Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-239-1020/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-06-30
Bylos Nr.: 1A-239-1020/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-42346-2020-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Justas Namavičius, Ernestas Rimšelis
Nuteistasis: B. B.
Nukentėjusysis: A. A.
Advokatai: Kristina Rutkauskienė, Jolanta Teresė Litvinskienė

Kategorijos

1.2.4.4.2.1Nesunkus mažamečio sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 2 d. 1 p.)
1.2.4.4.2.2Nesunkus bejėgiškos būklės žmogaus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 2 d. 2 p.)
1.2.7.1.2.3Mažamečio išžaginimas (BK 149 str. 4 d.)
1.2.7.2.2.3Mažamečio seksualinis prievartavimas (BK 150 str. 4 d.)
1.2.9.6.2Vaiko nugirdymas (BK 161 str. 2 d.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-239-1020/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42346-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.2; 1.2.7.1.2.3; 1.2.7.2.2.3; 1.2.9.6.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.5.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorams Dainorai Miliūtei, Sergejui Stulginskiui,nuteistajam B. B. ir jo gynėjai advokatei Kristinai Rutkauskienei,nukentėjusiosios įgaliotajai atstovei advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka dalyvaujant tiesiogiai ir vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. B. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo B. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

– BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme;

– BK 150 straipsnio 4 dalį 5 (penkerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– BK 161 straipsnio 2 dalį 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 6 dalimi, paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei B. B. paskirta subendrinta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta subendrinta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir B. B. paskirta galutinė subendrinta 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas, kurį B. B. atliko pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendį.

Nukentėjusiajai A. A. iš B. B. priteista 4 500 Eur (keturi tūkstančiai penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti. Pavesta institucijoms ar asmenims, kuriems nustatyta pareiga globoti nepilnametę, šias lėšas iki jos pilnametystės tvarkyti uzufrukto teise.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. B. B. nuteistas pagal BK 161 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2020 m. spalio 12 d., laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 19.00 val., apleistame (duomenys neskelbtini) statinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad A. A., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pats gerdamas alkoholinius gėrimus bei įpildamas, pasiūlydamas ir paduodamas nukentėjusiajai alkoholinių gėrimų – nenustatytos rūšies degtinės ir sidro, o jai išgėrus, dėl ko ji nuo išgerto alkoholio apsvaigo, nugirdė vaiką – A. A..

2. Taip pat B. B. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis 2020 m. spalio 12 d., laikotarpiu nuo 19.00 iki 20.00 val., apleistame (duomenys neskelbtini) statinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą su mažamete A. A., gim. (duomenys neskelbtini), ją nugirdęs ir taip atimdamas galimybę priešintis bei pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio, mažametystės bei emocinio šoko, dėl ko nukentėjusioji negalėjo aktyviau priešintis su ja atliekamiems veiksmams, panaudodamas fizinį smurtą – laikydamas nukentėjusiąją, numaudamas jos kelnes ir apatines kelnaites, apsukdamas nugara į save ir palenkdamas nukentėjusiąją, pasikėsino lytiškai santykiauti su A. A. prieš jos valią, tačiau nusikaltimo nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes jam nepavyko savo lytinio organo – varpos įkišti nukentėjusiajai į makštį, ir taip pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, prieš nukentėjusiosios valią, paklupdydamas ją ant kelių, jėga pražiodydamas nukentėjusiąją, laikydamas jos galvą rankomis, kišo savo varpą nukentėjusiajai į burną ir taip seksualiai prievartavo ją oraliniu būdu, šiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai potrauminio streso sutrikimą, tuo nesunkiai sutrikdydamas jos sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistojo B. B. gynėja advokatė Kristina Rutkauskienė apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 9 d. nuosprendį panaikinti ir B. B. išteisinti dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

3.1. Gynėjos teigimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, netinkamai įvertinti įrodymai – apygardos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį rėmėsi vien tik nukentėjusiosios ir jos artimųjų duotais prieštaringais parodymais, nepagrįstai atmesdamas B. B. parodymus. Taip pat nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų ir nukentėjusiosios parodymų.

3.2. Gynėja, nesutinka su apygardos teismo sprendimu dėl B. B. nuteisimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį. Gynėja pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta tik tai, jog nukentėjusioji A. A., būdama mažametė, vartojo alkoholinius gėrimus ir nuo jų buvo apsvaigusi. Gynėja, cituodama nuteistojo B. B., nukentėjusiosios A. A., liudytojų H. H., I. I., D. D., F. F., C. C. parodymus, teigia, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, jog B. B. sąmoningai, aktyviais veiksmais, siekdamas nugirdyti A. A., ragino ją vartoti alkoholinius gėrimus. Priešingai, nustatyta, kad tiriamo įvykio metu dalyvavę tiek nepilnamečiai, tiek pilnamečiai, tiek merginos, tiek vaikinai, alkoholinius gėrimus vartojo neverčiami ir neraginami. Be to, nukentėjusioji A. A. pati prašė įpilti jai alkoholio, taip pat ji, sidrą ir net degtinę, gėrė tiesiai iš butelio, nors kiti asmenys ragino to nedaryti, t. y. pati nukentėjusioji susibūrimo metu rodė iniciatyvą ir savo noru, sąmoningai siekė ir vartojo alkoholinius gėrimus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad B. B. įpildamas alkoholio ir tik leisdamas jį vartoti, niekaip neskatindamas to daryti, savo veiksmais siekė nugirdyti vaiką. Be kita ko, net ne visi tiriamo įvykio vietoje buvę asmenys vartojo alkoholinius gėrimus, o B. B. alkoholio nukentėjusiajai įpylė tik po to, kai ji pati to paprašė. Taigi, pirmosios instancijos teismas B. B. nepagrįstai pripažino kaltu padarius BK 161 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

3.3. Gynėja, taip pat nesutinka su apygardos teismo sprendimu dėl B. B. nuteisimo dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę ir jos seksualinio prievartavimo. Gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nukentėjusioji, kuri buvo neblaivi, ir nuteistasis, du kartus buvo išėję į apleistame pastate esančią kitą patalpą, iš kurios primą kartą A. A. parsivedė E. E., o antrą kartą jų ieškojo liudytojas I. I. ir rado juo apsikabinusius. Taip pat visi įvykio liudytojai nurodė, kad iš apleisto statinio A. A. išbėgo verkdama, o B. B. išėjo kiek vėliau. Tačiau, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad A. A. išėjusi iš apleisto pastato pasakė, kad ją išprievartavo, nes ji kalbėjo tik (duomenys neskelbtini), todėl ne visi apleistame pastate buvę asmenys gerai suprato ką tiksliai ji kalbėjo, o tik iš pavienių žodžių spėjo, ką ji galėjo pasakyti.

