Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės, Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės, nuteistųjų V. Š., T. V. ir nukentėjusiojo R. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 180 MGL (6 778,80 Eur) dydžio bauda; T. V. pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 160 MGL (6 025,60 Eur) dydžio bauda; M. P. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš Lietuvos Respublikos valstybės, kuriai atstovauti paskirtas (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. R. priteista 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio palūkanos už šią atlyginti priteistą neturtinę žalą, palūkanas skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki sprendimo dalyje dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Taip pat išnagrinėjo nuteistojo T. V. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo patenkintas ir priteista valstybei solidariai iš V. Š. ir T. V. 1005,48 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiajam R. R. suteiktas teisines paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. Š. ir T. V. nuteisti už tai, kad būdami valstybės tarnautojai - dirbdami (duomenys neskelbtini) budinčiosios pamainos Nr. 1 ir Nr. 3 prižiūrėtojais, veikdami kartu tarpusavyje bei su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais (duomenys neskelbtini) pareigūnais, 2015 m. sausio 2 d., apie 08.31 val., (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), po to, kai kameroje nukentėjusysis R. R. įvykdė drausmės pažeidimą, V. Š. kartu su T. V. vedant R. R. į laikino laikymo kamerą, priėjus prie laiptų, V. Š. iš nugaros pastūmė R. R. nuo laiptų, po ko šis atsitrenkė į priešais buvusį T. V. bei klupdamas kabinosi rankomis į T. V. rūbus, bandydamas nepargriūti, tokiu būdu V. Š. imitavo R. R. pasipriešinimą pareigūnams, po ko, atremdami tariamus R. R. pasipriešinimo veiksmus, T. V. panaudojant spec. priemonę – kovinius imtynių veiksmus, o, V. Š. kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais pareigūnais, panaudojant spec. priemonę - lazdą prieš nukentėjusįjį R. R., kas pasireiškė tuo, kad, smūgiuodami klumpančiam ant laiptų bei pargriuvusiam ant laiptinės aikštelės R. R. į įvairias kūno vietas, bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, apimant ne mažiau kaip 9 kūno dalis, padarydami R. R. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį paviršutine muštine viršugalvio žaizda ir poodinėmis kraujosruvomis nugaroje, sėdmenyse ir šlaunyse, blauzdose ir ribotais nugaros ir riešų paraudimais, galimai trauminės kilmės, bei nugaros ir dešinio kelio odos nubrozdinimais (pagal 2015-01-28 specialisto išvadą Nr. G272/15(01)), šiais savo veiksmais, tyčia, viršydami suteiktus įgaliojimus bei pažeisdami Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5, 6 punktuose numatytas pareigas – „laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 25 straipsnio 2 dalies reikalavimus – „pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais“, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 47 punkto reikalavimus – „Pataisos įstaigos personalas neturi teisės naudoti prieš nuteistuosius jėgą, išskyrus savigynos ar nuteistųjų bandymo pabėgti ir aktyvaus ar pasyvaus fizinio pasipriešinimo atveju, ir tiktai vadovaujantis įstatymais“, Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 89.6 punkto nuostatą – „tarnybos metu apsaugos ir priežiūros budinčios pamainos pareigūnams draudžiama neleistinai elgtis su nuteistaisiais, žeminti jų orumą“, demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkindami valstybės institucijos – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) autoritetą, dėl ko buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

2. M. P. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju - dirbdamas (duomenys neskelbtini) Nr. 3 prižiūrėtoju, veikdamas kartu su budinčiosios pamainos Nr. 1 vyresniuoju prižiūrėtoju T. V., budinčiosios pamainos Nr. 3 prižiūrėtoju V. Š. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais (duomenys neskelbtini) pareigūnais, 2015 m. sausio 2 d., apie 08.31 val., (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), po to, kai kameroje nukentėjusysis R. R. įvykdė drausmės pažeidimą, V. Š. kartu su T. V. vedant R. R. į laikino laikymo kamerą, priėjus prie laiptų, V. Š. iš nugaros pastūmė R. R. nuo laiptų, po ko šis atsitrenkė į priešais buvusį T. V. bei klupdamas kabinosi rankomis į T. V. rūbus, bandydamas nepargriūti, tokiu būdu V. Š. imitavus R. R. pasipriešinimą pareigūnams, jis (M. P.), atremdamas tariamus R. R. pasipriešinimo veiksmus kartu su V. Š., T. V. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais pareigūnais, panaudojo spec. priemonę – lazdą prieš nukentėjusįjį R. R., kas pasireiškė tuo, kad smūgiuodamas pargriuvusiam ant laiptinės aikštelės R. R. į įvairias kūno vietas, bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 9 smūgius, padarydamas R. R. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį paviršutine muštine viršugalvio žaizda ir poodinėmis kraujosruvomis nugaroje, sėdmenyse ir šlaunyse, blauzdose ir ribotais nugaros bei riešų paraudimais, galimai trauminės kilmės, bei nugaros ir dešinio kelio odos nubrozdinimais (pagal 2015-01-28 specialisto išvadą Nr. G272/15(01)), šiais savo veiksmais, tyčia piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, viršydamas suteiktus įgaliojimus bei pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5, 6 punktuose numatytas pareigas – „laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 25 straipsnio 2 dalies reikalavimus – „pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais“, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 47 punkto reikalavimus – „Pataisos įstaigos personalas neturi teisės naudoti prieš nuteistuosius jėgą, išskyrus savigynos ar nuteistųjų bandymo pabėgti ir aktyvaus ar pasyvaus fizinio pasipriešinimo atveju, ir tiktai vadovaujantis įstatymais“, Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 89.6 punkto nuostatą – „tarnybos metu apsaugos ir priežiūros budinčios pamainos pareigūnams draudžiama neleistinai elgtis su nuteistaisiais, žeminti jų orumą“, demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkinant valstybės institucijos – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) autoritetą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

