Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Arūno Paštuolio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus ir Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Edvino Alosevičiaus apeliacinius skundus dėl (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 161 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

Pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir nubaustas 4 (ketveriems) metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi paskirtą bausmę subendrinus apėmimo būdu su 2016 m. liepos 12 d. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė jam paskirta 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo, pilnai įskaityta bausmė, atlikta pagal 2016 m. liepos 12 d. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 26 d.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo sulaikymo dienos.

Priteista iš V. M. nukentėjusiajai I. A. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. kovo 21 d., laikotarpiu nuo 13.00 val. iki 20.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, žinodamas, kad I. A. ir M. K. yra nepilnametės, bei turėdamas tikslą išžaginti nepilnametę I. A., nupirkęs du butelius degtinės ir vieną butelį sidro, kuriuos išgėrė kartu su nepilnametėmis I. A., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir M. K., gim. (duomenys neskelbtini) m., tokiu būdu nugirdė nepilnametes I. A. ir M. K., t. y. neturinčius 18 metų vaikus.V. M. pripažintas kaltu dėl to, kad 2015 m. kovo 21 d., laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 21.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žinodamas, kad I. A., gim. (duomenys neskelbtini) m., yra nepilnametė, po vaiko nugirdymo, nukentėjusiajai gulint ant lovos čiužinio esančio ant grindų, bandė paliesti nepilnametės I. A. makštį savo ranką kišdamas jai po kelnėmis, o šiai pasipriešinus, panaudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą, t. y. sudavė tris kartus rankos kumščiu į veidą ir vieną kartą koja įspyręs į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, dešinės akies vokuose- nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat panaudodamas psichinį smurtą, sakydamas „jei tu nori, kad tave parvežčiau namo, tu turi su manimi pasimylėti“, tokiu būdu palaužęs nukentėjusiosios valią ir atėmęs galimybę priešintis, nukentėjusiajai gulint ant čiužinio, numovė jos apatines kelnaites, nusimovė kelnes ir apatines trumpikes, užgulė nepilnametę nukentėjusiąją savo kūnu, įvedė savo varpą jai į makštį ir prieš nepilnametės nukentėjusiosios valią atliko lytinį aktą, tai yra išžagino nepilnametę I. A..(duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas išteisindamas V. M. pagal BK 161 straipsnio 2 dalį nurodė, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, jog V. M. būtų sąmoningai aktyviais veiksmais siekęs priversti I. A. ir M. K. vartoti alkoholinius gėrimus ir jas nugirdęs. Tai, kad nepilnamečiai asmenys V. M. akivaizdoje vartojo alkoholinius gėrimus, jis jų parūpino, apibūdina kaltinamąjį kaip neatsakingą suaugusį asmenį, tačiau baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Pripažindamas V. M. kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, teismas konstatavo, kad bylos įrodymų visuma patvirtina V. M. kaltę išžaginus nepilnametę I. A..Apeliaciniame skunde nuteistojo V. M. gynėjas prašo panaikinti (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir priimti naują, V. M. pilnai išteisinantį nuosprendį.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė jo skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti, prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistojo V. M. gynėjo Evaldo Liutkevičiaus ir prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo advokato apeliacinio skundo

8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai taikė baudžiamosios materialinės teisės normas, t. y., nepagrįstai V. M. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis išžagino nukentėjusiąją, o teismas rėmėsi tik pačios nukentėjusiosios nenuosekliais, niekuo nepatvirtintais parodymais. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir todėl atmestini.

