Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-13 · Administracinė byla Nr. I-764-596/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-13
Bylos Nr.
I-764-596/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00005-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
R. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-764-596/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00005-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai reorganizuojamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos.

Nurodo, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2016 m. pradžios iki dabar (pareiškėjo skundo teismui data – 2018 m. gruodžio 23 d.) buvo laikomas Lukiškių TI-K ir kas savaitę buvo vedamas maudytis į dušą. Teigia, kad dušo patalpų duryse yra įrengta stebėjimo anga, todėl visą maudymosi laiką buvo per ją stebimas pareigūnų, taip pat ir pareigūnių. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas negalėjo normaliai nusiprausti, stebint pareigūnams reikėdavo prisidengti lytinius organus, todėl buvo pažeista jo teisė į privatumą.

Taip pat nurodo, jog dušo patalpos nebuvo atskirtos nuo persirengimo kambario. Vienoje patalpoje buvo dušas ir pakaba drabužiams kabinti. Paaiškina, kad, atėjus į dušą ir pasikabinus drabužius ant pakabos, prausimosi metu visi drabužiai sudrėkdavo nuo garų. Po maudynių duše pareiškėjas į kamerą grįždavo šlapiais drabužiais. Kadangi neturėjo kuo persirengti, buvo priverstas su šlapiais drabužiais būti, kol jie išdžius, dėl ko kelis kartus net susirgo po maudynių.

Remdamasis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.3 papunkčiu, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standartų (ištrauka iš antrosios bendros ataskaitos [CPK/lnf (92)3]) 49 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, mano, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo verčiamas maudytis patalpose, kurios neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų, kas sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala.

Teigia, jog jeigu Lukiškių TI-K pareigūnai būtų veikę taip, kaip reglamentuoja įstatymai, pareiškėjui nebūtų reikėję kankintis maudantis ir po maudynių, patirti didžiulį psichologinį sukrėtimą, nepablogėtų sveikata ir savijauta, nekiltų emocinė depresija, nebūtų kitų iškilusių problemų.

Šalies argumentai

Pažymi, kad dėl nurodytų aplinkybių su skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K, kuris rašte Nr. 96-4546, nenagrinėdamas pareiškėjo skunde išdėstytų problemų, nurodė, jog atstumas tarp persirengimo vietos ir dušo čiaupo yra pakankamas, kad drabužiai nesudrėktų. Tačiau, pareiškėjo teigimu, tai visiškai neatitinka tikrovės. Paaiškina, kad dušo patalpos yra pertvarkytos iš buvusio tualeto, jų plotas apie 8 kv. m. Duše įrengti du vandens čiaupai vienas prie kito. Maždaug vieno metro nuo maudymosi čiaupų atstumu yra įrengtos pakabos drabužiams pakabinti. Mano, jog tai nėra pakankamas atstumas tarp persirengimo vietos ir dušo čiaupo tam, kad drabužiai nesušlaptų.

Nurodo, jog minėto Lukiškių TI-K rašto neskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), nes tiek šis Lukiškių TI-K raštas, tiek Kalėjimų departamento raštas nesukeltų jam jokių teisinių pasekmių (1 t., b. l. 1–4).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše visą kūną po šiltu dušu ir tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkto reikalavimus. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimti (nuteisti) asmenys.

Pažymi, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros (pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m). Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.

Teigia, kad dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengti / apsirengti, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė, ir jie yra valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, taip pat įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose yra nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems (nuteistiesiems) visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną yra valomos, naudojant dezinfekcijos priemones.

Konstatuoja, kad Lukiškių TI-K esamų dušų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus.

Nurodo, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, reikalavimais, Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Siekdami užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Lukiškių TI-K prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.

Pažymi, jog Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, vadovaudamiesi Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Mano, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

Pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų

Nurodo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (1 t., b. l. 10–12).

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą nurodo, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros neužtikrina asmens privatumo, nes jos neužkerta galimybės būti stebimam. Asmuo yra matomas kitų asmenų. Taip pat jis yra matomas ir per stebėjimo akutę, be kita ko, pareigūnių. Be to, teigia, kad 2-ame Lukiškių TI-K korpuse dušo patalpose pertvarų nėra.

Pažymi, jog Lukiškių TI-K atsiliepime neneigė, kad pareigūnai per stebėjimo akutę stebi besimaudančius asmenis, tokiu būdu užkardydami bet kokius galimus drausmės pažeidimus.

