Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Gudų kultūros draugijos Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1216-661/2016 pagal ieškovės Gudų kultūros draugijos Lietuvoje ieškinį atsakovams F. (F.) N. ir uždarajai akcinei bendrovei „Statyba ir nekilnojamas turtas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – Vilniaus 7-ojo notaro biuro notarė D. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Dėl esminių faktinių aplinkybių, ginčo esmės

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2004 m. kovo 10 d. ieškovė Gudų kultūros draugija Lietuvoje, atstovaujama pirmininko F. N. (atsakovo), ir atsakovė UAB „Statyba ir nekilnojamas turtas“ sudarė mainų sutartį, kurios pagrindu Gudų kultūros draugijai Lietuvoje priklausiusios 166,94 kv. m ploto patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo išmainytos į atsakovei UAB „Statyba ir nekilnojamas turtas“ priklausiusį 102,27 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 28-31). Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovė Gudų kultūros draugija Lietuvoje prašė pripažinti negaliojančia 2004 m. kovo 10 d. patalpų mainų sutartį ir taikyti restituciją – priteisti Gudų kultūros draugijos Lietuvoje naudai solidariai iš atsakovų UAB „Statyba ir nekilnojamas turtas“ bei F. N. 48 366, 54 Eur (išmainytų patalpų rinkos verčių skirtumą). Ieškinio teisinis pagrindas – sandorio prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), nes mainai buvo nelygiaverčiai. Ieškovė nurodė, kad atsakovas F. N. apie mainų sutarties sudarymą ieškovės ir jos valdymo organų neinformavo. Sudarant mainų sutartį, notarei buvo pateiktas suklastotas ieškovės tarybos 2004 m. kovo 2 d. posėdžio protokolas, o ieškovei persikeliant į kitas patalpas (iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini)) buvo manoma, kad yra vykdomas Vilniaus miesto valdybos potvarkis dėl ieškovės iškeldinimo. Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašydami jį atmesti kaip pareikštą pasibaigus ieškinio senaties terminui ir kaip iš esmės nepagrįstą.Pirmosios instancijos teismas apskųstajame sprendime konstatavo, kad ieškovė ieškinį pareiškė praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl ieškinį atmetė tiek šiuo pagrindu, tiek ir konstatavęs reikalavimų nepagrįstumą. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti ieškinio reikalavimus dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo. Ieškovės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl nepagrįstai taikytos ieškinio senaties, neteisingo senaties termino eigos skaičiavimo bei pateikiami motyvai, ieškovės nuomone, pagrindžiantys ieškinio reikalavimą pripažinti ginčijamą mainų sandorį negaliojančiu.

Dėl ieškinio senaties termino

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Atskirų rūšių reikalavimams CK bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Tokiam reikalavimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra, taip pat byloje neginčijama, kad pirmosios instancijos teismo atliktas šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimas yra teisingas. Todėl šiuo atveju analizuotina, ar pirmosios instancijos teismo išvados dėl nurodytos trukmės ieškinio senaties termino eigos yra pagrįstos ir teisingos. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vi­di­nis tei­sės pa­žei­di­mo su­vo­ki­mas tie­sio­giai su­si­jęs su pa­čiu as­me­niu; kon­kre­ti die­na, ka­da as­muo su­ži­no­jo apie tei­sės pa­žei­di­mą, nu­sta­to­ma pagal to asmens nu­ro­dy­mą ir sa­vo teigi­niams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pa­grįs­ti ieš­ko­vas tu­ri pateik­ti įro­dy­mus (CPK 178 straips­nis). Tačiau teis­mas ne­ga­li ap­si­ri­bo­ti vien tik ieš­ko­vo paaiškinimu, todėl tais at­ve­jais, ka­da atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieš­ko­vas tvir­ti­na, jog apie sa­vo sub­jek­tyvi­nės tei­sės pažei­di­mą su­ži­no­jo ne pa­ties pa­žei­di­mo die­ną, teis­mas tu­ri pa­tik­rin­ti, ar by­lo­je nė­ra įro­dy­mų, kad bu­vo prie­šin­gai ir ieškovo nu­ro­dy­tas ko­kias nors ap­lin­ky­bes rei­kia ver­tin­ti pa­gal ki­tų by­lo­je esan­čių įrody­mų visumą (CPK 185 