8. Baudžiamojo proceso įstatymai draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Taip pat in dubio pro reo principas įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis (kasacinė nutartis Nr.2K-177/2009). Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas imitavo nukentėjusiojo R. R. užpuolimą, o po to prieš jį naudojo, kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais (duomenys neskelbtini) pareigūnais, smurtą ir taip bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas.

14. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kilusių abejonių ir esamų prieštaravimų teismas, ištyręs visus įrodymus, objektyviais duomenimis negali pašalinti, todėl visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai, todėl apeliantas išteisintinas pagal pareikštą kaltinimą, neįrodžius jo kaltės padarius nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

20. Nurodo, kad M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad jo atžvilgiu, kai jis gulėjo ant grindų laiptų aikštelėje ir buvo surakintas antrankiais, naudojo spec. priemonę – guminę lazdą, ką patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas. Taigi, M. P. iš esmės pripažįsta, kad jo (nukentėjusiojo) atžvilgiu naudojo smurtinius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. P., nurodė, kad jo veiksmuose nėra tyčios nusikalstamai piktnaudžiauti. Teismas taip pat nurodė, kad piktnaudžiauti tarnyba ir viršyti savo įgaliojimus pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kaltininkas gali tik tyčia (viską suvokdamas ir norėdamas taip veikti), todėl M. P. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties požymių. Tačiau su tokia teismo išvada sutikti negalima. Šiuo aspektu yra svarbu tai, kad M. P. panaudojo smurtinius veiksmus, t. y. neteisėtus veiksmus, jam (nukentėjusiajam) nesipriešinant, ir dėl jo padarytų veiksmų nukentėjo valstybės interesai ir pataisos sistemos autoritetas, be to nukentėjo ir jis pats (R. R.). Jei M. P. veiksmai ir nebuvo kvalifikuoti kaip tiesioginė tyčia, tai jie turėjo būti kvalifikuoti kaip netiesioginė tyčia, nes eidamas pareigas pareigūnas visada privalo teisingai vertinti matomą situaciją, priimti pasvertus, pagrįstus bei atsakingus ir adekvačius, esamai situacijai, sprendimus. Iš bylos duomenų matyti, kad atbėgęs M. P. rado nukentėjusįjį gulintį, surakintą antrankiais, apsuptą dviejų pareigūnų, kurie turėjo lazdas ir mušė nukentėjusįjį. Byloje nėra duomenų, kad atbėgęs M. P. būtų bandęs aiškintis kas atsitiko, nebuvo jokių įspėjimų apie spec. priemonių panaudojimą, M. P. nesigilino į situaciją ir iškart pradėjo smūgiuoti su lazda. Jokiame teisės akte pareigūnui nesuteikti įgaliojimai taip elgtis.

22. Procesas vyko virš 4 metų, tyrimas vyko ilgai, o visą tą laiką, nukentėjusįjį pažeminę ir prieš jį panaudoję smurtą pareigūnai dirbo savo darbus, o nukentėjusysis turėjo su jais susidurti beveik kasdien. Dėl visos šios situacijos, jis iki šiol yra šmeižiamas žiniasklaidoje, įkalinimo įstaigoje vykdomos „keršto akcijos“ už kaltais pripažintais kolegas. Bausmių vykdymo sistema yra uždara, o nukentėjusysis yra jos viduje ir yra visiškai nuo jos priklausomas ir jos kontroliuojamas.

