- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-23
- Bylos Nr.
- e2S-113-569/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06982-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“
- Atsakovas
- A. R.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Osvalda“ ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose teisme buvo priimtas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Osvalda“ ieškinys atsakovui A. R. dėl skolos priteisimo, kuriame ieškovė nurodė, jog ieškinys atsakovui, kuris gyvena (duomenys neskelbtini), reiškiamas Lietuvoje pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, nes atsakovui yra suteiktos Transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugos Lietuvoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2022 m. sausio 14 d. nutartimi ieškovės UAB ,,Osvalda“ ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos priteisimo paliko nenagrinėtą. Išaiškino ieškovei teisę kreiptis į teismą pagal atsakovo gyvenamąją vietą.
3. Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog tarp šalių nėra sutarties, kurioje būtų numatytas teismingumas pagal prievolės įvykdymo vietą, kad pagal sutartį atsakovui galėjo būti suteiktos paslaugos, o skolos reikalaujama dėl to, kad atsakovas neblaivus vairavo automobilį, kuris priverstinai buvo nuvežtas į ieškovės saugomą aikštelę.
4. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovę sutartiniai santykiai sieja ne su atsakovu, bet su kitu juridiniu asmeniu, o atsakovo automobilis buvo nuvežtas į ieškovės saugomą aikštelę už jo padarytą administracinį nusižengimą prieš atsakovo valią. Todėl šiuo atveju ieškovė negali remtis Reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Briuselis I bis) (toliau – Reglamentas) 7 straipsnio 1 dalies b punktu, nes jis taikomas esant šalių sutartiniams santykiams, kurie numato prievolės įvykdymo vietą
5. Teismas sprendė, jog šiuo atveju teismingumas yra pagal Reglamento 4 straipsnio 1 dalį, t. y. ginčas turi būti nagrinėjamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, kuri yra (duomenys neskelbtini).
6. Teismas sprendė, jog ieškinys negalėjo būti priimtas, nes ir ieškinio priėmimo metu byla nepriklausė Lietuvos teismų jurisdikcijai. Kadangi atsakovo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl šiuo atveju ieškinys teismingas atsakovo gyvenamosios vietos teismui pagal Reglamento 4 straipsnio 1 dalį ir priklauso (duomenys neskelbtini) teismų jurisdikcijai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Osvalda“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 14 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Atsakovui pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai (atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas) atitinka Reglamento 7 straipsnyje įtvirtintą specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymo reikalavimą.
7.2. Pagal Reglamento 7 straipsnio 2 punktą byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto asmeniui, be jo gyvenamosios vietos teismo, gali būti iškelta ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme. Taigi, vadovaujantis minėta nuostata, jurisdikciją gali nulemti ne tik atsakovo gyvenamoji vieta, bet ir alternatyvusis kriterijus, o ginčo jurisdikcija tokiu atveju priklauso nuo ieškovo pasirinkimo.
7.3. Ieškovės reiškiami reikalavimai atsakovui yra laikytini byla dėl „civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto“, kaip ši sąvoka suprantama pagal Reglamento 7 straipsnio 2 punktą, ir vertintina, kad Lietuvos Respublikoje Reglamento prasme įvyko žalą sukėlęs įvykis. Atsakovas gali būti patrauktas į teismą bet kurioje iš šių vietų ieškovės pasirinkimu, o vieta, kur atsirado neigiamos žalą sukėlusio įvykio pasekmės, laikoma tiesioginės žalos atsiradimo vieta.
7.4. Ieškinys yra grindžiamas LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, reglamentuojančiu atsakovo atsakomybę už Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimą. Atsakovo veiksmai – viešosios teisės pažeidimas – įvyko Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), o neigiamos žalą sukėlusio įvykio pasekmės atsirado Šiaulių miesto savivaldybėje UAB „Automagija” priverstinai nuvežus ir saugant transporto priemonę automobilių stovėjimo aikštelėje Šiaulių miesto savivaldybėje. Ieškovės ieškinio reikalavimai atsakovui laikytini deliktu pagal Lietuvos nacionalinės teisės nuostatas – atsakovas turi turtines prievoles ieškovei, kurios atsirado atsakovui atlikus viešosios teisės draudžiamus veiksmus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
9. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas yra dėl bylos teismingumo, kai byla pagal ieškinį, kildinamą iš paslaugų teikimo ir atsiskaitymo už jas, teisminga sutartinės prievolės vykdymo vietos ar atsakovo gyvenamosios vietos teismui, kai bylos šalys yra skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse (Lietuvoje ir (duomenys neskelbtini)).
10. Teismingumo taisyklių laikymasis reiškiant ieškinį yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas laikantis teismingumo taisyklių, o būtent, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas. Teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis).
11. Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausia turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs pastaruosius duomenis, teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinės jurisdikcijos nustatymui. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pvz., konkretus Europos Sąjungos reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis – 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laiko atžvilgiu. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).
12. Nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliantė, kurios buveinės ir veiklos vieta yra Lietuvos Respublikoje, pareiškė ieškinį atsakovui – (duomenys neskelbtini) gyvenančiam fiziniam asmeniui. Kadangi tiek apeliantė, tiek atsakovas yra Europos Sąjungoje, o ginčas kyla iš tarp šalių susiklosčiusių santykių, teismingumo klausimui spręsti, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra aktualios 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Briuselis I bis) nuostatos. Remiantis Reglamento Briuselis I bis 81 straipsniu, jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas valstybėse narėse.