8.2. Nuteistasis V. M. neginčijo aplinkybių, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, buvo kartu su I. A. ir M. K., žinojo, kad jos nepilnametės, kartu su jomis vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau nuosekliai neigia lytiškai santykiavęs su I. A. ir naudojęs prieš ją smurtą. Visas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad nesant kitų tiesioginių liudytojų, galinčių patvirtinti I. A. išžaginimo faktą, negalima buvo kaltę grįsti tik pačios nukentėjusiosios parodymais. Kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka ir laiko, kad kaltinimas buvo grindžiamas ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir byloje surinkta medžiaga, kuria neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje V. M. atliko jam inkriminuotus veiksmus, t. y. žinodamas, kad nukentėjusioji yra nepilnametė, siekė su ja lytiškai santykiauti, o jai nesutikus, panaudojo fizinį ir psichinį smurtą ir palaužęs nukentėjusiosios valią ir atėmęs galimybę priešintis, išžagino nepilnametę I. A.. Kadangi nuteistojo, nukentėjusiosios bei kitų asmenų parodymuose buvo prieštaravimų, teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

8.3. Teisėjų kolegija mano, kad netikėti nukentėjusiosios I. A. parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturėjo objektyvaus pagrindo, kadangi jos parodymai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs, logiški, neprieštaraujantys tarpusavyje, taip pat juos patvirtina ir ištirti bei įvertinti liudytojų parodymai bei byloje esanti rašytinė medžiaga. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, jog nukentėjusioji siekė apkalbėti nuteistąjį ir apkaltinti jį nebūto sunkaus nusikaltimo padarymu. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta net tris kartus. Šių apklausų metu ji išsamiai nurodė visas įvykio detales ir visose apklausose jas nurodė analogiškai. Teisiamajame posėdyje ji nurodė mažiau įvykio detalių ir tai suprantama, nes ši apklausa vyko praėjus žymiai daugiau laiko po įvykio, tačiau esmines aplinkybes ji nurodė nuosekliai ir analogiškai, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose. Negalima sutikti su skundo teiginiu, jog smurto panaudojimo fakto nepatvirtina specialisto išvados duomenys, kurie, pasak skundo autoriaus, nėra tikslūs. Specialisto išvadoje nustatyta, kad I. A. konstatuota poodinės kraujosruvos nosies nugarėlėje, dešinės akies vokuose. Nors išvadoje nekonkretizuota, keliais trauminiais poveikiais galėjo būti padaryti sužalojimai, tačiau jai buvo sulaužyta nosis, hematomos dešinės akies abiejuose vokuose. Išvadoje teigiama, kad sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis, kas akivaizdžiai patvirtina, kad šie sužalojimai buvo padaryti ne mažiau vienu poveikiu. Be to, specialisto išvadoje aprašytos nukentėjusiosios nurodytos jos sužalojimo aplinkybės, kur ji taip pat nuosekliai nurodė jai suduotų smūgių lokalizaciją ir kiekį. Dėl nukentėjusiosios sužalojimo laikyti teisingais nukentėjusiosios parodymus – kad ji V. M. buvo sumušta ant lovos, o nuteistojo – kad ji susižalojo atsitrenkus į durų staktą, vertinti kritiškai, kaip gynybinius, apylinkės teismui pagrįstai leido ir kitas rašytinis objektyvus įrodymas – Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, kurioje nustatyta, kad ant pateiktos tirti audinio skiautės, iškirptos iš viršutinės čiužinio pusės paimtos apžiūrint įvykio vietą rasta moters kraujo, kurio genotipas sutampa su I. A. genotipu (2 t., b. l. 85-95).