3.4. Gynėja, aptardama nuteistojo B. B. dėl šių jam inkriminuotų veikų padarymo duotus parodymus, pažymi, kad nuteistasis kaltės nepripažino ir nurodė, jog tarp jo ir nukentėjusiosios nieko nebuvo. Pasak gynėjos, pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo parodymus nepagristai vertino kaip siekį išvengti atsakomybės. Be to, tokius nuteistojo parodymus iš esmės patvirtino liudytojų I. I., D. D. ir C. C. duoti parodymai. Liudytojas I. I. nurodė, kad kitą dieną susitikus su B. B., šis jam pasakė, kad tarp jo ir A. A. nieko neįvyko, jie tik bučiavosi. Liudytojas D. D. nurodė, kad girdėdamas kalbas apie tai, jog B. B. išžagino A. A., tuo nepatikėjo, nes B. B. ne toks žmogus. Jo manymu, A. A. būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tai išsigalvojo. Liudytoja C. C. taip pat nurodė, kad nepatikėjo A. A. nurodytomis aplinkybėmis dėl jos išžaginimo, nes jos manymu, A. A. būdama apsvaigusi nuo alkoholio, galėjo tai išsigalvoti. Be to, liudytojai po tiriamo įvykio kalbantis su B. B., šis jai patvirtino, kad A. A. nieko nedarė.

3.5. Gynėja pažymi, kad vertinant įrodymų patikimumą, kai faktinių duomenų šaltinis yra žmogus, svarbu įvertinti jo individualias savybes, nuo kurių priklauso asmens sugebėjimas ne tik teisingai suvokti, bet ir perduoti informaciją, taip pat, ar nėra objektyvių ir subjektyvių veiksnių, trukdančių jam tai padaryti. Parodymų, ypač tokių, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, patikimumas (kaip ir kiti įrodymams keliami reikalavimai) turi nekelti abejonių. Asmenų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, detalūs, išsamūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos ir sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Taip pat išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus ne tik jų turinį, bet ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-399/2011). Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios A. A. parodymų vertinimas kritikuojamas teigiant, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie taip pat kaip ir visi kiti įrodymai vertintini atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą.

3.6. Gynėja, pasisakydama dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji tiriamo įvykio metu buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, tačiau baudžiamojoje byloje pateiktame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta tik tai, jog ši aplinkybė nukentėjusiajai trukdė tik pasipriešinti B. B. veiksmams, tačiau netrukdė teisingai suvokti ir vėliau perteikti įvykio aplinkybių. Tai, pasak gynėjos, akivaizdžiai kelia abejones dėl nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumo. Be kita ko, nors seksualinės prievartos prieš mažamečius bylose ekspertizės akto išvados yra svarbus įrodymų šaltinis, tačiau jis, kaip ir kiti įrodymai, turi būti vertinami ne atsietai nuo kitų byloje surinktų įrodymų, bet visų bylos įrodymų kontekste, nes tai yra tik vienas iš netiesioginių įrodymų šaltinių.

3.7. Gynėja, detaliai aptardama nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, pažymi, kad nukentėjusioji net tos pačios apklausos metu skirtingai nurodė tiriamų įvykių seką. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiosios parodymuose esantys prieštaravimai pašalinti nebuvo. Analogiškai, tik perpasakodami tai ką pasakojo A. A., įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojai G. G., t. y. nukentėjusiosios patėvis, ir jos motina – J. J.. Tačiau nukentėjusiosios duotų parodymų, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nuosekliais, nepatvirtina ir juos paneigia liudytojų I. I., C. C. ir F. F. duoti parodymai. Liudytojas I. I. teigė, kad kitoje patalpoje suradęs A. A. ir B. B. matė, kad jie buvo apsikabinę ir jie buvo apsirengę. Liudytoja C. C. teigė, mačiusi kaip A. A. su B. B. savo noru ėjo tolyn į apleistą statinį. Jiems grįžus A. A. rūbai buvo tvarkingi. Nukentėjusiosios parodymų taip pat nepatvirtina ir liudytojos E. E. parodymai bei susirašinėjimas su nukentėjusiąja, nes jie yra abstraktūs ir neinformatyvūs, kadangi pati nukentėjusioji apie tiriamo įvykio aplinkybes jai nieko detaliai nepapasakojo. Be kita ko, nukentėjusiosios parodymų dėl B. B. veiksmų bandant ją išžaginti, nepatvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės. Minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad A. A. kūne išorinių sužalojimų nerasta, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nenustatomas, taip pat lyties organuose ir jų aplinkoje bei išeinamosios angos srityje ir jos aplinkoje sužalojimų nerasta, mergystės plėvė nesužalota, mergystės plėvės anatominė struktūra neleidžia atlikti lytinį aktą nepažeidžiant plėvės vientisumo. Taigi, apeliantė, remdamasi išdėstytais argumentais, teigia, kad nukentėjusiosios parodymai prieštarauja tiek liudytojų duotiems parodymams, tiek objektyviems rašytiniams įrodymams, todėl teismas spręsdamas B. B. kaltės klausimą nepagrįstai vertino juos kaip patikimus.

3.8. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, gynėja teigia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių B. B. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o nukentėjusiosios parodymai, vertinant juos kitų byloje surinktų įrodymų visumoje, laikytini nepatikimais. Pasak gynėjos, pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos prielaidomis ir prieštaringomis aplinkybėmis, nors šioje situacijoje buvo būtina vadovautis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) ir bet kokios abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai. Taigi, B. B. turėjo būti išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat, nesant jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, nepagrįstai B. B. buvo pripažintas kaltu ir dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 bei 2 punktuose nustatytos nusikalstamos veikos padarymo, jo kaltę grindžiant vien teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertės akte pateiktomis išvadomis.

3.9. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu B. B. už BK 161 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą, paskirta penkiasdešimties parų arešto bausmę, nes pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už baudžiamąjį nusižengimą gali būti paskirta maksimali keturiasdešimt penkių parų arešto bausmė. Įvertinus skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl skirtinų bausmių dydžių už kitas B. B. padarytas nusikalstamas veikas, B. B. pripažinus kaltu pagal BK 161 straipsnio 2 dalį, jam galėtų būti paskirta bausmės vidurkiui artima bausmė, t. y. trisdešimties parų arešto bausmė.

3.10. Gynėja pažymi, kad apygardos teismas už atskiras nusikalstamas veikas subendrintą bausmę, subendrindamas su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu, nepagrįstai taikė dalinį bausmių sudėjimą. Šiuo atveju apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje byloje B. B. pripažintas kaltu, be kita ko, ir už labai sunkių nusikaltimų padarymą, o Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu už nesunkaus nusikaltimo padarymą. Taigi, veikos už kurių padarymą B. B. buvo pripažintas kaltu skirtingais nuosprendžiais, skiriasi pagal savo pavojingumą ir yra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Esant tokiai situacijai, B. B. atskirais nuosprendžiais paskirtos bausmės, turėjo būti subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies nuostatomis, bausmių apėmimo būdu.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis B. B. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. prašė skundžiamą nuosprendį pakeisti dėl nuteistajam B. B. pagal BK 161 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės dydžio bei skundžiamu nuosprendžiu B. B. paskirtų bausmių subendrinimo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo B. B. gynėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistąjį B. B. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 149 straipsnio 4 dalį, BK 150 straipsnio 4 dalį. Visgi teismo išvados, kad nuteistasis padarė BK 161 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą ir nugirdė vaiką yra nepagrįstos. Be to, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teisme prokuroro ir gynėjos išdėstyta pozicija, kad skundžiamu nuosprendžiu B. B. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos bausmių apėmimo būdu.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 149 straipsnio 4 dalies, 150 straipsnio 4 dalies taikymo

6. Nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde, ginčijant B. B. nuteisimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, savo išvadas grindė vien tik mažametės nukentėjusiosios ir jos artimųjų nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, nepagrįstai atmesdamas nuteistojo B. B. parodymus, kuriuos patvirtino liudytojų parodymai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentais.

7. BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas išžagino mažametį asmenį. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl nepakankamo susijaudinimo ar dėl kitokių aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą.

8. Pagal BK 150 straipsnį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

9. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamo įvykio dieną nuteistasis ir nukentėjusioji vartojo alkoholinius gėrimus dėl ko nukentėjusioji buvo stipriai apsvaigusi, kad nuteistasis B. B. su nukentėjusiąją A. A. buvo išėję į atskirą apleisto pastato patalpą, taip pat iš esmės nėra ginčo ir dėl to, kad nuteistasis žinojo, jog tiriamo įvykio metu nukentėjusioji buvo (duomenys neskelbtini) metų, t. y. mažametė (B. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi ir galima jais remtis; ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, jog išgertuvių metu kažkas pasakė, kad A. A. yra (duomenys neskelbtini) metų), tačiau nuteistasis B. B. viso proceso metu teigė, kad jokių seksualinio pobūdžio santykių su nukentėjusiąja A. A. nebuvo. Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji pati būdama girta lindo prie jo, bučiavo, o jis, tik siekdamas jai padėti išsiblaivyti, vedžiojo ją po apleistą pastatą, nes kiti iš jos juokėsi. Pasak nuteistojo, nukentėjusioji jį apkalba vien todėl, kad jis ją atstūmė (t. 3, b. l. 84–85; t. 5, b. l. 5–6).

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visumą, tokią nuteistojo poziciją atmeta kaip nepagrįstą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, minėtus nuteistojo parodymus paneigia nuoseklūs ir tarpusavyje dėl esminių aplinkybių sutampantys nukentėjusiosios A. A. ir liudytojų parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir kitų byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste.

11. Pastebėtina, kad bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, jog paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, tačiau BPK 301 straipsnio prasme toks įrodymas yra leistinas. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiosios A. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 5). Nukentėjusioji 2020 m. lapkričio 12 d. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tvirtino, kad pirmą kartą nuteistasis B. B. išsivedęs ją į atskirą patalpą ją tik bučiavo, o antrą kartą iš pradžių ją bučiavo, o po to numovęs jos kelnes ir apatines kelnaites ir ją apsukęs, bandė jai įkišti savo lytinį organą į makštį. Ji jautė skausmą. Po to ją vėl atsuko į save, paklupdė ant kelių ir bandė pražiodyti ją bei įkišti savo lytinį organą į burną. Nors ji ir bandė patraukti galvą, tačiau B. B. ją laikė rankomis ir jam pavyko savo varpą įkišti jai į burną. B. B. pats judėjo pirmyn atgal. Ji nesipriešino, nes buvo praradusi kontrolę dėl alkoholio ir sakė jam „ne“. Bandė šaukti, bet nieko garsiai pasakyti negalėjo. Po to, kai B. B. pabaigė savo veiksmus, ji užsimovė kelnes ir kelnaites. Tuo metu buvo kažkas atėjęs jų ieškoti. Patalpoje buvo tamsu, apšvietimo nebuvo. Ji supratusi kas įvyko, verkdama išbėgo iš patalpos. Draugai klausė kas atsitiko ir ji pasakė ką B. B. padarė. Po to visi ėjo namo, ji ėjo priekyje. B. B. bandė su ja kalbėti, bet ji prašė nuo jos atstoti ir jį ignoravo. Grįžusi namo apie tai kas įvyko iš pradžių papasakojo E. E., o vėliau ir tėvams (t. 1, b. l. 32–35).

12. Kaip matyti iš minėtos apklausos protokolo turinio, nukentėjusioji A. A. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausta dalyvaujant psichologei, nors ir ne visiškai nuosekliai nurodė nuteistojo atliktų veiksmų chronologinę eigą, bet davė išsamius ir kategoriškus parodymus apie konkrečius B. B. atliktus seksualinės prievartos veiksmus, t. y. apie bandymą įkišti lytinį organą į makštį ir lytinio organo įkišimo į burną. Parodymuose esantys nežymūs neatitikimai dėl įvykių chronologinės eigos, atsižvelgiant į tiriamų neteisėtų veiksmų pobūdį bei padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, nėra esminiai ir tai paaiškinama dėl nukentėjusiosios amžiaus ir jos būsenos įvykio metu, t. y. apsvaigimo nuo alkoholio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, tam tikros nukentėjusiojo mažamečio asmens parodymų dalies nenuoseklumas nesudaro pagrindo nevertinti tos nurodytų aplinkybių dalies, kurią pagrindžia kiti byloje surinkti įrodymai (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-317-303/2016, Nr. 2K-172-942/2016, Nr. 2K-138-628/2021 ir kt.). Be kita ko, tokio asmens parodymai, priešingai nei suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų atveju, vertinami jiems taikant mažesnį nuoseklumo ir detalumo kriterijų, ypač kai juos duoda asmuo, kuris nuo nusikalstamos veikos nukentėjo būdamas mažametis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiosios parodymai yra neteisingi, nepatikimi, prieštaraujantys teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.

13. Tokias išvadas teisėjų kolegija padarė ir įvertinusi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodytas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios psichikos būkle, jos gebėjimu tinkamai atpasakoti baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes ir kt. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad A. A. nenustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumą. A. A. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, jų įsiminti ir atgaminti apklausų metu. Nenustatytos priežastys (taip pat ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis jos parodymais. Iš ekspertizės akto turinio taip pat matyti, kad nukentėjusioji specialistams pasakodama tiriamo įvykio aplinkybes analogiškai ir išsamiai pakartojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų esmę, t. y. konkrečiai nurodė B. B. prieš ją atliktus veiksmus – bučiavo į lūpas; numovė kelnes ir kelnaites; „įėjo“ į ją, nes jai skaudėjo; kišo lytinį organą į burną; bandė priešintis, bet buvo apsvaigusi, taip pat buvo šokas, todėl sunku buvo jam priešintis; iš apleisto pastato išėjo verkdama ir pasakė, ką B. B. padarė, taip pat apie tai grįžusi pasakė draugei E. E. (t. 1, b. l. 113–119).

14. Aptartus nukentėjusiosios parodymus taip pat patvirtina liudytojų I. I., H. H. ir C. C. parodymai. Visi šie liudytojai iš karto po įvykio bendravo su nukentėjusiąja.

14.1. Liudytojas I. I. pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad A. A. iš apleisto pastato išbėgo verkdama ir pasakė (duomenys neskelbtini) žodį pimpalas. Einant namo, jis pagalvojo, kad A. A. verkia dėl to, kad ji B. B. čiulpė varpą. Jis taip pamanė todėl, kad A. A. labai verkė ir pasakė žodį, kurį jis suprato. Liudytojas patvirtino, kad jis (duomenys neskelbtini) kalbą supranta pakankamai gerai, gali susikalbėti (t. 2, b. l. 84–88; t. 4, b. l. 184).

14.2. Liudytojas H. H. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad A. A. iš apleisto pastato išėjo verkdama ir vėliau jam pasakė, jog apleistame pastate su B. B. prarado nekaltybę (t. 2, b. l. 77–79; t. 5, b. l. 4).