straips­nis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieški­nio senaties ter­mi­no ei­gos pra­džios su­sie­ji­mas su mo­men­tu, ka­da as­muo tu­rė­jo sužino­ti apie tei­sės pažei­di­mą, paaiškintinas įsta­ty­mo lei­dė­jo ke­ti­ni­mu ko­kiu nors bū­du ieš­ki­nio sena­ties termi­no ei­gos pra­džią apibrėž­ti ob­jek­ty­ves­niais kri­te­ri­jais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėji­mo sužino­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą mo­men­tas (skir­tin­gai nei re­a­laus sužinojimo) sie­ti­nas la­biau su objek­ty­viais įvy­kiais ir sa­vy­bė­mis, nei su sub­jek­ty­viais, nu­kreip­tais vien į ieš­ko­vo as­me­nį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.). Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ieškovė ieškinį 2015 m. spalio 13 d. pareiškė praleidusi ieškinio senaties terminą, grindė tuo, jog ginčijamas nekilnojamojo turto mainų sandoris buvo sudarytas 2004 m. kovo 10 d., o nekilnojamojo turto registre sandorio sudarymo faktas buvo išviešintas 2004 m. kovo 19 d. Pastarajai datai teismas suteikė ieškinio senaties termino eigos pradžios reikšmę. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo sandoriu suinteresuoti asmenys visą sandorio teisėtumui įvertinti būtiną informaciją galėjo gauti iš nekilnojamojo turto registro. Teismas ieškovės argumentus, jog ginčijamo sandorio sudarymo faktas ir šio sandorio neteisėtumą pagrindžiančios aplinkybės esą atsitiktinai paaiškėjo tik 2014 metais, kuomet buvo sprendžiami kiti su ieškovės turtu susiję klausimai, atmetė.Nesutikdama su šiomis teismo išvadomis ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovės valdymo organo nariai visą laiką buvo klaidinami atsakovo dėl ieškovei priklausiusių patalpų Žygimantų gatvėje, nes šis aiškino, kad tos patalpos ieškovei suteiktos panaudai ir bet kada gali būti paimtos miesto savivaldybės žinion. Apie tai, kad butas (duomenys neskelbtini) gatvėje jai (ieškovei) priklauso nuosavybės teise, ieškovei buvo žinoma, tačiau atsakovas teigė, kad šio buto nuosavybės teisę ieškovei suteikė Vilniaus miesto savivaldybė. Atsakovas esą teikęs melagingą informaciją, jog ieškovė turėtų patalpų (duomenys neskelbtini) gatvėje nevaldė nuosavybės teise, todėl ieškovė iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. negalėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą, pasireiškusį tuo, jog kelis kartus vertingesnės ieškovės patalpos buvo išmainytos į butą be jokios priemokos. Teisėjų kolegija apeliantės nurodytus argumentus dėl ieškinio senaties termino eigos pripažįsta nepagrįstais. Tokie argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuostatai, kuria remiantis ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su ginčijamo nekilnojamojo turto mainų sandorio sudarymo fakto išviešinimo nekilnojamojo turto registre momentu. Ta aplinkybė, jog sandorio sudarymo faktas buvo tinkamai (įstatymų nustatyta tvarka) išviešintas, leidžia daryti išvadą, jog visi tokio sandorio sudarymu (jo teisėtumu) suinteresuoti asmenys galėjo gauti visą būtiną informaciją, reikalingą sandorio teisėtumui įvertinti. Nors sandorio išviešinimas registre neatitinka nuosavybės teisės įgijimo (praradimo) momento, tačiau ši aplinkybė sietina su ieškinio senaties termino eigai skaičiuoti reikšmingu pareigos domėtis kriterijumi, atidumo ir sąžiningumo principais. Asmens teisių pažeidimo subjektyviajam ir objektyviajam kriterijui reikšminga įvertinti esmines ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes (iš esmės nevertinant ginčijamo sandorio sąlygų). Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad 2004 m. kovo 2 d. vykusio Gudų kultūros draugijos Lietuvoje tarybos posėdžio metu buvo svarstomas klausimas dėl ieškovės buveinės likimo. Tarybos posėdžio pirmininkas F. N. tarybą informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą, kurio pagrindu nusprendė iškeldinti ieškovę iš jai priklausiusių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Posėdžio metu nuspręsta ieškoti kitų patalpų, kuriose galima būtų tęsti ieškovės veiklą, apibrėžti esminiai naujųjų patalpų padėtį apibūdinantys kriterijai. Teisėjų kolegija pažymi, jog šio ieškovės tarybos posėdžio ir jame priimtų sprendimų turinys turėjo aktyvuoti ieškovės (jos valdymo organo ar atskirų jos narių) didesnį dėmesingumą, pareigą rūpintis tinkamu šio tarybos sprendimo įgyvendinimu. Juolab, kad nurodytas klausimas ieškovei, kaip specifinę veiklą vykdančiai organizacijai, buvo esminis, t. y. iš esmės lemiantis jos tolesnės veiklos tęstinumą arba bent jau veiklos kokybę. Todėl teisėjų kolegijos neįtikina deklaratyvūs ieškovės teiginiai, jog per laiką nuo nurodyto tarybos posėdžio iki 2014 metų rugpjūčio mėnesio ieškovė neturėjo galimybės sužinoti apie ginčijamą sutartį, sandorio sudarymo aplinkybes ir jo sąlygas.Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog netrukus po ginčijamo mainų sandorio sudarymo ieškovė įsikūrė mainų pagrindu įgytose naujose patalpose, anksčiau priklausiusiose atsakovei UAB „Statyba ir nekilnojamas turtas“. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra įtikinama ieškovės reiškiama pozicija, esą buvo manyta, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), ieškovei nuosavybės teise niekada nepriklausė, o naujosios patalpos ieškovei buvo suteiktos Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu. Kita vertus, pritarimas tokiai pozicijai iš esmės reikštų, kad ieškovė, veikdama per savo kolegialų valdymo organą - tarybą, 12 metų visiškai nesidomėjo organizacine veikla, aklai pasitikėjo atsakovu F. N., kaip tarybos nariu, kuris net neturėjo teisės organizacijos vardu veikti vienasmeniškai (buvo įgaliotas atlikti tik konkrečius veiksmus), o tai neatitinka nei rūpestingumo, nei atidumo ar dėmesingumo kriterijų. Analizuojamu atveju vertinant asmens teises pažeidžiančių faktų suvokimo kriterijų, būtina pažymėti, jog nutartyje pateiktos šiuo klausimu aktualios kasacinio teismo suformuluotos suvokimo vertinimo taisyklės iš esmės yra bendro turinio. Tai yra, šių taisyklių tiesioginis taikymas labiau sietinas su fizinio asmens suvokimo kriterijais, kuomet, be kitų aplinkybių, vertintinos asmens suvokimo galimybės, jo asmenybę individualizuojantys požymiai (pvz., išsilavinimas, amžius, asmeninė ir profesinė patirtis). Tačiau nagrinėjamu atveju kalba eina apie juridinį asmenį. Todėl būtina įvertinti šios teisinės formos asmens, kurį iš esmės galima įvardinti specifiniu, suvokimo procesą. Ieškovė ginčijamo sandorio neteisėtumo (jos teisių pažeidimo) suvokimo momentą (subjektyvusis kriterijus) grindžia per tarybos (jos narių) veikimo prizmę. Ieškovė tvirtina, kad 2014 m. rugpjūčio 2 d. tarybos posėdžio metu buvo nutarta kompensuoti atsakovo F. N. išlaidas už šildymo, vandens ir kitus komunalinius mokesčius, perleidžiant jam nuosavybės teisę į ketvirtadalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Taigi būtina suvokimą ir (arba) turėjimą suvokti įvertinti šiuo aspektu, t. y. per tarybos, kaip kolegialaus organo, ir per atskirų jos narių, kaip fizinių asmenų, veikimo prizmę. Iš byloje esančių Gudų kultūros draugijos Lietuvoje įstatų matyti, kad draugijos valdymo organas yra taryba, o kontrolės – revizijos komisija (įstatų 5.2 punktas). Draugijos valdymo organo kompetencija įvirtinta įstatų 8.2 punkte – draugijos taryba priima naujus narius, saugo ir atsako už bendrijos turtą, sudaro finansinių lėšų panaudojimo sąmatą, pagal draugijos veiklos kryptis sudaro sektorius ir komisijas ypatingiesiems klausimams spręsti, šaukia bendrą susirinkimą ir atsiskaito prieš jį. Įstatuose nurodyta, kad tarybos posėdžiai šaukiami vieną kartą per mėnesį ir kasmet bendrame susirinkime ji atsiskaito už nuveiktą darbą (įstatų 8.5, 8.6 punktai). Vieši juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad Gudų kultūros draugijos Lietuvoje teisinė forma yra asociacija. Ginčui aktualios redakcijos Acociacijų įstatyme nurodyta, kad asociacija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus (7 straipsnio 1 dalis). Valdymo organas gali būti kolegialus ir (ar) vienasmenis (7 straipsnio 5 dalis). Valdymo organas veikia asociacijos vardu, taip pat sudaro sandorius asociacijos vardu (9 straipsnio 1 dalis). Asociacijų įstatymo 10 straipsnyje nurodyta, kad valdymo organas per įstatuose numatytą terminą turi parengti ir pateikti visuotiniam narių susirinkimui