23. Sprendžiant klausimus, susijusius su civilinio ieškinio išsprendimu, yra svarbu, kad šioje byloje nukentėjo asmuo, kuris ir taip yra kalinamas iki gyvos galvos, bausmės atlikimas kalėjimo sąlygomis yra sudėtingas ir neigiamai paveikia asmenį. Kai toks asmuo dar nukenčia nuo valstybės pareigūnų, kurie turi užtikrinti tinkamas bausmės atlikimo sąlygas, jo išgyvenimai negali būti prilyginami kitų (pvz. laisvėje esančių) nukentėjusių asmenų išgyvenimams. Todėl vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, žalos atlyginimo suma turėtų būti padidinta.

25. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas, dėl nuosprendyje netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį, dėl ko V. Š. ir T. V. paskyrė per švelnią bausmę, tinkamai neįvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, jo padarinių, kaltinamųjų asmenybių.

28. Teismo posėdžio metu nuteistieji T. V., V. Š. ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo skundus atmesti. Nukentėjusysis R. R. prašė jo skundą tenkinti. Išteisintasis M. P. ir jo gynėjas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų T. V., V. Š. ir nukentėjusiojo R. R. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

29. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Iš pateikto T. V. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, to paties prašo apeliacinį skundą padavęs V. Š.. Nukentėjusysis R. R. apeliaciniu skundu prašo M. P. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį bei padidinti neturtinės žalos dydį. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorė nuosprendį skundžia dalyje dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių. Be to, T. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

Dėl nuteistojo V. Š. apeliacinio skundo

30. Priešingai nei teigia apeliantas skunde, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 4 bei 5 dalies nuostatų, atskleidė jų tarpusavio ryšį, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Byloje esantys surinkti įrodymai kiekvienas atskirai savaime neįrodo, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau, sugretinus šiuos duomenis tarpusavyje ir įvertinus juos kartu, įrodymai sudaro visumą, kurios pagrindu V. Š. pagrįstai pripažintas kaltu. Apelianto teiginiai, kad inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, jokio R. R. pasipriešinimo imitavimo nedarė, panaudojo prieš nukentėjusįjį R. R. spec. priemonę - lazdą tik tikslu nutraukti jo neteisėtus veiksmus, nepagrįsti.

32. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pirminiai nukentėjusiojo R. R. parodymai buvo pakankamai abstraktūs – 2015 m. sausio 28 d. pirmosios apklausos metu R. R. tik bendrai nurodė aplinkybes dėl jo atžvilgiu naudoto smurto, tačiau vėliau įvykio aplinkybes nurodė detaliau. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad apklausa truko labai trumpą laiko tarpą, jos metu nukentėjusysis papasakojo tik jo nuomone reikšmingas aplinkybes, papildomi klausimai, siekiant išsamiau išsiaiškinti įvykio aplinkybes, nebuvo užduoti. Vėliau proceso metu nukentėjusiojo parodymai tapo konkretesni, buvo atliktas R. R. parodymų patikrinimas vietoje, asmens parodymo iš nuotraukų atpažinimai, vaizdo įrašas taip pat patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Nors parodymuose yra prieštaravimų, kai kuriose detalėse jie nesutampa, aplinkybės galėjo būti nurodytos netiksliai, teismas tokius nukentėjusiojo bei kiekvieno liudytojo parodymus vertina tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai ir netikėti tokiais parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Pats konfliktas ir smurtiniai veiksmai vyko trumpą laiką, nukentėjusysis dengėsi, siekdamas išvengti smūgių, todėl detaliai negalėjo nurodyti visos įvykių eigos. Kaip jau minėta, iš vaizdo įrašo bei atliktos vaizdų ekspertizės akto nustatyti nukentėjusiojo bei nuteistųjų veiksmai, jų eiliškumas, kurie esminėse detalėse sutampa su nukentėjusiojo parodymais, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo juos laikyti nepatikimais.

