- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-25
- Bylos Nr.
- 1A-21-350/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35586-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Danutė Švitinienė, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- K. J.
- Kaltinamasis
- E. J.
- Nukentėjusysis
- V. P.
- Kategorijos
- 2.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Evaldo Vanago,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro R. J. ir nuteistojo K. J. gynėjo advokato Ž. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 4 metų laisvės atėmimo bausme, kurią paskirta atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikas, kurį K. J. išbuvo laikinajame sulaikyme nuo 2018 m. liepos 25 d. iki 2018 m. liepos 27 d. (2 paros).
Skundžiamu nuosprendžiu K. J. ir E. J. iš kaltinimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Priteista iš K. J. 8 000 Eur nukentėjusiajai V. P. neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. K. J. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. liepos 25 d., laikotarpiu nuo 3.00 val. iki 6.00 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nepilnametės nukentėjusiosios V. P., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle (dėl apsvaigimo nuo alkoholio nukentėjusioji negalėjo aktyviai pasipriešinti su ja atliekamiems veiksmams) ir palauždamas jos pasipriešinimą fiziniu smurtu (užlaužęs ir spausdamas jai ranką, padarydamas nukentėjusiajai poodinės kraujosruvas dešiniame dilbyje, abiejose šlaunyse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą), lytiškai santykiavo su nepilnamete nukentėjusiąja V. P. vaginaliniu būdu prieš jos valią.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismui E. J. ir K. J. buvo perduoti juos kaltinant tuo, kad jie 2018 m. liepos 25 d., laikotarpiu nuo 0.00 val. iki 3.00 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodami, kad nukentėjusiosios V. P. ir G. B. yra nepilnametės, ragindami (siūlydami) ir duodami joms gerti alkoholinių gėrimų, nugirdė nukentėjusiąsias V. P. ir G. B..
3. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras R. J. skundžia Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 18 d. nuosprendį dėl E. J. ir K. J. išteisinimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį, prašo šioje dalyje nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamą nuosprendį ir E. J. ir K. J. pripažinti kaltais pagal BK 161 straipsnio 2 dalį.
3.1 Skunde cituojamas skundžiamas nuosprendis, BK 161 straipsnio 2 dalies nuostatos ir nurodoma, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
3.2 Skunde teigiama, kad byloje neabejotinai nustatyta, jog E. J. ir K. J. nusikalstama veika šioje dalyje pasireiškė siūlymu gerti jų pačių pirktus stiprius alkoholinius gėrimus nepilnametėms V. P. ir G. B. ir tokiu būdu skatino jas gerti, bei nugirdė. Todėl teismo išvada, kad alkoholinių gėrimų vartojimą inicijavo nukentėjusioji V. P., nepagrįsta. Kaltinamieji suprato, kad jie bendrauja su nepilnametėmis ir jų amžius jiems buvo žinomas. Tuo pasireiškė E. J. ir K. J. tyčios kryptingumas nugirdyti nepilnametes.
3.3 Todėl nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, t. y. jame padarytos išvados dėl E. J. ir K. J. kaltės nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytus reikalavimus.
4. Nuteistojo K. J. gynėjas advokatas Ž. R. skundžia nuosprendžio dalį dėl K. J. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį. Prašo šioje dalyje nuosprendį panaikinti ir priimti K. J. išteisinamą nuosprendį.
4.1 Skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą apylinkės teisme, buvo pažeistos BPK 255 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios, kad byla turi būti nagrinėjama suformuluoto kaltinimo apimtyje. Prokuroras, sakydamas baigiamąją kalbą, žodžiu nurodė kitokio pobūdžio kaltinimą, nei pats suformulavo kaltinamajame akte, tačiau kaltinamasis apie tokią galimybę nebuvo įspėtas, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai skundžiamame nuosprendyje išplėtė prokuroro suformuluoto kaltinimo apimtį.
4.2 Kaltinamajame akte nurodyta, kad „K. J. <...> pasinaudodamas nukentėjusiosios nepilnametės V. P. bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio, dėl ko nukentėjusioji negalėjo visapusiškai teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų bei dėl to aktyviai pasipriešinti su ja atliekamiems veiksmams, užlaužęs jai ranką ir spausdamas, padarydamas nukentėjusiajai poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, abiejose šlaunyse, mergystės plėvės įplyšimus su kraujosruva. t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu palauždamas jos pasipriešinimą, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąją V. P. prieš jos valią vieną kartą vaginaliniu būdu“.
4.3 Skundžiamu nuosprendžiu K. J. pripažintas kaltu dėl to, kad <...> „pasinaudodamas nepilnametės nukentėjusiosios V. P. bejėgiška būkle (dėl apsvaigimo nuo alkoholio nukentėjusioji negalėjo aktyviai pasipriešinti su ja atliekamiems veiksmams) ir palauždamas jos pasipriešinimą fiziniu smurtu (užlaužęs ir spausdamas jai ranką, padarydamas nukentėjusiajai poodinės kraujosruvas dešiniame dilbyje, abiejose šlaunyse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą), lytiškai santykiavo su nepilnamete nukentėjusiąją V. P. vaginaliniu būdu prieš jos valią“, t. y. kitaip, nei baigiamojoje kalboje kaltinimą performulavo prokuroras.
4.4 Akivaizdu, jog iš esmės skyrėsi kaltinimo ir nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės, nuo kurių kaltinamasis nebuvo pasirengęs tinkamai gintis. Todėl, esant esminiam baudžiamojo proceso kodekso pažeidimui, kurio nėra įmanoma ištaisyti apeliaciniame procese, nuosprendis naikintinas ir byla turi būti perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
4.5 Skunde nurodoma, kad teismo nustatyta faktinė aplinkybė, jog nuteistasis pasinaudojo nepilnametės nukentėjusiosios bejėgiška būkle (dėl apsvaigimo ji negalėjo aktyviai priešintis nuteistojo veiksmams), nepagrįsta, nes K. J. nukentėjusios prie tokios būklės neprivedė, ji pati savo iniciatyva atvyko į garažą žinodama, kad ten bus vartojamas alkoholis, o jos iki tol inicijuojamo susirašinėjimo su E. J. dviprasmiškas ir seksualinio pobūdžio turinys, vėlesnis jos elgesys garaže, analogiško kiekio alkoholio suvartojimas su vyresniais amžiumi vyrais, akivaizdžiai peržengia „padorios merginos“ įvaizdį ir duoda pakankamą pagrindą vertinimui apie ženklią jos gyvenimišką ir seksualinio pobūdžio patirtį.