kiekvienų praėjusių finansinių metų asociacijos veiklos ataskaitą. Ši ataskaita yra vieša. Ataskaitoje turi būti nurodyta: informacija apie asociacijos veiklą įgyvendinant jos įstatuose nustatytus veiklos tikslus; asociacijos narių skaičius finansinių metų pabaigoje; asociacijos metinė finansinė atskaitomybė ir kt. Nurodytos aplinkybės (nutarties 37-38 punktai) sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovės taryba, kaip kolegialus valdymo organas, buvo atsakingas už ieškovės turto išsaugojimą. Ieškovės pateikta aplinkybių seka ir jos subjektyvus vertinimas leidžia manyti, jog, ieškovės nuomone, atsakovas F. N., tuo metu ėjęs tarybos pirmininko pareigas, veikė kaip atskiras ir savarankiškas funkcijas vykdęs valdymo organas. Tačiau tokios išvados neleidžia daryti cituotos įstatų normos. Taigi nėra pagrindo ir išvadai, jog atsakovas ieškovės tarybos atžvilgiu turėjo specifinių pareigų ar funkcijų (kitokių nei kiti tarybos nariai). Taipogi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 37-38 punktuose, teigtina, jog ieškovės tarybai, kaip valdymo organui, ginčijamo sandorio sudarymas buvo arba turėjo būti žinomas jo sudarymo metu. Iš nurodytų aplinkybių taip pat galima daryti išvadą, kad sandorio sudarymo faktas vėliausiai turėjo paaiškėti ieškovės tarybos ataskaitos parengimo ir pristatymo narių susirinkimui metu. Tiek teisinis reguliavimas, tiek ieškovės įstatai numato ne teisę, o pareigą rengti veiklos ataskaitą. Nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad tiek ginčo patalpų valdymo nuosavybės teise faktas, tiek ginčijamo sandorio sudarymas (patalpas perleidžiant mainais į kitas patalpas) galėjo likti nepastebėtas tiek jo sudarymo metu, tiek per veiklos laikotarpį iki ieškovės ieškinyje nurodyto momento (2014 m. rugpjūčio 12 d.). Ieškovė tokia aplinkybe (suvokimu rengiant ataskaitą ar kitokiu būdu atsiskaitant visuotiniam narių susirinkimui) nesirėmė, todėl ši aplinkybė ieškinio senaties termino eigos aspektu nereikšminga. Kita vertus, jeigu tokio sandorio sudarymas ar aplinkybė, jog ieškovė nuosavybės teise turėjo patalpas, kurias išmainė į kitą turtą, iš tiesų liko nepastebėti, toks elgesys negali būti pripažintas protingu, atidžiu ir pateisinančiu akivaizdžiai nesavalaikį sandorio neteisėtumo suvokimą. Taipogi objektyviai nepateisintina situacija, kuomet ieškovės valdymo organas, būdamas informuotas apie ieškovei gresiantį jos valdytų patalpų netekimą, nesidomėjo šių patalpų likimu, įsikūrimo kitose naujosiose patalpose aplinkybėmis, sąlygomis ir tik esą aklai tikėjo atsakovo aiškinimu, kad ieškovė patalpų Žygimantų g. 12, Vilniuje, niekada nuosavybės teise nevaldė, o į naujas patalpas persikėlė Vilniaus miesto savivaldybei suteikus kitas patalpas ir vykdant ieškovės keldinimą iš senųjų patalpų. Toks elgesio modelis galėtų būti būdingas eiliniam ir pasyviam draugijos nariui, o ne tarybai, kaip draugijos valdymo organui, atskaitingam visuotiniam narių susirinkimui, kuris formuoja šį valdymo organą, ir kontroliuojamam revizijos komisijos (įstatų 9 punktas). Kolegija taip pat pažymi, jog juridinio asmens valdymo organo sudėties pasikeitimas negali būti laikomas priežastimi sustabdyti, nutraukti ieškinio senaties termino eigą arba ieškinio senaties terminą skaičiuoti iš naujo. Pažymėtina, kad subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovė sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovės teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Tokį vertinimą atlikusi teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta ieškovės nurodytą teisių pažeidimo (kaip senaties termino eigos pradžios) momento nustatymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė (per savo valdymo organą – tarybą) apie jos teises pažeidžiantį sandorį sužinojo ir galėjo sužinoti dar jo sudarymo metu, bet ne vėliau kaip 2014 m. kovo 19 d., kuomet jo sudarymo faktas buvo išviešintas nekilnojamojo turto registre. Aplinkybė, kad asmuo nenori arba nesiekia suvokti jo teisių pažeidimo, negali pateisinti akivaizdžiai nesavalaikio pareiškimo apie savo teisių pažeidimą. Priešingas aiškinimas reikštų, kad visais atvejais vien tik išimtinai nuo ieškovo subjektyvios valios ir noro priklausytų senaties termino eigos pradžios skaičiavimas.Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškinys šioje byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pareikštas 2015 m. spalio 13 d., kai bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2014 m. kovo 19 d., neleidžia tokio termino praleidimo pripažinti nežymiu ar nereikšmingu.

