus, o toks teisinių santykių vertinimas esant ginčui dėl sandorio yra netinkamas.Taip pat teigia, kad kadangi akcijos turėjo būti apmokėtos grynais, įrodinėjimo pareigą – kad pinigai nebuvo sumokėti – teismas nepagrįstai perkėlė ieškovui, nes šiuo atveju būtent atsakovas turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius bendrovės operacijų akcijomis registravimo žurnale esančio įrašo tikrumą, t. y. kad pinigus už akcijas ieškovui sumokėjo.Mano, kad atsakovo teiginys, jog ieškovas perleido savo akcijas neva dėl to, kad atsakovas prisiimtų didesnę riziką asmeniškai laiduodamas už įmonei skirtą kreditą, atmestinas kaip nepagrįstas. Visų pirma, sudarant šį sandorį šalims dar net nebuvo žinoma, jog kredito įstaiga pareikalaus asmeniškai laiduoti už kreditą, todėl tuo metu net nebuvo svarstyta apie galimą rizikos paskirstymą. Antra, atsakovas visiškai neįrodė, kad ieškovas vengė ar atsisakė prisiimti atsakomybę už kreditą, o 10 vienetų akcijų perleidimas nėra tokia didelė garantija atsakovui, kad jis norėtų prisiimti didesnę atsakomybės riziką.Apeliantas, pasisakydamas dėl CK 3.92 str. pažeidimų, nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog sudarant sandorį buvo naudojama apgaulė, kadangi visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovas žinojo, jog ieškovas yra vedęs, todėl jis turėjo numanyti ir apie turto teisinį režimą – bendrąją jungtinę nuosavybę, o elgdamasis protingai ir apdairiai, turėjo pareigų išsiaiškinti, ar buvo duotas V. M. sutikimas (įgaliojimas), dėl to apgaulės šiuo atveju nebuvo. Apgaulės nebuvo ir todėl, kad su atsakovu buvo susitarimas sandorį sudaryti tik dėl akių, kurio tikslas buvo ne realus akcijų perleidimas, o įmonės įregistravimas į PVM mokėtojus.

Apeliantės teigimu, atsakovas teismo posėdžio metu pripažino aplinkybę, kad jis žinojo apie tai, jog A. M. turi sutuoktinę tiek iki pirminio akcijų įsigijimo, tiek ginčo sandorio sudarymo metu, vadinasi, jam buvo žinoma aplinkybė, kad akcijos priklauso bendros jungtinės nuosavybės teise, tačiau įsigydamas akcijas nereikalavo iš ieškovo jo sutuoktinės sutikimo ar įgaliojimo, t. y. elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai.Kadangi atsakovas su ieškovu buvo susitarę ginčo sandorį sudaryti tik dėl akių, todėl iš apeliantės niekas jokio sutikimo ir nereikalavo. Mano, kad teismas nepagrįstai nevertino, kad sandorio iniciatorius ir rengėjas yra atsakovas, o kadangi susitarimas sudaryti sandorį buvo tik dėl akių, teismas be pagrindo atsakovą laikė sąžiningu. Jei atsakovas būtų sąžiningas, tai jis, kaip atsakingas už akcijų tvarkymą asmuo, žinodamas apie ieškovo sutuoktinę, būtų atlikęs visas procedūras, numatytas Akcinių bendrovių įstatymo 47 str. 2 d. – perleidžiamas akcijas turėjo pasiūlyti įsigyti V. M., tačiau tokia procedūra nebuvo atliekama.Nurodo, kad teismas rėmėsi teismų praktika, kurioje pabrėžiama, jog įstatyme (CK 3.92 str. 4 d.) įtvirtintas reguliavimas suponuoja papildomas pareigas pirkimo-pardavimo sutarties šalims: pirkėjui – pareigą prieš sudarant sandorį išsiaiškinti, kokia nuosavybės teisės forma perleidžiamas turtas priklauso pardavėjui; pardavėjui – pareigą atskleisti šia informaciją (CK 6.163 str. 4d.). Tačiau teismas netinkamai taikė šias teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos, nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė tik ieškovui, o atsakovą nuo šios pareigos visiškai atleido. Be to teismas neatsižvelgė į atsakovo pripažinimą, jog jam aplinkybės apie sutuoktinę buvo žinomos jau seniai. Todėl yra darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas padarė esminius materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus (CPK 329 str. l d., 330 str.).Mano, kad teismas nepagrįstai laikė atsakovą sąžininga šalimi, kadangi netinkamai vertino teiktus įrodymus ir paaiškinimus, todėl netinkamai taikė CK 3.96 str. 2 d. Byloje buvo surinkti faktiniai duomenys – atsakovo paaiškinimai, kad pats atsakovas sudarant sandorį buvo nesąžiningas, t. y. atsakovas patvirtino teismui, kad jis žinojo, jog A. M. turi sutuoktinę, tačiau nesant sutuoktinės sutikimo ar įgaliojimo, atsakovas neinformavo A. M. sutuoktinės apie sandorį, neprašė sutikimo, t. y. elgėsi pasyviai ir nesąžiningai.Taip pat nurodo, kad teismas neįvertino apeliantės aplinkybių, kad už perleistas akcijas A. M. pinigų negavo. Jeigu ieškovas būtų gavęs pinigus, jo sutuoktinė apie tai būtų žinojusi, nes tokie pinigai yra bendras šeimos turtas (CK 3.88 str. l d.), o ieškovas neturėjo priežasties slėpti nuo apeliantės pinigus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, mano, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai atmetė ieškinius. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl jų detaliau nekartoja, juo labiau, kad šiuo aspektu naujų apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniuose skunduose, tačiau privalo pasisakyti dėl ieškovo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais apeliaciniuose skunduose išdėstytų esminių argumentų.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias tariamus sandorius (CK 1.86) bei turto, esančio bendroje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, valdymą, disponavimą juo (CK 3.92 str.), todėl teisėjų kolegija nekartoja teisinės kvalifikacijos klausimu išdėstytų teismo sprendimo motyvų.