4.6 Svarbu ir tai, kad būdama neblaivi ji garaže pati pasirinko vietą miegojimui, matė, kad ten guli K. J., todėl vertinant jos paminėtuose susirašinėjimuose nurodytus tikslus, keliamas pagrįstas apie jos siekį lytiškai santykiauti bendru sutarimu.
4.7 Tuo tarpu nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės, kad nukentėjusios pasipriešinimas buvo palaužtas fiziniu smurtu, byloje esantys duomenys nepatvirtina. Apklausti garaže buvę asmenys nepatvirtino tokio fizinio smurto naudojimo fakto galimybės. Be to, abejotina, ar rankos užlaužimu gali būti padaromos kraujosruvos dešiniajame dilbyje ir abejose šlaunyse.
Šalies argumentai
4.8 Apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad K. J. kaltę patvirtina ir nuteistajam specialisto išvadoje konstatuotas sužalojimas nugaros srityje, kas, apylinkės teismo nuomone, duoda pagrindą manymui, jog nukentėjusioji V. P. pagal savo galimybes priešinosi prievartiniams kaltinamojo K. J. veiksmams, padarydama nurodytus sužalojimus, nes specialisto išvadoje neidentifikuotas konkretus žalojantis daiktas ar įrankis, o sužalojimų pobūdis ir lokalizacija nenurodo, kad jie padaryti priešinantis. Svarbu ir tai, kad K. J. tikinimu sužalojimai jam atsirado dėl to, kad jis buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kur jis ant gulto gulėjo tik su marškinėliais ir šios jo nurodomos aplinkybės nepaneigtos. Savo išvadą dėl nurodomų aplinkybių paaiškinti galėtų tik specialistas, tačiau apylinkės teismas tokį gynybos prašymą nepagrįstai atmetė.
4.9 Apibendrinant apeliantas teigia, kad nukentėjusios elgesys kaltinant ją „išprievartavimu“, yra naudingas tik jai pačiai, siekiant pridengti netinkamą elgesį prieš artimuosius, nes apie ketinimus vykti į garažą su vyresniais vaikinais vartoti alkoholį, ji nuo tėvų nuslėpė, susirašinėdama su E. J. seksualinio turinio žinutėmis, kartu gerdama alkoholį, likdama miegoti pati savo elgesiu sudarė prielaidas lytiniam santykiavimui, o galimai įvykus lytiniam aktui, ir ryte prasiblaiviusi bei įvertinusi situaciją, pasirinko savo gynybinę poziciją prieš tėvus, neva su ja buvo santykiauta prieš jos valią.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismo posėdyje prokuroras ir nuteistojo K. J. gynėjas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o oponentų skundus atmesti. E. J., K. J. ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. K. J. prašė jo gynėjo skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
6. Apeliaciniai skundai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl E. J. ir K. J. išteisinimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje jų atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį; nuteistojo K. J. gynėjas prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl K. J. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir šioje dalyje K. J. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
8. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad negalima sutikti su prokuroro pozicija, jog nukentėjusiąsias G. B. ir V. P. nugirdė V. J. ir K. J.. Darydamas šią išvadą apylinkės teismas nurodė, jog iš byloje esančių ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visumos matyti, kad susitikimą su išteisintaisiais ir alkoholinių gėrimų vartojimą inicijavo V. P., abi merginos pačios atvyko į garažą, kuriame buvo vartojami alkoholiniai gėrimai, šiuos gėrimus vartojo savo noru, niekieno neverčiamos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, įrodymų visuma nepatvirtina, kad išteisintieji būtų sąmoningai aktyviais veiksmais siekę priversti V. P. ir G. B. vartoti alkoholį.
9. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir prokuroro apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai nuosprendyje padarė motyvuotas išvadas, kad E. J. ir K. J. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 161 straipsnio 2 dalyje sudėties.
10. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas yra motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
11. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nepagrįsto išteisinimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį grindžiami nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savo versiją ir išvadas dėl įvykio. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog išteisintieji siūlė nepilnametėms gerti stiprius spiritinius alkoholinius gėrimus, kuriuos patys nupirko, nepilnametės, atėjusios į garažą, su savimi alkoholinių gėrimų neatsinešė, kas rodo E. J. ir K. J. tyčios kryptingumą jas nugirdyti. Šie ir kiti apelianto skunde išdėstyti argumentai dėl pirmos instancijos teismo padarytų išvadų yra nepagrįsti.
12. BK 161 straipsnio 2 dalyje yra numatyta atsakomybė už vaiko nugirdymą. Nugirdymas objektyviai gali pasireikšti vaiko skatinimu ar privertimu gerti svaigiuosius gėrimus. Veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad vaikui duoda svaigiųjų gėrimų, numatyti vaiko apsvaigimą ir to norėti.
13. Pagal pareikštą kaltinimą E. J. ir K. J. veika nugirdant nepilnametes pasireiškė raginimu V. P. gerti alkoholinius gėrimus ir duodant jai bei G. B. gerti trauktinę.
14. Byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina, kad išteisintieji sąmoningai aktyviais veiksmais ragino G. B. ir V. P. vartoti alkoholinius gėrimus, siekdami jas nugirdyti. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl tariamo nepilnamečių nugirdymo yra paremti nuostata, jog merginos alkoholinius gėrimus vartojo raginant išteisintiesiems, tačiau ši nuostata prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. G. B., E. J., K. J. ir liudytojai P. B. bei M. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu (išskyrus K. J., kuris teismo posėdyje atsisakė duoti parodymus) teigė, kad garaže visi niekieno neverčiami gėrė trauktinę taurelėmis ratu, t. y. išgėręs asmuo pripildydavo stikliuką ir jį perduodavo greta sėdinčiam asmeniui. Tai rodo, jog nepilnametės jokiu būdu nebuvo lenkiamos ar juo labiau verčiamos vartoti svaigiuosius gėrimus, kadangi įvykio metu vyko gėrimo ritualas, kuriame visi vakarėlio dalyviai dalyvavo savanoriškai, priimdami stikliuką su gėrimu iš greta sėdinčio asmens, šį gėrimą išgerdami ar praleisdami eilę gerti ir siųsdami iš naujo pripildytą stikliuką kitam šalimais sėdinčiam asmeniui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad tik po to, kai merginos gerokai apsvaigo, jos buvo raginamos nestabdyti alkoholio vartojimo tempo ir netrukdyti kitiems jį vartoti, kadangi, kaip jau minėta, geriama buvo iš vienos taurelės. V. P. nurodytą versiją, kad ji buvo verčiama gerti, nors to nebenorėjo, visiškai paneigia ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje apklaustų G. B., E. J., K. J., M. K. ir P. B. parodymai, iš kurių matyti, kad nebenorintis ar nebegalintis gerti asmuo galėdavo praleisti savo eilę ir perduoti stikliuką kitam šalia sėdinčiam asmeniui. Iš G. B. parodymų matyti, kad ji vakarėlio metu praleido savo eilę ir stikliuką perdavė kitam asmeniui, kas rodo, jog nepilnametės nebuvo verčiamos vartoti alkoholį, jos bet kada galėjo praleisti savo eilę.
14.1 Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. J. ir K. J. veika apsiribojo paskatinimu nelėtinti alkoholio vartojimo tempo ir neatsilikti nuo geriančių vyrų. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien šių veiksmų atlikimas savaime nereiškia, kad G. B. ir V. P. buvo verčiamos vartoti alkoholinius gėrimus prieš savo valią. Akcentuotina, kad iš G. B., E. J., K. J., P. B., M. K. bei pačios V. P. parodymų matyti, jog išgertuvių metu nepilnametės galėjo laisvai išeiti iš garažo, ką jos ir darydavo – eidavo į lauką rūkyti, į tualetą ir pan. Be to, nei garažo durys, nei kiemo vartai nebuvo užrakinti, G. B. ir V. P. visą laiką su savimi turėjo mobiliuosius telefonus, niekas joms netrukdė nei palikti garažo, nei, reikalui esant, išsikviesti pagalbą. Be to, iš V. P. parodymų matyti, kad gėrimo metu ji buvo nuėjusi pasiboksuoti, pašokti tam, kad nereikėtų vien sėdėti prie stalo ir gerti. Šios aplinkybės rodo, jog nepilnamečių laisvė nebuvo apribota, jos, nenorėdamos vartoti alkoholio ar pageidaudamos praleisti savo eilę gėrimo ratu procese, galėjo iš garažo laisvai pasišalinti arba išeiti į lauką, pasportuoti ar pašokti, todėl konstatuotina, jog merginos viso vakarėlio metu vartojo alkoholį tik savo noru, kas reiškia, jog jos nebuvo girdomos.
14.2 Byloje surinktais įrodymais vienareikšmiškai nustatyta, jog būtent V. P. inicijavo alkoholio vartojimą. Analizuojant byloje pateiktą jos ir E. J. susirašinėjimą programėlėje „Messenger“ matyti, kad 2018 m. liepos 24 d., nuo 16.49 val. iki 23.14 val., V. P. rašė žinutes E. J., aktyviai siūlydama išgerti, įkalbinėjo išteisintąjį tą daryti, taigi, ji laikytina aktyvia išgertuvių iniciatore. Šią išvadą patvirtina ir G. B. parodymai, kad įvykio dieną V. P. susirašinėjo su E. J., siūlė vartoti alkoholį, tačiau iš pradžių išteisintasis nesutiko. G. B. taip pat nurodė, jog V. P. įkalbinėjo ją eiti į garažą, kas dar kartą patvirtina, kad iniciatyvą vartoti svaigiuosius gėrimus parodė pati nepilnametė V. P.. Svarbu ir tai, jog iš pačios V. P. parodymų matyti, kad ji ne kartą yra buvusi išteisintųjų garaže, žinojo, kad jame yra girtaujama. Taigi, nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad eidamos į garažą abi merginos žinojo, kad jame vyks išgertuvės ir pačios norėjo vartoti alkoholinius gėrimus. Tai visiškai paneigia prokuroro apeliaciniame skunde nurodytą teiginį, jog išteisintieji siūlė nepilnametėms gerti stiprius spiritinius alkoholinius gėrimus.
15. Prokuroras kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų nurodė, kad alkoholinius gėrimus pirko tik išteisintieji. Tai, anot apelianto, rodo E. J. ir K. J. tyčios kryptingumą nepilnametes nugirdyti. Su šia prokuroro padaryta išvada nesutiktina.
15.1 Nagrinėjamu atveju išanalizavus išteisintųjų ir liudytojų M. K. bei P. B. parodymus matyti, jog įvykio dieną alkoholinius gėrimus jie pirko bendrai (dalį gėrimų P. B. pasiėmė iš namų), ketindami atšvęsti M. K. paleidimą iš įkalinimo įstaigos bei išteisintųjų grįžimą iš užsienio. Taigi, priešingai nei nurodo prokuroras, alkoholis buvo perkamas ne G. B. ir V. P. apsvaiginimui, o siekiant pasilinksminti. Pastebėtina ir tai, jog įvykio dieną išteisintieji ir liudytojai nebuvo tikri ar tikrai švęs, apie tai jie tik svarstė, juo labiau, iš anksto nebuvo kalbos apie tai, kad reikia nugirdyti G. B. bei V. P.. Analizuojant bylos medžiagą matyti, jog visi keturi vyrai alkoholį pirko ir jį vartojo keturiese, o nepilnametės prie jų prisijungė tik vėliau. Tai visiškai paneigia prokuroro nurodomą aplinkybę, kad išteisintųjų veiksmai perkant alkoholį rodo jų tyčios kryptingumą nugirdyti merginas.