8.4. Skunde apeliantas siekia paneigti ne tik fizinio, bet ir psichinio smurto prieš nukentėjusiąją buvimo faktą ir tuo pačiu prievartinio lytinio akto įvykdymo faktą, remiantis tuo, kad I. A. savo sutikimą lytiškai santykiauti su V. M. pagrinde aiškina ne jos sumušimu, o tuo, kad ji išsigando jo grasinimo neparvežti namo. Advokato teigimu, jai nebuvo pagrindo kuo skubiau grįžti į šeimyną, be to, ji galėjo pati ten grįžti be V. M. pagalbos, visuomeniniu transportu, juo labiau, ko nepaneigė ir pati nukentėjusioji, ji bet kada iš V. M. buto galėjo savanoriškai, niekieno netrukdoma pasišalinti. Aukštesnysis teismas su tokiais skundo argumentais nesutinka, nes jie neatspindi pilnos įvykio eigos, o skunde pasinaudota tik iš konteksto išrinktais, gynybai parankiais epizodais. Visų pirma, nesutiktina su advokatu, kad I. A. neakcentavo jos sumušimo, nes ji visuose savo parodymuose nurodė, kad pradžioje nuteistasis, jai nesutikus mylėtis savo noru, sudavė net tirs kartus kumščiu į veidą, dar kartą spyrė į veidą, dėl ko jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas, ir tik paskui jis pasakė, kad jeigu ji nepasimylės su juo, neparveš namo. Taigi, jai baimę sukėlė ir tuo pačiu galimybę priešintis atėmė visuma V. M. jos atžvilgiu atliktų veiksmų, kurie buvo tiek fizinio, tiek ir psichinio pobūdžio. Šiuo atveju svarbu vertinti ne tik pavienius nukentėjusiosios ir nuteistojo veiksmus, bet ir paties nusikaltimo pobūdį, nukentėjusiosios amžių, socialinę padėtį. Kaip nustatyta bylos duomenimis, išgertuvių iniciatorė buvo nukentėjusiosios draugė M. K., kuri pažinojo V. M., pasitikėjo juo, žinojo, kad šis gali nupirkti išgerti. Irma A. V. M. nepažinojo, tačiau važiavo kartu su drauge M. K.. V. M. kartu su jomis girtavo, paskui jis išvažiavo, grįžo su A. I., visi kartu girtavo, vėliau bute I. A. liko viena, nes nuteistasis kitus du išvežė. Prieš išvažiuodama M. K. jai liepė likti pas V. M., nes kitaip jis neparvešiąs jos namo. Nukentėjusioji buvo apgirtusi, norėjo miego, todėl atsigulė. Taigi, V. M. elgesys prieš išžaginimą nedavė pagrindo manyti, kad jis turi tikslą jos atžvilgiu atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus ir todėl nekėlė nukentėjusiajai baimės, ji negalėjo numanyti, kaip šis elgsis pasišalinus kitiems asmenis. Todėl visiškai nepagrįsti skundo teiginiai, kad prievartinio lytinio akto buvimą paneigia pačios I. A. elgesys, jog ji dar prieš išžaginimą turėjo galimybę pasišalinti iš buvo, tačiau savo noru liko su V. M. viena bute. Svarbu įvertinti ir nuteistojo bei nukentėjusiosios socialinį ir psichologinį santykį – jis yra pilnametis, žymiai už nukentėjusiąją vyresnis vyras, įvykis vyksta šio bute, tuo tarpu nukentėjusioji – nepilnametė, socialiai pažeidžiama, neturtinti tėvų, gyvenanti globos namuose, be to, nuteistojo ji beveik nepažinojo, todėl akivaizdu, kad vien pasilikimo nepažįstamo vyro bute faktas nukentėjusiajai turėjo kelti nesaugumo jausmą. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad nukentėjusioji po išžaginimo santykiavo su savo draugu, niekaip nepaneigia kitos byloje nustatytos aplinkybės, kad V. M. veiksmai jos atžvilgiu, tiek fizinis smurtas, tiek ir grasinimas neparvežti namo, palaužė jos valią ir galimybę priešinti bei, kad lytinis aktas jos atžvilgiu buvo prievartinis. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusios gyvenimo būdas negali būti pagrindas pateisinantis nuteistojo veiksmus nukentėjusios atžvilgiu ir leidžiantis abejoti nukentėjusios parodymais.

