Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutuojančios UAB „Sovat“ ieškinį atsakovams G. D. (G. D.) ir M. V.-D. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė į posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Procesiniuose dokumentuose nurodžiusi, kad gyvena ne Lietuvoje, todėl neturi galimybės dažnai skraidyti. Esant tokioms aplinkybėms, byla nagrinėtina atsakovei nedalyvaujant (CPK 246 str.).

Atsakovas G. D. atsiliepimo ar kitų procesinių dokumentų nepateikė, į posėdį neatvyko; apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvykimo priežastis nežinoma. Esant tokioms aplinkybėms, byla nagrinėtina atsakovui nedalyvaujant (CPK 246 str.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015-02-17 nutartimi iškėlė UAB „Sovat“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė S. S.; įmonės vadovas per 15 d. nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos buvo įpareigotas perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę ir visus dokumentus. Vilniaus apygardos teismo 2015-07-10 nutartimi G. D. buvo paskirta 1000 Eur bauda už teismo įpareigojimo perduoti dokumentus neįvykdymą. Teismas 2015-08-03 nutartimi taikė supaprastintą procesą; 2015-09-30 nutartimi pripažino bendrovę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto bei patvirtino 124 431,54 Eur bendrą kreditorinių reikalavimų sumą. UAB „Sovat“ vienasmeniu valdymo organu iki bankroto bylos iškėlimo buvo įmonės vadovas atsakovas G. D.; jis yra ir bendrovės akcininkas, turintis 60 procentų visų bendrovės akcijų. Atsakovei M. V.-D. priklauso 40 procentų bendrovės akcijų. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, paskutinė UAB „Sovat“ finansinė atskaitomybė sudaryta 2012-12-31, pagal kurią įmonės turto vertė – 146 020 Eur, skolos – 91 155 Eur. Bedrovės vadovas nėra sudaręs 2013-2014 m. finansinių atskaitomybių ar pateikęs kitų dokumentų, įrodančių, kad 2012 m. balanse duomenys būtų pasikeitę. Po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratoriui įmonės turtas ar dokumentai, pagrindžiantys turto nebuvimą, perduotas nebuvo.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų 50 249,72 Eur žalos solidariai, kadangi ieškovo vadovas ir juridinio asmens dalyvis atsakovas G. D. ir juridinio asmens dalyvė atsakovė M. V.-D., žinodami, kad ieškovas 2012-12-31 finansinės atskaitomybės duomenimis yra nemokus, neįvykdė ĮBĮ 8 str. 1 d. nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Visų pirma pažymėtina, jog kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, esant dalyvio ir valdymo organo civilinės atsakomybės pagrindų konkurencijai, įvertinus jo faktiškai atliekamas funkcijas, taikoma valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Kasacinis teismas pažymėjęs, kad dalyvio ir vadovo atsakomybės pagrindai skiriasi, nes skirtinga jų teisinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009 ir kt.). Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas bei faktiškai atliekamos funkcijos lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį. Dalyvio ir vadovo padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis ir kompetencija. Dalyvis per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (ABĮ 20 straipsnio 2 dalis; (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008, 2012-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 ir kt.). Vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų DK, CK, Akcinių bendrovių ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Atkreiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 str. 7 d., ir tik tada, kai akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 ir kt.).

Byloje nustatyta, jog nuo 2009 m. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas buvo atsakovas G. D.; taip pat jam priklausė 60 procentų, o atsakovei M. V.-D. 40 procentų visų bendrovės akcijų. Taigi, administratorius kelia klausimą dėl atsakovo atsakomybės kaip bedrovės vadovo (valdymo organo) ir akcininko (juridinio asmens dalyvio), o atsakovės – kaip akcininkės (juridinio asmens dalyvės).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas reiškia atsakovams reikalavimus ĮBĮ 8 str. 1 d. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016-01-01) pagrindu, kuriame numatyta įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės administracijos vadovui teisė ir pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 str. 4 d. nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui turi būti vertinama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas arba jos savininkas (savininkai) neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą ir ar šis uždelsimas sukėlė ieškovo nurodomą žalą, t. y. būtina nustatyti visas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų, o vadovo ir / ar akcininko kaltė, nustačius pirmiau paminėtas sąlygas, preziumuojama (CK 6.246 str.- 6.249 str.).

