Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2020-04-16 · Civilinė byla Nr. 2A-528-431/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-16
Bylos Nr.
2A-528-431/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-23914-2018-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė, Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Transtira“
Civilinė byla Nr. 2A-528-431/2020Teisminio proceso Nr.2-68-3-23914-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.39.2.6.1; 2.6.10.5.2.4; 3.2.4.11; 3.3.1.20
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo byloje, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – A. J.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 6 252,11 Eur nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2013 m. sausio 2 d. įvyko eismo įvykis Jungtinėje Karalystėje dėl trečiojo asmens A. J. kaltės, vairavusio transporto priemonę (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko trečiajam asmeniui einant darbines pareigas ir vairuojant transporto priemonę, kurios valdytojas pagal lizingo sutartį buvo atsakovė. Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras atlygino nukentėjusiam dėl eismo įvykio asmeniui 9 463,82 GBP (13 035,57 Eur) žalą ir pareiškė regresinį reikalavimą ieškovui, kadangi atsakovė nebuvo apsidraudusi transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tačiau atsakovė sumokėjo tik 6 517,79 Eur, todėl liko skolinga 6 252,11 Eur.

2. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovas neįrodė, kad eismo įvykis kilo dėl atsakovės darbuotojo kaltės. Iš Jungtinės Karalystės policijos pareigūnų užpildytos ataskaitos apie eismo įvykį matyti, kad jame užfiksuoti tik kito eismo įvykyje dalyvavusio vairuotojo paaiškinimai, jog atsakovės vairuotojo vairuojamas vilkikas, važiavęs pirma juosta, keisdamas kryptį kliudė antrąja juosta paraleliai vilkiko važiavusį nukentėjusį kitą eismo dalyvį, buvusį vilkiko „aklojoje zonoje“, kurio transporto priemonė pradėjo suktis. Atsakovės vairuotojas iš karto po įvykio vadybininkui nurodė, kad į jį atsitrenkė kitas eismo įvykio dalyvis dėl neatidumo. Be to, iš karto po eismo įvykio užfiksuoti vilkiko sugadinimai yra vilkiko priekio kairės pusės žibinto šoninė dalis ir bamperis. Taigi eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis nei nurodė užsienio pilietis, tai yra atsakovės vairuotojo vairuojamas vilkikas važiavo antrąja juosta, o kitas eismo įvykio dalyvis važiavo pirmąja juosta ir keisdamas kryptį atsitrenkė į vilkiko kairę pusę.

3. Iš pradžių pats ieškovas laikėsi pozicijos, jog dėl eismo įvykio kalti yra abu eismo dalyviai, tačiau vėliau dėl neaiškių priežasčių poziciją pakeitė bei nepagrįstai pirmenybę suteikė užsienio piliečio paaiškinimams. Atsakovė, įvertinusi situaciją, kad eismo įvykio dalyvių paaiškinimai skiriasi, susidūrė dvi judančios transporto priemonės, kurios yra padidinto pavojaus šaltiniai, geranoriškai atlygino ieškovui pusę nuostolių. Atsakovė transporto priemonę buvo apdraudusi Rusijos draudimo bendrovėje „Saglasije“, tačiau pastaroji į prašymus administruoti žalos atlyginimo klausimus, nereagavo. Ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių nuostolių dydį dėl išmokų už sveikatos sužalojimą nukentėjusiam asmeniui, patirtas teisines išlaidas, kitas išmokėtas nedetalizuotas sumas.

Atsiliepimas

4. Trečiasis asmuo, A. J., nurodė, kad eismo įvykio metu jis važiavo kairėje juostoje. Kaip įvyko susidūrimas nepajuto, tik pamatė pro šoninį veidrodėlį, kad sukasi kitas lengvasis automobilis, todėl iš karto sustojo toje pačioje juostoje, kurioje važiavo. Priėjęs pamatė, kad iš kito automobilio iškritę daiktai, tačiau vairuotojas vaikščiojo. Trečiasis asmuo sulaukė policijos. Kadangi nemoka anglų kalbos, policininkas jam liepė važiuoti, ir jis išvažiavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu atmetė ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį ir priteisė atsakovei UAB „Transtira“ iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė į valstybės biudžetą iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 46,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, pagal kurią būtent Lietuvos Respublikos draudikų biurui, reikalaujančiam Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles tenka pareiga įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso) (toliau – CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), tai yra transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos Respublikos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-1075/2018).

7. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog tokio pobūdžio bylose Lietuvos Respublikos draudikų biuras turi pateikti aiškius duomenis, kokius neteisėtus veiksmus atliko transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nurodyti, pagal kuriuos teisės aktus tokie veiksmai laikytini neteisėtais (eismo įvykio vietos kelių eismo taisyklės, kt.), ir juos pateikti, taip pat pateikti eismo įvykio vietos valstybės tarnybų dokumentus, patvirtinančius pažeidimą (jei tokių esama), kitus su eismo įvykio fiksavimu susijus duomenis (schemas, iš karto po eismo įvykio užfiksuotus eismo įvykio dalyvių liudijimus, kt.), dėl eismo įvykio padarytą žalą ir jos dydį pagrindžiančius dokumentus ir kt. – kitaip tariant, įrodymus, pagrindžiančius eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

8. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 53 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

9. Teismas, įvertinęs 2013 m. sausio 3 d. policijos pareigūno ataskaitos apie eismo įvykį turinį, nustatė, kad pareigūnas atvyko į eismo įvykio vietą po eismo įvykio, trečiojo asmens A. J. paaiškinimų neužrašė, nes jis nemokėjo anglų kalbos, užfiksavo tik paaiškinimus kito vairuotojo T. H., kuris nubraižė keturias eismo juostas, taip pat pavaizdavo, kad transporto priemonės po susidūrimo liko stovėti kairiausioje kraštinėje eismo juostoje. Paaiškino, kad A. J. vairuojama transporto priemonė buvo pirmoje juostoje, o T. H. vairuojama transporto priemonė buvo greta antrojoje eismo juostoje (kuri kaip matyti iš nubraižytos schemos yra iš dešinės pirmajai eismo juostai). Teigė, kad A. J. pradėjus persirikiuoti į kitą juostą, jis atsitrenkė į T. H. vairuojamą transporto priemonę, todėl pastaroji pradėjo suktis.

10. T. H. nenurodė tiksliai, į kokią kitą juostą bandė persirikiuoti A. J., tai yra ar jis bandė rikiuotis į antrąją juostą (esančią dešinėje), kuria nurodė važiavęs pats T. H., ar į kraštinę (pačią kairiausią) eismo juostą, kurioje po eismo įvykio stovėjo transporto priemonės. T. H. 2013 m. sausio 10 d. paaiškinimuose nurodo kitokias eismo įvykio aplinkybes, kad A. J. vilkikas trenkėsi į T. H. vairuojamą transporto priemonę, norėdamas persirikiuoti, tuo metu, kai T. H. vilkiką lenkė, vilkikas atsitrenkė į T. H. automobilio šoną ir jis situacijos suvaldyti nebegalėjo. Smūgio žymės matyti keleivio durų pusėje ir galinėse keleivio duryse.

11. Teismas, įvertinęs byloje esančių ieškovo ir atsakovo pateiktų įrodymų visumą, nustatė, kad nėra nei vieno nešališko liudytojo paaiškinimo ar kito rašytinio (vaizdinio) įrodymo, kuriame būtų užfiksuotos objektyvios eismo įvykio aplinkybės. Tuo tarpu abiejų vairuotojų paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių skiriasi. A. J. paaiškinimai po eismo įvykio nebuvo užfiksuoti. Jis visą laiką neigė savo kaltę dėl eismo įvykio. Tuo tarpu kitos transporto priemonės vairuotojo T. H. rašytiniai paaiškinimai nėra iki galo nuoseklūs. Pastarasis nuo pat pradžių aiškiai nenurodė, į kurią eismo juostą norėjo persirikiuoti vilkikas. Be to, iš pradžių teigė, jog A. J. bandė persirikiuoti į dešiniąją juostą, vėliau aiškino, kad tuo metu, kai A. J. rikiavosi į dešinę juostą, T. H. jį bandė lenkti. Šie T. H. rašytiniai paaiškinimai neatskleidžia, kaip abi transporto priemonės po susidūrimo atsidūrė kairiausioje juostoje (o ne dešiniausioje), jei vilkikas rikiavosi į dešinę juostą ir kliudė vilkikui iš dešinės esančioje juostoje važiavusio T. H. vairuojamo automobilio kairįjį šoną. Be to, neaišku, kodėl yra apgadintas vilkiko priekinis kairysis žibintas, jei vilkikas rikiavosi į dešinę eismo juostą ir kliudė dešinėje pusėje važiavusio automobilio kairįjį šoną.