8.5. Tą aplinkybę, kad nukentusiąją prieš ją panaudotas psichinis smurtas iš tiesų paveikė, patvirtina ir jos elgesys po išžaginimo. Kaip matyti ne tik iš jos pačios, bet ir iš byloje apklaustų liudytojų parodymų, I. A. dėl išžaginimo niekur nesikreipė ir pedagogams bei socialiniams darbuotojams nieko nepasakojo. Apie tai ji pasisakė tik draugei M. K., kuri vėliau tai papasakojo A. I.. M. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, (teisme ji parodymus pakeitė, tačiau juos apylinkės teismas pagrįstai laikė nepatikimais, skunde dėl šios liudytojos teisme duotų parodymų nepasisakyta, todėl jie neaptariami), kad kitą dieną po to, kai I. A. liko pas V. M. bute, nukentėjusioji jai paskambino ir pasakė, kad V. M. seksualiai priekabiavo prie jos, ši jam pasipriešino, tada jis sudavė smūgius jai į nosį. Kitą dieną jos susitiko vaikų namuose ir I. A. jai sakė, kad bijo nuteistojo, negali nieko pasakoti, nes jai bus blogiau. Liudytoja apklausta I. R., nukentėjusiosios įstatyminė atstovė, dirbanti socialine darbuotoja, parodė, kad matė I. A. veide sužalojimus, pradžioje nukentėjusioji sakė, kad sužalojimai atsirado jai nukritus nuo laiptų, tačiau vėliau pasakė tiesą, kad V. M. ją išžagino, tačiau tai pasakojo su baime. Liudytojas V. R. taip pat parodė, kad draugė I. A. jam sakė, jog susižalojo krisdama nuo laiptų, tik vėliau pasakė apie išžaginimą. Tokie duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji buvo įbauginta ir tik kitų asmenų dėka prieš ją įvykdytas nusikaltimas buvo išaiškintas.

8.6. Atmestini apelianto argumentai, jog nukentėjusiosios parodymų teisingumo dėl jos išžaginimo nepagrindžia ir specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ( 2t., b. l. 94) duomenys, kurioje konstatuota, jog nei ant vienų pateiktų tirti objektų (audinio skiaučių iškirptų iš viršutinės ir apatinės čiužinio pusės, I. A. viršutinių drabužių) spermos priklausančios V. M. nerasta, o ant I. A. kelnaičių, kurias ji dėvėjo įvykio metu, rasta sperma taip pat nepriklauso V. M.. Priešingai nei nurodyta skunde, šie duomenys nekelia abejonių I. A. parodymų patikimumu. Nors nuteistojo spermos ant tyrimui pateiktų objektų ir nebuvo rasta, tai neprieštarauja I. A. parodymams ir nepaneigia aukščiau aptartų ir objektyviais bei teisingais laikytinų V. M. kaltę pagrindžiančių duomenų. Abejonių dėl padaryto nusikaltimo aptariami duomenys galėtų kelti, jei specialisto išvados būtų vieninteliai ir pagrindiniai kaltės įrodymai, tačiau šiuo atveju jie vertinami jau patikrintinų įrodymų visumoje. Nukentėjusioji neneigė, kad po išžaginimo ji intymiai bendravo su savo draugu, todėl tai, kad ant jos kelnaičių rasta sperma nepriklauso V. M., taip pat jos parodymų nepaneigia.

8.7. Panašaus pobūdžio skunde išdėstyti argumentai ir dėl specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų nepagrįsto vertinimo kaip V. M. kaltės įrodymo, nes, pasak nuteistojo advokato, kadangi išvadoje kategoriškai nenurodyta, jog minėti medvilnės pluoštai yra nuo konkretaus tyrimui pateikto megztinio, kas neleidžia atmesti galimybės, jog jie ant V. M. rūbų galėjo likti tiek nuo tyrimui pateikto, tiek ir nuo kito identiško medvilninio trikotažinio rūbo. Kaip matyti iš specialisto išvados, ant tirti pateiktų V. M. striukės, megztinio ir bliuzono rasti violetinės spalvos medvilnės pluoštai, kurie yra vienodi su I. A. megztinio trikotažo pluoštais. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje konstatavo apylinkės teismas, žaginimo metu nukentėjusiajai buvo numautos tik kelnės ir apatinės kelnaitės, o kiti drabužiai nebuvo nurengti, todėl specialisto išvados duomenys patvirtina, jog tiesioginio kontakto metu, V. M. užgulant I. A., ir galėjo likti nukentėjusios viršutinių drabužių pluoštai ant nuteistojo viršutinių drabužių. Taigi, nors nėra kategoriškos išvados, kad rasti pluoštai būtent nuo to megztinio, bet rūšinis priklausomumas, kuris buvo nustatytas, esant kitiems įrodymams, yra netiesioginis nuteistojo kaltę patvirtinantis įrodymas. Apeliacinio skundo teiginiai, jog minėti pluoštai nuo vienų rūbų ant kitų galėjo patekti ir kitomis aplinkybėmis ir kad ši versija niekuo nepaneigta, yra tik gynybinio pobūdžio deklaratyvūs teiginiai. Dėl netikslių ir nekonkrečių specialistų išvadų, specialistų neapklausimo, tikslu patikslinti šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsako, jog iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad byloje turi būti atlikti visi įmanomi tyrimai ir ekspertizės, ir kad to nepadarius pažeidžiama įrodinėjimo tvarka ar kaltinamojo procesinės teisės. Specialistų ir ekspertų žinių panaudojimas baudžiamajame procese būtinas tada, kai be jų išvadų neįmanoma nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių (kasacinė nutartis Nr. 2K-339/2011). Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti neabejotinas išvadas dėl to, kad nuteistasis yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Kiti apeliacinio skundo teiginiai dėl I. A. toje pačioje vietoje galimai lytiniu santykiavimu su kitu asmeniu, t. y. A. I., paremti ne faktais, o subjektyvia jo autoriaus nuomone, modeliuojant tariamai tik galimus, tikėtinus įvykius.

