Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-323-262/2017 pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos advokatūrai dėl 2015 m. balandžio 23 d. Advokatų garbės teismo sprendimo pripažinimo nepagrįstu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti Advokatų garbės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą dėl drausminės nuobaudos paskyrimo nepagrįstu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Advokatų garbės teismas drausminę nuobaudą pareiškėjui skyrė dėl Etikos kodekso pažeidimo. Etikos kodekso 1.4 punkte nurodyta, kad advokatų profesinės etikos kodekso paskirtis – laisva valia jų laikantis garantuoti tinkamą esminių advokato funkcijų atlikimą. Šių taisyklių nesilaikančiam advokatui kaip kraštutinė priemonė taikomos drausminės sankcijos. Iš to galima daryti išvadą, kad tik esminių advokato funkcijų neatlikimas gali būti pagrindas taikyti drausminę nuobaudą ir, kaip nurodyta Etikos kodekse, tik kaip kraštutinę priemonę. Teismas neatskleidė sąvokos „esminis pažeidimas“ ir neanalizavo, kodėl ir ar pagrįstai pareiškėjui buvo taikyta kraštutinė priemonė – drausminė nuobauda. Sutarties su advokatu esmė – paslaugos teikimas. Jeigu kyla ginčas tarp advokato ir kliento, būtina atsižvelgti ir įvertinti visas šios sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes bei šalių elgesį, vykdant sutartį. Ne tik advokatas turi būti sąžiningas santykiuose su klientu, bet ir klientas turi elgtis sąžiningai. Lojalumo principas ir kliento interesų prioritetas nėra absoliutūs vykdant pavedimą, kadangi pasitikėjimo, bendradarbiavimo su advokatu principai įpareigoja ir klientą santykiuose su advokatu rodyti lojalumą, informuoti apie gaunamus dokumentus ir informaciją, būti sąžiningu santykiuose su advokatu. Tai, kad klientas Č. R. nebuvo sąžiningas, įrodo jo teiginiai, jog jis slaptai įrašydavo pokalbius su advokatu. Civilinėje byloje Nr.2-3205-294/2012 yra dokumentai, patvirtinantys, kad klientas gavo R. C. apeliacinį skundą, tačiau su advokatu nebendradarbiavo ir nutylėjo apie šį faktą. Advokatas apeliacinio skundo negavo, nors Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 317 straipsnis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą per 3 dienas jį išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims. Advokatas įvykdė prievolę pranešti apie savo darbo vietos pasikeitimą, Vilniaus apygardos teismas buvo informuotas apie tai 2013 m. rugsėjo 10 d. Apie apeliacinį skundą advokatas sužinojo 2013 m. rudenį pokalbio telefonu su Č. R. metu, tačiau klientas apeliacinio skundo advokatui nepateikė. Skunde Č. R. teikė neatitinkančią tikrovės informaciją apie posėdžio datas ir kad advokatas be pateisinamos priežasties neatvyko į posėdį. Tai sudaro pagrindą kritiškai vertinti Č. R. vėlesnius paaiškinimus Advokatų tarybai ir dėl kitų aplinkybių. Teismas ginčijamu sprendimu neatsakė į klausimą, ar atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikimas yra esminis Etikos kodekso pažeidimas. Visi šalių motyvai buvo pateikti pirmos instancijos teismui, o naujų motyvų nebuvo. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 10 d. civilinėje byloje Nr. 2A-726-258/2014 nagrinėjo R. C. apeliacinį skundą ir visi atsakovo Č. R. motyvai buvo aprašyti nutartyje. Tai įrodo, kad atsiliepimo pateikimas ar nepateikimas neturėjo įtakos sprendimui apeliacinės instancijos teisme. Teismas neatsakė, ar toks formalus advokato pareigų nevykdymas, kurio atsiradimui turėjo įtakos ir netinkamas kliento, kaip teisinių santykių šalies, elgesys, buvo įvertintas proporcingai, taikant kraštutinę priemonę – nuobaudą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 2013 m. birželio 26 d. sutartis tarp kliento ir advokato buvo nutraukta 2014 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas papildomai pateikia apeliacinės instancijos teismui Č. R. 2014 m. balandžio 7 d. ir 2014 m. gegužės 23 d. pareiškimus dėl sutarties nutraukimo ir dokumentų gavimo. Civilinėje byloje Nr.2-3205-294/2012 taip pat yra du dokumentai, patvirtinantys, kad klientas 2014 m. sausio 28 d. pasirašė sutartį su advokatu A. K., vėliau pakeitė atstovą – byloje dalyvavo advokatas D. B.. Tai įrodo, kad santykiai ir sutartis tarp pareiškėjo ir kliento nutrūko 2014 m. sausio 28 d. Advokatūros įstatymas nereglamentuoja sutarties su klientu nutraukimo procedūros, todėl yra pagrindas teigti, kad iki 2014 m. sausio 22 d., kada buvo pateiktas Č. R. skundas Advokatų tarybai, sutartis buvo nutraukta. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Č. R. siekė tik per ieškinio pateikimą teismui ginti savo teises. AĮ 4, 48, 49 straipsniuose nurodyta, kad advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, klientas su advokatu dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį ir, atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą. 2013 m. birželio 26 d. atstovavimo sutartyje aiškiai išreikšta pavedimo apimtis, tame tarpe ir sudaryti taikos sutartį. Nuo bylos pradžios buvo atliktas didelis darbas: įvertinti, sistemiškai surūšiuoti įrodymai, apskaičiuotas balansas ir pateiktas priešingai pusei. Šioje stadijoje atsakovės R. C. atstovė A. J. (Č. R. sesuo) iš dalies pradėjo mokėti skolą Č. R.. Teismo išvada, kad Č. R. pagal 2013 m. birželio 26 d. atstovavimo sutartį susitarė su advokatu, kad bus pateiktas ieškinys teismui, o ne kitu būdu ginamos jo teisės, nepagrįsta civilinės bylos medžiaga. Advokatas privalėjo vykdyti pavedimą pagal atstovavimo sutartį. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad Č. R. siekė ieškinio pateikimo teismui ir teisminio nagrinėjimo. Teismas neįvertino, kad Č. R. pateikė skundą Advokatų tarybai po Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2A-726-258/2014, kuria teismas pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą byloje Nr.2-3205-294/2012, t. y. skundas pateiktas dėl nepasitenkinimo minėta teismo nutartimi, o ne dėl advokato veiksmų.Pagal Teisingumo ministro 2012 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. IR-160 patvirtinto Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašo 5 punktą drausmės byla negali būti iškelta advokatui, jei nuo to laiko, kai advokatas padarė advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimą, praėjo vieneri metai. Pagal šio Aprašo 7 punktą už kiekvieną advokato padarytą veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimą drausmės bylos iškėlimo senatis skaičiuojama atskirai.Teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3205-294/12 buvo priimtas 2013 m. balandžio 3 d., per 30 d. R. C. pateikė apeliacinį skundą. Po skundo priėmimo priešingai bylos šaliai nustatomas 20 d. terminas atsiliepimui pateikti. Pareiškėjas atsiliepimo nepateikė per 2013 m. birželio 1 d. – 30 d. laikotarpį. Advokatų taryba ir pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė, tačiau pagal Etikos kodeksą pažeidimas padarytas tada, kada pasibaigė terminas atsiliepimų pateikimui. Nuo to laiko yra pagrindas skaičiuoti terminą skirti drausminę nuobaudą. Č. R. skundas Advokatų tarybai pateiktas 2014 m. sausio 22 d., drausmės byla iškelta 2014 m. lapkričio 20 d., t. y. praėjus daugiau negu metams