Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-03-31 · Civilinė byla Nr. e2A-365-560/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-31
Bylos Nr.
e2A-365-560/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-02104-2019-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Jadvyga Mardosevič
Ieškovas
J. Ž.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-365-560/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02104-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.5.; 3.3.1.18.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Ž. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. Ž. kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 9 635,42 Eur turtinės žalos atlyginimo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė su UAB „Fervėja“ 2008 m. lapkričio 14 d. sudarė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu 2009 m. sausio 8 d. į savo banko sąskaitą už parduotas akcijas gavo 3 969 000 Lt sumą. Ieškovė savo broliui A. M. 2009 m. sausio 8 d. paskolino 2 660 000 Lt verslui vystyti, buvo sudaryta paskolos sutartis, numatytas paskolos grąžinimo terminas – ne vėliau kaip per 370 kalendorinių dienų nuo paskolos suteikimo dienos. Ieškovės, A. M. bei kitų asmenų atžvilgiu 2009 m. vasario mėnesį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00010-09 dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, o 2009 m. vasario 4 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, nustačiusi, kad byloje galimas turto konfiskavimas ir gali būti pareikštas civilinis ieškinys, priėmė nutarimą laikinai apriboti ieškovės nuosavybės teises į pinigines lėšas, esančias Swedbank, AB, sąskaitoje, nustatant visišką nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant valdyti, disponuoti ir naudotis visu turtu. Ieškovė iki 2010 m. gegužės 1 d. turėjo deklaruoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį už 2009 metų sausio 8 d. iš akcijų pardavimo sandorio gautą 3 969 000 Lt sumą, tačiau to padaryti negalėjo. Ieškovės nuosavybės teisių apribojimas nuo 2009 m. vasario mėnesio kas tris mėnesius buvo pratęsiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis. Ieškovė 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavo Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinių prievolių departamento raštą, kuriame buvo nurodyta, jog ji turi 439 346,64 Lt mokestinę nepriemoką ir, kad už skolą biudžetui yra areštuotas jai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – sodo pastatas ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini).

3. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, ji buvo informuota, kad nėra pagrindo nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo, tačiau galimas mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymas arba kito mokesčių mokėtojo sumokėjimas už skolininką, mokestinės nepriemokos perėmimas. Ieškovė su A. M. susitarė, kad būtent jis padengs ieškovės mokestinę nepriemoką, taip grąžindamas ieškovei dalį paskolos. Kadangi A. M. negalėjo disponuoti savo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, ikiteisminį tyrimą vykdančiam prokurorui 2010 m. lapkričio mėnesį buvo pateiktas prašymas leisti iš jo banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų sumokėti už ieškovę mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė R. M. 2010 m. lapkričio 30 d. priėmė nutarimą prašymą atmesti jį motyvuodama tuo, kad davus leidimą nebūtų užtikrintas civilinis ieškinys. Šis nutarimas buvo apskųstas, skundą pateikiant Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui, tačiau ir šis skundas 2011 m. sausio 4 d. buvo atmestas. Ieškovė 2011 m. sausio mėnesį gavo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą išieškoti 452 054,60 Lt mokestinę nepriemoką (su delspinigiais) iš jos turto. Ieškovė ir A. M. 2011 m. kovo 7 d. pateikė dar vieną prašymą prokurorei, kuris buvo iš dalies patenkintas, areštuojant ieškovės nekilnojamąjį turtą – sodo pastatą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), ir leidžiant iš A. M. banko sąskaitos pervesti Valstybinei mokesčių inspekcijai 421 199 Lt sumą. Buvo leista sumokėti tik priskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, tačiau nebuvo leista sumokėti priskaičiuotų delspinigių. Nesumokėjus priskaičiuotų delspinigių (30 855,60 Lt), 2011 m. balandžio 4 d. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija antstoliui R. V. pateikė vykdymui Vilniaus apskrities VMI viršininko 2011 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 14-19-576. Antstolis pradėjo priverstinį išieškojimo procesą ir nuo išieškotinos 30 855,60 Lt (8 936,40 Eur) sumos priskaičiavo 1 209,04 Eur vykdymo išlaidų. Pasibaigus baudžiamosios bylos nagrinėjimui ir išnykus nuosavybės teisių apribojimams, ieškovė 2016 m. balandžio 18 d. sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai 8 426,38 Eur delspinigių sumą, o 2016 m. gegužės 11 d. – ir 1 209,04 Eur vykdymo išlaidas antstoliui, todėl šį momentą laiko žalos ieškovei atsiradimo momentu.

4. Dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, t. y. dėl piniginių lėšų apribojimo ir neduoto leidimo sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai priskaičiuotus delspinigius už nesavalaikį mokestinių prievolių vykdymą, taip pat prievolės perdavimo priverstiniam išieškojimui, ieškovė patyrė 9 635,42 Eur turtinę žalą, kurią jai turi atlyginti valstybė. Ikiteisminio tyrimo metu nustatytas piniginių lėšų apribojimas buvo pritaikytas nesant byloje priimto jokio civilinio ieškinio, neproporcingas ir nukreiptas į netinkamą turto rūšį. Tuo metu, kai ieškovei kilo pareiga sumokėti mokesčius valstybei, jokio civilinio ieškovo byloje nebuvo. Prokuratūra atsisakė leisti ieškovei sumokėti mokesčius, o vėliau neleido sumokėti ir priskaičiuotų delspinigių, visiškai nepagrįstai, siekdama užtikrinti tik ateityje galimai civiliniu ieškovu pripažintino asmens turtinį reikalavimą. Esamoje situacijoje nebuvo atsižvelgta nei į galimo priimti civilinio ieškinio mastą, nei į proporcingą ir įtariamųjų teisių neturintį pažeisti arešto taikymą. Turto arešto vertė buvo dvigubai didesnė negu byloje buvusio, tačiau tuo metu dar neišspręsto, prašymo dėl civilinio ieškinio priėmimo suma, ieškovei su Valstybine mokesčių inspekcija atsiskaityti nebuvo leista, o tai lėmė delspinigių už mokestinę nepriemoką augimą. Ikiteisminio tyrimo metu net ne visiems įtariamiesiems buvo taikytas nuosavybės teisių apribojimas. Nuosavybės teisės apribojimus vienodai pritaikius visiems įtariamiesiems, o ne tik trims iš jų, ir pirmiausia apribojus nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, o ne į pinigines lėšas, galėjo būti išvengta bet kokios turtinės žalos ieškovei sukėlimo, o ir galimas civilinis ieškinys būtų buvęs pilnai užtikrintas. Nepaisant to, kad abu įtariamieji turėjo nemažos vertės nekilnojamąjį turtą, tačiau galimo civilinio ieškinio užtikrinimui šis turtas areštuotas nebuvo, o nuosavybės teisių apribojimas iškart buvo nukreiptas tik į banko sąskaitose įtariamųjų turimas pinigines lėšas.

5. Iš visos areštuoto turto vertės atėmus mokestinės nepriemokos sumą, likusi areštuoto turto vertė būtų buvusi žymiai didesnė negu reikalinga galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti (2 822 705 Lt – 452 054,60 Lt = 2 370 650,40 Lt), todėl visiškai nesuprantamas ir laikytinas neteisėtu prokurorės R. M. sprendimas leisti ieškovei sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai tik dalį mokestinės prievolės, t. y. be priskaičiuotų delspinigių. Prokurorė taikė neproporcingą nuosavybės teisių apribojimą, neatsižvelgė į pritaikytų apribojimų mastą, nepagrįstai pirmiausia apribojo piniginių lėšų, o ne nekilnojamojo turto disponavimą. Egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp prokurorės neteisėtų veiksmų bei ieškovei kilusios turtinės žalos. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu būtų tinkamai pritaikytas nuosavybės teisės apribojimas tiek ieškovei, tiek ir kitam įtariamajam A. M. ir jiems nebūtų nustatytas perteklinis piniginių lėšų banko sąskaitose apribojimas bei apribojimai būtų nukreipti į nekilnojamąjį turtą ir tik po to į pinigines lėšas, pagal ieškovės ir A. M. susitarimą, A. M. būtų galėjęs iškart už ieškovę sumokėti priskaičiuotą mokestinę nepriemoką Valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl ieškovei nebūtų priskaičiuoti nei delspinigiai, nei vykdymo išlaidos už priverstinį įsiskolinimo išieškojimą.

Atsiliepimas

6. Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateiktame atsiliepime į ieškinį prašė ieškovės reikalavimui taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti.

7. Nurodė, kad ieškovė neatleidžiama nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jai tenka pareiga įrodyti tris šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Prokuroras ar teismas, numatydami, kad gali būti pareikštas ieškinys, turi pareigą veikti aktyviai ir imtis priemonių jį užtikrinti – paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Ieškovė savo ieškinyje pateikia iš esmės tik jai palankias aplinkybes, nutyli ar iškreipia realiai egzistavusias baudžiamojo proceso metu buvusias aplinkybes. Ieškovė ieškinyje nutyli aplinkybes, kad UAB „Fervėja“ atsakingu asmeniu dėl 2 300 000 Lt turtinės žalos laikė vienintelę ieškovę. Civilinis ieškovas šios pozicijos griežtai laikėsi viso baudžiamojo proceso metu. Ieškovė buvo viena iš keturių atsakovų pagal UAB „Antakalnio ūkis“ ieškinį dėl 1 000 000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Ieškovės laikinas nuosavybės teisių apribojimo mastas dėl civilinių ieškinių patenkinimo akivaizdžiai neviršijo pateiktų jos atžvilgiu civilinių ieškinių bendros sumos. Ieškovė sąmoningai ieškinyje plačiau nevertina ir to, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas jos turtui buvo skiriamas ne tik pagrindu užtikrinti galimą civilinį ieškinį, bet taip pat galimą turto konfiskavimą. Dėl to procesinės prievartos priemonės nuo pat pradžių buvo taikomos visoms piniginėms lėšoms ieškovės banko sąskaitose, o ne ieškovės nurodomam nekilnojamajam turtui. Ieškovė ieškinyje nepateikia jokių argumentų, kurie leistų pagrįsti, kad prokurorė be teisėto pagrindo taikė laikiną nuosavybės teisės apribojimą dėl galimo turto konfiskavimo.

8. 2011 m. kovo 7 d. ieškovės ir A. M. prašyme prokurorei nebuvo aiškiai nurodomas prašymas leisti sumokėti delspinigius. Šią poziciją leidžia pagrįsti 2011 m. kovo 30 d. prokurorės nutarimas, kuriame nekalbama apie ieškovės prašymo dalies netenkinimą, 2012 m. rugpjūčio 2 d. prokurorės prašyme pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą nurodytos faktinės aplinkybės bei aplinkybės, kad ieškovė prokurorės 2011 m. kovo 30 d. nutarimo neskundė aukštesniajam prokurorui ir vėliau neteikė papildomo prašymo leisti iš nurodytos sąskaitos apmokėti delspinigius. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2010 m. lapkričio 15 d. gautame A. M. prašyme tokio prašymo taip pat nebuvo išdėstyta. Ieškovė nepagrindžia realaus savo teisių suvaržymo. Ieškovė turi įrodyti, kad jos teisės buvo akivaizdžiai labiau suvaržytos, negu paskirto laikino nuosavybės teisės apribojimo tikslui pasiekti, įskaitant įrodinėtiną aplinkybę, jog ieškovė protingai elgdamasi, neturėjo kitų galimybių patenkinti mokestinės prievolės ir išvengti delspinigių skaičiavimo. Ieškovė prokurorei nebuvo pateikusi jokių duomenų, kurie pagrįstų ieškovės pablogėjusią materialinę padėtį. Ieškovė nutyli, kad jos nurodomas nekilnojamasis turtas procesinės prievartos priemonės skyrimo metu buvo suvaržytas laikinosiomis apsaugos priemonėmis civilinėje byloje Nr. 2-631-816/2010. Procesinės prievartos skyrimo metu prokurorei buvo prieinama informacija, jog ieškovės nekilnojamojo turto vertė buvo daugiau nei tris kartus mažesnė nei vėliau ieškovės su 2011 m. kovo 7 d. prašymu prokurorui pateiktame turto vertinime nurodyta vertė. Prokurorė vertino visas šias aplinkybės ir pagrįstai nusprendė suvaržyti ieškovės turimas pinigines lėšas A. M. banko sąskaitoje. Ieškovės objektyviai nepagrįstos aplinkybės, kad laikiną nuosavybės teisės apribojimą prokurorė turėjo skirti konkretiems asmenims ir konkrečiam jų turtui, prieštarauja prokuroro diskrecijai priimti sprendimus. Ieškovė laiko, kad žalos atsiradimo momentas yra 2016 m. balandžio 18 d., kai ji sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai 8 426,38 Eur delspinigių sumą, ir 2016 m. gegužės 11 d., kai sumokėjo 1 209,04 Eur vykdymo išlaidas antstoliui. Ieškovė subjektyviai žalos atsiradimo momentu pripažįsta momentą, kai sužinojo apie prokurorės 2011 m. kovo 30 d. priimtą nutarimą. Ieškovė nekvestionuoja baudžiamojo persekiojimo jos atžvilgiu, neginčija teismų nutarčių skirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą, kai baudžiamoji byla jau buvo nagrinėjama teisme, ieškovės ieškinio argumentai yra susiję tik su prokurorės veiksmais, dėl to akivaizdu, kad ieškinio senaties pradžios momentui nustatyti neturi jokios reikšmės ieškovės nurodomi 2015 m. birželio 5 d. ir 2016 m. kovo 21 d. priimti teismų nuosprendžiai baudžiamosiose bylose ar momentas, kada buvo įvykdyta prievolė. Ieškovė neveikė aktyviai, sužinojusi apie savo teisių pažeidimą, vietoje to kreipėsi į teismą praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė valstybės neteisėtus veiksmus grindžia tuo, kad įtariamųjų atžvilgiu taikant laikinus nuosavybės teisės apribojimus visiškai nebuvo atsižvelgta į tai, kad tuo metu, kai ieškovei kilo pareiga sumokėti mokesčius valstybei, jokio civilinio ieškovo byloje nebuvo ir nors tuo metu, kai ieškovė prašė leisti jai sumokėti mokesčius joks civilinis ieškinys dar nebuvo priimtas, tačiau netgi jeigu vertintume byloje buvusį UAB „Fervėja“ prašymą priimti civilinį ieškinį, įtariamųjų atžvilgiu pritaikyti nuosavybės teisių apribojimai buvo didesnio masto nei buvo reikalinga tokiam ateityje galimo priimti civilinio ieškinio užtikrinimui. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kelia valstybės civilinės atsakomybės klausimą, prokuratūros pareigūnei leidžiant sumokėti tik priskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, neleidžiant sumokėti priskaičiuotų delspinigių. Vien ta aplinkybė, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka. FNTT prie LR VRM Vilniaus apskrities skyriuje 2009 m. vasario 3 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-0010-09 dėl to, kad laikotarpyje nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2009 m. sausio 7 d. UAB „Būsto investicijų valdymas“ atsakingi asmenys M. M. ir J. Ž. (ieškovė) sudarė tariamus sandorius su Rusijos Federacijos įmonės OOO „BAS“ atsakingais asmenimis J. Ž., M. A., ir pagal šiuos sandorius tariamai iš įmonės išlaidavo 2 300 000 Lt; įtraukę tariamus sandorius į įmonės buhalterinę apskaitą UAB „Būsto investicijų valdymas“ atsakingi asmenys apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 2 dalyje. 2009 m. rugsėjo 10 d. J. K. pareikštas įtarimas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl to, kad ji, veikdama kartu su J. Ž., M. M., J. Ž., M. A. išvaistė UAB „Būsto investicijų valdymas“ turtą. Tokio pobūdžio pranešimai apie įtarimus buvo pareikšti ir M. A. bei J. Ž.. Taigi ikiteisminis tyrimas vyko dėl sunkaus nusikaltimo, o bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas. Baudžiamojo proceso metu UAB „Fervėja“ civilinis ieškinys dėl 2 300 000 Lt turtinės žalos atlyginimo buvo pareikštas vienai ieškovei. Be to, ieškovė buvo viena iš keturių atsakovų pagal UAB „Antakalnio ūkis“ ieškinį dėl 1 000 000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Teismas sprendė, kad aukščiau išdėstytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovės laikinas nuosavybės teisių apribojimo mastas dėl civilinių ieškinių patenkinimo akivaizdžiai neviršijo pateiktų jos atžvilgiu civilinių ieškinių bendros sumos, todėl atmetė ieškovės argumentus, jog taikyta procesinė prievartos priemonė buvo neproporcinga.