Pabrėžia, jog dušo patalpose nėra atskirtos patalpos persirengti, todėl maudymosi metu visi drabužiai pritraukia garų, sušlampa. Šios aplinkybės atsakovės atstovas taip pat nepaneigė.

Remdamasis EŽTT praktika, daro išvadą, jog valstybė, įrengdama dušo patalpas, turėjo jas įrengti taip, kad nebūtų pažeistas asmens privatumas, kad asmenys nepatirtų nepatogumų, tačiau to nepadarė.

Konstatuoja, jog jam nebuvo sudarytos teisės aktais nustatytos laikymo sąlygos, kurios nepažeistų jo teisių. Jeigu pareiškėjas būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. tinkamai įrengus dušo kabinas, jis nebūtų patyręs neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto. Atsakovės atstovo neveikimas, t. y. pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K, neužtikrinant jo teisių būti laikomam teisės aktų nustatytomis sąlygomis, yra neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie jam sukėlė atitinkamas neigiamas pasekmes, patenkančias į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atstovės atstovo veiksmais (2 t., b. l. 64–66).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos reorganizuojamo Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš netinkamai dušo patalpoje įrengto persirengimo kambario (jis neatskirtas nuo dušo patalpos) ir privatumo naudojantis dušu pažeidimo.

Ginčijamais aspektais pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras bei atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Dėl pareiškėjo argumento, kad dušo patalpų neatskyrus nuo persirengimo kambario, ant pakabos pakabinti drabužiai maudymosi metu sudrėkdavo nuo garų ir būdavo šlapi, nurodytina, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti tokių situacijų, maudymosi metu drabužius galėjo laikyti neperšlampamame (pvz., polietileniniame) maišelyje.

Tačiau, teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Pareiškėjas teismui pateiktame skunde, prašydamas priteisti neturtinę žalą, nenurodė konkretaus laikotarpio, kuriuo buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis dušu, t. y. nurodė, kad buvo laikomas nuo 2016 m. pradžios iki dabar (pareiškėjo skundo teismui data – 2018 m. gruodžio 23 d.) ir nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo į bylą pateiktais įrodymais.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K 2016 metais atvyko lapkričio 4 d., išvyko 2016 m. lapkričio 11 d., atvyko 2017 m. sausio 13 d., išvyko 2017 m. sausio 24 d., atvyko 2017 m. gegužės 26 d., išvyko 2017 m. gegužės 29 d., atvyko 2018 m. sausio 25 d., išvyko 2018 m. sausio 26 d., atvyko 2018 m. kovo 2 d., išvyko 2018 m. kovo 5 d., atvyko 2018 m. balandžio 20 d., išvyko 2018 m. balandžio 23 d. (1 t., b. l. 13–14).

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie dušo patalpų įrengimą Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodydamas, kad privatumui užtikrinti dušuose yra įrengtos pertvaros. Tačiau, remiantis ginčui aktualia anksčiau minėta LVAT praktika, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

Pažymėtina, jog atsakovės atstovo teismui pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro (vėliau – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento) patikrinimo aktai dėl, be kita ko, dušo patalpų Lukiškių TI-K įrengimo atitikimo HN 134:2015 reikalavimams, taip pat dėl to, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše po šiltu vandeniu, bei Lukiškių TI-K raštai, kuriais informuojama apie tikrinimo metu nustatytų trūkumų pašalinimą, (1 t., b. l. 20–116, 123–199; 2 t., b. l. 1–56) nagrinėjamai bylai yra neaktualūs, nes pareiškėjas skundo teismui šiais aspektais negrindė, t. y. pareiškėjas neginčijo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše po šiltu vandeniu ar dušo patalpos neatitiko HN 134:2015 reikalavimų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012; 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).

Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (6 punktas), šio straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015) bei nuosekliai formuojamoje LVAT praktikoje, nagrinėjant bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012; 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017; 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2469-624/2018; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-261/2019).

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (be kita ko, LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018), įvertinęs laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušu – iš viso 5 dienos (pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 34 dienas, vieną kartą per savaitę suteikiant teisę pasinaudoti dušu), pažeidimo mąstą, jo pobūdį, epizodiškumą (laikymo Lukiškių TI-K laikotarpis nebuvo nepetraukiamas) ir intensyvumą, konstatuoja, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais pagal CK 6.250 straipsnį ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies, konstatuojant, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista pareiškėjo R. G. teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2018 m. balandžio 23 d.

Kitą pareiškėjo R. G. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė