Kauno apygardos teismo nutartis

2014-07-10 · Civilinė byla Nr. 2A-1360-260/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-10
Bylos Nr.
2A-1360-260/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-10137-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Raimondas Buzelis
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės
Ieškovas
akcinės bendrovės Lesto
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „Nemuno būstas“, A. M.
Civilinė byla Nr. 2A-1360-260/2014,Proceso Nr. 2-69-3-10137-2013-8,Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 45.5; 50.11.2; 121.14; 121.21;
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-811-947/2014 pagal ieškovės akcinės bendrovės Lesto ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Nemuno būstas“ ir A. M. dėl skolos už elektros energiją priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu (b.l. 3–5, t. I) kreipėsi į teismą prašydama priteisti jai iš atsakovės 2 712,89 Lt skolą už suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 81 Lt žyminį mokestį. Nurodė, kad ji tiekia elektros energiją butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei. Už per laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. tiektą elektros energiją susidarė 2 712,89 Lt skola, kuri priteistina iš atsakovės. Nors su atsakove rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo (tiekimo–vartojimo) sutartis dėl elektros energijos tiekimo šiam butui nebuvo sudaryta, tačiau pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 punkto nuostatas tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nėra sudaryta sutartis arba vartotojo nustatyti neįmanoma, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto savininkas, t. y. atsakovė.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį (b.l. 39–42, t. I) su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nuo 2001 m. rugsėjo 13 d. yra deklaravęs A. M., su kuriuo 2001 m. liepos 2 d. yra sudaryta Kauno miesto savivaldybės bendrabučio nuomos sutartis, pagal kurios 2.2 punktą nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį mokėti nuomos ir komunalinių patarnavimų mokesčius. A. M. vartojant ieškovės tiekiamą elektros energiją, tarp šalių susiklostė prievoliniai elektros energijos tiekimo–vartojimo teisiniai santykiai, todėl būtent A. M. atsiranda pareiga atsiskaityti už tiektą elektros energiją.

Trečiasis asmuo UAB „Nemuno būstas“ atsiliepimu į ieškinį (b.l. 33–34, t. I) prašė ieškovės pareikštą ieškinį tenkinti teismo nuožiūra, nurodė, kad ji apskaičiavo ir paskirstė mokesčius už suvartotą elektros energiją name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ir pateikė apmokėjimui sąskaitas, t. y. savo pareigas vykdė tinkamai, tačiau atsakovė ginčo laikotarpiu vengė tinkamai mokėti už suvartotą elektros energiją.

Dublike (b.l. 58–60, t. I) ieškovė nurodė, kad pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, kadangi faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti.

Atsiliepimas

Atsakovėtriplike (b.l. 66–69, t. I) nurodė, kad palaiko atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, o su ieškovės dublike nurodytais argumentais nesutinka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu (b.l. 115–118, t. I) ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 2 712,89 Lt skolą už suvartotą elektros energiją laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas už priteistą 2 712,89 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013 m. liepos 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 81 Lt žyminį mokestį. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. ieškovė butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei, tiekė elektros energiją. Teismas nustatė, kad 2001 m. liepos 2 d. Kauno miesto savivaldybė su A. M. sudarė Kauno miesto savivaldybės bendrabučio nuomos sutartį, pagal kurią A. M. įsipareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka mokėti ne tik gyvenamosios patalpos nuomos mokestį, bet ir komunalinių paslaugų mokesčius. Teismas, spręsdamas klausimą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikė specialiąsias elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančias normas. Teismas nurodė, kad skolos susidarymo laikotarpiu galiojo tiek Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, tiek ir šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos elektros energijos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. Teismas byloje rėmėsi nuo 2010 m. vasario 19 d. galiojančiomis taisyklėmis, tačiau pažymėjo, kad analogiškos nuostatos galiojo ir anksčiau patvirtintose taisyklėse. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė ir buto nuomininkas nebuvo sudarę rašytinės sutarties dėl elektros energijos tiekimo, remdamasis pirmiau paminėtų taisyklių 97 punktu nurodė, kad atsakovės, kaip buto savininkės, subsidiarios atsakomybės klausimas nekyla. Teismas nepagrįstais laikė atsakovės argumentus, kad tarp ieškovės ir nuomininko sutartis dėl elektros energijos tiekimo buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, kadangi byloje nėra rašytinio atsakovės sutikimo dėl tokios sutarties sudarymo, kaip kad yra numatyta taisyklių 18 punkte. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, nurodė, kad nuomininko ir elektros energijos tiekėjo santykiai gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis teismas pripažino, kad būtent atsakovei kyla prievolė sumokėti ieškovei už suvartotą elektros energiją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b.l. 128–134, t. I) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Savivaldybė, sudarydama nuomos sutartį, veikė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas, ir aptarė atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką – nuomos sutarties 2.2 punkte yra nurodyta nuomininko pareiga mokėti mokesčius už suteiktas komunalines paslaugas. Analogiška nuomininko pareiga yra įtvirtinta ir CK 6.584 straipsnyje. Šalių veiksmai rodo, kad tarp ieškovės ir savivaldybės bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų nuomininko buvo susiklostę prievoliniai teisiniai (elektros energijos tiekimo–vartojimo) santykiai, todėl būtent tarp ieškovės ir patalpų nuomininko, o ne tarp ieškovės ir atsakovės konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta sutartis. Teismas nepagrįstai atsakovės nurodytą argumentą dėl konkliudentiniais veiksmais tarp ieškovės ir nuomininko sudarytos sutarties atmetė remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 ir nepagrįstai teigdamas, kad tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo prievoliniai teisiniai santykiai gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties.Teismo argumentas, jog byloje nėra raštiško buto savininkės sutikimo dėl rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo kaip tai numatyta taisyklių 18 punkte, prieštarauja CK 6.384 straipsnio 1 daliai, reglamentuojančiai tokio pobūdžio sutarties sudarymą ne tik rašytine forma, bet ir konkliudentiniais veiksmais bei byloje esantiems įrodymams, kad atsakovė ne tik kad sutiko, jog trečiasis asmuo atsiskaitytų su ieškove, bet tai įtvirtino kaip trečiojo asmens pareigą nuomos sutartyje (2.2 punktas), su kuria trečiasis asmuo sutiko pasirašydamas nuomos sutartį.Teismas nepagrįstai rėmėsi taisyklių 97 (atitinkančiu 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų taisyklių 84 punktą) punktu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I143-6/2013 pripažino, kad taisyklių 84 punktas prieštaravo CK 6.245 straipsnio 5 daliai. Teismas nurodė, kad savininko rašytinis sutikimas, kad nuomininkas sudarytų sutartį, pats savaime nereiškia, jog savininkas išreiškė valią prisiimti subsidiarią atsakomybę už nuomininką dėl elektros pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo.Teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1145-603/2013 esantį išaiškinimą, kad statinio ar jo dalies (objekto) savininkui suteikiant statinį ar jo dalį (objektą) valdyti ir naudotis tretiesiems asmenims, svarbu atitinkamai modifikuoti statinio ar jo dalies (objekto) energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros teisinius santykius, priešingai veikdamas savininkas turi prisiimti su tuo susijusią riziką. Atsakovės statinio energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros teisiniai santykiai buvo modifikuoti teisės aktų nustatyta tvarka.