10. Byloje taip pat nustatyta, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas ieškovės turtui buvo skiriamas ne tik pagrindu užtikrinti galimą civilinį ieškinį, bet taip pat galimą turto konfiskavimą. Dėl to procesinės prievartos priemonės pagrįstai nuo pat pradžių buvo taikomos visoms piniginėms lėšoms ieškovės banko sąskaitose, o ne ieškovės nurodomam nekilnojamajam turtui. Ieškovė nepateikia jokių argumentų, kurie leistų pagrįsti, kad prokurorė be teisėto pagrindo taikė laikiną nuosavybės teisės apribojimą dėl galimo turto konfiskavimo. Ieškovė teigdama, jog prokurorė 2011 m. kovo 30 d. nutarimu atsisakė leisti sumokėti delspinigius iš A. M. banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų, nepagrindė šių teiginių jokiais įrodymais. 2011 m. kovo 7 d. ieškovės ir A. M. prašyme prokurorei nėra aiškiai nurodytas prašymas leisti sumokėti būtent delspinigius ir šią aplinkybę patvirtina 2011 m. kovo 30 d. prokurorės nutarimas, kuriame nėra nurodoma, jog (ne)tenkinama ieškovės prašymo dalis. Ieškovė prokurorės 2011 m. kovo 30 d. nutarimo neskundė aukštesniajam prokurorui ir vėliau neteikė papildomo prašymo leisti iš nurodytos sąskaitos apmokėti delspinigius. Ieškovė ir A. M. sutiko su prokurorės nutarimu, laikė jį pagrįstu. Prokurorė, vertindama duomenų trūkumą dėl J. Ž. vaidmens nusikalstamoje veikoje, protingai veikdama, pagrįstai toliau taikė ieškovės atžvilgiu nurodyto masto laikiną nuosavybės teisių apribojimą bei dėl to nepažeidė jos teisių. Ieškovė, teigdama, jog buvo suvaržytos jos teisės, nepagrindžia šių teiginių jokiais įrodymais. Ieškovė apsiriboja tik asmeniniais samprotavimais.