po tariamo Etikos kodekso pažeidimo – atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikimo, kuris turėjo būti pateiktas vėliausia iki 2013 m. birželio 30 d. ir ši data vertintina sąlyginai kaip pažeidimo data. Todėl Advokatų garbės teismas savo 2015 m. balandžio 23 d. sprendime dėl nuobaudos paskyrimo negalėjo remtis šiuo faktu, nes atsiliepimo nepateikimas yra atskiras epizodas santykiuose su klientu, nesusijęs su pavedimo vykdymu pagal 2013 m. birželio 26 d. atstovavimo sutartį. Terminas skirti nuobaudą dėl 2012 m. spalio 9 d. sutarties vykdymo pasibaigė.Su klientu nebuvo susitarta dėl termino, kada bus išspręstas ginčas su R. C.. Vyko pozicijų su R. C. atstove A. J. derinimas. Tačiau paskutinis susitikimas su Č. R. įvyko 2013 m. lapkričio 19 d. Pagal Aprašo 5 punktą, esant trunkamam advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimui, drausmės bylos iškėlimo senaties terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo paaiškėjimo asmeniui, kuris kreipiasi dėl advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimo, dienos. Č. R. teigė, kad advokatas žadėjo jam pateikti ieškinį per 2 savaites po 2013 m. birželio 26 d. atstovavimo sutarties pasirašymo. Taigi, kliento nuomone, jo teisės buvo pažeistos jau po dviejų savaičių, skaičiuojant nuo 2013 m. birželio 26 d. Todėl drausmės bylos iškėlimas 2014 m. lapkričio 20 d. ir nuobaudos paskyrimas 2015 m. balandžio 23 d. padaryti pažeidžiant vienerių metų terminą, numatytą Aprašo 5 punkte. Atsiliepimu į pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos advokatūra prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Teismas, vadovaudamasis Etikos kodekso 6.6 punktu, nurodė, kad advokatas privalo konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai. Tai suponuoja advokato pareigą prieš pradedant teikti paslaugas susitarti su klientu dėl pavedimo apimties ir atlyginimo bei kitų esminių advokato paslaugų sąlygų, klientui pareikalavus, grąžinti atlyginimą už teisines paslaugas, kurių nesuteikė ar suteikė nekokybiškai, nuolat ir sąžiningai informuoti klientą apie visus esminius pavedimo vykdymo įvykius, kad klientas galėtų laiku priimti sprendimą. Nagrinėjamu atveju advokatas nesuteikė savo klientui tinkamų teisinių paslaugų, t. y. nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą, tuo pažeisdamas ne tik sutartinius teisinius santykius, tačiau ir Etikos kodeksą. Apeliantas nesidomėjo bylos eiga, nežinojo, ar yra pateiktas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nors tokią pareigą pagal sutartinius įsipareigojimus turėjo, neparengė atsiliepimo į apeliacinį skundą, nebendradarbiavo su klientu, suteikdamas jam klaidinančią informaciją, kad atsiliepimas teismui pateiktas. Apelianto argumentas, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikimas yra nereikšmingas (formalus), kadangi visi šalių motyvai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, vertintinas kritiškai. Apeliantas pažeidė CPK 318 straipsnio nuostatas, imperatyviai reglamentuojančias atsakovo (šiuo atveju Č. R.) procesinę pareigą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl teismas galėjo taikyti Č. R. neigiamas procesines pasekmes. Advokatas įsipareigojo parengti atsiliepimą į ieškinį, konsultuoti dėl bylos nagrinėjimo teisme, rinkti įrodymus, parengti apeliacinį ir kasacinį skundus ar atsiliepimus į apeliacinį, kasacinį skundus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vieningą praktiką, kad advokatas ir advokato padėjėjas, būdami teisinės sistemos dalimi, savo veikloje ne tik turi laikytis įstatymo, bet ir patys siekti įstatymo tikslų bei teisingumo ir teisėtumo įgyvendinimo. Įstatymo reikalavimų nepaisymas diskredituoja advokato profesiją ir žemina jos prestižą (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-684/2015). Advokato lojalumas klientui yra sėkmingo advokato ir kliento bendradarbiavimo ir tinkamo advokato funkcijų vykdymo conditio sine qua non, sąlygojanti advokato pareigą paslaugas klientui teikti taip, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Lojalumo klientui principas įpareigoja advokatą užtikrinti advokato ir kliento tarpusavio santykių sąžiningumą, teisėtumą bei etiškumą. Nagrinėjamu atveju advokatas savo kliento atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, vienasmeniškai, nebendradarbiaudamas su klientu, sprendė atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo (nepateikimo) klausimą, neatsakinėjo į kliento skambučius, tuo pažeisdamas lojalumo principą, numatytą AĮ 5 straipsnio 5 punkte, o taip pat Etikos kodekso 6.6 ir 6.7 punktus. Apeliantas ir Č. R. 2013 m. birželio 26 d. sudarė atstovavimo sutartį, pagal kurią advokatas įsipareigojo klientui atstovauti jo interesus civilinėje byloje dėl žalos iš bendrasavininkės R. C. atlyginimo, „su teise teikti ieškininius pareiškimus“ ir kitas teisines paslaugas, apimančias visas teises, suteiktas ieškovui. Taigi, iš šios atstovavimo sutarties turinio matyti, kad advokatui kilo pareiga parengti teismui ieškinį, juolab, kad, kaip pats pripažįsta, po pateiktų R. C. aukščiau paminėtų dokumentų, žala advokato klientui nebuvo visiškai atlyginta. Neparengdamas ieškinio dėl žalos atlyginimo, apeliantas elgėsi nesąžiningai kliento atžvilgiu, nesiekė tinkamai apginti jo teisių ir teisėtų lūkesčių, tuo pažeisdamas AĮ ir Etikos kodekse nustatytas normas. Akivaizdu, kad procesiniai dokumentai teismui nebuvo parengti ir dėl šios priežasties Č. R. buvo priverstas kreiptis į kitą advokatą dėl ieškinio paruošimo, kuris nedelsdamas paruošė ieškinį ir pateikė teismui. Nors advokatas nurodo, kad vadovavosi Etikos kodekso 6.14 punktu, kuriame nustatyta, kad advokatas visada turi patarti klientui mėginti taikiai susitarti arba nurodyti alternatyvius ginčo sprendimo būdus, tačiau advokatas negali veikti prieš kliento valią. Tokie advokato veiksmai, kuomet jis savavališkai, be kliento sutikimo, siekė sudaryti taikos sutartį su priešinga šalimi, yra advokato lojalumo klientui, bendradarbiavimo principų pažeidimas. Teisinių paslaugų sutarties sudarymas su kitu atstovu ar kreipimasis į Advokatų tarybą dėl advokato veiksmų negali būti vertinamas kaip pagrindas sutartiniams santykiams nutrūkti, juolab, kad CPK normos neriboja galimybės kreiptis teisinės pagalbos į kelis advokatus. Apeliacinio skundo dalis dėl praleistų terminų iš esmės grindžiama naujais argumentais, kuriais nei pirmosios instancijos teisme, nei drausmės bylos nagrinėjimo metu apeliantas nesivadovavo. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties apelianto nurodomos naujos aplinkybės dėl praleistų terminų yra nenagrinėtinos. Advokatų taryba, nepažeisdama Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašo reikalavimų, pagrįstai sprendė advokato drausmės bylos iškėlimo klausimą. Pagal 2012 m. spalio 9 d. atstovavimo sutartį apeliantas turėjo pateikti atsiliepimą į priešingos šalies pareikštą apeliacinį skundą. Č. R. nėra teisininkas ir jam nėra žinomi procesinių dokumentų pateikimo terminai, juolab, kad jį atstovavo profesionalus teisininkas. Todėl pripažintina, kad aplinkybės apie praleistą terminą atsiliepimui pateikti Č. R. tapo žinomos tik šią bylą išnagrinėjus Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka ir priėmus šioje byloje 2014 m. sausio 10 d. sprendimą. Pareiškėjui netinkamai vykdant 2013 m. birželio 26 d. sutartį, Č. R. 2014 m. sausio 28 d. kreipėsi teisinės pagalbos į kitą advokatą, todėl laikytina, jog būtent tuo metu jam tapo žinoma apie jo, kaip atstovaujamojo, pažeistas teises ir netinkamai teikiamą teisinę pagalbą. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 10 d. pateikė teismui papildomą pareiškimą dėl atsakovės Lietuvos advokatūros atsiliepime pareikštą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje Lietuvos advokatūrą atstovavo jos darbuotoja. Lietuvos advokatūroje dirba profesionalai ir sutarties su advokate sudarymas dėl atstovavimo teisme neatrodo logišku, pagrįstu ir racionaliu. Lietuvos advokatūroje numatytas darbuotojo, specialiai paskirto atstovauti Lietuvos advokatūrą civilinėse ir baudžiamosiose bylose, etatas. Atsakovė pareiškėjui nurodė, jog siekia taupyti bendruomenės lėšas. Tačiau sutarties su advokate sudarymas prieštarauja tokiems argumentams. Pareiškėjas prašo atmesti atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas apelianto skundas dėl Advokatų garbės teismo sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamų sprendimų negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamų sprendimų negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė. Apelianto ginčijamu Advokatų garbės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu apeliantui paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, už advokato veiklos principų pažeidimą. Nuobauda apeliantui skirta dėl to, kad jis, atstovaudamas klientą Č. R. teisminėje byloje pagal 2012 m. spalio 9 d. sutartį nepateikė apeliacinės instancijos teismui atsiliepimo į kitos proceso šalies apeliacinį skundą, pagal 2013 m. birželio 26 d. su klientu Č. R. sudarytą atstovavimo sutartį kliento pageidavimu nepateikė ieškinio teismui, taip pat atstovavimo sutarties nutraukimą susiejo su papildomomis sąlygomis – visišku atsiskaitymu su advokatu, tokiu būdu suteikdamas savo interesui prioritetą prieš kliento interesą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad nutarties 23 punkte nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti apeliantui drausminę atsakomybę. Nesutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliantas įrodinėja, kad nuobauda jam buvo skirta praleidus nuobaudos skyrimo terminus, neatsižvelgiant į reikšmingas nuobaudai skirti aplinkybes, tarp jų – paties kliento elgesį, be to, paskirta nuobauda neatitinka proporcingumo principo reikalavimų, kadangi padaryti pažeidimai buvo iš esmės formalūs. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Dėl drausminės nuobaudos skyrimo terminų

Apeliantas teigia, kad drausminė nuobauda jam skirta praleidus Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos apraše įtvirtintus drausminės nuobaudos skyrimo terminus. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, skunde pirmosios instancijos teismui ir proceso pirmosios instancijos teisme metu šie argumentai nebuvo nurodyti – jie iškelti tik apeliaciniame skunde. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o CPK 312 straipsnis draudžia apeliaciniame skunde kelti pirmosios instancijos teisme nepareikštus reikalavimus. Kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas drausminės atsakomybės taikymo senatimi nesirėmė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo susijusius apelianto argumentus pripažįsta neleistinais apeliaciniame procese ir dėl jų nepasisako.