14.3. Nepilnametė liudytoja C. C. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat nurodė, kad A. A. iš apleisto pastato išėjo verkdama, išsigandusi ir jai pasakė, jog B. B. ją išprievartavo (t. 2, b. l. 101–103; parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu perskaityti teisiamajame posėdyje, t. 5, b. l. 5).

14.4. Teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo abejoti tokiais aptartų liudytojų parodymais ir jų teisingumu vien dėl to, kad nukentėjusioji kalbėjo (duomenys neskelbtini), nes liudytojai nurodė, jog suprato tai, ką jiems pasakė nukentėjusioji, be kita ko, visi minėti liudytojai analogiškai nurodė, kad iš karto po įvykio nukentėjusioji iš apleisto pastato išbėgo verkdama ir išsigandusi, taip pat visiems, nors ir skirtingu metu, bet analogiškai pasakojo apie prieš ją B. B. atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus, kurie atitinka objektyviuosius išžaginimo ir seksualinio prievartavimo sudėtis atitinkančius veiksmus. Liudytojo I. I. parodymai apie tai, kad apleistoje patalpoje suradus nuteistąjį ir nukentėjusiąją, ji buvo apsirengusi, neleidžia abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, nes nukentėjusiosios teigimu po B. B. atliktų veiksmų ji iš karto apsirengė ir tuo metu kažkas buvo atėjęs jų ieškoti. Be to, vertinant tokius liudytojo parodymus pastebėtina ir tai, kad patalpos, kuriose buvo nukentėjusioji ir nuteistasis buvo apleistos ir nebuvo jokio apšvietimo, o liudytojas juos matė tik iš tolo.

15. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą patvirtina ir liudytojos E. E. parodymai bei iš karto po tiriamų įvykių vykę šios liudytojos ir nukentėjusiosios susirašinėjimai bei garso pranešimai apie B. B. prievarta atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus. Nepilnametė liudytoja E. E. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją teigė, kad vakare po tiriamo įvykio A. A. jai rašė ir siuntė garso įrašus, kur verkdama jai pasakė, jog su B. B. apleistame pastate prarado nekaltybę ir kad jai tai buvo pirmas kartas. Taip pat A. A. nurodė, kad buvo bejėgė kažką padaryti. Liudytojos manymu bejėgiškumas buvo dėl vartoto alkoholio (t. 2, b. l. 130–131; parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu perskaityti teisiamajame posėdyje, t. 5, b. l. 5). Iš esmės tokias pačias pokalbių aplinkybes ši liudytoja nurodė ir tyrėjai („bandė, bet jam nepavyko <...> viskas vyko stovint, be prezervatyvo, galva buvo atremta į sieną, o jis stovėjo už nugaros, (duomenys neskelbtini) jam sakė, kad nenori“ (t. 2, b. l. 135)). Aptarti liudytojos parodymai visiškai sutapo ir su daiktų – A. A. mobiliojo ryšio telefono, apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, iš kurių matyti, kad A. A. apie reikšmingas tiriamo įvykio aplinkybes, netrukus po įvykio – 2020 m. spalio 12 d. vakare, rašė bei siuntė garso pranešimus savo draugei E. E., kur aiškiai nurodė, kokia buvo jos būsena tiriamo įvykio metu, kas įvyko, kokius veiksmus ir kada atliko B. B.. Telefonu siunčiamuose garso pranešimuose nukentėjusioji A. A. pasakojo E. E. apie jos atžvilgiu naudotą seksualinę prievartą tiek vaginaliniu, tiek oraliniu būdu, jos girtumą ir negalėjimą kontroliuoti savo veiksmų „aš nežinau kaip, aš buvau girta <...> mes nuėjome į tamsą <...> aš praradau kontrolę/atsijungiau <...> aš nenoriu prarasti nekaltybės, aš ją praradau <...> ne, jis nenaudojo [keiksmažodis] prezervatyvo <...> aš buvau visiškai girta, aš vis dar girta dabar <...> aš čiulpiau, tada jis jį įkišo“. Susirašinėjimų metu E. E. klausė „praradai savo nekaltybę?“, A. A. atsakė „Taip“. Pokalbių metu nuogąstaujant apie galimą pastojimą E. E. taip pat klausė „<...> ar jis padarė su prezervatyvu“ (t. 1, b. l. 164–193; t. 2, b. l. 8-29, 54–55).

16. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nukentėjusioji apie jos atžvilgiu panaudotą seksualinę prievartą papasakojo ir savo artimiesiems. Nukentėjusiosios motina J. J. nurodė, kad jai apie įvykį papasakojo duktė. Ji pasakojo, kad susitikus su draugais, gėrė alkoholinius gėrimus, o vėliau B. B. nusivedė ją į toliau esančią patalpą, kur numovė jai kelnes ir apatines kelnaites bei dukters manymu su ja lytiškai santykiavo, nes jai skaudėjo pilvo apačioje. Dukters teigimu, ji prašė B. B. to nedaryti (sakė „ne“), bet nesipriešino, nes dėl girtumo nesuprato kas vyksta. Detaliai B. B. atliktų veiksmų jai nepasakojo, nes duktė labai pergyveno ir verkė (t. 1, b. l. 143–146; t. 4, b. l. 191–192). Tokias pačias aplinkybes nukentėjusioji papasakojo ir patėviui G. G., kuriam, be kita ko, nurodė ir apie lytinio organo kišimą jai į burną (t. 4, b. l. 193).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad nukentėjusioji savo motinai nepapasakojo ir apie seksualinės prievartos naudojimą – lytinės aistros tenkinimą oraliniu būdu ir kad apie B. B. veiksmus papasakojo pakankamai lakoniškai ir siaurai, niekaip nemenkina nukentėjusiosios parodymų patikimumo. Tokie paaiškinimai motinai yra visiškai suprantami tiek dėl galimo gėdos jausmo ir baimės būti nesuprastai bei pasmerktai, tiek dėl patiriamų išgyvenimų ir pan. Kaip jau minėta, nukentėjusioji apie patirtą seksualinę prievartą oraliniu būdu nurodė kitiems liudytojams, taip pat ir savo patėviui.

18. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, t. y. nukentėjusiosios parodymus palyginus su kitais bylos duomenimis (savanoriško daiktų pateikimo protokolu, kuriuo apžiūrėtas A. A. ir E. E. susirašinėjimas mobiliojo ryšio telefonu, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pateiktomis išvadomis), nustatyta, kad nukentėjusioji iš esmės viso proceso metu nuosekliai ir kategoriškai teigė, jog B. B. ją išžagino (kišo varpą į makštį) bei seksualiai prievartavo, jos paaiškinimai dėl pačio fakto ir įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, juos patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme apklaustų ir aukščiau aptartų liudytojų parodymai, kuriems apie įvykį skirtingu metu iš esmės analogiškai papasakojo pati nukentėjusioji ir, kurie taip pat nuoseklūs bei detalūs, sutapo tarpusavyje ir atitiko kitus įrodymus. Taigi, byloje patikimai nustatyta, kad nuteistasis B. B. apleistame pastate (duomenys neskelbtini) pasinaudodamas nukentėjusiosios amžiumi (mažametyste) ir jos bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio, pasikėsino lytiškai santykiauti bei oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja A. A.