Šalies argumentai

11. Ieškovės nurodomas teiginys, kad buvo taikomi dvigubai didesni apribojimai nei pateikto UAB „Fervėja“ ieškinio suma, savaime nepagrindžia proporcingumo principo pažeidimo. Ieškovės nurodomas nekilnojamasis turtas procesinės prievartos priemonės skyrimo metu buvo suvaržytas laikinosiomis apsaugos priemonėmis civilinėje byloje Nr. 2-631-816/2010, ir procesinės prievartos skyrimo metu prokurorei buvo prieinama informacija, jog ieškovės nekilnojamojo turto vertė buvo daugiau nei tris kartus mažesnė nei vėliau ieškovės su 2011 m. kovo 7 d. prašymu prokurorui pateiktame turto vertinime nurodyta vertė. Teismas sutiko su atsakovu, jog ieškovės objektyviai nepagrįstos aplinkybės, kad laikiną nuosavybės teisės apribojimą prokurorė turėjo skirti konkretiems asmenims ir konkrečiam jų turtui, prieštarauja prokuroro diskrecijai priimti sprendimus. Ieškovė nepagrindė savo argumentų, jog dėl nesavalaikio mokestinės nepriemokos padengimo, kuris įvykdo dėl neva neteisėtų prokurorės veiksmų, ji 2016 m. balandį patyrė 9 635,42 Eur žalą. Ieškovė nepagrindė ir reikalaujamos priteisti turtinės žalos iš valstybės fakto, neįrodė priežastinio ryšio tarp jos nurodomų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismas sprendė, kad bylą tyrę ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokurorė klaidų ar šiurkščių pažeidimų nepadarė. Ieškovė 2019 m. sausio 23 d. pateikė teismui pradinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovei prašant apginti jos galbūt pažeistas teises veiksmais, anot ieškovės, padarytais 2011 m. kovo 30 d., akivaizdu, kad trejų metų ieškinio senaties terminas praleistas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškinio senaties pradžios momentui nustatyti neturi jokios reikšmės ieškovės nurodomi 2015 m. birželio 5 d. ir 2016 m. kovo 21 d. priimti teismų nuosprendžiai baudžiamosiose bylose ar momentas, kada buvo įvykdyta prievolė. Ieškovė nenurodė svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, o teismas jų nenustatė. Taigi dar ir dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškinys atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Ieškovė J. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Nurodo, kad bylos esmė taip ir nebuvo atskleista. Sprendime iš esmės yra palaikoma tik atsakovo pozicija, itin akcentuojant prokuroro statusą bei tai, kad būtent prokuroras priima sprendimus dėl tyrimo krypties bei apimties ir sprendžia, kokie konkrečiai tyrimo veiksmai turi būti atlikti, siekiant išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamą veiką, kurie neturėtų būti kvestionuojami. Teismas esamoje situacijoje visiškai neanalizavo prokurorės sprendimų dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo pagrįstumo ir jais sukeltų pasekmių. Teismas nevertino, kad ieškovės prašymas leisti sumokėti mokesčius 2010 m. lapkričio 30 d. prokurorės sprendimu buvo atmestas, tačiau 2011 m. kovo 30 d. toks pat prašymas jau buvo tenkintas ir nenustatė, kokios priežastys lėmė antrojo ieškovės prašymo tenkinimą. Ieškovei pateikus tiek pirmąjį, tiek ir antrąjį prašymus dėl leidimo sumokėti mokestinę nepriemoką, jokio civilinio ieškovo nebuvo. Skundžiamame sprendime nėra paaiškinta, kas ikiteisminiame tyrime pasikeitė nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. ir kokios objektyvios priežastys lėmė antrojo, o ne pirmojo ieškovės prašymo dėl leidimo sumokėti mokestinę nepriemoką tenkinimą. Byloje yra neišanalizuota, ar prokurorė iš tiesų pagrįstai atmetė pirmąjį ieškovės prašymą. Byloje turėjo būti analizuojamas pats prokurorės leidimo sumokėti mokestinę nepriemoką priėmimo procesas, tačiau ne vien tik faktas, kad ieškovei leidimas mokestinės nepriemokos padengimui buvo duotas. Ieškovės manymu, antrojo prašymo dalinį tenkinimą lėmė ne kaip nors pasikeitusi situacija ikiteisminiame tyrime ar jos pasiūlytas nekilnojamojo turto įkeitimas, tačiau prokurorės suvokimas apie varžomas ieškovės teises. Ieškovei esminę žalą sukėlė ne pats prokurorės 2011 m. kovo 30 d. sprendimas neleisti sumokėti delspinigių, tačiau netinkamo masto apribojimų pritaikymas (piniginių lėšų areštas) ir pirmasis 2010 m. lapkričio mėnesio prokurorės atsisakymas leisti padengti mokestinę nepriemoką.