Dėl 2012 m. spalio 9 d. teisinės pagalbos sutarties vykdymo aplinkybių

Byloje nustatyta, kad pagal 2012 m. spalio 9 d. teisinės pagalbos sutartį apeliantas atstovavo klientą Č. R. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ir naudojimosi tvarkos nustatymo (civilinė byla Nr. 2-3111-294/2013). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu šioje byloje tenkino atsakovo Č. R. priešieškinį. Ieškovė dėl šio teismo sprendimo padavė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 10 d. priėmė naują sprendimą, kuriuo Č. R. priešieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2A-726-258/2014). Apeliantas neginčija, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą nurodytoje byloje Vilniaus apygardos teismui nebuvo pateikęs, tačiau įrodinėja, kad tai įvyko dėl to, jog jis nežinojo apie pradėtą apeliacinį procesą dėl paties kliento veiksmų, be to, apelianto vertinimu, atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikimas yra formalus pažeidimas, niekaip neįtakojęs kliento teisių, todėl skirti už jį drausminę nuobaudą yra neproporcinga. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad civilinėje byloje Nr. 2-3111-294/2013 gautas apeliacinis skundas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. buvo išsiųstas apeliantui, kaip atsakovo Č. R. atstovui adresu (duomenys neskelbtini). Apelianto minimas pranešimas apie advokato darbo vietos pasikeitimą gautas Vilniaus apygardos teisme 2013 m. rugsėjo 12 d. Šios aplinkybės paneigia apelianto teiginius, kad apeliacinis skundas, pažeidžiant proceso teisės nuostatas, nebuvo išsiųstas jam, kaip atsakovo atstovui, arba išsiųstas netinkamu adresu, nepaisant laiku pateikto pranešimo apie advokato darbo vietos pasikeitimą. Kadangi pranešimas apie advokato darbo vietos pasikeitimą buvo pateiktas Vilniaus apygardos teismui, t. y. apeliacinės instancijos teismui (ką savo skunde pirmosios instancijos teismui patvirtina ir pats apeliantas), tai sudaro pagrindo abejoti ir apelianto teiginiais, jog apie paduotą apeliacinį skundą jis sužinojęs tik po Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. sprendimo priėmimo. Kita vertus, apeliantas, veikdamas kvalifikuotai, stropiai ir protingai turėjo visas galimybes pasidomėti nagrinėjamos bylos, kurioje jis veikia kaip teisinis atstovas, eiga ir įsitikinti, ar pasibaigus sprendimo apskundimo terminui, apeliacinis skundas dėl šio sprendimo nėra paduotas. Tuo tarpu Č. R., būdamas atstovaujamas advokato, galėjo pagrįstai tikėtis, kad būtent advokatas pasirūpins nagrinėjamos bylos kontrole ir joje būtinais atlikti procesiniais veiksmais. Kasacinis teismas kasacine tvarka nagrinėdamas bylas, kurių nagrinėjimo dalykas – reikalavimai advokato ir advokato padėjėjo veiklai, yra nurodęs, kad teisiškai vertinant advokato ar advokato padėjėjo veiksmus, atsižvelgtina į specifinę advokato padėtį ir jo vaidmenį valstybės teisinėje sistemoje. Advokato paskirtis – teisėtais būdais ir priemonėmis ginti savo kliento teises ir teisėtus interesus bei siekti, kad būtų įvykdytas teisingumas. Advokato profesija yra viena iš profesijų rūšių, kurios atstovams taikomi didesni, griežtesni elgesio standartai (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/1999; 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1243/2000). CPK 318 straipsnis aiškiai įtvirtina proceso šalių pareigą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios procesinės pareigos nevykdymas be pateisinamų priežasčių yra nusižengimas proceso įstatymų reikalavimams, kuris advokato veikloje per se nėra toleruotinas ir nesuderinamas su advokato pareiga visada veikti profesionaliai, pareigingai ir dalykiškai, savo profesines pareigas vykdyti nepriekaištingai, laiku, kvalifikuotai, stropiai ir protingai. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad klientui, kurio atžvilgiu apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo nepalankus, galėjo susidaryti įspūdis, kad tokia situacija susiklostė būtent dėl advokato netinkamų veiksmų, nepateikiant atsiliepimo į apeliacinį skundą, nepriklausomai nuo to, ar atsiliepimo nepateikimas realiai įtakojo ar galėjo įtakoti konkrečios bylos rezultatą, o tai nesuderinama su abipusiu advokato ir kliento pasitikėjimu, sudarančiu lojalumo principo turinio dalį. Visiškai sutiktina su apelianto argumentu, kad advokatas negali garantuoti klientui konkrečios teisminio ginčo baigties, tačiau tai neatleidžia advokato nuo pareigos kvalifikuotai ir laiku atlikti visus pagal proceso įstatymų reikalavimus būtinus savo atstovaujamojo vardu atlikti procesinius veiksmus. Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, apeliantas šių savo pareigų tinkamai nevykdė. Teismų praktikoje pažymėta, kad įstatymas, kaip būtinos sąlygos advokato drausminei atsakomybei taikyti, nenustato konkrečios ir apibrėžtos žalos, kaip pažeidimo pasekmės, egzistavimo, nepaisant to, kam ši žala būtų padaryta: Lietuvos advokatūrai, advokato klientui, kitiems asmenims. Advokato elgesys, neatitinkantis AĮ, advokato veiklos principų, profesinės etikos reikalavimų, bendra prasme, pats savaime mažų mažiausiai kenkia teisės aktų nustatytai vertimosi šia profesija tvarkai ir (ar) advokatūros tinkamai veiklai, ir (ar) advokato bei pačios advokatūros vardui, profesijos prestižui ir pasitikėjimui šios profesijos atstovais. Konkreti žala klientui, advokatūrai ar kitiems asmenims gali būti kitokios advokatui taikytinos atsakomybės rūšies (pvz., civilinės) viena iš sąlygų, taip pat reikšminga aplinkybe drausmės byloje individualizuojant drausminę nuobaudą, tačiau nėra būtina drausminės atsakomybės sąlyga. Priešingu atveju drausminė atsakomybė prarastų savo skiriamuosius bruožus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.2A-969/2014). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad savo teiginius apie proporcingumo principo pažeidimą apeliantas grindžia tik tuo, jog nuobauda jam apskritai negalėjo būti skiriama, kadangi padarytas pažeidimas yra formalus, neesminis ir nesusijęs su esminių advokato funkcijų vykdymu, o to, kad ginčijamas Advokatų garbės teismo sprendimas neatitinka proporcingumo principo dėl apeliantui parinktos nuobaudos rūšies – papeikimo, apeliantas neįrodinėja, todėl kolegija pastarosios aplinkybės (dėl drausminės nuobaudos individualizavimo) nevertina ir dėl jos nepasisako (CPK 320 straipsnis). Dėl šios nutarties 31-32 punktuose išdėstytų argumentų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad nustatytas pažeidimas nebuvo pakankamas pagrindas drausminei atsakomybei, kadangi atsiliepimo pateikimas neįtakojo teisminio ginčo rezultato. Taip pat nesutiktina su apelianto argumentais, kad nustatytas pažeidimas nesusijęs su esminių advokato pareigų vykdymu, kadangi kliento bylos vedimas teisme kliento vardu ir interesais yra viena esminių advokato profesinės veiklos sričių, pagal proceso įstatymų nuostatas atstovavimui teisme taikomi atitinkami apribojimai atsižvelgiant būtent į advokato profesijos ir atsakomybės ypatumus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tik nepriekaištingo profesinio elgesio žmogui gali būti patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/1999; 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1243/2000). Be to, nepriekaištingas elgesys ir lojalumas klientui pagal AĮ 5 straipsnį priskirtini pagrindiniams advokato veiklos principams. Apelianto apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad Č. R. pateikė skundą Advokatų tarybai po Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2A-726-258/2014, kuria teismas pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą byloje Nr.2-3205-294/2012, t. y. skundas pateiktas dėl nepasitenkinimo minėta teismo nutartimi, o ne dėl advokato veiksmų, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamam klausimui. Šiuo atveju Advokatų tarybos ir Advokatų garbės teismo buvo įvertinta objektyvi nustatyta aplinkybė – nepakankamai rūpestingas, advokato profesijos prestižui ir pasitikėjimui šios profesijos atstovais kenkiantis atstovavimo sutarties vykdymas, nesilaikant proceso įstatymų reikalavimų, o ne subjektyvi apelianto kliento pozicija šiuo klausimu.