15.2 Kita vertus, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde prokuroras nenurodė kodėl, jo vertinimu, nusikalstamą veiką padarė tik K. J. ir E. J., o ne visi keturi garaže girtavę vyrai. Iš išteisintųjų bei liudytojų M. K. bei P. B. parodymų matyti, jog alkoholinius gėrimus jie pirko bendru sutarimu (K. J., P. B. ir M. K. trauktinę pirko būdami Panevėžyje, o E. J. jų laukdamas tuo metu tvarkė garažą), jie visi kartu garaže šiuos gėrimus vartojo kartu su nepilnametėmis, taigi, lieka neaišku kodėl prokuroras P. B. ir M. K. veiksmus laiko teisėtais, o išteisintųjų – priešingais teisei. Teismo vertinimu, šiuo aspektu prokuroro sprendimas baudžiamojon atsakomybėn patraukti tik išteisintuosius, o ne visus keturis kartu su nepilnametėmis alkoholinius gėrimus vartojusius pilnamečius asmenis, yra nelogiškas ir padarytas akivaizdžiai pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą principą.
16. Vertinant kitus prokuroro apeliacinio skundo argumentus pažymėtina ir tai, jog aplinkybė, kad nepilnametės kartu su savimi į garažą neatsinešė jokių alkoholinių gėrimų nėra ir negali būti laikoma ta aplinkybe, kuri rodytų, jog G. B. ir V. P. buvo nugirdytos prieš jų valią. Šiuo atveju svarbu tai, kad jos abi yra nepilnametės, todėl natūralu, kad alkoholio įsigyti legaliai jos negalėjo. Be to, teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme E. J. gynėja teisingai pažymėjo, jog nepilnamečių finansinės galimybės neleidžia joms pirkti alkoholinius, juo labiau – stipriuosius, gėrimus. Tą patvirtina ir išteisintojo E. J. parodymai, kad atėjusios merginos paprašė rūkalų, bei susirašinėjimas tarp E. J. ir V. P. programėlėje „Messenger“, iš kurio matyti, jog V. P. klausinėdavo išteisintojo, ar jis turi parūkyti. Šios aplinkybės rodo, jog finansinės galimybės neleido merginoms įsigyti nei cigarečių, nei alkoholinių gėrimų, todėl akivaizdu, kad ir dėl šios priežasties jos į garažą su savimi neatsinešė jokio svaigiojo gėrimo.
17. Taigi, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad G. B. ir V. P. dar prieš ateidamos į garažą turėjo tikslą ir norėjo vartoti alkoholinius gėrimus ir juos vartojo išimtinai savo iniciatyva, kas rodo jų sąmoningą siekį apsvaigti, jos nebuvo raginamos ar skatinamos girtauti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad išteisintieji savo veiksmais siekė nugirdyti nepilnametes. Pirmos instancijos teismas pagrįstai išteisino K. J. ir E. J. dėl kaltinimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
17.1 Pažymėtinas ir tai, kad nagrinėjamu atveju pilnamečių asmenų, davusių jų turėtus alkoholinius gėrimus gerti nepilnametėms veiksmai turi administracinio nusižengimo, numatyto ANK 76 straipsnyje, požymių.
Dėl nuteistojo K. J. gynėjo advokato Ž. R. apeliacinio skundo
18. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog kaltinime nurodyta aplinkybė, kad K. J. nukentėjusiosios V. P. pasipriešinimą palaužė, be kita ko, padarydamas jai mergystės plėvės įplyšimą su kraujosruva, yra netiksli, nes šis sužalojimas yra nusikalstamos veikos pasekmė, o ne nenukentėjusiosios palaužimo priemonė. Teismas taip pat atmetė prokuroro baigiamojoje kalboje nurodytą prašymą papildyti kaltinimą aplinkybe, kad nukentėjusiosios pasipriešinimas buvo palaužtas, be kita ko, K. J. įvedant varpą į V. P. makštį, kadangi tai irgi buvo nusikaltimo pasekmė, vienas iš nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių, bet ne pasipriešinimo palaužimo priemonė. Be to, teismas pažymėjo, kad kaltinimo papildymas minėta aplinkybe būtų perteklinis, nes kaltinime nurodyta, kad K. J. išžagino nukentėjusiąją vaginaliniu būdu.
19. Apeliaciniame skunde nuteistojo K. J. gynėjas nurodė, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai išplėtė kaltinimo ribas, apie tai prieš tai neįspėjęs. Apelianto nuomone, kaltinime ir nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės akivaizdžiai skiriasi, kas laikytina esminiu BPK pažeidimu, nes nuteistasis negalėjo pasirengti gynybai ir tinkamai gintis. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
19.1 Pažymėtina, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2007; Nr. 2K-7-198/2008; Nr. 2K-7-29-942/2016 ir kt.). Klausimas, ar bylos nagrinėjimo metu nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikytinos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, sprendžiamas atsižvelgiant į minėtą normų paskirtį. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Todėl tokios faktinės aplinkybės paprastai pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2007; Nr. 2K-45-699/2016 ir kt.).
19.2 Iš Panevėžio apygardos prokuratūros I-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro R. J. 2018 m. gruodžio 10 d. teismui perduoto kaltinamojo akto turinio matyti, kad kaltinime K. J. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį nurodyta, jog K. J. 2018 m. liepos 25 d., laikotarpyje nuo 3 val. iki 6 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiosios nepilnametės V. P., gim. 2001 m. spalio 8 d., bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio, dėl ko nukentėjusioji negalėjo visapusiškai teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų bei dėl to aktyviai pasipriešinti su ja atliekamiems veiksmams, užlaužęs jai ranką ir spausdamas, padarydamas nukentėjusiajai poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, abiejose šlaunyse, mergystės plėvės įplyšimus su kraujosruva, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu palauždamas jos pasipriešinimą, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja V. P. prieš jos valią vieną kartą vaginaliniu būdu.