Išanalizavus apeliacinius skundus matyti, kad apeliantai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių vertinimu, teigia, jog teismas nepagrįstai neįvertino akcijų pirkimo-pardavimo sandorio kaip tariamo, nes juo nebuvo siekiama teisinių pasekmių, neįvertino, kad atsakovas žinojo, jog ieškovas yra susituokęs, tačiau neprašė ieškovo sutuoktinės sutikimo perkant akcijas.

Apeliacinės instancijos teismas primena, kad pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Teismų praktikoje šiuo klausimu pažymėta, kad toks sandoris yra fiktyvus dėl šalių valios ydingumo jį sudarant ir paprastai nevykdomas. Sprendžiant, ar sandoris tariamas, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008). Teismų praktikoje pažymėta ir tai, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-337/2008).

Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį civilinėse bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 str.), įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012). Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. spalio 12 d. ieškovas A. M. ir atsakovas T. K. susitarė dėl 10 vienetų uždarosios akcinės bendrovės „Valteksa“ akcijų perleidimo, po kurio A. M. liko su 40 vnt., o T. K. padidino turėtas įmonės akcijas iki 60 vnt. Apeliacinės instancijos teismo manymu, iš bylos šalių paaiškinimų akivaizdu, jog tikroji šalių valia bei siekis ir buvo perleisti dalį akcijų atsakovui, kad, pasak ieškovo būtų galima įmonę įregistruoti kaip PVM mokėtoją, o, pasak atsakovo, kad atsakovas galėtų prisiimti didesnę riziką imant kreditą įmonės veiklai. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių sudarytas sandoris buvo realiai įvykdytas ir įgyvendintas – 2011-10-12, t. y. ginčo sandorio sudarymo dieną, pagal viešai teikiamus duomenis VĮ Registrų centras užregistruotas naujas akcininkų sąrašas, 2011 m. spalio 12 d. akcijų perleidimas užregistruotas vertybinių popierių sąskaitose Nr. 4 ir Nr. 5 bei bendrovės operacijų akcijomis registravimo žurnale, visuotiniuose akcininkų susirinkimuose šalys registruodavosi pagal turimą akcijų skaičių, o 2013-03-20 ieškovas atsakyme į atsakovo prašymą nurodė, kad gali parduoti 40 procentų savo turimų akcijų atsakovui už 10000 Lt (1 t., 38 b. l.). Nors iš esmės ieškovas teigia, kad perleidus akcijas jis ir toliau realiai veikė kaip akcininkas, turintis pusę įmonės akcijų, šie ieškovo teiginiai nėra pagrįsti ir paremti jokiais leistinais ir nenuginčijamais rašytiniais įrodymais (CPK 178 str.). Be to, nagrinėjamoje byloje svarbus ir bylos šalių elgesys po sandorio sudarymo – iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreipėsi praėjus daugiau nei pusei metų po sandorio sudarymo, t. y. iš esmės tik po to, kai tarp šalių kilo nesutarimai dėl įmonės valdymo, šias aplinkybes patvirtina bylos šalių paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžiuose. Nors apeliantai nurodo, kad atsakovas nesumokėjo sutartyje nurodytos sumos už akcijas, byloje esantys rašytiniai įrodymai (1 t., 39 b. l.) ir šalių elgesys po sandorio sudarymo paneigia šiuos apeliantų argumentus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šios dalies (kuria nuspręsta jog nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorio negaliojančiu) laikytinas pagrįstu, pagrindo jo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas veikė apgaule ir nuslėpė nuo sąžiningo pirkėjo (atsakovo) reikšmingas sutarties sudarymo aplinkybes, t. y. nepranešė, jog akcijos priklauso ne tik jam, bet ir jo žmonai bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Apeliacinės instancijos teismas, kaip