- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-01
- Bylos Nr.
- e2A-1206-430/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- Ž. S.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal ieškovės Ž. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. S. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo ir potvarkio panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Ž. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija), prašydama panaikinti Inspekcijos 2019 m. kovo 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-210, 2020 m. gegužės 26 d. potvarkį Nr. P3-111 ir priteisti ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 0,1449 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). 2017 m. balandžio mėn. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyrius raštu pareikalavo, kad ieškovė iki 2017 m. birželio 1 d. pašalintų patikrinimo metu Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-570 nustatytus pažeidimus, t. y. nugriautų tvoros dalį ir atramines sienutes, kurios pastatytos ant valstybinės žemės. Ieškovė, siekdama sutvarkyti techninę dokumentaciją dėl tvoros, kad ji atitiktų keliamus reikalavimus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymo) 5 straipsnyje, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Inspekciją. Ieškovė norėjo sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, kadangi laisvoje valstybinėje žemėje nėra galimybės suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo, taip pat siekė išpirkti 0,75 kv. m valstybinės žemės. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisakė organizuoti ieškovei priklausančio sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. 2017 m. liepos 31 d. uždaroji akcinė bendrovė „Geo planum“ (toliau – UAB „Geo planum“) patikslino ieškovei priklausančio sklypo kadastrinius matavimus, šiuos duomenis NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas patvirtino. 2018 m. sausio 19 d. duomenys paviešinti valstybės įmonės Registrų centre (toliau – VĮ Registrų centras), tačiau Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė organizuoti sklypo pertvarkymo projektą. 2019 m. birželio 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ieškovės prašymas buvo tenkintas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija sprendimu buvo įpareigota išnagrinėti ieškovės prašymą dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo. Vilniaus miesto savivaldybės administracija apskundė šį sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, posėdis dar nėra paskirtas. 2020 m. birželio 22 d. ieškovė gavo Inspekcijos raštą, kuriame nurodyta pašalinti pažeidimus, priešingu atveju, statinys bus nugriautas ir statybvietė sutvarkyta ieškovės lėšomis. Ieškovė kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu panaikinti 2019 m. kovo 30 d. Inspekcijos privalomąjį nurodymą ir 2020 m. gegužės 26 d. potvarkį bei sustabdyti jų vykdymą, iki bus išnagrinėta civilinė byla. Ieškovė, teisėtai valdydama ir naudodama žemės sklypą, turi pagrįstų lūkesčių išsipirkti 0,75 kv. m dydžio žemės sklypą iš valstybės, kad ieškovei priklausantis turtas nebūtų valstybinėje žemėje ir atitiktų visus Statybos įstatyme nustatytus reikalavimus. Tam, kad galėtų išsipirkti minimą valstybinio sklypo dalį, įsiterpiančią tarp kelio ir ieškovei priklausančio sklypo, ieškovė atliko papildomus sklypo kadastrinius matavimus, kuriuos patvirtino NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas. Ieškovė dėjo visas įmanomas pastangas, kad būtų suformuotas ir peržiūrėtas žemės sklypo projektas, kad valstybinės žemės sklypas, įsiterpiantis tarp kelio ir ieškovei priklausančio sklypo, būtų išpirktas. Vykdant privalomąjį nurodymą su jo papildymu ir neišnagrinėjus bylos apeliacine tvarka, susidarytų situacija, kad pirmiausia būtų nugriaunamas daiktas, patiriami nuostoliai ir tik paskui būtų išperkamas žemės sklypas. Tokia situacija niekaip negali atitikti teisėtų ieškovės lūkesčių susidariusioje situacijoje ir protingumo, ekonomiškumo principų, kuriais, sprendžiant tokias situacijas, ir turėtų būti vadovaujamasi, dėl to prašė ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Inspekcija atsiliepime į ieškinį prašė ieškovės Ž. S. ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad, nustačius pažeidimus, ieškovei 2019 m. kovo 20 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus Nr. PN-210, kuriuo ji buvo įpareigota nugriauti tvorą ir dvi atramines sienutes, o atlikus griovimo darbus – sutvarkyti statybvietę. Atsižvelgiant į tai, kad surašytame privalomajame nurodyme nebuvo nuostatos, kad Inspekcija turi teisę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis, jai per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo, Inspekcija priėmė 2020 m. gegužės 26 d. potvarkį dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-210. Potvarkis laikomas neatskiriama privalomojo nurodymo dalimi. Ginčydama Inspekcijos surašytus aktus, ieškovė paties statybą reglamentuojančių normų pažeidimo fakto neginčija, tai patvirtina paties ieškovės atliekami veiksmai, būtent – siekimas išsipirkti valstybinės žemės sklypo dalį, ant kurios stovi neteisėtai pastatyti statiniai, prašymo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pateikimas. Inspekcijos nuomone, ieškovė tik formaliai pateikė ieškinį, net nedėsto argumentų, kuriais bandytų nuginčyti Inspekcijos aktų teisėtumą, ji, neįvykdžiusi galiojančio ir teisėto Inspekcijos privalomojo nurodymo, tik siekia, kad jo įvykdymo terminas būtų pratęstas ar sustabdytas inicijuotu ginču. Statinių statyba valstybinėje žemėje laikytina pažeidžiančia teisės aktų reikalavimus (statyba be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo leisti vykdyti statybos darbus), pagrįstai 2019 m. kovo 20 d. ieškovei buvo surašytas privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus Nr. PN-210. Ieškovė, nepaisydama to, kad ieškinyje pripažįsta, jog statiniai stovi valstybinėje žemėje be Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo, nurodė, kad administraciniai aktai naikintini, nes mano, kad tokiu būdu galės įteisinti neteisėtai pastatytą tvorą bei atramines sienutes. Inspekcija, gavusi duomenų iš valstybinės žemės patikėtinio apie statinius valstybinėje žemėje, patikrinusi duomenis vietoje, pagrįstai ėmėsi veiksmų pažeidimams pašalinti ir surašė skundžiamąjį privalomąjį nurodymą pašalinti šiuos padarinius. Teisės aktai nenumato galimybės, ar išimties neatlikti įstatyme įtvirtintų funkcijų turint informacijos, kad asmenys siekia įteisinti statybą. Ieškovė teisę ginčyti Inspekcijos privalomąjį nurodymą jau praradusi (privalomojo nurodymo apskundimo terminas praleistas daugiau nei 1 metus) – skundžiamas privalomasis nurodymas įteiktas ieškovei dar 2019 m. kovo 20 d., tuo tarpu į teismą kreiptasi tik 2020 m. liepos 22 d. Inspekcijos nuomone, atsižvelgiant į termino praleidimo trukmę ir surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus, darytina išvada, kad toks ieškovės elgesys nelaikytinas atidžiu ir rūpestingu naudojantis savo teise skųsti nepalankius jai sprendimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 9 d. sprendimu ieškovės Ž. S. ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė atliko patikrinimą pagal NŽT Vilniaus miesto skyriaus pranešimą su pridėtu patikrinimo aktu Nr. 49ŽN-570 ir nustatė, kad ieškovės pastatyta tvora ir dvi atraminės sienutės yra valstybinėje žemėje, šalia sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Ieškovei 2019 m. kovo 20 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus PN-210, kuriuo ji buvo įpareigota nugriauti 22,42 m ilgio, 1,80 m aukščio tvorą su akmens mūro stulpais ir medinių lentelių tarpais ir dvi atramines sienutes, kurių ilgis – po 5,5 m, aukštis – nuo 65 cm aukščiausioje vietoje iki 20 cm žemiausioje, pastatytas valstybinėje žemėje. Atlikus griovimo darbus – sutvarkyti statybvietę. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymo) 11 straipsnio 7 dalies nuostatas, jeigu šio straipsnio 6 dalyje nurodytu atveju asmuo įpareigojamas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, privalomajame nurodyme nurodoma, kad Inspekcija turi teisę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis, jei jis per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo. Kadangi privalomajame nurodyme nebuvo minėtos nuostatos, Inspekcija 2017 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 1V-80 „Dėl potvarkių surašymo“ priėmė 2020 m. gegužės 26 d. potvarkį dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-210 papildymo. Byloje nekilo ginčo dėl minėtų faktinių aplinkybių. Tai reiškia, kad ieškovė neginčija aplinkybių, kad ieškovės minimi statiniai ginčo administracinių aktų priėmimo dieną buvo – valstybinėje žemėje. Tokiu atveju konstatuotina, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai priėmė privalomąjį nurodymą ir jo papildymą, atitinkamai įpareigojantį pašalinti savavališką statybą ir nustatantį atsakovės teisę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė ketina įteisinti statinius, nėra pagrindas pripažinti ginčo administracinius aktus nepagrįstais ar neteisėtais. Ši aplinkybė gali būti reikšminga tokių aktų vykdymo eigoje, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (ginčo ribų prasme), todėl teismas plačiau nepasisakė dėl ieškovės veiksmų, susijusių su statinių įteisinimu.
6. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovė praleido 1 mėnesio terminą skųsti ginčo administracinius aktus. Ieškovė nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių šį terminą reikėtų atnaujinti, todėl teismas taikė ieškinio senaties institutą ir konstatavo, kad atsakovė pagrįstai prašė atmesti ieškinį ir tuo pagrindu, kad praleistas terminas skųsti administracinį aktą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartį ir išspręsti bylą iš esmės – priimti naują sprendimą panaikinti Inspekcijos 2019 m. kovo 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-210 ir 2020 m. gegužės 26 d. potvarkį Nr. P3-111.
8. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad ieškiniu ieškovė prašė panaikinti Inspekcijos privalomąjį nurodymą Nr. PN-210 ir 2020 m. gegužės 26 d. potvarkį Nr. P3-111. Abu šie aktai yra tarpusavyje susiję, t. y. pareigas nustato tam pačiam asmeniui, turinys ir objektas, dėl kurio yra kilęs ginčas, taip pat yra tas pats. Priimdamas sprendimą, teismas neatskleidė bylos esmės ir ne tik neįvertino, kad potvarkio papildymo apskundimo terminas nebuvo suėjęs, tačiau ir nevertino aplinkybių, dėl kurių toks ieškinys nebuvo pareikštas anksčiau. Be to, pažymi, kad priežastys, susijusios su dokumentų procedūromis siekiant sklypo formavimo ir pertvarkymo, laikytinos svarbiomis pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalį. Bylą nagrinėjęs teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl netinkamai nustatė senaties eigos pradžios momentą. Nagrinėjamu atveju terminas apskųsti 2020 m. gegužės 26 d. Inspekcijos potvarkį dėl 2019 m. kovo 20 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus papildymo nebuvo pasibaigęs. 2020 m. birželio 22 d. ieškovė gavo atsakovės 2020 m. gegužės 26 d. raštą „Dėl privalomojo nurodymo vykdymo“ Nr. P3-111. Šio dokumento apskundimo tvarka ir terminai nurodyti pačiame skundžiamame rašte, t. y. per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos – iki 2020 m. liepos 22 d. Ieškovės ieškinys dėl potvarkių panaikinimo Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas 2020 m. liepos 22 d. Taigi ieškinio senaties institutas nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikomas. Tam, kad būtų galima išsipirkti minimą valstybinio sklypo dalį, įsiterpiančią tarp kelio ir ieškovei priklausančio sklypo, ieškovė atliko nemažai juridinių procedūrų, dėjo visas įmanomas pastangas, kad būtų suformuotas ir peržiūrėtas sklypo projektas, kad valstybinės žemės sklypas, įsiterpiantis tarp kelio ir ieškovei priklausančio sklypo, ieškovės būtų išpirktas. Ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu siekė įrodyti logišką veiksmų seką šioje byloje, t. y. kad pirmiausia turi būti išspręstas klausimas dėl valstybinės žemės sklypo išpirkimo, jo sujungimo su ieškovei priklausančiu sklypu ir tik nepasiekus konsensuso, turint galutinį ir neskundžiamą teismo sprendimą dėl sklypo išpirkimo, būtų galima spręsti klausimą dėl pažeidimo pašalinimo. Nagrinėjamu atveju vykdant privalomąjį nurodymą su jo papildymu ir galutinai neišsprendus sklypo išpirkimo klausimo susidaro situacija, kad pirmiausiai būtų nugriaunamas daiktas, patiriami nuostoliai ir tik paskui būtų išperkamas žemės sklypas. Taigi, paraleliai vykstant teisminiam ginčui dėl sklypo pertvarkymo ir formavimo projekto rengimo, Inspekcija priėmė papildomą potvarkį prie 2019 m. kovo 20 d. nurodymo pašalinti pažeidimą, kuris vykdytinas priverstine tvarka, tačiau tokia susidariusi situacija niekaip negali atitikti teisėtų ieškovės lūkesčių sprendžiant klausimą dėl sklypo išpirkimo bei protingumo, ekonomiškumo principų, kuriais, sprendžiant tokias situacijas, ir turėtų būti vadovaujamasi.