19.3 Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad K. J. kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje, pasinaudodamas nepilnametės nukentėjusiosios V. P. bejėgiška būkle (dėl apsvaigimo nuo alkoholio nukentėjusioji negalėjo aktyviai pasipriešinti su ja atliekamiems veiksmams) ir palauždamas jos pasipriešinimą fiziniu smurtu (užlaužęs ir spausdamas jai ranką, padarydamas nukentėjusiajai poodinės kraujosruvas dešiniame dilbyje, abiejose šlaunyse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą), lytiškai santykiavo su nepilnamete nukentėjusiąja V. P. vaginaliniu būdu prieš jos valią.
19.4 Išanalizavus pareikštą kaltinimą bei pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad kaltinamasis K. J. nukentėjusiosios V. P. pasipriešinimą palaužė, be kita ko, padarydamas jai mergytės plėvės įplyšimą su kraujosruva. Taigi, tokiu būdu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kaltinimo ribos buvo ne išplėstos, o atvirkščiai – susiaurintos, todėl nuteistojo teisė į gynybą pažeista nebuvo. Kaltinamajame akte nurodyta, kad nukentėjusiosios pasipriešinimas buvo palaužtas: 1) užlaužus nukentėjusiajai ranką ir (ją) spaudžiant, 2) padarant poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, 3) padarant poodines kraujosruvas abejose šlaunyse, 4) padarant mergystės plėvės įplyšimą su kraujosruva. Taigi, pasirinkdami gynybos taktiką tiek nuteistasis, tiek gynėjas turėjo teisę ginčyti visus šiuos K. J. inkriminuotus nukentėjusiajai padarytus sužalojimus. Tai, kad skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo buvo pašalinta aplinkybė – pasipriešinimo palaužimas padarant mergystės plėvės įplyšimą su kraujosruva, negali būti vertinama esminiu K. J. kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo pakeitimu, kaip nors trukdančiu gintis nuo kaltinimo. Dėl šios priežasties apeliaciniame skunde nurodytas argumentas dėl teisės į gynybą pažeidimo yra visiškai nepagrįstas.
19.5 Kitos nuosprendyje bei pareikštame kaltinime nurodytos esminės nusikaltimo aplinkybės yra tapačios, skiriasi tik jų apibūdinimas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įvykio aplinkybes nurodė tiksliau bei koncentruočiau, lyginant su jų aprašymu kaltinamajame akte, tačiau kaltinimo esmė (išskyrus pašalintą aplinkybę) liko ta pati. Taigi, vien kaltinimo lingvistinės išraiškos ir tam tikrų rašybos, kalbos stilistikos detalių pakeitimas nėra ir negali būti laikomas kaltinimo ribų plėtimu. Svarbu ir tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė prokuroro baigiamojoje kalboje pateiktą prašymą papildyti kaltinimą aplinkybe, kad nukentėjusiosios pasipriešinimas buvo palaužtas K. J. įvedant varpą į jos makštį. Skundžiamame nuosprendyje padaryta teisinga išvada, kad ši aplinkybė pateikta kaltinime, nurodant, kad K. J. su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo prieš jos valią vaginaliniu būdu. Akivaizdu, kad kaltinime nurodyta aplinkybė, jog su V. P. buvo santykiaujama vaginaliniu būdu visiškai apima prokuroro nurodytą aplinkybę, kad K. J. įvedė varpą į nukentėjusiosios makštį. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad varpos įvedimas į makštį yra vienas iš nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 3 dalyje, objektyviosios pusės požymių, o ne vienas iš pasipriešinimo palaužimo būdų.
19.6 Taigi, pirmosios instancijos teismui papildomai neinkriminavus jokių nusikalstamos veikos požymių ar aplinkybių, nėra pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta nuteistojo K. J. teisė gintis.
20. Apeliantas skunde nurodo ir tai, jog K. J. nukentėjusios prie bejėgiškos būklės neprivedė, ji pati atvyko į garažą, savanoriškai vartojo didelį kiekį alkoholio, o jos dviprasmiško, seksualinio pobūdžio žinutės E. J., vėlesnis elgesys garaže duoda pakankamą pagrindą vertinimui apie ženklią jos gyvenimišką bei seksualinę patirtį. Apelianto teigimu, V. P., būdama neblaivi, pati pasirinko vietą miegojimui, atsigulė šalia K. J., todėl, vertinant prieš tai paminėtas aplinkybes, nuteistasis turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog ji siekia su juo lytiškai santykiauti. Su tokiais apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nesutiktina.