33. Nors V. Š. nurodo, kad sudavė nukentėjusiajam smūgius siekdamas atremti pareigūno užpuolimą, šiuos jo parodymus paneigia byloje nustatytos aplinkybės. Pagal įvykių eigą, nustatyta, kad V. Š. nukentėjusiajam pradėjo smūgiuoti lazda nesant iš nukentėjusiojo pusės jokių pareigūnų užpuolimo ar pasipriešinimo veiksmų. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir paskirta vaizdų ekspertizė. Kaip nurodyta 2020 m. gegužės 26 d. ekspertizės akte Nr. 11K-81 (20), buvo pagerinta skaitmeninės vaizdo bylos kokybė, atlikus vaizdo bylos vizualinį tyrimą nustatyta įvykio eiga, jame dalyvavę (ne visi) subjektai – vaizdo byloje užfiksuota kaip subjektas Nr. 1 (T. V.) kaire ranka laikydamas subjektą Nr. 2 (nukentėjusįjį) kairio peties/žasto srityje, stumia subjektą Nr. 2 ir stumdamas pasuka subjektą Nr. 2 ir laiko jį tarp savęs ir subjekto Nr. 3 (V. Š.), kuris spec. priemone fiksuojamas atliekantis ne mažiau keturių smūgių (vaizdo bylos epizodo 1-20 kadrai). Subjektams Nr. 1 ir Nr. 2 grumiantis ant grindų, subjektas Nr. 3 spec. priemone atlieka ne mažiau 3 smūgių, o subjektas Nr. 4, įėjęs į laiptų aikštelę, spec. priemone atlieka ne mažiau 2 smūgių (vaizdo bylos epizodo 20-40 kadrai). Subjektams Nr. 1 ir 2 atliekant nenustatytus veiksmus (dėl vaizdo fiksavimo techninių charakteristikų nėra galimybės identifikuoti visų subjektų atliekamų veiksmų), subjektai Nr. 3 ir Nr. 4 spec. priemonėmis atlieka ne mažiau kaip po 3 smūgius; į laiptų aikštelę įeina subjektai Nr. 5 ir Nr. 6 (vaizdo bylos epizodo 40-60 kadrai). Subjektas Nr. 6 uždaro laiptų aikštelės grotas, o subjektai Nr. 3 ir Nr. 4 spec. priemonėmis atlieka ne mažiau kaip po 1 smūgį (vaizdo bylos epizodo 60-80 kadrai). Nustatyti tolimesnius subjektų veiksmus vienas kito atžvilgiu, dėl vaizdo fiksavimo techninių charakteristikų ir jų atliekamų veiksmų vietos kadre, nėra galimybės (t. 8, b. l. 31-33).

34. Iš išdėstytų išvadų matyti, kad subjektas Nr. 2, t. y. nukentėjusysis R. R., aktyvių veiksmų, siekiant sužaloti prižiūrėtojus, neatlieka. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, ką patvirtina ir atlikta vaizdų ekspertizė, kad nukentėjusysis, prilaikomas T. V., nuvedamas nuo laiptų, pasirodo laiptais nulipantis V. Š., kuris, kaip matyti, jau yra užsimojęs lazda ir, vos tik pasiekęs aikštelę, dar stovinčiam nukentėjusiajam suduoda smūgius, kuriuos tęsia pastarajam nugriuvus. Nulipęs laiptais V. Š., nebandė atitraukti nukentėjusiojo, kuris nebuvo užvirtęs ant jo kolegos. Nei vaizdo įrašo apžiūros protokoluose, nei ekspertizės akte nenurodyta, kad R. R. priešinosi pareigūnams, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, atitinkančias vaizdo įrašo turinį ir dėl to V. Š. parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

35. Nesutiktina su skundo argumentais, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai paneigia nukentėjusiojo R. R. nurodomas įvykio aplinkybes arba patvirtina apelianto parodymus. Liudytojai R. V., T. M., A. Z., M. P., V. V. parodė, kad pro anksčiau atbėgusių kolegų nugaras nieko nesimatė, kiti, kurie nors ir neneigė pribėgę šalia įvykio vietos, negalėjo nurodyti jokių nuteistųjų ar kitų kolegų veiksmų, teigė nematę, kaip viskas vyko, jiems atėjus įvykis buvo pasibaigęs, liudytojai – Z. K.-P., R. S., A. B. apskritai nematė aptariamo įvykio. Liudytojas R. K. parodė, kad jam atbėgus į aikštelę, pamatė kaip pareigūnai V. Š., T. V. ir dar trečias pareigūnas, kurio neprisimena, tramdė R. R., kuris gulėjo ant nugaros ir, priešindamasis, spardėsi kojomis, o V. Š., atmušdamas smūgius, smūgiavo šiam į kojas. Nors liudytojai, buvę netoli įvykio vietos, girdėjo triukšmą ir šaukimą, kad vyksta užpuolimas, visgi byloje nustatyta, kad nukentėjusysis pareigūnų nepuolė, o pareigūnams prieš jį naudojant fizinį smurtą, aktyviais veiksmais gynėsi nuo smūgių, kas į įvykio vietą atbėgusiems pareigūnams galėjo sudaryti regimybę, jog vyksta pasipriešinimas pareigūnams.