19. Lytinis santykiavimas ar seksualinis prievartavimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai santykiaujama nesutinkant vienam iš asmenų. Taigi, lytinis santykiavimas ar seksualinis prievartavimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę, jei minėta veika padaroma: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinis santykiavimas ar seksualinis prievartavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Pagal teismų suformuotą praktiką pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle reiškia, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės ar psichinės būklės ypatumų – fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, senatvės, psichikos sutrikimo ar kitokios liguistos ar nesąmoningos būsenos – negali suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos būklės, ir tuo pasinaudoja. Apsvaigimas nuo alkoholio taip pat gali lemti bejėgišką būklę. Lytinis santykiavimas ar seksualinis prievartavimas su apsvaigusiu nuo alkoholio gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį ar BK 150 straipsnį, jei teismas nustato, kad apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, jog atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinės aistros tenkinimas įvyko prieš nukentėjusio asmens valią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174-719/2021).

20. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog nukentėjusioji tiriamo įvykio metu ganėtinai stipriai buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Tai nurodė ir nuteistasis B. B.. Būtent tai, kad seksualinio pobūdžio veiksmai buvo atliekami prieš nukentėjusiosios valią pasinaudojant jos amžiumi ir apsvaigimu nuo alkoholio, dėl ko ji negalėjo aktyviai pasipriešinti nuteistojo veiksmams, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė pati nukentėjusioji, be kita ko, pasakodama įvykio aplinkybes ji tai nurodė ir liudytojai E. E. bei savo tėvams J. J. ir G. G., teigdama, kad B. B. sakė „ne“, taip pat, kad dėl girtumo ir šoko negalėjo garsiai šaukti ir pasipriešinti B. B. Be to, iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto turinio matyti, kad nukentėjusioji pasakodama apie tiriamo įvykio aplinkybes nurodė, jog įvykio metu buvo „šokiruota, sumišusi, išsigandusi, negalėjau net pajudėti“, taip pat buvo apsvaigusi nuo alkoholio, dėl kurio poveikio „neaiškiai mąsčiau, viskas siūbavo akyse, viskas aplinkui buvo sulėtėję“ (t. 1, b. l. 113–119). Nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad B. B. veikė tiesiogine tyčia – jis suvokė daromų pavojingų nusikalstamų veikų pobūdį, kad pasinaudodamas nukentėjusiosios amžiumi ir bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio prieš jos valią pasikėsino lytiškai santykiauti ir tenkina savo lytinę aistrą oralinio sąlyčio būdu, ir to norėjo.

21. Esant šioms aplinkybės teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis B. B. padarė nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka lytinio santykiavimo ir seksualinio prievartavimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius, todėl B. B. pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 149 straipsnio 4 dalį, taip pat BK 150 straipsnio 4 dalį. Nors iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad jos manymu nuteistasis ją išžagino, nes ji jautė skausmą kai B. B. savo lytinį organą kišo jai į vaginą, tačiau atsižvelgiant į Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje pateiktas išvadas, kad nukentėjusiosios mergystės plėvė nesužalota (t. 1, b. l. 82), pirmosios instancijos teismas nuteistojo veiksmus pagrįstai kvalifikavo kaip pasikėsinimą išžaginti nukentėjusiąją. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, tokiu atveju, jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo nepavyko pradėti ar atlikti dėl nepakankamo susijaudinimo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, Nr. 2K-349-696/2015).

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies taikymo

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, B. B. nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus. Kaip matyti iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-59/2021, jame nukentėjusiajai A. A. konstatuotas (duomenys neskelbtini) sutrikimas ((duomenys neskelbtini)), kuris siejamas su byloje tiriamomis nusikalstamomis veikomis ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat konstatuota, kad nėra objektyvių duomenų, jog nusikalstamų veikų padarymo metu nukentėjusioji būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu. Be to, iš ekspertizės akto turinio matyti, kad nukentėjusioji pasakodama apie tiriamo įvykio aplinkybes ir jos būseną po tiriamo įvykio, nurodė, jog po įvykio sutriko jos miegas (atsirado košmariški sapnai), maždaug po mėnesio prasidėjo įkyrūs įvykio prisiminimai, sunku susikaupti, nuolatos liūdna, dažnai susigraudina (t. 1, b. l. 113–119). Taigi, nekyla jokių abejonių, kad būtent dėl nuteistojo B. B. atliktų veiksmų (pasikėsinimo išžaginti ir seksualinio prievartavimo) nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Sveikatos sutrikdymas yra nustatytas kompetentingų subjektų, todėl abejoti anksčiau aptartų įrodymų patikimumu nėra jokio pagrindo. Be to, bylos tyrimo metu, tiek nukentėjusioji, tiek jos atstovė pagal įstatymą patvirtino, kad nukentėjusioji po byloje tiriamų įvykių lankosi pas psichologus. Taip pat pasireiškia pykčio priepuoliai ir jaučiama nuolatinė įtampa. (t. 1, b. l. 113–119).

23. Taigi, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis B. B. būdamas pilnametis, t. y. būdamas suaugęs žmogus, suprato, kad jo atlikti veiksmai prieš mažametį ir dėl girtumo esantį bejėgiškos būklės asmenį (bandymas lytiškai santykiauti ir seksualinė prievarta) gali būti pavojingi nukentėjusiosios sveikatai, ir nors jis nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai B. B. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus.

Dėl BK 161 straipsnio 2 dalies taikymo

24. Nagrinėjamoje byloje B. B. nuteistas pagal BK 161 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, žinodamas, jog A. A. yra mažametė, pats gerdamas alkoholinius gėrimus bei įpildamas, pasiūlydamas ir paduodamas nukentėjusiajai alkoholinių gėrimų (degtinės ir sidro), nugirdė vaiką. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas savo išvadas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, nurodė, kad būtent B. B. siūlydamas ir duodamas gerti alkoholinius gėrimus mažametei A. A. yra atsakingas už jos apsvaiginimą, kuris buvo susijęs ir su tolesniais neteisėtais prieš ją B. B. atliktais veiksmais. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė ir tai, kad apleistame pastate (duomenys neskelbtini) buvę asmenys alkoholinius gėrimus vartojo savo noru, niekieno neverčiami.