Įmokų, už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo metodika yra specialioji atsiskaitymo už elektros energiją norma ir socialinio būsto nuomininkams nei įstatymas, nei inžinerinė įranga neleidžia sudaryti su ieškove kitokių sutarčių dėl elektros tiekimo, todėl taisyklių 18 punktas nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas. Todėl teismo reikalavimas raštiško buto savininkės sutikimo dėl rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo yra teisiškai nepagrįstas.Savivaldybei, kaip valstybinio turto savininkei, teisės aktais nėra suteikta teisė ne tik nekomerciniais pagrindais suteikti socialinį būstą, bet ir mokėti už socialinio būsto nuomininkų naudojamas komunalines paslaugas, nes tai būtų atskirų asmenų, bet ne visuomenės poreikių tenkinimas, tai pažeistų visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo principus.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 140–146, t. I) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad aplinkybė, jog socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo, t. y. savivaldybės vykdomos priskirtosios funkcijos formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose teisiniuose santykiuose ir savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą šios funkcijos vykdymą bei neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, kadangi tai prieštarautų ne tik teisės aktų nuostatoms, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams. Savivaldybės pareiga apmokėti skolą kyla iš savivaldybės pareigos kontroliuoti, kad jos patalpų nuomininkai sudarytų rašytines sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais, nevykdymo ir jokių sankcijų, jų nesudarius netaikymo. Atsakovė, atitinkamai nemodifikavusi energijos pirkimo–pardavimo teisinių santykių, nesielgė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas, todėl turi prisiimti su tuo susijusią riziką. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad turi mokėti už socialinio būsto nuomininko komunalines paslaugas, kadangi ją ir nuomininką sieja prievoliniai santykiai, įforminti nuomos sutartimi, todėl savivaldybė turi regreso teisę priteistą skolą išsiieškoti iš nuomininko.Nuomos sutarties tarp savininko ir nuomininko sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos teikėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 yra suformuota naujausia, aktuali šiai bylai praktika, kurioje išaiškinta, jog pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas. Atsakovė, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi naujausia suformuota kasacinio teismo praktika, nepateikė aiškių ir racionalių argumentų, pagrindžiančių būtinumą nukrypti nuo kasacinio teismo suformuoto precedento.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės AB Lesto ieškinys atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims UAB „Nemuno būstas“ ir A. M. dėl skolos už elektros energiją priteisimo, yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, kai faktinis elektros vartotojas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomininkas.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovė tiekia elektros energiją bendrabučio tipo butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso apeliantei (b.l. 9–12, t. I). Per laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. nurodytam butui tiektą elektros energiją susidarė 2 712,89 Lt skola (b.l. 9–10, t. I). Nurodytas butas 2001 m. liepos 2 d. Kauno miesto savivaldybės bendrabučio nuomos sutartimi (b.l. 46, t. I) išnuomotas nuolatinai naudotis trečiajam asmeniui A. M., kuris šiame bute gyvenamąją vietą yra deklaravęsnuo 2001 m. rugsėjo 13 d. (b.l. 45, t. I). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2012 m. balandžio 5 d. surašant gyvenamosios patalpos apžiūros aktą (b.l. 47, t. I) butą pridavė trečiasis asmuo A. M.. Pagal apeliantės ir trečiojo asmens sudarytą bendrabučio nuomos sutartį (b.l. 46, t. I) nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti nuomos ir komunalinių patarnavimų mokesčius (sutarties 2.2 punktas). Rašytinė sutartis dėl elektros energijos nurodytam butui tiekimo nebuvo sudaryta nei su buto savininke, nei su nuomininku.