jau minėta, nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų teisės taikymo (CK 3.92 str.) klausimu, ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo sandoriu įmonės akcijos buvo parduotos ieškovo A. M. ir trečiojo asmens V. M. santuokos metu, pardavėjas (ieškovas) sudarė ginčijamą akcijų pirkimo–pardavimo sandorį neturėdamas sutuoktinės įgaliojimo ir neinformavęs pirkėjo (atsakovo T. K.), jog akcijos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nors ieškovas ir trečiasis asmuo byloje įrodinėjo, kad atsakovas T. K. žinojo apie A. M. ir V. M. santuoką, todėl turėjo suprasti, kad parduodamos akcijos yra bendra jų jungtinė nuosavybė, teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog pirkėjas žinojo, jog pardavėjas yra vedęs, nereiškia, kad pardavėjas laikomas tinkamai įvykdęs pareigą atskleisti reikšmingas sandorio sudarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2013; 2013 m. kovo mėn. 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2013). Byloje nėra jokių duomenų, kad 2011-09-14 ieškovui ir atsakovui įsigyjant įmonės akcijas, akcijų pirkime dalyvavo ieškovo sutuoktinė, kad V. M. dalyvavo įmonės valdyme, be to, ieškovas visuose įmonės dokumentuose ar kituose raštuose pats save nurodydavo kaip vienasmenį akcijų turėtoją (1 t., 31, 32, 34, 35, 37, 38, 39 b. l.), apeliantai nepateikė duomenų, kad bendra jungtinė nuosavybė į įmonės akcijas būtų išviešinta, todėl negalima neabejotinai teigti, kad atsakovas žinojo apie ieškovo valdomų akcijų nuosavybės formą. Atsižvelgiant visas šias aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas mano, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo sprendimo pagal ieškovo ir suinteresuoto asmens apeliacinių skundų motyvus dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą teisme, bei materialinės teisės normų, reglamentuojančių turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, netinkamo taikymo.

Pažymėtina, kad ieškovo ir trečiojo asmens apeliacinių skundų argumentai iš esmės grindžiami prielaidomis, nepateikiant jokių leistinų ir nenuginčijamų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes. Teismo nuomone, tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat mano, kad apeliantai, pateikę ieškinius ir apeliacinius skundus, siekia iš esmės tik jiems palankiu būdu išspręsti tarp šalių kilusius nesutarimus dėl įmonės valdymo ir pasiekti sau palankaus rezultato, t. y. susigrąžinti turėtas įmonės akcijas bei įmonės valdymą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas iš esmės pripažįsta, jog sudarydamas ginčijamą sandorį pats buvo nesąžiningas, t. y. siekė, apeidamas teisės aktų reikalavimus, įregistruoti įmonę PVM mokėtoju, o pagal įstatymą negali būti ginamos nesąžiningo asmens teisės (CK 1.137 str. 2–5 d.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Nors atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas, kurio naudai priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, prašė priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tokių išlaidų buvimą, todėl dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teisėjų kolegija plačiau nepasisako (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais pagristai netenkino ieškovo ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, ieškinių. Kadangi skundžiamo sprendimo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra įstatyminio pagrindo (CPK 327, 329 str.), apeliantų A. M. ir V. M. apeliaciniai skundai dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo atmestini (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.