36. Asmens konfliktiškas būdas ar bendravimo vengimas negali būti veiksniu, sąlygojančiu jo parodymų nepatikimumą. Baudžiamojo proceso teisėje galioja prezumpcija, kad jei įrodymas gautas ir užfiksuotas laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, jis yra patikimas, be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos įrodymų visuma patvirtina duotus R. R. parodymus, taip paneigiant galimą parodymų prieštaringumą ar nepatikimumą. Pažymėtina, kad nukentėjusysis duodamas parodymus nepakeitė esminių įvykio aplinkybių, o tik papildė prieš tai duotus parodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje R. R. parodymai buvo gretinami, lyginami su kitais byloje esančiais duomenimis, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Dėl nuteistojo T. V. apeliacinio skundo

37. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, grįsdamas T. V. kaltę, rėmėsi ne įrodymų visuma, o pasirinktinai vieno įrodymo šaltinio detalėmis, dėl ko padarė prieštaringas išvadas. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

38. Nesutiktina su skundo argumentu, jog nukentėjusiojo parodymai nepatikimi. Tai, kad nukentėjusysis negali detalizuoti kokius veiksmus jo atžvilgiu atliko kiekvienas iš nuteistųjų bei kiti įvykyje dalyvavę asmenys, negali būti pagrindu abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Byloje nustatyta, kad Tiek T. V., tiek V. Š. nukentėjusiajam sudavinėjo smūgius, šios aplinkybės neneigia ir jie patys, pateisindami savo veiksmus parodymais apie jų užpuolimą, kurie išnagrinėjus bylą, nepasitvirtino. Nors nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje dėl kai kurių faktinių aplinkybių nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau jais netikėti visa apimtimi, nėra jokio pagrindo. Teismas remiasi tais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai ir dėl kurių teismui nekyla abejonių jų patikimumu.

39. Teismas atkreipia dėmesį, jog atliekant parodymų patikrinimą vietoje, nukentėjusysis nurodė, kad jo atžvilgiu smurtavo ne tik V. Š., bet ir T. V. (t. 3, b. l. 22), taip pat asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu R. R. atpažino V. Š. ir T. V. kaip asmenis, naudojusius prieš jį fizinį smurtą (t. 3, b. l. 55-57, 61-63). Minėta, kad baudžiamojo proceso eigoje nukentėjusiojo parodymai tapo konkretesni, jų patikimumas nėra nuginčytas. Dėl nukentėjusiojo parodymų pasisakytą atsakant į nuteistojo V. Š. apeliacinio skundo argumentus, todėl teismas jų nekartoja.

40. Apeliantas teigia, kad jo kovinių veiksmų panaudojimas nėra pagrįstas bylos medžiaga, taip pat atsižvelgiant į specialisto išvadą Nr. G272/15 (01), negalima konstatuoti, kad jis smurtavo prieš nukentėjusįjį. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Minėtoje specialisto išvadoje konstatuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai jų pobūdis, sveikatos sužalojimo mastas, todėl abejonių dėl R. R. nežymaus sveikatos sutrikdymo nekyla, sužalojimus pagrindžia vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti T. V., V. Š. bei kitų asmenų smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį, nukentėjusiojo parodymai, taip pat liudytojų bei pačių nuteistųjų parodymai.

41. Kaip matyti iš T. V. iš karto po įvykio rašytame paaiškinime dėl specialiųjų priemonių panaudojimo, jis nurodė, kad prieš R. R. naudojo spec. priemonę – kovinių imtynių veiksmus. Kovinių imtynių veiksmai, kuriuos tam tikrais atvejais leidžiama naudoti prieš asmenis, apima ir smūgius, spyrius, kitus skausmą sukeliančius veiksmus. Aplinkybes, kad būtent tokie veiksmai buvo naudojami, patvirtina pačių nuteistųjų V. Š. ir T. V. parodymai, jog jie šiuos veiksmus naudojo siekdami apsiginti nuo juos užpuolusio nukentėjusiojo R. R.. Visgi, byloje nustatyta, kad pareigūnų užpuolimo nebuvo ir šios priemonės prieš nukentėjusįjį panaudotos be pagrindo.

42. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. V. aktyviai stūmė nukentėjusįjį, aikštelėje jį sugriebė, R. R. susilenkė, o V. Š. tuo tarpu smūgiavo gumine lazda. Šias nustatytas aplinkybes patvirtina ir minėta papildomo įrodymų tyrimo metu atlikta vaizdų ekspertizė, kurioje nurodoma, kad pagerinus vaizdą, nustatyta, kad vaizdo byloje užfiksuota kaip subjektas Nr. 1 kaire ranka laikydamas subjektą Nr. 2 kairio peties/žasto srityje, stumia subjektą Nr. 2 ir stumdamas pasuka subjektą Nr. 2 ir laiko jį tarp savęs ir subjekto Nr. 3, kuris spec. priemone fiksuojamas atliekantis ne mažiau keturių smūgių (vaizdo bylos epizodo 1-20 kadrai). Subjektams Nr. 1 ir Nr. 2 grumiantis ant grindų, subjektas Nr. 3 spec. priemone atlieka ne mažiau 3 smūgių, o subjektas Nr. 4, įėjęs į laiptų aikštelę, spec. priemone atlieka ne mažiau 2 smūgių (vaizdo bylos epizodo 20-40 kadrai). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. R. atžvilgiu smurtinius veiksmus atliko ne tik T. V., V. Š. ir M. P., bet ir kiti nenustatyti asmenys.

43. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kurias pripažįsta pagrįstomis, jog T. V. kartu su V. Š., šiam panaudojant spec. priemonę - lazdą, neteisėtai vartojo kitą specialiąją priemonę – kovinius imtynių veiksmus bei padarė šiam nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, piktnaudžiavo tarnyba. Atkreiptinas dėmesys, kad T. V. iš karto po įvykio rašytame paaiškinime dėl specialiųjų priemonių panaudojimo kaip tik ir pripažino prieš R. R. naudojęs spec. priemonę - kovinius imtynių veiksmus. Taigi, nepaisant to, jog vedant į laikino laikymo kamerą, nukentėjusysis R. R. jo atsiprašė ir tarp jų iki nagrinėjamo įvykio jokių konfliktų ar nesusipratimų nebuvo kilę, bei pats vienas T. V. galimai nebūtų iniciavęs kovinių imtynių veiksmų panaudojimo, tačiau, V. Š. pradėjus, T. V. ne tik nesustabdė savo kolegos, tačiau ir griebėsi palaužti nukentėjusįjį, stūmė ir apglėbė šį, naudojo kovinius imtynių veiksmus, laikė ant žemės nugriuvusį nukentėjusįjį, o V. Š. tuo metu toliau smūgiavo lazda. Vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių kontekste, taip pat įvertinus nukentėjusiojo parodymus bei atliktą specialisto išvadą, neįtikinama laikytina kaltinamųjų keliama versija apie galimą nukentėjusiojo pasipriešinimą. Specialių priemonių panaudojimo pagrindai buvo numatyti įvykio metu galiojusiame BVK 121 straipsnyje, kurio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta, kad pataisos įstaigos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas, kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga.

44. T. V. nuteistas už tai, kad jis kartu su V. Š., atremdami tariamus R. R. pasipriešinimo veiksmus, T. V. panaudojant spec. priemonę – kovinius imtynių veiksmus, o, V. Š. kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais pareigūnais, panaudojant spec. priemonę - lazdą prieš nukentėjusįjį R. R., kas pasireiškė tuo, kad, smūgiuodamas R. R. į įvairias kūno vietas, bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, t. y. nuteistas kovinių imtynių veiksmų, pasireiškusių smūgių nukentėjusiajam sudavimu į įvairias kūno vietas, panaudojimu. T. V. nėra nuteistas už konkretaus veiksmo - spec. priemonės – lazdos panaudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu.

45. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, tenkinti nuteistojo T. V. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl nukentėjusiojo R. R. apeliacinio skundo

46. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis prašo spręsti išteisintojo M. P. kaltės klausimą, nurodydamas, kad M. P. įvykio metu prieš jį taip pat naudojo fizinį smurtą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, neturi pagrindo daryti išvadą, kad M. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.

47. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. P. kartu su V. Š. ir T. V. nevedė nukentėjusiojo į laikino laikymo kamerą. Jis išgirdo šauksmą ,,pareigūno užpuolimas“ ir į tai reaguodamas nubėgo iki įvykio vietos. Taigi, M. P. nematė įvykio pradžios. Atbėgus į įvykio vietą, matant besimuistantį ir galimai smūgiuojantį atgal pareigūnų pusėn, siekiant apsiginti nuo jų atliekamų smurtinių veiksmų, nukentėjusįjį, M. P. galėjo klaidingai suvokti, kad R. R. iš tiesų priešinasi pareigūnams. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra neginčytinų duomenų, kurie patvirtintų M. P. tyčią, taip pat byloje nenustatyta, kad M. P. būtų susitaręs su nuteistaisiais dėl užpuolimo imitavimo. BK 2 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį - objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nenustačius, jog M. P. suvokė, kad jo veiksmai yra pavojingi ir peržengia įgaliojimų ribas ar kad jis numatė, jog dėl tokio jo elgesio neišvengiamai atsiras arba realiai gali atsirasti didelė žala valstybei ir jis norėjo tokių padarinių arba jei ir nenorėjo, sąmoningai leido ar netrukdė jiems atsirasti, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, jog M. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.

