Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

7. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. P. gynėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl nuteistojo kaltės seksualiai prievartavus nepilnametį nukentėjusįjį P. V. ir pasikėsinus seksualiai prievartauti nepilnametį nukentėjusįjį K. J.. Apeliacinis skundas dėl šių veikų grindžiamas tokiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, savo išvadas grindė vien tik nepilnamečių nukentėjusiųjų bei jų aplinkos žmonių nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, nepagrįstai atmesdamas nuteistojo A. P. parodymus; 2) teismas padarė bylos įrodymų visumos neatitinkančią išvadą, kad nuteistasis žinojo/suvokė apie nukentėjusiųjų nepilnametystę – jis nežinojo, kad įvykio metu nukentėjusiesiems buvo po 15 metų, o iš jų išvaizdos ir bendravimo laikyti juos nepilnamečiais nebuvo pagrindo; 3) nepagrįsta teismo išvada, kad abu nukentėjusieji buvo apsvaiginti prieš jų valią ir taip iš jų buvo atimta galimybė priešintis. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį A. P. kaltu, savo išvadas motyvavo ne tik nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymais bei kitais jį kaltinančiais įrodymais – teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir paties nuteistojo parodymus, visų liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina jų visuma. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams bei išvadoms, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

9. BK 150 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas seksualiai prievartavo nepilnametį asmenį. Pagal teismų praktiką šioje byloje aktualus lytinės aistros tenkinamas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014, 2K-116-942/2016).

10. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad 2020 m. vasaros – rudens laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, nuo vakaro nepilnamečiai P. V. ir K. J. laiką leido nuteistojo A. P. bute. Bute nukentėjusieji buvo apsvaigę (nuteistojo teigimu, jie pas jį atėjo jau prisirūkę „chimkės“; nukentėjusiųjų teigimu, jie bute vartojo nuteistojo jiems duotas „bombas“ (amfetamino, susukto į tualetinį popierių) bei vandens ir degtinės). P. V. iš nuteistojo buto išėjo kitą dieną apie 10 val., o K. J. – apie 12 val. Apeliaciniame skunde gynėja nesutinka su tuo, kad nukentėjusiesiems ir nuteistajam leidžiant laiką kartu bute, nuteistasis tikslingai apsvaigino nukentėjusiuosius tiksliai nenustatyta narkotine ar psichotropine medžiaga bei degtine, po to rankomis ir liežuviu lietė P. V. lytinį organą ir rankomis lietė K. J. lytinį organą, tačiau pastarasis tam paprieštaravo ir nuteistąjį nuo savęs atstūmė. Nuteistasis A. P. iš esmės viso proceso metu tai neigė. Pasak jo, vaikų jis neapsvaigino, jie į jo butą jau atėjo būdami apsvaigę (nuo „chimkės“), bei su vaikais jis bute jokių seksualinio pobūdžio veiksmų neatliko, jų nelietė. Pasak nuteistojo, nukentėjusieji jį apkalba vien todėl, kad tikisi pasipelnyti melagingai jį apkaltindami. Tačiau, viena vertus, tai tėra tik nuteistojo A. P. versija, kurios niekas nepatvirtina – po šio įvykio iki 2021 m. vasario mėnesio, kuomet nuteistasis buvo sulaikytas dėl kitų veikų, nukentėjusieji jam nepareiškė jokių turtinių pretenzijų, kurias būtų galima įvertinti kaip jų siekį pasipelnyti. Tokių duomenų byloje nėra. Antra vertus, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą – pripažino, jog A. P., atimdamas nukentėjusiajam P. V. galimybę priešintis, tenkino savo lytinę aistrą prieš šio valią kitokio fizinio sąlyčio būdu bei pasikėsino tą patį padaryti su nukentėjusiuoju K. J., tačiau šios veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – nukentėjusysis sugebėjo tam paprieštarauti, pasipriešinti ir jį nuo savęs atstūmė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent šios faktinės aplinkybės byloje yra įrodytos ne tik nepilnamečių nukentėjusiųjų P. V. ir K. J. parodymais, tačiau ir liudytojų R. R., I. J., K. R., R. P. parodymais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų išvadomis, garso įrašu bei kitais teismo nuosprendyje išdėstytais bylos įrodymais.

11. Teismų praktikoje jau yra senokai suformuluotos ir nusistovėjusios kai kurios nuostatos seksualinio pobūdžio baudžiamosiose bylose. O būtent, seksualinės prievartos prieš nepilnamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nepilnamečiu ir kuriems jis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio nepilnamečio parodymai. Nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai nepilnamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko. Nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti nepilnamečio nukentėjusiojo parodymais.

12. Nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių iš esmės buvo nuoseklūs ir išliko nepakitę, juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Apklaustas tyrėjos, nepilnametis nukentėjusysis K. J. parodė, kad tą dieną su P. V. norėjo išbandyti kažką naujo, t. y. pabandyti kokių nors naujų narkotinių medžiagų. Iki tol vieną kartą buvo bandęs rūkyti „žolę“. P. V. jo paklausė, ar jis nori pamėginti „gaidžio“, t. y. amfetamino. Jis sutiko. Iš P. V. žinojo, kad yra žmogus, vardu A., kuris pardavinėja šią medžiagą. Abu su P. V. savo mamoms pasakė, kad miegos vienas pas kitą, ir vakare pėsčiomis nuėjo pas A. P.. A. P. bute, kambaryje, iš pradžių jie visi trys bendravo, kas ir ką veikia, kaip sekasi. Po to A. P. išėjo iš kambario ir nuėjo į virtuvę, kur iš spintelės jis paėmė lėkštę su baltos spalvos milteliais. Taip pat lėkštėje buvo keli didesni gabalėliai, kuriuos A. P. sutrupino ant virtuvės stalo. Tuo metu P. V. stovėjo šalia. A. P. paklausė, kaip jie nori suvartoti amfetaminą. A. P. paaiškino, kad galima pasidaryti „bombas“, t. y. amfetaminą susmulkinti, tada suberti į tualetinio popieriaus juostelę, tą juostelę susukti, užspausti viršuje, kad neišbyrėtų, ir įsidėjus į burną užgerti. Tada trise jie suvartojo po vieną tokią „bombą“. Praėjus kuriam laikui, gal po pusvalandžio, valandos ar pusantros, jis nieko nejuto, jam nebuvo jokio poveikio. Ar tuo metu P. V. ką nors jautė – nežino, pastarasis tiesiog sėdėjo. A. P. paklausė, ar galima suvartoti dar. Tada A. P. pasakė, kad po antros „bombos“ geriau „išsinešiosi“ (apsvaigsi), ir vėl padarė tris „bombas“. Jas vėl trise suvartojo, tik šį kartą užsigėrė ne vandeniu, o degtine, kurią taip pat pasiūlė A. P.. Šįkart poveikis buvo – atsirado didesnis budrumas ir pradėjo svaigti galva. A. P. leidus, jis pasinaudojo jo nešiojamuoju kompiuteriu, prisijungė prie „Facebook“. Jam pasitikrinus savo „Facebook“ paskyrą, atsisuko ir pamatė, kad A. P., gulėdamas ant lovos, per savo mobiliojo ryšio telefoną žiūri pornografiją bei masturbuojasi. Tuo metu P. V. sėdėjo šalia jo (K. J.) ir kalbėjo. Nuo suvartoto amfetamino jį pradėjo pykinti ir jis nuėjo į tualetą išsivemti. Tualete užtruko, vėmė ilgai. Po kokių 20 minučių jam grįžus į kambarį, pamatė, kad P. V. guli ant tos pačios lovos, kur gulėjo A. P., ir jam A. P. čiulpia lytinį organą. A. P., pamatęs, kad jis grįžo iš tualeto, atsitraukė nuo P. V. ir atsigulė šalia. Tuo metu A. P. buvo su drabužiais, kaip ir P. V.. Nepastebėjo, ar jų abiejų lytiniai organai buvo apnuoginti, nes nebekreipė dėmesio, apsimetė, kad nieko nemato ir vėl sėdo prie kompiuterio. Po kurio laiko jį vėl supykino, nuėjo išsivemti. Grįžęs į kambarį, vėl pamatė, kad A. P. čiulpia P. V. lytinį organą, bet tada jis nuo P. V. nebeatsitraukė. Po kelių akimirkų P. V. jam (K. J.) pasiūlė atsigulti, kad praeitų visas pykinimas, ir jis atsigulė ant tos pačios lovos krašto, ant kurios gulėjo P. V. su A. P.. Jam atsigulus, P. V. taip pat nuėjo į tualetą. Po kelių minučių A. P. pradėjo jam graibyti lytinius organus, atsegė kelnes ir lenkėsi link jo daryti tą patį, ką ir P. V., bet jis jį atitraukė nuo savęs, sakydamas: „ne ne ne“. A. P., kad leistų jam čiulpti jo lytinį organą, jį įkalbinėjo, sakydamas „davaj, pamatysi koks kaifas“, bet jis (K. J.) sakė „ne“ ir jį vėl atstūmė. Kad A. P. lindo prie jo, P. V. nematė, tik vėliau jam pasakė. Grįžus P. V. iš tualeto, maždaug po pusvalandžio A. P. vėl pasiūlė pavartoti amfetamino, tačiau tą kartą P. V. jau nebevartojo, o jis (K. J.) sutraukė psichotropinę medžiagą per nosį. P. V. pas A. P. pabuvo iki kokios 10 val. ryto, o jis dar kelias valandas buvo likęs su A. P.. Tuomet šis vėl kabinėjosi prie jo, bandė lįsti, bet jis jį vėl atstūmė ir šis daugiau nebeįkalbinėjo (4 t., b. l. 118-123). Šiuos parodymus nukentėjusysis K. J. iš esmės patvirtino ir apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tik šios apklausos metu jis parodė, kad tai P. V. pasiūlė išbandyti kažką naujo ir nueiti pas A. P., kad trečią kartą amfetaminą per nosį jis suvartojo tada, kai P. V. nuėjo į tualetą išsivemti, kad P. V. amfetaminą vartojo 2 kartus, t. y. kai jis (K. J.) vartojo šią medžiagą pirmą ir trečią kartą (4 t., b. l. 132-138).

13. Šiuos nepilnamečio nukentėjusiojo K. J. parodymus patvirtina ir nepilnamečio nukentėjusiojo P. V. parodymai tiek tyrimo metu, tiek teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pasak P. V., jis A. P. pažinojo iš anksčiau. 2020 m. rugsėjį pas A. P. buvo kartu su K. J.. Tada A. P. jiems padavė „bombas“, kiekvienam po tris. Po jų buvo negera, K. J. vėmė. Tuo metu A. P. lindo prie jo (P. V.), t. y. nurengė, čiulpė lytinį organą. Mano, kad K. J. matė, ką A. P. darė su juo. Pas A. P. buvo iki ryto. Ryte išėjo, o K. J. dar liko. Haliucinacijos po tiek amfetamino praėjo tik po kelių dienų. Apie visa tai telefonu yra kalbėjęs su buvusia psichologe E. (E. T.), kuri sakė, kad jam padės (3 t., b. l. 23-28). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis davė iš esmės tapačius parodymus, juos tik papildęs, jog įvykis galėjo būti 2020 m. vasarą, kad tą vakarą su K. J. suvartojo po 3-4 „bombas“, kad jis A. P. bute nevėmė, kad tuo metu, kai A. P. prie jo pradėjo lįsti, K. J. buvo išėjęs parūkyti. Taip pat šios apklausos metu P. V. savo parodymus patikslino ir reikšmingomis detalėmis, kad K. J. beveik viską matė, ką A. P. su juo darė, nes sėdėjo prie kompiuterio, kuris stovėjo prie pat lovos. K. J. jam taip pat pasakojo, jog A. P. bandė lįsti ir prie jo (3 t., b. l. 64-70). Taip pat apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, matant, kad P. V. yra sunku kalbėti apie įvykį A. P. bute, jam buvo pasiūlyta savo parodymus išdėstyti raštu. Raštu nepilnametis nukentėjusysis P. V. nurodė tokias aplinkybes (teismo pastaba – kalba netaisyta): „jis pradejo listi ir glostinetis ir pradejo listi prie pempelio aš jam nieko negalejau padaryti nes buvau per daug apsinarkašines pradejo čiulpti as jam sakau nelysk o jis vis tiek lindo“ (3 t., b. l. 70).