14. Byloje nenustatyta, kodėl prokurorė 2011 m. kovo 30 d. sprendimu neleido ieškovei sumokėti už mokestinės priemokos savalaikį nevykdymą priskaičiuotų delspinigių. Ieškovė ir A. M. neturi teisinio išsilavinimo ir jiems prašymas sumokėti mokesčius reiškia prašymą sumokėti visą egzistuojantį įsiskolinimą, o ne kažkurią jo dalį, todėl teismo pozicija, kad prašyme reikėjo konkrečiai išskirti delspinigių sumą, yra nesuprantama. Jeigu prokurorė leido sumokėti 421 199 Lt, leidimas sumokėti dar ir 30 855,60 Lt delspinigius situacijos ikiteisminiame tyrime niekaip nebūtų pakeitęs. Ieškovė ir A. M. pateikė aktualius ir aiškius duomenis, kokio dydžio mokestinę prievolę jie prašo leisti padengti, tuo tarpu, kodėl prokurorė šią sumą savo nuožiūra sumažino, byloje taip ir nebuvo nustatyta bei paaiškinta. Teismas neteisingai nustatė tiek patį ieškovės teisių pažeidimą, tiek ir sužinojimo apie šių teisių pažeidimą momentą. Ieškovė 9 635,42 Eur turtinę žalą patyrė, kai 2016 m. balandžio mėnesį Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 8 426,38 Eur delspinigių, o antstoliui R. V. sumokėjo 1 209,04 Eur vykdymo išlaidų. Vien delspinigių priskaičiavimas nereiškė ieškovės teisių pažeidimo, nes ieškovės teisės buvo pažeistos tada, kada ji realiai patyrė žalą, t. y. sumažėjo jos turtas (piniginės lėšos). Jeigu ieškovė būtų pareiškusi teismui ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, kuomet jokios turtinės žalos dar nebuvo patyrusi ir galimai patirtų tik ateityje, ieškovės ieškinį būtų galima vertinti kaip siekį pasipelnyti.

Atsiliepimas

15. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

16. Nurodė, kad ieškovė apeliaciniame skunde remiasi aplinkybėmis, kurios nesudaro šios civilinės bylos teisminio nagrinėjimo dalyko. Šiuo atžvilgiu ieškovė savo apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad ieškovei, teikiant prašymus dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo nei vėliau ikiteisminiame tyrime, nebuvo atliekama jokių veiksmų dėl galimo turto konfiskavimo. Ieškovė viso civilinio proceso metu laikėsi pozicijos, jog laikino nuosavybės teisės apribojimo neteisėtumą pagrindžia baudžiamojoje byloje priimti išteisinamieji nuosprendžiai, bet ne tariamai neatlikti veiksmai ikiteisminio tyrimo metu. Susidaro situacija, kai ieškovė apeliaciniu skundu neginčija teismo konstatuotų aplinkybių ir tuo pačiu nurodo anksčiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekeltas aplinkybes. Atsakovas nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad laikiną nuosavybės teisės apribojimo konfiskavimo pagrindu neteisėtumą pagrindžia aplinkybė, jog prokurorei nusprendus netenkinti 2010 m. lapkričio mėnesio ieškovės prašymo, galimas turto konfiskavimas nebuvo įvardytas kaip šio prašymo atmetimo pagrindas. Ieškovė šia apeliaciniame skunde minima aplinkybe negrindė savo ieškinio.

17. Teismas vertino ne tik paskirtos procesinės poveikio priemonės tikslą, mokestinių teisinių santykių pobūdį, bet taip pat tariamą aplinkybę dėl ieškovės teisių pažeidimo. Civilinėje byloje buvo pakankamai įrodymų įsitikinti pačios ieškovės nerūpestingumu, dėl kurio ieškovė vėliau patyrė tariamą žalą. Prokurorė veikė pakankamai rūpestingai, tinkamai įvertino susidariusią situaciją ir priėmė pagrįstą sprendimą netenkinti 2010 m. lapkričio 15 d. prašymo leisti susimokėti įsiskolinimą iš A. M. banko sąskaitoje areštuotų piniginių lėšų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą. Ieškovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nesirėmė aplinkybe dėl prokuroro pareigos vertinti 2011 m. kovo 30 d. prašymo priedų turinį. Ši aplinkybė netgi nesudaro šio bylos nagrinėjimo dalyko. Ieškovė apeliaciniu skundu neginčija teismo sprendimo motyvų (konstatuotų aplinkybių) dėl galiojančių teismo nutarčių, kuriomis buvo vykdoma prokuroro paskirto laikino nuosavybės teisių apribojimo teisminė kontrolė (sankcionavimas). Ieškovė apeliaciniame skunde neginčija teismo motyvų dėl galiojančių teismų nutarčių, kuriomis buvo vykdoma paskirtos procesinės poveikio priemonės teisminė kontrolė (įskaitant nuolatinės minėtos priemonės atitikties proporcingumo principui kontrolė). Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad, priešingai nei teigia ieškovė, tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovės laikinas nuosavybės teisių apribojimo mastas dėl civilinių ieškinių patenkinimo akivaizdžiai neviršijo pateiktų jos atžvilgiu civilinių ieškinių bendros sumos. Delspinigių dydis ieškovės atžvilgiu buvo apskaičiuotas ir pateiktas ieškovei Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. sausio 21 d. raštu, ieškovei sumokėjus mokesčių įsiskolinimą, apskaičiuota delspinigių suma nebesikeitė.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

18. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės J. Ž., A. M. ir kitų asmenų atžvilgiu 2009 m. vasario mėnesį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00010-09 dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, o 2009 m. vasario 4 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, nustačiusi, kad byloje galimas turto konfiskavimas ir gali būti pareikštas civilinis ieškinys, priėmė nutarimą laikinai apriboti ieškovės nuosavybės teises į pinigines lėšas, uždraudžiant valdyti, disponuoti ir naudotis visu turtu. Vadovaujantis pajamų deklaravimą ir mokesčių sumokėjimą reglamentuojančiais teisės aktais, ieškovė iki 2010 m. gegužės 1 d. turėjo deklaruoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį už iš 2009 m. sausio 8 d. akcijų pardavimo sandorio gautą 3 969 000 Lt sumą. Ieškovė 2010 m. rugpjūčio 19 d. gavo Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento raštą, kuriame buvo nurodyta, jog ieškovė turi 439 346,64 Lt mokestinę nepriemoką, kuria sudarė: 1) nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio įmoka – 300 817 Lt: 2) nesumokėto privalomojo sveikatos draudimo įmoka – 120 382 Lt; 3) delspinigiai už nesumokėtus mokesčius – 18 147,64 Lt. Ši mokestinė nepriemoka susidarė dėl 2018 m. lapkričio mėn. akcijų pirkimo-pardavimo sandorio. Ieškovė su A. M. susitarė, kad būtent jis padengs ieškovės mokestinę nepriemoką, taip grąžindamas ieškovei dalį paskolos. Kadangi A. M. negalėjo disponuoti savo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, ikiteisminį tyrimą vykdančiam prokurorui 2010 m. lapkričio mėn. buvo pateiktas prašymas leisti iš jo banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų sumokėti už ieškovę mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė 2010 m. lapkričio 30 d. priėmė nutarimą prašymą atmesti. Šis nutarimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui, tačiau skundas 2011 m. sausio 4 d. buvo atmestas.

20. Bylos duomenimis, 2011 m. sausio mėnesį ieškovei gavus Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą išieškoti 452 054,60 Lt mokestinę nepriemoką (su delspinigiais) iš jos turto, ieškovė ir A. M. 2011 m. kovo 7 d. pateikė prašymą ikiteisminį tyrimą vykdančiai prokurorei, prašydami peržiūrėti laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymą piniginėms lėšoms, esančioms A. M. banko sąskaitoje, ir leisti iš šios sąskaitos sumokėti už ieškovę jai priskaičiuotus mokesčius pagal 2011 m. sausio 18 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nurodytas sumas. Ieškovės ir A. M. prašymas 2011 m. kovo 30 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės nutarimu buvo iš dalies patenkintas, apribojant ieškovės teises į ieškovės nekilnojamąjį turtą – sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir leidžiant iš A. M. banko sąskaitos pervesti Valstybinei mokesčių inspekcijai 421 199 Lt sumą. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija antstoliui 2011 m. balandžio 4 d. pateikė vykdymui Vilniaus apskrities VM1 viršininko 2011 m. sausio 18 d. sprendimą. Antstolis pradėjo priverstinį išieškojimo procesą ir nuo išieškotinos 30 855,60 Lt (8 936,40 Eur) delspinigių sumos priskaičiavo 1 209,04 Eur vykdymo išlaidų. Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. kovo 21 d. priėmus nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-142-398/2016 ir išnykus nuosavybės teisių apribojimams, ieškovė 2016 m. balandžio 18 d. sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai 8 426,38 Eur delspinigių sumą, o 2016 m. gegužės 11 d. ir 1 209,04 Eur vykdymo išlaidas antstoliui, todėl šį momentą ji laiko žalos atsiradimo momentu.