Sprendžiant ginčus dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją taikytinos ne tik bendrosios CK normos, reglamentuojančios energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, bet ir specialiosios teisės normos, reglamentuojančios elektros energijos tiekimo santykius, t. y. Elektros energetikos įstatymas ir Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. Nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. skolos už suvartotą elektros energiją susidarymo laikotarpiu, galiojo tiek Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, tiek ir šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiuo metu galiojančių taisyklių nuostatomisnurodęs, kad analogiškos ginčo nagrinėjimui aktualios nuostatos buvo įtvirtintosir prieš tai galiojusiose taisyklėse. Kadangi apeliaciniame skunde keliamasklausimas tik dėl šiuo metu galiojančių taisyklių nuostatų tinkamo taikymo, apeliacinės instancijosteismas dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių nuostatų nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju pareiga atsiskaityti už suvartotą elektros energiją tenka ne daugiabučio gyvenamojo namo buto nuomininkui, bet apeliantei, kaip buto savininkei, rėmėsi Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 18 punkto, 96 punkto nuostatomis, o taip pat kasacinio teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 suformuota praktika, kad tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiai gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Nagrinėjamu atveju daugiabučio gyvenamojo namo buto nuomininkas ir ieškovė nebuvo sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, todėl teismas, nepagrįstu laikydamas apeliantės atsiliepime į ieškinį nurodytą argumentą, kad prievoliniai teisiniai santykiai tarp ieškovės ir nuomininko atsirado konkliudentinių veiksmų pagrindu buto nuomininkui faktiškai vartojant ieškovėstiekiamą elektros energiją, pripažino apeliantės pareigą atlyginti ieškovei už jai nuosavybėsteise priklausančiam butui patiektą elektros energiją. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi nagrinėjamoje byloje šalių veiksmai rodo, kad tarp ieškovės ir savivaldybės bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų nuomininko buvo susiklostę prievoliniai teisiniai (elektros energijos tiekimo–vartojimo) santykiai, todėl būtent tarp ieškovės ir patalpų nuomininko, o ne tarp ieškovės ir atsakovės konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta sutartis.Šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 punktas numato, jog tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Kaip jau buvo nurodyta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta nei su apeliante, kaip buto savininke, nei su trečiuoju asmeniu, kaip buto nuomininku, ir ginčo dėl šių nustatytų faktinių bylos aplinkybių byloje nekilo. Specialiosios teisės normos aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina patalpų savininko pareigą, nesant sudarytos rašytinės sutarties, atsiskaityti už patiektą elektros energiją į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas. Minėtų taisyklių 18 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Nurodyta norma leidžia spręsti, kad daugiabučio gyvenamojo namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau kasacinis teismas, vertindamas pirmiau paminėtą nuostatą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties kaip viešosios sutarties teisinio reguliavimo kontekste, yra pažymėjęs, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013). Apeliaciniame skundeteigiama, kad šia kasacinio teismo nutartimi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi nepagrįstai, tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra jokio pagrindo sutikti. Apeliantė nenurodė jokių argumentų, kodėl nagrinėjamu atveju nebūtų galima remtis šioje nutartyje kasacinio teismo suformuota praktika, todėl tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, kad šia kasacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju negali būti remiamasi. Aiškindamas Taisyklių 96 punktą kartu su 18 punktu, kasacinis teismas pažymėjo, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė, nuomininkui galinti pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku būtų sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014). Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog buto nuomininkas ir elektros energijos tiekėja, t. y. ieškovė nebuvo sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tai remiantis nustatytu teisiniu reglamentavimu pripažintina, kad, nepaisant to, kas naudojasi patalpomis, kurioms tiekiama elektros energija, pareiga atsiskaityti su elektros energijos tiekėju nagrinėjamu atveju tenka patalpų savininkui, t. y. apeliantei, kuri laikytina elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi. Tačiau toks išaiškinimas nereiškia, kad rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nesudaręs nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją – ši jo pareiga išlieka ir gali kilti iš nuomos sutarties bei nuomos santykių, bet ne elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių. Nurodytas aiškinimas, priešingai nei teigia apeliantė, neprieštarauja CK 6.584 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta nuomotojo pareiga mokėti mokesčius už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją komunalines paslaugas, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, atskirai nuo buto nuompinigių. Be to, nuomininko pareiga sumokėti komunalinių patarnavimų mokesčius įtvirtinta ir apeliantės su nuomininku sudarytoje Kauno miesto savivaldybės bendrabučio nuomos sutartyje (sutarties 2.2 punktas), todėl apeliantė turi teisę buto nuomininkui pareikšti reikalavimą dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodytais argumentais,sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nepaisant to, kas naudojasi objektui tiekiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas, kuris ir privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju, todėl pagrįstai tenkino ieškovės pareikštą ieškinį apeliantei, kaip būsto savininkei, dėl skolos už suvartotą elektros energiją priteisimo.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui byloje, nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 185 str., 263 str.), jį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas Raimondas Buzelis