12. Teismas padarė labiausiai tikėtiną išvadą, kad eismo įvykis negalėjo įvykti vien dėl A. J. kaltės. Labiausiai tikėtina, kad ir kitos transporto priemonės vairuotojas, darydamas lenkimo manevrą, nebuvo pakankamai atidus ir elgėsi neatsargiai (neįvertino atstumo), todėl buvo kliudytas vilkiko. Teismui nustačius labiausiai tikėtiną išvadą, kad eismo įvykis negalėjo įvykti vien dėl A. J. kaltės, bei atsakovui sumokėjus ieškovui daugiau nei pusę dėl eismo įvykio išmokėtos sumos Jungtinės Karalystės draudikų biurui, ieškinys dėl likusios 6 252,11 Eur sumos sumokėjimo atmetamas kaip nepagrįstas, ieškovui neįrodžius vienpusės atsakovo vairuotojo (darbuotojo) kaltės dėl eismo įvykio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 rugpjūčio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas, vertindamas atsakovės vairuotojo kaltės klausimą, netinkamai paskirstė byloje įrodinėjimo naštą bei netinkamai įvertino byloje pateiktus ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), tai yra įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Pagal teismų praktiką, Biurui, siekiančiam įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, tenka pareiga pateikti atitinkamos valstybės teisės aktų nuostatas (nesant eismo įvykio valstybės teismo sprendimo), pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovui kyla civilinė atsakomybė. Atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus.

13.2. Tik tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį žalos administravimo procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Priešingu atveju, situacija vertintina, kaip asmens pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, sukelianti atitinkamas teisines pasekmes atsakingam asmeniui. Nagrinėjamoje byloje ieškovas bei Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras pateikė teismui daugiau negu pakankamai ieškovo reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų: Žalų administravimo departamento išvadas, kuriose detaliai paaiškinamas Didžiojoje Britanijoje vykstantis kaltės nustatymo procesas bei detalizuojamas eismo įvykio metu padarytas žalos dydis, pasisakoma dėl byloje pateiktų medicininių dokumentų, oficialią pagrindinių Didžiojoje Britanijoje įvykusių eismo įvykių metu padarytos žalos atlyginimo principų apžvalgą, Didžiosios Britanijos kelių eismo taisyklių 160-162, 165 straipsnių vertimus į valstybinę kalbą, bylai aktualią oficialią informaciją apie Didžiojoje Britanijoje galiojančias teisės nuostatas, reglamentuojančias žalos, padarytos neapdrausta transporto priemone, administravimo procesą, kitus duomenis, susijusius su eismo įvykio faktinėmis aplinkybėmis.

13.3. Kauno apygardos teismas, spręsdamas analogišką bylą, konstatavo, jog Anglijos teisė yra paremta paprotinės teisės principais, susiklosčiusiais remiantis įstatymais ir teisminiu precedentu, ir į kai kurios klausimus ji negali atsakyti, pateikdama konkrečią teisės normą, nes ji neegzistuoja (Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-465-480/2018, 24 punktas). Analogiškos pozicijos laikosi ir Šiaulių apygardos teismas, nurodydamas, kad Jungtinės Karalystės teisinis reglamentavimas yra paremtas paprotinės teisės principais, teisiniu precedentu ir nereikalauja eismo įvykio atveju privalomo policijos atvykimo į eismo įvykio vietą bei ataskaitos apie eismo įvykį pateikimo, taip pat nenaudojamas sutartinis faktų išdėstymo blankas (Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio ­26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-284-856/2018, 23 punktas). Ieškovas papildomai pateikia Žalų administravimo departamento išvadą, kurioje dar kartą detalizuojami ieškovo pateikti įrodymai bei pagrindžiamas ieškovo reikalavimas. Atsakovė apsiribojo vien tik deklaratyviais teiginiais bei nepagrįstomis abejonėmis ieškovo pateiktais įrodymais.

13.4. Teismas akivaizdžiai ignoravo Didžiosios Britanijos teisę, kuria remiantis buvo nustatytas eismo įvykio kaltininkas, todėl netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tokio pobūdžio bylose, kaip ši, teismai civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėja, o tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų apie eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Pateikta oficiali informacija apie Didžiojoje Britanijoje galiojančias teisės nuostatas patvirtina, kad Didžiojoje Britanijoje (skirtingai nei Lietuvoje) numatytos mažiau formalizuotos eismo įvykio metu padarytos žalos bei atsakingų už ją subjektų nustatymo procedūros: šis procesas nėra reglamentuotas teisės aktais, reikalavimas atlyginti žalą tenkinamas įvertinus tikimybių pusiausvyrą, eismo įvykio dalyvio kaltei nustatyti nereikalaujama pateikti jokių konkrečių įrodymų.