Nagrinėjamu atveju atsakovė (skirtingai nei kitas atsakovas, buvęs ir įmonės vadovu, ir akcininku) nėra tiesiogiai laikytina įmonės valdymo organu. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmiausiai įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, nes akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja. Tokią veiklą vykdo ir visų pirma atsakingas už ją yra įmonės vadovas, jis geriausiai žino įmonės finansinę situaciją, taigi, ir ĮBĮ 8 str. 4 d. numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla jam (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-08-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1150/2013 ir kt.). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo. ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 str.1 d. nuostatas įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis civilinėje byloje 3K-3-344/2014, 2014-10-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Taigi atsakovų civilinei atsakomybei ĮBĮ 8 str. 4 d. pagrindu konstatuoti, visų pirma, reikšminga yra nustatyti momentą, kada atsirado pareiga įmonės vadovui, o kada įmonės akcininkams (kaip minėta, atsakovė buvo tik įmonės akcininkė, o atsakovas – ir vadovas, ir akcininkas) pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigė, kad bendrovės nemokumas pagal ĮBĮ nuostatas egzistavo jau nuo 2012-12-31; tai konstatuota įsiteisėjusia 2015-02-17 teismo nutartimi iškelti bankroto bylą, šia nutartimi ieškovas rėmėsi kaip prejudicija (CPK 182 str. 2 p.), tvirtindamas, kad būtent nuo to momento atsakovams atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau teismų praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas apleliuojama į tai, kad nutartyje iškelti bankroto bylą nustatytą įmonės nemokumo momentą negalima suabsoliutinti ir reikia kiekvienu konkrečiu atveju spręsti dėl faktinio įmonės nemokumo analizuojant įmonės finansinius rodiklius (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1093/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog viešų registrų duomenimis įmonė jokio turto neturi, joks kitas turtas bankroto administratoriui perduotas nebuvo, įmonė paskutinį balansą pateikė už 2012 m., pagal kurį įmonės turtas sudarė 504 177 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 314 739 Lt, o įmonės pelnas sudarė 7 668 Lt. Taigi įmonė dar vykdė veiklą, duomenų, kad balanse nurodyta per vienerius metus mokėtina suma ir trumpalaikiai įsipareigojimai yra pradelsti įmonės įsipareigojimai, nėra. Iš bankroto administratoriui UAB „Sovat“ perduotų dokumentų sąrašo matyti, kad jam buvo perduoti dokumentai vėliausiai už 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį; kreditorių sąrašas iš viso sudarytas nebuvo. Iškeltos įmonės bankroto bylos duomenimis nustatyta (civilinė byla Nr.eB2-835-866/2016), kad įmonė dar 2014 m. vasario mėnesį mokesčius mokėjo pati, įmonėje dirbo 5 darbuotojai, o VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus sprendimai dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka buvo priimami nuo 2014-04-24. Atsižvelgiant į tai, kad jokių kitų objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų spręsti dėl pradelstų įsipareigojimų, byloje nėra, teismas, įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, turi pagrindą spręsti, kad įmonė faktiškai tapo nemoki nuo 2014 m. kovo mėnesio. Kaip jau buvo pasisakyta, visiškai akivaizdu, jog paprastai akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja. Tokią veiklą vykdo ir visų pirma atsakingas už ją yra įmonės vadovas, jis geriausiai žino įmonės finansinę situaciją, taigi, ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla jam. Nagrinėjamu atveju atsakovė buvo tik įmonės akcininkė. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kad atsakovė kaip juridinio asmens dalyvė būtų atlikusi kokias nors vadovo funkcijas, tuo tarpu akcininko pareigos vykdyti nuolatinę (kasdienę) įmonės veiklos bei būsenos kontrolę įstatymai nenumato. Pažymėtina, jog bankroto byla įmonei buvo inicijuota 2015 m. sausio 2 d., viešais VSDFV duomenimis nustatyta, kad įmonėje tuo metu dar dirbo 5 apdraustieji asmenys (nors VSD įmokos už šiuos asmenis nebuvo mokamos apie vienerius metus). Tuo tarpu Gyventojų registro tarnybos duomenimis atsakovė jau nuo 2010-05-18 išvyko į Airiją, jos santuoka su atsakovu nutraukta 2012-03-02; atsakovės turėtų akcijų skaičius – 40 procentų, jai nesuteikė lemiamo balso priimant sprendimus dėl įmonės veiklos. Šalių elektroniniu paštu siųstų laiškų, atsakovo G. D. pareiškimo turinys patvirtina, jog atsakovė faktiškai įmonės valdyme nedalyvavo, atsakovas jai teikė neatitinkančią tikrovės informaciją apie įmonės veiklą; dar 2012 m. atsakovai buvo susitarę dėl atsakovės turėtų akcijų perleidimo atsakovui; akcijos nebuvo perleistos dėl to, kad atsakovas už jas neatsiskaitė. Šių nustatytų ir aptartų faktinių aplinkybių kontekste, teismui nenustačius, kad atsakovė būtų vykdžiusi kokius nors vadovui būdingus veiksmus, nėra pagrindo daryti išvadą, jog jai buvo žinoma ar ji, kaip juridinio asmens dalyvė, privalėjo kontroliuoti bei žinoti apie kasdienę įmonės veiklą ir situacijos, kuomet kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą, atsiradimą. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė galėjo sužinoti apie tai, kad įmonė buvo nemoki, ir jai dėl to atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. O vien ta aplinkybė, kad atsakovė buvo įmonės akcininkė, savaime nelemia jos civilinės atsakomybės nagrinėjamos bylos kontekste, juolab, kad faktinio įmonės nemokumo momentu laikytinas 2014 m. kovo m., bankroto byla inicijuota 2015 m. sausio pradžioje. Teismas neturi pagrindo pripažinti įrodytu, kad atsakovė neigiamais veiksmais prisidėjo prie įmonės nemokumo arba, žinodama ar privalėdama žinoti apie įmonės nemokumą ir dėl to jai kilusią pareigą inicijuoti bankroto bylą, nepagrįstai šios pareigos nevykdė ir tokiu būdu prisidėjo prie žalos kreditoriams atsiradimo (CPK 12, 178 str.). Esant tokioms aplinkybėms, t.y. nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą, tenkinti ieškinį jos atžvilgiu nėra pagrindo; todėl ieškovo reikalavimai atsakovės M. V.–D. atžvilgiu atmestini.