48. Apeliantas nurodo, kad nesutinka ir su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Teisminio nagrinėjimo metu R. R. pareiškė civilinį ieškinį dėl 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teismas neturtinę žalą sumažino iki 1400 Eur. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, atsižvelgė į kvestionuojamos žalos atsiradimo faktines aplinkybes ir jos pobūdį, į tai, kad žala atsirado dėl nuteistųjų tyčinių veiksmų, į padaryto nusikaltimo sunkumą, kilusiais pasekmes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Teisėjų kolegija sutinka, kad priteista 1400 Eur suma nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti yra teisinga.

49. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes (individualios nukentėjusiojo savybės, nukentėjusiojo didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti ar padidėti, ir pan.), kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą.

50. Iš pirmiau aptartos specialisto išvados matyti, jog R. R. įvairiose kūno srityse buvo padarytos kraujosruvos, nustatyti paraudimai, nubrozdinimai, nustatyta muštinė žaizda viršugalvyje, tačiau įvertinus sveikatos sutrikdymo sunkumą, jo pobūdį, pasveikimo galimybes, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiajam padaryti fiziniai pakenkimai yra ilgalaikiai arba tokio pobūdžio, jog nebuvo pašalintos jų pasekmės, ar kad pasekmių šalinimas būtų susijęs su įvairių fizinės ar psichinės sveikatos grąžinimo metodų taikymu. Teismo nuosprendyje išsamiai aptarti duomenys apie nukentėjusiojo sveikatos būklę prieš įvykį bei po įvykio, apeliacinės instancijos teismas šių duomenų nekartodamas, sutinka su jų teisiniu vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, taip pat pagrįstai atsižvelgė ir į dar prieš įvykį buvusį incidentą, kuomet nukentėjusysis pareigūnus V. Š. ir T. V. apipylė fekalijomis. Nors nukentėjusiojo veiksmai nepateisina prieš jį naudoto smurto, jo elgesys vertintinas kaip vienas iš veiksnių, susijusių, nors ir netiesiogiai, su neturtinės žalos dydžiu.

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, sumažindamas nukentėjusiojo prašomos priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 1400 Eur, tinkamai įvertino tyčine nusikalstama veika sukeltus padarinius, nukentėjusiojo turėtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, rėmėsi aptartų kriterijų visuma ir išlaikė protingą ir adekvačią ginamų vertybių pusiausvyrą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio sumažinimo neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams bei teismų praktikai. Esant išdėstytiems motyvams, nėra pagrindo keisti nuosprendžio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės apeliacinio skundo

52. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės ir paskirti nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes, atidedant jų vykdymą, taip pat paskirti baudžiamojo poveikio priemonę - teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bausmė V. Š. ir T. V. paskirta netinkamai, jas netinkamai individualizuojant, neatsižvelgiant į teisingumo principo reikalavimus. Su šiais prokurorės skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

53. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus - sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BPK 55 straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

54. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skirdamas nuteistiesiems V. Š. ir T. V. bausmes, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, padarymo aplinkybes, įvertino visas nuteistuosius ir jų padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes, tame tarpe ir paties nukentėjusiojo elgesį ir kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, tarp jų ir į tas, kurias skunde nurodė prokurorė.

55. Aplinkybė, jog nuteistieji nepripažino kaltės dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, negali būti vertinama kaip sunkinanti nuteistųjų teisinę padėtį, nes prisipažinimas gali būti traktuojamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet neprisipažinimas negali būti suvokiamas kaip kaltinamojo (teisiamojo) teisinę padėtį sunkinanti aplinkybė.

56. Taip pat nesutiktina su prokurorės skundo argumentais, kad nusikalstamą veiką nuteistieji padarė bendrininkų grupėje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pagal bylos aplinkybes ir kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti sunkinančios atsakomybę aplinkybės, jog jie veikė bendrininkų grupėje. Be to, apeliaciniame skunde nėra atskleistas bendrininkavimo nagrinėjamoje situacijoje turinys, apsiribojant vien teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatė minimos atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtos bausmės yra teisingos. Teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, jiems paskyrė individualizuotas bausmes, kurios savo rūšimi ir dydžiu atitinka bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), t. y. proporcingos nusikalstamos veikos ir jų asmenybių pavojingumui.