21. Ieškovė ieškiniu įrodinėja, jog yra patyrusi 9 635,42 Eur žalą dėl neteisėtų prokurorės veiksmų, dėl ko ieškovė laiku negalėjo sumokėti mokestinės nepriemokos. CK 6.272 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

22. Viena iš būtinų sąlygų taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį yra neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai (ar neveikimas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, šių veiksmų teisėtumą teismas turi įvertinti kiekvienu atveju individualias bylos aplinkybes kompleksiškai vertindamas pagal aktualius baudžiamuosius (ar administracinių teisės pažeidimų) ir civilinės teisės įstatymus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-18 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015). Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010, 2012 m. spalio 3 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).

23. Šiuo atveju ieškovė įrodinėja, jog ji laiku nepadengė mokestinės nepriemokos dėl neteisėtų prokurorės veiksmų: taikyto arešto jos piniginėms lėšoms ir prašymo leisti sumokėti mokestinę nepriemoką tenkinimo tik iš dalies, netenkinant dalyje dėl galimybės sumokėti delspinigius. Ieškovė teigia, jog areštas galėjo būti taikomas nekilnojamam turtui, o ne piniginėms lėšoms, o areštavus pinigines lėšas apribojimų mastas buvo netinkamas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą įvertino argumentus, jog ikiteisminis tyrimas vyko dėl sunkaus nusikaltimo, civilinis ieškinys buvo pareikštas tik ieškovei, ieškovė buvo viena iš atsakovių pagal ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, taip pat nekilnojamasis turtas buvo suvaržytas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, o prokurorė turėjo informacijos, jog apeliantės nekilnojamojo turto vertė buvo ženkliai mažesnė, nei apskaičiuota turto vertinime. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šios aplinkybės sudarė pagrindą išvadai, jog prokurorė pagrįstai nukreipė turto areštą į pinigines lėšas, ką pagrįstai ir nustatė pirmosios instancijos teismas. Apeliantė apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir prokurorės veiksmų teisėtumu, tačiau nepateikia jokių savo nesutikimą patvirtinančių įrodymų, kas paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

24. Apeliantė apeliaciniame skunde įvardija daugybę aplinkybių, kurių, jos teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino arba vertino netinkamai. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir neanalizavo prokurorės sprendimų pagrįstumo ir sukeltų pasekmių. Taip pat apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kodėl pirminis prašymas nebuvo tenkintas, o patenkintas tik vėlesnis prašymas, nevertino, ar pagrįstai buvo atmestas pirmasis prašymas, teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių nebuvo leista mokėti delspinigius ir kodėl šią sumą prokurorė sumažino. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ir susijusiais ieškovės argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, įvertinusi ieškovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovės patirtą žalą, teismo nebuvo įvertinti. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino konkrečių, apeliantės apeliaciniame skunde nurodomų, aplinkybių, kadangi teismas, vertindamas įrodymų visetą, nebūtinai turi pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo atskirai.

25. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų pagrįstai nustatė, jog taikytos procesinės prievartos priemonės nebuvo neproporcingos ir buvo taikytos pagrįstai. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas buvo taikomas apeliantės lėšoms ne tik siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį, bet taip pat galimą turto konfiskavimą, kas paneigia apeliantės argumentus, jog apribojimas buvo taikytas dar nesant civilinio ieškovo. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog apeliantės minimame 2011 m. kovo 30 d. prašyme, kurį neva prokurorė tenkino tik iš dalies, nebuvo nurodyta, jog yra prašoma leisti sumokėti delspinigius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jeigu apeliantė būtų maniusi, jog ginčo prokurorės nutarimas pažeidžia jos teises, ji turėjo teisę skųsti šį nutarimą aukštesniajam prokurorui, nurodydama, jog prokurorė jos prašymą tenkino tik iš dalies (netenkindama dalyje dėl delspinigių), tačiau ji šia savo teise nepasinaudojo. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą ir byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, jog ieškovė neįrodė, jog prokurorė būtų atlikusi neteisėtus veiksmus, kurie būtų sukėlę ieškovei žalą.

26. Byloje taip pat yra kilęs ginčas dėl ieškinio senaties termino. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas – dešimt metų; atskirų rūšių reikalavimams pareikšti šio straipsnio 3–11 dalyse įtvirtinti įvairios trukmės sutrumpinti terminai. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.

27. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškinio senaties termino pradžia yra laikytina 2011 m. kovo 30 d., kada buvo priimtas prokurorės nutarimas, kuris, anot apeliantės, sukėlė jai turtinę žalą. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodo, jog patirtą žalą kildina iš 2011 m. prokurorės nutarimo, dėl kurio atsakovė negalėjo sumokėti mokestinės nepriemokos delspinigių ir taip patyrė turtinę žalą – kas reiškia, jog pati ieškovė apie savo teisių pažeidimą žinojo prokurorei priėmus 2011 m. kovo 30 d. nutarimą, kas reiškia, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas.

28. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

29. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl sprendžia, jog ieškovės apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovės J. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rūta BurdulienėJadvyga MardosevičDainius Rinkevičius