Dėl 2013 m. birželio 26 d. atstovavimo sutarties vykdymo aplinkybių

Iš byloje esančios 2013 m. birželio 26 d. atstovavimo sutarties turinio matyti, kad ja apeliantui pavesta atstovauti klientą Č. R. civilinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose dėl žalos atlyginimo iš bendrasavininkės R. C. su visomis teisėmis, suteiktomis ieškovui. Taigi, tiek iš pačios sutarties turinio (pavedama atstovauti teismuose), tiek iš kliento Č. R. paaiškinimų bei jo tolimesnių veiksmų galima daryti išvadą, jog Č. R. siekė būtent teisminės savo pažeistų teisių gynybos. Priešingas aplinkybes (kad klientas būtų sutikęs su alternatyviais ginčo sprendimo būdais) patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Aplinkybės, kad ieškinys atsakovei R. C. parengtas nebuvo, apeliantas neneigia. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad 2013 m. birželio 26 d. atstovavimo sutartis suteikė jam teisę siekti taikaus ginčo sprendimo, sudarant taikos sutartį teismo procese, tačiau iš šios sutarties turinio, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad klientas rinkosi neteisminę ginčo sprendimo formą. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia teigti, kad apeliantas tokią (neteisminių derybų) ginčo sprendimo formą rinkosi neatsižvelgdamas į kliento valią ir su juo tokio pobūdžio veiksmų nederindamas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad, nors advokatūros veiklą reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia advokatui klientui siūlyti kitas, neteismines, ginčo sprendimo formas (priešingai, tokia veikla pagal teisės aktų nuostatas yra skatinama), galutinio sprendimo teisė šiuo klausimu visais atvejais priklauso klientui. Lojalumo klientui principas įpareigoja advokatą aiškiai susitarti su klientu dėl pavedimo apimties, informuoti klientą apie pavedimo vykdymo eigą, derinti savo veiksmus su klientu ir atsižvelgti į kliento samprotavimus bei argumentus, nedelsdamas informuoti klientą apie esminius pavedimo vykdymo įvykius, kad klientas galėtų laiku priimti reikiamą sprendimą. Jeigu klientas nesutinka su advokato pozicija ir argumentais, advokatas privalo išaiškinti klientui jo teisę atsisakyti advokato paslaugų, arba atsisakyti teikti teisines paslaugas, įspėjęs klientą prieš protingą terminą, tačiau neįgyja teisės veikti priešingai kliento pozicijai net jei tai, advokato vertinimu, atitiktų kliento interesus. Taigi, derybų su priešinga ginčo šalimi vedimas prieš kliento valią tiek Advokatų garbės teismo, tiek pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas kaip lojalumo principo pažeidimas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškinant ir taikant advokato drausminę atsakomybę reglamentuojančias teisės nuostatas, todėl, būdamas teisėtas ir pagrįstas, paliekamas nepakeistas, o apelianto apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, atsakovei iš apelianto priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, neviršijančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, t. y. 500 Eur. Kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad atsakovė neturi teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kadangi Lietuvos advokatūroje numatytas darbuotojo, paskirto atstovauti bylose, etatas. Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad galiojantys teisės aktai nenumato draudimo Lietuvos advokatūrai kaip juridiniam asmeniui vesti bylas teismuose per atstovą, taip pat nenumato advokatūros narių pareigos teisines paslaugas Lietuvos advokatūrai teikti neatlygintinai, todėl Lietuvos advokatūra turi teisę bylose naudotis mokama advokato teisine pagalba, o teisminio ginčo laimėjimo atveju – teisę į advokato pagalvos išlaidų atlyginimą bendrais pagrindais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-273-823/2017). Vidinis Lietuvos advokatūros veiklos organizavimas, susijęs su atitinkamas funkcijas atliekančių darbuotojų išlaikymu, yra susijęs ne su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu šioje byloje, o su vidiniais Lietuvos advokatūros ir jos narių santykiais, todėl kolegija šių apelianto argumentų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei Lietuvos advokatūrai iš apelianto V. K. 500 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.