20.1 Nors ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis K. J. neigė padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje, o teismo posėdyje nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis nebeneigia lytiškai santykiavęs su nepilnamete V. P. vaginaliniu būdu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog toks lytinis santykiavimas vyko prieš nukentėjusiosios valią, pasinaudojant bejėgiška V. P. būkle, kadangi dėl apsvaigimo nuo alkoholio nukentėjusioji negalėjo aktyviai pasipriešinti su ja atliekamiems veiksmams. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog įvykio metu V. P. buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, todėl negebėjo tinkamai reaguoti į K. J. veiksmus bei jiems efektyviai pasipriešinti. Nors, kaip teisingai pažymėjo apeliantas, itin stiprų V. P. apsvaigimą nuo alkoholio lėmė jos pačios veiksmai, t. y. jos pačios valia didelio kiekio trauktinės ir kitų alkoholinių gėrimų suvartojimas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji sąmoningai nusigėrė dėl to, kad K. J. su ja lytiškai santykiautų, t. y. kad ji tuo rodė sutikimą lytiškai santykiauti su K. J.. Sprendžiant iš V. P. parodymų visumos, (kurių patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neabejoja), su K. J. santykiauti nukentėjusioji nesutiko ir jokiu būdu sutikimo su juo lytiškai santykiauti neišreiškė. Atvirkščiai, iš V. P. parodymų matyti, kad gulėdama lovoje ji pirmiausia pajuto skausmą klubų srityje, vėliau – makštyje ir tik tada suprato kas vyksta. Iš šių parodymų akivaizdu, jog nukentėjusioji netgi nejautė to kaip K. J. atsegė jos džinsinių kelnių sagą ir užtrauktuką bei šias kelnes kartu su kelnaitėmis patraukė žemyn (iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad jos kelnės buvo numautos iki pusės kojų). Tai rodo, kad dėl itin stipraus apsvaigimo nuo alkoholio V. P. netgi nepajautė ir nesuvokė, kad yra nurenginėjama. Visa tai leidžia teigti, kad K. J. lytinį aktą atliko su nukentėjusiąja prieš jos valią, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis įvykio metu taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų (paties nuteistojo, nukentėjusiosios, E. J. parodymų, P. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), nuteistasis po lytinio akto išgėrė vieną stikliuką, nuėjo į kiemą vemti, po to parūkė. Tai rodo, jog įvykio metu K. J., nors ir buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau buvo pakankamai sąmoningas, kad galėtų kontroliuoti savo veiksmus ir realiai suprasti situaciją, įvertinti nukentėjusiosios būklę bei jos nesutikimą santykiauti su juo.
20.2 Be šių įrodymų, prievartinį lytinių santykių su V. P. pobūdį iš esmės patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajai konstatuotos poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, abiejose šlaunyse, kurių atsiradimo laikas sutampa su įvykio laiku, todėl pagrindo nesutikti su apylinkės teismo argumentacija dėl sužalojimų padarymo aplinkybių nėra. Nukentėjusioji patvirtino, kad gulėdama lovoje pajuto skausmą klubų srityje, vėliau – makštyje, bandė priešintis žnybdama ir drėksdama, tačiau K. J. užlaužė jos ranką ir pasakė užsičiaupti. Tai iš esmės patvirtina, jog K. J., priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, matė ir suprato nukentėjusiosios aiškiai išreikštą nesutikimą su jo atliekamais veiksmais, iš ko jis neabejotinai turėjo suprasti ir suprato, kad nukentėjusioji lytinių santykių su juo nenori ir jiems pagal savo galimybes priešinasi.
20.3 Esant šių įrodymų visumai ir nesant jokio pagrindo abejoti, kad įvykio metu nukentėjusioji V. P. buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, kas sąlygojo jos bejėgišką būklę, sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiais, jog lytiniai santykiai su nukentėjusiąja analizuojamu atveju vyko abipusiu sutikimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo ir tai vertinama išimtinai kaip pasirinktas gynybos būdas. Šios išvados plotmėje atkreiptinas dėmesys ir į nukentėjusiosios elgesį po įvykio. Nukentėjusioji po išžaginimo buvo sutrikusi, kad buvo išžaginta skundėsi G. B., vėliau apie tai papasakojo I. Š.. Ši liudytoja teismo posėdžio metu nurodė, kad pasakodama apie įvykį V. P. buvo panikoje, vis kartojo, kad ją išprievartavo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia nukentėjusiosios emocinė būklė neabejotinai patvirtina prievartinių lytinių santykių tarp jos ir K. J. buvimą.
20.4 Priešingai nei teigia apeliantas, nėra jokio pagrindo išvadai, kad V. P. elgesys garaže iki nusikalstamos veikos padarymo rodė, kad V. P. siekia santykiauti su K. J., nes iš liudytojo M. K. ir G. B. parodymų matyti, jog visą laiką V. P. daugiausia bendravo su G. B. ir dėmesį rodė ne K. J., o E. J., kuris buvo jos geras vaikystės draugas, todėl K. J. vakarėlio metu neturėjo jokio pagrįsto pagrindo manyti, kad V. P. siekia su juo lytiškai santykiauti, juo labiau, kad, kaip parodė ir V. P., ir E. J., ir pats K. J., vykstant išgertuvėms, jokios kalbos apie seksą apskritai nebuvo.
21. Iš byloje esančių V. P. ir E. J. susirašinėjimų programėlėje „Messenger“ matyti, jog nukentėjusioji E. J. yra rašiusi žinutes su seksualine potekste, tačiau šios žinutės, net jei K. J. jų turinį žinojo, niekaip nėra susiję su pačiu K. J. ir jo bei V. P. santykiais, ir dėl šių žinučių K. J. negalėjo turėti jokio pagrindo spręsti, kad nukentėjusioji nori ar sutinka lytiškai santykiauti su juo.
21.1 K. J. taip pat negalėjo vertinti kaip nukentėjusiosios sutikimo su juo lytiškai santykiauti ir tos aplinkybės, jog betarpiškai prieš nusikaltimą V. P. pati atsigulė į lovą šalia nuteistojo, nes V. P. tai padarė būdama girta, į lovą ji atsigulė apsirengusi – su drabužiais ir net batais, kas neabejotinai rodo, jog ji atsigulė tik norėdama miegoti, o ne lytiškai santykiauti su E. J., kadangi, priešingu atveju, ji būtų nusirengusi ir nusiavusi batus. Šią aplinkybę patvirtina ne tik pačios V. P. parodymai, kad ji atsigulė prie K. J. dėl to, kad tuo metu jai labai sukosi galva ir ji ne visiškai suvokė kas vyksta aplinkui, bet ir liudytojos I. Š. parodymai, kad nukentėjusioji jai pasakojo, jog tuo metu buvo visiškai girta ir lovoje gulėjo „kaip daržovė“, bei ir kitų vakarėlyje dalyvavusių asmenų parodymai, kad tuo metu V. P. buvo girčiausia iš visų. Įvertinus šiuos įrodymus akivaizdu, kad dėl savo apsvaigimo nukentėjusioji buvo ženkliai praradusi orientaciją aplinkoje, todėl ji dėl tokios būklės buvo praradusi galimybę realiai suvokti aplinką, su ja daromus veiksmus ir jiems pasipriešinti, o tuo pačiu dėl šios priežasties ji objektyviai negalėjo kokiu nors būdu išreikšti savanorišką norą lytiškai santykiauti su K. J..