14. Taigi, kaip matyti iš nepilnamečių nukentėjusiųjų P. V. ir K. J. apklausų pas tyrėją ir ikiteisminio tyrimo teisėją turinio, jų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa. Jie davė pakankamai išsamius ir kategoriškus parodymus apie konkrečius A. P. atliktus seksualinės prievartos veiksmus, t. y. apie P. V. lytinio organo lietimą rankomis bei liežuviu, K. J. lytinio organo lietimą rankomis per drabužius. Tiesa, matyti, kad K. J. parodymai yra kiek detalesni nei P. V.. Jų parodymuose esama ir nežymių neatitikimų dėl to, kiek kartų jie svaiginosi, dėl chronologinės įvykių eigos, laiko. Tačiau, atsižvelgiant į nagrinėjamų seksualinių veiksmų pobūdį bei padarytų veikų aplinkybes, šie netikslumai nėra esminiai ir tai paaiškinama dėl nukentėjusiųjų amžiaus ir jų būsenos įvykio metu, t. y. apsvaigimo, bei po to – gėdos jausmo, sumišimo, nenoro įvykį prisiminti (ypač P. V. atveju). Be kita ko, kaip jau minėta, tokio asmens parodymai, priešingai nei suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų atveju, vertinami jiems taikant mažesnį nuoseklumo ir detalumo kriterijų, ypač kai juos duoda asmuo, kuris nuo nusikalstamos veikos nukentėjo būdamas nepilnametis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymai yra nepatikimi, prieštaraujantys teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.

15. Tokias išvadas teisėjų kolegija daro įvertinusi ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose nurodytas aplinkybes, susijusias su nepilnamečių nukentėjusiųjų psichikos būkle, jų gebėjimu tinkamai atpasakoti baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes ir kt. Iš šių ekspertizės aktų matyti, kad P. V. ir K. J. nenustatytas nei polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumą. Jiems nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių jie negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių (kas kur ką darė, gali nurodyti apytikslį įvykių laiką), jų įsiminti ir atgaminti apklausų metu. Dėl P. V. ekspertizės akte nurodyta, kad klausimai apie kaltininką ir jo elgesį sukelia jam įtampą ir erzulį, dėl ko pokalbyje su eksperte jis yra atsiribojęs ir išsiblaškęs, o tai savo ruožtu apsunkina jo bendradarbiavimą su specialistais, plačiau ir detaliau nurodant įvykių aplinkybes. Detalesnį aplinkybių atgaminimą gali sunkinti ir galimai nusikalstamos veikos metu buvęs nukentėjusiojo apsvaigimas (apsunkina pažintinę veiklą – dėmesį, atmintį). Dėl K. J. nurodyta, kad ekspertizės metu jis pakartoja anksčiau duotų savo parodymų esmę, tačiau detalesnį aplinkybių atgaminimą (pavyzdžiui, kas tiksliai po ko ėjo) gali sunkinti galimai nusikalstamos veikos metu buvęs jo apsvaigimas (apsunkina pažintinę veiklą – dėmesį, atmintį). Nepaisant to, ekspertizės aktuose nurodyta, kad nenustatytos priežastys (tarp jų – ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti bei remtis P. V. ir K. J. nurodytomis esminėmis bylai reikšmingomis aplinkybėmis (3 t., b. l. 139-150; 4 t., b. l. 187-195). Tokios išvados teisėjų kolegijai taip pat jokių abejonių nekelia.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje esančių liudytojų parodymų ir kitų įrodymų taip pat galima spręsti, kad apklausų metu nukentėjusieji nemelavo. Liudytoja R. R. parodė, kad vieną kartą, kaip vėliau paaiškėjo – būtent po įvykio nuteistojo bute, sūnus į namus sugrįžo keistai atrodantis, bet nuo jo alkoholio kvapo ji nejuto. Tada sūnus jai prisipažino, kad vartojo narkotines medžiagas. Dėl sūnaus apsvaigimo ji niekur nesikreipė. Po to iš policijos ji sužinojo, kad jos sūnus galimai buvo lytiškai išnaudojamas. Apie tai kalbėjo su sūnumi, tačiau jis smulkiai jai visko nepasakojo, nes jautė gėdą dėl to, kas nutiko. Sūnus jai išsipasakojo tik po apklausos teisme. Tada jis jai prisipažino, kad A. P. jį apsvaigino narkotinėmis medžiagomis. Sūnus lyg sakė, kad jam į gėrimą buvo įpilta narkotinių medžiagų ir jis apsvaigo, o jam gulint ant lovos, A. P. čiulpė jo lytinį organą. Tuo metu kambaryje buvo ir K. J.. Kiek suprato iš sūnaus pasakojimo, K. J. sėdėjo prie kompiuterio ir žaidė. Sūnus sakė, jog nesutiko, kad A. P. juo seksualiai pasinaudotų, tačiau buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir negalėjo priešintis. Ji savo brolio (K. R.) paprašė, kad jis pakalbėtų su P. ir jo dar paklausinėtų apie įvykį. K. R. sūnus pasipasakojo daugiau.

17. Liudytojas K. R. patvirtino, kad iš sesers R. R. sužinojo, jog jo sūnėnas P. V. galimai buvo lytiškai išnaudotas. Su sūnėnu P. susitiko po kažkurio laiko ir R. R. prašymu jį kalbino dėl šių aplinkybių. Iš pradžių P. nenorėjo kalbėti, nusukdavo akis. Paskui sakė, kad jam davė paragauti narkotikų. Klausė sūnėno, ar prie jo „lindo“. P. nusisukdavo ir nenorėjo pasakoti, sakė, kad jaučiasi nepatogiai, nenori kalbėti. Vėliau prakalbino ir sūnėnas jam pasakė, kad graibė jį ir lietė, kad su rankomis lietė jį žemiau juosmens, prie užpakalio. O ar lietė lytinį organą – sūnėnas nepasakė. Sūnėnas pasakojo, kad tai vyko nuteistojo namuose, kad kartu buvo draugas K. Kad buvo lytiškai išnaudojamas, P. V. papasakojo ir dar vienam jam artimam asmeniui – E. T., kurią nukentėjusysis įvardino kaip buvusią psichologę. Apie tai parodė liudytoja R. P.. Ji parodė, kad su ja, kaip policijos pareigūne, telefonu susisiekė E. T. bei jai perdavė informaciją, kad vienas vyriškis galimai išnaudoja nepilnametį vaiką dėl prostitucijos ir dėl narkotinių medžiagų. Taip pat liudytojai E. T. atsiuntė pokalbio su P. V. garso įrašą. Vėliau E. T. atsisakė bendrauti su pareigūnais, nurodydama, kad pati turi rūpesčių, ji perdavė visą jai žinomą informaciją, bijo dėl savo šeimos. Liudytojos R. P. pateiktas minėtas garso įrašas patvirtina nukentėjusiojo P. V. parodymų nuoseklumą apie prieš jį A. P. atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus. Iš garso įrašo apžiūros protokolo matyti, jog P. V. pasakojo, kad A. P. jo prašė daryti tai, ko jis nenorėjo, kad jo prašė „duoti jam pačiulpti“, kad A. P. viską darė „naglai“, kad jis A. P. bijojo ir bijo iki šiol (5 t., b. l. 94-98).