Atsiliepimas
9. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą ir Ž. S. apeliacinį skundą atmesti.
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodo, kad apeliaciniame skunde ieškovė nepateikė jokių svarbių argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, iš esmės jame pakartotinai dėstomos teismui pateiktame ieškinyje išdėstytos aplinkybės. Ieškovė visiškai nepagrindžia ir neįrodo, kokią įtaką šios aplinkybės turi vertinant ginčijamų aktų teisėtumą, taip pat nepaneigia nei vienos Inspekcijos nustatytos aplinkybės, kurios patvirtina padarytą teisės pažeidimą ir teisinį pagrindą surašyti ginčijamus aktus. Tai, kad ieškovė, vykdydama Inspekcijos privalomąjį nurodymą, siekia įteisinti statinį, nepaneigia ginčijamų Inspekcijos aktų teisėtumo. Priešingai, patvirtina faktą, kad sutinkama su konstatuotais pažeidimais ir kad ginčo dėl nustatytų aplinkybių nėra, Inspekcija neviršijo jai suteiktų įgaliojimų, veikė neperžengdama jai priskirtos kompetencijos. Tai, kad ieškovei netinka privalomojo nurodymo turinys, t. y. jame formuluojamas įpareigojimas, nesudaro pagrindo jį naikinti, nes skundžiami tiek privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus, tiek potvarkis atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Inspekcija, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, laikydamasi gero administravimo principo ir nustačiusi pirminio privalomojo nurodymo nuostatų dėl statinių griovimo trūkumą, skundžiamu potvarkiu jį papildė, siekdama veikti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo naikinti nei Inspekcijos potvarkio, nei privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus. Abu aktai surašyti tinkamai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, neperžengiant Inspekcijai suteiktos kompetencijos ir pagrįstai, nustačius neteisėtą statybą valstybinėje žemėje. Nepaisant aplinkybės, kad ginčijami administraciniai aktai tarpusavyje susiję, tačiau tuo pačiu tai yra du atskiri Inspekcijos priimti individualūs administraciniai aktai ieškovės atžvilgiu, kuriuose yra nurodyta kiekvieno iš jų atskira apskundimo tvarka, ir jos privaloma laikytis, todėl Inspekcijos potvarkio gavimo diena negali būti laikoma Inspekcijos privalomojo nurodymo gavimo data. Be to, teisės aktai nenustato galimybės ar išimties neatlikti įstatyme įtvirtintų funkcijų turint informacijos, kad asmenys siekia įteisinti statybą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomojo nurodymo ir potvarkio panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
14. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Inspekcija, statybų valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, gavo NŽT Vilniaus miesto skyriaus pranešimą kartu su pridėtu patikrinimo aktu Nr. 49ŽN-570 apie statybas, kurios vykdytos galimai pažeidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus. Inspekcija atliko patikrinimą ir nustatė, kad pastatyta tvora ir dvi atraminės sienutės valstybinėje žemėje, šalia sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Nustačius minėtus pažeidimus, ieškovei 2019 m. kovo 20 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus PN-210, kuriuo ji įpareigota nugriauti 22,42 m ilgio, 1,80 m aukščio tvorą su akmens mūro stulpais ir medinių lentelių tarpais ir dvi atramines sienutes, kurių ilgis – po 5,5 m, aukštis – nuo 65 cm aukščiausioje vietoje iki 20 cm žemiausioje, pastatytas valstybinėje žemėje, taip pat, atlikus griovimo darbus, sutvarkyti statybvietę. 2020 m. gegužės 26 d. priimtas potvarkis dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-210 papildymo. Ieškovė (apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Inspekcijos 2019 m. kovo 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-210 ir 2020 m. gegužės 26 d. potvarkį Nr. P3-111. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovė (apeliantė) pateikė apeliacinį skundą.
15. Pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad tvora ir dvi atraminės sienutės, kurie minimi Inspekcijos privalomajame nurodyme ir potvarkyje, pastatyti valstybinėje žemėje, neturint valstybinės žemės patikėtinio sutikimo ar turtinių teisių į valstybinę žemę.
16. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai susiję su aplinkybėmis, kad ieškovė siekia įteisinti pastatytus statinius išpirkdama užimtos valstybinės žemės dalį. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, sutinka, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė ketina įteisinti statinius (ketina sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nupirkti valstybinę žemę ir sutvarkyti visą dokumentaciją) nėra pagrindas pripažinti administracinius aktus nepagrįstais ar neteisėtais. Ši aplinkybė gali būti reikšminga tokių aktų vykdymo eigoje (pavyzdžiui, sprendžiant galimybę pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ar teismo sprendimo vykdymo terminą dėl galimybės sutvarkyti neteisėtų statinių dokumentaciją), tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (ginčo ribų prasme), nes šiuo atveju ieškiniu ginčijami atsakovo priimti aktai dėl nustatytų statybos pažeidimų. Apeliantė nepagrindė ir neįrodė, kokią įtaką jos nurodytos aplinkybės turi vertinant konkrečių ginčijamų aktų teisėtumą. Apeliantė nepaneigė Inspekcijos privalomajame nurodyme ir potvarkyje nustatytų faktinių aplinkybių, kurios patvirtina jos padarytą teisės pažeidimą (t. y. pastatyta tvora ir dvi atraminės sienutės valstybinėje žemėje neturint valstybinės žemės patikėtinio sutikimo ar susitarimo dėl naudojimosi valstybine žeme statybai). Apeliantė nenurodė pagrįstų aplinkybių ar procedūrinių pažeidimų, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo surašyti ginčijamus aktus, nepagrindė aplinkybių, kad šie aktai galėjo būti priimti nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek privalomasis nurodymas, tiek potvarkis atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jie yra aiškūs ir konkretūs, t. y. juose nurodyti tiek teisiniai, tiek faktiniai priėmimo pagrindai, abu aktai motyvuoti. Tai, kad apeliantei netinka aktų ir konkrečiai privalomojo nurodymo turinys, t. y. jame formuluojamas įpareigojimas, nesudaro pagrindo naikinti ginčijamus aktus, kurie priimti laikantis teisės aktų reikalavimų. Priešingai, Inspekcija, kaip statybų valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, sužinojusi faktines aplinkybes apie neteisėtą statybą valstybinėje žemėje, turėjo pagal kompetenciją imtis neatidėliotinų veiksmų, kad būtų priimtas sprendimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Taip pat pabrėžtina, kad ieškovė, siekdama įteisinti neteisėtas statybas, galėjo teikti Inspekcijai prašymus dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo (ką šiuo atveju ir darė), prašydama suteikti daugiau laiko privalomojo nurodymo įvykdymui, o Inspekcijai netenkinus prašymo, skųsti šiuos veiksmus administracine tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino esmines bylos aplinkybes ir padarė teisingas išvadas, kad ieškovės nurodyti argumentai dėl vykdomų statinių įteisinimo procedūrų nėra pagrindas pripažinti administracinius aktus nepagrįstais ar neteisėtais.
17. Pažymėtina, kad apeliantės nurodoma teismų praktika (t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo; 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2013; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017) netaikytina nagrinėjamu atveju, kadangi iš esmės skiriasi bylų aplinkybės. Apeliantės cituojamose bylose buvo sprendžiami savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimai, ir teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, sprendė dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo parinkimo proporcingumo kiekvienu konkrečiu atveju – įpareigoti savavališko statinio statytoją nugriauti/pertvarkyti savavališką statinį ar prieš tai dar suteikti teisę per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiantį dokumentą. Nagrinėjamu atveju apeliantės atžvilgiu inicijuota neteisėtos statybos padarinių šalinimo procedūra pagal Priežiūros įstatymo 11 straipsnį, nustačius, kad statiniai pastatyti valstybinėje žemėje neturint tam reikiamų sutikimų. Privalomojo nurodymo įpareigojimas suformuluotas pagal minėto straipsnio 6 ir 7 dalyse išdėstytą tvarką. Šioje byloje, skirtingai nei cituojamose teismų praktikos bylose, nėra sprendžiamas neteisėtos ar tuo labiau savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas, o tikrinamas administracinių aktų priėmimo teisėtumo klausimas.