13.5. Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į tikimybių pusiausvyros principą, sprendžia, ar išmokėti draudimo išmoką ar ne. Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui pakako įrodymų konstatuoti, kad dėl eismo įvykio yra kaltas atsakovės vairuotojas. Tuo tarpu, atsakovė viso proceso metu taip ir nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro sprendimas prieštarauja Didžiosios Britanijos teisei. Teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią atsakovės bei jos darbuotojo teiginiams. Teismas nepagrįstai suteikė mažesnę įrodomąją reikšmę eismo įvykio metu nukentėjusio vairuotojo parodymams. Teismas ignoravo medicininę pažymą apie eismo įvykio metu T. H. patirtus sužalojimus. Eismo įvykio vietos valstybės nacionalinio draudikų biuro išimtinę kompetenciją bei jo pateikto teisės aiškinimo svarbą yra ne kartą pripažinęs ir kasacinis teismas.

13.6. Teismas nepasisakė, kodėl jis ignoravo faktą, kad atsakovė buvo laiku informuota apie šios žalos administravimo procedūras, tai yra jai buvo sudarytos visos galimybės dalyvauti šiame procese, tačiau tuo nepasinaudojo. Tik tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį žalos administravimo procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Priešingu atveju, situacija vertintina, kaip asmens pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, sukelianti atitinkamas teisines pasekmes atsakingam asmeniui, tai yra jo teikiami prieštaravimai regresinio ieškinio byloje nebevertinami. Atsakovės elgesys vertintinas ne tik, kaip jos pasyvumas, bet ir kaip galimai nesąžiningas elgesys, siekiant išvengti atsakomybės.

Atsiliepimas

14. Atsakovė UAB „Transtira“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, kadangi pagal Didžiosios Britanijos teisę, kurios aiškinimo ir taikymo taisyklės buvo pateiktos byloje, taip pat ir pagal kasacinio teismo praktiką analogiškose bylose, ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas buvo aplaidus. Atsakovė rėmėsi tiek savo, tiek ieškovo pateiktais įrodymais, juos vertindama ir analizuodama bei laikydamasi Didžiojoje Britanijoje nustatytos pagrindinės įrodinėjimo taisyklės šio pobūdžio bylose, jog ieškovas privalo įrodyti, kad atsakovė buvo aplaidi. Jei byloje yra pakankamai įrodymų apie užsienio teisės aiškinimą ir taikymą, tačiau skiriasi tik šalių pozicija dėl tų įrodymų vertinimo, nėra pagrindo teikti įrodymus apie užsienio teisės aiškinimą ir taikymą. Šio pobūdžio bylose būtent ieškovui tenka pareiga pateikti įrodymus apie užsienio teisės aiškinimą ir taikymą.

14.2. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė išsamiai ir detaliai bylos nagrinėjimo metu pasisakė dėl kiekvienos ieškovo reikalaujamos sumos dydžio nepagrįstumo, o ieškovas nepateikė jokių priešingų įrodymų. Aplinkybės, kad Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras priėmė sprendimą išmokėti atitinkamas sumas nukentėjusiajam ir kad minėtas biuras turi išimtinę kompetenciją reguliuoti tokias žalas, nesuteikia jokios prejudicinės galios tokiam sprendimui. Ieškovės apeliaciniame skunde pateikta išvada yra nepagrįsta, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kitos transporto priemonės vairuotojo parodymai dėl įvykio aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaringi, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

Šalies argumentai

14.3. Ieškovo nurodyta teismų praktika nagrinėjamoje byloje remtis negalima, nes joje analizuojamos situacijos nėra tapačios šios bylos situacijai ar net panašios į ją. Teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir būtent iš įrodymų visumos darė išvadas bei vadovavosi įrodymų pakankamumo principu. Taip pat teismas vadovavosi byloje surinkta informacija apie Didžiosios Britanijos teisę, taikytiną ginčo atveju, bei ja tinkamai rėmėsi ir grindė savo išvadas. Didžiosios Britanijos policijos ataskaitoje užfiksuoti T. H. paaiškinimai, o ne pareigūnų ar liudytojų išvados. Tai, kad medicininėje pažymoje nurodytas toks pat T. H. eismo įvykio mechanizmas reiškia tik tai, kad pagal T. H. paaiškinimus gydytojas ir padarė tokį įrašą, tačiau tai nepaneigia T. H. paaiškinimų nenuoseklumo. Ieškovas Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biurui teikė paaiškinimus ir nesutikimą dėl visiškos atsakovės atsakomybės, tačiau šią savo poziciją, nenurodydamas argumentų, pakeitė.

