Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Airidvika“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Airidvika“ ieškinį atsakovams D. S. ir Estijos įmonei OŪ ARSADIS EHITUS dėl skolos už automobilio pervežimo ir saugojimo paslaugas priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl bylos teismingumo: byla pagal ieškinį, kildinamą iš paslaugų teikimo ir atsiskaitymo už jas, teisminga sutartinės prievolės vykdymo vietos ar atsakovų gyvenamosios vietos (buveinės) teismui, kai bylos šalys reziduoja skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse (Lietuvoje ir Estijoje).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys grindžiamas ne žalos atlyginimu, bet prievole apmokėti ieškovui už automobilio pervežimo ir saugojimo paslaugas. Teismas taikė Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių 20 straipsnio 1 ir 2 dalis, pagal kurias kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą, taip pat kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo (toliau - Reglamentas) II skyriaus 1 skirsnio 2 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, kad byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams. Teismas nenustatė pagrindo taikyti Reglamente nustatytas išimtis, t. y. alternatyvųjį teismingumą, nes ginčas nėra kilęs iš Reglamente nustatytų alternatyviojo teismingumo atvejų. Taip pat nenustatyta pagrindo taikyti ir Reglamente nustatytas specialiojo teismingumo taisykles bei išimtinį teismingumą. Dėl to teismas sprendė, kad ieškinys Lietuvos Respublikos teismams neteismingas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo nuostatų, apimančių teismų jurisdikcijos taisykles, taikymo

Byloje aktualus 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo teisinių nuostatų, apimančių jurisdikcijos taisykles, taikymas.

Pagal Reglamento 69 straipsnį šis reglamentas tarp valstybių narių pakeičia dviejų ar daugiau šalių sudarytas tarptautines sutartis. Pateiktame sąraše nurodytos dvišalės ir trišalės tarptautinės sutartys, susijusios su sprendimų pripažinimu ir vykdymu tose valstybėse narėse, kurios Reglamento priėmimo metu buvo valstybės narės. Į sąrašą neįtraukta Lietuvos Respublikos su kitomis valstybėmis narėmis sudarytų tarptautinių sutarčių. Tačiau Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutarties II priedo 18 skyriaus A skirsnio 3 dalyje nustatyta, kad Reglamento 69 straipsnis papildomas dvišalėmis ir trišalėmis sutartimis, sudarytomis Lietuvos Respublikos su kitomis valstybėmis narėmis. Tai reiškia, kad šios dvišalės ir trišalės tarptautinės sutartys (įskaitant 1992 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių), reglamentuojančios, be kita ko, teismų jurisdikcijos klausimus, netaikomos santykiams tarp valstybių narių, dėl to turi būti taikomos Reglamento nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis UAB ,,Universalios valdymo sistemos“ v. UAB ,,Ashburn International“, antstolis V. Čeglikas, bylos Nr. 3K-3-206/2008).

Reglamento 2 straipsnyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma pagal valstybės narės, į kurios teismą buvo kreiptasi, vidaus įstatymus. Juridinių asmenų arba įmonių nuolatinio buvimo vieta nustatoma pagal valstybę, kurioje yra jų oficiali buveinės vieta, centrinė administracija arba pagrindinė verslo vieta.

Nurodytos bendrosios jurisdikcijos taisyklės veikimo apimtis ir išlygos kildinamos iš Reglamento preambulės 11 ir 12 punktų, pagal kuriuos jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, kad jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė; jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą.

Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, Reglamente siūlomos alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą.

Viena svarbiausių specialiųjų jurisdikcijos taisyklių nurodyta Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje ir apima bylas, susijusias su sutartimis; tokiose bylose jurisdikciją pagal ieškinio pagrindą turi atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismai ir tais atvejais, kai prievolės vykdymo vieta yra kitoje valstybėje narėje, nei atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) valstybė narė.

Remiantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismo) suformuota Reglamento 5 straipsnio 1 dalies praktika, sąvoka „dalykai, susiję su sutartimi“ (lietuviškame Reglamento variante yra vartojama „sutarties“ sąvoka) turi būti aiškinama savarankiškai, atsižvelgiant į tikslus ir bendrą Reglamento sistemą, siekiant užtikrinti vienodą šios nuostatos taikymą visose susitariančiosiose valstybėse. Dėl to Reglamento 5 straipsnio 1 punktas negali būti suprantamas kaip darantis nuorodą į kurios nors atitinkamos susitariančiosios valstybės nacionalinę teisę (Europos Bendrijos Teisingumo Teismo 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Frahuil, C‑265/02, Rink. p. I–01543, 22 punktas). Atsižvelgiant į tai, sprendžiant, ar nagrinėjamai bylai taikytinas Reglamento 5 straipsnio 1 punktas, reikia kvalifikuoti byloje nustatytas aplinkybes atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto nuostatas, nepaisant to, ar tokios pat aplinkybės pagal nacionalinę teisę galėtų turėti visai kitą kvalifikacijos rezultatą.