8.8. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino V. M. kaltu padarius BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Teismas tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, jo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

9. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina prokuroro apeliacinio skundo ribose. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, jog prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir V. M. pagal BK 161 straipsnio 2 dalį išteisino nepagrįstai. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. M. išteisinimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį yra pagrįstos, įrodymų vertinimas atliktas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus bylos aplinkybes, reikšmingas inkriminuotos veikos kvalifikavimui.

9.1. Atsakomybė pagal BK 161 straipsnio 2 dalį atsiranda už vaiko nugirdymą. Vaiko nugirdymą sudaro tokie suaugusio asmens veiksmai, kuriais vaikas verčiamas ar skatinamas gerti alkoholinius gėrimus ir dėl to jis pasigeria. Vertinant, ar yra visi būtini šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai, būtina nustatyti, kad asmuo aiškiai suvokė ir žinojo, jog neteisėti veiksmai atliekami prieš vaiką, kad vaikas svaigiuosius gėrimus gėrė dėl to, kad buvo skatinamas ar verčiamas tai daryti ir vartodamas svaigiuosius gėrimus apsvaigo. Byloje nėra ginčo dėl to, jog V. M. žinojo, kad I. A. ir M. K. yra nepilnametės. Jis pats savo parodymuose nurodė, jog merginos nepilnametės supratęs iš to, kad jos gyvena vaikų namuose, be to, klausė jų amžiaus M. K.. Tačiau kiti bylos duomenys neduoda pagrindo daryti neginčytinos išvados, kad nuteistasis suvokė savo veiksmais skatinantis šias nepilnametes gerti alkoholinius gėrimus, kad galėjo numatyti, jog jos gali pasigerti. Bylos medžiaga nustatyta, kad nepilnametės alkoholį vartojo ne V. M. iniciatyva, o išgertuves iniciavo M. K., nes norėjo išgerti, dėl ko ir paskambino V. M.. Tą patvirtina ji pati ir nukentėjusioji I. A., kuri taip pat kartu su M. K. savanoriškai važiavo su V. M. į jo butą tikslu išgerti alkoholinių gėrimų. V. M. atvežė jas į nuomojamą butą, kuriame buvo alkoholio. Abi merginos patvirtino, kad jis nevertė jų vartoti alkoholio. V. M. išgertuvių metu du kartus buvo pasišalinęs iš buto, kur nepilnametės vienos, be jo, toliau vartojo alkoholį. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ne tik V. M., tačiau ir pačios nepilnametės, taip pat ir liudytojas A. I., taip pat kurį laiką buvęs tame bute ir vartojęs su jomis alkoholį. Šios aplinkybes pagrįstai leido apylinkės teismui daryti išvadą, jog nepilnametės alkoholį vartojo savo noru, niekieno neverčiamos, kas rodo sąmoningą I. A. ir M. K. siekį apsvaigti, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad V. M. savo veiksmais siekė nugirdyti merginas. Taigi, V. M. leido nepilnametėms mergaitėms būti jo bute, parūpino alkoholinių gėrimų ir leido juos vartoti, tačiau neįkalbinėjo ir neragino to daryti. Šiuo atveju svarbu vertinti ne tik jo paties veiksmų eigą, bet ir pačių nepilnamečių turėtą tikslą, parodytą iniciatyvą jį įgyvendinti bei jų amžių (16-17 metų). Todėl, vertinant aptartą, darytina neginčytina išvada, jog V. M. veiksmų nėra pagrindo laikyti kaip vaiko vertimą ar skatinimą gerti alkoholinius gėrimus.