18. Iš bylos taip pat matyti, kad nepilnametis nukentėjusysis K. J. apie prieš jį ir P. V. panaudotą seksualinę prievartą bei pasikėsinimą tai padaryti papasakojo ir savo mamai I. J.. Ji parodė, kad jos sūnus K. J. į namus grįžo apsvaigęs. Sūnus jai prisipažino, kad vartojo narkotikus, kad suaugęs vyras padarė „bombą“, t. y. narkotines medžiagas įvyniojo į tualetinį popierių, ir visa tai įdėjo jam į alų. Tada kitų aplinkybių sūnus jai nepasakojo. Sūnaus primygtiniu prašymu, jo pas gydytojus nevežė. Vėliau sūnus jai papasakojo daugiau įvykio aplinkybių. Jis jai pasakė, kad du kartus gėrė tas „bombas“, o trečią kartą traukė narkotines medžiagas per nosį. Kartu su juo buvo ir P. V.. Pastarasis gulėjo lovoje. Kai K. J. grįžo iš tualeto, pamatė, kad A. P. čiulpia P. V. lytinį organą. Po to A. P. bandė liesti jos sūnaus lytinį organą, nespėjo jam numauti kelnių, nes K. jį atstūmė.

19. Taigi, nepilnamečiai nukentėjusieji P. V. ir K. J. visiems paminėtiems liudytojams, nors ir skirtingu metu, bet iš esmės analogiškai pasakojo apie prieš įvykį A. P. bute ir nuteistojo su jais atliktus veiksmus – jų „vaišinimą“ nenustatytomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis siekiant juos apsvaiginti ir vėliau sekusius seksualinio pobūdžio veiksmus su jais, pasinaudojus jų apsvaigimu. Anksčiau aptarti minėtų liudytojų parodymai leidžia teigti, kad P. V. ir J. J. aplinkybių neišsigalvojo, apie jas nemelavo, pasakojo tiesą. Tai, kaip minėta, nurodoma ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose. Vien tai, kad nukentėjusieji savo motinoms iš pradžių nepapasakojo apie A. P. seksualinio pobūdžio veiksmus ir kad apie nuteistojo veiksmus papasakojo pakankamai lakoniškai ir siaurai, niekaip nemenkina jų parodymų patikimumo – suprantama, kad penkiolikmečiams buvo tiesiog gėda ir nepaprasta net ir labai artimiems žmonėms atskleisti pakankamai intymias įvykio aplinkybes. Jau minėta, kad pagal teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą klausimai apie kaltininką ir jo elgesį sukelia P. V. įtampą ir erzulį, dėl ko pokalbyje su eksperte jis yra atsiribojęs ir išsiblaškęs, o tai savo ruožtu apsunkina jo bendradarbiavimą su specialistais, plačiau ir detaliau nurodant įvykių aplinkybes. Taigi, neabejotina, kad nepilnamečiai nukentėjusieji tiek savo šeimos nariams, tiek pašaliniams asmenims pasakodami apie prieš juos A. P. panaudotus seksualinio pobūdžio veiksmus jautė tiek gėdos, tiek ir kaltės jausmą. Tokia jų reakcija pasakojant apie A. P. prieš juos atliktus veiksmus yra adekvati (jie nerimauja, gėdijasi, vengia šios temos).

20. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, t. y. nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymus palyginus su kitais bylos įrodymais (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų išvadomis, garso įrašu), darytina išvada, kad nukentėjusieji viso proceso metu iš esmės nuosekliai ir kategoriškai teigė, jog A. P. rankomis bei liežuviu lietė P. V. lytinį organą bei vėliau bandė tą patį padaryti K. J. (per drabužius rankomis liesdamas pastarojo lytinį organą, atsegdamas jam kelnes), tačiau jis paprieštaravo ir jį atstūmė. Jų parodymai dėl šių faktų ir įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, juos patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme apklaustų ir anksčiau aptartų liudytojų parodymai, kuriems apie įvykį skirtingu metu iš esmės analogiškai papasakojo patys nukentėjusieji ir, kurie taip pat nuoseklūs bei detalūs, sutapo tarpusavyje ir atitiko kitus įrodymus. Taigi, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. P. savo bute tenkino lytinę aistrą su P. V. kitokio fizinio sąlyčio būdu bei pasikėsino tai padaryti su K. J., tačiau pastarasis tam aktyviau pasipriešino.

21. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių, kad A. P. puikiai suprato, jog tenkino lytinę aistrą bei pasikėsino tai padaryti su nukentėjusiais, kurie įvykio metu buvo nepilnamečiai. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad patys nukentėjusieji nuteistajam pasakė kiek jiems yra metų, ar kad jis žinojo jų tikslų amžių. Tačiau, baudžiamosiose bylose retai kada būna, kad kaltininkai prieš padarydami nusikalstamą veiką, pasitikrina nukentėjusiojo amžių ir tuomet jau elgiasi atitinkamai. Dažniausiai, net ir gerai žinodamas, jog nukentėjusysis yra mažametis ar nepilnametis, kaltininkas visokiais įmanomas būdais stengiasi tai neigti, nes įprastai veika, padaryta prieš tokius nukentėjusiuosius, yra sunkesnė ir pavojingesnė, už tokią veiką baudžiama griežčiau. Todėl, kaltininko parodymai apie nukentėjusiojo asmens amžių yra tik vienas iš galimų įrodymų. Dažniausiai apie tai, ar kaltininkui buvo numanomas ar tiksliai žinomas nukentėjusiojo asmens amžius, sprendžiama iš kitų bylos duomenų. Taip yra ir šioje baudžiamojoje byloje. Visų pirma, iš bylos matyti, kad nukentėjusiojo K. J. parodymai apie tai, kad A. P. žinojo P. V. amžių, yra pernelyg lakoniški bei neišsamūs. Nukentėjusysis P. V. to taip pat nepatvirtino. K. J. A. P. įvykio metu matė iš viso pirmą kartą. Pagal liudytojos R. R. parodymus bei Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, išvadą P. V. yra aukšto ūgio ir atrodo kiek vyresnis, nei jo biologinio amžiaus jaunuoliai. Tačiau, kita vertus, nei minėtos liudytojos parodymai, nei kiti bylos įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad P. V. atrodo kaip pilnametis. Pagal paties nuteistojo A. P. parodymus jis, dar gyvendamas (duomenys neskelbtini), P. V. matydavo žaidžiantį kieme su kitais vaikais. Nuteistasis parodė, kad (duomenys neskelbtini) gyveno iki 2019 m. pabaigos. Pagal nepilnamečio nukentėjusiojo P. V. parodymus jis su A. P. susipažino 2018 m. Taigi, tuo metu P. V. turėjo būti apie 13-14 metų. Nuteistasis taip pat parodė, kad su P. V. ne kartą bendravo, pastarasis jam padėdavo nuplauti automobilį, surinkti baldus. Pagal liudytojos R. R. parodymus ji žinojo apie sūnaus P. V. bendravimą su A. P.. Ji pastarajam 2018 m. rašė, kad nebendrautų su jos sūnumi, juk tarp jų toks didelis metų skirtumas. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad įvykio metu abu nukentėjusieji buvo tik neseniai sulaukę 15 metų amžiaus – jei imant tikslesnį veikos padarymo laiką, pavyzdžiui, 2020 m. rugsėjį, tuo metu P. V. buvo tik apie (duomenys neskelbtini), o K. J. – (duomenys neskelbtini). Iš visiškai aišku, kad objektyviai jie niekaip negalėjo būti panašūs į 18 metų sulaukusius jaunuolius, nes iki pilnametystės jiems trūko beveik trejų metų. Be to, įvykio metu nukentėjusieji su nuteistuoju praleido pakankamai ilgą laiko tarpą, nukentėjusieji nakvojo pas jį bute, jie turėjo daug laiko pabendrauti ir bendravo intensyviai. Pagaliau, nors ir ne tiesiogiai, bet pirmosios instancijos teismas, kaip ir teisėjų kolegija, turėjo sąlygas bei galimybes įvertinti nukentėjusiųjų išvaizdą, jų bendravimą iš jų apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją garso bei vaizdo įrašų. Tokiu būdu, įvertinusi visas šias aplinkybes, kolegija pripažįsta, kad visų jų visuma, A. P. gyvenimiška patirtis, leido jam suvokti, kad nukentėjusieji dar yra nepilnamečiai.

22. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusieji nuteistojo nebuvo tyčia apsvaiginti, po to siekiant jais seksualiai pasinaudoti. Su tuo teisėjų kolegija nesutinka. Objektyviai seksualinis prievartavimas pasireiškia neteisėtu (prieš asmens valią) lytinės aistros tenkinimu su nepilnamečiu nukentėjusiuoju pirmiau nurodytais būdais (analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu). Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiuoju nepilnamečiu asmeniu prieš jo valią, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent taip. Pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle reiškia, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės ar psichinės būklės ypatumų – fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, senatvės, psichikos sutrikimo ar kitokios liguistos ar nesąmoningos būsenos – negali suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos būklės, ir tuo pasinaudoja. Apsvaigimas nuo alkoholio taip pat gali lemti bejėgišką būklę. Lytinės aistros tenkinimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 150 straipsnį, jei teismas nustato, kad apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, jog atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinės aistros tenkinimas įvyko prieš nukentėjusio asmens valią. Jei nukentėjusiojo bejėgiška būklė atsiranda dėl tikslingų kaltininko veiksmų (pavyzdžiui, nukentėjusysis buvo kaltininko nugirdytas alkoholiu), asmens veika kvalifikuojama kaip seksualinis prievartavimas pagal požymį „kitaip atimdamas galimybę priešintis“ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-52-107/2012, Nr. 2K-174-719/2021).

23. Apeliaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad nuteistasis A. P. tyčia, kryptingai visų pirma siekė apsvaiginti nepilnamečius nukentėjusiuosius P. V. ir K. J. ir po to, jau pasinaudojęs jų apsvaigimu, tenkinti su jais savo lytinę aistrą. Čia teisėjų kolegija pažymi, kad apie nuteistojo kaltę – psichinį santykį su veika – gali būti sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir pagal jo veiksmus, elgesį veikos padarymo metu, t. y. iš to, kaip jo veika pasireiškė objektyviai. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nepilnamečiai nukentėjusieji į A. P. namus atėjo siekdami svaigintis, t. y. pavartoti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nes P. V. buvo žinoma, kad nuteistasis jų gali turėti. Nukentėjusiųjų (ypač K. J.) žodžiais, jiems buvo įdomu išbandyti kažką naujo iš tokio pobūdžio medžiagų (prieš tai abu jie buvo rūkę „žolės“). Byloje nėra duomenų, kad A. P. juos į butą pasikvietė pats. Bet po to A. P. bute vykusių įvykių eiga rodo, kad atėjus nepilnamečiams ir jiems pasakius, kad jie nori svaigintis, nuteistajam kilo sumanymas tuo pasinaudoti ir patenkinti savo lytinę aistrą su jais. Byloje nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad suvartojus pirmą „bombą“ (nenustatytą narkotinę ar psichotropinę medžiagą užgėrus vandeniu), nukentėjusieji akivaizdžių apsvaigimo požymių nepajuto. Tada K. J. pasiteiravo A. P., ar galima būtų gauti po antrą tokią „bombą“. Ir nuteistasis pasiūlė šįkart „bombą“ užgerti degtine, ką jie trise ir padarė. Po šios dozės abu nukentėjusieji pajuto suvartotos medžiagos svaiginamąjį poveikį – jiems pradėjo svaigti galva, pykino, atsirado haliucinacijos. Dėl to K. J. nuėjo į tualetą išsivemti, o P. V. atsigulė į lovą šalia nuteistojo. Ir A. P. iš karto tuo pasinaudojo – numovė P. V. kelnes bei kelnaites ir ėmė čiulpti jo lytinį organą. K. J. grįžus iš tualeto, jis atsigulė ant tos pačios lovos, ant kurios gulėjo P. V. su A. P.. Jam atsigulus, P. V. nuėjo į tualetą išsivemti. Netrukus po to A. P. norėjo atlikti analogiškus seksualinio pobūdžio veiksmus ir su K. J. – pradėjo jam graibyti lytinius organus, atsegė kelnes ir lenkėsi link jo daryti tą patį, ką ir P. V., bet nukentėjusysis paprieštaravo ir jį atstūmė jį nuo savęs. Po to A. P. dar įkalbinėjo K. J. sakydamas „davaj, pamatysi koks kaifas“, bet K. J. paprieštaravo ir jį vėl atstūmė. Visa tai rodo, kad nuteistasis A. P. seksualinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiuosius iš esmės atliko jiems akivaizdžiai apsvaigus, naudodamasis tokia jų būsena, kuomet jiems buvo sudėtingiau pasipriešinti – dėl blogumo, svaigstančios galvos P. V. atsigulus į lovą, K. J. nuėjus į tualetą išsivemti. Pasak K. J., po to, kai A. P. nepavyko su juo tenkinti lytinę aistrą, nuteistasis pasiūlė suvartoti po trečią „bombą“. Su tuo jis sutiko, tiksliai nenustatytą narkotinę ar psichotropinę medžiagą sutraukė per nosį. Ryte, P. V. išėjus iš nuteistojo namų, pastarasis vėl bandė kabinėtis prie K. J., jį graibė, tačiau šis jį vėl atstūmė. Taigi, A. P. nepilnamečių nukentėjusiųjų vaišinimas „bombomis“ (tiksliai byloje nenustatytomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis), siūlymas jas užgerti degtine (tokių medžiagų maišymas su alkoholiu sustiprina jų poveikį), siūlymas suvartoti trečią dozę bei seksualinio pobūdžio veiksmų atlikimas ar bandymas juos atlikti iš esmės iškart po to, kai nepilnamečiai apsvaigo, akivaizdžiai rodo tikrąjį nuteistojo A. P. ketinimą – juos apsvaiginti bei po to su jais po to tenkinti savo lytinę aistrą. Tai atitinka BK 150 straipsnyje nurodytą „kitokio atėmimo galimybės priešintis“ požymį.

24. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su tuo, kad nukentėjusiųjų apsvaiginimas atėmė jiems galimybę suprasti su jais daromų veiksmų esmę bei priešintis kaltininkui ir kad nuteistasis lytinę aistrą tenkino ar bandė tai daryti prieš nukentėjusiųjų valią. Grįsdama tokį savo nesutikimą, apeliantė, visų pirma, remiasi Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų išvadomis, kad negalima nustatyti kokia apimtimi nukentėjusiųjų apsvaigimas galėjo turėti įtakos P. V. galimybei aktyviau priešintis įtariamajam ir K. J. elgesiui. Tačiau pastebėtina, jog skunde akcentuojamos tik tos ekspertizės aktų išvados, kurios nuteistajam yra palankios. Tuo tarpu teisėjų kolegija neabejoja minėtų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų išvada visumoje, kad P. V., atsižvelgus į jam būdingus psichologinius ypatumus (nežymų protinį atsilikimą, mąstymo konkretumą, silpną refleksiją ir emocinį nebrandumą), nagrinėjamų įvykių metu galėjo suprasti su juo galimai atliktų veiksmų pobūdį (jog lytinio organo čiulpimas yra lytinės aistros tenkinimas), tačiau nesuprato jų reikšmės (jog tai gali būti seksualinis nepilnamečio, šiam apsvaigus nuo psichotropinių medžiagų, išnaudojimas, kuris gali turėti žalingų pasekmių jo sveikatai ir asmenybės raidai). Pagal teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą su juo atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų reikšmės P. V. nesupranta ir šiuo (ekspertizės atlikimo) metu. Taip pat ekspertizės akte nurodoma, kad aktyviai priešintis kaltininko veiksmams (griežtai nesutikti ir kreiptis pagalbos į suaugusiuosius) P. V. negalėjo ne tik dėl nesupratimo apie su juo atliktų veiksmų reikšmę, bet ir santykio su kaltininku pobūdžio (nukentėjusysis jautėsi jam reikalingas, kaltininkas jam patikėdavęs užduotis, pavyzdžiui, galimai nunešti narkotikų pirkėjams ar nupirkti maisto produktų, o už tai paauglys gaudavęs pinigų – pasilikdavęs grąžą) bei apsvaigimo nuo psichotropinių medžiagų. Įvertinus tai, kad P. V. bendravo su trisdešimčia metų už jį vyresniu vyru, kuris juo pasitikėjo, patikėdavo įvairias užduotis, duodavo pinigų, jo paprašydavo pagalbos, galima spręsti, kad nepilnametis P. V. jautėsi A. P. svarbus, kad jis nuteistuoju tikėjo. Visa ši situacija bei nukentėjusiojo apsvaigimas alkoholiu ir tiksliai nenustatytomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis realiai suvaržė P. V. galimybes pasipriešinti nuteistajam bei sudarė sąlygas pastarajam pasinaudoti nepilnamečiu savo seksualinių poreikių patenkinimui. Pats nukentėjusysis prisipažino, kad gulėdamas lovoje jis jautėsi blogai, neturėjo fizinių jėgų pasipriešinti A. P. ar kitaip išreikšti savo nesutikimo. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog A. P. tenkino savo lytinę aistrą su nepilnamečiu nukentėjusiuoju P. V. prie šio valią, t. y. prieš tai kitaip atėmęs jam galimybę priešintis. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad nuteistasis nebandė tenkinti savo lytinės aistros su nepilnamečiais iki jiems pradėjus vartoti „bombas“, t. y. svaigintis.