Pažymėtina, kad sąvoka „ieškiniai, kilę iš sutartinių teisinių santykių“ neaiškintina siaurai (Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Engler, C-27/02, Rink. p. I–00481, 48 punktas). Nereikalaujama, kad būtų sudaryta sutartis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinio teismo jurisdikcija, susijusi su sutartiniais santykiais, nustatoma pagal nagrinėjamos prievolės įvykdymo vietą, taikant šią nuostatą būtina nustatyti prievolę (Teisingumo Teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Tacconi, C‑334/00, Rink. p. I‑7357, 22 punktas). Teisingumo Teismas ne vieną kartą išnagrinėtose bylose nusprendė, kad sutartinių santykių sąvoka šios nuostatos prasme netaikoma tokioms situacijoms, kai nėra jokių vienos šalies kitos šalies atžvilgiu laisvai prisiimtų prievolių (Teisingumo Teismo 1992 m. birželio 17 d. Sprendimo Handte, C‑26/91, Rink. p. I‑3967, 15 punktas; nurodyto Tacconi sprendimo 23 punktas ir 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Frahuil, C‑265/02, Rink. p. I–01543, 24 punktas; 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Engler, C-27/02, Rink. p. I–00481, 50 punktas; 2005 m. gegužės 26 d. sprendimo Réunion européenne ir kt., C-77/04, 17 punktas). Kitaip tariant, dalykai, susiję su sutartimi, reiškia savanoriškai prisiimamą privalomojo pobūdžio pareigą. Teisingumo Teismas pripažino, kad laisvai prisiimta vieno asmens kito asmens atžvilgiu teisinė prievolė, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys, sutartinių teisinių santykių atveju preziumuojama kaip Reglamento 5 straipsnio 1 punkte nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės prielaida (nurodyto Sprendimo Engler, 51 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad pagal Reglamento 5 straipsnį valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta sutartinės prievolės vykdymo vietos teismuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis UAB ,,Bleiras“ v. Prancūzijos įmonė TIMA TRANSPORTS, bylos Nr. 3K-3-170/2006). Dėl santykių tarp Europos Sąjungos valstybėse narėse reziduojančių asmenų pažymėtina, kad jurisdikcijos nustatymas pagal prievolės vykdymo vietą taikomas visoms prievolėms, susijusioms su ta pačia sutartimi. Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš sutartinių santykių kylančių bylų jurisdikcija gali būti taikoma ne tik prekių pirkimui-pardavimui bei paslaugų teikimui, bet ir visoms kitoms sutartims. Jeigu nesusitariama kitaip, teikiant paslaugas atitinkamos prievolės vykdymo vieta yra toje valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo ar turėjo būti suteiktos pagal sutartį (Reglamento 5 straipsnio 1 dalies b punktas).

Nagrinėjamu atveju byloje ieškinys paduotas dėl skolos už atsakovui Estijos įmonei OŪ ARSADIS EHITUS priklausančio automobilio pervežimo ir saugojimo paslaugas priteisimo. Ieškinio faktinis pagrindas grindžiamas tuo, kad prievolė atsakovui kilo iš sutarties, prievolės vykdymo šalis – Lietuva. Bylą nagrinėję teismai, nustatydami bylos teismingumą, nepagrįstai taikė trišalės Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių nuostatas bei netaikė, nors turėjo taikyti, Reglamento nuostatas dėl teismingumo. Dėl to priimtos teismų nutartys yra naikintinos dėl teisės normų pažeidimo, nurodyto CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Remdamasi jurisdikcijos klausimus reglamentuojančių teisės normų analize ir nurodytais teisiškai reikšmingais faktais dėl prievolės pobūdžio, teisėjų kolegija sprendžia, kad pateiktas ieškinys priskirtinas Lietuvos teismų jurisdikcijai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacine tvarka peržiūrimų nutarčių išvados nėra teisiškai pagrįstos, dėl to šios nutartys, priimtos jurisdikcijos (teismingumo) klausimu, yra naikintinos (CPK 360 straipsnis), perduodant pirmosios instancijos teismui spręsti kitus ieškinio priėmimo klausimus, šiam tikslui įvertinti CPK 111–114, 135 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus ieškinio turiniui ir formai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 ir 362 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 22 d. nutartį panaikinti bei perduoti Pasvalio rajono apylinkės teismui spręsti iš naujo ieškinio priėmimo klausimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.