57. Prokurorė apeliaciniu skundu taip pat prašo V. Š. ir T. V. skirti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68² straipsnyje, t. y. atimti teisę dirbti valstybės tarnautoju ar pagal darbo sutartį savivaldybėje, valstybės ar savivaldybės įstaigoje, įmonėje vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

58. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką kartu su bausme, remiantis BK 67, 68, 68¹, 68², 72, 72² ir 72³ straipsniais, gali būti skiriamos viena ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, numatytų nurodytuose BK straipsniuose. Taigi įstatymo leidėjas neįpareigojo teismo visais atvejais skirti šias baudžiamojo poveikio priemones.

59. BK 68² straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo tikslas yra atimti arba apriboti galimybę nuteistajam padaryti naujas nusikalstamas veikas, susijusias su kaltininko profesija tuo atveju, kai būtent profesiniai įgūdžiai, darbo vieta, tiesiogiai lėmė sąlygas asmeniui nusikalsti. Taigi ši baudžiamojo poveikio priemonė skirta įgyvendinti vieną iš pagrindinių tokio pobūdžio priemonių tikslų – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, siekiant pakartotinio nusikalstamo elgesio prevencijos.

60. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog netikslinga V. Š. ir T. V. skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo, kaip jis apibrėžtas Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme, padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą arba nepasibaigusį laidavimo terminą. Šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje numatyti valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pagrindai, vienas iš jų – kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo valstybės tarnautojui paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų.

61. Iš minėto įstatymo nuostatų matyti, kad valstybės tarnautojai, teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams padarymo, nebeatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijaus ir, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, atleidžiami iš valstybės tarnautojo pareigų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. Š. ir T. V. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo valstybės tarnautojai.

62. Pirmosios instancijos teismas V. Š. ir T. V. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pripažindamas juos kaltais dėl nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus atmesti paduotus apeliacinius skundus Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos, kas suponuoja aukščiau minėtų valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymą nuteistųjų atžvilgiu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nagrinėjamu atveju, BK 68² straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas nuteistiesiems būtų perteklinis, todėl neskirtinas.

Dėl T. V. skundo dėl 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties

63. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų V. Š. ir T. V. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai priteista solidariai 1005,48 Eur už nukentėjusiajam R. R. suteiktas teisines paslaugas.

64. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusio ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje nukentėjusio ar civilinio ieškovo atstovu, paslaugoms apmokėti. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo atstovo užmokestis už suteiktas teisines paslaugas sudaro 1005,48 Eur. Minėtas nukentėjusiojo atstovavimo išlaidas patiria Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatyta tvarka įgaliota užtikrinti nukentėjusiojo atstovavimą įstatyme nustatytais atvejais, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tarnybos patirtos nukentėjusiojo atstovavimo išlaidos prilygintinos nukentėjusiojo patirtoms atstovavimo išlaidoms, todėl instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šia BPK nuostata ir nusprendė iš nuteistųjų valstybei priteisti išlaidas už Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokato suteiktas teisines paslaugas nukentėjusiam R. R.. Visgi, apylinkės teismas nepagrįstai nusprendė šias išlaidas iš nuteistųjų išieškoti solidariai.

65. BPK normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nenumato galimybės šias išlaidas priteisti iš kelių asmenų solidariai. Tai nėra numatyta ir CK 6.6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Pagal savo pobūdį šios išlaidos nepriklauso nei vienai iš šių kategorijų. Todėl pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos už Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokato suteiktas teisines paslaugas nukentėjusiam R. R. priteistinos ne solidariai, o iš kiekvieno nuteistojo atitinkama išlaidų dalimi, išreikšta konkrečia pinigų suma. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šioje apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 1 d. nutartis keistina.

66. Skunde dėl pirmosios instancijos teismo nutarties nuteistasis T. V. nurodo, kad nebuvo įvertintos aplinkybės dėl kurių teismas turėjo taikyti BPK 106 straipsnio 2 dalį ir šių išlaidų nepriteisti arba jas ženkliai sumažinti. Kaip matyti iš skundo turinio bei prie skundo pridėtų rašytinių duomenų, T. V. augina du mažamečius vaikus, iš kurių vienas yra neįgalus. Jo darbo užmokestis per mėnesį sudaro apie 450-550 Eur, t. y. minimalus darbo užmokestis, priklausomai nuo išdirbto laiko. Turi įsigijęs butą, už kurį bankui moka kredito įmokas (t. 7, b. l. 161-169). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis, sprendžia, jog yra pagrindas iš T. V. priteistinos dalies dydį sumažinti iki 250 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų V. Š., T. V., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės, nukentėjusiojo R. R. apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo solidariai iš V. Š. ir T. V. pakeisti. Priteisti valstybės naudai iš V. Š. 502,74 Eur (penkis šimtus du Eur, 74 ct.), iš T. V. 250 Eur (du šimtai penkiasdešimt Eur).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.