25. Kalbant apie nukentėjusįjį K. J., tai teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodoma, kad nagrinėjamo įvykio metu K. J. suprato (ir šiuo metu supranta) tiek jo, tiek prieš nukentėjusįjį P. V. atliktų veiksmų reikšmę. Nurodoma, kad K. J. bandė priešintis nuteistajam, t. y. nesutiko, jog šis prieš jį atliktų seksualinio pobūdžio veiksmus, tačiau aktyvesnių veiksmų nesiėmė (nepasišalino iš nuteistojo namų ir nekvietė pagalbos), nes, jo žodžiais, matydamas, kaip nuteistasis seksualiai išnaudoja nukentėjusįjį P. V., jautėsi pasimetęs, sumišęs. Aktyviau į nuteistojo veiksmus K. J. nereagavo taip pat dėl emocinio savo nebrandumo (stokoja įgūdžių brandžiai tvarkytis su stresą keliančiomis situacijos), susiklosčiusios objektyvios situacijos (prieš tai melavo mamai, jog nakvos pas nukentėjusįjį P. V.) bei apsvaigimo nuo psichotropinių medžiagų. Taigi, priešingai nei nepilnamečio nukentėjusiojo P. V. atveju, K. J. buvo galimai mažiau apsvaigęs, jis suprato ko siekė A. P. pradėjęs jį išrenginėti ir matęs, kaip nuteistasis tenkino lytinę aistrą su P. V., tačiau kiek įmanydamas aktyviai jam pasipriešino, jį atstūmė, dėl ko A. P. savo ketinimų neįvykdė. Ir šiuo atveju, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tai jokiu būdu nereiškia, kad A. P. nieko nusikalstamo prieš K. J. nepadarė, todėl pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 150 straipsnio 3 dalį šiame epizode jis turėtų būti išteisintas. BK 150 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas seksualiai prievartauti tada, kai kaltininkas atlieka bent dalį šio straipsnio dispozicijoje išvardytų alternatyvių veiksmų esamam ar galimam nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti, tačiau tenkinti lytinės aistros nepradeda dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Šiuo atveju, kaip jau minėta, nuteistasis A. P. prieš nepilnametį nukentėjusįjį K. J. atliko dalį BK 150 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodytų veiksmų – jis jį apsvaigino akivaizdžiai siekdamas atimti jam galimybę priešintis ir tuo pasinaudojus tenkinti su juo savo lytinę aistrą, po to graibė, per drabužius lietė jo lytinį organą, kišo ranką už kelnių, jas atsegė, lenkėsi link jo lytinio organo. Tačiau šios veikos prieš K. J. nuteistasis nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis tolimesniems A. P. seksualinio pobūdžio veiksmams (jo lytinio organo čiulpimui) kiek galėjo paprieštaravo ir jį atstūmė. Kaip minėta, A. P., savo lytinę aistrą patenkinti siekė kelis kartus (pagal nukentėjusiojo K. J. parodymus, jis tai darė mažiausiai du kartus), siekė to kryptingai – bandė įtikinėti K. J. sakydamas: „davaj, pamatysi koks kaifas“. Todėl, ši nuteistojo veika, kolegijos vertinimu, tinkamai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį. Tokiam veikos kvalifikavimui neturi reikšmės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nukentėjusiajam K. J. išreiškus nesutikimą, nuteistasis daugiau jokių kitų aktyvesnių veiksmų prieš jį nesiėmė, t. y. nesmurtavo, negrasino. Jei taip būtų buvę, nuteistojo veiksmai galėtų būti vertinami kaip seksualinis prievartavimas panaudojus grasinimus ar fizinį smurtą. Kitoks atėmimas galimybės priešintis nuo kitų BK 150 straipsnio dispozicijoje numatytų nukentėjusiojo valios palaužimo būdų būtent ir skiriasi tuo, kad jis nėra susijęs su tiesioginiu smurto panaudojimu.

26. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosprendžio aprašomoji dalis, aprašant A. P. veiką prieš K. J., yra kiek prieštaringa. O būtent, A. P. nuteistas už tai, jog „žinodamas, kad K. J. yra nepilnametis, pastarąjį apsvaiginęs alkoholiu bei tiksliai nenustatytomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, taip atimdamas galimybę priešintis, savo rankomis liesdamas K. J. lytinius organus, pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiojo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi K. J. paprieštaravo ir atstūmė nuo savęs“. Iš to galima suprasti, jog A. P., apsvaiginęs nukentėjusįjį K. J. alkoholiu ir tiksliai nenustatytomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, pasiekė savo, t. y. atėmė jam galimybę priešintis. Bet po to čia pat nurodyta, kad nuteistasis savo veikos nepabaigė, nes nukentėjusysis jam paprieštaravo ir jį atstūmė nuo savęs, t. y. realiai jam pasipriešino. Kolegijos vertinimu, byloje pakanka duomenų teigti, kad A. P. nukentėjusiesiems davė alkoholio su psichiką veikiančiomis medžiagomis siekdamas palaužti jų pasipriešinimą ir tuo pasinaudojus vėliau su jais tenkinti savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu – liečiant jų lytinius organus ir juos čiulpiant. P. V. atveju alkoholis su šiomis medžiagomis suveikė stipriau, K. J. jų poveikis buvo silpnesnis, dėl to P. V. nesugebėjo nuteistajam pasipriešinti, o K. J. tai pavyko. Todėl kolegija skundžiamo teismo nuosprendžio nustatomąją dalį šiame epizode patikslina nurodydama, kad A. P. K. J. apsvaigino alkoholiu bei tiksliai nenustatytomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis siekdamas jam atimti galimybę priešintis. Toks patikslinimas, kolegijos vertinimu, nuosprendžio esmės nekeičia ir nuteistojo teisinės padėties niekaip neblogina.

27. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-239-1020/2022. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad užtikrinant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi, ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir iš anksčiau žinomi teisės subjektams, be kita ko, žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

35. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kratos A. P. bute metu rasti ir paimti 3 kompiuteriai priklauso jam pačiam. Neginčijama ir tai, kad šių kompiuterių standžiuosiuose diskuose buvo rastos 2204 skirtingos elektroninės bylos (511 vaizdo įrašų ir 1693 grafinių failų), kuriuose vaizduojami vaikai arba asmenys, pateikiami kaip vaikai, t. y. pornografinio turinio dalykai BK 309 straipsnio 2 dalies prasme. Apeliaciniame skunde, kaip iš esmės ir viso proceso metu, A. P. ir jo gynėja laikosi versijos, kad nuteistasis nieko nežinojo apie jo 3 kompiuteriuose laikomas pornografinio turinio elektronines bylas. Tačiau teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, šią gynybos versiją atmeta kaip neįtikinamą bei paneigtą byloje surinktų įrodymų visuma. Visų pirma, nuteistasis A. P. pats patvirtino, kad jį domina pornografinio turinio dalykai, jis tik neigė, jog domisi tame tarpe ir vaikų pornografija. Nukentėjusysis K. J. patvirtino, kad būdamas pas nuteistąjį bute jis pats matė, kaip A. P. žiūrėjo pornografinio turinio vaizdus ir tuo metu masturbavosi. Pagal paties nuteistojo A. P. parodymus jis visus 3 kompiuterius įsigijo seniai, jų įsigijimo dokumentų neturi, jie buvo pirkti lombarduose, nebuvo nauji. Šie nuteistojo parodymai byloje nepaneigti. Nuteistasis taip pat patvirtino, kad kompiuteriais naudotis jis moka. Taigi, A. P., jo žodžiais tariant, pakankamai seniai įsigijęs kompiuterius, gebėdamas šiais kompiuteriais naudotis ir jais naudodamasis (labiau stacionariu kompiuteriu, kitais – mažiau), negalėjo nežinoti juose laikomų elektroninių bylų (grafinių vaizdų ir vaizdo įrašų) ir jų turinio, tarp jų – ir pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojami vaikai arba asmenys, pateikiami kaip vaikai. Tuo labiau, kad šiuose kompiuteriuose buvo laikomos iš viso net 2204 skirtingos pornografinio turinio elektroninės bylos. Pagal Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2021 m. liepos 21 d. specialisto išvadą šios pornografinio turinio elektroninės bylos A. P. kompiuteriuose nebuvo užslėptos, ištrintos ir likusios tik kompiuterių standžiųjų diskų atmintyje (šių failų atkurti nereikėjo). Kad A. P. leisdavo kitiems asmenims pasinaudoti jo kompiuteriais, nesudaro pagrindo manyti, jog šie asmenys jiems svetimuose kompiuteriuose turėjo poreikį laikyti pornografinio turinio dalykus. Juk pornografinio turinio dalykų laikymo tikslas iš esmės yra poreikis juos bet kada peržiūrėti siekiant patenkinti iškreiptus seksualinius poreikius. Tad neįtikinama, kad ne pats A. P., o tiksliai jo neįvardyti asmenys nuteistajam priklausančiuose 3 kompiuteriuose laikė pornografinio turinio dalykus. Be to, pagal Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2021 m. liepos 21 d. specialisto išvadą visuose 3 A. P. kompiuteriuose buvo aptikta informacija apie naršymą tinklalapiuose, galimai susijusiuose su mažamečių asmenų tvirkinimu, seksualiniu prievartavimu, vaikų pornografija. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas šias aplinkybes, kad A. P. domino pornografija apskritai, kad visuose 3 A. P. kompiuteriuose buvo rasti pornografinio turinio dalykai, t. y. 2204 skirtingos elektroninės bylos (511 vaizdo įrašų ir 1693 grafinių failų), kuriose vaizduojami vaikai arba asmenys, pateikiami kaip vaikai, kad visais šiais kompiuteriais buvo naršoma tinklalapiuose, susijusiuose su vaikų pornografija, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. P. sąmoningai šiuose savo kompiuteriuose laikė tokio pobūdžio pornografinio turinio dalykus.

37. Kaip minėta, šioje byloje yra įrodyta, kad nuteistasis A. P. laikė pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojami vaikai arba asmenys, pateikiami kaip vaikai. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad A. P., pasinaudodamas informacinėmis ir ryšių technologijomis, šiuos pornografinio turinio dalykus į savo 3 kompiuterius atsisiuntė iš nenustatytų internetinių tinklalapių, taip juos įgijo, t. y. padarė ir kitą savarankišką BK 309 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. Nors skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ši A. P. veika yra įrodyta, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių tokią išvadą nuosprendyje nenurodė ir jų neaptarė. Iš to, kas nuosprendyje išdėstyta, matyti, kad alternatyvios A. P. veikos – pornografinio turinio dalykų įgijimo – teismas savarankiškai neįrodinėjo, šių pornografinio turinio dalykų įgijimo aplinkybės nebuvo nustatytos, o buvo tik preziumuojamos („išvestos“) iš kitos neginčijamai įrodytos vėlesnės A. P. veikos, t. y. tų pačių pornografinio turinio dalykų laikymo. Kadangi byloje surinktais duomenimis nėra įrodyta, kad A. P. neteisėtai įgijo nuosprendyje nurodytus pornografinio turinio dalykus, ši jo veika šalinama iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies. Dėl to nuosprendis keičiamas dėl pirmosios instancijos teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

38. Tokiu būdu teisėjų kolegija pagal BK 309 straipsnio 2 dalį pripažįsta įrodyta tai, kad A. P., nuo tiksliai nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip iki 2021 m. vasario 9 d. savo nešiojamo kompiuterio „Dell Inspiron 15 3878“, serijos Nr. (duomenys neskelbtini), standžiajame diske „W. D. WD5000LPVX-75V0TT0“, nešiojamo kompiuterio „Lenovo (duomenys neskelbtini)14ISK 80S7“, serijos Nr. (duomenys neskelbtini), standžiajame diske „W. D. WD10SPCX-24HWST1“, serijos Nr. (duomenys neskelbtini), ir sisteminio kompiuterio bloko „HP Compaq dc7800“, serijos Nr. (duomenys neskelbtini), standžiajame diske „Seagate Momentus 7200.2“, serijos Nr. (duomenys neskelbtini), laikė pornografinio turinio dalykus – 2204 skirtingas elektronines bylas (511 vaizdo įrašų ir 1693 grafinių failų), kuriuose vaizduojami vaikai arba asmenys, pateikiami kaip vaikai, kol 2021 m. vasario 9 d. 10.05 val. visi laikyti pornografinio turinio dalykai buvo rasti ir paimti policijos pareigūnų atliktos kratos metu.

39. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. P. buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad savo gyvenamojoje vietoje – bute, neteisėtai laikė dviejų rūšių psichotropines medžiagas – 0,416 g amfetamino ir 1,496 g MDMA, turėdamas tikslą šias psichotropines medžiagas platinti. Apeliaciniame skunde neginčijama, kad A. P. neteisėtai disponavo paminėtomis psichotropinėmis medžiagomis, t. y. laikė jas savo bute. Tačiau, apeliantės teigimu, šias psichotropines medžiagas nuteistasis neteisėtai laikė savo reikmėms, o ne turėdamas tikslą jas platinti, todėl ši jo veika turi būti perkvalifikuojama pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su tuo sutinka.

41. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išvadą, kad A. P. bute laikė psichotropines medžiagas (amfetaminą ir MDMA) turėdamas tikslą jas platinti, motyvavo tokiomis aplinkybėmis: 1) byloje yra duomenų, kad A. P. ne tik pats vartodavo amfetaminą, bet jį išplatino jas kitiems asmenims – nukentėjusiesiems P. V., K. J. (juos pavaišindamas), D. V., siūlė jas įsigyti ir platinti J. G.; 2) kratos jo bute metu buvo rastos priemonės, reikalingos dozėms pasverti ir supakuoti, t. y. elektroninės svarstyklės, 93 tušti užspaudžiami plastikiniai maišeliai; 3) prieš A. P. atliekamas kitas ikiteisminis tyrimas, kuriame jis įtariamas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2022 m. gruodžio 22 d. laikė ir platino psichotropines medžiagas.