13. Reglamento 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.
14. Reglamente numatyta specialioji jurisdikcija, kurios 7 straipsnis numato, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: 1 punktas a) bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose; b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos; teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos. 2 punktas – bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.
15. Nagrinėjamu atveju byloje ieškinys paduotas dėl skolos už atsakovui, gyvenančiam (duomenys neskelbtini), priklausančio automobilio pervežimo ir saugojimo paslaugas priteisimo. Ieškinio faktinis pagrindas grindžiamas tuo, kad prievolė atsakovui kilo iš sutarties, prievolės vykdymo šalis – Lietuva. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju negalima remtis Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktu, nes jis taikomas esant šalių sutartiniams santykiams, kurie numato prievolės įvykdymo vietą ir šiuo atveju teismingumas yra pagal Reglamento 4 straipsnio 1 dalį, t. y. ginčas turi būti nagrinėjamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, kuri yra (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais.
16. Atskirajame skunde apeliantė pareikšto ieškinio teismingumą Lietuvos Respublikos teismams motyvuoja vienu iš specialiosios jurisdikcijos pagrindų – Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 punktu, pagal kurį asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ir jis gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Apeliantės teigimu, ji reikalavimą kildina iš civilinės teisės pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia apeliantės pozicija nėra teisinga.
17. Remiantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismo) suformuota Reglamento 5 straipsnio 1 dalies praktika, sąvoka „dalykai, susiję su sutartimi“ (lietuviškame Reglamento variante yra vartojama „sutarties“ sąvoka) turi būti aiškinama savarankiškai, atsižvelgiant į tikslus ir bendrą Reglamento sistemą, siekiant užtikrinti vienodą šios nuostatos taikymą visose susitariančiosiose valstybėse. Dėl to Reglamento 5 straipsnio 1 punktas negali būti suprantamas kaip darantis nuorodą į kurios nors atitinkamos susitariančiosios valstybės nacionalinę teisę (Europos Bendrijos Teisingumo Teismo 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Frahuil, C-265/02, Rink. p. I–01543, 22 punktas). Atsižvelgiant į tai, sprendžiant, ar nagrinėjamai bylai taikytinas Reglamento 5 straipsnio 1 punktas, reikia kvalifikuoti byloje nustatytas aplinkybes atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto nuostatas, nepaisant to, ar tokios pat aplinkybės pagal nacionalinę teisę galėtų turėti visai kitą kvalifikacijos rezultatą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2009).
18. Pažymėtina, kad sąvoka „ieškiniai, kilę iš sutartinių teisinių santykių“ neaiškintina siaurai (Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Engler, C-27/02, Rink. p. I–00481, 48 punktas). Nereikalaujama, kad būtų sudaryta sutartis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinio teismo jurisdikcija, susijusi su sutartiniais santykiais, nustatoma pagal nagrinėjamos prievolės įvykdymo vietą, taikant šią nuostatą būtina nustatyti prievolę (Teisingumo Teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Tacconi, C-334/00, Rink. p. I-7357, 22 punktas). Dalykai, susiję su sutartimi, reiškia savanoriškai prisiimamą privalomojo pobūdžio pareigą. Teisingumo Teismas pripažino, kad laisvai prisiimta vieno asmens kito asmens atžvilgiu teisinė prievolė, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys, sutartinių teisinių santykių atveju preziumuojama kaip Reglamento 5 straipsnio 1 punkte nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės prielaida (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2009).
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad pagal Reglamento 5 straipsnį valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta sutartinės prievolės vykdymo vietos teismuose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2006). Dėl santykių tarp Europos Sąjungos valstybėse narėse reziduojančių asmenų pažymėtina, kad jurisdikcijos nustatymas pagal prievolės vykdymo vietą taikomas visoms prievolėms, susijusioms su ta pačia sutartimi. Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš sutartinių santykių kylančių bylų jurisdikcija gali būti taikoma ne tik prekių pirkimui-pardavimui bei paslaugų teikimui, bet ir visoms kitoms sutartims.
20. Nagrinėjamu atveju byloje ieškinys pareikštas dėl skolos už atsakovui, gyvenančiam (duomenys neskelbtini), priklausančio automobilio pervežimo ir saugojimo paslaugas priteisimo. Ieškinio faktinis pagrindas grindžiamas tuo, kad prievolė atsakovui kilo iš sutarties, prievolės vykdymo šalis – Lietuva. Pažymėtina, kad priverstinai nuvežta transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir įstatymo pagrindu atsiranda ne tik saugotojo ir davėjo teisiniai santykiai, bet ir transporto priemonės savininko ir valdytojo bei saugotojo teisiniai santykiai. Transporto priemonės savininkui ir valdytojui atsiranda ne tik teisės (teisė reikalauti grąžinti transporto priemonę tokios pačios būklės, kurios ji buvo priimant saugoti), bet ir tam tikros pareigos (atlyginti su transporto priemonės nuvežimu susijusias išlaidas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).
21. Remdamasis jurisdikcijos klausimus reglamentuojančių teisės normų analize ir nurodytais teisiškai reikšmingais faktais dėl prievolės pobūdžio, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateiktas ieškinys priskirtinas Lietuvos teismų jurisdikcijai.
Dėl procesinės bylos baigties
22. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bylos tarptautinio teismingumo klausimą ir ieškinį nepagrįstai paliko nenagrinėtu. Todėl pirmosios instancijos teismo 2022 m. sausio 14 d. nutartis naikinama ir byla perduodama toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 14 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.