14.4. Atsakovė pateikė Anglijos ir Velso apeliacinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimo, kuriame nagrinėta situacija, kai susidūrė dvi judančios transporto priemonės, ir kuriuo pripažinta abipusė abiejų eismo įvykio dalyvių atsakomybė, santrauką. Atsakovė buvo aktyvi, nesiekė ir nesiekia išvengti atsakomybės, o siekia, kad byloje esantys įrodymai būtų vertinami pagrįstai, objektyviai, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką šio pobūdžio bylose. Atsakovė geranoriškai atlygino dalį sumos. Todėl ieškovo argumentai dėl atsakovės pasyvumo ar nesąžiningumo yra nepagrįsti.

14.5. Ieškovas privalo įrodyti atsakovės atsakomybės sąlygas, tarp jų ir nuostolio faktą bei dydį. Ieškovas reikalavo atlyginti 6 252,11 Eur nuostolių sumą regreso tvarka, tačiau nedetalizavo, nepaaiškino ir nepagrindė, kas šią nuostolių sumą sudaro, kokie dokumentai reikalaujamą sumą ir jos atskiras dalis įrodo. Byloje pateiktas tik Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuro 2015 m. spalio 21 d. pranešimas, kuriame nurodoma, kad kompensacija už asmens sužalojimą – 1 900,00 GBP (2 119,84 Eur), ieškovo išlaidos – 2 141,80 GBP (2 389, 62 Eur), tačiau nepateikta jokių dokumentų, detalizacijos, kokios konkrečiai išlaidos sudaro šią sumą, kaip šios išlaidos yra ar gali būti susiję su ginčo eismo įvykiu. Byloje taip pat yra pateiktas dokumentas, kuriame nurodyta, jog 424,00 GBP (473,06 Eur) suma buvo sumokėta už teisinės apsaugos draudimo polisą. Tačiau nei ieškinyje, nei kituose dokumentuose nėra pagrindžiama, į kurią konkrečiai išlaidų sumą ji yra įtraukiama ir kokiu pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

15. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl 6 252,11 Eur nuostolių, patirtų dėl Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio, atlyginimo regreso teise, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

16. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Jungtinėje Karalystėje 2013 m. sausio 2 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė T. H. vairuojamas automobilis ir atsakovės darbuotojo, A. J., vairuojamas vilkikas, kurio valdytoja pagal lizingo sutartį taip pat buvo atsakovė. Eismo įvykio metu T. H. patyrė sužalojimus, jo automobilis buvo visiškai sugadintas, taip pat buvo apgadinta atsakovės transporto priemonė. Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuras, atlikęs eismo įvykio ir jo sukeltų pasekmių tyrimą, pripažino, jog dėl eismo įvykio yra kaltas vilkiko vairuotojas, todėl atlygino nukentėjusiam dėl eismo įvykio asmeniui 9 463,82 GBP (13 035,57 Eur) žalą ir pareiškė regresinį reikalavimą ieškovui, kadangi atsakovė nebuvo apsidraudusi transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovės vairuotojas ir pati atsakovė neigė savo kaltę dėl eismo įvykio, tačiau geranoriškai atlygino ieškovei 6 517,79 Eur. Ieškovė reiškia atsakovei atgręžtinį reikalavimą dėl likusios 6 252,11 Eur draudimo išmokos dalies priteisimo.

Dėl kasacinio teismo išaiškinimų ir bylos šalių pateiktų duomenų vertinimo

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką dėl įrodinėjimo pareigos bei įrodymų vertinimo civilinėse bylose, kuriose nagrinėjamas nacionalinio draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, reiškiamo atgręžtinio reikalavimo eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojui pagrįstumo klausimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos draudikų biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017, 37 punktas; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 43 punktas).

18. Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuro tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemonės padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

19. Nors eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Biurų tarybos Generalinės asamblėjos priimtų Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis), ši Vidaus nuostatų formuluotė nereiškia, kad tokio biuro pateiktas teisės aktų aiškinimas laikomas oficialiu. Dėl Vidaus nuostatų, kaip išimtinai santykius tarp pačių draudikų biurų reguliuojančio akto, kuris nėra ES teisės aktas, pobūdžio (Vidaus nuostatų 1 straipsnis, ESTT 2017 m. birželio 15 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-587/15, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 21, 30 punktai), šie nuostatai negali būti teisinis pagrindas eismo įvykio vietos valstybės biuro atliktam autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimui suteikti oficialaus rašytinio įrodymo statusą CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme. Kartu kasacinis teismas pažymėjo, kad nors eismo įvykio vietos valstybės biuro atliktas autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimas nelaikomas oficialiu rašytiniu įrodymu, tai yra pagal Vidaus nuostatus kompetentingo subjekto atliktas teisės aiškinimas, nesutikimas su kuriuo turi būti motyvuojamas teismo sprendime (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2-4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017).

20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartą kasacinio teismo suformuotą praktiką, pripažįsta, jog ieškovas nagrinėjamoje byloje tinkamai vykdė savo įrodinėjimo praktiką, pateikė pakankamai duomenų, susijusių tiek su paties eismo įvykio ir jo sukeltų pasekmių aplinkybėmis, tiek su Didžiosios Britanijos teise bei jos taikymu. Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybės taip pat patvirtina, jog dėl eismo įvykio Didžiojoje Britanijoje nevyko teisminis procesas, policija taip pat tik užfiksavo eismo įvykio aplinkybes, bet neskyrė atsakovės vairuotojui jokios nuobaudos, nepateikė jokio šio įvykio teisinio vertinimo. Didžiosios Britanijos draudikų biuras klausimą dėl atsakingo už eismo įvykį asmens nustatymo ir žalos nuketėjusiajam atlyginimo išsprendė taikiu būdu, neinicijuodamas ginčo. Taigi nei atsakovė, nei jos darbuotojas, dalyvavęs eismo įvykyje, neturėjo galimybės dalyvauti šiame procese.

21. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog atsakovė teikė ieškovei savo paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių, taip pat, nors ir neigė savo darbuotojo kaltę, geranoriškai atlygino šiek tiek daugiau nei pusę Didžiosios Britanijos draudikų biuro nustatytos žalos dydžio (6 517,79 Eur). Todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovė, Didžiojoje Britanijoje sprendžiant jos kaltės klausimą, buvusi pasyvi ar nesąžiningai bandanti išvengti atsakomybės, yra nepagrįsti. Taip pat nesutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovė, ginčydama ieškovės reikalavimą, byloje apsiribojo vien tik deklaratyviais teiginiais bei nepagrįstų abejonių dėl ieškovės pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu, tai yra nepateikė kitokį Didžiosios Britanijos teisės turinį, nei įrodinėjo ieškovas, pagrindžiančių įrodymų. Priešingai, atsakovė pateikė pirmos instancijos teismui 2003 m. Anglijos ir Velso apeliaciniame teisme nagrinėtos M. G. prieš A. T. bylos sprendimo kopijos vertimą (2 t., b.l. 17-20) ir šiuo Didžiosios Britanijos teismo suformuotu precedentu grindė aplinkybę, jog ir nagrinėjamoje byloje dėl eismo įvykio yra abipusė vairuotojų kaltė.

22. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pagal Didžiosios Britanijos teisę transporto priemonių valdytojų atsakomybė už eismo įvykio metu kilusią žalą būtų taikoma be kaltės. Todėl Didžiosios Britanijos draudikų biuro sprendimas visą nustatytą žalą dėl eismo įvykio atlyginti nukentėjusiajam T. H. negali būti pripažintinas pakankamu įrodymu, neatliekant kitų eismo įvykio duomenų tyrimo, patvirtinančiu, jog eismo įvykį sukėlė vien atsakovės darbuotojo neatsargūs veiksmai. Pripažintina, jog pirmos instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių šio pobūdžio bylose ir pagrįstai vertino abiejų šalių pateiktus duomenis dėl eismo įvykio aplinkybių.

Dėl faktinių eismo įvykio aplinkybių vertinimo

23. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, jog pateikia papildomą Žalų administravimo departamento išvadą, kurioje pateiktas iš esmės kitoks duomenų apie faktines eismo įvykio aplinkybes vertinimas, negu padarė pirmos instancijos teismas. Nors ieškovas šią išvadą vadina nauju įrodymu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Žalų administravimo departamentas yra paties ieškovo struktūrinis padalinys, išvadoje išdėstytas aplinkybes vertina ne kaip naują įrodymą, o kaip ieškovo nesutikimo su pirmos instancijos teismo atliktu eismo įvykio vertinimu argumentus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais ieškovo argumentais ir pripažįsta, jog atsakovės pateikti duomenys bei trečiojo asmens paaiškinimai nepaneigia Didžiojoje Britanijoje surinktų duomenų bei nukentėjusiojo vairuotojo parodymų ir neįrodo abipusės eismo dalyvių kaltės.

24. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012).

25. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, jog abiejų vairuotojų paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių skiriasi, tačiau nepagrįstai T. H. rašytinius parodymus vertino, kaip nenuoseklius ir tiksliai neatskleidžiančius eismo įvykio eigos, taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į kitus byloje esančius duomenis, kuriuose Didžiojoje Britanijoje iš karto po eismo įvykio buvo užfiksuotos su šiuo įvykiu susijusios objektyvios aplinkybės. Nors Didžiosios Britanijos policijos pareigūnas dėl eismo įvykio apklausė tik T. H. ir visos transporto priemonės jau buvo patrauktos iki policijos atvykimo, tačiau policijos pažymoje buvo fiksuota tikroji eismo juostų kelyje padėtis, policijos darbuotojas išvadas turėjo galimybes daryti ir iš kelyje likusių pėdsakų po eismo įvykio (1 t., b.l. 106-118). Byloje taip pat buvo pateiktos medicinos darbuotojų išvados apie T. H. sužalojimus (3 t., b.l. 127-129) ir detalūs duomenys apie T. H. automobilio apgadinimus po eismo įvykio (1 t., b.l. 38-39). Tuo tarpu atsakovės pateikta vilkiko nuotrauka (2 t., b.l. 21) yra fragmentiška, užfiksuotas tik vienas žibintas, tačiau nėra pateikta viso vilkiko vaizdo. Todėl iš šios nuotraukos negalima daryti išvadų apie vilkiko apgadinimus ir eismo įvykio eigą.

26. Apeliacinės instancijos teismas trečiojo asmens paaiškinimus vertina, kaip neatitinkančius kitų byloje esančių duomenų, taip pat nepaaiškinančių pačios susidūrimo eigos. Policijos pažymoje buvo užfiksuota, jog kelyje yra trys eismo juostos, o ne dvi, kaip teigė vilkiko vairuotojas. Trečiasis asmuo teigė, jog jis visą laiką važiavo tiesiai, kraštine eismo juosta, o kaip įvyko susidūrimas, nepajuto, tik pamatė pro šoninį veidrodėlį, kad sukasi kitas lengvasis automobilis. Pripažintina, jog šie paaiškinimai neatskleidžia eismo įvykio eigos, taip pat neatsako į klausimą, kokiu būdu lengvasis automobilis, net ir darydamas lenkimo manevrą, galėjo atsitrenkti į tiesiai važiuojantį vilkiką, kad nuo smūgio pradėtų suktis.

27. Apeliacinės instancijos teismas T. H. rašytinius parodymus, teiktus 2013 m. sausio 9 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. (1 t., b.l. 100-103), vertina, kaip nuoseklius ir vienas kitam neprieštaraujančius. Šiuos parodymus palyginus su policijos pažymoje ir medicinos darbuotojų užfiksuotomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog trijų juostų M6 kelyje vyko kelio taisymo darbai, todėl transporto priemonėms, važiavusioms kairiąja (vidine) juosta, reikėjo persirikiuoti į vidurinę, nes eismas toliau vyko tik vidurine ir trečiąja eismo juostomis. Atsakovės vairuotojas važiavo kairiąja juosta, todėl jam reikėjo persirikiuoti. Tuo tarpu T. H. visą laiką važiavo vidurine kelio juosta ir krypties nekeitė. Paaiškinime nurodyta: „Panašu, kad jis apie tai nežinojo ir paskutinę akimirką nusprendė persirikiuoti į mano juostą; kai aš jį lenkiau, jis atsitrenkė į mano automobilio šoną, o aš tos situacijos suvaldyti negalėjau.“ Šiame kontekste vertime nurodytas žodis „lenkiau“ nevertintinas, kaip reiškiantis lenkimo manevrą, o kaip apibūdinantis situaciją, kai viena transporto priemonė važiuoja greičiau, negu šalia jos paraleliai važiuojanti transporto priemonė.