21.2 Esant šioms aplinkybėms, apelianto skunde nurodyta versija apie V. P. išreikštą sutikimą su juo lytiškai santykiauti yra visiškai deklaratyvi ir paneigta byloje esančių įrodymų visetu.
22. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad nukentėjusios pasipriešinimas buvo palaužtas fiziniu smurtu, yra nepagrįstos byloje esančiais duomenimis, kadangi garaže buvę asmenys nepatvirtino fizinio smurto naudojimo fakto. Be to, abejotina ar rankos užlaužimu gali būti padaromos kraujosruvos dešiniajame dilbyje ir abejose šlaunyse.
22.1 Sutiktina su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad iš tiesų nei vienas garaže buvęs asmuo nematė kad K. J. būtų smurtavęs prieš nukentėjusiąją, tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nukentėjusios pasipriešinimas buvo palaužtas fiziniu smurtu. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, tuo pačiu ir K. J. veiksmus jam pareikštų kaltinimų plotmėje, visų pirma pažymėtina, kad nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylų specifika yra ta, kad paprastai tokių veiksmų liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – nukentėjusiojo parodymai, medicinos specialistų, psichiatrijos, psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju ir kuriems nukentėjusysis pasakojo apie tokio pobūdžio veiksmus, parodymai. Todėl vien tik formalus nukentėjusio asmens parodymų atmetimas ypač seksualinio pobūdžio baudžiamosiose bylose negalimas.
22.2 Nagrinėjamu atveju V. P. parodė, kad įvykio metu, jai gulint šalia nuteistojo, ji pajuto skausmą klubų srityje, po to – makštyje ir tada suprato, kad K. J. įkišo savo lytinį organą jai į makštį. Nukentėjusioji patvirtino, kad nuo tokių K. J. veiksmų ji mėgino gintis – drėskė jam į klubą, žnybė, tačiau nuteistasis užlaužė jos ranką, liepė užsičiaupti bei nebandyti rėkti ir atliko lytinį aktą. Šias aplinkybes nukentėjusioji analogiškai papasakojo liudytojoms J. P. ir I. Š.. Taip pat pažymėtina, kad šias nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina objektyvūs įrodymai – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G943/2018(01), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajai V. P. nustatytos poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, abiejose šlaunyse, mergystės plėvės įplyšimai su kraujosruva, paveikus šias sritis kietais bukais daiktais (paviršiais), ir kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Ši išvada visiškai patvirtina nukentėjusiosios nurodytą įvykio versiją, kadangi V. P. nustatyti sužalojimai atitinka jos apibūdintą smurto panaudojimo mechanizmą. Be to, iš P. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis matė ant K. J. šortų priekio kraujo dėmes, kas leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad būtent nuteistasis padarė nukentėjusiosios mergystės plėvės įplyšimą su kraujosruva lytinio akto metu, ką, kaip matyti iš P. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, šiam pripažino ir pats K. J..
22.3 Taigi, aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusios pasipriešinimas buvo palaužtas fiziniu smurtu, nepaisant to, kad kiti įvykio vietoje buvę asmenys to nematė.
23. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad K. J. užlaužė ir spaudė nukentėjusiosios ranką, tačiau išreiškė abejones ar rankos užlaužimu gali būti padaromos kraujosruvos abejose šlaunyse. Šios abejonės laikytinos nepagrįstomis, kadangi apeliantas netinkamai interpretuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, pateikdamas nuteistajam naudingą jų vertinimą, kuris yra klaidingas.
23.1 Išanalizavus nukentėjusiosios parodymus matyti, kad V. P., gulėdama lovoje šalia K. J., pajuto skausmą klubų srityje. Nukentėjusioji nurodė, kad nuteistasis ją už klubų suėmė galimai tam, kad galėtų pasukti ant šono, nes tuo metu nukentėjusioji gulėjo ant nugaros. Kaip minėta, specialisto išvadoje yra nurodyta, kad V. P. nustatytos poodinės kraujosruvos abiejose šlaunyse. Tai patvirtina, jog K. J. smurtavo prieš nukentėjusiąją suimdamas ją už klubų, dėl atsirado poodinės kraujosruvos abiejose šlaunyse. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad V. P. pasipriešinimas fiziniu smurtu buvo palaužtas: 1) užlaužiant ir spaudžiant ranką, 2) padarant poodinės kraujosruvas dešiniajame dilbyje, 3) padarant poodines kraujosruvas abiejose šlaunyse. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas aiškiai išskyrė prieš nukentėjusiąją panaudoto fizinio smurto pobūdį, tačiau nenurodė kraujosruvų nei ant jos dilbio, nei ant šlaunų susidarymo mechanizmo, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad nuosprendžiu nustatyta, jog poodinės kraujosruvos šlaunyse V. P. padarytos užlaužiant jos ranką vertintinas kaip akivaizdžiai nelogiškas nuosprendžio interpretavimas.
24 Apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad K. J. kaltę patvirtina jam specialisto išvadoje konstatuotas sužalojimas nugaros srityje, kas, apylinkės teismo vertinimu, rodo, jog nukentėjusioji V. P. pagal savo galimybes priešinosi prievartiniams kaltinamojo K. J. veiksmams ir taip padarė jam šiuos sužalojimus. Šis apeliacinio skundo argumentas yra pagrįstas.