18. Apeliaciniame skunde apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovė praleido 1 mėnesio terminą skųsti ginčo administracinius aktus (CK 1.125 straipsnio 2 dalis ir ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis). Ieškovė skunde nurodo, kad abu ginčijami aktai yra tarpusavyje susiję, t. y. pareigas nustato tam pačiam asmeniui, turinys ir objektas, dėl kurio yra kilęs ginčas, taip pat yra tas pats, taip pat teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovė savo teises rūpestingai gynė ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme, ko pasekoje civilinio proceso tvarka teikti ieškinį atsirado tik gavus atsakovo 2020 m. gegužės 26 d. papildomą potvarkį, dėl to teismas, priimdamas sprendimą, neatskleidė bylos esmės ir ne tik neįvertino, jog potvarkio papildymo apskundimo terminas nebuvo suėjęs, tačiau ir nevertino aplinkybių, dėl ko toks ieškinys nebuvo pareikštas anksčiau.
19. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius teisinius ginčus, taip pat, vadovaudamiesi absorbcijos principu, ir bylas su administracinės teisės elementu (CPK 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose, kuriose reiškiami savarankiški civilinio teisinio ir administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai, jiems turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (pvz.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-380/2006, Nr. 3K-3-588/2008 ir kt.).
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis).
21. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011; 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-684/2021).
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011; 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/2019).
24. Nagrinėjamu atveju Inspekcija priėmė 2019 m. kovo 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-210 ir 2020 m. gegužės 26 d. potvarkį Nr. P3-111, kuris papildė privalomąjį nurodymą. Ginčijami du Inspekcijos individualūs administraciniai aktai, kuriuose nurodyta kiekvieno iš jų apskundimo tvarka, dėl to vėlesnė Inspekcijos potvarkio gavimo diena negali būti laikoma Inspekcijos privalomojo nurodymo gavimo data (Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-685-278/2020). Šiuo atveju apeliantė apie 2019 m. kovo 20 d. surašytą privalomąjį nurodymą žinojo daug anksčiau, nei buvo pateiktas ieškinys dėl privalomojo nurodymo bei potvarkio panaikinimo (t. y. 2020 m. liepos 22 d.). Tai, kad apeliantė žinojo apie surašytą jos atžvilgiu privalomąjį nurodymą daug anksčiau, nei pateiktas ieškinys, patvirtina bylos aplinkybės, t. y. ieškovė 2019 m. rugsėjo 19 d. teikė Inspekcijai prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, taip pat patvirtina ieškovės atlikti kiti įvairūs veiksmai, kuriais ji siekė įteisinti valstybinėje žemėje pastatytus statinius. 2020 m. gegužės 26 d. potvarkiu buvo papildytas privalomasis nurodymas. Nelaikytina, kad 2020 m. gegužės 26 d. potvarkio priėmimas iš esmės pakeitė 2019 m. kovo 20 d. privalomojo nurodymo turinį ar kad privalomojo nurodymo turinys ieškovei neleido suprasti jos teisių ir pareigų bei įvykdyti nustatytas pareigas ar įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovė (apeliantė) praleido Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą vieno mėnesio senaties terminą apskųsti teismui Inspekcijos 2019 m. kovo 20 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus. Apeliantei nenurodžius pagrįstų priežasčių, kurios lėmė (galimai sutrukdė) jai laiku, teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu ir ginčyti Inspekcijos privalomąjį nurodymą, Inspekcijai prašant, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taip pat taikyti ieškinio senatį dėl šio reikalavimo, t. y. buvo papildomas ieškinio atmetimo pagrindas dėl šio reikalavimo.
25. Tuo tarpu, nors apeliantė nepraleido terminą apskųsti Inspekcijos 2020 m. gegužės 26 d. potvarkį (šis įteiktas 2020 m. birželio 22 d., o ieškinys pateiktas teismui 2020 m. liepos 22 d.), esant byloje konstatuotam pagrindui atmesti šį ieškinio reikalavimą dėl jo nepagrįstumo, nenustačius galimų teisės aktų pažeidimų jo priėmimo metu, kurių pagrindu minėtas potvarkis galėtų būti pripažintas neteisėtu, šių aplinkybių (motyvų) ištaisymas apeliacinėje instancijoje nekeičia sprendimo esmės, t. y. nėra pagrindo panaikinti skundžiamus administracinius aktus.
26. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Sprendimo motyvavimas yra būtinas norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90).
27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį ir, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais bei argumentais, nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, dėl to skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų – išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Atsakovas nepateikė įrodymų apie patirtas kokias nors bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, dėl to jokios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punkto straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti ieškovės Ž. S. apeliacinį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.