Dėl pagrindo senaties termino atnaujinimui nustatymo

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, tokių aplinkybių nustatymas bei įvertinimas priskirtas teismų diskrecijai, atsižvelgiant ir į teismų praktikoje suformuotus jų nustatymo kriterijus. Pripažįstama, jog sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-449/2009). Analizuojamu atveju nenustatyta objektyvių aplinkybių, pateisinančių akivaizdžiai nesavalaikį ieškinio pareiškimą. Ieškovė neprašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, priešingai – laikosi nuoseklios pozicijos, kuria grindžiama jos nuomonė dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios. Pažymėtina, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis paprastai nelaikytinas neteisėtas (netinkamas) savo teisės įgyvendinimas, asmens kreipimasis ne į teismą arba kitas kompetentingas spręsti ginčą institucijas, o į kitas institucijas, neturinčias jurisdikcinių įgalinimų, netinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas, fizinio asmens liga, neužkirtusi galimybės laiku tiesiogiai arba per atstovą kreiptis į teismą, aplaidumas ir pan. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad apeliantė pagal pačios nurodomas aplinkybes apie jos atžvilgiu atliktus neteisėtus veiksmus galėjo sužinoti netrukus po šių veiksmų atlikimo. Todėl, net ir neturėdama konkrečių duomenų, o tik įtarimus dėl tikėtinai daromų pažeidimų, ieškovė turėjo nedelsdama imtis priemonių reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir priimti sprendimą dėl jos teisių gynimo. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Dėl ieškinio senaties, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti

Ieškinio senatis – materialiosios civilinės teisės institutas, tai – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Atsižvelgiant į tai, kuomet atsakovai reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, jei teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad analizuojamu atveju ieškinys pagrįstai buvo atmestas taikant ieškinio senatį, todėl reikalavimo ieškovės nurodytu pagrindu įvertinti ginčo mainų sandorio teisėtumą nagrinėjimas, esant savarankiškam ieškinio atmetimo pagrindui – pasibaigus ieškinio senaties terminui, yra perteklinis ir netikslingas. Neaktualu vertinti ginčijamo sandorio teisėtumą, nes, net ir nustačius teisės pažeidimą, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl senaties termino praleidimo, neprivalėjo analizuoti bei pasisakyti dėl ieškovės reikalavimo esmės.Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti šiame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, jog atmesdamas ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino pasekmių taikymo, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą. Ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs pagrindą taikyti ieškinio senatį, visgi atliko ir ginčo sandorio teisėtumo vertinimą, neturi įtakos šios bylos procesinei baigčiai, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovo F. N. pateikti įrodymai patvirtina, kad jis apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 000 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl atsakovo naudai priteisiamos iš ieškovės. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartimi ieškovei žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – 842 Eur mokėjimas buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo. Atmetus apeliacinį skundą, šis mokestis iš ieškovės priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Gudų kultūros draugijos Lietuvoje (j. a. k. 191684071) atsakovui F. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės Gudų kultūros draugijos Lietuvoje (j. a. k. 191684071) 842 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.