24.1 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. G947/2018(05) nurodyta, kad kaltinamajam K. J. padaryti odos nubrozdinimai su taškinėmis kraujosruvomis odoje nugaros dešinėje pusėje, paveikus kietais bukais daiktais (paviršiais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku; sužalojimuose nėra požymių, pagal kuriuos būtų galima nustatyti konkretų žalojantį daiktą ar įrankį; sužalojimų pobūdis ir lokalizacija nenurodo, ar jie padaryti priešinantis. Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka apklausiama specialistė J. Ž. nurodė, kad įbrėžimai K. J. nugaroje galėjo būti padaryti kietais bukais bukabriauniais daiktais, labiau turinčiais ribotą paviršių, pvz. nagais, tačiau specialistė neatmetė tikimybės, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti ir kitokiu būdu. Specialistė nustatė daugybinius nubrozdinimus su taškinėmis kraujosruvomis, kurie buvo nugaros dešinėje, tam tikroje ribotoje dalyje, plote 11×6 cm. Taigi, specialistė pateikė tikimybinę K. J. nubrozdinimų nugaros srityje atsiradimo priežastį. Ji neatmetė galimybės, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti ir apelianto nurodytomis aplinkybėmis. Nors ši versija buvo iškelta tik apeliaciniame skunde (iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme gynyba prašė iškviesti specialistę į teismo posėdį tik siekdama apklausti apie aplinkybes, susijusias su mergystės plėvės plyšimu), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, K. J. nustatytų sužalojimų pobūdis neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad odos nubrozdinimai su taškinėmis kraujosruvomis odoje nugaros dešinėje pusėje K. J. padaryti būtent V. P. veiksmais.
24.2 Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. J. nustatytus sužalojimus besigindama jam padarė būtent nukentėjusioji, nėra pagrįsta bylos įrodymais. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio metu nukentėjusioji gynėsi nuo K. J. nagais draskydama jam nugarą. Peržiūrėjus V. P. apklausą ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad nukentėjusioji nurodė, jog gindamasi drėskė nagais K. J. į klubą. Aplinkybės, kad būtų draskiusi nuteistojo nugarą, V. P. apskritai nenurodė. Be to, nors nukentėjusioji teigė, kad gynėsi nuo nuteistojo jam žnybdama, tačiau iš specialistės paaiškinimų matyti, kad nustatyti K. J. sužalojimai padaryti kietais bukais bukabriauniais daiktais, labiau turinčiais ribotą paviršių.
24.3 Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, šioje dalyje padarė nepagrįstą išvadą, tačiau tai nepaneigia kitų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisėtumo bei pagrįstumo dėl K. J. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje ir šios išvados nepagrįstumas savaime nedaro nuosprendžio neteisėtu ir nepagrįstu.
25. Apelianto vertinimu, nukentėjusioji nepagrįstai jį apkaltino nusikaltimo padarymu prieš artimuosius siekdama pateisinti netinkamą savo elgesį, nes apie ketinimus vykti į garažą su vyresniais vaikinais vartoti alkoholį ji nuo tėvų nuslėpė. Skunde teigiama, kad galimai ryte ji prasiblaivė ir įvertino situaciją, todėl prieš tėvus pasirinko gynybos poziciją, kad su ja neva buvo santykiauta prieš jos valią. Šie skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti.
25.1 Nors iš bylos medžiagos matyti, kad iš tiesų V. P., įvykio dieną išeidama iš namų, tėvams pamelavo, jog ketina miegoti pas klasiokę, bet iš tikrųjų išvyko į (duomenys neskelbtini), kur vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau ši aplinkybė neturi jokios reikšmės vertinant nukentėjusiosios parodymus apie esmines įvykio aplinkybes dėl jos išžaginimo. Iš įrodymų viseto analizės yra akivaizdu, kad V. P. tėvai, žinodami, kad ji tą naktį neketina nakvoti namuose ir su tuo sutikdami, bei nežinodami, jog ji tą naktį vartojo svaigiuosius gėrimus, neturėjo pagrindo priekaištauti dėl tokio netinkamo jos elgesio. Tuo pačiu V. P. neturėjo jokio pagrindo sukurti melagingą versiją apie išžaginimą, siekiant pateisinti savo girtavimą ar nenakvojimą pas draugę, nes nukentėjusiosios tėvai apie šias aplinkybes nežinojo. Tą patvirtina pirmiausia J. P. parodymai, kad dukrai grįžus namo 2018 m. liepos 24 d. apie 10 val. ryto, ji nežinojo, kad V. P. nenakvojo pas klasiokę ir neįtarė, kad ji naktį gėrė.
25.2 Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad V. P., kaip matyti iš jos ir G. B. parodymų, jau einant iš garažo, t. y. iš karto po įvykio, pasakė G. B., kad buvo išžaginta. Po to V. P., įvykio dienos vakare, apie išžaginimą telefonu pasakė ne savo tėvams, o motinos seseriai I. Š., ir tik ši šią informaciją perdavė V. P. tėvams. Šią aplinkybę patvirtina I. Š. ir J. P. parodymai.
25.3 Esant šioms aplinkybėms, apelianto argumentai, kad nukentėjusioji, kaltindama jį nusikaltimo padarymu, siekė prieš artimuosius pateisinti netinkamą savo elgesį, yra ir visiškai nepagrįsti, ir nelogiški.
26. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad iki įvykio K. J. ir V. P. santykiai buvo geri, šie asmenys daug metų pažinojo vienas kitą, byloje nėra jokių duomenų, kad tarp jų būtų buvę kokie nors konfliktai ar nesutarimai, todėl akivaizdu, kad nukentėjusioji neturėjo jokio pagrindo ir motyvo apkalbėti K. J., juo labiau – nepagrįstai apkaltinti sunkaus nusikaltimo padarymu.
27. Apibendrinant išdėstytą daroma išvada, kad skundžiamu pirmos instancijos teismo nuosprendžiu E. J. ir K. J. iš kaltinimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį išteisinti, o K. J. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį nuteistas visiškai pagrįstai, t. y. skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tiek prokuroro, tiek K. J. gynėjo apeliacinių skundų tenkinti nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro R. J. ir nuteistojo K. J. gynėjo advokato Ž. R. apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis neskundžiama.