9.2. Aukščiau aptarti duomenys paneigia ir prokuroro skundo teiginius, jog V. M. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, kad vaikui siūlo ir duoda svaigiuosius gėrimus ir numatė, kad dėl pavartoto tokio didelio alkoholio kiekio nukentėjusiosios apsvaigs ir tokių padarinių norėjo. Kaltininko tyčios kryptingumą nugirdyti nepilnamečius turi pagrįsti bylos duomenys, tai reiškia, kad jo veiksmai turi būti aiškiai nukreipti į tikslą – vaiko nugirdymą. Kaip minėta, šiuo atveju V. M. atvežė nepilnametes į butą ir davė alkoholio, tačiau jokios prievartos ir siūlymo jį gerti nebuvo, be to, jis kelis kartus buvo išvykęs iš buvo, palikęs merginas vienas, dėl ko jos turėjo galimybę nevartoti alkoholio, pagaliau pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau to nepadarė, o priešingai, ir be V. M. buvimo šalia, savo noru vartojo alkoholį ir pasiekė norimo tikslo – apsvaigo, kad akivaizdžiai rodo, kad tikslo jas nugirdyti V. M. neturėjo. Byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad V. M. būtų sąmoningai aktyviais veiksmais siekęs priversti I. A. ir M. K. vartoti alkoholinius gėrimus ir jas nugirdęs. Tarp sąmoningų kaltininko veiksmų ir vaiko nugirdymo turi būti priežastinis ryšys. Kolegija konstatuoja, kad nenustatyta, jog I. A. ir M. K. svaigiuosius gėrimus gėrė todėl, kad buvo skatinamos ar kažkaip verčiamos tai daryti ir dėl tokių V. M. veiksmų, vartodamos svaigiuosius gėrimus, apsvaigo, priešingai – neginčijamai patvirtinta tai, kad nepilnametės svaiginosi todėl, kad pačios to norėjo ir aktyviai to siekė, jų nereikėjo nei skatinti, nei versti. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. M. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 161 straipsnio 2 dalyje požymių, todėl jis dėl šios veikos išteisintas pagrįstai.

10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. pripažintas kaltu padaręs BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą šiomis aplinkybėmis: „2015 m. kovo 21 d. laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 21.00 val., bute, adresu: (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žinodamas, kad I. A., gim. (duomenys neskelbtini) m., yra nepilnametė, po vaiko nugirdymo <...>“. Apylinkės teismas V. M. dėl kaltinimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį, t. y. vaiko nugirdymo, išteisino, o apeliacinės instancijos teismas aukščiau aptartomis aplinkybėmis tokioms pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms pritarė, taigi iš pirmosios instancijos nuosprendžio aprašomosios dalies įrodytomis pripažintų nusikaltimo aplinkybių (kaltinimo) turi būti pašalinta V. M. veiką apibūdinanti aplinkybė, kad jis BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą padarė „po vaiko nugirdymo“, todėl ši nuosprendžio dalis yra keistina (BPK 328 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

nutaria:

Nuteistojo V. M. gynėjo Evaldo Liutkevičiaus ir prokuroro apeliacinius skundus atmesti.

(duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendį pakeisti. Iš šio nuosprendžio aprašomosios dalies įrodytomis pripažintų nusikaltimo aplinkybių pašalinti aplinkybę, kad V. M. BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė „po vaiko nugirdymo“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.