25. Pagal BK 161 straipsnio 2 dalį vaiko nugirdymą sudaro tokie suaugusio asmens veiksmai, kuriais vaikas skatinamas gerti alkoholinius gėrimus ir dėl to jis pasigeria. Būtina nustatyti, kad vaikas svaigiuosius gėrimus gėrė dėl to, kad buvo skatinamas ar verčiamas tai daryti ir vartodamas svaigiuosius gėrimus apsvaigo. Veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia reiškia tai, kad kaltininkas suvokia, jog skatina gerti alkoholinius gėrimus vaiką, numato, kad vaikas gali pasigerti ir tokių padarinių nori. Tarp sąmoningų kaltininko veiksmų ir vaiko nugirdymo (apsvaigimo) turi būti priežastinis ryšys. Tai reiškia, kad be sąmoningų kaltinamojo veiksmų vaikas nebūtų buvęs nugirdytas (apsvaigęs). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose, t. y. sprendžiant dėl BK 161 straipsnio nuostatų taikymo, teismai paprastai įvertina kaltininko ketinimus, jo atliktus veiksmus ir tikslus bei nepilnamečio (mažamečio) apsisprendimą ir alkoholinių gėrimų vartojimo aplinkybes, o tokiais atvejais, kai kaltininkas duoda ar pasiūlo vartoti alkoholinius gėrimus (neturint jokio išankstinio tikslo ir siekio apsvaiginti jį) ir pats mažametis ar nepilnametis turi pasirinkimo laisvę vartoti ar ne alkoholinius gėrimus bei paties vaiko apsisprendimas lemia tai, kad jis vartoja alkoholinius gėrimus ir apsvaigsta, asmenys nepripažįstami kaltais pagal BK 161 straipsnio nuostatas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-293-518/2015; Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-324-319/2017). Tokiais atvejais, teismai, be kita ko, įvertinę nurodytų aplinkybių visumą, pasisako ir dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 76 straipsnyje, kuriame nustatyta atsakomybė už alkoholinių gėrimų nupirkimą ar kitokį perdavimą jaunesniam negu dvidešimt metų asmeniui, požymių buvimo kaltininko veiksmuose (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-21-350/2020), todėl baudžiamoji atsakomybė už BK 161 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą negali kilti įvertinant tik objektyviai pasireiškusius kaltininko veiksmus, nevertinant jo veiksmų subjektyviosios pusės ir siekių.

26. Tokias išvadas teisėjų kolegija daro įvertinusi ir kasacinio teismo praktiką aiškinant BK 161 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nagrinėjamu klausimu šio teismo praktika nėra gausi, visgi iš jos aiškiai matyti, kad kasacinis teismas pritaria teismų praktikai, kurioje itin atidžiai vertinama kaltininko tyčia ir tikslai, nukentėjusio asmens veiksmai, nepilnamečio ar mažamečio valia, galimybė atsisakyti vartoti alkoholinius gėrimus ir pan. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pritarė teismų sprendimui dėl kaltininko pripažinimo kaltu pagal BK 161 straipsnio 2 dalį, kai jis ragino, kvietė ir siūlė nepilnamečiui vartoti alkoholinius gėrimus, nors šis atsisakė juos vartoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174-719/2021). Taip pat kasacinis teismas sutiko su žemesnės instancijos teismų sprendimais, kai kaltininkas buvo pripažintas kaltu dėl nepilnamečių (mažamečių) nugirdymo – duodant, siūlant ar skatinant vartoti alkoholinius gėrimus, įvertinus kaltininko iš anksto turėtą tikslą – pažeidžiant žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą tenkinti seksualinius poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2013, Nr. 2K-250/2013).

27. Nuteistasis B. B. neneigė, kad nukentėjusiajai A. A. paprašius, įpylė į stiklinę degtinės, kurią nukentėjusioji išgėrė, tačiau jis taip pat teigė, kad nevertė ir neskatino nukentėjusiosios gerti alkoholinių gėrimų, ji tai darė savo noru (t. 2, b. l. 84–85; t. 5, b. l. 5–6). Tokius B. B. parodymus iš esmės patvirtino pati A. A., kuri nurodė, kad ji gėrė pati, savo noru, nes aplinkui žmonės gėrė, todėl ir ji sugalvojo išgerti (t. 1, b. l. 32–38). Kartu su nuteistuoju ir nukentėjusiąja buvę liudytojai taip pat nurodė, kad išgertuvių metu niekas nebuvo verčiamas vartoti alkoholinių gėrimų. Liudytojas H. H. nurodė, kad niekas nevertė gerti, buvo tik pasiūlymas visiems išgerti. Alkoholį gėrė ne visi. Matė, kad gėrė visos merginos, tik nematė kokį gėrimą. Merginoms sidrą pylė B. B. (t. 2, b. l. 77–81; t. 5, b. l. 4). Liudytojas I. I. nurodė, kad A. A. išgėrė gal pusę butelio sidro, jai niekas nepylė, ji gėrė iš butelio. A. A. taip pat paprašė, kad jai duotų degtinės. Nors visi sakė, kad ji negertų, bet ji išgėrė pusę stiklinės degtinės, kurią jai įpylė B. B. (t. 2, b. l. 84–88; t. 4, b. l. 182). Tai, kad A. A. pati prašė įpilti degtinės ir jai ją įpylė B. B., nurodė ir liudytojai D. D., C. C., F. F. (t. 2, b. l. 93–96, 101–103, 151–154; t. 5, b. l. 4–5).

28. Atsižvelgiant į aptartus nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus dėl alkoholinių gėrimų vartojimo, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad B. B. veiksmai – alkoholinių gėrimų pasiūlymas ir įpylimas, savaime reiškia, kad nukentėjusioji A. A. nuteistojo B. B. aktyviais veiksmais buvo verčiama, skatinama vartoti alkoholinius gėrimus. Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje surinktų įrodymų visuma niekaip nepatvirtina nuteistojo B. B. siekio nugirdyti nukentėjusiąją. Priešingai, nustatyta, kad nukentėjusioji žinojo, jog apleistame pastate bus vartojamas alkoholis, ji savanoriškai ir niekieno neverčiama kartu su kitais ten buvusiais asmenimis vartojo alkoholinius gėrimus, tiek tuos kur įpylė B. B., tiek ir pati paėmusi juos gėrė iš butelio, būtent dėl tokių, ir pačios nukentėjusiosios veiksmų, ji apsvaigo. Teismo vertinimu svarbu tai, kad nukentėjusioji turėjo galimybę atsisakyti vartoti alkoholinius gėrimus, be to, šalia buvę asmenys, ragino ją negerti, tačiau nukentėjusioji tokių raginimų nepaisė. Esant tokioms aplinkybėms teismas negali daryti išvados, kad B. B. turėjo išankstinį tikslą apsvaiginti nukentėjusiąją ir pasinaudoti nukentėjusiosios apsvaigimo būsena. Teismas gali daryti tvirtas išvadas tik dėl to, kad nuteistasis jau po nukentėjusiosios apsvaigimo, pasinaudojo nukentėjusiosios girtumu ir bejėgiška būkle atlikdamas vėlesnius ir jau aptartus seksualinio pobūdžio veiksmus, tačiau tokie jo veiksmai neleidžia savaime preziumuoti ir jo kaltės įgyvendinus iš anksto turėtą siekį nugirdyti vaiką. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad B. B. nepadarė veikos, turinčios BK 161 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl šioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – B. B. dėl šio nusikaltimo padarymo išteisintinas (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

29. Atsižvelgiant į tai, kad B. B. išteisintinas dėl BK 161 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo nustatytų faktinių aplinkybių, pašalinamos aplinkybės apie tai, kad B. B., be kita ko, šias veikas padarė nugirdęs nukentėjusiąją ir taip atimdamas galimybę jai priešintis.

Dėl B. B. paskirtų bausmių ir jų subendrinimo

30. Pirmosios instancijos teismas už BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą B. B. paskyrė 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. sankcijoje nustatytą minimalų laisvės atėmimo bausmės dydį; už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 5 (penkerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. jos dydį nustatydamas artimą sankcijos minimumui; už BK 138 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. jos dydį nustatydamas mažesnį nei sankcijos vidurkis; BK 161 straipsnio 2 dalį 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmę. Minėtų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad šiuo teismo sprendimu B. B. išteisintinas dėl BK 161 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija bausmės klausimo už šią veiką nesvarsto ir nepasisakys dėl apeliacinio skundo argumentų susijusių su bausmės paskyrimu pagal BK 161 straipsnio 2 dalį.

31. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio skiriant bausmes už kitas nusikalstamas veikas matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Nuteistajam B. B. nustatant bausmės dydį, atsižvelgta į padarytų nusikaltimų pavojingumą (pasikėsino padaryti vieną labai sunkų nusikaltimą, taip pat padarė vieną labai sunkų ir apysunkį nusikaltimus), tyčinį veikos pobūdį, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimas veikas padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir atsakomybę lengvinančių nebuvimą. Individualizuodamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat analizavo nuteistojo B. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis – buvo registruotas Užimtumo tarnyboje laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2021 m. balandžio 19 d. (t. 3, b. l. 143); mokėsi (duomenys neskelbtini), tačiau iš pateiktos charakteristikos matyti, kad nuteistasis B. B. apibūdinamas kaip impulsyvus, su kai kuriais grupės draugais besielgiantis nedraugiškai, asmuo. Be kita ko, jam buvo paskirta drausminė nuobauda – griežtas papeikimas už mokytojo įžeidimą nekorektiškais žodžiais (t. 3, b. l. 152). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad B. B. būdamas dar pakankamai jaunas (tiriamų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo 20 metų), iki tiriamų nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas net penkis kartus (t. 3, b. l. 188–198). B. B. anksčiau teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei (kvalifikuotas vagystes ir plėšimą), viešajai tvarkai (viešosios tvarkos pažeidimą), už šių nusikalstamų veikų padarymą jam ne kartą buvo paskirtos švelnesnės bausmės, taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, bausmės vykdymo atidėjimo metu buvo skiriami papildomi įpareigojimai, bet teismo pasitikėjimas viliantis, jog B. B. ateityje gali veikti išimtinai teisėtu būdu, buvo nuolat pažeidžiamas. Taip pat ir nagrinėjamu atveju, nuteistasis B. B. nepaisydamas bausmės vykdymo atidėjimo pagrindu vykdomos priežiūros, 2020 m. spalio 12 d. padarė naujas nusikalstamas veikas, tarp jų ir pasikėsino padaryti labai sunkų tyčinį nusikaltimą – mažametės išžaginimą. Be kita ko, jau vykstant ikiteisminiam tyrimui B. B. taip pat buvo baustas ir administracine tvarka už automobilio vairavimą esant neblaiviam (t. 3, b. l. 181–184). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad B. B. yra linkęs nepaisyti teisės reikalavimų.. Ankstesnės jam taikytos teisinio poveikio priemonės nepasiekė savo tikslų, nepakeitė jo elgesio teigiama linkme, asmuo nepadarė reikiamų išvadų ir nenustojo elgtis nusikalstamai ir neteisėtai, todėl jam taikomos poveikio priemonės turi būti pakankamai griežtos.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam B. B. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, jos yra teisingos ir atitinka tiek nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek jo asmenybę.

33. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, už BK 149 straipsnio 4 dalyje bei 150 straipsnio 4 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymą B. B. paskirtas bausmes, subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu. Teisėjų kolegija, pažymi, kad nors apeliaciniame skunde atskirai klausimas dėl už šias nusikalstamas veikas paskirtų bausmių bendrinimo nebuvo keliamas, tačiau apeliaciniu skundu buvo prašoma peržiūrėti teismo nuosprendį visa apimtimi ir jį panaikinti bei nuteistąjį išteisinti, be to, apeliacinės instancijos teisme prokuroras nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai subendrino bausmes, paskirtas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį, taikydamas dalinį bausmių sudėjimo būdą. Prokuroras pažymėjo, kad pagal teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, jei asmuo su nukentėjusiuoju lytiškai santykiavo ir iš karto po to tenkino lytinę aistrą arba atvirkščiai, padarytos veikos sudaro idealiąją, išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, nusikaltimų sutaptį, todėl už šias veikas paskirtos bausmės turi būti bendrinamos apėmimo būdu vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Tokiai prokuroro pozicijai apeliacinės instancijos teisme pritarė ir nuteistojo gynėja.

34. Tokių argumentų kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis aptariamoje dalyje yra neteisingas, nes nuteistajam B. B. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu, t. y. vadovaujantis 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

35. Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylose, be kita ko, pasisakyta ir dėl realios bei idealios nusikalstamų veikų sutapčių. Sprendžiant klausimą, kokią nusikaltimų sutaptį sudaro lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas ar seksualinis prievartavimas, reikia įvertinti: a) kiek veiksmų padarė kaltininkas; b) ar tais veiksmais kelis kartus pažeistas tas pats ar skirtingi BK straipsniai; c) ar tarp veiksmų yra laiko tarpas ir ar galima padarytus veiksmus vertinti kaip padarytus tuo pat metu; d) ar padarytus veiksmus sieja vieningas sumanymas. Priklausomai nuo šių požymių sprendžiama, ar padaryti veiksmai sudaro realią ar idealią nusikaltimų sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-477/2008). Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje nagrinėjamo pobūdžio baudžiamosiose bylose pasisakyta, kad kai asmuo su nukentėjusiuoju lytiškai santykiavo ir iš karto po to tenkino lytinę aistrą arba atvirkščiai, padarytos veikos sudaro idealią išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nusikaltimų sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246-697/2015). O tokiu atveju kai lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas padaryti keliomis skirtingomis veikomis (lytinis aktas ir po kiek laiko lytinės aistros tenkinimas) ir tarp jų yra laiko tarpas, padarytos veikos sudaro realią nusikaltimų sutaptį. Be to, net ir tokiu atveju, skirtingų veiksmų ir laiko tarpo ilgumas yra vertinamieji kriterijai, todėl kiekvienu atveju teismas sprendžia, atsižvelgdamas į veikų padarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2013).

36. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis B. B., išsivedęs nukentėjusiąją į atskirą patalpą ir pasinaudojęs nukentėjusiosios amžiumi bei dėl girtumo esančia jos bejėgiška būsena, pradėjo ją bučiuoti, čiupinėti, numovė jai kelnes ir apatines kelnaites iki kelių, o nukentėjusiajai nesugebant pasipriešinti, pasikėsino lytiškai su ja santykiauti, t. y. bandė įvesti savo lytinį organą nukentėjusiajai į vaginą. Tačiau negalėdamas patenkinti savo lytinės aistros vaginaliniu būdu, nuteistasis paklupdė nukentėjusiąją ir siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią, savo lytinį organą įkišo nukentėjusiajai į burną, t. y. seksualiai prievartavo oraliniu būdu. Taigi, nustatyta, kad nuteistasis B. B. vieną paskui kitą pasikėsino padaryti ir padarė skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose įtvirtintas nusikalstamas veikas, t. y. pasikėsino lytiškai santykiauti su nukentėjusiąją bei seksualiai prievartavo nukentėjusiąją oraliniu būdu prieš jos valią, be to, šiais veiksmais jis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Pagal aptartą kasacinio teismo praktiką tokie nuteistojo veiksmai sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas subendrindamas teismo paskirtas bausmes baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai, todėl pirmosios instancijos nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir nuteistajam B. B. pirmosios instancijos teismo už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bendrintinos vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, t. y. bausmių apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę.