Pažymėtina, jog ABĮ 37 str. 1 d., 12 d. 1 p. nustato, jog bendrovėje turi būti realiai savo funkcijas atliekantis vadovas, nes jis yra vienasmenis valdymo organas; būtent valdymo organas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, veiksmus, nurodytus CK 2.4 str. 3 d., jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (CK 2.82 str. 3 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Taigi, būtent įmonės vadovas privalo tinkamai organizuoti įmonės kasdieninę veiklą, užtikrinti, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai būtų laiku parengti, surašyti ir būtų įmonėje bei įmonės žinioje.

Teismas jau aukščiau pasisakė dėl vadovo pareigos esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus. Byloje įmonės faktiniu nemokumu laikomas 2014 m. kovo mėnuo. Taigi, bendrovei esant nemokiai, atsakovas, būdamas įmonės vadovas, turėjo įstatyminę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o tokios pareigos nevykdydamas, atliko neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą). Akcentuotina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nuo pat įmonės steigimo buvo vienintelis įmonės vadovas (turėjo 60 procentų akcijų), vadinasi, jam visą laiką turėjo būti gerai žinoma bendrovės finansinė padėtis; pažymėtina, jog įstatyme įtvirtinta imperatyvi įmonės vadovo pareiga, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą. Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant bylas dėl kreditoriams padarytos žalos atlyginimo, kai vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismai turi nustatyti momentą, nuo kurio įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio momento nustatymas yra tiesiogiai susiję su atlygintinos žalos dydžio nustatymu, nes tokiu atveju žala yra laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, kuri patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Tačiau nagrinėjamu atveju yra susidariusi situacija, kai įmonės vadovas nuo 2013 m. nėra pateikęs jokių finansinių dokumentų, nebuvo sudarinėjamas įmonės balansas, nevedama įmonės buhalterinė apskaita, o iš byloje esančių duomenų bei administratoriaus paaiškinimų matyti, kad administratoriui nebuvo perduotas ir joks įmonės turtas. Todėl nagrinėjamu atveju, nesant jokių objektyvių duomenų apie įmonės finansinę veiklą, teismas neturi pagrindo nepritarti bankroto administratoriaus apskaičiuotam žalos dydžiui, kuris sudaro 50 249,72 Eur (skirtumas tarp 2012-12-31 finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytos mokėtinos per vienerius metus sumos ir kreditorinių reikalavimų sumos, nustatytos ieškinio padavimo metu). Pažymėtina, jog priežastinis ryšys tarp aukščiau nurodytų atsakomybės sąlygų pasireiškė tuo, kad būtent dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) t.y. pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, įmonei buvo padaryta žala. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, siekiant išvengti civilinės atsakomybės, remiantis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju jis to nepadarė. Taigi, esant aukščiau išdėstytam, teismas pripažįsta, kad ieškovo reikalavimai atsakovo G. D. atžvilgiu pagrįsti ir tenkintini; todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 50 249,72 Eur žalos atlyginimui (CK 2.87 str.,6.246 str.- 6.249 str.). Be to, vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2015-12-15, iki teismo sprendimo įvykdymo.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės sprendimui įsiteisėjus naikintinos, o atsakovo atžvilgiu paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (150 str.).

Iš atsakovo valstybei priteistini 1294 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 str.)

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo G. D., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui BUAB „Sovat“, j.a.k. 302415642, 50 249,72 Eur (penkiasdešimt tūkstančių du šimtus keturiasdešimt devynis eurus 72 centus) žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2015-12-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinį atsakovės M. V.-D. atžvilgiu atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2015-12-15 nutartimi taikytas atsakovės turtui laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki sprendimo įsiteisėjimo, o sprendimui įsiteisėjus panaikinti; o atsakovo G. D. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones ?palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Iš atsakovo G. D. valstybei priteisti 1 294 Eur (tūkstantį du šimtus devyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.