28. T. H. nurodė, jog nuo smūgio jo automobilis ilgai sukosi, todėl jo sustojimas, kairiausioje juostoje, atsitrenkus į kelkraščio bortą, vertintinas, kaip tikėtinas. Tuo tarpu vilkikas po susidūrimo liko stovėti vidurinėje kelio juostoje, į kurią persirikiavo, tačiau vėliau policijos pažymoje buvo užfiksuota, jog transporto priemonės buvo patrauktos iš kelio. Kadangi atsakovė pateikė tik vieno vilkiko žibinto fragmento nuotrauką, apeliacinis teismas nevertina šios nuotraukos, kaip paneigiančios T. H. nurodytas aplinkybes. Konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino T. H. parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl eismo įvykio esama abiejų vairuotojų kaltės.

29. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog atsakovės pateiktas Anglijos ir Velso apeliacinio teismo sprendimas nepatvirtina, jog ir nagrinėjamoje byloje aptartas eismo įvykis Didžiosios Britanijos teismo būtų vertintas taip pat. Pateiktame sprendime buvo analizuojama kitokia situacija, kada vidine juosta važiavusios transporto priemonės vairuotojas žiedinėje sankryžoje, vietoje to, kad staigiai sustotų ar pasuktų į išvažiavimą, nusprendė apvažiuoti dar vieną ratą žiedinėje sankryžoje, kad paskui pasuktų į išvažiavimą, todėl liko kairėje kelio juostoje ir į jį trenkėsi išorine kelio juosta važiavęs motociklas. Taigi nagrinėjamoje byloje šiuo Anglijos teisės precedentu remtis negalima.

30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartus byloje esančius duomenis, sprendžia, jog daugiau tikėtina pripažintina Didžiosios Britanijos draudikų biuro nustatyta aplinkybė, jog atsakovės vairuotojas, persirikiuodamas į vidurinę eismo juosta, kuria važiavo T. H., buvo neatidus ir kliudė T. H. transporto priemonę, tai yra dėl eismo įvykio yra kaltas tik atsakovės darbuotojas. Todėl atsakovė turi atlyginti ieškovui visą jo sumokėtą žalos sumą.

Dėl priteistinos žalos dydžio

31. Pirmos instancijos teismas, pripažinęs abiejų transporto priemonių valdytojų kaltę, nevertino duomenų, pagrindžiančių ieškovo reikalaujamos priteisti žalos dydžio. Ieškovas pateikė detalius duomenis, jog 9 463,82 GBP (13 035,57 Eur) sudaro 3 445 GBP kompensacija už turto apgadinimą, 1 900 GBP kompensacija už asmens sužalojimą, 2 141,80 GBP ieškovo (nukentėjusiojo) išlaidos, 854 GBP išorės paslaugos, 1 123,02 GBP administravimo mokestis (1 t., b.l. 8-39). Ši žala buvo nustatyta pagal Didžiosios Britanijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovas pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių šių išlaidų pagrįstumą. Pagal kasacinio teismo praktiką, vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, būtent atsakovė, abejojanti dėl prašomos priteisti žalos dydžio, turėjo teikti įrodymus, pagrindžiančius poziciją, jog egzistuoja pagrindas taikyti kitas Didžiosios Britanijos teisės normas nustatant atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2017).

32. Pati atsakovė, teigdama, jog yra abiejų vairuotojų abipusė kaltė, geranoriškai sutiko atlyginti būtent pusę Didžiosios Britanijos draudikų biuro sumokėtos draudimo išmokos sumos, neginčydama bendro jos dydžio. Todėl yra pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį ir priteisti jam iš atsakovės 6 252,11 Eur draudimo išmokos dalį ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas (CPK 6.37, 6.210 straipsniai).

33. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl ieškovo apeliacinis skundas yra tenkintinas ir pirmos instancijos teismo sprendimas panaikintinas, priimant naują sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinant visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškovės ieškinys yra patenkintas, jai atlygintinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė sumokėjo 188 Eur žyminio mokesčio (1 t., b.l. 148) ir 608,02 Eur už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą (1 t., b.l. 147; 3 t., b.l. 14; 43). Šios bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos ieškovui iš atsakovės.

35. Remiantis CPK 92 straipsniu ir 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės valstybės naudai priteistina 46,67 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

36. Apeliacinio proceso metu ieškovas sumokėjo 141 Eur žyminio mokesčio (3 t., b.l. 171) už apeliacinį skundą, todėl ši suma apeliantui priteistina iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 276 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovės UAB „Transtira“ 6 252,11 Eur nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 188 Eur žyminio mokesčio ir 608,02 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų vertimą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Transtira“ valstybei 46,67 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5660.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovės UAB „Transtira“ 141 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Teisėjai Loreta BraždienėLaima GerasičkinienėAlma Urbanavičienė