Dėl BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo

37. Gynėja apeliaciniame skunde prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir dėl bausmių bendrinimo su kitu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis. Apeliantė, vadovaudamasi BK 63 straipsnio 9 dalimi, teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme taip pat turėjo būti subendrinta taikant bausmių apėmimo, o ne bausmių sudėjimo būdą.

38. BK 63 straipsnyje reglamentuojama bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarka toje pačioje baudžiamojoje byloje. Šiame straipsnyje nurodyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti. Pagal tokias pačias taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai byloje nustatyta nusikalstama veika buvo padaryta iki nuosprendžio priėmimo kitoje (ankstesnėje) byloje. Šiuo atveju, subendrinus bausmes, į galutinės bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 9 dalis). Jeigu ankstesniu nuosprendžiu buvo paskirta subendrinta bausmė, teismas, taikydamas BK 63 straipsnio 9 dalį, nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrina būtent su subendrinta bausme, o ne su bausmėmis, paskirtomis už atskiras nusikalstamas veikas. Be to, tokiu atveju teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsniuose esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-519/2013, Nr. 2A-7-3/2014, Nr. 2K-10-976/2016, Nr. 2A-7-3-489/2019, Nr. 2K-114-788/2021).

39. Skundžiamu nuosprendžiu už apysunkį ir labai sunkius nusikaltimus, padarytus 2020 m. spalio 12 d., paskirta galutinė subendrinta bausmė buvo bendrinama su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme už nesunkų nusikaltimą, padarytą 2020 m. balandžio 20 d. Šiuo atveju atskirais nuosprendžiais bausmės iš tiesų buvo paskirtos už nusikalstamas veikas, kurios labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms, tačiau Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskirta bausmė nebuvo paskirta vien už šiuo nuosprendžiu konstatuotą nusikalstamą veiką – ji, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalių, 65 straipsnio 1 dalies 1 a punkto, 2 dalies nuostatomis taip pat buvo bendrinama su kitu, t. y. dar ankstesniu B. B. atžvilgiu priimtu nuosprendžiu, t. y. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme, kuri taip pat yra sudėtinė. BK 63 straipsnio 9 dalies taisyklė tik iš dalies apima tokią situaciją, kai paskutiniu nuosprendžiu paskirta bausmė yra bendrinama su ankstesniu nuosprendžiu, kuris, be kita ko, yra subendrintas dar su ankstesniu nuosprendžiu. Tokiais atvejais teismas negali visa apimtimi vadovautis BK 63 straipsnio 9 dalies taisykle. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje išaiškinta, kad tokia situacija atsiduria BK 63 ir 64 straipsniuose nustatytų bausmių bendrinimo taisyklių sandūroje, todėl svarbiausias teismo pritaikyto bausmių bendrinimo teisėtumo kriterijus tokiu atveju yra galutinės bausmės dydžio teisinis pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-788/2021, Nr. 2A-3-788/2022).

40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nusikalstama veika, dėl kurios padarymo B. B. buvo pripažintas kaltu Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu buvo padaryta 2020 m. balandžio 20 d. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta po Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendžio priėmimo ir neatlikus šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, subendrinant šiais, ankstesnėse bylose priimtais, nuosprendžiais paskirtas bausmes, buvo taikytos BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos dėl kurių padarymo skundžiamu nuosprendžiu B. B. pripažintas kaltu buvo padarytos taip pat po Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendžio priėmimo ir neatlikus šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, t. y. 2020 m. spalio 12 d. Esant tokiai situacijai, bausmės bendrinamos vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pagal kurį taikomas tik bausmių sudėjimo būdas. Taigi, šios aplinkybės paneigia išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta bausmė su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme turėjo būti bendrinama bausmių apėmimo būdu pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą.

41. Kaip jau minėta pirmosios instancijos teismas neteisingai subendrino bausmes paskirtas skundžiamu nuosprendžiu, todėl keičiant šią nuosprendžio dalį, iš naujo subendrinta bausmė atitinkamai iš naujo subendrinama su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme, pridedant tokią pačią bausmės dalį (1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius), kokia skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo pridėta prie galutinės subendrintos bausmės. Teismo vertinimu, tokia pridedamos bausmės dalis yra visiškai teisinga, nes nuteistasis ne pirmą kartą nepaisė jo atžvilgiu priimto nuosprendžio ir neatlikęs paskirtos bausmės, toliau darė naujas nusikalstamas veikas.

Dėl nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

42. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, patvirtinanti nukentėjusiajai suteiktų advokato atstovavimo paslaugų apimtį ir prašymas dėl 316,16 Eur dydžio atstovavimo išlaidų priteisimo (t. 5, b. l. 138–139).

43. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šioje byloje proceso išlaidas patyrė ne nukentėjusioji ar civilinis ieškovas, o valstybė, tačiau ir tokiu atveju proceso išlaidos gali būti priteisiamos iš nusikalstamą veiką padariusio asmens (lygiai taip pat, kaip ir proceso išlaidos už valstybės suteiktą teisinę pagalbą įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam (BPK 106 straipsnio 1 dalis), ar kaip kitos proceso išlaidos, kurias, vadovaujantis BPK 103 straipsnio nuostatomis ir šio straipsnio 6 punktu, teismas pripažįsta proceso išlaidomis). Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-693/2015). Aptartos nuostatos dėl proceso išlaidų taikytinos ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, atsižvelgiant į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-198-303/2022 ir kt.).

44. Nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo B. B. gynėjos apeliacinį skundą, kuris iš dalies buvo pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama dėl nusikalstamų veikų susijusių su seksualinio apsisprendimo laisve ir neliečiamumu prieš mažametį asmenį, kuris apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo, siekiant užtikrinti nukentėjusiosios teises ir interesus jai buvo paskirta įgaliotoji atstovė. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios įgaliotoji atstovė buvo paskirta teismo iniciatyva, be to, apeliacinis procesas byloje inicijuotas pagrįstai (nuteistojo gynėjos pateiktas apeliacinis skundas iš dalies yra pagrįstas), sprendžia, jog tokioje situacijoje valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš nuteistojo nebūtų teisingas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktas prašymas dėl 316,60 Eur dydžio atstovavimo išlaidų priteisimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį, kuria B. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 161 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – B. B. dėl kaltinimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį dėl nustatytų faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių ir dėl pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus paskirtų bausmių subendrinimo.

Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodytomis pripažintų B. B. nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 149 straipsnio 4 dalį, BK 150 straipsnio 4 dalį, faktinių aplinkybių, pašalinti aplinkybes apie tai, kad B. B. šias veikas padarė nugirdęs nukentėjusiąją ir taip atimdamas galimybę jai priešintis.

B. B., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir B. B. paskirti 5 (penkerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą 5 (penkerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskira subendrinta laisvės atėmimo bausme ir nustatyti galutinę subendrintą 6 (šešerių) metų ir 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl nukentėjusiosios atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų priteisimo netenkinti.

Teisėjai Nerijus MeilutisJustas NamavičiusErnestas Rimšelis